Juozas Matulis

Juozas Matulis
Juozas Matulis 1980 m.
Gimė	1899 m. kovo 19 d. Tatkonys, Skapiškio valsčius
Mirė	† 1993 m. birželio 25 d. Vilnius
Veikla	chemijos mokslai, mokslinio darbo organizavimas
Sritis	elektrochemija, Lietuvos mokslų akademija
Pareigos	1920-1923 Lietuvos kariuomenės kareivis 1930-1936 Vytauto Didžiojo universiteto asistentas 1936-1940 Vytauto Didžiojo universiteto docentas 1940-1941 Vilniaus universiteto dekanas 1941-1943 Vilniaus universiteto katedros vedėjas 1944-1945 Vilniaus universiteto prorektorius 1946-1984 Lietuvos mokslų akademijos prezidentas 1956-1976 Chemijos ir cheminės technologijos instituto direktorius
Išsilavinimas	1920-1924 Kauno suaugusiųjų gimnazija 1924-1929 Lietuvos universitetas 1931-1933 Leipcigo universitetas 1934 Chemijos mokslų daktaras 1936 Habilituotas chemijos mokslų daktaras
Žinomas už	vadovavimą LTST Mokslų akademijai, mokslinę veiklą
Nuopelnai	Lietuvos elektrochemijos mokyklos įkūrėjas

Juozas Matulis (1899 m. kovo 19 d., Tatkonys, Skapiškio valsčius, Kupiškio raj. – 1993 m. birželio 25 d., Vilnius) – chemikas, visuomenės ir politikos veikėjas, mokslo organizatorius, ilgametis Lietuvos mokslų akademijos prezidentas, Lietuvos elektrochemijos mokyklos kūrėjas.

Jaunystės metai

Du broliai Juozas ir Jonas su savo tėvu Juozu Tatkonyse

Juozas Matulis gimė neturtingoje mažažemio valstiečio šeimoje. Jo tėvai turėdami 2 ha žemės iš jos pragyventi negalėjo. Todėl nuo 7 metų Juozui vasaromis tekdavo eiti piemenauti pas turtingesnius ūkininkus už 6-7 rublius atlyginimo per metus. Greta to ka - kiek uždirbti pavykdavo ir už iš šiaudelių nupintas skrybėles bei iš karnų vyžas.

1909 m. Juozukas pabaigęs vasaros darbus lapkričio mėnesį pradėjo laikyti Juodpėnų pradinę mokyklą, esančią už 5 kilometrų nuo namų. Pirmaisiais mėnesiais teko daug dirbti, net ir naktimis, nes reikėjo pasivyti kitus, kurie jau mokėsi nuo rugsėjo.

Mokykla tuo metu buvo buvo grynai rusiška įstaiga. Lietuviškai nekalbėdavo ne tik mokytojai, bet neleisdavo to daryti ir mokiniams. Nors visi mokiniai buvo lietuvių tėvų vaikai, bet už bandymus net pertraukų metu kalbėti tarp savęs lietuviškai gaudavo smūgius liniuote į delną. Tačiau visos mokytojų rusifikacijos pastangos nepajėgdavo nuslopinti kylančios lietuvių tautos dvasios. Beveik kiekvienas mokinys namuose mokėsi skaityti ir rašyti lietuviškai ir gaudyti gaudydavo dar negausią lietuvių literatūrą ir laikraščius.

Nors mokslas pradžios mokykloje buvo numatytas 4 metams, Juozas labai gerai mokydamasis sugebėjo jį baigti per 3 metus. 1912 m. Matuliai išplėtė savo ūkį iki 5 hektarų, jų gričiūtė išaugo iki mažo ūkelio ir Juozo mama vis rečiau besakydavo, kad „šįvakar, vaikai, eisime gulti pasibučiavę“. Tai reiškė, kad vakarienei nebūdavo ko valgyti. Nors gyvenimas, lyg, ir buvo pagerėjęs, tačiau bestiprinant ūkelį, tėvai buvo prasiskolinę ir todėl leisti mokytis gimnazijoje nei Juozo nei jo brolio Jono nepajėgė.

1912 m. dėdės Domininko dėka Juozas buvo priimtas Liepojuje mokiniu (5 metų programai) pas juvelyrinių ir graverių dirbtuvių savininką vokietį Glazenapą. Čia jis išmoko kalbėti vokiškai, iš kaimynų gimnazistų skolinosi ir studijavo gimnazijos vadovėlius. 1914 m. prasidėjęs pasaulinis karas sugriovė Juozo amatininkystės viltis – Vokietijos kariniai laivai pradėjo bombarduoti Liepojaus miestą ir jis greitai ėmė tuštėti. 1914 m. pabaigoje dirbtuvės buvo uždarytos ir visi mokiniai atleisti iš Glazenapo firmos.

Sugrįžęs į gimtinę 1915 m. pradžioje Juozas įsidarbino miško kirtimuose, o pavasarį pradėjo uždarbiauti pas ūkininkus. 1915 m. jis gavo darbo prie geležinkelio remonto ir kaip galintis susikalbėti vokiškai 1916 m. pradžioje Juozas buvo paskirtas budėtoju prie Skapiškio geležinkelio stoties pervažos. 1918 m. pradžioje praėjęs apmokymą jis buvo paskirtas iešmininku ir juo pradirbo iki vokiečių pasitraukimo 1918 m. gale.

Revoliucinis laikotarpis

Nors vokiečių okupacijos metu buvo griežtai uždraustos žmonių išvykos iš vieno rajono (Kreis) į kitą, tačiau nuo 1916 metų žmonių judėjimas ir kontaktai pagyvėjo. Kaimų jaunimas pradėjo organizuotis į nelegalias kuopeles, kurios užsiėmė savišvieta, vaidinimų organizavimu ir kita. Tokia nelegali 20 žmonių kuopelė susidarė ir Tatkonyse. Juozas su broliu Jonu tapo net jos valdybos nariais. Pradžioje kuopelė rinkdavosi tik naktimis 1-2 kartus per mėnesį, kaskart vis kitoje vietoje.

Kuopeles darbas labai pagyvėjo nuo 1918 metų pradžios, kada pradėjo lietuviai grįžti iš Rusijos, atnešdami žinių apie įvykusią Rusijoje revoliuciją. 1918 m. rudenį tėvų namuose apsigyveno atvykęs iš Rusijos revoliucionierius-bolševikas Kirstupas. Todėl kuopeles nariai 1918 m. gale apsisprendė palaikyti revoliuciją ir darbininkų valdžią Lietuvoje.

1918 m. gale traukiantis iš Lietuvos paskutiniams vokiečių ešelonams Skapiškio valsčiuje susiorganizavo Taryba su pirmininku gydytoju Vladu Lašu priešakyje, bet Lašas greitai perdavė valsčiaus valdžios užuomazgą šitai kuopelei. Skapiškio valsčiaus Revoliucinis Komitetas susirišo su Kupiškio apskrities Revoliuciniu Komitetu, kuriam vadovavo Vladas Rekašius. Jo pakviestas Juozas Matulis 1919 m. kovo mėn. pradėjo dirbti Panevėžio srities Revoliuciniame komitete. Tačiau netrukus šis komitetas buvo likviduotas ir Juozas grįžo į tėviškę.

Įsikūrimas Kaune

1919 m. viduryje perskaitęs laikraštyje skelbimą, kad Kauno telefono stočiai labai reikalingi darbininkai telegrafo ir telefono linijų statybai ir kad šios srities darbininkams organizuojami 5 mėnesių kursai, paprašė mamos, kad sutaisytų tarbelę maisto ir pėsčias iškeliavo į Kauną.

Kaune pradžiai įsidarbinęs darbininku telefonų linijų statyboje, išlaikė stojamuosius egzaminus ir 1919 m. gruodžio mėn. baigęs Pašto, telefono ir telegrafo kursus Juozas Matulis 1920 m. sausio pradžioje buvo priimtas etatiniu prižiūrėtu Kauno miesto telegrafo ir telefono stotyje.

Atvykęs į Kauną Juozas gavo mažą kampelį pas vežiką, kurio visas butas susidėjo iš mažo virtuvėlės tipo kambarėlio. Todėl apie du mėnesius jam teko nakvoti kartu su arkliu tvartelyje ir gulėti ant arklio pašarui skirtos šieno krūvos. Vėliau jam pavyko nusisamdyti mažą kambarėlį namo palėpėje, kurioje tilpo tik dvi mažos lovelės. Kadangi nuomininkai buvo keturi, tai lovelėse teko miegoti po du.

1920 m. rugpjūčio mėnesį Juozas Matulis buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, kurioje jis ištarnavo eiliniu iki 1923 m. birželio 6 d. 1920 m. vasarą Juozas kartu su komanda buvo komandiruotas į Vilnių, kur turėjo įrengti Generalinio štabo patalpose telegrafo ir telefono ryšių centrą. Tuo metu Vilnių užpuolė Želigovskio kariniai daliniai ir rugsėjo 9 d. jiems teko trauktis iš Vilniaus. Besitraukiant jų grupė Širvintose buvo sulaikyta komendantūros ir pasiųsta į mūšius su Želigovskio armija Giedraičių rajone. Po savaites, sulaikius Želinovskio dalinių veržimąsi į Lietuvą, Juozas su savo grupe buvo atleisti iš priešakinių pozicijų ir parvyko į savo dalinį Kaune. Čia jis kur buvo paskirtas aptarnauti Generalinio štabo telegrafo ir telefono stotį. Šioje tarnyboje jis išbuvo visą tolesnį tarnavimą. Vadovybe leido lankyti vakarais įvairius kursus ir mokyklas. Tuo pasinaudojęs Juozas Matulis 1921 m. rudenį išlaikė egzaminus iš 4-rių klasių programos ir buvo priimtas į Aukštesniąją technikos mokyklą, kurios statybos skyrių jis pradėjo lankyti 1921 m. rugsėjo mėn. Kadangi nuo 1922 m. šioje mokykloje mokymasis iš vakarinio buvo pakeistas į dieninį, po vienerių metų mokslo Juozui teko išeiti.

1922 m. rudenį išlaikęs kai kuriuos papildomus egzaminus, Juozas Matulis buvau priimtas į Lietuvos Mokytojų Profesinės Sąjungos vakarinės gimnazijos 6-ją klasę. 1924 m. pavasarį jis baigė šios gimnazijos 8-ją klasę, kurią lankė jau būdamas ne kareiviu, o Paštų, Telegrafų ir Telefonų valdybos tarnautoju. Brandos atestate buvo tik viena ketveriukė (iš logikos), o visi kiti dalykai buvo pažymėti penkiukėmis.

Universitetinės studijos

Laboratorijoje

Pašauktas į kariuomenę

1924 m. Juozas Matulis įstojo į Lietuvos universiteto (LU) Technikos fakulteto Statybos skyrių. 1925 m. perėjo į LU Matematikos ir gamtos fakulteto Fizikos ir chemijos skyrių, kurį 1929 m. baigė su pažymėjimu diplome „magna cum laudae“.

Universitete veikė Filosofijos draugija, kurios paskaitas J. Matulis pradėjo lankyti dar tarnaudamas kariuomenėje. Tos paskaitos labai sustiprino Juozo mokslo ir žinių troškimą įvairiose srityse ir įkvėpė begalinę pagarbą pačiam universitetui – taip didžiausia jo svajone gyvenime tapo patekti į tą šventovę ne tik mokytis, bet ir jame dirbti.

Visą tą 5 metų laiką 1923–1928 m. J. Matulis mokėsi ir kartu dirbo Pašto, telegrafo ir telefono valdyboje, kurioje pakilo iki Medžiagos skyriaus vedėjo pareigų.

Nuo 1925 m. dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje, buvo studentų organizacijos „Žiežirba“ narys.

1928 m. birželio mėn. jis perėjo dirbti į universiteto Medicinos fakulteto laborantu prof. Vlado Lašo vadovaujamoje Fiziologijos ir fiziologinės chemijos katedroje, pasirinkdamas gerokai mažiau apmokamą darbą mokslo sferoje (jo alga nuo 420 Lt sumažėjo iki 160 Lt). Čia jis 1929 m. paruošė diplominį darbą apie gliukozės kiekio nustatymą kraujyje. Tačiau biocheminiai tyrimai, atliekami su gyvuliukais, J. Matuliui nebuvo prie širdies.

Kaune su prof. V. Čepinskiu

Mokslinės veiklos pradžia

Leipcige pas prof. F. Weigert

1930 m. sausį, pasinaudojęs prof. Vinco Čepinskio pasiūlymu Juozas perėjo dirbti į Fizinės chemijos ir elektrochemijos katedrą – Gamtos-Matematikos taryba jį išrinko vyresniuoju asistentu.

Nuo to laiko prasideda savarankiška Juozo Matulio mokslinė veikla, fizikinė chemija ir elektrochemija visam gyvenimui tampa jo darbo sritimis, o prof. V. Čepinskis padaro labai reikšmingą įtaką formuojantis jo ir mokslinių tyrimų kryptims, ir pažiūroms.

Prof. V. Čepinskio iniciatyva daugelis Kauno universiteto jaunesniojo personalo narių buvo siunčiami į žymesnius užsienio šalių universitetus. Į tų laimingųjų tarpą pateko ir Juozas Matulis – nuo 1931 m. rugsėjo 6 d. iki 1933 m. liepos 14 d. jis su mėnesiniu vyr. asistento atlyginimu dirbo Leipcigo universitete – tuomet pasaulinio lygio mokslo centre. Čia jis susipažino su moderniomis mokslinių tyrimų sritimis fotochemijos srityje ir su sistemišku, kruopščiu, nuosekliu mokslinio darbo stiliumi bei su tradiciniu Vokietijai autoritetiniu vadovavimo moksliniam darbui stiliumi.

1934 m. gegužės 12 d. Kaune Juozas Matulis apgynė daktaro disertaciją „Fotodichroizmo tyrinėjimai organinių dažų kolodijaus ir želatinos sistemose“. 1936 m. kovo 3 d. Kaune jis apgynė habilitacinį darbą “Weigerto efektas ir fotocheminiai procesai sidabro halogenidų želatinoje”.

1936 m. Juozas Matulis buvo paskirtas docentu ir išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakulteto Fizinės chemijos ir elektrochemijos katedros vedėju. Jis ne tik skaitė fizikinės chemijos, elektrochemijos ir koloidų chemijos paskaitas, dirbo laboratorinius darbas, bet ir aktyviai dalyvavo fakulteto veikloje, buvo fakulteto mokslinės tarybos fizikos ir chemijos komisijos pirmininkas, nuo 1938 m. vadovavo komisijai, turėjusiai parengti dėstymo sistemos reformą pagal Vakarų universitetų pavyzdį.

1935–1936 m. buvo išleisti J. Matulio paruošti dviejų dalių “Fizinės chemijos praktikos darbai”.

Karo aidų sūkuriuose

Už rašomojo stalo

1939 m. spalio 10 d. pagal susitarimą su TSRS Vilnius buvo perduotas Lietuvos Respublikai. Keliantis fakultetui į Vilnių, jis 1939 m. pabaigoje dalyvavo komisijoje, perėmusioje lenkiškojo Stepono Batoro universiteto chemijos katedrų turtą ir tampa Vilniaus universitete Fizinės chemijos katedros vedėju, o po 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos okupacijos – Matematikos ir gamtos fakulteto dekanu, kuriuo dirbo iki karo pradžios. 1940 m. jam suteikiamas profesoriaus vardas.

1941 m. sausio 16 d. įsteigus Lietuvos mokslų akademiją, Juozas Matulis buvo tarp 13 mokslininkų, paskirtų tikraisiais jos nariais ir po to išrinktas Gamtos mokslų skyriaus (įskaitant matematiką ir technikos mokslus) sekretoriumi ir MA prezidiumo nariu. Juo jis buvo ir vokiečių okupacijos metais kiek pertvarkytoje Mokslų akademijoje. II pasaulinio karo metais 1941–1943 J. Matulis dirbo Vilniaus universiteto Fizikinės chemijos katedros vedėju.

Po karo Juozas Matulis 1944–1945 m. buvo paskirtas Vilniaus universiteto prorektoriumi ir kartu dirbo Fizinės chemijos katedros vedėju.

Savo autobiografijoje jis gana kritiškai vertino pokario dešimtmečių Vilniaus universiteto mokymo sistemą, prilygindamas ją aukštesnio lygio gimnazijai.

Prieškario ir karo metais buvo parašytos dvi didelės “Fizinės chemijos pagrindų” knygos, tačiau galutinai šio veikalo J. Matulis neužbaigė ir nepublikavo.

1947 m. buvo išspausdinta didelė “Koloidų chemija” – ir vadovėlis, ir mokslinė monografija. 1948 m. pakartotinai išleidžiami dviejų dalių “Fizinės chemijos praktikos darbai”.

Mokslų akademijos atkūrimo veikla

Laboratorijoje

1945 m. LTSR Vyriausybės nutarimu J. Matulis paskiriamas organizacinio komiteto LTSR MA veiklai atkurti pirmininku.

1946 m. vasario 20–22 d. įvyko pirmoji mokslų akademijos susirinkimo sesija, kurios metu Juozas Matulis išrenkamas LTSR MA prezidentu. Šiose pareigose jis išbuvo iki 1984 m.

1946 m. jis buvo išrinktas TSRS mokslų akademijos nariu korespondentu.

1956–1976 m. dar ir Chemijos ir cheminės technologijos instituto direktorius.

Akademinė ir mokslinė veikla

Nors J. Matulio pagrindinė veikla buvo mokslų akademijoje, tačiau iki 1962 m. jis kartu profesoriavo Vilniaus universitete. Jis buvo puikus lektorius, reiklus egzaminatorius, dėmesingas diplominių darbų vadovas.

J. Matulio mokslinė veikla apėmė kelias fizikinės chemijos šakas:

• fotochemiją (pirmieji jo moksliniai tyrimai Vokietijoje, vadovaujant prof. F.Weigertui, vėliau darbai Vytauto Didžiojo universiteto ir šiek tiek darbų pirmuoju pokario dešimtmečiu);
• cheminę kinetiką (organinių junginių Menšutkino reakcijos tyrimai karo ir pirmaisiais pokario metais);
• elektrochemiją (visi pokario metai). Elektrochemijos srities darbai daugiausia yra susiję su metalų elektrocheminiu nusodinimu ir, be abejo, yra reikšmingiausi. Jie visiškai dominuoja ir kiekybiškai – iš beveik 500 J. Matulio publikuotų mokslinių straipsnių tik keletas yra iš fotochemijos ir cheminės kinetikos.

J. Matulis buvo praktiškas žmogus ir gerai suprato būtinumą mokslo tyrimų rezultatus panaudoti praktinėms problemoms spręsti. Jis pasirinko metalinių dangų gavimo ir kitų paviršiaus apdorojimo būdų tirpaluose sritį savo mokslinių elektrochemijos tyrimų praktinio taikymo sfera.

Pats J. Matulis vadovavo 85 mokslų kandidato disertacijoms. Kartu su jo mokinių mokiniais ir mokslininkais, kurie disertacijas parengė ne Matulio mokykloje, bet vėliau įsijungė į jo darbus, Juozo Matulio mokslinei mokyklai priskirtina apie 200 mokslininkų .

J. Matulio ir jo bendradarbių elektrochemijos tyrimuose nagrinėti visi metalų elektrocheminio nusodinimo aspektai nuo fundamentalių klausimų (elektrocheminių reakcijų mechanizmo, metalų fazės formavimosi /elektrokristalizacijos/ ir metalų nusodinimo proceso stadijų studijavimo) iki konkrečių praktinių uždavinių sprendimo, metalinių dangų technologinių procesų tobulinimo ir kūrimo. Jie nagrinėjo turbūt visų metalų, kuriuos galima elektrochemiškai nusodinti iš vandeninių tirpalų, elektrocheminę elgseną, ypač daug tyrė vario, nikelio, chromo, alavo, kobalto, geležies, cinko, paladžio, platinos, rodžio, sidabro, metalų lydinių nusodinimą. Viena pagrindinių J. Matulio darbo krypčių buvo įvairių priedų veikimas metalų nusodinimo procesuose. Iš jų daugiausia tyrinėti vadinamieji blizgodariai – medžiagos, kurioms esant tirpale, iš jo nusėda blizgančio paviršiaus metalo sluoksniai.

Matulis organizavo didelės kolektyvinės monografijos “Blizgančios elektrolitinės dangos” rengimą, ją redagavo ir pats parašė didelę jos dalį (išleista 1969 m.

Jo darbai buvo daugiausia skelbiami Lietuvoje, ypač jo iniciatyva įkurtame žurnale “Lietuvos TSR MA Darbai”. Apie 9 proc. jo straipsnių publikuota Rusijoje ir apie 5 proc. – Vakarų šalyse. Nepaisant to, J. Matulio darbai yra plačiai cituojami pasaulio mokslinėje literatūroje. Pagal Mokslinės informacijos instituto Filadelfijoje leidžiamo “Science Citation Index” duomenis, 1973–1997 m. darbai, kurių pirmasis autorius yra J. Matulis, prestižiniuose pasaulio mokslo žurnaluose buvo cituoti 225 kartus. Pagal šį rodiklį J. Matulis (jo paskutinis mokslinis straipsnis paskelbtas 1986 m.) buvo vienas labiausiai pasaulyje cituojamų Lietuvos chemikų.

76 išradimų bendraautorius???

Elektrochemijos mokykla

84 metų jubiliejus užbaigiant darbą Mokslų Akademijoje

Elektrochemijos tyrimus Juozas Matulis pradėjo nuo diplominių darbų Vilniaus universitete pirmaisiais pokario metais, o apie 1950 m. šie tyrimai buvo sutelkti Chemijos ir cheminės technologijos institute, į kurį ateidavo jo mokiniai iš universiteto. Taip pradėjo kurtis J. Matulio elektrochemikų mokykla.

Savąją elektrochemijos mokyklą J. Matulis kūrė būdamas jau nejaunas. Pirmoji mokslinė elektrochemijos srities publikacija pasirodė 1952 m., kai jam buvo 53 metai, tvirtos mokyklos susiformavimo metu – 1960 m. jis jau buvo pensinio amžiaus, o maksimalaus jo vadovaujamos grupės produktyvumo metais jis buvo jau garbingų 74 metų. J. Matulis išlaikė šviesų protą ir darbingumą iki žilos senatvės.

Produktyvi mokslinė grupė susiformavo ir įsitvirtino apie 1960 m., kai per metus pradėta publikuoti po 10 ir daugiau mokslinių straipsnių – daugiausia jų buvo 1973 m. (50 mokslinių straipsnių, 2 konferencijų tezės, 12 išradimų).

Vadovavimą tyrimams vis labiau perėmė savarankiškai dirbantys jo mokiniai R. Višomirskis (1928–1995), V. Kaikaris (1912–1982), R. Sližys (g. 1936 m.), O. Galdikienė (1925–1995), A. Bodnevas (g. 1918 m.), R. Šarmaitis (g. 1939 m.), V. Skominas (g. 1934 m.), S. Chotianovičius (g. 1923 m.), A. Molčadskis (1921–1997), J. Bubelis (1930–1988) ir kt. Jie kartu su savo mokiniais pratęsė ir išplėtė J.Matulio tyrimus.

Visuomeninė ir valstybinė veikla

1950 m. Juozas Matulis tapo TSKP nariu. 1956–1986 m. LKP CK narys. 1957–1960 m. kandidatas į LKP CK biuro narius. 1947–1963 m. LTSR AT narys. 1951–1963 m. LTSR AT prezidiumo narys. 1959–1963 m. LTSR AT pirmininko pavaduotojas. 1984–1990 m. LTSR MA prezidiumo narys. 1950–1979 m. TSRS AT deputatas.

1948–1968 m. „Žinijos“ draugijos (buv. „Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija“) valdybos pirmininkas; 1949–1960 m. LTSR Taikos gynimo komiteto pirmininkas; 1952–1985 m. LSSR MA redakcinės leidybinės tarybos pirmininkas; 1956–1985 m. Respublikinės gamtos ir visuomenės mokslų koordinavimo tarybos pirmininkas; 1955–1970 m. leidinio „Lietuvos TSR MA darbai“ redakcinės kolegijos pirmininkas; 1963–1971 m. „Mažosios lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ vyriausias redaktorius.

Juozo Matulio veiklos laikotarpiu (1944–1984), kai Lietuvai primestos sovietinės valdžios sistemoje jis užėmė labai aukštas pareigas, yra sudėtingas ir gali būti vertinamas prieštaringai. Jo paties žodžiais (1990 m. interviu) tariant, “teko nusilenkti jėgai” ir nematant alternatyvų (realių galimybių pakeisti Lietuvos statusą) esamomis to laiko sąlygomis organizuoti studijas ir mokslinį darbą.

J. Matulis mokėjo tinkamai elgtis su sovietinės valdžios viršūnėmis, buvo apdairus, atsargus, diplomatiškas, viešai demonstravo paklusnumą ir dėkingumą komunistų partijai ir vyriausybei, pabrėždavo socialistinės santvarkos pranašumą ir jos naudingumą Lietuvai. Bendraudamas su Maskva J. Matulis buvo diplomatiškas, mandagus, tačiau niekad labai jai nesilankstė. Tokių reveransų sovietinei sistemai dėka jis įgijo valdžios pasitikėjimą ir galėjo kiek laisviau tvarkytis savojoje mokslo sferoje. “Teko kalbėti maldas, kuriomis širdyje netikėjau”, – sakė J. Matulis 1990 metais.

Jo sėkminga politika leido plėtoti ir išlaikyti lietuvišką Mokslų akademiją. Jis, kiek tai buvo tada įmanoma, gynė Akademijos žmones nuo bukaprotiškų komunistinių funkcionierių nurodymų ir reikalavimų, globojo liberalesnių pažiūrų mokslininkus, kuo nors neįtikusius oficialiesiems partijos ideologams ir dėl to išvarytus iš aukštųjų mokyklų.

Gal todėl Mokslų akademija išliko laisvesnės minties ir laisvesnio žodžio prieglobsčiu. Neatsitiktinai ir Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas įvyko Akademijoje.

Sovietinė imperija jam, atrodo, buvo nesava. Jis pats sakė, jog tikėjęs jos žlugimu. Tačiau jis, matyt, pervertino jos patvarumą. Prof. R. Sližio liudijimu, J. Matulis yra sakęs, jog nei mes, nei mūsų vaikai nematysime nepriklausomos Lietuvos, gal mūsų anūkai…

Mokslo populiarintojas

Paminklinė lenta

Dar viena svarbi Juozo Matulio veiklos sritis buvo mokslo žinių skleidimas visuomenėje.

Jo pirmieji spausdinti darbai ir buvo straipsniai apie mokslo ir technikos naujoves bei problemas – cheminių medžiagų vartojimą kare. 1940 m. jis paskelbė straipsnį “Interatominės energijos išnaudojimo perspektyvos”, kuriame tiksliai buvo aprašyti urano branduolio skaidymo bandymai, netrukus atvedę į atominės bombos sukūrimą.

Prieškario metais jis buvo vienas aktyviausių chemijos ir fizikos populiarintojų Lietuvoje, skelbęs straipsnius “Kultūros”, “Gamtos”, “Kosmos” žurnaluose. Daug straipsnių J. Matulis 1939–1941 m. parašė Lietuviškajai enciklopedijai.

Iš viso suskaičiuojama apie 140 jo parašytų mokslo publicistikos ir mokslo populiarinimo straipsnių.

J. Matulis buvo ir vienas svarbiausių “Žinijos” draugijos (tada “Politinių ir mokslinių žinių skleidimo draugija”) organizatorių ir ilgai jai vadovavo. Jis buvo vienas iš mokslo populiarinimo žurnalo “Mokslas ir gyvenimas” kūrėjų ir ilgametis jo redkolegijos narys.

Atskirai reikia paminėti 1989–1992 m. J. Matulio publikacijas – straipsnį “Apie mokslo pertvarkymą Nepriklausomojoje Lietuvoje” ir paskutinius interviu. Čia išdėstytos mintys apie sovietinę sistemą, Lietuvos istoriją ir savo veiklą patikslina, o kartais ir kardinaliai keičia požiūrius ir vertinimus, skelbtus J. Matulio sovietinių metų viešuose pasisakymuose ir publikacijose.

J. Matulis yra parašęs apie 10 ateizmą propaguojančių straipsnių, daugumą jų – pirmuoju pokario dešimtmečiu. Jo ateizmas rėmėsi racionalizmu, gamtos mokslais (kaip ir jo mokytojo V.Čepinskio). Tačiau jis buvo tolerantiškas žmogus ir nebuvo karingas kovotojas su religija.

Įvertinimai

Lentos atidengimas trims vyrams prie Tatkonių kaimo minint 100-ąsias gimimo metines

Paminklinė lenta ant Lietuvos mokslų akademijos pastato Vilniuje

• 1945 m. LTSR nusipelnęs mokslo veikėjas
• 1965 m. TSRS Socialistinio darbo didvyris
• 1975 m. LTSR valstybinė premija (su kitais)
• 1982 m. LSSR valstybinė premija (su kitais)
• 1984 m. TSRS MT premija (su kitais)

• 1993 m. įsteigta Lietuvos mokslų akademijos vardinė Juozo Matulio premija, kas 4 metus skiriama chemijos mokslo srityje dirbantiems mokslininkams
• 1999 m. išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė)
• Kupiškio rajono Naivių pradinei mokyklai suteiktas Juozo Matulio vardas

J. Matulis ir jo žmona palaidoti Vilniuje Antakalnio Karių kapinėse.

Pomėgiai

Juozas Matulis su anūke Skaiste

Juozo Matulio politinės pažiūros buvo artimos socialdemokratinėms. Tam daug įtakos turėjo jo mokytojas prof. V. Čepinskis, kurį laiką buvęs aktyvus Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjas, propagavęs altruistinį socializmą ir griežtai kritikavęs bolševizmą. Socialdemokratas buvo J. Matulio kolega ir bičiulis fizikas A. Žvironas (pokario metais nuteistas ir po kalėjimų greit miręs). Tačiau politinė veikla J. Matulio gyvenime atrodo buvo jam ne prie širdies – jau sovietiniais metais savo sūnui jis patarė niekada nesikišti į politiką.

J. Matulis buvo tvirto būdo, valingas žmogus ir, kaip jis pats sakė gyvenimo pabaigoje, dažnai elgęsis diktatoriškai. Tai atitiko jam žinomą autoritarinę vokiečių mokslo sistemą. Jo mokiniai ir kolegos chemikai prisimena, jog jis nemėgęs prieštaravimų, ypač renkantis tyrimų sritis ir darbo pobūdį. Tačiau savo autoritetu ir valdžia J. Matulis naudojosi pakankamai protingai.

J. Matulis buvo patraukli asmenybė. Jis mokėjo bendrauti su įvairių visuomenės sluoksnių ir įvairaus išsilavinimo žmonėmis. Nepaisant aukštos padėties visuomenėje ir autoriteto, jis išliko kuklus, santūriai vertinantis savo ir savo mokyklos darbus. Jam buvo svetima savų darbų reklama, jų iškėlimas aukščiau kitų (o tam tada jis turėjo puikias galimybes). Jam nepatiko kai kurių kitų mokslo sričių kolegų perdėtas, jo manymu, gyrimasis.

J. Matulio asmenyje derinosi rytų aukštaičio nuoširdumas, ūkininko sveikas protas ir taupumas su tvirta valia, griežtais moraliniais principais ir aukšto lygio moksliniu intelektu bei erudicija. Bet turbūt svarbiausias jo bruožas – pažinimo aistra, kaip jis pats rašė, – intelektualinis smalsumas.

Pagal J. Matulio pasakojimus apie savo vaikystę, galėtume reziumuoti, kad jame visada išliko tas mažas berniukas, lipantis į aukšto medžio viršūnę, kad pamatytų, kas yra už horizonto, už gimtojo kaimo laukų. Per 94 jam skirtus metus jis užlipo aukštai, pamatė ir kitiems parodė daug.

Autobiografija

100 metų Juozo Matulio jubiliejaus proga buvo išleista 2 tomų knyga, kurioje yra jo autobiografija bei atsiminimai apie jį.

Pagrindinis straipsnis – Juozo Matulio autobiografija.

Kilmė ir šeima

Matulio žmona Adelė Matulienė

Tėvai – Juozas Matulis, Kazimiero (1860–1948), kilęs iš Tatkonių kaimo (jo broliai: Jonas, Ambraziejus, Dominykas), ūkininkas. Šeimą sukūrė 1892 m. gegužės 3 d.. – Uršulė Matulienė (Totorytė, 1860–1921). Abu tėvai palaidoti Tatkonyse.
Brolis, sesuo – Jonas Matulis (g. 1894 m.); – Kąstutė Matulytė.

Žmona (nuo ) – Adelė Matulienė (iki 1937 m. rugpjūčio 14 d., santuoka Kauno Prisikėlimo bažnyčioje Malelaitė, 1910 m. kovo 1 d., Elizabete, Naujojo Džersio valstijoje, JAV – 1999 m. liepos 29 d. Vilniuje), dantų gydytoja (1928 m. rugsėjo 1 d. – 1933 m. gruodžio 13 d., Lietuvos universitetas, Cum laudae). Po universiteto baigimo dirbo Kauno klinikose demonstratore, o taip pat atidarė savo privačią kliniką. Kai dėl vokiečių okupacijos darbas Kaune nutrūko, persikėlė į Vilnių ir įsidarbino Aukštųjų mokyklų poliklinikoje. Su Juozu Matuliu susipažino Kaune, kai jis atėjo pas Adelę gydytis dantų. Kai 1943 metais gimė duktė Aldona, paklausiusi Juozo patarimo nustojo dirbusi ir tik namuose savo vaikams ir vyrui gydė dantis. Jos tėvai: Antanas Malela (1874–1956) ir Ona Keršulytė (1884–1957), palaidoti Vilniaus Saulės kapinėse. Adelė Matulienė iki 1956 metų turėjo Amerikos pilietybę ir tais metais buvo priversta jos atsisakyti.

Vaikai – Algirdas Matulis (g. 1939 m. sausio 20 d. Kaune), fizikas (1957–1962, Maskvos universitetas), fizinių mokslų daktaras (1967), habilituotas fizinių mokslų daktaras (1982); – Aldona Matulytė (g. 1943 m. kovo 18 d., Vilnius), filologė (1960–1965 Vilniaus universiteto filologijos ir istorijos fakultetas, romanų-germanų kalbų specializacija), filologijos mokslų daktarė (1976 m. spalio 26 d. Maskvos Moriso Torezo vardo užsienio kalbų institutas), docentė (1984 m. rugpjūčio 22 d.). Abu vaikai padovanojo Juozui Matuliui po 2 anūkus.

Bibliografija

• Fizinės chemijos praktikos darbai, 1935–1936 m., 2 d.
• Koloidų chemija, 1947 m.
• Mokslas Tarybų Lietuvoje. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961. – 334 p.: diagr.
• Mokslas Tarybų Lietuvoje: trumpa istorinė apybraiža (su Vytautu Petrausku). – Vilnius: Mintis, 1970. – 151 p.
• Literatūros rodyklė (sud. P. Valentelienė). – 1973. – 143 p.
• Socialistiniu keliu (Vaclovas Mališauskas, Vytautas Petrauskas, Juozas Matulis). – Vilnius: Mokslas, 1981. – 126 p.
• Fizikinė chemija: Rinktiniai skyriai. – T. 1. – Vilnius: TEV, 1999. – 383 p.: iliustr. – ISBN 9986-546-49-4. – T. 2, 440 p.
• Juozas Matulis. Autobiografiniai bruožai. Atsiminimai. T. I. – Vilnius: TEV, 1999. – 293 p. iliustr. – ISBN 9986546524. – T. 2. Mokslo populiarieji straipsniai. Publicistika. – 359 p.: iliustr.
• Juozas Matulis: literatūros rodyklė (sud. Audronė Steponaitienė). – Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, 1999. – 204 p. – ISBN 9986498198