Jonas Vildžiūnas (1907)
| Jonas Vildžiūnas | |
|---|---|
|
| |
| Gimė | 1907 m. rugsėjo 29 d. Pienionių k., Anykščių raj. |
| Mirė | † 1989 m. Vilniuje |
|
| |
| Veikla | Revoliucionierius, represinių struktūrų pareigūnas, politikas, valstybės tarnautojas
|
Jonas Vildžiūnas ( 1907 m. rugsėjo 29 d., Pienionių k., Anykščių raj. – 1989 m. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse šeimos kape) – Revoliucionierius, represinių struktūrų pareigūnas, politikas, valstybės tarnautojas.
Biografija
Pusbrolis Vladas Vildžiūnas (1909–1962) – revoliucionierius, valstybės tarnautojas.
Augo ir jaunystėje gyveno Dabužiuose, Anykščių raj., kur persikėlė jo tėvai. Baigė Dabužių pradžios mokyklą. Jaunystėje susižavėjęs revoliucinėmis idėjomis, nuo 1927 m. J. Vildžiūnas dalyvavo pogrindinėje komunistinėje veikloje, įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją, buvo šios organizacijos Anykščių parajonio komiteto narys. Už revoliucinę veiklą 1927 m. pabaigoje jis buvo suimtas ir 1928 m. nuteistas 20 mėnesių kalėti, bet tais pačiais metais amnestuotas ir išleistas į laisvę.
1928 m. jis įstojo į pogrindinę Lietuvos komunistų partiją, nuo 1928 m. buvo Paraisčių kuopelės sekretorius, 1929–1933 m. Anykščių parajonio komiteto narys, 1933 m. – Panevėžio rajono komiteto narys. 1933 m. jis išvyko į Rusiją, dalyvavo Lietuvos komunistų partijos V konferencijoje Maskvoje, po kurios liko ir 1933–1934 m. mokėsi Tarptautinėje Lenino mokykloje Maskvoje.
1934 m. grįžęs į Lietuvą dirbti nelegalaus komunistinio darbo, jis netrukus buvo suimtas už antivalstybinę veiklą, kalėjo Utenoje ir Panevėžyje, kol 1935 m. už užstatą buvo išleistas. 1935–1936 m. J. Vildžiūnas buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto instruktorius Šiaurės Rytų Lietuvai, kol už nelegalią antivalstybinę veiklą Lietuvos Respublikoje vėl buvo suimtas ir 1936 m. nuteistas 10 metų kalėti. 1936–1940 m. jis buvo kalinamas Kaune ir Šiauliuose.
Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu 1940–1941 m. jis dirbo sovietinį administracinį darbą Panevėžyje ir Vilniuje. Paskirtas 1940 m. birželio 25 d., iki rugpjūčio jis buvo Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Panevėžio apygardos viršininkas, paskui nuo 1940 m. rugsėjo iki 1941 m. birželio – NKVD Vilniaus miesto valdybos viršininkas. 1941 m. birželį J. Vildžiūnas buvo Lietuvos žmonių trėmimo Vilniaus mieste ir apskrityje operatyvinio trejeto narys.
Vokiečių okupacijos metais jis pasitraukė į Rytus, 1941–1942 m. dirbo sovietinio saugumo (NKGB) sistemoje Gorkyje (dabar – Žemutinis Naugardas, Rusija) ir Maskvoje.
1942 m. rugsėjį J. Vildžiūnas perėjo frontą, grįžo į Lietuvą ir čia subūrė antihitlerinio pasipriešinimo "Bičiulių" specialųjį partizanų būrį. 1942–1944 m. jis buvo šio būrio vadas, įsikūręs Labanoro girioje, Švenčionėlių apylinkėse, įrengtoje bazėje, vykdė Rusijos NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariato) žvalgybines užduotis Lietuvoje, tarp jų – ir persekiodamas nepatikimus sovietinio režimo veikėjus, kovodamas su kaimų savisaugos būriais. Vėliau, apie 1965 m., jo iniciatyva buvo atkurta sovietinių partizanų bazė prie Girutiškio ežero, naudota sovietinės propagandos tikslais.
1944 m. nuo rugsėjo iki gruodžio J. Vildžiūnas ėjo Lietuvos SSR NKGB (Valstybės saugumo liaudies komisariato) partijos komiteto sekretoriaus pareigas, 1945–1947 m. buvo Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministro padėjėjas ūkio reikalams.
1947–1951 m. J. Vildžiūnas buvo Lietuvos komunistų partijos Vilniaus miesto Lenino rajono komiteto pirmasis sekretorius, 1951 m. trumpai ėjo Lietuvos SSR lengvosios pramonės ministro pavaduotojo pareigas, 1951–1953 m. dirbo Kauno miesto Vykdomojo komiteto pirmininku.
Nuo 1953 m. iki gyvenimo pabaigos jis gyveno Vilniuje. Nuo 1953 m. birželio 10 d. iki spalio 22 d. jis buvo Lietuvos SSR vidaus reikalų ministras, turėjo papulkininkio karinį laipsnį, organizavo paskutiniųjų laisvės gynėjų kovos židinių likvidavimą, partizanų generolo Jono Žemaičio (1909–1954) suėmimą ir perdavimą teismui.
1954–1968 m. jis dirbo Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pirmininku.
1940–1941, 1953–1964 ir 1966–1981 m. J. Vildžiūnas buvo renkamas aukščiausios partinės institucijos Lietuvoje – Komunistų partijos centro komiteto nariu, 1953–1954 m. jis buvo ir šio komiteto biuro narys.
1954–1958 m. jis buvo Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos deputatas, 1959–1980 m. – Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos deputatas, nuo 1967 m. – šios tarybos prezidiumo narys.
1968–1976 m. J. Vildžiūnas dirbo Lietuvos SSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju, kol išėjo į pensiją.
Jis parašė prisiminimų knygą "Kova be atvangos : atsiminimai (1927–1944)" (su literatūriniu bendraautoriumi Vytautu Girčiu, 1971 m., kitas leidimas – 1979 m.).
J. Vildžiūnui buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas (1967 m.).
Buvo vedęs, žmona Olga Vildžiūnienė (1919–1984). Liko našlys.
Mirė 1989 m. Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse šeimos kape. Kapą ženklina juodo šlifuoto akmens paminklas-stela su iškaltu įrašu: "Vildžiūnienė Olga / 1919–1984 / Vildžiūnas Jonas / 1909–1989".
Šaltiniai
| Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius |