Kazimiera Olšauskienė
| Kazimiera Olšauskienė (Skorkaitė) | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1909 m. sausio 28 d. Papyvesių k, Biržų aps. Pasvalio vls. |
| Mirė | † 1993 m. sausio 17 d. Druskininkuose |
|
| |
| Sutuoktinis(-ė) | Konstantinas Olšauskas |
| Vaikai |
Henrikas Olšauskas, |
|
| |
| Veikla | Ruponių pradinės mokyklos mokytoja.
|
Kazimiera Olšauskienė (g. 1909 m. sausio 28 d. Papyvesių k, Biržų aps. Pasvalio valsčiuje – 1993 m. sausio 17 d. Druskininkuose)– Ruponių pradinės mokyklos mokytoja.
Gyvenimo kelias
Tėvas
Mama
Sūnus Henrikas Olšauskas
Sūnus Algis Olišauskas (1943–2012)
Sutuoktinis Konstantinas Olšauskas (susituokė 1936 m.) Konstantinas Olšauskas (1904-1972)m. gimė Kazlų Rūdos rajone, Papilvių kaime. Papilėje Ubonaičių pradinės mokyklos vedėjas(1926-1940). Papilėje Šiaudinės pradinės mokyklos vedėjas(1940-1945 ). Pakruojo raj. Klovainių pradžios mokyklos mokytojas (1946-1948). Joniškio apsk. Linkuvos valsčius, (nuo 1948) Dvariūkų pradinės mokyklos mokytojas. Nuo 1951 m. dirbo kolūkio „Didysis Spalis“ vyriausiu buhalteriu. Vėliau buvo Ruponių pradinės mokyklose ūkvedys
Kazimieros Skorkaitės-Ošauskienės mokslai:
- 1922-1926 m. mokėsi Rozalimo vidurinėje mokykloje ir baigė 4 klases.
- 1933 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją.
- 1936 m. baigė Klaipėdos pedagoginį institutą.
- 1936 m. gegužės 27 d. suteiktas pradžios mokyklos mokytojos vardas.
- 1936 m. lankė karinio rengimo kursus.
darbas
- Papilėje 1933-1945 Šiaudinės pradinės mokyklos mokytoja.
- Pakruojo raj. 1945-1948 Klovainių pradžios mokyklos mokytoja.
- Pakruojo raj. 1948 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti Dvariukų pradžios mokykloje, bet buvo rugsėjo 15 d. atleista iš mokytojos pareigų, kaip netinkanti dirbti tarybinėje mokykloje (abu su vyru buvo skautai).
- 1945 m. rugsėjo 1 d. skiriama į Linkuvos gimnaziją dėstyti lietuvių kalbą žemesnėse klasėse. Joniškio apskr. Švietimo skyriaus vedėjas A. Jurevičius.
- 1949 m. spalio 1 d. pradėjo dirbti Ruponių pradinėje mokykloje.
Nuotraukos
1933 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją
Karinio rengimo kursų baigimo pažymėjimas 1936 m.
Pas motiną Krivaičiuose 1937 m.
K. Olšauskienė su Rozalija
Šiaudinės pradinės mokyklos mokytoja
K.Olšauskienė prie mokyklos Šiaudynėje
Mokytoja Kazimiera Olšauskienė Gataučių mokykla 1950 m.
Su vyru Konstantinu
Krivaičiuose Olšauskienė su broliu, vyru, mamyte ir vaikais
Su sūnumi prie akmens
1939 m. Papilėje
Kalniškiuose 1939 m.
K.Olšauskienė centre
Pažyma, dirba Linkuvos gimnazijoje 1945 m.
Pažyma, dirba Ruponiuose 1949 m.
Algis, Henrikas ir tėvas Olšauskai
Kostas, Kazimiera, Henrikas, Algimantas Olšauskai 1958 m.
K.Olšauskienė su sūnumis 1958 m.
K. Olšauskienės sesuo Paklovanskienė 1960 m.
K. Olšauskienės brolis Stasys 1960 m.
K. Olšauskienė su broliu ir sese 1960 m.
Olšauskai Ruponiuose 1960 m.
K. Olšauskienė su sūnumi Henriku
1962 metai
Mokytoja dirbo Dvariūkų pradinėje mokykloje 1948 m.
1967 metai
Mėgo pati daryti nuotraukas
1970 metai
K. Olšauskienė prie Ruponių mokyklos
Ruponių pradinės mokyklos ketvirtokai su mokytoja Kazimiera Olšauskiene (1971 m.) I eilė iš kairės: Kristina Stankevičiūtė, Danguolė Jurgelionytė, mokytoja, Irena Narvydaitė, Lina Žukauskaitė, II eilė iš kairės Arvydas Bitėnas, Rimas Jarašūnas, Donata Mitaitė, Valentinas Stančiauskas
Druskininkuose 1973 metai
K.Olšauskienė su Druskininkų saviveiklininkais 1973 m
K.Olšauskienė su broliu Stasiu Skorka
Druskininkuose 1976 metai
Kazimiera Olšauskienė ir Viktorija Puronaitė 1977 metai
Su anūke ir žentu
K.Olšauskienė Druskininkuose 1977 m.
Buvusių Panevėžio seminarisčių susitikimas 1978 m.
Sukaupti dokumentai
Išsaugotos nuotraukos
Donata Mitaitė išsaugojo pirmosios mokytojos dovaną
1967 m. mokytojos dovana.
Prisiminimai
|
Nuotraukoje mano pirmoji mokytoja Kazimiera Olšauskienė švenčia savo 70-metį. Užrašyta: 1979.I. 28. Vadinasi, mokytoja buvo gimusi 1909 m. Deja, labai mažai apie ją težinau. Ji yra mokiusi ir gerokai už mane vyresnius, taigi Ruponių kaimo pradinėje mokykloje turbūt dirbo daugiau, nei 2 dešimtmečius. Buvau viena iš paskutiniųjų jos mokinių, paskutiniųjų ketvirtokų. Mokslo metai baigėsi turbūt 1971 m. gegužės 24 d. Visi žinojom, kad mokyklą uždaro. Ką kalbėjom klasėje, neprisimenu, po visko buvom susiruošę į Linkuvą fotografuotis. Įsiminiau mokytojos žodžius sporto aikštelėje: „Jūs dar turėsit kitus mokytojus, aš kitų mokinių - jau ne“. Labai greitai mokytoja išsikėlė į Druskininkus. Žinau, kur senosiose Druskininkų kapinėse jos kapas. Aplankydavau ją jau būdama studentė, be abejo, ji pasakojo šį tą apie save, bet neužsirašiau. Prisimenu tik, kad mokslams skolinosi pinigų iš kunigo, o, pradėjusi dirbti, skolą grąžino. Nuėjusi į 5 klasę miestelio vidurinėje, aš nesijaučiau kvailesnė už tenykščius vaikus ir pažymiai nesuprastėjo.  Ruponių pradinė mokykla 1968 m. (visos 4 klasės!), I eilė iš kairės: Valentinas Stančiauskas, Regina Jarašūnaitė, Vida Stankevičiūtė, Aleksė Gelažiūtė, Danutė Buidovaitė, Kristina Stankevičiūtė, Roma Mockūnaitė, Lina Žukauskaitė, Rita Garnytė, Danguolė Jurgelionytė. II eilė iš kairės: Mockūnaitė (?), Donata Mitaitė, Arvydas Bitėnas, Rimas Jarašūnas, mokytoja Kazimiera Olšauskienė, Rimas(ar Kęstutis?) Buidovas, Irena Narvydaitė, Vaidutis Jurgelionis, Kęstutis Sabalis, Kęstutis Narvydas, Laikūnas (?), Valentinas Mitė. III eilė iš kairės: Algis Žukauskas, Albinas Jarašūnas, Rimas Narvydas, Vytautas Lukšas, Gediminas Bitėnas. O mūsų pradinė buvo senoviška: didelis ištremto ūkininko Jono Brazdžiūno namas kaimo viduryje, viename jo gale gyvena mokytoja su vyru, kitame – mokykla. Bandau prisiminti: iš koridoriaus tiesiai – į salę, ten šokdavom „Bitute pilkoji“, būdavo papuošta eglutė, gal ir sportuodavom, neprisimenu. Gal salėje, o gal viename iš mokytojos kambarių žiemą, per ilgąją pertrauką, iš didelio indo mokytojos vyras pilstydavo mums arbatą. Vieną žiemą gaudavom ir po pusę didelio pakelio sausainių (tarsi kolūkis nupirko). Šiaip – pradinukams keturios pamokos, mokykla čia pat, neišalkdavom, mamos įdėdavo sumuštinį ar tų pačių sausainių. Į dešinę iš koridoriaus – klasė, kurioje kartu mokėsi visi: ir pirmokai, ir ketvirtokai. Turbūt užteko dviejų suolų eilių. Suolai juodi, atlenkiamom lentutėm, su duobute rašalinei ir įduba pieštukui ar plunksnakočiui. Kas buvo ar nebuvo pakabinta ant sienų, neprisimenu. Tarsi žemėlapis, bet ar jo vieno užteko? Ir iš klasės, ir iš salės galima įeiti į biblioteką-pionierių kambarį. Toji biblioteka – didelė knygų spinta; kas kambary pionieriška, neprisimenu. Mokyklos varpelis buvo ne metafora, o tikras varpelis, kuriuo mokytoja, stovėdama ant laiptukų, sukviesdavo mus į klasę, švarius gražius ar suplukusius besiaučiant, purvinus ar snieguotus. Mokytojai ir tėvai - tie žmonės, už kuriuos esu nuoširdžiai dėkinga likimui. |
|
|
|
1952-1956 m. mokiausi Ruponių kaimo pradinėje mokykloje. Namas buvo ilgas, su veranda (gonku). Kitame namo gale gyveno mokytojos šeima: vyras (buvo ūkvedys, kūreno pečius ir viską tvarkė), du sūnūs (Algis ir Henrikas). Algis tuo metu dar mokėsi kartu su mumis mokykloje. Mokytoja man neatrodė sena, bet buvo labai griežta: jei jos sūnus nusikalsdavo, tai ir už ausies papešdavo... Prieš mokyklą kieme buvo didelis pastatas, gal sandėlys ar klėtis. Dar atokiau kieme - tvartas. Toliau nuo gatvės - sodas. Buvo pasakyta prie obelų nelįsti, neskinti obuolių. Galima pasiimti tik nukritusį. Labai norėjosi slyvų, nes namuose jų neturėjom, tai, anksčiau atėję į pamokas, lėkdavom patikrinti, ar nėra nukritusių slyvų. Papurtyti medžio neleisdavo. Mokytojos visi mokiniai klausė. Klasėje buvo didelė, gal 1 m. ilgio liniuotė. Mokytoja dažnai stovėdavo, į ją pasirėmusi. Tada, jei kurį mokinį pabardavo ar ką pakeltu tonu kuriam pasakydavo, visiems labai baisiai ta liniuotė atrodė. Suolų buvo dvi eilės. Visų keturių klasių mokiniai sėdėjo grupėmis. Baigiant 4 klasę, teko laikyti egzaminus. Su dviračiais važiavome į kitą mokyklą, gal į Gataučius. Ten ir laikėme tuos egzaminus. Atėjęs į Linkuvos vidurinę, jaučiausi nedrąsiai, bet žinios visai nesiskyrė nuo linkuvių penktokų |
|
Apie gerus žmones
|
|
...Likerauskienė vadovauja chorui ir šokių rateliui, o Likerauskas akompanuoja. Jie jauni žmonės, turintys savo darbo krūvį. Be to dar ir studijuojantys. Atrodo, kad laisvo laiko tikrai jau nebelieka. Ir štai jie iš to savo kuklaus laisvalaikio sutiko kas savaitę du kartus repetuoti su mumis. O dirbti su mumis irgi ne taip jau paprasta ir lengva. Mes, gyvenimo audras praėję, esame ir irzlūs ir kaprizingi. Ir kiek tie žmonės parodo kantrybės ir švelnumo dirbdami su mumis! Jie deda visas pastangas, kad tik mes būtume patenkinti ir laimingi, kad mus lydėtų sėkmė. Ir kaip jie mūsų pasisekimais moka džiaugtis! Neretai pagalvoji: argi jiems nemalonu būtų praleisti laisvalaikio valandėlę su savo bendraamžiais, vienodų interesų žmonėmis? Juk jie dirba su mumis be jokio atlyginimo. Taigi brangūs vadovai, mūsų nuoširdus dėkingumas tebūna jums dalelė atlyginimo už jūsų nuoširdų pasiaukojamą darbą... Pensininkų tarybos kultmasinio darbo vadovė Kazimiera, Druskininkai |
|