Jonas Basanavičius

Jonas Basanavičius
Gimė	1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabaliai, Bartninkų valsčius, Vilkaviškio apskritis
Mirė	† 1927 m. vasario 16 d. Vilnius
Sutuoktinis(-ė)	Gabriele Eleonora Mohl
Veikla	visuomenės veikėjas, mokslininkas, gydytojas
Vikiteka	Jonas BasanavičiusVikiteka
Parašas

Jono Basanavičiaus antkapis Rasų kapinėse

Skulptūra J. Basanavičiui Palangoje

Paminklinė lenta Vilniuje, Bokšto gatvėje

Jonas Basanavičius (1851 m. lapkričio 23 d., Ožkabaliuose, Bartninkų valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1927 m. vasario 16 d., Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.) – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas.

Biografija

Šeima

Basanavičiai buvo pasiturintys ūkininkai, todėl mažasis Jonas augo be vargo. Gražiose Ožkabalių apylinkėse buvo daugybė piliakalnių, kur mažasis Jonas mėgdavo vienas arba su vaikais bėgioti. Įdomūs pasakojimai apie garbingus Lietuvos laikus, kuriuos girdėdavo iš savo tėvų ir kitų senesnių žmonių, ugdė jame tautiškumo bei tėvynės meilės jausmą. Jonui kiek paugėjus, tėvai parūpino jam kaimo mokytoją – daraktorių.

Tėvai Joną leido į Lukšių pradžios mokyklą. Pasimokęs pirmą pusmetį, jis buvo nuvežtas į Marijampolės miesto mokyklą, tačiau neišlaikė egzaminų ir turėjo grįžti į Lukšius, kur dar vienus metus mokėsi. Ir tik 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą.

Baigęs keturias klases, Jonas mokėsi ir toliau, nors jo tėvai spirte spyrė jį eiti į kunigų seminariją. Kai Jonas 1873 m. baigęs Marijampolės gimnaziją sugrįžo namo, tėvas jam pasakė, kad nė skatiko daugiau neduos, jei sūnus neis į Seinų kunigų seminariją. Tik po ilgų kalbų tėvas sutiko Joną išleisti ir jis su kokiu šimtu rublių išvyko į Maskvą.

Studijos Maskvoje

1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filosofijos fakultetą, bet 1874 m. rudenį perėjo į Medicinos fakultetą, nes gavo stipendiją, be to jis mėgo mediciną. Universitete jis buvo pasišventęs vien medicinos mokslui ir lietuvių kalbos tyrinėjimams. 1879 m. birželio 11 d. baigė universitetą ir gavo gydytojo teises.

Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet negavo leidimo spausdinti.

Gyvenimas Bulgarijoje, Čekijoje

Susitaręs su bulgarų vyriausybe, 1880 m. sausio mėn., išvyko į Bulgariją. 1879–1882 m. Lomo (Montanos sritis) ligoninės direktorius ir apygardos gydytojas. Kadangi jau turėjo pastovų darbą, pradėjo rūpintis lietuvybės reikalais. Iš čia pradėjo rašinėti straipsnius į lietuviškus laikraščius „Lietuvišką Ceitungą“ ir „Naują Keleivį“. Bulgarijoje išbuvęs iki 1882 m., išvyko iš Lom Palankos, trumpam grįžo į Lietuvą, inicijavo „Aušros“ laikraščio leidimo pradžią ir išvyko į Prahą, kur tobulinosi kaip gydytojas.

Gyvendamas Prahoje nuo 1882 m. gruodžio iki 1884 m. vasario, su keliais kitais bendradarbiais parengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį, pasirašė pirmojo numerio leidėju. Prahoje parašė ir įžymiąją prakalbą šiam numeriui – lietuvių tautos atgimimo manifestą. Legalioje rusų spaudoje įrodinėjo lietuviškosios spaudos draudimo nenaudingumą caro valdžiai, pasiuntė carui peticiją, prašydamas legalizuoti žurnalą „Aušra“.

Šiame mieste jis taip pat susipažino su savo būsimąja žmona – Čekijos vokietaite Gabriele Eleonora Mohl. Jiedu susituokė 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje.

Dėl finansinių sunkumų buvo vėl priverstas grįžti į Bulgariją. Pirmiausia gavo paskyrimą į nedidelį Elenos miestą, iš kur vėl buvo perkeltas į Lomą. Bet antrasis jo gyvenimo Lome laikotarpis nebuvo toks laimingas: į J. Basanavičių pasikėsinta; jis buvo dukart peršautas, bet sužeidimai nebuvo mirtini. To įvykio priežastys taip ir liko paslaptyje. Spėliojama, kad pasikėsinimo pagrindas buvo politikos motyvai.

1889 m. nuo džiovos mirė J. Basanavičiaus žmona Eleonora. Smūgis dar labiau pablogino jo jau ir taip blogą sveikatą. Po žmonos mirties 1892 m. persikėlė į Varną. Ten, nepaisydamas savo pašlijusios sveikatos, tyrinėjo archyvų ir bibliotekų medžiagą, ieškodamas duomenų apie Lietuvos praeitį. Nuo 1893 m. Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytojas.

Veikla Lietuvoje

1904 m. prasidėjus rusų-japonų karui, susimąstė apie puikią progą grįžti į tėvynę. 1904 m. liepos 31 d. jis Nemunu atplaukė į Kauną. Kitą dieną nuvyko į Vilnių. Būdamas Vilniuje jis tuoj susipažino su eile Lietuvos inteligentų ir nusprendė įkurti Lietuvių mokslo draugiją, organizavo archeologinius kasinėjimus įvairiose Lietuvos vietose, pasipriešino caro valdininkų bandymui Gedimino pilies bokštą panaudoti miesto vandentiekiui. Jo pastangomis 1905 m. buvo sušauktas ir Didysis Vilniaus Seimas, vadovavo jo organizaciniam komitetui.

1907 m. buvo išrinktas Vilkaviškio apskrities mažažemių atstovu suvalkiečiams. Jo pastangomis 1907 m. rugsėjo 25 d. įkurta Lietuvių mokslo draugija; jis jai ir vadovavo iki 1927 m., redagavo jos tęstinį žurnalo tipo leidinį „Lietuvių tauta“. 1911 m. įkūrė akcinę bendrovę „Vilija“. 1913 m. vasarą J. Basanavičius ir Martynas Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką, kur, skaitydami paskaitas, rinko aukas surengti Lietuvių konferencijai Vilniuje. 1917–1924 m. Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytojas.

Pirmininkavo 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvos visuomenės atstovų konferencijoje, kurioje išrinkta Lietuvos Taryba. 1918 m. vasario 16 d. J. Basanavičiaus svajonės ir sumanymai pradėjo pildytis – 20 Lietuvos Tarybos narių, pirmininkaujant J. Basanavičiui, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą.

1927 m. vasario 16 d., kada visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas penkių dienų gedulas. Laidotuvės vyko vasario 21 d. Vilniaus gatvėmis iš Bazilikos į Rasų kapines.

Mokslinė veikla

Parašė apie 40 studijų iš istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, sanitarijos, apie 140 įvairių straipsnių. Sudarė ir išleido tautosakos rinkinių.

Atminimas

Už nuopelnus Lietuvai, Lietuvos valdžia dr. J. Basanavičiui paskyrė pensiją, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi, Kauno karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, buvo pakrikštyta jo vardu, daugelis miestų pasipuošė jo paminklais bei biustais ir jo vardu pavadino daug gatvių, aikščių, parkų ir įvairių pastatų.

J. Basanavičiaus vardu pavadinta daugelis gatvių Lietuvoje, kurių žymiausia Palangoje. Jos pradžioje pastatytas paminklas Jonui Basanavičiui.

Bibliografija

• Lietuviškos pasakos, tautosakos rinkinys, 2 d., 1898–1902 m.
• Ožkabalių dainos, 2 t., 1902 m.
• Iš gyvenimo vėlių bei velnių, 1903 m.
• Lietuviškos pasakos įvairios, 4 d., 1903–1905 m.
• Lietuviškai–trakiškos studijos, 1898 m.
• Levas lietuvių pasakose ir dainose, išleista 1919 m.
• Apie trakų prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon, 1921 m.
• Iš lietuvių gyvenimo 1915–1917 m. po vokiečių jungu, 1919 m.
• Rinktiniai raštai, 1970 m.

Nuorodos, šaltiniai

• Adolfas Nezabitauskis. Jonas Basanavičius. 1938
• Algirdas Grigaravičius. Atsiskyrėlis iš Suvalkijos
• Knygadvaris.lt — Jono Basanavičiaus raštai ir tautosakos biblioteka.
• Jono Basanavičiaus sodyba – muziejus.
• Basanavičiaus biografija anglų kalba (Juozas B. Laučka).
• Tautinio atgimimo šaukliai – Apšvietos idėjų kritika radikalios katalikybės požiūriu (Šarūnas Pusčius).
• https://www.15min.lt/media/timeline/signatarai-basanavicius
• 2008 metais bulgarų žurnalistas Petko Mangačevas parengė išsamią monografiją „Daktaro Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbas Bulgarijoje 1880–1905 m.“, į lietuvių kalbą ji buvo išversta 2013-aisiais.