Karijotas
| Karijotas | |
|---|---|
| Naugarduko kunigaikštis | |
| |
| Karijotaičiai | |
|
| |
| Gimė | po 1300 m. |
| Mirė | apie † 1365 m. |
|
| |
| Tėvas | Gediminas |
| Vaikai |
Aikštas Karijotaitis |
| Naugarduko kunigaikštis | |
| Valdė | apie 1330-1365 m. |
| Įpėdinis | Teodoras Karijotaitis |
Karijotas (g. po 1300 – m. apie 1365) – lietuvių kunigaikštis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino šeštasis (?) sūnus, kunigaikščių Mantvydo, Narimanto, Algirdo, Jaunučio, Kęstučio ir Liubarto brolis. Apie 1330 m. Naugarduke apsikrikštijęs pagal stačiatikių apeigas gavo Michailo vardą. Karijotaičių giminės pradininkas.
Apie jo gyvenimo pirmąją pusę nieko tikra nežinoma (tiesa, netoli Trakų išlikęs Kariotiškių vietovardis tarsi leistų spėti Karijotą kurį laiką buvus Trakų valdytoju). Nuo ~1330 m. Karijotas visą likusį savo gyvenimą valdė Naugarduką ir Valkaviską, t. y. Naugarduko kunigaikštystę be Slanimo srities (pastaroji bent jau po Gedimino mirties buvo valdoma Mantvydo).
1349 m. Algirdas Karijotą, o kartu su juo − turbūt ir jo sūnus Eikšį[1], kuris, galimas daiktas, valdė Eišiškes, bei Semioną, kuris valdė Svisločių (dab. Gardino srityje)[2], pasiųntė pas Aukso ordos chaną Džanibeką tartis dėl bendros kovos su Vokiečių ordinu ir Maskvos didžiąja kunigaikštyste; vos atvykęs į Aukso ordą, Karijotas buvo suimtas ir išduotas maskvėnams (vėliau jo svainis, Maskvos didysis kunigaikštis Semionas Išdidusis Algirdo reikalavimu Karijotą grąžino į Lietuvą).
1352 m. Karijotas dalyvavo sudarant LDK ir Lenkijos karalystės sutartį dėl Haličo ir Volynės žemių, 1358 m. jis vedė LDK derybas su Mazovija.
Karijoto sūnūs (Karijotaičiai)[3] Konstantinas, Jurijus, Aleksandras ir Fiodoras mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų (1363) padėjo Algirdui nugalėti Aukso ordos kariuomenę ir už tai gavo iš jo valdyti Podolę.
Nuorodos
- ↑ Ivinskis Z., Eikšis // Lietuviškoji enciklopedija, t. 7, Kaunas, 1939, p. 577−578.
- ↑ Jučas M., Karijotas // Lietuvos valdovai (XIII-XVIII a.): enciklopedinis žinynas, Vilnius, 2004. ISBN 5-420-01535-8.
- ↑ „Karijotaičiai“ // Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 2, Vilnius, 1986, p. 218.
| ||||||