Konstantinas Kazimieras Raičinskis
| Konstantinas Kazimieras Raičinskis | |
|---|---|
| Vaizdas:Konstantinas Kazimieras Raičinskis.png | |
|
| |
| Gimė | 1907 m. vasario 5 d. Užkalnių kaimas, Kražių apskritis |
| Mirė | † 1907 m. vasario 5 d. Alytus |
|
| |
| Sutuoktinis(-ė) | |
| Vaikai |
|
|
| |
| Pareigos | |
|
| |
| Išsilavinimas | |
Konstantinas Kazimieras Raičinskis (1907 m. vasario 5 d., Užkalniai, Kražių apskritis, Kelmės r. – 2007 m. gruodžio 3 d., Alytus) – mąstytojas, filosofas, pedagogas, fizikas-matematikas, matematinės logikos pradininkas Lietuvoje.
Vaikystės metai
Konstantinas Kazimieras Raičinskis gimė varganoje baudžiauninko trobelėje. Trobelė buvo statyta iš netašytų rąstų, be pamatų, maža, žema ir labai aprūkusi, mat neturėjo kamino. Jos vidury buvo pakura, kurioje degino kurą ir virė valgį.
Kaziukas (taip vaikystėje jį vadino namiškiai ir kaimynai) gimė labai silpnas, mat per priėmėjos neapsižiūrėjimą jis gausiai nukraujavo ir todėl niekas nebetikėjo, kad kūdikis išgyvens. Tą pačią dieną, kol dar vaikas nenumirė, nuvežė jį į Karklėnus (apie 3 km nuo namų) pakrikštyti, tačiau kunigas, pažvelgęs į pamėlusį naujagimį, nusistebėjo, kaip čia jam reiks lavoną krikštyti. Bet visų nuostabai mažasis Kaziukas išgyveno ir nemirė net tada, kai vaikystėje jį užklupo begalės ligų, tarp jų ir tokios pavojingos kaip leukemija ir džiova.
Kai vaikui suėjo septyneri, jo tėvą rekrutavo į caro armiją kariauti 1914 m. kare. Ir taip nelengvas gyvenimas dabar pasidarė ypač sunkus. Motina viena turėjo išmaitinti tris vaikus ir seną savo mamą. Vaikai mamos beveik nematydavo - ji su aušra išeidavo dirbti į dvarą, o grįždavo labai vėlai. Tuo metu Kaziukas prižiūrėjo namų ūkį ir kartu su kitais piemenimis ganė kaimo bandą. Dar po dvejų metų jam teko ir žemę arti, nors būdamas silpnas ir ligotas, negalėdavo suvaldyti plūgo.
Mokslo keliu
Pirmoji Kaziuko mokytoja buvo jo mylima senelė Emilija Rusteikienė. Ji supažindino berniuką su vaistiniais augalais, miško žvėrimis ir paukščiais, išmokė kalbėti poterius it privedė prie pirmosios šv. Komunijos. Tačiau tuo senelės mokslai ir baigėsi. Visame Užkalnių kaime pradžios mokyklą buvo baigęs tik vienas žmogus - Antanas Jurys. Pastebėjęs nepaprastą Kaziuko norą mokytis, šis žmogus per vieną žiemą pamokė vaiką skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Vėliau į berniuką dėmesį atkreipė Karklėnų pradinės mokyklos mokytojas, kuris šiaip ne taip įkalbėjo Kaziuko motiną leisti vaiką į mokslus. Motina sutiko tik tada, kai Kaziuko norą mokytis pateisino ir Karklėnų bažnyčios kunigas, paguodęs mamą, jog sūnus užaugęs galbūt kunigu būsiąs.
Taip sekmadieniais po visų savaitės darbų, pasibaigus bažnyčioje pamaldoms, berniukas eidavo mokytis į Karklėnų pradžios mokyklos mokytojo namus ir šitaip per dvejus metus eksternu baigė pradinę mokyklą.
Vėliau Konstantinas-Kazimieras įstojo į privačią Kražių “Žiburio” gimnaziją. Nors mokymosi ir gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios: nebuvo lėšų nupirkti popieriui, vadovėliams, tinkamai aprangai (į gimnaziją vaikščiojo su medinėmis žemaitiškomis klumpėmis) ir maistui, nors mokslus teko nutraukti dėl prasidėjusios džiovos, tačiau pašėlęs Kazimiero noras kuo daugiau išmokti it sužinoti nugalėjo visas negandas.
1928 m. jaunuolis sėkmingai baigė gimnaziją.
Iškilo klausimas - kur eiti toliau? Tėvai vylėsi, kad vaikinas pasirinks kunigo duoną, tačiau jaunuolį viliojo nežinomi mokslo, pažinimo, o labiausiai nepažintos Tiesos keliai. Kunigas, dėstęs gimnazijoje, aiškino, kad Tiesos klausimus nagrinėja filosofija.
Todėl Konstantinas-Kazimieras ir pasirenka studijuoti filosofiją Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakultete. Kaune gyvenimo sąlygos buvo itin sunkios: netekęs materialinės paramos iš namų, kuriuose taip pat viešpatavo skurdas ir vargas, jaunuolis pats turėjo užsidirbti duoną.
Pamenu, - pasakoja K. Raičinskis, - grįždamas į Žaliakalnį, kur tuo metu gyvenau, sustojau ant menkai apšviesto Vileišio tilto ir žiūriu į vandenį. Tris dienas nieko burnoj neturėjau, alkis ir nuovargis visai aptemdė mintis. Rodos nedaug truko persiversti per turėklus, tačiau geroji Lemtis pačiu laiku ištiesė pagalbos ranką. Už peties pačiupo policininkas: - Ką čia veiki? Papasakojau jam savo bėdą, o jis, pagailėjęs manęs, nuvedė į nuovadą, ten pavalgydino, apnakvydino, o ryte dar įdavė į rankas penkiolika litų...
Studijuodamas Kaune jaunuolis vertėsi kaip tik galėjo ir mokėjo: privačiai mokė vaikus, įrišinėjo knygas, rašė straipsnius į laikraščius, į standartines korteles perrašinėjo Kražių, Karklėnų ir Užvenčio regione surinktus žemaitiškus žodžius ir tas korteles parduodavo profesoriui Balčikoniui (už vieną pripažintą kortelę prof. Balčikonis mokėjo 20 centų, o Raičinskiui už jo surinktą žemaitiškų žodžių kartoteką jis sumokėjo net 960 litų).
Nepaisant daugybės šių darbų, jaunuolis rasdavo laiko mokytis ir užsienio kalbų, kurios universitete nebuvo privalomos. Taip baigdamas universitetą, jis jau mokėjo 11 užsienio kalbų, o vėliau išmoko dar 5-ias. Ypač jo mėgtos buvo ir yra senosios graikų ir lotynų kalbos.
Universitete Konstantinas-Kazimieras ypač susidomėjo logika ir jos matematizavimu, todėl ir diplominį darbą pasirinko šia tema. Diplominiam darbui vadovavo logikos ir pedagogikos profesorius Stasys Šalkauskis. Jis davė visišką laisvę jaunam diplomantui pačiam pasireikšti: pasirinkti temą, literatūrą, tezes ir savarankiškai dirbti.
1933 m. buvo parašytas platus 324 mašinraščio puslapių diplominis darbas “Matematinės logikos metodas”. Kuris buvo pirmas darbas iš matematinės logikos Lietuvoje, kartu ir filosofijos licencijato laipsniu pelnęs jo autoriui matematinės logikos pradininko vardą.
Darbinė veikla
Po universiteto baigimo, kaip sako pats K. K. Raičinskis, prasidėjo jo aukso amžius, trukęs septynerius metus.
Universiteto vadovybė daug žadančiam diplomantui skyrė lėšų jį išgydyti nuo džiovos, kuri tuo metu vėl buvo labai paaštrėjusi. Pagijęs jis atliko karinę prievolę. Kariuomenėje jo sveikata visiškai pasitaisė, dirbdamas štabe ir turėdamas nedaug darbo dar išmoko esperanto, švedų ir ispanų kalbas. Be to jis gavo karinės vadovybės leidimą lankyti universitete profesoriaus Račkausko graikų kalbos paskaitas.
Baigęs karinę tarnybą Raičinskis, įsidarbino Krašto apsaugos ministerijos bibliotekos direktoriumi, o kartu toliau studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-Gamtos fakultete matematiką ir fiziką, papildomai lankydamas ir medicinos bei biologijos paskaitas. Tuo metu K.K. Raičinskais tvarkė ir sistemino savo kartoteką, kuriai medžiagą buvo pradėjęs rinkti dar gimnazijos laikais (deja, visa kartoteka, apie 450.000 kortelių vienetų, žuvo per karą). Nesiliovė domėtis ir logikos, mokslotyros bei pedagogikos problemomis; siekė surasti natūralios mokslų klasifikacijos ir simbolinės mokslo kalbos pagrindus. Ši problema buvo suskirstyta į keletą tarpinių problemų: - Ontologinė mokslo teorija (ryšiai tarp gamtos reiškinių ir mokslo teorijos). - universalioji logika (matematikos metodų taikymas mokslotyrai ir klasifikacijai), - universalioji simbolika (mokslo sąvokų ir jų santykių modeliavimas simboliais), - natūrali gamtos reiškinių ir mokslų klasifikacija bei indeksavimas.
Šių tyrimų rezultatai karo metu žuvo. Išliko tik atskiri jų fragmentai, tarp jų - 1939 m. vienam vokiečių filosofijos žurnalui siųstas straipsnis “Iš formaliosios logikos” planas, iš kurio matyt, jog straipsnyje buvo keliama mąstymo mechanizavimo ir tarptautinės simbolinės mokslo kalbos ALOGANidėja.
Scientistiniuose tyrinėjimuose K.K. Rai-činskis bandė logiškai apibendrinti kai kuriuos informacijos teorijos metodus, konkrečiai - M. Diujo ir Briuselio bibliografijos indeksavimo idėjas, taip pat D. Mendelejevo periodinės cheminių elementų sistemos ir K. Linėjaus “binarinės nomenklatūros” klasifikacines idėjas. Į D. Mendelejevo sistemą K.K. Raičinskis orientavosi, keldamas ateities mokslų prognozavimo idėją. Tuometiniuose jo filosofiniuose straipsniuose ontologijos, gnoseologijos klausimais vyravo neotomizmo idėjos. 1938 metais buvo išleistos dvi K.K. Raičinskio studijos pedagogine tematika: “Psichotechniniai svetimų kalbų mokymo metodai” ir “Sėkmingas vaiko ugdymas”. Dar viena knyga “Mokėk mokytis! Metodiniai nurodymai moksleiviams” (1940 m.) išspausdinta nebuvo. Priklausydamas tarptautinei lotynų kalbos draugijai, kuri palaikė ryšius su centrais Paryžiuje, Romoje, Vašingtone ir Tokijuje, turėjo galimybę rašyti įvairius straipsnius ir susirašinėti su įžymiais žmonėmis lotynų kalba. 1939 metais K.K. Raičinskis Vytauto Didžiojo universiteto vadovybės buvo siunčiamas į Oksfordo (Anglija) universitetą rašyti daktaro disertacijos apie gamtos mokslų filosofiją ir mokslų klasifikacijos loginius pagrindus, tačiau sovietams okupavus Lietuvą ir Europoje kilus karui, išvykti nebegalėjo. To negana. Nors 1940 m. jau buvo baigęs fiziką -matematiką, tačiau užėjus sovietams, baigimo diplomo negavo, nes papildomai dar reikėjo išlaikyti krūvą egzaminų iš marksistinių mokslų, kurių K.K. Raičinskis visa savo esybe neapkentė... Nebeliko vilties ir kokiu nors būdu įsidarbinti universitete ar iš viso kada nors čia dirbti, nors tam atkakliai buvo ruoštasi daugelį metų.
Baigėsi aukso amžius, sudužo viltys, siekiai ir svajonės, prasidėjo tikri kryžiaus keliai... Tiesa, buvo likusi viena viltis kartu su daugeliu kitų lietuvių traukti į Vakarus ir tenai bandyti ieškoti laimės. Tris kartus K.K. Raičinskis su ką tik jo žmona tapusia Matilda Sutkaityte-Rai-činskiene buvo nuvykę į Kybartus, tris kartus buvo peržengę Vokietijos sieną niekieno netrukdomi, net gaudami kariškių pagalbą, galėjo keliauti tolyn, tačiau visus tris kartus sulaikė nematoma Lemties ranka... Nesiryžo... Sugrįžo atgal į Tėvynę - matyt, Apvaizdos planai buvo kiti...
Kai vyko 1940 m. birželio 14 d. vežimai į Sibirą, norėjo išvežti ir K.K. Raičinskį su žmona, tačiau jie laimingo atsitiktinumo dėka, o tiksliau - Gerosios Apvaizdos saugomi, trėmimo išvengė, mat tuo metu buvo išvykę į Žemaitiją pas Konstantino tėvus.
Per karą Raičinskis tik per plauką liko gyvas, vokiečiams jį areštavus ir neteisingai apkaltinus bendradarbiavimu su rusų partizanais, kai nuo bėgių buvo nuleistas didžiulis karinis ešelonas tarp Druskininkų ir Valkininkų. Tada padėjo tik geras vokiečių kalbos mokėjimas ir vienas doras SS tardytojas, kuris pasakė: “Dėkok Dievui, kad aš austras, dariau ką galėjau, kad tavęs neinkriminuotų”. Dievas saugojo net tik tada. Per karą Raičinskių šeima, evakuodamasi iš vienos vietos į kitą, net kelis kartus buvo pakliuvusi į karščiausius mūšių, vykusių tarp dviejų frontų, taškus, tačiau nei vienas iš jų nenunkentėjo, nors pro šalį švilpė kulkos, sproginėjo minos ir sviediniai, degė aplinkiniai namai...
Globėjiška Dievo ranka saugojo visą Raičinskių šeimą ir pokario metais, kai NKVD ne kartą grasino susidorosianti su apolitiškai ir kosmopolitiškai nusiteikusiu mokytoju ir jo namiškiais. Visą pokarį, o ir ilgus vėlesnius metus NKVD nepaleido Raičinskio iš savo akiračio, kaltino jį buvus vokiečių šnipu (ko iš tikrųjų niekada nebuvo), kaltino priešiškumu tarybinei santvarkai, visokiais būdais stengėsi išgauti iš jo žinių apie buvusį Lietuvos kariuomenės vadą S. Raštikį, su kuriuo Raičinskį siejo draugiški santykiai. Dėl to K.K. Raičinskis ilgai buvo kalinamas Prienų KGB būstinės požemyje, tris paras ten praleisdamas karceryje, kuriame iki šlaunų buvo pripilta šalto vandens, kas vėliau labai neigiamai atsiliepė jo sveikatai, iš Prienų buvo pervežtas į Kauno saugumo rūmų rūsius. Iš ten net kelis kartus vežtas sušaudyti, bet kažkodėl ir vėl sugrąžintas atgal “gal apsigalvos ir prisipažins...” Išleistas į laisvę, Raičinskis jokiu būdu nesijautė saugus: nuolatiniai saugumo persekiojimai, naktys, praleistos KGB areštinėse, vertė bėgti nuo nepabėgamo, ieškotis mokytojo darbo vis kitur, tačiau ramybės nepavyko rasti niekur. Teko Raičinskiui mokytojauti ir Žemaitijoje, ir Suvalkijoje, ir Aukštaitijoje, teko gyvenamąją ir darbo vietą keisti net kelis kartus per metus, mat KGB duodavo nurodymus švietimo skyrių vedėjams nebeleisti dirbti Raičinskio mokytoju. O nedirbti - reiškė pasmerkti visą gausią šeimą badui... Taip metus išdirbęs Labūnavėlės (netoli savo tėviškės pradžios mokykloje, K.K. Raičinskis vėliau mokytojavo Užvenčio progimnazijoje, tačiau saugumas taip nedavė ramybės, jog teko išsikraustyti kitur. Apsistojo Varniuose, kur įsidarbino gimnazijoje mokymo dalies vedėju, tačiau greitai gavo Telšių švietimo skyriaus vedėjo įsakymą iš Varnių išsikelti. Pabandė laimę Raseiniuose, tačiau ten praleidęs vasarą, taip ir negavęs žadėto darbo, patraukė į Jurbarką. Jurbarke irgi neilgai tedirbo - po kelių mėnesių buvo iškviestas KGB viršininko, kuris davė įsakymą kuo greičiau išsikraustyti iš miesto, antraip bus priverstas taikyti įstatymą. Šiaip ne taip gavo darbą Prienuose, tačiau ir šį miestą teko palikti... Taip po ilgų klajonių galų gale pastovią gyvenamąją vietą Raičinskių šeima surado Alytuje. Dabar saugumo organų taktika visiškai pakito, jie su Raičinskių elgėsi itin maloniai, net siūlė pagerinti materialinę padėtį, bet greitai paaiškėjo to “gerumo” priežastis. Tai buvo bandymas užverbuoti dirbti KGB, tačiau Raičinskis į tai davė tvirtą ryžtingą atsaką - ne! Taip ir liko žmogus toliau persekiojamas, verčiamas keisti darbovietes, peikiamas mokyklų inspektorių už “blogas” netarybiškas pamokas ar net begėdiškai šmeižiamas... Tačiau gyvenamosios vietos Raičinskiai nebekeitė. Taip iki pensijos kartu su žmona Matilda, lietuvių -prancūzų kalbų mokytoja, Raičinskis dirbo įvairiose Alytaus ir jo apylinkių mokyklose, buvusių savo auklėtinių ir mokinių atsiminimuose likęs Mokytoju iš didžiosios raidės darbščiu, sąžiningu, garbingu ir teisingu, sugebančiu abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, o nemokantį pamokyti...
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Raičinskis pastebimai atjaunėjo, visa siela gyvai pasinerdamas į veiklą, kuri buvo jam prie širdies. Kartu su kunigu Kazimieru Račiūnu MIC organizavo diskusijas - pasaulėžiūros kursus Alytaus miesto inteligentams, toliau rašė savo veikalą “60-ties metų ieškojimai ir atradimai po Majos skraiste”.
Kai peržvelgi šią biografiją, pamatai ilgą ir nelengvą žmogaus gyvenimo kelią, pilną vargo, skurdo ir kančios. Tačiau tik kančioje gimsta Tiesa ir Meilė, tik kančia nuskaidrina žmogaus sielą ir pakylėja ją iki Amžinųjų - Tikrųjų -Ontinių tiesų. Taigi ne veltui, matyt, buvo tiek ieškota ir kentėta, surasta ir prarasta, pažinta ir išmokta, jei visa tai davė pradžią knygai, kurią skaičiusieji vadino pamestu raktu nuo išminties seifo. Iškart po savo atsiradimo K.K. Raičinskio knyga atnešė gausių vaisių.
- Perskaitęs šią knygą, atradau Tikrąjį Dievą, - kalbėjo pagyvenęs inžinierius. - Ši knyga atvedė mane į tikėjimą, pasikrikštijau pati ir pakrikštijau dukrą, - dėkojo autoriui moteris, seniau buvusi ateiste. - Iš tos knygos puslapių man atsivėrė dangaus žydrynė, - džiaugėsi Vilniaus Lukiškių kalėjimo kalinys. - Jūsų knyga neleido, man pakelti rankos prieš negimusią gyvybę, - prisipažino autoriui jauna moteris.
“60-ties metų ieškojimus ir atradimus po Majos skraiste” kritikai pavadino gamtos evangelija. Šioje knygoje K.K. Raičinskis išdėsto savo credo, neotomistinę filosofiją, idėjas ir scientistinę pasaulėžiūrą, stengdamasis viską pagrįsti gamtos dėsniais, nevengdamas loginių ir matematinių ekstrapoliacijų. Ši knyga gyvai įrodo Dievo - Bevardės Tiesos visur buvimą, jo veikimą žmogaus gyvenime ir už jo ribų. Aš pasakyčiau, jog šį knyga - tai Amžinosios Tiesos beieškančios sielos malda Tam, Kas ir yra Tiesų Tiesa, Pradžių Pradžia ir Amžinumas.
“60-ties metų ieškojimai ir atradimai” - tai išsipildžiusi autoriaus vizija, kurią jis matė kaip kryžių, iškilusį ant smailios kalno viršūnės ir žodžius spes expleta (lot. išsipildžiusi viltis). Kryžius - tai kančios simbolis. O kančia yra vienintelė absoliuti tiesa, pažįstama kiekvienam gyvam organizmui nuo gimimo iki mirties.
- Suvokiau, kad kančia ir viltis sudaro dipolį, - nusišypso žilagalvis mąstytojas. -Kančioje gimsta viltis; kančia - ne amžina, ji baigiasi, o tada sušvinta laimės žiburys. Aš tarsi sučiupau jungtį tarp žemės ir dangaus...
http://www.laiskailietuviams.lt/index.php/1998m-3-kovas/8561-bevardes-tiesos-ieskotojas
http://www.alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/?nid=1307
už mokslinę ir visuomeninę veiklą apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu ir už pedagoginį darbą dviem sidabro medaliais,
trijų tomų filosofinis veikalas „60-ties metų ieškojimai ir atradimai po Majos skraiste“ (maja - sanskr. paslaptis), literatūrologų pavadintas Gamtos evangelija, mums turėtų tapti jei ne maldaknyge, tai nors naujuoju katekizmu.
Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete studijavo filosofijos sistemą, pedagogiką, psichologiją ir sociologiją. Paskui, 1937 metais, įstojo į to paties universiteto Gamtos-matematikos fakultetą, studijavo fiziką ir matematiką, parašė diplominį darbą,
laisvai kalbėjusiu 11 kalbų, metų įsikaliau į galvą jo dažnai kartojamą frazę „Melius est prudenter tacere, guam inaniter logui (geriau protingai patylėti negu tuščiai kalbėti).
Didelė dalis jo rankraščių saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje. Šešiomis kalbomis laisvai kalbantis vyras
Sulaukęs 90 metų K.Raičinskis išmoko dirbti kompiuteriu, taip išsigelbėdamas nuo depresijos, kuri jį buvo užklupusi po žmonos Matildos mirties.
Verta stebėtis, kad šimtą metų išgyveno žmogus, kurį tėvai skubėjo krikštyti netikėdami, kad labai silpnas jų pirmagimis išgyvens. K.Raičinskis gimė Kelmės rajone. Vėliau jis du kartus sirgo džiova, neteko vieno plaučio, atsigavo po 15 valandų trukusios komos. Sukaktuvininkui palinkėti stiprios sveikatos, Dievo palaimos šeštadienį Šv.Angelų Sargų bažnyčioje buvo susirinkę visi šeši jo vaikai, 27 anūkai ir proanūkiai kartu su dideliu būriu sveikintojų.
Iki pensijos profesorius dirbo Alytaus vidurinėse mokyklose ir technikume. Su žmona Matilda profesorius užaugino šešis vaikus.
Alytiškiai žinojo, kad į Raičinskį, kol jis buvo stipresnės sveikatos, pagalbos būdavo galima kreiptis bet kuriuo paros metu. Jis neatstumdavo nei valkatos, nei inteligento. Būdamas puikus psichologas profesorius kiekvienam gyvenimo tiesas padėdavo pažinti pagal jo suvokimo lygį.
Anot Raičinskio sūnaus Tautvydo
Kilmė ir šeima
Tėvai - A Raičinskis; - A Rusteikaitė-Raičinskienė
Žmona - Matilda A-Raičinskienė, pedagogė