Kenneth Waltz

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
 Crystal Clear app personal.png  Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Enciklopedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Taip pat, jei norite, Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.



Kenneth Neal Waltz (birželio 8, 1924 – gegužės 12, 2013[1]) – amerikiečių politologas, Kalifornijos universiteto Berklyje ir Kolumbijos universito narys ir vienas ryškiausių mokslininkų tarptautinių santykių srityje[2]. Neorealizmo (struktūrinio realizmo) kūrėjas, tarptautinių santykių teorijoje. Waltz teorijos buvo plačiai diskutuojamas tarptautinių santykių srityje[3]. 1981 metais, Waltz išleido monografiją, kurioje buvo kalbama, kad sparti branduolinio ginklo poliferacija, gali padidinti galimybę užtikrinti tarptautinę taiką.

Analizės lygiai

Pradinis įnašas į politologijos sritį buvo jo 1959-ųjų metų knyga Man, the State, and War (Žmogus, Valstybė ir Karas), kuri klasifikavo karo priežaščių teorijas į tris kategorijas, arba analizės lygius[4]. Waltz remiasi šiais analizės lygiais, kaip „vaizdiniais“ ir naudoja vieną ar daugiau klasikinių politikos filosofų raštus, tam, kad išskirtų pagrindinius vaizdinių punktus. Kiekvienas vaizdinys turi dvi dalis: pirmoji daugiausiai naudoja klasikinių filosofų raštus, tam, kad aprašytų, ką kiekvienas iš vaizdinių sako apie karo priežastis; antroji – susideda iš jo paties vaizdinių stiprybių ir silpnybių analizės.

Pirmasis vaizdinys atskleidžia, kad karai yra dažniausiai nulemiami tam tikrų individų, valstybių lyderių - tokių kaip Hitleris arba Napoleonas - prigimties, arba apskritai žmogaus prigimties. Šios idėjos atitinka Klasikinį Realizmą, kuris dominavo Tarptautinių Santykių disciplinoje Žmogaus, Valstybės ir Karo metu, bet, kurį Waltz visiškai peneigė kitoje savo knygoje Theory of International Politics (Tarptautinės politikos teorija).

Karo teorijos, kurios yra įtrauktos į Waltz antrojo vaizdinio rubriką, tvirtina, kad karai yra nulemiami vidinės valstybės struktūros. Pirminis pavyzdys, kuriuo remiasi Waltz yra Lenino imperializmo teorija, kuri teigia, kad pagrindinė karo priežastis yra kapitalistinių valstybių būtinybė toliau atidarinėti naujas rinkas, kurios užtikrintų tolimesnį tų šalių ekonominės sistemos išsaugojimą šalies viduje. Labiau žinomas pavyzdys šiandieniniame Vakarų pasaulyje yra supratimas, kad nedemokratinės valstybės, dėl savo vidinės struktūros, pradeda karus.

Waltz visiškai paneigia pirmus du vaizdinius, kaip mažiau įtinkinančius, negu trečiasis, visiškai būtinas, idant suprasti Karo priežastis. Waltz (Voltzas) užbaigia savo 1959-ųjų metų knygą Žmogus, Valstybė ir Karas galutiniais trijų vaizdinių paaiškinimais. Trečiasis vazdinys, aprašo pasaulio politkos struktūrą ir pirmasis ir antrasis - apibrėžia jėgas, kurias sukuria. Trečiasis vaizdinys teigia, kad karo priežastis yra randama sisteminiame lygyje; kitaip tariant, anarchinė tarptautinės sistemos struktūra yra svarbiausia karo priežastis. Šiame kontekste, „anarcija“ nėra chaoso padėties apibrėžimas, bet kaip suvereniteto nebūvimas, kuris valdo autonominių tautinių valstybių sąveikas. Kitaip sakant, skirtingai nuo vidinės visuominės, kurioje piliečiai teoriškai gali pasikliauti teisėsauga, jei įsikiša valstybė ir skambina „112“, negalima būti tikriems, ar kas nors pakels ragelį. Panašiai, tuo metu, kai tarp dviejų pileičių yra ginčas, jei gali kreiptis į teismą, norėdami sulaukti verdikto ir dar svarbiau, tam, kad teisėsaugos įgyvendintų teismo valdymą, nėra nieko svarbiau už tautinę valstybę, kuri sugebėtų: įsteigti įstatymus arba taisykles visoms valstybėms, sprendžiant, kaip juos pritaikyti specifiniais atvėjais ir įtikinti valstybes gerbti teismo nurodymus. Kaip rezultatas, jeigu problema yra pakankamai svarbi valstybei, ji gali pasiekti teigiamo rezultato tik naudojant savo galią primesti savo valią kitai(oms) valstybėms. Supratimas, kad bet kokiu laiku bet kuri valstybė gali kreiptis pagalbos į ginkluotas pajėgas, verčia kiekvieną valstybę būti pasiruošusiai toms netikėtoms aplinkybėms. Šios temos yra labiau ir plačiau svarstomos knygoje Tarptautinės Politikos Teorija (Theory of International Politics), kuri, kaip galima numanyti iš pavadinimo, atskleidžia tarptautinės politikos teoriją kaip po tokią, negu siauresnį dėmesį į karo priežastis.

Neorealizmas

Pagrindinis šaltinis neorealizmas

Waltz įnašas į politologijos sferą yra neorealizmo sukūrimas (arba stuktūrinis realizmas), Tarptautinių Santykių teorijos, kuri teigia, kad suverenių valstybių sąveika gali būti paaiškinta tarptautinės sistemos anarchines struktūros spaudimu, kuri vis riboja jų pasirinkimus. Neorealizmas aiškina pasikartojančius tarptautinių santykių nmodelius, tokius kaip tarp Spartos ir Atėnų, kurie panašūs į JAV ir SSRS.

Waltz savo knygoje dažnai akcentuoja, kad jis nekuria užsienio politikos teorijos, kurios užduotis paaiškinti tam tikrų valstybių elgesį tam tikru tarpsniu. Tam tikros kritikos sulaukė Waltz valdžios balanso teorija; mokslininkai reiškia nepasitenkinimą tam tikrų valstybių užsienio politikos pasirinkimais arba tam tikrais aspektais, tokiais, kaip branduolinio ginklo profileracija.

Waltz neigia, kad pasaulis egzistuoja nuolatinės anarchijos būsenoje. Jis skiria tarptautinę anarchiją nuo vidinės. Vidinėje sferoje, visi veikėjai gali kreiptis arba būti pašaukti centrinės valdžios, „valstybės“ arba „vyriausybės“- bet tarptautinėje sferoje, nėra tokios jegos arba įsakymo. Tarptautinės politikos anarchija- tai centrinio vykdytojo nebūvimas – reiškia, kad valstybės privalo elgtis taip, kad užtikrinų savo saugumą. Tai yra fundamentalus politinio gyvenimo, susidūrusio su democtatijomis ir diktatūromis faktas: išskyrus retus atvėjus, jie negali tikėtis iš kitų pagalbos, taigi jie privalo visada būti pasiruošę atremti puolimą.

Neorealizmas buvo Waltz atsakas į tuos skirtumus, kuriuos jis matė klasikiniame realizme. Nors kartais terminai naudojami skirtingai, neorealizmas ir realizmas turi pakankamai daug svarių skirtumų. Pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų teorijų yra tai, kad klasikinis realizmas aiškiną žmogaus prigimtį kaip pagrindinę priežastį karo pradžiai, tuo tarpu, kai neorealizmas teigia, kad anarchijos spaudimas formuoja rezultatus, nepriklausomai nuo prigimties ar vidinių režimų.

Waltz teorija, kurią jis labai išsamiai paaiškina Tarptautinėje Politikos Teorijoje" (Theory of International Politics), nėra tarptautinės politikos teorija ir nesistengia numatyti arba paaiškinti specifinius valstybių poelgius, tokius kaip Sovietų Sąjungos žlugimas. Teorija aiškina tik pagrindinius elgesio principus, kurie reguliuoja valstybių santykius anarchinėje tarptautinėje sistemoje.

Bibliografija

  • Man, the State, and War. Columbia University Press. New York: 1959.
  • Foreign Policy and Democratic Politics: The American and British Experience. Little, Brown and Company. New York: 1967.
  • Theory of International Politics. McGraw Hill. New York: 1979.
  • The Use of Force: Military Power and International Politics. University Press of America. New York: 1983. (coauthored with Robert Art).
  • "Reflections on Theory of International Politics. A Response to My Critics" in: Keohane, Robert: Neorealism and Its Critics. 1986.
  • The Spread of Nuclear Weapons: A Debate Renewed. W. W. Norton & Company. New York: 1995.
  • Realism and International Politics. Routledge. 2008.

Apžvalga

  • Knygoje “Žmogus, Valstybė ir Karas (Man, the State, and War)” Waltz skiria trijų vaizdinių požiūrį į tarptautinius santykius. Pirmasis yra individas ir žmogaus prigimtis; antrasis vaizdinys yra tautinė valstybė ir trečiasis vaizduoja tarptautinę sistemą.
  • Knygoje “Tarptautinė politikos teorija(Theory of International Politics)” Waltz kruopščiai aprašo daugelį neorealistinių tarptautinių santykių teorijos principus.
  • Knygoje “The Spread of Nuclear Weapons: A Debate Renewed”, Waltz neigia pasaulio pasidižiavimą turint didelį kiekį branduolinių ginklų.

Apdovanojimai

  • The Heinz Eulau apdovanojimas už „Geriausia straipsnį" (Best Article) in the American Political Science Review 1990m. už atomines bombos idėjas ir politines realybes (Nuclear Myths and Political Realities).
  • The James Madison apdovanojimas už "distinguished scholarly contributions to political science" iš American Political Science Association 1999m.
  • International Studies Association, 2010m. International Security Studies Section Distinguished Scholar

Disertacijos apdovanojimai

Kenneth N. Waltz disertacijos apdovanojimai yra kasmetinis apdovanojimas, įteikiamas American Political Science Association už geriausią apgintą disertaciją iš tarptautinio saugumo ir ginklavimosi kontrolės studijas. Studentams iš visos šalies leidžiama kandidatuoti ir pateikti savo darbą komisijai, kurioje yra keturi žmonės. Komisija priima bet kokį stilių, ar tai būtų istorinis, kiekybinis, teorinis, politikos analizė ir t.t[5].

Garbės dakataras

Makedonijos universitetas(Graikija), Kopenhagos universitetas, Oberlino Koledžas, Nankai universitetas ir Aberystwyth universitetas

Taip pat skaitykite

Klasikinai realistai

Neorealistai

Neoklasikiniai realistai

Teorijos

Išnašos

  1. New York Times, Kenneth N. Waltz, who helped shape international relations as a discipline dies at 88
  2. Susan Peterson and Michael J. Tierney with Daniel Maliniak (August 2005). Teaching and Research Practices, Views on the Discipline, and Policy Attitudes of International Relations Faculty at U.S. Colleges and Universities
  3. Prof. Kenneth N. Waltz's Political Realism Wins James Madison Lifetime Achievement Award In Political Science. J. Jollander (2000). University of Columbia website.
  4. Jason Hollander (Mar 28, 2000). "Prof. Kenneth N. Waltz's Political Realism Wins James Madison Lifetime Achievement Award In Political Science". Columbia University. Retrieved 25 April 2012.
  5. Makedonijos universitetas, Kopenhagos universitetas, Oberlino Koledžas, Nankai universitetas ir Aberystwyth universitetas

Papildomos nuorodos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+12410-0=12410 wiki spaudos ženklai).