Juzefa Okuličienė

Juzefa Okuličienė
Gimė	1875 m. Linkaučiuose prie Krekenavos, Rusijos imperija
Mirė	† 1935 m. spalio 8 d. Kaune, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, Troškūnų valsčius
Tėvai	Antanina Ona Liutkevičiūtė-Povickienė Juozas Povickas
Sutuoktinis(-ė)	Kazys Okuličius
Vaikai	Jurgis Okuličius Jonas Okuličius
Veikla	Dvarininkė bajorė, švietėja, visuomenininkė, knygnešė
Partija	Lietuvos socialdemokratų partija

Juzefa Okuličienė (Povickaitė, 1875 m. Linkaučiuose prie Krekenavos – 1935 m. spalio 8 d. Kaune, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, palaidota Troškūnų kapinėse) – Dvarininkė bajorė, švietėja, visuomenininkė, knygnešė.

Anykštėno Biografija

Tėvai: Juozas Povickis (?–1898) – teisininkas, bankininkas, dvarų nuomininkas, ir Antanina Ona Liutkevičiūtė-Povickienė (1850–1922) – dvarininkė bajorė, visuomenininkė. Augo trijų vaikų šeimoje, buvo vidurinioji. Sesuo Felicija Povickaitė-Bortkevičienė (1873–1945) – švietėja, žurnalistė, knygnešė ir visuomenininkė, brolis Jonas Povickis (apie 1877 – ?). Giminaitis (senelio Hilaro Felikso brolis) Eliziejus Liutkevičius (1825–1863) – dailininkas, fotografas ir laisvės gynėjas, žuvęs 1863 m. sukilėlis.

Augo skurdžiame išnuomotame dvarelyje šalia Ukmergės, vaikystėje išgyveno tris namų gaisrus. Namuose buvo motinos ir dviejų samdomų daraktorių pamokyta, 1885 m. išlaikė egzaminus ir įstojo Kauno mergaičių 7 klasių gimnazijos "Marinskaja" antrąją klasę. 1889 m. gegužę, bebaigianti 5-ąją klasę, J. Povickaitė buvo iš tos gimnazijos pašalinta, nes kartu su kitomis paauglėmis atsisakė eiti melstis į cerkvę. Mokslą vėliau baigė Vilniaus gimnazijoje.

Lietuviškos spaudos draudimo metais nuo 1894 m. J. Povickaitė dalyvavo gabenant ir skirstant, slepiant nuo žandarų draudžiamą spaudą lietuvių kalba.

Vėliau ji rėmė 1905 m. tautinio judėjimo dalyvius, rinko jiems lėšas. Gyvendama Vilniuje, J. Okuličienė buvo viena iš sesers F. Bortkevičienės suburtų moterų giedotojų, kurios eidavo per Vilniaus bažnyčias ir visur giedodavo lietuviškas giesmes.

Įstojusi į Lietuvos socialdemokratų partiją, 1905 m. ji platino atsišaukimus Troškūnų apylinkėse, dalyvaudavo mitinguose.

1905 m. gruodžio 4–5 dienomis ji dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Netrukus po Seimo jos dvare Latavėnuose Lietuvos moterų susivienijimas surengė Lietuvos moterų sodiečių susirinkimą, kuriam vadovavo viena iš moterų judėjimo lyderių Ona Brazauskaitė. Kaimo moterys ir pažangios dvarininkaitės jame pasisakė už lygias vyrų ir moterų politines ir ekonomines teises.

Už Vilniaus Seimo nutarimų vykdymą ir priklausymą Lietuvos socialdemokratų partijai 1905 m. gruodžio 18 d. J. Okuličienė buvo suimta, tris dienas kalinta Troškūnuose, paskui 1906–1910 m. laikoma Kauno, Ukmergės, Panevėžio ir Vilniaus kalėjimuose, kur laukė teismo. 1910 m. vasario 19 d. kartu su Kotryna Jonelyte ir Pranu Mažyliu ji buvo teisiama Vilniuje, nuteista atlikti bausmę tvirtovėje, bet į ją nebuvo išgabenta ir dar 6 mėnesius kalinta Vilniuje. Kalėjimuose ji susirgo džiova, vėliau visą gyvenimą jautė ligos pasekmes.

1910 m. rudenį išleista į laisvę ir grįžusi į Latavėnus, J. Okuličienė vėl įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą, buvo Lietuvos Dailės draugijos aktyvistė, rinko ir teikė eksponatus iš Ukmergės apskrities šios draugijos parodoms. Pirmojo pasaulinio karo metais ji buvo įvairių organizacijų labdaros lėšų rinkimo įgaliotinė Troškūnų apylinkėse.

Pirmojo pasaulinio karo metais ji gynė žmones nuo neteisėtų vokiečių administracijos veiksmų.

1918 m., kai aktyviausios Lietuvos moterys pareiškė protestą Lietuvos Tarybai dėl to, jog jos nebuvo pakviestos į Lietuvių konferenciją ir į Lietuvos Tarybą, J. Okuličienė surinko 127 Troškūnų apylinkių moterų parašus, kuriais reikalauta teisių lygybės, ir pati pasirašė pirmoji.

Nuo 1921 m. iki gyvenimo pabaigos ji buvo Latavėnų I dvaro, Anykščių raj. ūkio savininkė ir šeimininkė.

1922 m. kaip Lietuvos moterų sąjungos narė J. Okuličienė buvo įpareigota vadovauti šios sąjungos skyrių kūrimui Troškūnuose ir apylinkėse.

Buvo ištekėjusi apie 1900 m., vyras Kazimieras Okuličius (1869–1921) – dvarininkas bajoras (herbas Oksza), inžinierius ir visuomenininkas. Liko našlė. Sūnus Jonas Okuličius (1904–1988) – dvarininkas, tremtinys, emigrantas Lenkijoje.

Mirė 1935 m. spalio 8 d. Kaune, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Palaidota Troškūnų, Anykščių raj. kapinėse šalia motinos, laidojo kunigas A. Jareckas. Vėliau toje pačioje kapavietėje palaidota ir jos sesuo F. Bortkevičienė. Kapą ženklina kuklus betoninis antkapis su kryželiu ir įrašu.

Biografija

Tėvas dvarininkas bajoras Juozas Povickas, motina Antanina Ona Liutkevičiūtė (1850–1922 m.), sesuo Felicija Bortkevičienė. Vyras inžinierius Kazys Okuličius (1869–1919 m.), sūnūs Jurgis Okuličius ir Jonas Okuličius.

Nuo 1894 m. dalyvavo gabenant ir skirstant, slepiant nuo žandarų draudžiamą spaudą lietuvių kalba. 1905–1906 m. rėmė revoliucijos dalyvius, rinko aukas. Gyvendama Vilniuje, buvo viena iš sesers F. Bortkevičienės suburtų moterų giedotojų, kurios eidavo per Vilniaus bažnyčias ir visur giedodavo lietuviškas giesmes. Įstojusi į Lietuvos socialdemokratų partiją 1905 m. platino atsišaukimus Troškūnų apylinkėse, dalyvaudavo mitinguose. 1905 m. gruodžio 4-5 d. Didžiojo Vilniaus seimo dalyvė. Netrukus po Seimo jos dvare Latavėnuose Lietuvos moterų susivienijimas surengė Lietuvos moterų sodiečių susirinkimą, kuriam vadovavo viena iš moterų judėjimo lyderių Ona Brazauskaitė. Kaimo moterys ir pažangios dvarininkaitės jame pasisakė už lygias vyrų ir moterų politines ir ekonomines teises.

1906 m. už Vilniaus Seimo nutarimų vykdymą ir priklausymą Lietuvos socialdemokratų partijai suimta, kalinta Ukmergės, Panevėžio ir Kauno kalėjimuose, 1910 m. vasario 19 d. kartu su Kotryna Jonelyte ir Pranu Mažyliu ji buvo teisiama Vilniuje ir nubausta 9 mėn. tvirtovės kalėjimo. Kalinta Petropavlovsko tvirtovės kalėjime Sankt Peterburge (Rusija). Kalėjimuose susirgo džiova, vėliau visą gyvenimą jautė ligos pasekmes.

Grįžusi į Lietuvą, vėl įsitraukė į aktyvią visuomeninę veiklą, Lietuvos Dailės draugijos aktyvistė, Ukmergės apskrityje rinko ir teikė eksponatus šios draugijos parodoms. Pirmojo pasaulinio karo metais įvairių organizacijų labdaros lėšų rinkimo įgaliotinė Troškūnų apylinkėse. Pirmojo pasaulinio karo metais gynė žmones nuo neteisėtų vokiečių administracijos veiksmų.

1918 m., kai aktyviausios Lietuvos moterys pareiškė protestą Lietuvos Tarybai dėl to, kad jos nebuvo pakviestos į Lietuvių konferenciją ir į Lietuvos Tarybą, surinko 127 Troškūnų apylinkių moterų parašus, kuriais reikalauta teisių lygybės ir pati pasirašė pirmoji.

Likusi našlė, nuo 1919 m. iki gyvenimo pabaigos prižiūrėjo Latavėnų dvaro ūkį. 1922 m. buvo įpareigota vadovauti Lietuvos moterų sąjungos skyrių kūrimui Troškūnuose ir apylinkėse.

Palaidota Troškūnų kapinėse šalia motinos, vėliau toje pačioje kapavietėje palaidota ir sesuo F. Bortkevičienė. Kapą ženklina kuklus betoninis antkapis su kryželiu ir įrašu.

Šaltiniai

• Juzefa Okuličienė. Anykštėnų biografinis žinynas.

Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius