Jonas Jablonskis

Jonas Jablonskis


Gimė	1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėliai
Mirė	† 1930 m. vasario 23 d. (69 m.) Kaunas

Tėvas	Juozapas Jablonskis
Motina	Agnė Šipailaitė
Sutuoktinis(-ė)	Konstancija Sketerytė
Vaikai	Konstantinas Jablonskis Ona Jablonskytė-Landsbergienė Julija Jablonskytė-Petkevičienė Vytautas Jablonskis Jonas Jablonskis

Veikla	kalbininkas

Alma mater	Maskvos universitetas

Žymūs apdovanojimai
Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas

Vikiteka	Jonas JablonskisVikiteka

Kitos reikšmės – Jonas Jablonskis (reikšmės).

Jonas Jablonskis ant 5 Litų banknoto

Jonas Jablonskis (slapyvardis Rygiškių Jonas ^[1], 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėliuose, Šakių raj. – 1930 m. vasario 23 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.) – Lietuvos kalbininkas, norminęs literatūrinę lietuvių kalbą. J. Jablonskio darbai ir veikla ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos.

Biografija

Jonas Jablonskis gimė netoli Naumiesčio, Kubilėlių kaime, Juozapo Jablonskio (1830–1903) ir Agnės Šipailaitės (1836–1915) šeimoje. 1872 m. rudenį J. Jablonskis pradėjo mokytis Marijampolės gimnazijoje. 1881 m. gegužės mėn. prasidėjo baigiamasis etapas – abitūros egzaminai. Kartu su J. Jablonskiu gimnaziją baigė ir Vincas Kudirka. Rugpjūčio mėn. J. Jablonskis įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą.

1885 m. gegužės mėn. J. Jablonskis baigė Maskvos universitetą ir grįžo į Lietuvą. Tačiau darbo paieškos pačioje savarankiško gyvenimo pradžioje buvo bevaisės. Ir tik apie 1887 m. Jablonskis įsidarbino Marijampolės teisme.

1889 m. sausio 16 d. J. Jablonskis paskirtas viršetatiniu Mintaujos gimnazijos senųjų kalbų mokytoju. Gavęs vietą gimnazijoje, J. Jablonskis atkuto ir materialiai: gimnazijos mokytojų atlyginimai buvo gana dideli.

1890 m. liepos 24 d. Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčioje susituokė su Konstancija Sketeryte (1868–1948), Nereikonių kaimo valstiečių Adomo Sketerio ir Marijos Jodinskaitės dukterimi.^[2] Tai buvo lietuvė inteligentė, kokios ir ieškojo J. Jablonskis. Su ja supažindino G. Landbsergis-Žemkalnis. Kadangi ji buvo reformatė, tai buvo dvejos tuoktuvės – katalikų bažnyčioje (turbūt Mintaujoje) ir reformatų (Švobiškyje).^[3]

Šiaulių gimnazistai su Jonu Jablonskiu

Šiaulių gimnazistės su Jonu Jablonskiu

Šeima J. Jablonskiui buvo brangus dalykas, bet ji teikė ir tam tikrų rūpesčių. Po kiek laiko gimė dukrelė, kuri po savaitės mirė. Tai buvo didelis smūgis tiek motinai, tiek tėvui. Gyvenant Mintaujoje Jablonskiams gimė dar trys vaikai: Konstantinas, Ona ir Julija. Vienos dukterų krikšto tėvais buvo Vincas Kudirka ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.^[4]

Apie atvykusį į Mintaują J. Jablonskį susispietė nedidelis lietuvių būrelis, daugiausia inteligentai: teisininkas Motiejus Lozoraitis, teismo kandidatas Antanas Krikščiukaitis-Aišbė, aušrininkas poetas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, teismo kandidatas Vladas Mačys, teisininkas Motiejus Čepas, o 1894 m. prie jų prisidėjo į Mintaują paskirtas vikaru Juozas Tumas-Vaižgantas, ieškojęs prieglaudos nuo klebonijoje viešpatavusios agresyvaus lenkiškumo atmosferos.

1896 m. Jablonskis išvyko į Taliną, kur prasidėjo politinis J. Jablonskio persekiojimas, kratos, jam buvo iškelta byla. Taline 1899 m. gimė sūnus Vytautas. 1901 m. gegužės mėn. Jablonskis iš Talino išvyko į Kauno gubernijos Panevėžio apskritį, į Žeimelį.

1902 m. paskelbtas nuosprendis J. Jablonskio byloje. Nuosprendis buvo baisus smūgis visiems J. Jablonskio planams. Į Pskovą, kur turėjo būti ištremtas iki 1904 m. vasario 27 d., J. Jablonskis atvyko 1902 m. gegužės 20 d. J. Jablonskis apsigyveno pas Kočianovskają (Velikije Lukų g., Lapotnikovos namai). 1903 m. kovo 12 d. J. Jablonskiui suteikta „malonė“ – likusį bausmės laiką atlikti Kauno gubernijoje. Gavęs šį leidimą ir pasirinkęs gyvenamąja vieta Šiaulius, į juos J. Jablonskis atvyko 1903 m. kovo 31 d. 1904 m. Jonas Jablonskis grįžo į Vilnių, čia 1906 m. gimė jauniausiasis sūnus Jonas.

Nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto garbės profesorius.

Jonas Jablonskis mirė Kauno karo ligoninėje.

Darbai

Jono Jablonskio kapas Petrašiūnų kapinėse

Svarbiausi veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901 m.), „Lietuvių kalbos sintaksė“, „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922 m.), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925 m.), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.). Redagavo Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, Jono Biliūno ir kitų rašytojų kūrinius. Kartu su mokiniais vertė vadovėlius bei grožinę literatūrą.

Išugdė didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tobulino bendrinę lietuvių kalbą.

J. Jablonskis yra žymiausias lietuvių kalbos normintojas. Jis galutinai nustatė lietuvių raidyną, įdiegė daugybę naujadarų: dienų pavadinimai (pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis, sekmadienis), ateitis, praeitis, rašytojas, mokykla, mokslininkas, linksniai (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas), kalbos terminai (kablelis, kabutės, šauktukas, klaustukas), matematiniai terminai (daugyba, dalyba, skaičius, apskritimas, spindulys), degtukas, atvirukas, valstietis, tautietis. Kita vertus, jis nevengė ir tarptautinių žodžių – kai lietuvių kalbos tarptautinių žodžių komisija ėmėsi norminti tarptautinius žodžius, J. Jablonskis kai kurių siūlė atsisakyti, pvz., „agna“ – energija, „apšviestūnas“ – inteligentas, „buitvieša“ – biografija, „džiūgauti“ – triumfas, „panaša“ – analogija, „raštuomenė“ – literatūra, „šilčiarodis“ – termometras, „virplys“ – vibratorius. ^[5]

Įdomybės

Juozas Balčikonis pasakojo ^[6], kad J. Jablonskis kartą norėjo sužinoti, ar žemaičiai tam tikrų veiksmažodžių, numetę esamojo laiko trečiojo asmens galūnę -a (pvz., važiuoja), dar palieka j, ar ne. J. Jablonskis tada važiavęs su vienu žemaičiu prie Kelmės ir sakęs jam: „Aš važiūju“. Žemaitis atsakęs: „Tap, tap, puonali!“. Toliau kalbininkas sakęs: „Tu važiūji“. Žemaitis vėl: „Tap, tap, puonali!“. Paskui J. Jablonskis klausęs: „Vuo ons kon dara?“, laukdamas atsakymo „važiū“ arba „važiūj“. O žemaitis, pamatęs netoliese einant žmogų, atsakė: „Ons tuoks soskis, ons piests et!“. Taip kalbininkui ir nepavyko sužinoti rūpimo tarmės fakto.

Įvertinimas

1928 m. gegužės 15 d. – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas.

Šaltiniai

↑ Rygiškiai – kaimas Šakių rajone
↑ Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima: atsiminimai ir laiškai (sud. E.Lukėnaitė-Griciuvienė). Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009.
↑ Arnoldas Piročkinas. „Prie bendrinės kalbos ištakų“. // Vilnius, „Mokslas“, 1977. 66 p.
↑ Arnoldas Piročkinas. „Prie bendrinės kalbos ištakų“. // Vilnius, „Mokslas“, 1977. 126 p.
↑ Donatas Smalinskas, laida „Lietuvos diena“, 2011-01-07.
↑ Balčikonis J. Keletas atsiminimų apie J. Jablonskį. – „Literatūra ir kalba“, t. 1. Vilnius, 1956, p. 27.

Nuorodos

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Jonas Jablonskis

[1] Rygiškiai – kaimas Šakių rajone

[2] Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima: atsiminimai ir laiškai (sud. E.Lukėnaitė-Griciuvienė). Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009.

[3] Arnoldas Piročkinas. „Prie bendrinės kalbos ištakų“. // Vilnius, „Mokslas“, 1977. 66 p.

[4] Arnoldas Piročkinas. „Prie bendrinės kalbos ištakų“. // Vilnius, „Mokslas“, 1977. 126 p.

[5] Donatas Smalinskas, laida „Lietuvos diena“, 2011-01-07.

[6] Balčikonis J. Keletas atsiminimų apie J. Jablonskį. – „Literatūra ir kalba“, t. 1. Vilnius, 1956, p. 27.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]