Juozas Lukša-Daumantas

Kitos reikšmės – Lukša (reikšmės).

Juozas Lukša-Daumantas
Vaizdas:Juozas Luksa relief.JPG
Skulptūrinios portretas Vilniaus dailės akademijoje
Gimė	1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdis, Marijampolės apskr.
Mirė	† 1951 m. rugsėjo 4 d. Kauno rajonas
Veikla	kovotojas už Lietuvos laisvę
Alma mater	Kauno universitetas
Žymūs apdovanojimai
1997 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius

Juozas Albinas Lukša (slapyvardžiai: Vytis, Skirmantas, Kazimieras, Araminas, Kęstutis, Skrajūnas, Daumantas, S. Mykolaitis), (1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdyje, Šilavoto parapijoje, Marijampolės apskr. – 1951 m. rugsėjo 4 d. Kauno raj.), kovotojas už Lietuvos laisvę.

Įvadas

Lukšų šeima pasižymėjo savo darbštumu, susiklausymu ir religingumu. Nuo mažens Lukšų vaikai buvo pratinami dirbti tėvų ūkyje, padėti vieni kitiems, rūpintis kitais, silpnesniais. Vaikams jau nuo ankstyvos jaunystės buvo suformuotas poreikis lavintis, šviestis, siekti mokslo. Visi keturi broliai Lukšos buvo nepaprastai komunikabilūs, turėjo jumoro jausmą, mėgo dainuoti. Jie visi po mokyklos studijavo univesitetuose.

Juozas Lukša buvo vidutinio ūgio ir tvirto kūno sudėjimo, žvalus, gražios išvaizdos jaunuolis. Turėjo tankius, tamsius, šiek tiek garbanotus plaukus. Visada linksmas, kalbus, draugiškas, geros nuotaikos ir mėgo pajuokauti. Nuo ankstyvos vaikystės mėgo piešti, ką nors konstruoti, modeliuoti, turėjo kūrybingą vaizduotę. Mokėsi labai gerai, mėgo dainas. Dėl gerų būdo savybių, geraširdiškas, nuoširdus, klasės draugų, mokytojų ir moksleivių mėgiamas ir šiltai priimamas į draugų būrį. Dėvėjo namuose austais drabužiais, kas rodė, jog tėvai buvo neturtingi.

Susiformavęs tvirtas charakteris, realus protas ir sveika nuovoka ne kartą Juozui Lukšai padėjo teisingai apsispręsti, greitai susiorientuoti įvairiose situacijose.

Jis buvo aštraus ir blaivaus proto, sveiko galvojimo, išlaikantis puikią dvasios pusiausvyrą, nors ir buvo galingo temperamento. Viską išgyvenantis stipriai ir intensyviai. Gana praktiškas, bet atviros sielos, mylintis, kas gražu, kilnu, teisinga. Turėjo vado kovotojo gerąsias ypatybes — stiprią valią, nepalaužiamą ryžtingumą, didelį savimi pasitikėjimą, bet ir didelį pareigingumą, o priedu dar ir labai gerą atmintį. Nepakentė jokios apgaulės, ištikimas, tiesus ir teisingas, kitų atžvilgiu rūpestingas, vengė kam nors sudaryti nuostolių, bet buvo griežtas principuose ir už tiesą guldąs galvą.

Akademinė jaunystė

Juozas Lukša, kaip ir jo broliai, pradžioje mokėsi netoli namų buvusoje Mozūriškių pradinėje mokykloje. Po to lankė Veiverių keturmetę progimnaziją, kurią baigęs įstojo į Kauno “Aušros” berniukų gimnaziją. Progimnazijoje įsijungė į tuometinį slaptą moksleivių ateitininkų sąjūdį ir organizavo moksleivių ateitininkų kuopeles.

1940 m. baigęs gimanziją įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) statybos fakultetą studijuoti architektūros ir čia jis priklausė studentų ateitininkų korporacijai “Grandis”.

VDU Juozas įstojo į ateitininkų organizaciją, įsijungė į pasipriešinimo sovietų okupacijai veiklą, platino pogrindinę spaudą, atsišaukimus, tapo Lietuvos aktyvistų frontas organizacijos nariu. Už J. Lukšos antisovietinę ir rezistencinę veiklą saugumiečiai 1941 m. pradžioje jį suėmė ir įkalino.

1941 m. birželio 24 d. sukilėliai Juozą Lukšą išlaisvino iš sovietų kalėjimo. Išėjęs į laisvę jis prisijungė prie Lietuvoje vykusio sukilimo.

Vokiečių okupacijos metais J. Lukša toliau Kauno universitete studijavo architektūrą ir aktyviai dalyvavo naujoje antinacinėje pogrindžio organizacijoje - Lietuvių fronte (LF). Šioje veikloje Juozui aktyviai talkino ir jo brolis Jurgis – VDU mechanikos fakulteto studentas. Už antinacinę veiklą Jurgį vokiečiai netrukus areštavo, tačiau jam iš kalėjimo pavyko pabėgti. Trečias brolis Antanas, baigęs Kauno mokytojų seminariją, taip pat įstojo į Kauno universitetą studijuoti geodezijos ir prisijungė prie vyresnių brolių rezistencinės veiklos.

Apsisprendimas – rezistencija

1944 m. vasarą vokiečiams pasitraukus Juozas Lukša ir jo broliai aiškiai apsisprendė: nepalikti krašto, nebėgti nuo artėjančio priešo ir nenutraukti pogrindinės veiklos. Juozas įsijungė į pasyviosios rezistencijos organizacijos Lietuvos išlaisvinimo tarybos (LIT) veiklą. Tačiau 1945 m. gegužės men. saugumiečiai suėmė daugumą LIT narių ir ši veikla nutrūko.

1944 m. rudenį parėjus frontui Juozas grįžo tęsti mokslus į atkuriamą Kauno universitetą (KU). Kartu jis įsidarbino KU administracijoje.

1945 m. J. Lukša įsijungė į naują rezistencinį judėjimą - Lietuvos partizanų sąjūdį (LPS), kuris siekė sujungti visame krašte veikiančius partizanus ir koordinuoti jų veiklą.

1945 m. pavasarį buvo sutverta Lietuvos Išlaisvinimo Taryba, Juozas Lukša įsitraukė į jos veiklą. Tarybą iššifravus ir daugumą jos narių suėmus, Lietuvos laisvės kovai vadovauti buvo suorganizuotas Vienybės Komitetas. Juozas, dar vis pusiau legaliai gyvendamas, tapo ir šio Lietuvos laisvės kovos organo bendradarbiu, talkininku ir ryšininku su besiplečiančiu partizanų sąjūdžiu.

Tačiau enkavedistai išaiškino ir Vienybės Komitetą, kur užtiko ir Juozo Lukšos pėdsakus. Kurį laiką slapstęsis, 1946 Naujųjų Metų dieną Juozas kartu su broliu Stasiu perėjo pas miško brolius partizanus laisvės kovos tęsti.

įstojo į partizanų gretas, bet labiausiai rūpinosi spauda. 1946 m. jis vėl paliko mišką, persikėlė į Vilnių, dirbo su J. Markulio BDPS komitetu. Anot J. Deksnio, Lukšą taip piktino nedrausmingi partizanai, kad jis net ketino sukurti pasyviosios rezistencijos judėjimą, kuris su jais nepalaikytų jokio ryšio

Tapo LPS organizacinio skyriaus viršininku. Bet saugumas susekė ir šią organizaciją.

Laisvės kovotojų gretose

Balandžio mėn. visoje Lietuvoje veikė apie 30 tūkst. partizanų armija. Šitoks partizanų skaičius išaugo savaime, vadovaujantis savisaugos instinktu ginti tautos, asmens ir religijos laisves.

Antisovietinėje rezistencijoje greitai iškilo, veikė įvairiais slapyvardžiais: Juodis — Lietuvos Partizanų Sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas, Skirmantas — Birutės rinktinės vadas, Kazimieras — Vyr. ginkluotųjų partizanų štabo (VGPŠ) adjutantas Vilniuje, Vytis — Geležinio Vilko rinktinės spaudos ir propagandos skyriaus viršininkas ir "Laisvės Žvalgo" redaktorius, Arminas — VGPŠ adjutantas Tauro apygardoje, Kęstutis — pirmosios ekspedicijos į Lenkiją vadovas, Skrajūnas — Lietuvos partizanų pasiuntinys-įgaliotinis į Vakarus (1948-1950), Daumantas — Vakaruose parašytos knygos "Partizanai už geležinės uždangos" autorius.

Jis ėjo įvairias ir atsakingas laisvės kovotojų jam patikėtas pareigas: Lietuvos Partizaninio sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininko, Vyriausiojo ginkluoto partizanų štabo adjutanto, Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės rinktinės spaudos ir propagandos skyriaus viršininko, Tauro apygardoje leidžiamų laikraščių „Laisvės žvalgas“ ir „Kovos keliu“ organizatoriaus ir redaktoriaus, Birutės rinktinės vado.

Veikdamas Lietuvoje bei užsienyje, J. Lukša naudojo daug slapyvardžių: Juodis, Kazimieras, Miškinis, Vytis, Arminas, Kęstutis, Aušrotas, Skrajūnas, Skirmantas, Daumantas, Mykolaitis. Jis aktyviai dalyvavo kuriant centralizuotą Lietuvos partizanų vadovybę.

1946 m. rugpjūčio 25 d. Vilniuje įvyko 1-sis Lietuvos partizanų susitikimas, kuriame dalyvavo Vyčio, Žemaičių, Didžiosios Kovos apygardų partizanų atstovai. Tauro apygardai atstovavo – Juozas Lukša ir jo brolis Stasys. Susitikimo metu buvo įsteigtas partizanų Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų štabas (VGPŠ). Į šį susitikimą buvo atvykęs ir atstovas iš Vakarų - Jonas Deksnys, kuris vėliau tapo išdaviku.

Į VGPŠ vadovybę po kiek laiko įsiskverbė MGB agentas Vilniaus universiteto profesorius Juozas Albinas Markulis, profesoriavęs Vilniuje nuo 1944 m. Vokiečių okupacijos metais jis buvo Aukštaitijoje provincijos gydytoju.

1946 m. J. Lukša norėdamas legalizuotis ir taip dalyvauti rezistenciniame judėjime Juozo Adomaičio pavarde pradėjo studijuoti Vilniaus valstybiniame dailės institute (VVDI) Architetktūros fakultete.

1946 m. lapkričio 1 d. pulk. Vyčio pristatymu J. Lukšai buvo suteiktas kapitono laipsnis, paskirtas Vyriausiojo ginkluotų pajėgų štabo viršininko adjutantu ir karinės kolegijos nariu bei skirti aukščiausi pasižymėjimo ženklai. Jam dar buvo pavesta rūpintis visais partizanų veiklos organizaciniais ir koordinaciniais reikalais.

1946 m. pabaigoje Juozo Lukšos įžvalgumo dėka netrukus pavyko išsiaiškinti išdavikišką J. A. Markulio (Erelio) veiklą ir demaskavus jį kaip išdaviką išgelbėti partizaninį judėjimą nuo sunaikinimo. Čia pasireiškė J. Lukšos kontržvalgybinis talentas: turėdamas tik labai nedaug tiesioginių įrodymų ir remdamasis vien tik savo intuicja bei analitiniu įžvalgumu, jis sugebėjo demaskuoti MGB provokaciją. Numatytą sausio 18 d. apygardų vadų suvažiavimą buvo nutarta pravesti kitu laiku ir kitoje vietoje - sausio 10 d., netoli Pilviškių. Toliau Vilniuje Juozas ir kiti bendražygiai gyventi nebegalėjo.

1947 m. sausio 12 d. įvyko apygardų vadų suvažiavimas, kuriame J. Lukša buvo paskirtas Suvalikijos Tauro apygardos, kurioje buvo Vytauto, Geležinio Vilko, Žalgirio ir Šarūno rinktinės, naujai įkurtos Birutės rinktinės vadu ir VGPŠ adjutanto pareigos. Jam buvo pavesta suformuoti Birutės rinktinę su centru Kaune. Kur jis turėjo rūpintis įkurti vyr. rezistenciniams centrams būstines ir bandyti įtraukti į karinį ir politinį sektorius naujų žmonių.

Lietuvos partizanų igaliotinis

Partizaninei kovai užsitęsus, Lietuvos laisvės kovotojų (LLK) vadovybė ėmė iešoti ryšių su Vakaruose veikiančiomis lietuvių rezistencinėmis organizacijomis.

Lenkijoje

1947 m. kovo mėn. Juozas Lukša (Skirmantas) su Jurgiu Krikščiūnu (Rimvydu) buvo pasiųsti į Lenkiją. J. Krikščiūnas Nepriklausomybės laikais buvo studijavęs geologiją, o vokiečių okupacijos metais Suvalkijoje tvarkė topografinius žemėlapius, todėl gerai orientavosi Lietuvos pasienio zonose.

1947 m. balandžio pabaigoje ties Punsku Eisiškės miškeliais kirto Lietuvos–Lenkijos sieną ir sėkmingai pasiekė Varšuvą. Kurį laiką pabuvę Krokuvoje pas Lukšos draugus, brolius E. ir R. Mazikus, partizanų pasiuntiniai patraukė toliau. Lydimi Mazikų tėvo netrukus jie atvyko į Gdynę, kur apsistojo pas seną Mazikų draugą Leonardą Kukulskį. Čia, padedant Lenkijoje gyvenančiam lietuviui Mykolui Pečeliūnui, įvyko Lietuvos partizanų pasiuntinių susitikimas su iš Švedijos atvykusiu rezistencinių organizacijų atstovu Jonu Deksniu (Hektoru).

J. Lukša, partizanų vadovybės vardu, Deksniui perdavė kreipimąsi į užsienyje veikiančias lietuvių organizacijas, paprašė kovojančiam kraštui materialinės paramos ir tarėsi dėl galimybių užmegzti radijo ryšius tarp Vakarų ir Lietuvos rezistentų. J. Deksnys, savo ruožtu, J. Lukšai perdavė ministro Stasio Lozoraičio laišką skirtą Lietuvos rezistencijos vadovybei bei kuklią finansinę paramą.

Susitikimo metu J. Lukša ir J. Krikščiūnas įteikė laišką Amerikos Lietuvių Tarybai, kuriame buvo prašoma intelektualinės ir materialinės paramos ir atsakomąjį laišką ministrui S. Lozoraičiui. Po šio susitikimo rezistencija perėmė ryšius su užsieniu iš MGB kontra žvalgybos.

1947 m. gegužės 24 d. J. Lukša su J. Krikčiūnu iš Gdynės išsiruošė į Lietuvą ir birželio pradžioje perėjo Lenkijos–Lietuvos sieną.

Grįžęs J. Lukša informavo Tauro apygardos vadą leitenantą A. Baltūsį (Žveją) apie susitikimo Lenkijoje rezultatus, perdavė pargabentus dokumentus ir pinigus.

Švedijoje

Netrukus Lietuvos partizanų vadovybė nutarė į Vakarus vėl siųsti savo pasiuntinius. Partizanai norėjo išsiaiškinti Vakarų valstybių požiūrį į Lietuvoje vykstančias laisvės kovas ir sužinoti, ar galimas Vakarų konfliktas su Sovietų Sąjunga, reikalaujant arba padedant atsatyti Lietuvos nepriklausomybę.

Kelionei į Vakarus vėl buvo įpareigotas ruoštis J. Lukša. Jam buvo įteikti įvairūs partizanų dokumentai: prancūzų kalba parengtas memorandumas Jungtinių Tautų Organizacijai bei Keturių Ministrų konferencijai; lotynų kalba (kunigo Juozo Stankūno parašytas) Lietuvių kreipimasis į popiežių Pijų XII; rašytinė krašto rezistencijos vadovybės pozicija apie partizanų veiklos koordinavimą su lietuvių veikėjais užsienyje; įvairi informacija apie okupantų vykdomus Lietuvos gyventojų trėmimus į Sibirą, gyventojų areštus, žudynes ir pan.; Dainavos apygardos keturių pavadinimų spaudos leidinys; partizanų dainų rinkinys; Lietuvos partizanų statutas; scheminis Lietuvoje veikiančių partizanų apygardų žemėlapis; partizaniško gyvenimo nuotraukų negatyvai ir kt.

Šie dokumenti turėjo atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į Lietuvos okupaciją. Buvo tikimasi, kad tarptautinės organizacijos pareikalaus iš SSRS nutraukti terorą, o lietuvių išeivių rezistencinės grupės parems laisvės kovas Lietuvoje.

Kartu su J. Lukša įsakymą vykti į Vakarus gavo ir kitas partizanas – Kazimieras Pyplys (Mažylis). Jiems buvo įteikti jų tapatybę liudijantys dokumentai, įgaliojimai ir atliktini uždaviniai. J. Lukšai buvo suteiktas Skrajūno, o K. Pypliui - Audronio slapyvardis. Be to partizanams buvo įteiktas raštas, kuriame Jonui Deksniui (Hektoriui, Prapuoleniui) suteikiama teisė veikti Vakaruose, kaip Lietuvos rezistencijos atstovui.

1947 m. gruodžio 15 d. J. Lukša su bendražygiu K. Pypliu ir kitais juos lydinčiais partizanais patraukė link valstybinės sienos (Lietuvos-Lenkijos-Karaliačiaus krašto susikirtimo vietos). Gruodžio 21 d. per sieną besiveržiančius partizanus apšaudė 14-tos ir 15-tos užkardų pasienio kareiviai. Keli partizanai kautynėse prie Ramintos tilto žuvo. J. Lukšai ir K. Pypliui pavyko prasibrauti pro užkardas ir patekti į Lenkiją.

J. Lukša ir K. Pyplys Gdynėje susitiko su iš Vakarų atvykusiu jų pasitikti J. Deksniu, kuris atstovavo išeivijoje veikusį Vyriausiąjį Lietuvos Atkūrimo Komitetą (VLAK’ą) ir laicistinę Bendro Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) Delegatūrą užsienyje. Visi trys, slaptai patekę į švedų keltą “Drottning – Victoria”, išplaukė į Švediją. 1948 m. vasario 6 d. jie be didesnių problemų pasiekė Trelleborgo uostą. Vos tik išlipę į krantą rezistentai prisistatė ir pasidavė švedų policijai.

Su atvykėliais iš Lietuvos netrukus susitiko Švedijos žvalgybos pareigūnas Valquistas, jie buvo perkelti į pabėgėlių stovyklą Landskronos mieste šiaurinėje Švedijoje, kur buvo aprūpinti atskiru kambariu, buitiniais reikmėmimis ir kt. smulkmenomis.

Čia J. Lukšą ir K. Pyplį lankė Švedijoje gyvenęs lietuvių rezistentas Vytautas Stanevičius bei švedų žvalgybos pareigūnai. Švedai neslėpė ketinimų aprūpinti lietuvių partizanus reikiamomis radijo ir kitomis priemonėmis bei su kitais baltų rezistentais išskraidinti atgal į Lietuvą. Tačiau šie mėginimai nebuvo sėkmingi. Todėl 1948 m. kovo viduryje, Lietuvos partizanų pasiuntiniai buvo išleisti iš pabėgėlų stovyklos į Stokhomą ir apgyvendinti Vlado Žilinsko bute.

Gyvendami Stokholme J. Deksnio globoje J. Lukša ir K. Pyplys buvo slepiami nuo vietinių lietuvių. J. Deksnys net išplėšė iš telefonų knygos visus lapus, kuriuose buvo lietuviškų pavardžių.

Tačiau J. Lukšai pavyko susisiekti su Stokholme gyvenusiu savo bičiuliu Jonu Pajauju, su kuriuo jie kartu aktyviai reiškėsi VDU studentų ateitininkų, technikų korporacijos “Grandis” bei LAF’o ir LF’o organizacijų veikloje.

J. Pajaujis apie mėnesį, nieko apie tai nežinant J. Deksniui, susitikinėjo su Lukša ir Pypliu. Apie šių partizanų atvykimą į Švediją jis informavo Vokietijoje rezidavusį Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto (VLIK’o) pirmininką kunigą Mykolą Krupavičių. J. Pajaujui buvo suteikti įgaliojimai vesti derybas su J. Lukša ir tartis dėl jo atvykimo į Vokietiją.

1948 m. balandžio pabaigoje J. Deksniui paaiškėjo J.Lukšos ryšiai su J. Pajauju. Gegužės viduryje J. Lukša ir K. Pyplys išsikėlė iš Vl. Žilinsko buto ir apsigyveno pas seną gimnazijos laikų draugą, studentą mediką Gintautą Būgą (kalbininko Kazimiero Būgos sūnų). Čia jie susitikinėjo su savo bičiuliais–rezistentais Juozu Lingiu, Izidoriumi Mališka, J. Pajauju ir kt. Jie visi kartu aptarinėjo galimybes toliau veikti, kūrė ateities veiksmų planus. Palengvėjo ir J. Lukšos bei K. Pyplio materialinė padėtis. Jie pradėjo gauti materialinę paramą iš Amerikos lietuvių katalikų fondo.

Juozas Lukša netrukus pareikalavo, kad J. Deksnys organizuotų jo išvykimą į Vakarų Vokietiją susitikti su VLIK’o ir kitų rezistencinių organizacijų atstovais.

Ilga kelionė

1948 m. birželio 24 d. J. Lukša, J. Pajaujis ir J. Deksnys išvyko į Vokietiją tartis su VLIK’u. Pirmasis sustojimas buvo Paryžiuje.

Kadangi VLIK’o būstinė buvo prancūzų zonoje, Lietuvos charge d’ affaires dr. Stasys Antanas Bačkis, gyvenęs Paryžiuje, išrūpino jiems reikiamus dokumentus ir vizas. Čia keliauninkai išbuvo apie savaitę – susitikinėjo su vietiniais lietuviais, pasakojo jiems apie padėtį Lietuvoje, aiškinosi jų pozicijas. J. Lukša Vakaruose atsidūrusiems lietuvių rezistentams papasakojo apie pasipriešinimo judėjimą Lietuvoje, perdavė jiems partizaninio gyvenimo Lietuvoje nuotraukų negatyvus, spaudinių ir poezijos pavyzdžius, kitus dokumentus.

Ypač glaudūs ir šilti santykiai užsimezgė tarp J. Lukšos ir diplomato S. A. Bačkio šeimos. Bačkis buvo vienas iš nedaugelio diplomatų, kuris rėmė VLIK’ą ir ėmėsi globoti J. Lukšą. Būdamas Bendro Amerikos lietuvių fondo (BALF) įgaliotinis Prancūzijoje, S. Bačkis ėmėsi rūpintis paramos ir pagalbos teikimu J. Lukšos misijai Vakaruose įgyvendinti, padėjo susitvarkyti Juozui “oficialius” dokumentus gyvenimui Paryžiuje, tarpininkavo įsigyjant įvairias vizas išvykimui į Vokietiją, susitinkant su svarbiais Prancūzijos institucijų pareigūnais ir lietuvių bendruomenės bei rezistencijos aktyvistais.

Gražūs ir betarpiški J. Lukšos santykiai su Bačkių šeima tęsėsi ir vėliau, kai jis ilgesniam laikui apsistojo Paryžiuje. Artimi ryšiai J. Lukšą Paryžiuje siejo su Petru Vilučiu, kun. Jonu Kubilium, Edvardu Turausku, Aldona ir Birute Šlepetytėm ir kt.

Atvykęs į Vakarų Vokietiją, J. Lukša per Apaštališko Sosto delegatą lietuvių reikalams kanauninką Feliksą Kapočių perdavė popiežiui Pijui XII Lietuvos katalikų laišką. Šiame laiške buvo aprašyta padėtis Lietuvoje, paprašyta moralinės paramos ir užtarimo.

1948 m. liepos 7 d. Juozas Lukša su J. Pajauju ir J. Deksniu nuvyko į Baden Badeną (Vokietija), kur susitiko su VLIK’o pirmininku prelatu M. Krupavičiumi, šios rezistencinės organizacijos Vykdomosios tarybos pirmininku V. Sidzikausku, jo pavaduotoju St. Kaminsku (Kairiu), nariu prof. J. Brazaičiu. Pokalbių metu J. Lukša plačiai nušvietė padėtį Lietuvoje, pasakojo apie partizanų kovas, gyventojų nuotaikas, okupantų terorą.

Šiame pasitarime buvo sutarta dėl tolimesnių veiksmų, organizuojant Lietuvos išlaisvinimą. Pasitarimo dalyviai 1948 m. liepos 9 d. pasirašė “Politinės Lietuvos laisvinimo vadovybės vieningumo reikalu susitarimą”.

Pasirašyto dokumento pirmas punktas skelbė, kad "Lietuvos valstybės laisvinimo kovai vadovauja: a) krašte – ten susikūręs krašto rezistenciją apjungęs organas; b) užsienyje – VLIK’as ir Vykdomoji Taryba, kurie esamose sąlygose vykdo Lietuvos valdžios funkcijas”. Džiaugdamasis VLIK’o pasiekimu ir J. Lukšos indėliu pasiekiant šį susitarimą, vėliau kun. M. Krupavičius J. Lukšą įvardino, net kaip galimą Lietuvos prezidentą.

Pasibaigus deryboms, J. Lukša ir J. Pajaujis dar trumpai lankėsi VLIK’o būstinėje Reutlingene, Tiūbingene ir kitose lietuvių gyvenamose vietovėse. Ten susitikinėjo su čia gyvenusiais savo bičiuliais (Pilypu Naručiu ir kt.) ir 1948 m. liepos pabaigoje išvyko į Švediją.

Suprasdamas, kad gyvenant Švedijoje neįmanoma tinkamai vykdyti jam patikėtų funkcijų ir užduočių, 1948 m. pabaigoje J .Lukša ryžosi persikelti iš Švedijos į Prancūziją. Prancūziją jis laikė savotiška baze, kurioje jis gali gauti paramą kovojančiam kraštui ir geriau pasiruošti Lietuvoje organizuoti pogrindinę ir rezistencinę veiklą, pasibaigus aktyviai, ginkluotai rezistencijai.

Paryžiuje J. Lukšai buvo pasiūlyta lankyti prancūzų žvalgybos mokyklą, o nuo 1950 m. birželio pabaigos - dar ir amerikiečių žvalgybos mokyklos kursus Vokietijoje. Jis nedvejodamas sutiko.

Tiek pats J. Lukša, tiek Vakaruose įsikūrę rezistentai neabejojo, kad jis vėliau ar anksčiau sugrįš į Lietuvą ir ten organizuos vieningą vadovaujantį ginkluoto pogrindžio centrą. Todėl šiuose kursuose J. Lukša ne tik studijavo karybos mokslus, bet ir susipažino su žvalgybos bei parizaninio karo ypatumais, taktika, išmoko dirbti su radijo siųstuvais, rašomąja mašinėle, šifruoti ir dešifruoti pranešimus, vairuoti automobilį, šokinėti su parašiutu, orientotis nepažįstamoje vietovėje, naudotis kompasu ir kt. Paryžiuje jis dar lankė ir prancūzų kalbos kursus, gilino vokiečių bei anglų kalbos žinias.

Tačiau suorganizuoti konkrečią finansinę ir materialinę paramą Lietuvos partizanams J. Lukšai nepavyko taip greitai, kaip to norėjosi. Vakaruose esantys rezistentai buvo nevieningi, susiskaldę, be to patys neturtingi. Vakarų vastybių atatinkamų žinybų pareigūnai taip pat neskubėjo teikti paramą, patys ieškojo naudos iš J. Lukšos savo žvalgybiniams interesams.

J. Lukša artimiau susipažino ir su kitais panašaus likimo draugais, studijavusiais žvalgybos mokslus (Antanu Vaivada /Vincu/, kapitonu Jonu Kupstu /Ursu/, Jonu Kukausku /Dzikiu/, Benediktu Trumpiu /Ryčiu/, Klemensu Širviu /Sakalu/, žurnalistu Julijonu Būtėnu ir kt.), kurie taip pat buvo ruošiami sugrįžimui į Lietuvą. Gyvendamas Vokietijoje jis artimiau bendravo ir su kitais persikėlėlių stovyklose ir laisvajame pasaulyje gyvenusiais lietuviais: kun. kanauninku Feliksu Kapočium, Levu Prapuoleniu, Juozu Brazaičiu, kun. Jonu Kubilium, dr.Petru Karveliu, Vaclovu Sidzikausku, Mykolu Krupavičium ir kitais.

Bijodamas galimų provokacijų ir sovietinių agentų, Juozas Lukša Prancūzijoje gyveno svetima pavarde. Jis pasirašinėjo ir turėjo dokumentus išduotus lenko Adam Mickiewicz pavarde. Šia pavarde J. Lukša buvo registruotas Paryžiuje ir turėjo oficialiai išduotą gyvenamos vietos pažymėjimą.

Konspiracijos tikslais savo tikrą pavardę ir vardą J. Lukša slėpė ir nuo lietuvių bendruomenės. Jiems jis dažniausiai prisistatydavo Skrajūno vardu. Šiuo vardu jis pasirašė ir dokumentus Baden Badene. Gyvendamas Paryžiuje, jis nors aktyviai ir nebendravo su vietiniais lietuviais, tačiau 1950 m. vasario mėnesį paruošė Vasario 16 – tos dienos minėjimo lietuvių bendruomenėje programos eskizą, kurio pagrindu buvo išleistas programos bukletas.

Dvi mylimosios

1948 m. liepą Juozas Lukša per Petrą Vilutį (P. Vytenį) ir Joną Pajaujį (Jonikį) Paryžiuje susipažino su Nijole Bražėnaite.

Tarp Juozo ir Nijolės užsimezgė gražūs ir šilti santykiai. Prasidėjo susitikimai Liuksemburgo sode (Jardin du Luxembourg). Deja, susitikimams, betarpiškiems ryšiams trukdė J. Lukšos rezistenciniai įsipareigojimai bei netrukus prasidėjusi Nijolės liga. 1948 m. lapkričio pabaigoje ji susirgo plaučių tuberkulioze. Išgulėjusi Paryžiaus šv. Antano ligoninėje ligoninėje ligi 1949 m. gegužės mėn. ji buvo perkelta į Sancellemoz'o sanatoriją, Pranzūzijoje, Savojos kalnuose, netoli Šveicarijos, kur ji išbuvo ligi 1950 m. birželio 23 d.

Per kelis mėnesiu jie artimiau susidraugavo ir vienas kitą pamilo. Tačiau susitikti, pasimatyti jie galėdavo tik retkarčiais, kai J. Lukša ištrūkdavo iš savo mokslų ir rezistencinių priemonių.

N. Bražėnaitei susirgus, jų susitikimai, J. Lukšos apsilankymai ligoninėje ir sanatorijoje pasidarė dar sudėtingis. Jis turėjo vengti susidūrimo ligoninėje su kitais N.Bražėnaitės lankytojais bei derintis prie savo laisvo ir ligoninės lankymo valandų.

1948 m. liepos mėn. prasidėjo “neakivaizdiniai” jaunuolių susitikimai laiškų pagalba. Beveik visus laiškus savo mylimajai J. Lukša rašė į ligoninę, o po to į sanatoriją, kurioje apsilankyti jis galėjo tik du kartus.

Nijolė Bražėnaitė buvo supažindintas su gražiu jaunuoliu vardu Skrajūnas. Jaunuoliai iškart pajuto abipusę simpatiją. Nijolė nežinojo nei kur jis gyvena, nei ką veikia.

Apie jo egzistavimą Paryžiuje težinojo tik keli asmenys. Kad jis yra Juozas Lukša, Nijolė sužinojo tik tada, kai atsidūrė sanatorijoje.

Ligoninėjė Nijolė beveik kadien pradėjo gauti iš Juozo laiškus, kurie ateidavo vis iš kitų adresų. Jo apsilankymai ligoninėje buvo labai reti ir be galo komplikuoti. Reikėjo vengti susidūrimų su kitais lankančiais draugais bei pažįstamais, kad nebūtų dešifruotas. Todėl ir aplankė ją tik keletą kartų. N. Bražėnaitei tebegulint sanatorijoje, J. Lukša persikėlė į Vokietijoje esančią amerikiečių žvalgybos mokyklą.

Tada jaunuoliai ir nutarė atsiduoti Dievo valiai - vestis. Vestuvės turėjo būti labai slaptos.

N. Bražėnaitė ir J. Lukša susituokė 1950 m. liepos 23 d. Jaunavedžius netoli Tiubingen'o, mažoje Unterhauseno bažnytėlėje sutuokė prel. Mykolas Krupavičius. Kukliose, bet nepaprastai jausmingose sutuoktuvėse dalyvavo Nijolės dėdė dr. Petras Karvelis su žmona dr. Veronika, prof. Juozas ir Vlada Brazaičiai, Levas ir Birutė Prapuoleniai. Ugnė Karvelytė buvo pamergė. Vestuvėse pabroliu turėjo būti ir J. Lukšos draugas Julijonas Būtėnas. Tačiau jo atvykimui į vestuves sutrukdė rezistenciniai įsipareigojimai ir pasiruošimas skristi į kovojančią Lietuvą.

Jaunavedžius sutuokęs kun. M. Krupavičius Juozui ir Nijolei vestuvių proga padovanojo didelę Raimondo Šmitleino knygą prancūzų kalba apie Prospero Merime veikalą “Lokys”. Knygą savo piešiniais buvo iliustravęs žymus lietuvių dailininkas Vytautas K. Jonynas. Kun. M.Krupavičius knygoje įrašė ir savo linkėjimus: ”Juozui ir Nijolei Srajūnams, jų sutuoktuvių dieną, atminčiai su linkėjimu, kad jiems Auškščiausias, sujungęs savo sakramentu, įsėtų amžino gyvenimo sėklą, Šventosios Dvasios rasa nuvalytų jų širdis ir sujungtų amžinu tarpusavio meilės ryšiu, duotų palydovu taikos Angelą ir apsaugotų nuo piktos dvasios sielai ir kūnui žalingų slastų ir su prašymu, kad Juozas laimingai ir greitai sugįžęs iš savo labai garbingos ir didvyriškos kelionės, parsivežtų Nijolę į laisvą Lietuvėlę, pagal Dievo planą platintųsi ir daugintųsi, kad jo garbinga ir gausinga sėkla nusėtų plačiai Lietuvos žemelę ir jai mokėtų tarnauti ir ją mylėti kaip ir jos gimdytojai ir kad jie ilgai gyventų laimėje ir Dievo palaimoje, kad regėtų savo vaikų vaikus iki trečios ar ketvirtos kartos ir džiaugtųsi Lietuvėlei padarytais nuopelnais per visas savo amžiaus ilgąsias dienas. Vokietija. Tremtis. 1950 07 23. M. Krupavičius”.

Kuklios vestuvių vaišės buvo organizuotos Tiubingeno pilies restorane “Imprimerie Nacionale”. Vaišėse dalyvavo visi sutuoktuvių ceremonijoje dalyvavę svečiai.

Po vestuvių jaunavedžiai savaitę praleido Traifelberg'o viešbutyje netoli Tiubingeno. Tačiau ir čia, šią povestuvinę savaitę, jaunavedžiai neturėjo ramybės. Nebuvo dienos, kad sutuoktiniai nesulauktų lankytojų ir svečių. Dažniausiai tai buvo J. Lukšos bičiuliai J. Būtėnas, prof. J. Brazaitis, kanauninkas F. Kapočius, Prapuoleniai. Susitikimų metu didesnė dalis laiko buvo skiriama ne draugišiškiems ar nerūpestingiems pokalbiams, o rimtų politinių ir rezistencinių klausimų svarstymams.

J. Lukša iš Tiubingeno turėjo skubiai išvykti 1950 m. rugpjūčio 1 d. Tuomet, išsiskirdama su Juozu Nijolė nežinojo ir negalvojo, kad tai jau paskutinis ir lemtingas jų išsiskyrimas. N. Bražėnaitė vėliau dar gavo vieną, paskutinį Juozo rašytą jai atsisveikinimo laišką (datuotą “1950 rugpjūtis”). Tuo metu JAV žvalgybos žinioje buvęs jos vyras rengėsi lemtingam skrydžiui iš Miuncheno į sovietų okupuotą tėvynę. Į Lietuvą jis buvo išskraidintas 1950 m. spalio 3-iąją.

<> <> <>

(nes N.Bražėnaitei tebegulint sanatorijoje, J.Lukša persikėlė į Vokietijoje esančią amerikiečių žvalgybos mokyklą). Keletas paskutinių laiškų buvo parašyti į Tiubingeną (Vokietija), kur po sanatorijos N.Bražėnaitė gyveno savo dėdės dr.Petro Karvelio namuose. Petro ir Veronikos Karvelių namuose N.Bražėnaitė gyveno iki pat savo vestuvių su Juozu.

J.Lukša ir N.Bražėnaitė susituokė 1950 m. liepos 23d. Jaunavedžius netoli Tiubingeno, mažoje Unterhauseno bažnytėlėje sutuokė prel. M.Krupavičius.

Kukliose, bet nepaprastai jausmingose sutuoktuvėse, be jaunavedžių ir kunigo, dalyvavo Nijolės dėdė dr.Petras Karvelis su žmona dr.Veronika, prof. Juozas ir Vlada Brazaičiai bei Levas ir Birutė Prapuoleniai. Ugnė Karvelytė ( Ugnė Karvelis, neseniai mirusi Lietuvos atstovė prie UNESCO) buvo Nijolės ir Juozo pamergė. Vestuvėse pabroliu turėjo būti ir J.Lukšos draugas Julijonas Būtėnas. Tačiau Būtėno atvykimui į vestuves sutrukdė jo rezistenciniai įsipareigojimai ir pasiruošimas skristi į kovojančią Lietuvą. N. Bražėnaitė, sutuoktuvių liudininkė V.Karvelienė bei puseserė U.Karvelytė per vestuvių ceremoniją buvo pasipuošusios tautiniais drabužiais.

Jaunavedžius sutuokęs kun. M.Krupavičius Juozui ir Nijolei vestuvių proga padovanojo didelę Raimondo Šmitleino knygą prancūzų kalba apie Prospero Merime veikalą “Lokys”. Knygą savo piešiniais buvo iliustravęs žymus lietuvių dailininkas Vytautas K.Jonynas. Kun.M.Krupavičius knygoje įrašė ir savo linkėjimus: ”Juozui ir Nijolei Srajūnams, jų sutuoktuvių dieną, atminčiai su linkėjimu, kad jiems Auškščiausias, sujungęs savo sakramentu, įsėtų amžino gyvenimo sėklą, Šventosios Dvasios rasa nuvalytų jų širdis ir sujungtų amžinu tarpusavio meilės ryšiu, duotų palydovu taikos Angelą ir apsaugotų nuo piktos dvasios sielai ir kūnui žalingų slastų ir su prašymu, kad Juozas laimingai ir greitai sugįžęs iš savo labai garbingos ir didvyriškos kelionės, parsivežtų Nijolę į laisvą Lietuvėlę, pagal Dievo planą platintųsi ir daugintųsi, kad jo garbinga ir gausinga sėkla nusėtų plačiai Lietuvos žemelę ir jai mokėtų tarnauti ir ją mylėti kaip ir jos gimdytojai ir kad jie ilgai gyventų laimėje ir Dievo palaimoje, kad regėtų savo vaikų vaikus iki trečios ar ketvirtos kartos ir džiaugtųsi Lietuvėlei padarytais nuopelnais per visas savo amžiaus ilgąsias dienas. Vokietija.Tremtis.1950 07 23. M.Krupavičius”.

Kuklios vestuvių vaišės buvo organizuotos Tiubingeno pilies restorane “Imprimerie Nacionale”. Vaišėse dalyvavo visi sutuoktuvių ceremonijoje dalyvavę svečiai.

Po vestuvių jaunavedžiai savaitę praleido Traifelbergo viešbutyje netoli Tiubingeno. Tačiau ir čia, šią povestuvinę savaitę, jaunavedžiai neturėjo ramybės. Nebuvo dienos, kad sutuoktiniai nesulauktų lankytojų ir svečių. Dažniausiai tai buvo J.Lukšos bičiuliai J.Būtėnas, prof. J.Brazaitis, kanauninkas F.Kapočius, Prapuoleniai. Susitikimų metu didesnė dalis laiko buvo skiriama ne draugišiškiems ar nerūpestingiems pokalbiams, o rimtų politinių ir rezistencinių klausimų svarstymams.

J. Lukša iš Tiubingeno turėjo skubiai išvykti 1950 m. rugpjūčio 1d. Tuomet, išsiskirdama su Juozu Nijolė nežinojo ir negalvojo, kad tai jau paskutinis ir lemtingas jų išsiskyrimas. N.Bražėnaitė vėliau dar gavo vieną, paskutinį Juozo rašytą jai atsisveikinimo laišką (datuotą “1950 rugpjūtis”).

Per visą savo buvimo laiką Paryžiuje ir kitur, J.Lukša, saugumo sumetimais, nuolat keitė gyvenamą vietą. Todėl jo laiškai Nijolei buvo rašomi vis iš kitų vietų ir vis kitomis ant vokų užrašytomis pavardėmis – slapyvardėmis (G.Būga, J.Adomaitis, J.Bevardis, J.Juozaitis, A.Mickiewisz, T.Skrupulas, T.Latras ir kt). Vėliau, jau iš Vokietijos J.Lukšos Nijolei rašyti laiškai, dažniausiai buvo visai be atgalinio adreso. N.Bražėnaitė ant vokų taip pat nerašė tikro Juozo Lukšos vardo bei pavardės. Laiškai buvo sinčiami J.Lukšos nurodytiems asmenims (pvz.P.Vilučiui) su antru voku.

Savo laiškuose J.Lukša dažnai vartojo simbolistinį posakį – dvi mylimosios. Pirmoji mylimoji, anot Juozo, buvo Tėvynė Lietuva, antroji - jo išriktoji ir mylimoji – Nijolė.

Atminimo įamžinimas

1949 m. gavo specialius įgaliojimus atstovauti įkurtam Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui užsienyje.

Vėliau apie Baden Badeno susitikimą bei nutarimą buvo informuoti Lietuvos partizanų vadai. Grįžęs į Lietuvą J.Lukša pateikė smulkią informaciją apie padėtį Vakaruose, lietuvių rezistencinėse organizacijose, įvertino VLIK’o vaidmenį ir prognozavo tolesnių ryšių galimybes. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Prezidiumas iš esmės pritarė Baden Badeno susitarimams, patvirtino juos ir savo partneriu kovoje dėl laisvės ateityje laikė tik VLIK’ą. Tuo pačiu LLKS vadovybė patvirtino savo atstovais Vakaruose – prof.J.Brazaitį ir dr. S.A.Bačkį (A.Aušrą)

1950 m. grįžo į Lietuvą, paskirtas Ginkluotųjų pajėgų štabo žvalgybos skyriaus viršininku. 1950 m. jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas, taip pat apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. 1951 m. suteiktas partizanų majoro laipsnis. 1951 m. dvigubo agento išduotas mirė Lietuvos miškuose, pakaunėje ties Pabartupiu. 2008 m. vasario 13 d. žūties vieta paskelbta kultūros paminklu.

<> <> <>

Įvairiu metu ir būdais išeivijoje buvo prisimenamas J.Lukša, iškilmingai minimos šio legendinio partizanų vado gimimo ir žūties metinės, įvairiuose laikraščiuose ir knygose aprašytas jo gyvenimas bei kova. Jo vardu pavadintos Los Andželo šaulių ir Čikagos moksleivių ateitininkų kuopos. Lemonte ateitininkų namų sodelyje J.Lukšos ir kitų kovotojų už Lietuvos laisvę garbei pastatytas koplytstulpis (aut. A.Poskočimas). Dr.N.Bražėnaitės dėka 1993 m. JAV išleista knyga “Laiškai mylimosioms”, kurioje sudėti visi 136 jai rašyti Daumanto laiškai, 1994 m. JAV įkurtas J.Lukšos – Daumanto fondas, kurio pagrindinis tikslas remti partizaninių kovų vietų ir partizanų kapų tvarkymą, istorinės (rezistencinės) atminties puoselėjimą, jaunimo patriotinį ugdymą. Fondo įkūrimo iniciatorė dr. N.Bražėnaitė. Fondo administracinio komiteto koordinatoriai Lietuvoje – adv. J.Kairevičius, A.Lukša ir V.Vitkauskas.

Lietuvoje J.Lukšos – Daumanto atminimu ir įamžinimu labiausiai rūpinasi jo brolis Antanas Lukša bei jo šeima.

Dar 1973 m., grįžęs iš tremties, Povilas Pečiulaitis J.Lukšos žuvimo vietoje pastatė medinį kryžių. Atgimimo metu, 1989 m. Garliavos aktyvistų iniciatyva, toje vietoje buvo pastatytas naujas, metalinis kryžius, o 1990 m. viena iš Garliavos gatvių, vedanti į Daumanto žuvimo vietą, pavadinta Juozo Lukšos vardu. 1994 m. J.Lukšos vardu pavadinta Garliavos 3-čia vidurinė mokykla (direktorius V.Vitkauskas), tais pačiais metais prie mokyklos pastatytas stogastulpis (aut. A.Teresius), atidarytas “Laisvės kovotojų” muziejus su plačia J.Lukšai skirta ekspozicija ir gausia rezistencinės bei istorinės literatūros biblioteka. Gimnazijoje įkurta J.Lukšos vardo moksleivių ateitininkų kuopa bei jaunųjų lukšiečių draugija.

1995 m. režisierius V.V.Landsbergis sukūrė dokumentinį filmą apie J.Lukšą – “Baladė apie Daumantą”, įamžindamas ne tik jį, bet ir artimiausius jo bendražygius bei draugus.

1995 m. Antano Lukšos iniciatyva tėviškėje buvo pastatytas atminimo kryžius (aut. E.Šimanskis), o Veiverių Skausmo kalnelyje atidengtas kompozicinis paminklas – kryžius (aut. P.Petraitis ir L.Juozėnas), kurie tartum įamžino ne tik trijų brolių – Stasio, Jurgio ir Juozo, bet ir visos Lukšų šeimos didvyriškumą bei tragizmą.

1996 m. rudenį Juozo Lukšos – Daumanto 75-ųjų gimimo ir 45-ųjų žuvimo metinių proga, iškilmingi renginiai vyko Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje, o Veiveriuose (prie buv. Mokytojų seminarijos) iškilo naujas ir didingas paminklas Juozui Lukšai – Daumantui (aut. ir skulptorius V.Cikana).

1997 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretu Nr.1458 Juozas Lukša – Daumantas ( po mirties) buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 1 – ojo laipsnio ordinu (apdovanojimą 1998 m. J.Lukšos – Daumanto broliui Antanui Lukšai įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus).

2000 m. J.Lukšos žuvimo vietoje, legendinio partizano atminimui, pastatytas ir iškilmingai atidengtas naujas monumentalus paminklas ( autorius J.Mikėnas, skulptorius J.Šlivinskas). Senasis, metalinis kryžius iškilmingai nuvežtas ir pastatytas Garliavos Jonučių kapinėse Partizanų ir tremtinių panteone.

2001 rugsėjo 11 d. iškilmingas J.Lukšos 80 – tųjų gimimo ir žūties 50 – tųjų metinių minėjimas vyko Garliavos Juozo Lukšos gimnazijoje ir Daumanto žūties vietoje. Šv. Mišios aukotos Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje. Kauno akademiniame dramos teatre įvyko iškilmingas minėjimas, kurio metu buvo parodytas P.Mataičio trupės spektaklis “Ir vėl iš Tavo kraujo kelsis Lietuva”.

2002 m. užbaigtas kurti vaidybinis kino filmas apie J.Lukšą - Daumantą “Vienui vieni” (režisierius J.Vaitkus, vadybininkas V.Vilimas).

2002 m. sukurta kompiuterinė istorijos dėstymo programa (kompaktinis diskas) “Lietuvos laisvės kovos. Partizanų vadas J.Lukša – Daumantas” ( programos autorius - Garliavos J.Lukšos gimnazijos direktorius, istorijos mokytojas – ekspertas Vidmantas Vitkauskas).

Kilmė ir šeima

Tėvai - Simonas Lukša, (1864 m. - 1947 m. ), ūkininkas, turėjo 33 ha žemės. Mirus pirmai žmonai Marijai Valentaitei, vedė Degimų kaimo ūkininko dukterį Oną Vilkaitę. Iš pirmos santuokos buvo likę dvi dukterys, Marija ir Angelė, ir sūnus Vincas. Simonas buvo ramaus būdo, principingas ir tautiškai susipratęs žmogus.
- Ona Lukšienė, (Vilkaitė, 1886 m. - 1966 m.), namų šeimininkė. Energinga, nepaprastai sąžininga ir savo šeimai, ypač vaikams, jų auklėjimui atsidavusi moteris. Ji ypač skiepijo savo vaikams meilę Tėvynei, tautinėms ir religinėms vertybės.

Broliai - Jurgis Lukša (1920 m. – 1947 m.); – Antanas Lukša (g. 1923 m.); – Stasys Lukša (1926 m. - 1947 m.).

Žmona - Nijolė Bražėnaitė (g. 1923 m. rugpjūčio 26 d. Utenoje) – gydytoja patologė, medicinos daktarė, visuomenininkė, lietuviško sąmoningumo JAV ugdytoja, įsipareigojimo nepriklausomai Lietuvos valstybei tradicijų puoselėtoja, jaunimo globėja ir jo prasmingos veiklos savosios šalies labui skatintoja.

Šaltiniai

• Juozas Daumantas. Partizanai
• J. Lukšos Garliavos gimnazija. Biografija
• Partizanų Vadas Juozas Lukša-Daumantas
• Laisvės kovų didvyrio mirties 25 metų sukakčiai
• Lietuvos partizanai
• Lukšos Daumanto pėdsakais Kaune

• Juozas Daumantas. Partizanai. Chicago: Išleido Lietuvių Katalikų Spaudos Draugija. 1950. 398 p.; 2-as leidimas, Chicago: <>. 1972. <> p.; 1962 m., 3-as pataisytas ir papildytas leidimas, Chicago: Į Laisvę Fondas kultūrai ugdyti. 1984. 572 p.;
• Fighters For Freedom. (Partizanai), anglų kalba. 1975 m.
• Laiškai mylimosioms. Čikaga, 1993 m., 2-as leidimas, Kaunas, 1994 m.
• Skogsbröder (Miško broliai), švedų kalba, Stokholmas, 2005 m.