Laborų pradinė mokykla

Laborų pradinė mokykla


Gyvenvietė:	Laborai

Laborų pradinė mokykla – dieninė, pradinio mokymosi bendrojo lavinimo mokykla, veikusi Laboruose (dabar Pakruojo rajonas).

Istorija[taisyti]

Daugėlonių vaitija[taisyti]

Daugelonių vaitiją su Mikalajūnų, Tulminių, Skironių, Laborų kaimais ir karčema 18 a. pabaigoje nuomojosi broliai Mykolas ir Juozapas Pangovskiai

Laborų kaimo pradinė mokykla įkurta apie 1920 m. Laborų dvarelio pastate. Joje ilgai dirbo viekšniškis Vladas Adomaitis, išėjęs iš kunigų seminarijos, kilęs iš Viekšnių. Mokykla buvo Laborų dvarelio pastate. Mokyklos patalpas valė ir valgį mokytojui virė Agota Gairionienė, turėjusi sūnų leoną, vėliau, 1941 – aisiais metais tapusi partizanų aktyvistu, įsivėlusi į tuolaikines piliečių žudines, vėliau sovietinio saugumo suimtą ir dingusį be žinios. Vladas Adomaitis prieš karą vedė, susilaukė dukters.

Jam prieš karą išsikėlus, mokytojauti atvyko latvis Absenas (vėliau pavardę pakeitęs į Epušinis), kilęs iš Nemunėlio Radviliškio (Biržų r.). Tai buvo simpatiškas, garbanotais plaukais vyras, deja, nepaprastai nervingas. Jau pirmą karo dieną jis, kažkur atradęs, prie mokyklos sienos iškėlė trispalvę. Petras Juozėnas, savanoris, jį perspėjo, kad dar anksti ją kelti, kad jis galįs smarkiai nukentėti. Netrukus mokytojas dingo. Jis atsirado jau tikrai pamišęs ir buvo išvežtas į Joniškio ligoninę. Žmonės kalbėjo, kad jo protą paveikė tai, kad sesuo buvo ištremta į Sibirą.

Vėliau atvyko dirbti poeto Kazio Jakubėno brolis. Buvo jis menkas, prastos sveikatos. Ir šis mokytojas pasirodė esąs nervingas. Sklido šnekos, kad dvarelyje vaidenasi, kad naktį čia kažkas bilda, čeža, tampo nematomus daiktus. Po kiek laiko naujasis mokytojas kažkur išėjo ir daugiau jo niekas nebematė.

Mokykloje pradėjo dirbti Felicija Treškaitė (g. 1922 m.), savanorio Petro Juozėno žmonos sesuo, 1942 m. baigusi Linkuvos gimnaziją (XVIII laida). Jai išvykus dirbti kitur, pokario metais mokytojavo Jonas Baranauskas.

Galerija[taisyti]

Tiškevičiaus palivarkas dabar jau tik apleistas architektūrinis paminklas, primenantis, kad 1920 m. jame buvo įkurta pirmoji pradžios mokykla. P.Vėžio nuotr.
Laborų pradnė mokykla apie 1927-1930 m. Mokytojas Vladas Adomaitis
Laborų pavasario kuopa 1928 m.
Megučionių m. ekskursija į Laborus 1931 m.
Mokytoja Eugenija Svilūtė-Rapkevičienė
Laborų mokykloje 1935 m. kun. Jonas Morkvėnas, Pirmoje eilėje centre Vaclovas Čepulis
Laborų mokykla 1958 m. A. Venislovas III eil. languotas marškiniais, Jonas Šidlauskas stovi pirmas iš kairės. Vidury tarp mokytojų Petkevičių Valentinas Kriaučiūnas
Laborų m.1958 m. priekyje Anilionytė, Ladygaitė, Pašiškevičiūtė. Stovi: Ožiūnas, Jonas Šidlauskas, Algirdas Antanas Venislovas
Laborų mokykloje: mokyt. Petkevičienė, ?, ?, Petkevičius, Felicija Savickaitė, Kairienė. Stovi: V.Kriaučiūnas, Ožiūnas, A.Žurauskas, Čerapokas, Algirdas Antanas Venislovas
Mokytoja Eugenija Svilūtė-Rapkevičienė ir jos dukte Vida Rapkevičiūte. 1975-1976
I eil. Emilija Dauparaitė, Liucija Užiūnaitė, Marytė Junevičiūtė, Roma Steponavičiūtė, Stasiūnaitė, Zita Rakickaitė, Genė Meškaitė, Danutė Grybaitė, Birutė Anilionytė, IIeil. sėdi mokytojai: Felicija Baikaitė, Felicija Savickaitė, Eleonora Petkevičienė, Petras Petkevičius, Janina Klyvienė, Vytautas Klyvis. mokin. Genė Gasparavičiūtė, Lionė Jatulytė. III eilė: Nijolė Baranauskaitė, Emilija Ožiūnaitė, Monika Šimaitė, Rozalija Mozūrevičiūtė, Genovaitnė Žirauskaitė, Irena Kubilickaitė, Danutė Juozėnaitė, Aldona Vaitekūnaitė, Emilija Kriaučiūnaitė, Aleksandra Mozurevičiūtė, Adelė Puodžiūtė, Vincas Kriaučiūnas, Povilas Šidlauskas, Rimantas Noreika, Vytautas Ramonas, Antanas Jonaitis, Zosė Stankutė, Felomena Mačianskaitė IV eilė: Jadvyga Brazdžiūnaitė, Alfonsas Žurauskas, Bronius Kulbis, Jonas Jonaitis, Jurgis Strockis, Bronius Kubilickas, Stasys Mozurevičius, Stasys Šimas, Antanas Brenė, Pranas Kasperavičius, Vladas Kubilickas, Vytautas Nemunis VI-VII klasės 1955 m.
I eilė mokytojai: Vytautas Klyvis, Janina Klyvienė, Eleonora Petkevičienė, Petras Petkevičius, Felicija Baikaitė, Felicija Savickaitė II eilė Vincas Kriaučiūnas, Sigitas Petkevičius, Adelė Puodžiūtė, Genovaitė Žirauskaitė, Emilija Kriaučiūnaitė, Aleksandra Mozurevičiūtė, Bronius Kubilickas, Antanas Brenė, Jurgis Strockis, Vladas Kubilickas. VII klasė vadovė Eleonora Petkevičienė 1954-06-04
Laborų mokiniai prie laužo 1954-05-31
Su auklėtoja Eleonora Petkevičiene ir mokytoja Janina Klyviene
Ksavera Kairienė ir Jonas Kairys
Laborų mokykla 1955 m. gegužės 30 d. Ketvirtokai
Laborų mokiniai sodina medelius 1955-05-14
Mokiniai ir mokytojai pasiruošę į mišką liepaičių 1955-05-14
Laborų mokyklos mokiniai
Prie Laborų septynmetės mokyklos 1954-09-12
I eilė: Povilas Kulbis, Antanas Brenė, Rimantas Noreika II eilė: Monika Šimaitė, Stasė Brazdžiūnaitė, Stasė Žirauskaitė, Lionė Jatulytė, moky. Jonas Baranauskas, Danutė Juozėnaitė, Ona Ladygaitė, Genė Žirauskaitė II eilė: Liubauskas, Vincas Bukevičius, Povilas Jatulis, Vladas Zinkevičius, Bronius Zinkevičius, Bronius Kulbis, Rozalija Mozurevičiūtė 1949 m.
Laborų mokykla 1948-1949 m.
Mokytojas Jonas Baranauskas. Mokykla buvo įsikūrusi Laborų palivarko pastate. Apie 1950 m.
Pastatas, kuriame buvo įsikūrusi pirmoji Laborų pradinė mokykla, Laborų palivarko pastate. Tas pastatas 2016 m.
Vėliau pradinė Laborų mokykla buvo įsikūrusi Petro Juozėno name. Tas pastatas 2016 m.
2 iš kairės Emilija Bartkevičiūtė

Prisiminimai[taisyti]

Onos Bukytės-Pašiškevičienės prisiminimai[taisyti]

(...) Atsimenu nelengvą savo vaikystę, o ypač 1928 metus. Tai buvo labai prasti metai. pamenu tą pavasarį labai lijo, atrodo kad nebus galo lietums. Net du kartus mano tėvai sėjo vasarojų, kuris daug kur paskendo vandenyje. Mano tėvai turėjo 42 hektarus žemės, gyveno pasiturinčiai, tačiau tie metai buvo labai blogi, nes viskas prigėrė. 1929 m. iš Lietuvos banko pasiėmė paskolą, kurią vėliau grąžinome, nes 1929-ieji jau buvo geri: viskas užaugo, užderėjo, gyventi sekėsi daug geriau. Prisimenu, kad mums priklausė ir lankos prie Mūšos upės. Ten aš vaikystėje ganydavau karves.

Pirmą klasę baigiau, kuri buvo Blėkonių kaime. Tai ten vėliau gyveno A.Kriaučiūnaitė. Viename trobos gale buvo mokykla, o kitame gyveno žmonės, pavarde Kriaučiūnai. Jie turėjo gausią šeimą. vėliau jų šeimą, išskyrus du vaikus, išvežė į Sibirą. Antrą klasę pradėjau lankyti jau kitoje mokykloje. Ta kita mokykla buvo Kvedaro name. tai buvo baltas pastatas raudonu stogu. Pirmame aukšte buvo įrengta mokykla, o antrame aukšte, vadinamoje salkoje, gyveno mūsų mokytojas. Tie Kvedarai turėjo malūną, bet jo dabar jau nebėra, nes viskas, kaip žiūriu, labai pasikeitę. Vėliau dar dvejus metus mokiausi Laboruose, arčiau namų.

Esu gimusi 1913 metais, esu čia vietinė gyventoja. Atsimenu, kad 1927-1928 mokslo metais mokiausi ketvirtame skyriuje Laborų pradinėje mokykloje. Šioje mokykloje mokiausi tik 2-jus metus (paskutiniuosius). Mokslas man sekėsi gerai, mokykloje viskas patiko. (...)

Prisiminė Ona Bukytė gimusi 1913 m.

Jono Zinkevičiaus prisiminimai „Pirmasis mokytojas“[taisyti]

(...) Pirmoji pradinė kaimo mokykla atidaryta 1920 m. Pirmasis mokytojas – Adomaitis. Laborų kaime tebegyvena buvę šios mokyklos mokiniai, lankę 1928-1929 mokslo metais.

Mokytoja Felicija Treškaitė 1944-1945 mokslo metų mokiniai: Vlerija Grigaliūnaitė, Jonas Vytautas Nemunis, Vladas Zinkevičius, Juozas Daučionas, Jonas Gudjurgis, Genė Nemunytė, Jadvyga Brazdžiūnaitė, Bronė Nemunytė, Vytautas Petrevičius, Vanda Radvilaitė, Jonas Jasiukaitis, Marytė Gudaitė, Petras Kurlys, Kazys Gudas, Petras Grigaliūnas, Linas Gudjurgis. (...)

Teodoros Grigaliūnaitės-Jeneliūnienės prisiminimai[taisyti]

Laborų pradinę mokyklą pradėjau lankyti būdama septynerių. Tai buvo 1931 m. Mokiausi ketverius metus. 1935 metais birželio 1-mą dieną buvo baigiamieji egzaminai, kuriuos išlaikėme 11 mokinių. Visus juos prisimenu: Emilija Juzėnaitė, Felicija Juzėnaitė, Teodora Grigaliūnaitė-Jeneliūnienė, Kazytė Rakickaitė, Rozalija Kriaučiūnaitė, Kazys Meška, Petras Plačiakis, Antanas Augėnas, Antanas Burkauskas, Ignas Vaitiekūnas.

Prisimenu ir tuos, kurie baigė šią mokyklą Laborų pradinę mokyklą prieš dvejus, trejus metus. Tai buvę šie mokiniai: Ona Bukytė-Pašiškevičienė, Ona Užkuraitytė-Aidukienė, Elena Užkuraitytė-Grigaliūnienė, Elena Malinauskaitė-Malinauskienė, Emilija Bartkeičiūtė-Bučienė, Felicija Veblauskaitė, Vladas Veblaukas.

Nors nuotraukų neišliko, tačiau atmintyje visi jie dar gyvi.

Mokė mus mokytojas Adomaitis. Tai buvo vidutinio amžiaus žmogus, teisingas, griežtas, kurio visi klausydavome, gerbdavome. O mokinių, kaip ir visuomet, pasitaikydavo ir geriau ir prasčiau besimokančių. ne visiems vienodai sekdavosi rašyti ir skaičiuoti. Kai kuriuos palikdavo ir kartoti kursą antriems metams. Kiekvieną dieną pamokas pradėdavome malda: „Viešpatie, teikis atsiųsti Šventosios Dvasios dovaną mūsų protui apšviesti, sielos jėgas sustiprinti, palaiminti mūsų tėvus ir mokytojus, ir visus, kurie mus vedė į gerą. Duok mums tvirtumą mokslą mums išeiti. Per kristų, mūsų Viešpatį. Amen.“

Baigėsi paskutinė pamoka. Atsisveikiname visi taip pat su malda: „Ačiū Tau, gerasis Dieve, už mokslą ir už visas suteiktas gėrybes, kursai gyveni ir karaliauji per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen“

1955-1956 mokslo metais Laborų pradinėje mokykloje pradėjo dirbti mokytoja Ksavera Vilkaitė-Kairienė. Mokykla įsikūrusi patalpose, kurias išnuomojo Petras Juozėnas.

Mokiniai: Nijolė Baranauskaitė, Zita Rakickaitė, Lionė Jatulytė, Birutė Anilionytė, Irena Kubilickaitė, Danutė Grybytė, Felicija Mačianskaitė, Felicija Ožiūnaitė, Rozalija Mozūrevičiūtė, Bronė Nemunytė, Zofija Stankutė, Povilas Jatulis (Račis), Klemensas Valančius, Povilas Kulbis.

Mokytojos Leonora Petkevičienė, ir Janina Klyvienė.

Prisiminė Teodora Grigaliūnaitė gimusi 1924 m.

Ksavera Vilkaitė-Kairienė ir mokytojos prisiminimai[taisyti]

1954-1955 mokslo metais jau čia dirbo dvi mokytojos: Aldona Tamašauskaitė ir Lionė Kilbauskaitė.

1955-1956 mokslo metai... Rugsėjo pirmąją sutikau Laborų pradinėje mokykloje. Ši nedidelio kaimo pradinė mokykla buvo įsikūrusi Petro Juozėno name. Likome dirbti abi su Lione Kilbauskaite.

Buvusi pradinių klasių mokytoja Aldona Tamašauskaitė buvo paskirta dėstyti anglų kalbą Laborų septynmetėje mokykloje.

1956-1957 mokslo metais Lionė Kilbauskaitė buvo atleista, nes dėl nedidelio mokinių skaičiaus klasės buvo sujungtos, ir likau dirbti tik aš. Mokiau pradinukus ir dirbau neetatine pionierių vadove septynmetėje mokykloje.

Kiek žinau, Laborų septynmetė mokykla buvo atidaryta 1957-1958 mokslo metais, ir pirmuoju jos direktoriumi buvo paskirtas Petras Petkevičius. Mokyklai jis vadovavo maždaug dvejus metus, dėstė fiziką, matematiką,kūno kultūrą. Po poros metų direktore paskirta jo žmona – Leonora Petkevičienė, kuri dėstė lietuvių kalbą. Pačioje mokykloje buvo ir direktoriaus butas. L.Petkevičienė direktore dirbo irgi keletą metų, po jos direktore buvo paskirta Vanda Ordienė. Petkevičiai išsikėlė gyventi ir dirbti į Klovainius. Vanda Ordienė vadovavo mokyklai 2-3 metus, vėliau ji išsikėlė gyventi į Panevėžį.

1968-1969 mokslo metais Triškonių kaime buvo pastatyta nauja mokykla, ir visi Laborų mokyklos mokiniai persikėlė mokytis į naująją mokyklą. Buvusiose aštuonmetės mokyklos patalpose liko tik pradinė mokykla.

Mokyklos direktore buvo paskirta mokytoja Felicija Savickaitė.

Pamenu, jog tais metais pradėjo lankyti daugiau mokinių, todėl pirmuoju etatiniu pionierių vadovu buvo paskirtas mokytojas Vytautas Klyvis. Jo žmona Janina Klyvienė taip pat dirbo mokytoja. Direktore Felicija Savickaitė dėstė geografiją, matematiką ir rusų kalbą. Vėliau, kiek prisimenu, ji dėstė tik rusų kalbą, kurią neakivaizdiniu būdu ir studijavo. Janina Markevičiūtė-Burkauskienė dėstė gamtą, biologiją, darbus, muziką.

Daugelis mokytojų dėl įvairių priežasčių kasmet keitėsi, todėl pavardės ir vardai išnyko iš atminties.

Mokytojo atlyginimas ir anais metais buvęs menkas. Atsimenu jog 1961 metais per mėnesį uždirbau tik 42 rublius, vėliau atlyginimą pakėlė iki 60-ties rublių. Dirbti teko daug, nes mokiau visas keturias klases, mokinių buvo maždaug 40.

1981-1982 mokslo metais Laboruose pradinė mokykla buvo uždaryta, trejus metus nedirbau. 1983 metais atėjau dirbti į Triškonių aštuonmetę mokyklą. Dirbau su pradinukais.

Ksavera Vilkaitė-Kairienė

Janina Markevičiūtė-Burkauskienė prisimena...[taisyti]

Aš gimiau 1944 m. vasario 21 d. Pasvalio rajone, Sabonių kaime. Mokiausi Sabonių pradinėje mokykloje. Baigusi pradinę mokyklą, toliau mokiausi Joniškėlio vidurinėje mokykloje. ją baigus įstojau į Klaipėdos pedagoginę mokyklą.

1966 metais, baigus pedagoginę mokyklą, buvau paskirta į Pakruojo rajono Laborų septynmetę mokyklą. Dėsčiau biologiją, muziką, buities darbus, vadovavau mokomajam-bandomajam sklypui.

1966 m. rugsėjo 1 d. atvykau dirbti į Laborų aštuonmetę mokyklą. Atvykome abi su Adele Ruzgaite-Kazilioniene, baigusios Klaipėdos pedagoginę mokyklą pagal paskyrimą.

Tais metais Laborų aštuonmetėje mokykloje direktore dirbo Vanda Ordienė, ji dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Ada Ruzgaitė dėstė fizinį lavinimą, istoriją, piešimą.

Povilas Mačiūnas dėstė matematiką (buvo baigęs vidurinę mokyklą), Aš dėsčiau biologiją, muziką, darbus, fiziką. prie mokyklos buvo buvo mokomasis - bandomasis sklypas. Jame augindavome įvairias daržoves, atlikdavome bandymus, stebėdavome augalų vystymąsi. Mokytoja Ruzgaitė dar dėstė ir chemiją.

Buvo ir vakarinė mokykla, kurioje mokėsi nemaža mokinių. prisimenu vakarinės mokyklos mokinius, kuriems dėsčiau lietuvių kalbą: Romas Meška, Petras Plačiakis, mokėsi gerai, vėliau įstojo į Joniškėlio žemės ūkio technikumą, įsigijo mechanizacijos spečialybę. Aleksas Audzijonis, Vytautas Mozūrevičius, Jonas Kairys, Albertas Burkauskas – dirbo vairuotojais.

Žemesnėse klasėse mokėsi Ona Jurevičiūtė (apie 30 metų dirbusi laiškininke, Povilas Račys (vėliau išsikėlė į Šiaulius), Jonas Kulbis.

Pati mokykla buvo įsikūrusi buvusio ūkininko Veblausko name. Buvo keturios klasės. V ir VII klasės buvo sujungtos. Pradinė mokykla tada buvo Juozėno name.

Mokytojai kasmet keisdavosi. Povilas Mačiūnas dirbo vienerius metus. Atvyko dirbti Viktoras Plikus (jis dirbo irgi vienerius metus). vėliau atėjo Povilas Janickas, dėstęs matematiką ir darbus. Jis buvo baigęs vidurinę mokyklą. Dirbo mokytojas Aleksandras Kalinauskas (jis buvo dirbęs dar prieš karinę tarnybą), po to grįžęs dėstė fizinį lavinimą (studijavo kūno kultūrą. Mokytoja Ada Ruzgaitė Laborų aštuonmetėje mokykloje dirbo dvejus metus, vėliau išvyko dirbti į Pionierių namus Pakruojyje.

1968 metais atvyko dirbti Janina Vėlyvytė-Ramonienė. Ji dėstė lietuvių kalbą, direktorė Vanda Ordienė išsikėlė gyventi ir dirbti į Panevėžį. Tais pačiais metais atsikėlė dirbti Angelė Mickutė-Kubilickienė, ji dėstė fizinį lavinimą, chemiją, piešimą.

1968 metais buvo pastatyta mokykla Triškoniuse, ir direktore pradėjo dirbti buvusi mokytoja Felicija Savickaitė. Ji dėstė rusų kalbą ir literatūrą. Man teko tais metais dėstyti biologiją, muziką,geografiją (prieš tai geografiją dėstė mokytoja Felicija Savickaitė). Tai žmogus visą savo gyvenimą paskyręs šventai ir kilniai pareigai – mokyti, auklėti jaunąją kartą. Direktorė visada stengėsi suprasti kiekvieną mokinį ir mokytoją, laiku suspėdavo patarti, padėti, padrąsinti, įžiebti vilties ugnelę, paskatinti kilniems tikslams: mylėti, užjausti žmogų, siekti mokslo, tobulinti save.

Ne viena kaimo bendruomenės šventė neapsieidavo be gerbiamos Direktorės. Ir varge, ir džiaugsme kiekvienoje šeimoje ji buvo labai laukiamas ir brangus svečias.

Direktorė neskaičiavo, kiek bemiegių naktų praleista prie rašomojo stalo, kur tvarkingai sudėti mokinių sąsiuviniai, įvairūs pranešimai, ataskaitos, pati naujausia literatūra...

iš taip iki 1981-1982 mokslo metų. vėliau ji mūsų mokykloje dirbo mokytoja. Ir taip iki 1995-ųjų metų vasaros.

Vėliau atvyko čia dirbti mokytoja Violeta Lapienytė, kuri dėstė lietuvių kalbą (lietuvių kalbą studijavo neakivaizdiniu būdu). Vytautas Paliulis dėstė matematiką. Dar po metų, kitų atvyko dirbti mokytojas Adomaitis, dėstė chemiją, fizinį lavinimą.

Mokykloje buvo plėtojama užklasinė veikla. Po pamokų dažnai rinkdavosi dainuoti choristai, šokių būreliui vadovavo Angelė Mickutė-Kubilickienė, mėgstantys sportą lankydavo fizinio lavinimo būrelį.

Dangirūta Kalinauskaitė-Šimkūnienė „Čia palikta dalelė širdies“[taisyti]

Mokykla man giliai pasiliko atmintyje. tai buvo pirmoji mano darbovietė. Čia sutiko šilti pedagogų žvilgsniai, nuoširdžiai ištartas patarimo žodis. Klasėje manęs laukė smalsios pirmokėlių ir jau ūgtelėjusių trečiokų akys.

Jaučiau, kad dažnai trūko žinių, sumanumo dirbant su mažaisiais. Padrąsinta kolektyvo, aš dirbau su dideliu džiaugsmu ir meile mokiniams. Nelikau nepastebėta ir vyresniųjų mokinių. Tai rodo, kad buvau pravardžiuojama „Plekšne“ arba „Kulverstuku“.

Šioje mokykloje prasidėjo pačios pirmosios mano gyvenimo pamokos. Čia palikta mano dalelė širdies.

1986-1987 mokslo metai.

Felicija Savickaitė prisimena pirmuosius vadovavimo metus mokyklai[taisyti]

Pamenu, kokie nelengvi buvo pirmieji metai naujojoje mokykloje. reikėjo sutvarkyti visą aplinką, nes visur dar žiojėjo statybininkų išraustos duobės, nebuvo nė mažiausio medelio ar krūmo, o apie gėlyną galėjome tik pasvajoti. O kur dar mokiniams taip reikalingas sporto aikštynas, mokomasis – bandomasis sklypas.

Mokyklai pradėjau vadovauti nuo pirmos jos atidarymo dienos. Čia nestigo įvairiausių rūpesčių bei darbų, atvežti mokykliniai suolai buvo sudėti atskiromis dalimis, reikėjo skubiai rūpintis, kad jie būtų tinkamai sudėti. Gauta 11 mokytojų stalų. Kvietėmės kaimo jaunimą, kuris noriai ir dažnai lankydavosi mokykloje. Daug mums padėjo Aloyzas Šidlauskas, Jonas Malinauskas. Jie padėjo sustatyti baldus, tvarkė mokyklos aplinką.

Priešais mokyklą buvo išraustas didžiulis tvenkinys. Tuometinio „Aušros“ kolūkio žmonės atvyko į talką. Jie iš Dūčių durpyno atvežė durpių, užlygino buvusį tvenkinį, tvarkė aplinką. Kartu su jais darbavosi visi mokiniai ir mokytojai. Visi troško, kad naujoji mokykla, stovinti atokiau nuo visų namų, gražiau atrodytų.

Sutvarkytas mokyklos ūkinis pastatas, o už jo – nemažas mokomasis - bandomasis sklypas. Jame kiekvienai klasei paskirtas atskiras plotelis. tame plotelyje kiekvienas mokinys turėjo savo lysvę, kurioje augino, tręšė, stebėjo savo daržoves. Augalai buvo prižiūrimi ir per vasaros atostogas. Kiekvienas mokinys savo stebėjimų dienoraštyje parašydavo, kaip auga ir vystosi jo prižiūrimos daržovės, kokį poveikį joms turi tręšimas. Stebėjimų duomenys buvo aptariami, suvedami rezultatai. Nuo 1968-1969 mokslo metų iki 1979-1980 mokslo metų mokyklos mokomajam – bandomajam sklypui vadovavo mokytoja Janina Markevičiūtė-Burkauskienė. Ūkio savivartės atvežė skaldos, kurią išvertė prie mokyklos. Vėl didžioji tvarka: tiesiami takai takeliai prie mokyklos, tvarkomas sporto aikštynas. Iš pradžių stadionas buvo prie pat mokyklos, čia buvo įrengti mediniai stovai. Tačiau netrukus planuojama jau kitaip: atvežti metaliniai stovai buvo perkelti jau kiek tolėliau nuo mokyklos. Ten pat perkeltas ir įrengtas antras stadionas. Tuo tarpu senojo vietoje pasodinta gyvatvorė, medeliai, užželdinta žolė. jau neblogai įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, šuoliaduobės.

Atėjo ruduo – medelių sodinimo metas. Iš Pasvalio parsivežėm nemaža medelių, iš Žagarės parvežti kaštonai, kurie ir dabar puošia mokyklos aplinką. Dabar jau suaugę, surambėję, išskleidę šakų vainikus... Sodinome įvairių krūmų, plėtėme gėlyną. Kasmet mokyklos aplinka keitėsi.

Prisimenu, kaip kiekvienos klasės mokiniai darbavosi prie mokyklos: vieni ravėjo takelius, kiti karpė gyvatvores, sėjo, sodino gėles, treti pureno žemę.Visiems darbo pakako, nes plotas buvo gana nemažas.

Mokiniai labai mėgo sportą. Ir po pamokų daugelis ateidavo į stadioną pažaisti, nes čia buvo įrengtos geros krepšinio, futbolo bei tinklinio aikštelės. Ne vieną viliojo bėgimo takai. Iškilmingos ir įdomios buvo mūsų mokykloje sporto šventės. Kiekvieną rudenį organizuodavome derliaus parodas, gražiausių puokščių parodas. Tiek rudenį, tiek pavasarį mėgdavome keliauti. Visų klasių mokiniai aplankydavo mūsų sostinę Vilnių, važiuodavome į Kauną, Anykščius, Zarasus, ypač patikdavo prie jūros.

Baigiantis rudeniui, kiekvienos klasės mokiniai ruošdavosi Naujųjų metų šventei. Po pamokų dar ilgai netildavo linksmas šurmulys. Vienoje klasėje repetuojama, kitoje – daromos kaukės. Į Naujametinę šventę ateidavo mokinių tėveliai, seneliai, buvę mokiniai, svečiai. Galbūt tai būdavo pati įspūdingiausia šventė, kuri ne vienam ilgam likdavo atmintyje.

Po to pavasario šventės, paskutinis skambutis. išlydėdavome vis kitą aštuntokų, vėliau devintokų laidą. Ir taip kasmet...

Antano Šidlausko prisiminimai (Laborų pradžios mokykloje)[taisyti]

(...) Mokykla man buvo šventovė į kurią ruoštis pradėjau dar nesulaukęs 7-rių metų. Skaityti išmokino mama, sukdama „ratelį“ (tai vadinamas „ratinys“, kuriuo kaime buvo verpiami lino siūlai). Čia verpdama ji su virbalu man rodydavo raides elementoriuje, o ryte rydavau. Skaityti išmokau greitai, tėvas sakė, kad tą vaiką reikia leisti į mokslus. Rašyti išmokau su „gripeliu“ ant specialios lentelės, nuo kurios parašytas raides (ir žodžius) buvo galima nutrinti (nušluostyti) drėgnu skudurėliu ir vėl rašyti. Šį darbą dirbau su didžiuliu noru, todėl dar prieš mokyklą jau gerai skaičiau ir rašiau. Todėl tėvas, berods, 1927 metais užsakė man vaikišką laikraštį „Žvaigždutę“, kurios pirmojo numerio aš laukiau daugiau, negu bet ko kito savo gyvenime. O to pirmojo numerio atėjimą į namus prisimenu kaip vakar įvykusį įvykį.

Šaltą žiemos vakarą, jau sutemus, į mūsų trobos „gryčią“ (virtuvę) atėjo kaimynas Ruozinis ir pareiškė: „Antanuk, aš tau atnešiau laikraštį, kurį šiandien parsivežiau iš Linkuvos pašto. Ir padavė man „Žvaigždutę“. Prie degančios virtuvės plytos šviesos peržvelgiau „Žvaigždutę“, bet skaityti buvo per tamsu. Užtat sekančią dieną aš ją perkaičiau nuo pirmo iki paskutinio lapo. Tai buvo atradimas – naujas pasaulis. O koks geras tas Ruozinis, kad atnešė, nors šiaip jis nebuvo labai mėgiamas. „Žvaigždutė“ buvo leidžiamas vaikams – angelaičiams (buvo tokia vaikų organizacija), labai geras religinio turinio leidinys vaikams.

Pagaliau atėjo vasaros pabaiga, aš jau buvau 7-rių metų. Vieną popietę prie pat tėviškės sodybos aš meškeriojau Mūšos upėje. Staiga ateina prie manęs mano vyresnis brolis Jonas ir sako: „tau rytoj reikia eiti į mokyklą!“ „Iš kur tu žinai?“ – klausiu aš.

„Buvo atėjęs seniūnas ir pasakė, kad rytoj tu turi į mokyklą“ – paaiškino brolis. Noras meškerioti praėjo . Tai bent naujiena „eiti į mokyklą“! Tai ne eilinis įvykis, tai kai kas svarbaus, tai kažkas sukrečiančio. Aš dar ir šiandien matau kaip ištraukiau meškerę iš vandens, suvyniojau siūlą aplink kotą, padėjau meškerę į „lazaunę“ ir nuėjau į „gryčią“. Nuėjau ruoštis naujam gyvenimo tarpsniui, kūnas persmelktas žinios „rytoj einu į mokyklą“. Laborų pradžios mokykla stovėjo ant kalnelio dešinėje kelio pusėje, atvažiuojant nuo Zimbiškių kaimo į Laborų kaimą. Ji stovėjo pačioje Laborų pradžioje. O Laborų kaimas buvo didelis, čia gyveno daug ūkininkų, čia gimė ir augo mano mama Eugenija Mačinskaitė.

Laborų pradžios mokyklos mokytojas buvo pavasarininkas Adomaitis, nebejaunas vyras, kalbėjo žemaitiška tarme. Mūsų krašte žemaitis tuo metu buvo retas dalykas.

Mokyklos name dešinėje pusėje buvo mokyklos klasė, o kairėje gyveno pats mokytojas. Klasę nuo buto skyrė ne mažas koridorius, kuriame mes mokiniai dažniausia rinkdavomės per pertraukas. Mokytojas gyveno su šeimininke, kuri nebuvo jo žmona, bet tvarkė namų ūkį – virė, skalbė, palaikė švarą.

Pirmieji metai mokykloje man buvo lengvi, nes aš mokėjau ir skaityti, ir rašyti, ir skaičiuoti. Aš daugiausia stebėjau, kaip kiti nieko nemoka ir kaip mokytojas vargsta su jais. O mokytojas buvo piktas, kartais ir su liniuote suduodavo per ištiestą delną, ir papešdavo, ir prie lentos paklupdydavo. Buvo jau kalbama, kad vaikų fiziškai bausti nevalia, tačiau kalbos sau, o gyvenimas sau. Aš bausmės nesu gavęs, nes į mokytojo klausimus atsakydavau ir viską suprasdavau geriau, nei kiti. Mokiniai prigalvodavo ir negerų dalykų: sprogdindavo paraką, pasidarydavo medinius pistoletus ir šaudydavo iš pasigamintų šovinių, ypač pakeliui į mokyklą ir iš jos. (...) Mane viliojo knygos ir žinios, nors vaikiškų išdaigų neišvengdavau. Dažnai įsileisdavau į muštynes sniego gniūžtėmis. Kartą po pamokų taip mėtėmės sniegu, kad visiškai sušlapo mano pirštinės, o į namus iš mokyklos pareiti buvo 3 kilometrai. Matyt, pradėjo šalti, ir aš, kol šlapiomis pirštinėmis grįžau į namus, nušalau rankų pirštus. Po to ant pirštų atsidarė žaizdos, pirštai sutino ir blogai gijo. Teko ilgai vargti ir kentėti. Tie nušalę pirštai ir liko kiek storesni ir labai jautrūs šalčiui.

Mokslas pradžios mokykloje man vieni juokai. Per 2 metus aš baigiau 4 skyrius. Iš bendramokslių pradžios mokykloje aš pasimenu Čerapoką Karolį iš Puknionių kaimo, Venslauską iš Laborų kaimo, Martišiutę ir Martišių iš Triškonių kaimo, Pranckevičiūtę iš Zimbiškių kaimo. Plačiakis Aleksas laikė save nenugalimu. Aš irgi laikiau save ne iš silpnųjų. Atsitiko taip, kad visi nutarė, kad mudviem reikia išbandyti jėgas. Su Plačiaku susikibome „ristynių“. Besigalynėjant abudu kritome ant medinių grindų. Pajutau, kad mano kairė ranka nukentėjo. Nebesvarbu buvo kas laimėjo, o pajutau, kad aš rankos nebevaldau. Pasigirdo skambutis, visi nuėjome į klasę. Mokytojui įeinant, visi atsistojome, ir aš pajutau, kad mano kairė ranka pati nevaldoma nuslydo suolu. Tik pirštų galais sulaikiau ją ant apatinės iškilios krašto briaunos.

Mokytojas Adomaitis iš kart pastebėjo, kad aš labai išbalęs, ir paklausė kas man yra, kad kažkas negerai su ranka. Tada jis man liepė eiti kartu ir nusivedė į savo buto kambarį, paguldė į lovą. Netrukus ranka taip sutino, kad reikėjo perkirpti marškinių rankovę. Susirinko bobulių pažiūrėti, kas su manimi atsitiko. Atėjo iš Laborų mano mamos sesuo Elena su savo draugėmis. Buvo kalbama, kad ranka išnarinta, reikia atstatyti kaulus ir sąnarius į savo vietas. Prasidėjo rankos traukimas. Traukė ir vyrai, traukė ir moterys aš prakaitavau ir tylėjau. Tai truko iki tol, kol aš išgirdau mokyklos koridoriuje mano mamos balsą. Ji skaudžiai priekaištavo mokytojui, kad jis neužtikrino jos sūnaus saugumo.

Pagaliau atvažiavo pakinkytas vežimas, kuris turėjo mane vežti į Linkuvą pas gydytoją. Vežė paguldytą šiauduose, lydėjo mama ir jos sesuo Elena. (...)

Parvažiavau į namus Puknioniuose su sugipsuota ir parišta ranka. Tą žiemą į mokyklą nebeėjau. Tai buvo, turbūt, 1927-1928 metai. (...)

Antanas Šidlauskas (1920)

Konstantino Jasiukaičio prisiminimai „Sodžiaus mokykla“[taisyti]

Konstantinas Jasiukaitis su šeima

Iki dešimties metų aš augau Laborų sodžiuje, Linkuvos valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Laborai sodžius didelis ir turtingas – dvidešimt du ūkininkai. Viename sodžiaus gale – nedidelis nuskuręs Tiškevičiaus dvarelis, kitame gale – žydelio karčema. Du kalviai. Penki grytelninkai. Man augant nė vienos dubos nebuvo suskaldytos. Ūkininkai turėjo po 30 dešimtinių žemės ir bendrų ganyklų apie 200 dešimtinių.

Laboriečiai buvo labai darbštūs žmonės. Susiderėjus visuose Laborų laukuose nerastum akmenėlio, kumščio didumo, nė vieno augančio krūmelio. Sodžius gryniausiai lietuviškas. Nei rusiškai, nei lenkiškai niekas nemokėjo. Senesnieji laboriečiai iš maldaknygių paskaityti galėjo, bet ne visi. Rašto, rodos, nežinojo. Bet visame sodžiuje buvo vienas, matyti, anų laikų mokytas žmogus. Tai buvo mano tėvo motinos tikras brolis Vaitiekūnas. Lenkų dvasia ir jį buvo pagavusi. Savo pavardę iškreipė – Wojciechowski. Dvarininkai ir kunigai Vincą Vaitiekūną labai gerbdavo. Vaitiekūnas ilgus metus vaitavo. Mirė turėdamas apie 80 metų. Gyveno Laboruose pas mano tėvo brolį Martyną. Mano tėvai ir tėvo broliai tą senelį labai gerbdavo. Vadindavo tik dėdute. Dėdutė gyvendavo tik seklyčioj. Būdavo visuomet labai įvairiai, ne sodietiškai apsitaisęs. Gerdavo arbatą. Valgyti jam virdavo irgi skyrium. Jei man, mažam vaikučgailiui, retkarčiais pasitaikydavo užeiti į svečius pas dėdutę, visuomet jį rasdavau sėdintį prie knygos arba ką nors rašantį. Mane be galo stebindavo, ką jis daro su tokia daugybę knygų. Gal aš turėjau apie šešerius metus, kaip mirė dėdutė. Mano tėvas ir jo brolis pasidalino mirusio senelio knygas. Mano tėvui teko kelios storos knygų dėžės. Daugiausia lenkų kalba; bet buvo lotyniškų ir gal prancūziškų – niekas negalėjo suprasti, kokia čia kalba. Man paūgėjus ir supratus knygų vertę, iš dėdutės knygų lobyno besuradau kažin kokį lenkų kalba rašytą traktatą apie matematiką, kelis storokus apdraskytus sąsiuvinius, prirašytus rudu rašalu, vieną Ivinskio kalendorių, S. Daukanto „Prasma lotynų kalbos“, kurią atidaviau Lietuvių mokslo draugijai Vilniuje. Vienoj lenkiškoj maldaknygėj radau įrašytą mano tėvo vardą ir pavardę – Konstanty Jasiukiewicz. Bet mūsų giminėj Jasiukiewicz neprigijo, pasiliko Jasiukaitis. Mano tėvas ir jo brolis lenkiškai nemokėjo.

Praeito šimtmečio aštuoniasdešimtuose metuose rusofiliška Aleksandro III politika siautė Lietuvoj. Bet aušra jau aušo. Sodžius krapštė akis. Pradėjus eiti „Ūkininkui“, mūsų sodžiaus senyvas ūkininkas iš kažin kur gaudavo tą laikraštį ir duodavo mano tėvui skaityti.

Į sodžių ateidavo elgeta su knygomis. Atvažiuodavo ir važiuotas knygnešys – turbūt Bielinis. Senesnieji laboriečiai jautė, kad nemokančiam skaityti, nemokančiam rašyti, aklam sunku gyventi. Bet rusų pradžios mokyklose iš Laborų nė vieno vaiko nebuvo.

Vieną žiemą Laborų ūkininkai, kurie turėjo mažesnius vaikus, susitarę pasamdė daraktorių, rodos, iš Pašvitinio valsčiaus senioką. Berniukų ir mergaičių susirinko apie trisdešimt. Daraktorius, matyti, buvo pedagogas menkas. Mokydavomės nuo anksto ryto lig sutemos. Mokėmės skaityti iš lietuvių elementorių ir maldaknygių. Vieni visa gerkle šaukdavo: B-a ba, b-e be, m-a ma, m-e me. Kiti neapsileisdavo: Šventas Ignacai – melskis už mus, šventas Lukošiau – melskis už mus... Tretieji ar nesigailėjo kakarinės: Kas nori panai Marijai služyt, o jai asablyvai mielasninku būt... Iš proto galėjai išeiti. Bet nei mes, vaikai, nei mūsų daraktorius iš proto neišėjome.

Mokykla nuolatinio buto neturėjo. Ėjo per sodžių. Kieno buvo vienas vaikas, pas tą daraktorius gyveno savaitę. Čia visi vaikai ir rinkdavos. Kieno du vaikai – dvi savaites. Daraktorius nuo vaiko per savaitę gaudavo po 10 kapeikų. Tėvai, matyti, suprato, kad su tokiu daraktoriumi toli nenuvažiuosi. Ėmė ieškoti tinkamesnio. Apie 1887–1890 m. žiemą pasamdė Aleksandrą Bužinskį, baigusį tris klases Mintaujos gimnazijoj. A.Bužinskis buvo amžinai nusibankrutijusio dvarininko sūnus – tėvas nebeįsigalėjo toliau leisti jo į mokslą. Bužinskiui brangiau mokėjo – po 15 kapeikų nuo vaiko per savaitę. Mokė lietuviškai skaityti ir rašyti. Lenkų kalba mūsų sodžiaus mokykloj visai nebuvo vartojama. Vaikus, kurie jau gerai galėjo lietuviškai skaityti ir parašyti, ėmė pratinti rusiško skaitymo ir rašymo. Įkibome ir į aritmetikos pradžią. Prie Bužinskio mokykla dirbo kiaurus metus. Vasarą vaikų sumažėdavo – pasilikdavo koks dešimt. Kiti išeidavo ganyti. Mudu su broliu Juozu eidavome į mokyklą ir žiemą, ir vasarą. Bužinskis ant lentelės rašalu išmaliavojo ožio galvą su ilga barzda. Lentelė kabojo ant sienos. Jei vaikui reikėdavo išeiti oran, turėdavo ant kaklo užsikabinti ožį ir eiti sau. Jei lentelės ant sienos nebuvo, kitas vaikas negalėdavo išeiti.

Sodžiuje nebliko nė vieno vaiko, kuris nemokėtų lietuviškai skaityti ir rašyti. Laborų slapta mokykla gyvavo kelerius metus. Per tą laiką nė karto mokyklos neužklupo nei žandarai, nei policija.

Laborai 8 kilometrai nuo Linkuvos ir 8 kilometrai nuo Pakruojo – Linkuvoj gyveno du žandarai ir uriadninkas, Pakruojy – pristavas ir uriadninkas. Ar mūsų sodžius buvo labai konspiratyviškas, kad valdžios agentai nieko nežinojo apie mokyklą, ar tie visi agentai būdavo paperkami, kad nieko nežinotų apie mokyklą.

Tiesa, kartą žiemą buvome išgąsdinti. Paėjo kalbos, kad policija atvažiuos išvaikyti mokyklos. Mes, vaikai, prisiruošėme, kur suslėpti knygas, kaip išbėgioti. Laukėme porą dienų. Bet nieko neatsitiko. Apie 1890 metus Bužinskis išvažiavo gyventi į Rygą. Laboriečiai, matyti, nebesurado tinkamo mokytojo. Mokyklos sodžiuj nebebuvo, nors dar kelerius metus niekas iš Laborų savo vaikų į rusų pradžios mokyklas neleido. Šiaip taip patys mokė namie.

Vėliau ir iš mūsų sodžiaus atsirado vaikų Linkuvos rusų mokykloj.

Konstantinas Jasiukaitis

MAČINSKAS KASPARAS. Gimė 1899 m. sausio 2 d. Laboruose (Linkuvos vls., Panevėžio aps.). Mirties data nežinoma. 1918 m. baigė Panevėžio g-jos 6 klases. 1919 m. sausio 12 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas KAM apsaugos skyriaus valdininku. 1919 m. kovo 10 d. pasiųstas į Karo mokyklą. 1919 m. liepos 6 d. ją baigus (I laida), suteiktas karužo laipsnis ir paskirtas į Panevėžio komendantūrą, iš ten – į Panevėžio batalioną (vėliau 4-asis pėst. pulkas) 4-osios kuopos jaun. karininku. 1919–1920 m. dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1919 m. rugsėjo 29 d. pagal Lietuvos kariuomenės laipsnių įstatymą karužo laipsnis pakeistas į leitenanto. 1921 m. gegužės 25 d. paskirtas Atsargos bataliono adjutantu, rugpjūčio 20 d. – Mokomojo bataliono jaun. karininku, 1922 m. rugsėjo 25 d. – 10-ojo pėst. pulko jaun. karininku, vėliau kuopos vado pavaduotoju. 1923 m. rugsėjo 22 d. paleistas iš kariuomenės studijuoti. Baigė LU Teisių f-to Ekonomijos skyrių. Nuo 1928 m. dirbo Finansų m-jos sekretoriumi, referentu, gyveno Kaune. 1931 m. sausio 1 d. pagal Karininkų laipsnių įstatymą ats. leitenanto laipsnis pakeistas į ats. jaun. leitenanto. 1935 m. lapkričio 23 d. pakeltas į ats. leitenantus. Apdovanotas Savanorių (1929 m.), Lietuvos nepriklausomybės (1928 m.) ir Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio (1929 m.) medaliais.

L: Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, t. 5, Vilnius, 2005, p. 122.

Vytautas Didžpetris

MAČINSKAS VLADAS. Gimė 1896 m. vasario 2 d. Laboruose (Linkuvos vls., Panevėžio aps.). Mirties data nežinoma. Baigė Telšių g-jos 4 klases. 1915 m. rugpjūčio 15 d. – 1918 m. balandžio 1 d. tarnavo raštvedžiu Rusijos kariuomenės 1-ojoje ats. automobilių kuopoje Petrograde. Grįžęs į Lietuvą 1919 m. sausio 1 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo valdininku Vilniaus ir Kauno komendantūrose. 1919 m. birželio 5 d. paskirtas Žiežmarių komendanto padėjėju, likvidavus komendantūrą, liepos 29 d. – Trakų komendantūros raštvedžiu. 1920 m. kovo 5 d. suteiktas karo valdininko laipsnis. 1919–1920 m. dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais. 1921 m. spalio 21 d. perkeltas į Belaisvių stovyklų valdybą, paskirtas v-bos rikiuotės skyriaus raštvedžiu, vėliau iždininku, 1922 m. lapkričio 8 d. – Alytaus komendantūros raštvedžiu, 1923 m. rugsėjo 15 d. – 6-ojo pėst. pulko 7-osios kuopos jaun. karininku – ginklų prižiūrėtoju, 1924 m. balandžio 5 d. – III karo apygardos štabo tiekimo skyriaus skaitvedžiu, 1925 m. sausio 1 d. – raštvedžiu, 1926 m. sausio 1 d. – Vyr. kariuomenės štabo administracijos valdybos kanceliarijos raštvedžiu. 1927 m. gegužės 14 d. suteiktas administracijos (B) vyr. leitenanto laipsnis. 1928 m. lapkričio 23 d. pakeltas į adm. kapitonus. 1934 m. lapkričio 15 d. dėl ligos paleistas į dimisiją.

Šiaulių aps. Apdovanotas Savanorių (1928 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės (1928 m.) medaliais.

L: Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, t. 5, Vilnius, 2005, p. 122.

Vytautas Didžpetris

Laborų malūnas – istorijos vėjų pagairėje[taisyti]

2015 m. spalio 16 d. Janina ŠAPARNIENĖ

Šimtametis vėjo malūnas netoli Laborų daugiau kaip pusšimtį metų irsta apylinkių gyventojų akyse. Niekieno malūnas laukia paskutinės savo audros.

pakruojis@skrastas.lt

Prie malūno – per laukus

Bekepuris, skylėtomis medinėmis sienomis Laborų vėjo malūnas stovi ant kalvos atokiau nuo žvyrkelio į kaimą. Aplink statinį – dirbami laukai.

Paskutiniojo malūnininko Jono Vaitekūno vaikai ir anūkai, sumanę aplankyti senąją tėviškę ir joje buvusį malūną, eina per dirvą, pievas. Septintajame dešimtmetyje buvusią malūnininko sodybą sunaikino melioracija, palikdama tik malūną.

Nei tada, nei vėliau jis nebuvo įtrauktas į paveldo registrą, neturi oficialių savininkų, galinčių pasirūpinti jo apsauga.

J. Vaitekūno dukra Irena Juodikienė prisimena, jog kurį laiką prie malūno dar rinkdavosi žmonės – kolūkiečiai sueidavo paminėti ganiavos pradžios, jaunimas rengdavo gegužines, švęsdavo Jonines. Metams bėgant, vėjai nulaužė malūno sparnus. Į tuščią pastatą vis dažniau įsisukdavo vagys. Pirmiausiai buvo pavogtos girnos, vėliau imta grobti ir kitą įrangą.

Istoriją liudija dokumentai

Prieš ketverius metus paskelbęs studiją „Pašvitinio apylinkių malūnai XIX a.–XX a. pirmoje pusėje“ istorikas Eligijus Juvencijus Morkūnas 1982-aisiais Laborų malūną rado dar gana neprastos būklės. Tuo metu istorikas su studentais nubraižė išsamų jo planą, sužymėjo dar išlikusius įrenginius, užrašė senųjų gyventojų atsiminimus.

„Laborų malūnas – medinis ketursparnis griautinis, aštuonkampės nupjautos piramidės pavidalo... Laimei, laiptai nuimti, į kitus aukštus nepatenkama, todėl jie mažiau nuniokoti“, – studijoje rašė E.J. Morkūnas.

Keturių aukštų malūno sienos nuo kalvos kilo į daugiau nei aštuonių metrų aukštį, kepurė būdavo sukiojama grąžulu, kurį oželiu galėjo valdyti vienas žmogus.

Laborų malūną XIX amžiaus pabaigoje pastatė Vaišvydžių apylinkėse garsus malūnų meistras latvis Bredikis, padedamas savininko Risevičiaus. Šis 1936-aisiais malūną pardavė Adomui Oniūnui. Iš pradžių malūne naudotos akmeninės girnos, vėlesniais metais – lietos. Girnas lieti mokėjo pats malūnininkas A. Oniūnas. Dokumentuose išlikę žinių, kad jis malė ir pats, malūną buvo išnuomojęs Šalkauskui iš Noreikonių, vėliau – Mažeikai iš Starkonių. Tarpukariu malūne buvo drožiamos skiedros, diskiniu pjūklu „zeimeriu“ pjaunamos lentelės.

Oniūnai prie malūno buvo nusipirkę žemės, vertėsi augindami gyvulius.

Nei malūno, nei sodybos, nei sklypo nuosavybės dokumentai neišlikę.

Permainų metai

I. Juodikienė apgailestauja, jog giminės istorijoje liko daug kas nežinoma. Jos tėvas Jonas Vaitekūnas, kilęs iš Vaškų (Pasvalio rajonas) į Laborų malūną atvyko, grįžęs iš Antrojo pasaulinio karo fronto. Dvidešimt trejų ar ketverių metų sūnėną čia pasikvietė savo vaikų neturėjęs malūnininkas A. Oniūnas. O iš kur į Laborus atvyko pats malūnininkas su žmona Ona – nežinia.

Malūnininko namuose apsigyvenęs J. Vaitekūnas sukūrė šeimą su vietine mergina Onute. Malūno sodyboje gimė dvi vyriausios Vaitekūnų dukros.

Pokariu Oniūnų malūnas ir malūnininko sodyboje įrengta kuliamoji buvo nacionalizuoti. Vaitekūnų šeimos albume yra išlikusi sena nuotrauka, liudijanti prie malūno vykstantį ginčą: iš vienos pusės – skrybėlėtas pirštinėtas vyras, apsivilkęs lietpalčiu, su ilgais auliniais batais. Iš kitos – trys valstietiškai apsirengę vyriškiai. I. Juodikienė spėja, kad galbūt nuotrauka fiksuoja malūno atėmimo iš savininko laikotarpį. Nes vienas iš trijų valstiečių jai primena A. Oniūną.

O gal atsiras žmonių, kurie pažins nufotografuotus vyrus ir žinos, koks įvykis užfiksuotas?

Po nacionalizacijos Oniūnai, būgštaudami, kad nuošaliau kaimo esančios sodybos nepradėtų lankyti apylinkėse veikę partizanai ir neužtrauktų represijų, išvyko gyventi į Ginkūnus (Šiaulių rajonas).

Sodyboje likęs J. Vaitekūnas nuo 1948-ųjų oficialiai dirbo jau Joniškio, o vėliau – Linkuvos rajono pramkombinatui priklausančiame malūne. 1951-aisiais ar 1953-aisiais malūnas buvo perduotas vietos kolūkiui. To meto dokumentuose malūnininko darbas liko neužfiksuotas.

I. Juodikienė prisimena, kaip būdama gal trejų metukų bėgiodavo po besisukančiais malūno sparnais, vaikiškai šaukdama į juos vėją: „ej mo ej mo, vėjs namo, vėjs namo“. Kur, kada tokį vėjo kvietimą išgirdo, ponia Irena neprisimena. Jos atmintyje įstrigę į sodybą su grūdais sukantys vežimai, klegantys žmonės – tinkamu oru malūnas dirbdavo ir ištisą parą.

„Šviesios atminties mano tėvelis buvo geras meistras, labai darbštus ir tvarkingas. Net ant jo varstoto įrankiai būdavo sudėlioti, kaip parduotuvės lentynose – kiekvienas turėjo vietą. Tetulėnas Oniūnas irgi garsėjo meistryste: išliko sutartis, liudijanti, kad 1953-aisiais kolūkio vadovybė kvietė jį suremontuoti sugedusios kuliamosios. Nes niekas, išskyrus buvusį savininką, to padaryti nesugebėjo“, – pasakojo I. Juodikienė

Kai malūnas liko nebenaudojamas, J. Vaitekūnas pasistatė namą Laboruose, kur su šeima persikėlė 1961-aisiais. Į likusią tuščią malūno sodybą tais pat metais sugrįžo buvę paskutinieji savininkai Oniūnai. Čia jie ir gyveno iki pat mirties, padedami Vaitekūnų.

Buvusią Oniūnų sodybvietę žymi nykstantis jų malūnas.

Autorės nuotraukos

NYKIMAS: Laborų malūnas nyksta daugiau nei pusę amžiaus.
SAUGOTOJA: Paskutiniojo Laborų malūnininko dukra Irena Juodikienė saugo senas giminės nuotraukas.
SAVININKAI: Paskutinieji malūno savininkai Adomas ir Ona Oniūnai tarpukariu.
MALŪNININKAS: Paskutinysis Laborų malūnininkas Jonas Vaitekūnas.
MALŪNAS: Senoje nuotraukoje matyti, kaip kažkada atrodė Laborų malūnas.
SODYBA: Už Jono Vaitekūno ir jo vyriausios dukrelės Viktorijos – senoji malūnininkų sodyba.
PASLAPTIS: Vaitekūnų šeimos albume išlikusi pokario nuotrauka liudija apie kažkokį ginčą prie malūno