Japonija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Nippon (Nihon-koku)
日本国
Japonijos vėliava Japonijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Japonija žemėlapyje
Valstybinė kalba nėra,[1]
pripažintos regioninės kalbos - japonų kalba ir jos tarmės, ainų kalba, riūkiū kalba
Sostinė Tokijas
Didžiausias miestas Tokijas
Valstybės vadovai Imperatorius Akihito Yoshihiko Noda
Plotas
 - Iš viso
 - % vandens
 
377 873 km² (61)
0.8 %
Gyventojų
 - 2012 m. [2]
 - Tankis
 
128 569 451 (10)
340.25 žm./km² (30)
BVP
 - Iš viso
 - BVP gyventojui
2006 (progn.)
4220,00 mlrd. $ (3)
33100 $ (14)
Valiuta jena
Laiko juosta UTC+9
Nepriklausomybė
Valstybės įkūrimo diena
Konstitucija
-
660 m. pr. m. e. vasario 11 d.[3]
1947 m. gegužės 3 d.
Valstybinis himnas Japonijos himnas
ISO kodas JP
ISO3 kodas JPN
ISO skaitmeninis kodas 392
FIPS kodas JA
GeoName kodas 1861060
Interneto kodas .jp
Šalies tel. kodas 81
Vaizdas:Commons-logo.svg Vikiteka: JaponijaVikiteka
Straipsnyje yra japoniškas tekstas.
Be tinkamo šrifto tikriausiai vietoj kandži arba kanos matysite klaustukus, kvadratėlius ar kitokius ženklus.

Japonija (jap. 日本国 = Nippon koku arba Nihon koku, 日 (saulė) 本 (šaknys/kilmė), pažodžiui „saulės kilmė“) yra Rytų Azijos šalis, esanti salyne tarp Ramiojo vandenyno ir Japonijos jūros, Korėjos pusiasalio rytų. Į vakarus nuo šalies įsikūrusios Kinija, Korėja ir Rusija.

Japonijos archipelagą sudaro 6852 salos.[4] Didžiausios salos, Hokaidas (北海道 – Hokkaidō), Honšiū (本州), Šikoku (四国), Kiūšiū (九州) ir sudaro 97 % visos žemyninės Japonijos teritorijos. Daugumos salų paviršius kalnuotas, nemaža dalis turi ugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė, Fudzijamos kalnas (富士山 Fudžisan), yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonija dešimta – joje gyvena apie 128 mln. gyventojų. Didysis Tokijas, kuriame yra ir pati de facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausia metropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.

Archeologiniais tyrinėjimais nustatyta, kad žmonės Japonijos salyne gyveno dar vėlyvajame paleolito laikotarpyje. Pirmąkart apie Japoniją trumpai užsimenama I a. Kinijos istorijos tekstuose.

Japonija yra antra pagal nominalųjį BVP ir septinta pagal ginklavimosi biudžetą[5]. Tai taip pat ketvirta didžiausia eksportuotoja ir šešta didžiausia importuotoja pasaulyje, pirmaujanti moderniomis technologijomis ir automobilių detalėmis. Yra JTO, OECD, G8, G4 ir APEC narė. JT ir PSO duomenimis, Japonijoje gyvenimo trukmė ilgiausia pasaulyje, o kūdikių mirtingumas – vienas mažiausių.[6][7] Japonijoje itin aukštas gyvenimo lygis – pagal ŽSRI indeksą Japonija yra 10-a pasaulyje.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Japonijos istorija.
Vaizdas:Mooko-Suenaga.jpg
1274 m. ir 1281 m. vykusios mongolų invazijos į Japoniją buvo sėkmingai atremtos.

Manoma, kad pirmieji Japonijos gyventojai buvo ainu ir malazijiečių – polineziečių protėviai, kurių dalis jūrų keliu persikėlė į Šiaurės Ameriką. Tai – vadinamieji Džiomono žmonės (縄文人 – Džōmondžin) priklausę australoidinei rasei. Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojo ledynmečio, (apie 12 000 metų pr. m. e.) susikūrė Džiomono kultūra (縄文文化 – Džōmonbunka). Tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai – pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai.

Apie 300 m. pr. m. e. prasidėjo dar viena invazija į salyną, greičiausiai vykusi iš Korėjos ir susijusi su Kočiosono valstybės ekspansija. Naujieji atsikėlėliai Japonijoje vadinami Jajojaus žmonėmis (弥生人 – Jajoidžin) ir atsinešė geležies apdirbimo bei žemdirbystės paslaptis – Jajojaus kultūrą (弥生文化 – Jajoibunka). Maišantis vietiniams gyventojams su atsikėlėliais formavosi japonų tautybė.

Šiauriniame Kiūšiū, vėliau ir pietiniame Honšiū, išplito savitos geležies amžiaus kultūros, formavosi pirmosios valstybėlės. Iškelta hipotezė, kad 167 m. apie 30 nedidelių valstybių suvienijo magė-žynė Himiko(卑弥呼). Honšiū saloje (Asukos regione) pradėjo dominuoti Jamato (大和) valstybė, kurioje labiausiai garbinama buvo saulės deivė Amaterasu (japoniškai 天照大神 Amaterasu-ōmikami), iš kurios imperatoriai kildino savo dinastiją. Pasak mitologijos, Jamato apie 660 m. pr. m. e. įkūrė legendinis imperatorius 神武 天皇 – Džimmu Tennō. Pirmasis istoriškai įrodytas imperatorius yra 応神天皇 (Ōdžin Tennō) Odžinas, valdęs apie 270–310 m. (kitais duomenimis – 270–300).

Senovė (V a. – 1185 m.)

Vaizdas:NaraTodaijiDaibutsu0212.jpg
Didysis Buda Tōdai-dži (東大寺) šventykloje, 752 m.

Rašytinė Japonijos istorija prasidėjo V-VI a., kai salose ėmė plisti kinų raštas, budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 m. Taika reformos japonai pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį.

Nuo VIII a., Naros laikotarpiu plačiai propaguotas budizmas. Tuo metu buvo parašyti senieji Japonijos metraščiai „Kodžiki“ (古事記 – 712 m.), „Fudoki“ (風土記 – 713–740 m.) ir „Nihonšioki“ (日本書紀 arba „Nihongi“ 日本紀) (720).

794 m. sostinę perkėlus į Hejano (平安京 – Heian-kiō miestą (dabartinį – Kiotą – 京都), kuri Japonijos sostine išbuvo daugiau nei tūkstantmetį, prasidėjo Heian laikotarpis (平安時代 – Heian džidai). Tuo metu imperatoriai jau buvo beveik netekę centrinės valdžios, viską kontroliavo Fudživarų klanas (藤原氏 Fudživara-ši). Šis laikotarpis dažnai vadinamas Japonijos aukso amžiumi, nes jo metu suklestėjo japonų menas, poezija ir literatūra.

Viduramžiai (1185–1603 m.)

Jau Heian laikotarpio antroje pusėje formavosi karių-samurajų sluoksnis, o žemės nuosavybė tapo vis mažiau priklausoma nuo centrinės valdžios – atsirado autarkiniai ūkiai šiōen(荘園). Po penkerius metus trukusio Genpei karo(源平 合戦 – Gempei kassen) tarp Minamoto (源) (Gendži 源氏) ir Taira (平) (Heike – 平家 arba Heiši – 平氏 – dar kitaip skaitoma Taira-ši) klanų, laimėjo Joritomo Minamoto (源 頼朝 – Minamoto no Joritomo), kuris tapo pirmuoju Japonijos šiogunu (jap. 将軍 šiōgun), 1185 m. Kamakuros mieste įkūręs karinę valdžią – Kamakuros šiōgunatą (jap. 鎌倉幕府 Kamakura bakufu). 1274 ir 1281 m. atmušti du Yuan (元) mongolų antpuoliai. Tai – legendos apie kamikadzę („dieviškojo vėjo“ 神風) gimimas.

Nuo 1330 m. Japonija buvo visai susiskaldžiusi. Vyko nuolatiniai karai tarp dominuojančių šiogūnų klanų dėl valdžios visoje Japonijos teritorijoje.

XVI a. salas pasiekė Anglijos, Portugalijos, Nyderlandų ir Ispanijos prekybininkai bei misionieriai, nuo ko prasidėjo intensyvus japoniškosios ir Vakarų kultūrų keitimasis.

Naujieji laikai (1603–1868 m.)

1600 metais šiogunas Iejasu Tokugava (徳川 家康 Tokugava Iejasu) paskutiniame ir sprendžiamajame mūšyje galutinai sumušė dalinius kunigaikščius daimio (大名 Daimyō) bei kitus šiogunus ir, 1603 m. pasiskelbęs visos Japonijos šiogunu, suvienijo šalį, perkeldamas sostinę į Edo (江戸) (dabartinį Tokiją).

Labai greitai Tokugavų klano šiogunai išvarė iš šalies visus katalikų misionierius, įtardami, kad šie darė didelę įtaką vietiniams didikams ir galėjo organizuoti feodalinius sukilimus. Šalyje galėjo likti tik olandų pirkliai, kurių judėjimo laisvė ir net prekybos apimtys buvo labai ribojamos. Jiems buvo leidžiama atplaukti tik į vieną Japonijos uostą – Nagasakį (長崎).

Vėliau, bijodami Kinijos invazijos, japonai dar labiau izoliavosi nuo išorinio pasaulio, šis izoliacijos periodas, apimantis Edo laikotarpį, truko du su puse amžiaus.

Meidži periodas (1868–1912 m.)

Pagrindinis straipsnis – Meidži periodas ir Japonijos imperija.

1853 m. Edo (Tokijo) įlankoje priešais būsimąją Jokohamą (横浜) pasirodė JAV laivynas ir privertė Japoniją atsiverti pasauliui. 1867 m. atsistatydino paskutinysis Tokugavų šiogunas Jošinobu Tokugava (徳川 慶喜 – Tokugava Jošinobu) ir simbolinė valdžia buvo perleista jaunam imperatoriui Meidži (明治 天皇 – Meidži-tennō). 1868 m. prasidėjo didžiuliai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai, kurių metu modernesnių vakarų pavyzdžiu gan greitai pritaikytos valdžios struktūros, teisinė sistema bei kariuomenė. 1875 m. sustiprėjusi imperija sėkmingai prijungė Riūkiū karalystę, nugalėjo Kiniją ir Rusiją (1904–1905), ir 1910 metais jau kontroliavo Taivaną, pusę Sachalino, Korėją.[8] Antantės bloko, kurio pusėje kovojo Japonija, pergalė pirmajame pasauliniame kare padidino šalies įtaką pasauliniu mastu ir leido jai toliau vykdyti ekspancionistinę politiką 1931 m. okupuojant Mandžiūriją. Dėl pastarojo poelgio Japonija susilaukė Tautų Sąjungos pasmerkimo, iš kurios po 2 m. išstojo. 1936 m. tarp Japonijos ir Nacistinės Vokietijos buvo pasirašytas Antikominterno paktas.

Naujausieji laikai (1912-dabartis)

Vaizdas:AkagiDeckApril42.jpg
Lėktuvnešis Akagi

Antrajame pasauliniame kare Japonija kovojo Ašies pusėje, į karą įtraukė Jungtines Amerikos Valstijas, 1941 m. gruodžio 7 d. užpuolusi Perl Harboro uoste dislokuotą JAV laivyną. Nors amerikiečiai 1945 m. rugpjūčio 6 ir 9 dienomis ant Nagasakio ir Hirošimos (広島) numetė atomines bombas, Japonija kapituliavo tik 1945 m. rugpjūčio 15 d., nesugebėdama atremti TSRS puolimų Mandžiūrijoje, Kinijoje ir Korėjoje. Karas Japonijai kainavo milijonus gyvybių, šalies pramonė ir infrastruktūra buvo beveik visiškai sugriautos. 1946 m. buvo sušauktas Tarptautinis karinis Tolimųjų Rytų tribunolas Japonijos lyderių nuteisimui už karinius nusikaltimus.

Po karo Japonija buvo okupuota iki 1952 metų, JAV kariuomenės bazės šioje šalyje yra iki šiol. JAV atsako už Japonijos neutraliteto išsaugojimą. Pokario laikotarpiu Japonija tapo pacifistine šalimi, JAV palaikoma sparčiai modernizavosi, o šalies BVP išaugo iki antro didžiausio pasaulyje.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Japonijos politinė sistema.

Pagal 1947 m. išleistą šalies konstituciją, Japonija yra unitarinė konstitucinė monarchija, su imperatoriumi ir išrinktu Japonijos parlamentu Kokkai – 国会.

Formali valstybės galva – imperatorius (Tennō), kurio galios labai apribotos. Pagal Konstituciją jis yra šalies ir žmonių vienybės simbolis, neturintis aukščiausiosios valdžios. Dabartinis imperatorius – Akihito (明仁), po jo seks Naruhito (徳仁), karūnuotasis Japonijos princas. Didžiausią politinę galią turi Ministras Pirmininkas ir kiti į parlamentą išrinkti nariai, tuo tarpu aukščiausioji valdžia priklauso japonų liaudžiai.[9]

Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (衆議院; Šiūgiin) iš 480 narių, piliečių renkami kas ketverius metus ar po paleidimo, ir Patarėjų rūmai (参議院; Sangiin) iš 242 narių, slaptu balsavimu[9] piliečių renkami kas šešerius metus. Teisę balsuoti turi vyresni nei 20 m. asmenys.[10] Nuo 1955 m., išskyrus trumpai egzistavusią koalicinę vyriausybę, suformuotą iš opozicinių partijų 1993 m., Parlamente daugumą turėjo liberalkonservatyvi liberalų demokratų partija[11]. Po 2009 m. rinkimų jai teko pasitraukti į opoziciją, o valdančiąja tapo socialliberalioji Demokratų partija.

Vyriausybės vadovu yra ministras pirmininkas, renkamas parlamento narių ir skiriamas imperatoriaus. Tam, kad išliktų pareigose, jis turi neprarasti Atstovų Rūmų narių pasitikėjimo. Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko. Ministras pirmininkas taip pat yra ministrų kabineto vadovas, skiriantis ir atleidžiantis ministrus, kurių dauguma privalo būti Parlamento nariai. Dabartinis Japonijos ministras pirmininkas yra Naoto Kan.[12]

Japonijos teisinė sistema, istoriškai veikiama Kinijos teisės, visiškai savarankiškai formavosi Edo laikotarpiu (pavyzdys – 1742 m. išleistas teisynas Kujikata Osadamegaki (公事方 御定書 – Kudžikata Osadamegaki). Tačiau nuo XIX a. pab. Japonijos teisinei sistemai didžiulę įtaką darė Europos (ypač Prancūzijos ir Vokietijos) teisė.

Pagal dabartinę konstituciją imperatorius neturi vetavimo teisės ir privalo pasirašyti visus Parlamento priimtus įstatymus.[9] Japonijos teismų sistema dalijama į keturias pakopas: Aukščiausiąjį Teismą (最高裁判所; Saikō-Saibanšo) ir tris žemesniųjų teismų lygius.[13] Svarbiausia Japonijos statutinės teisės dalis yra šešių kodeksų rinkinys Roppō.[14]

Administracinis suskirstymas

Vaizdas:Regions and Prefectures of Japan.png
Japonijos prefektūrų žemėlapis
Pagrindiniai straipsniai – Japonijos regionai ir Japonijos prefektūros.

Nors tradiciškai įprasta Japoniją skirstyti į 8 regionus, administratiškai šalis suskirstyta į 47 prefektūras, kurių kiekvieną valdo išrinkti gubernatoriai, įstatymų leidžiamasis organas ir administracijos biurokratija. Prefektūros susiformavo XIX a. pabaigoje vietoj daugiau nei tūkstantį metų egzistavusių kitų administracinių vienetų, – žemių.

Visų prefektūrų sąrašas pagal regioną:

1 Hokaido prefektūra (Hokkaidō)
  • Tōhoku (Tōhoku) regionas:
2 Aomorio prefektūra (Aomori-ken)
3 Ivatės prefektūra (Ivate-ken)
4 Mijagio prefektūra (Mijagi-ken)
5 Akitos prefektūra (Akita-ken)
6 Jamagatos prefektūra (Jamagata-ken)
7 Fukušimos prefektūra (Fukušima-ken)
8 Ibaraki prefektūra (Ibaraki-ken)
9 Točigio prefektūra (Točigi-ken)
10 Gunmos prefektūra (Gunma-ken)
11 Saitamos prefektūra (Saitama-ken)
12 Čibos prefektūra (Čiba-ken)
13 Tokijo prefektūra (Tōkiō-to)
14 Kanagavos prefektūra (Kanagava-ken)
15 Niigatos prefektūra (Niigata-ken)
16 Tojamos prefektūra (Tojama-ken)
17 Išikavos prefektūra (Išikava-ken)
18 Fukui prefektūra (Fukui-ken)
19 Jamanašio prefektūra (Jamanaši-ken)
20 Nagano prefektūra (Nagano-ken)
21 Gifu prefektūra (Gifu-ken)
22 Šidzuokos prefektūra (Šizuoka-ken)
23 Aičio prefektūra (Aiči-ken)
24 Mie prefektūra (Mie-ken)
25 Šiga prefektūra (Šiga-ken)
26 Kioto prefektūra (Kiōto-fu)
27 Osakos prefektūra (Ōsaka-fu)
28 Hiogo prefektūra (Hiōgo-ken)
29 Naros prefektūra (Nara-ken)
30 Vakajamos prefektūra (Vakajama-ken)
31 Totorio prefektūra (Tottori-ken)
32 Šimane prefektūra (Šimane-ken)
33 Okajamos prefektūra (Okajama-ken)
34 Hirošimos prefektūra (Hirošima-ken)
35 Jamagučio prefektūra (Jamaguči-ken)
36 Tokušimos prefektūra (Tokušima-ken)
37 Kagavos prefektūra (Kagava-ken)
38 Ehimės prefektūra (Ehime-ken)
39 Kočio prefektūra (Kōči-ken)
40 Fukuokos prefektūra (Fukuoka-ken)
41 Sagos prefektūra (Saga-ken)
42 Nagasakio prefektūra (Nagasaki-ken)
43 Kumamoto prefektūra (Kumamoto-ken)
44 Oitos prefektūra (Ōita-ken)
45 Mijadzakio prefektūra (Mijazaki-ken)
46 Kagošimos prefektūra (Kagošima-ken)
47 Okinavos prefektūra (Okinava-ken)

Pats Tokijas suskirstytas į 23 seniūnijas (東京区 Tōkiō-ku), kuri kieviena turi miesto savivaldą. Dabartiniu metu šalis vykdo administracinę pertvarką sujungdama daug miestų, miestelių ir kaimų. Šia pertvarka siekiama sumažinti subperefktūrinio lygio administracinių regionų skaičių bei sumažinti administracines išlaidas.[15]

Japonijoje daug didmiesčių, atliekančių svarbų vaidmenį Japonijos kultūroje, pavelde ir ekonomikoje.

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Japonijos geografija.
Vaizdas:Japan topo en.jpg
Japonijos topografinis žemėlapis

Japonija – salų valstybė, išsidėsčiusi palei Azijos Ramiojo vandenyno pakrantę. Iš rytų salas supa Ramusis vandenynas, vakaruose – Japonijos jūra, pietuose – Rytų Kinijos, šiaurėje – Ochotsko jūra. Tarp Honšiū ir Šikoku salų įsiterpusi Seto Naikai (vidaus) jūra.

Tai ketvirta pagal dydį po Indonezijos, Madagaskaro ir Papua-Naujosios Gvinėjos salose esanti valstybė. Šalį sudaro daugiau nei 3000 salų, iš kurių tik apie 340 yra didesnės nei 1 km².

Didžiausios Japonijos salos yra keturios. Iš pietų į šiaurę: Kiūšiū (九州 – 36 554 km²), Šikoku (四国 – 1 825 km²), Honšiū (本州, didžiausia sala – 230 448 km²) ir Hokaidas (北海道 – 78 073 km²).

Apie 70 %-80 % visos Japonijos teritorijos užima miškingi, kalnuoti [16][17], žemdirbystei ar pramonei netinkami plotai. Tai lėmė neįprastai didelį gyventojų tankį urbanizuotose vietovėse, daugiausia įsikūrusiose prie krantų. Japonija yra viena tankiausiai apgyvendintų šalių.[18]

Japonijos salynas įsikūręs labai tektoniškai aktyvioje zonoje, vadinamoje Ugnies žiedu, kur susiduria 3 tektoninės platformos. Dėl to Japoniją dažnai krečia nestiprūs požeminiai smūgiai, nereti čia ir ugnikalnių išsiveržimai. Destruktyvūs žemės drebėjimai, dažnai sukeliantys cunamius ištinka Japoniją keliskart metuose..[19] Pastarieji stipriausi drebėjimai šalį ištiko 1995, 2004 ir 2011 m. Šalyje gausu karštųjų versmių, kurios išnaudojamos turizme kaip pramoga.[20]

Didžiajai daliai Japonijos teritorijos būdingas vidutinių platumų klimatas, kuris, dėl Japonijos didelio ištęstumo iš šiaurės į pietus, įvairiose Japonijos dalyse žymiai skiriasi. Pagal Japonijos geografinius bruožus galima išskirti 6 pagrindines klimato zonas:

  • Hokaido. Šiauriausiajai Japonijos sričiai būdingos ilgos, šaltos žiemos ir trumpos pakankamai vėsios vasaros. Dideliu kritulių kiekiu teritorija nepasižymi, tačiau žiemą čia dažnai pasitaiko sniego klodų.
  • Japonijos jūros. Vakariniame Honšiū krante šiaurės vakarų vėjas žiemos metu atneša daug sniego. Vasaros čia kiek vėsesnės nei Ramiojo vandenyno zonoje, tačiau neįprastų karščių pasitaiko dažnai dėl vyraujančio vėjo feno.
  • Centrinės aukštumos. Būdingas tipinis žemyninis klimatas – didelė metinė ir paros temperatūrų amplitudė, mažai kritulių.
  • Japonijos vidinės jūros. Čiūgoku ir Šikoku esantys kalnai apsaugo zoną nuo sezoninių vėjų, todėl šiai zonai būdingas švelnus klimatas.
  • Ramiojo vandenyno. Rytų krantui būdingos šaltokos žiemos su nedaug sniego ir drėgnos bei karštos vasaros dėl pietrytinio sezoninio vėjo.
  • Riūkiū salų. Riūkiū saloms būdingas subtropinis klimatas – karštos vasaros, šiltos žiemos, labai daug kritulių, ypač lietingojo sezono metu. Čia dažnai kyla taifūnų.

Aukščiausia temperatūra Japonijoje,- 40,9 °C, užfiksuota 2007 m. rugpjūčio 16 d. Gifu prefektūroje.[21]. Tą pačią dieną tokia pati temperatūra užfiksuota ir Saitamos prefektūroje.

Lietingasis sezonas prasideda gegužės pradžioje Okinavoje. Didžiojoje Honšiū dalyje jis prasideda prieš birželio vidurį ir tęsiasi apie 6 savaites. Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje kylantis uraganai neretai atneša liūtis. Šiaurinėje Hokaido saloje lietingasis sezonas prasideda tik liepos gale.

Japonijoje yra 9 miškų ekoregionai, išsidėstę skirtingose geografinėse platumose – nuo subtropinių drėgnųjų plačialapių miškų Riūkiū ir Bonino salose iki vidutinių platumų spygliuočių miškų šiaurėje.[22]

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Japonijos ekonomika.
Vaizdas:JR Central Shinkansen 700.jpg
Greitieji shinkansen traukiniai yra įprasta transporto priemonė Japonija.

Japonija yra antra didžiausių ekonominių jėgų pasaulyje[23] po JAV bei trečia po Kinijos ir JAV pagal perkamosios galios paritetą.[24]

Vyriausybės pagalba, darbo drausmė, aukštų technologijų įvaldymas ir palyginti mažos išlaidos ginklavimuisi leido Japonijai tapti viena stipriausių pasaulio ekonominių jėgų.

Japonijoje labai gerai išvystyti tokie verslai kaip bankininkystė, draudimas, nekilnojamas turtas, mažmeninė prekyba, transportas, telekomunikacijos. Itin stipri Japonijos pramonės galia – čia įsikūrusios didžiausios ir pažangiausios automašinų, elektronikos prietaisų, plieno, spalvotų metalų, laivų, cheminių medžiagų, tekstilės bei apdoroto maisto įmonės.[25]

Japonijoje įsikūrusios didžiosios kompanijos, – tai Toyota Motor, NTT DoCoMo, Canon, Honda, Takeda, Sony, Japonijos Plienas, Tepco, Mitsubishi Estate ir Seven & I Holding. Tokijo birža su 549,7 mlrd. jenų rinkos kapitalizacija yra antra didžiausių rinkų pasaulyje po Niujorko biržos.[26]

Japonijos pagrindiniai eksporto partneriai yra JAV (22,8 %), Europos Sąjunga (14,5 %), Kinijos Liaudies Respublika (14,3 %), Pietų Korėja (7,8 %), Taivanas (6,8 %) ir Honkongas (5,6 %) (2006 m. duomenimis). Iš Japonijos daugiausiai eksportuojama transporto įranga, motorinės transporto priemonės, elektronika, elektriniai mechanizmai ir cheminės medžiagos.[27] Dėl labai ribotų natūraliųjų išteklių pačioje Japonijoje, šalis yra labai priklausoma nuo žaliavų importo iš kitų šalių. Japonijos pagrindiniai importo partneriai yra Kinijos Liaudies Respublika (20,5 %), JAV (12 %), Europos Sąjunga (10,3 %), Saudo Arabija (6,4 %), JAE (5,5)%, Australija (4,8)%, Pietų Korėja (4,7 %) ir Indonezija (4,2 %) (2006 m. duomenimis). Į šalį daugiausiai importuojama mašinų detalės ir įranga, kuras, maisto produktai (ypatingai jautiena), cheminės medžiagos, tekstilė ir įvairios žaliavos pramonei. Apskritai Japonijos didžiausios prekybos partnerės yra Kinija ir JAV.[28]

2005 m. pusė energijos Japonijoje gauta iš naftos, penktadalis iš akmens anglių ir 14 % iš gamtinių dujų.[29] Branduolinėse jėgainėse pagaminama ketvirtadalis visos elektros Japonijoje.[30]

Japonija yra išleidusi daug lėšų kelių tiesimui.[31] Išasfaltuoti keliai iš viso sudaro 1,2 mln. km[32] ir sudaro didžiausią transportavimo sektorių.[33] Japonijoje yra kairės pusės eismas. Vientisas įvairių kelių tinklas, jungiantis didžiuosius miestus, yra kontroliuojamas muitą renkančių įmonių. Lengvieji automobiliai, tiek nauji, tiek panaudoti, yra nebrangūs, tačiau jų nuosavybės mokesčiai ir kuro apmokestinimas skatina produktyvų energijos vartojimą. Tik 50 % atstumo nukeliaujama automobiliais, o tai rodo žemiausią automobilių vartoseną iš visų G8 šalių.[34]

2004 m. visų išasfaltuotų kelių bendras ilgis buvo, visų geležinkelių – 23 577 km.

Gyventojai

Japonijoje gyvena apie 126,8 mln. gyventojų. Japonijos visuomenė yra gana lingvistiškai ir kultūriškai homogeniška, su nedideliu užsieniečių skaičiumi šalyje.

2008 metų duomenimis šalyje 98,26 % gyventojų sudarė japonai, 0,51 % – kinai, 0,46 % – korėjiečiai[35]. Pastaruoju metu didėja imigracija iš Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos. Genetiškai tik apie 4,8 % japonų yra gryno japoniško tipo.

Miestuose gyvena daugiau nei 82 % gyventojų, virš 26 % – Tokijuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra įsikūrę beveik visi didžiausi miestai.

Statistikos duomenimis, 95 % gyventojų išpažįsta šintoizmą ir budizmą, 0,8 % – krikščionybę, 4 % – kitas religijas.

Apie 99 % visų šalies gyventojų japonų kalba yra gimtoji.[36] Tai agliutinacinė kalba, kurioje ypatingai skiriasi formali ir neformali kalba. Pagal Japonų kalbos žodyną Shinsen-kokugojiten, kiniškos kilmės žodžiai sudaro 49,1 % visų žodžių žodyne, vietiniai žodžiai sudaro 33,8 % ir kiti pasiskolintieji žodžiai – 8.8 %.[37] Kaip rašto sistema vartojami kandži (kiniški hieroglifai) ir kana (skiemeninė abėcėlė, sukurta remiantis kiniškais hieroglifais), naudojami arabiški skaitmenys. Riūkiū kalbos, taip pat priklausančios japonų kalbų šeimai yra vartojamos Okinavoje, tačiau dabar šiomis kalbomis šnekančių tėra apie 900 000. Ainu kalba yra mirštanti, ją kaip gimtąją kalbą temoka keli senyvo amžiaus hokaidiečiai.

Demografinė raida tarp 1978 m. ir 2012 m.
1978 m. 1980 m. 1985 m. 1990 m. 1995 m. 2000 m. 2003 m. 2005 m. 2006 m. 2012 m.
115 174 000 117 057 485 121 042 000 123 612 000 125 570 246 126 925 843 127 621 000 127 756 815 127 771 000 128 569 451

Didžiausi miestai

Miestas Prefektūra Gyventojų skaičius[38]
1 Tokijas Tokijas 8 535 792
2 Jokohama Kanagava 3 602 758
3 Osaka Ōsaka 2 635 420
4 Nagoja Aičis 2 223 148
5 Saporas Hokaidas 1 888 953
6 Kobė Hiogas 1 528 687
7 Kiotas Kiotas 1 472 511
8 Fukuoka Fukuoka 1 414 417
9 Kavasakis Kanagava 1 342 262
10 Saitama Saitama 1 182 744

Švietimas

Pagrindinis straipsnis – Japonijos švietimo sistema.

Pradinės, vidurinės mokyklos ir universitetai Japonijai, kaip Meidži restauracijos rezultatas, buvo pristatyti 1872 m.[39] Nuo 1947 m. privalomąjį Japonijos švietimą sudaro 9 klasės (shōgaku ir chūgaku). Beveik visi vaikai po to tęsia dar 3 metus trunkančius mokslus aukštesniojoje mokykloje (kōkō) ir, pasak švietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijos ministerijos, apie 75,9 % baigusiųjų mokyklą tęsia studijas universitetuose, kolegijose, profesinėse mokyklose ar kitose povidurinio lavinimo įstaigose.[40] Prestižiškiausiais Japonijos universitetais laikomi Tokijo universitetas ir Kioto universitetas.[41] OECD atlikto penkiolikmečių erudicijos tyrimų duomenimis Japonija buvo šešta pasaulyje.[42]

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Japonijos kultūra.

Japonijos kultūra formavosi gana izoliuotoje teritorijoje, neišvengiamai patyrusi ir daug įtakos iš užsienio: į japoniškąjį substratą buvo introdukuojami korėjietiški, kiniški, vėliau vakarietiški elementai, ilgainiui suformavę savitą darinį.

Tradiciniai Japonijos menai – amatai (ikebana (生け花 – japoniškai 華道 – kadō)), origami (折り紙), ukijo-e (浮世絵), lėlės, keramika), vaidinimai (bunraku, šokis, kabuki, rakugo), tradicijos (žaidimai, arbatos gėrimo ceremonija, Budo (武道 Budō), architektūra, sodai, kardai) ir virtuvė. Susijungus tradicinei medžio graviūrai ir Vakarų menui, atsirado manga, japoniški komiksai, vis populiarėjantys ir Lietuvoje[43] Mangos piešimo technika sukurtas animacinis filmas vadinamas anime. Dauguma tokių animacinių filmų ir sukuriama Japonijoje. Tarp jų yra labai žinomų, tokių kaip Pokémon, Dragon Ball Z ar Kaiketsu Zorori.

Pagrindinė Japonijos religija – šintoizmas („dievų kelias“) – dievo kūrėjo Idzanagio vyriausiosios dukters, saulės deivės Amaterasu kultas. Jam įtakos turėjo senųjų Japonijos gyventojų tikėjimai, budizmas ir Konfucijaus filosofija.

Literatūra, filosofija ir menai

Pagrindinis straipsnis – Japonijos literatūra.

Ankstyviausiais Japonijos literatūros kūriniais laikomos dvi istorinės knygos, Kojiki ir Nihon Shoki bei VIII a. poezijos knyga Man'yōshū (万葉集 – Man’jōšiū), visos parašytos kiniškais hieroglifais.[44] Ankstyvuoju Heian laikotarpiu kaip fonogramos buvo sukurta transkripcijos sistema, vadinama kana (hiragana ir katakana). Pasaka apie bambukų kirtėją laikoma seniausia prozine knyga japonų kalba.[45]

Maistas

Pagrindinis straipsnis – Japoniška virtuvė.

Japonijoje vyraujančios kulinarinės tradicijos dalijasi daug panašumų su kitomis Tolimųjų Rytų šalių tradicijomis, nors turi ir daug išskirtinumų, kurios daro šią kulinarijos sistemą garsią visame pasaulyje. Viena japonų virtuvės specifikų, lyginant su kitomis regiono virtuvėmis, yra tai, kad čia vartojama palyginti mažai mėsos. To priežastis – šalyje gyvulininkystė nebuvo paplitusi, o dėl budistinių priesaikų apie Edo laikotarpiu mėsa praktiškai buvo uždrausta. Vietoj to, Japonijos virtuvėje yra labai didelis jūros produktų vartojimas. Žuvis ir kitos jūrų gėrybės gali būti valgomos žalios, keptos, virtos, virtos riebaluose, džiovintos.

Kaip ir kitose Tolimųjų Rytų šalyse, Japonijoje yra priimta valgyti medinėmis valgomosiomis lazdelėmis (箸), kurios į Japoniją atkeliavo iš Kinijos. Iš pat pradžių jomis naudojosi tik kilmingieji, tačiau netrukus jos tapo eilinių žmonių valgymo įrankiu. Japonijos, o kartu ir jos virtuvės, ėjimas individualumo link išryškėjo IX a. per Tang dinastijos nuosmukį.

Populiarioji kultūra

Pagrindinis straipsnis – Japonijos populiarioji kultūra.

Japonijos populiariojoje kultūroje atsipsindi ir praeities tradicijos. Sujungus tradicinę medžio graviūrą ir Vakarų meną, atsirado visame pasaulyje išpopuliarėjusi manga, po kurios sekė anime. Vakarų muzika, pristatyta XIX a., yra itin svarbi moderniosios kultūros dalis. Pokario Japoniją stipriai veikė modernioji Europos ir Amerikos muzika, kol galop susiformavo J-pop (japoniška pop muzika).[46]

Šalyje labai populiarios įvairios televizijos šou, ypač komedinio pobūdžio, kuriomis susidomima ir užsienio šalyse. Taip daugelyje šalių išplito Japonijoje atsiradusių „Takeši pilies“ ar „Skylė sienoje“ analogų.

Dėl labai gerai išvystytų moderniųjų technologijų pramonės šalis garsėja ir kompiuterinėmis konsolėmis ir žaidimais. Japonijoje pagamintos žaidimų konsolės populiarios jau nuo devintojo dešimtmečio.[47]

Sportas

Pagrindinis straipsnis – Sportas Japonijoje.

Tradiciškai sumo (相撲 – sumō) yra laikoma nacionaline Japonijos sporto šaka. Kovos menai, tokie kaip dziudo (柔術 – džiūdžiucu), karate (空手 道 – karate-dō) ir kendo (剣道 – kendō), taip pat yra labai paplitę šalyje. Po Meidži restauracijos į Japoniją suplūdo daug vakarietiškų sporto šakų, įsiskverbusių į Japonijos švietimo sistemą.[48]

Profesionalų beisbolo lyga Japonijoje įkurta 1936 m.[49] Dabar beisbolas yra populiariausias komandinis sporto žadimas šalyje. Vienas geriausių Japonijos beisbolininkų yra triskart Japonijos Vertingiausiu Žaidėju tapęs Ichiro Suzuki, dabar žaidžiantis Šiaurės Amerikos pagrindinėje beisbolo lygoje.

1992 m. įkūrus Japonijos profesionalų futbolo lygą, futbolas taip pat išplito šalyje.[50] Japonijoje nuo 1981 iki 2004 m. vyko Tarpžemyninė taurė, o 2002 m. – XVII pasaulio futbolo čempionatas (kartu su Pietų Korėja).[51] Japonijos futbolo komandos yra vienos stipriausių Azijoje, triskart laimėjusios AFC Azijos taurę.

Šalyje vis populiaresnis tampa golfas,[52] taip pat ir automobilių sportas, ypatingai Super GT ir Formula Nippon.[53]

Kita informacija

Šaltiniai

  1. "法制執務コラム集「法律と国語・日本語」." Legislative Bureau of the House of Councillors. Nuoroda tikrinta 2009-01-19.
  2. World Gazetteer.
  3. Pasak legendos tą dieną Japoniją įkūrė pirmasis Japonijos imperatorius Imperatorius Džimmu. Tai daugiau simboliška.
  4. "Facts and Figures of Japan 2007 01: Land." Foreign Press Center Japan. Nuoroda tikrinta 2009-07-04.
  5. Ginklavimosi biudžetas sudaro 0,9%, o tai yra mažiau nei bet kurios kitos didžiosios valstybės.
  6. WHO: Life expectancy in Israel among highest in the world Haaretz, 2009 m. gegužė
  7. United Nations World Population Propsects: 2006 revision – Table A.17 for 2005–2010
  8. Jesse Arnold. "Japan: The Making of a World Superpower (Imperial Japan)." vt.edu/users/jearnol2. Nuoroda tikrinta 2008-12-04.
  9. 9,0 9,1 9,2 "Japonijos Konstitucija." House of Councillors of the National Diet of Japan: 1946-11-03. Nuoroda tikrinta 2008-04-26.
  10. "World Factbook; Japan." CIA: 2009-06-26. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
  11. "A History of the Liberal Democratic Party. Preface." Japonijos liberalų demokratų partija. Nuoroda tikrinta 2009-07-14.
  12. Naoto Kan becomes Japan’s new prime minister, BBC News, 2010-05-04
  13. "The Japanese Judicial System." Office of the Prime Minister of Japan. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
  14. ""Japonijos civilinis kodeksas"." Encyclopædia Britannica: 2006. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
  15. Mabuchi, Masaru (May 2001). "Municipal Amalgamation in Japan (PDF)." World Bank. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
  16. ""Japan"." Microsoft® Encarta® Online Encyclopedia: 2006. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
  17. "Japan Information—Page 1." WorldInfoZone.com. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
  18. "World Population Prospects." UN Department of Economic and Social Affairs. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
  19. "Tectonics and Volcanoes of Japan." Oregono valstijos universitetas. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
  20. "Attractions: Hot Springs." JNTO. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
  21. "Gifu Prefecture sees highest temperature ever recorded in Japan - 40.9." Japan News Review Society: 2007-08-16. Nuoroda tikrinta 2007-08-16.
  22. "Flora and Fauna: Diversity and regional uniqueness." Embassy of Japan in the USA. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
  23. "Pasaulio ekonomikos perspektyvos duomenų bazė; šalių palyginimai." IMF: 2006-09-01. Nuoroda tikrinta 2007-03-14.
  24. "NationMaster; Economy Statistics." NationMaster. Nuoroda tikrinta 2007-03-26.
  25. Japonijos ekonomika
  26. Rinkos duomenys. Niujorko birža (2006-01-31). Tikrinta 2008-07-25.
  27. "Pasaulio faktų knyga; Japonijos ekonomika." CIA: 2006-12-19. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.
  28. Blustein, Paul. „China Passes U.S. In Trade With Japan: 2004 Figures Show Asian Giant’s Muscle“. The Washington Post (2005-01-27). Tikrinta 2008-07-25.
  29. Chapter 7 Energy, Statistical Handbook of Japan 2007
  30. "Japan taps into ocean winds for power." ABC News: 2008-01-21. Nuoroda tikrinta 2009-0%-11.
  31. Japan’s Road to Deep Deficit Is Paved With Public Works, New York Times in 1997
  32. 2004 m. bendras ilgis sudarė 1 177 278 km
  33. Chapter 9 Transport, Statistical Handbook of Japan
  34. "Transport in Japan." International Transport Statistics Database. iRAP. Nuoroda tikrinta 2009-02-17.
  35. 平成20年末現在における外国人登録者統計について
  36. "Pasaulio faktų knyga; Japonija-Žmonės." CIA: 2008 m.. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.
  37. Shinsen-kokugojiten (新選国語辞典), Kyōsuke Kindaichi, Shogakukan, 2001, ISBN 4-09-501407-5
  38. "Japan—City Population." citypopulation.de. Nuoroda tikrinta 2007-02-01.
  39. Lucien Ellington (2003-12-01). "Anapus retorikos: Esminiai klausimai apie Japonijos švietimą." Foreign Policy Research Institute. Nuoroda tikrinta 2008-06-30.
  40. "School Education." (PDF) ŠKSMT ministerija. Nuoroda tikrinta 2008-06-30.
  41. "The Times Higher Education Supplement World University Rankings." (PDF) TSL Education Ltd.: 2005-10-28. Nuoroda tikrinta 2008-06-30.
  42. OECD’s PISA survey shows some countries making significant gains in learning outcomes, OECD, 04/12/2007. [1]
  43. Pasaulį užkariavę Rytų komiksai – pagaliau lietuviškai! (obuolys.lt)
  44. "Asian Studies Conference, Japan (2000)." Meiji Gakuin University. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
  45. "Windows on Asia—Literature : Antiquity to Middle Ages: Recent Past." Michigan State University, Office of International Studies and Programs. Nuoroda tikrinta 2006-12-28.
  46. "J-Pop History." The Observer. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
  47. Leonard Herman, Jer Horwitz, Steve Kent, and Skyler Miller. "The History of Video Games." Gamespot. Nuoroda tikrinta 2008-07-25.
  48. "Culture and Daily Life." Japonijos ambasada Jungtinėje Karalystėje. Nuoroda tikrinta 2007-03-27.
  49. Nagata, Yoichi and Holway, John B. (1995). “Japanese Baseball”, Pete Palmer Total Baseball, fourth edition, Niujorkas: Viking Press, 547.
  50. "Soccer as a Popular Sport: Putting Down Roots in Japan." (PDF) The Japan Forum. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
  51. XVII pasaulio futbolo čempionatas vyko Japonijoje ir Pietų Korėjoje
  52. Fred Varcoe. "Japanese Golf Gets Friendly." Metropolis. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
  53. Len Clarke. "Japanese Omnibus: Sports." Metropolis. Nuoroda tikrinta 2007-04-01.
Oficialios
Žiniasklaida
Turizmas
Kita

Error: blogas arba neegzistuojantis paveikslėlis

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Vaizdas:Symbol star2.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.



Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+55634-549=55085 wiki spaudos ženklai).