Lenkija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Rzeczpospolita Polska
Lenkijos vėliava Lenkijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Lenkija žemėlapyje
Valstybinė kalba Lenkų
Sostinė Varšuva
Didžiausias miestas Varšuva
Valstybės vadovai Andrzej Duda Mateusz Morawiecki Elżbieta Witek Tomasz Grodzki
Plotas
 - Iš viso
 - % vandens
 
312 696 km² (69)
2 %
Gyventojų
 - 2019 m. [1]
 - Tankis
 
38 386 000 (32)
122.76 žm./km² (60)
BVP
 - Iš viso
 - BVP gyventojui
2020 (progn.)
607 mlrd. $ (20)
15988 $ (54)
Valiuta Zlotas (Złoty)
Laiko juosta
 - Vasaros laikas
UTC+1
UTC+2
Nepriklausomybė
Įkūrimas
Atkūrimas

X amžius
1918 m. lapkričio 11 d.
Valstybinis himnas Lenkijos himnas
ISO kodas PL
ISO3 kodas POL
ISO skaitmeninis kodas 616
FIPS kodas PL
GeoName kodas 798544
Interneto kodas .pl
Šalies tel. kodas 48
Vaizdas:Commons-logo.svg Vikiteka: LenkijaVikiteka

Lenkijos Respublika yra Vidurio Europos valstybė. Vakaruose ji ribojasi su Vokietija, pietuose – su Čekija ir Slovakija, rytuose – su Ukraina, Baltarusija ir Lietuva, šiaurėje – su Rusijos Federacijai priklausančia Kaliningrado sritimi ir Baltijos jūra. Dabartiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai apibūdinami kaip strateginė partnerystė.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Lenkijos istorija.

Lenkijos valstybė pradėjo formuotis X a., o jos „aukso amžiumi“ laikomi XV-XVI amžiai, kai Lenkiją valdė Jogailaičių dinastija. Nuo 1569 m. Lenkija kartu su Lietuva sudarė konfederacinę valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Po paskutiniojo Jogailaičio mirties (1572 m.) ši respublika tapo bajorų ir didikų valstybe, valdoma jų renkamo monarcho (Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio). Bajorams, arba vadinamajai šlėktai nuolat plečiant savąsias laisves, iki XVIII a. vidurio Abiejų Tautų Respublikoje įsigalėjo kone visiška anarchija. Abiejų Tautų Respubliką silpnino ir nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pradžios vykę jos karai su Ukrainos kazokais, Turkija, Švedija, Rusija bei Brandenburgo valstybe. XVIII a. pradžioje karų nualinta ir efektyvios centrinės valdžios neturinčią respubliką pasidalino Rusija, Prūsija ir Austrija (ATR padalijimai

Švietėjų idėjos Lenkijoje paskatino patriotinį judėjimą ir siekį sutvarkyti bei sustiprinti svetimšalių kontroliuojamą valstybę. Tačiau XVIII a. 7 dešimtmetyje pradėtą valstybės reformų procesą stabdė, o galiausiai ir nutraukė trys Abiejų Tautų Respublikos padalinimai (1772, 1793 ir 1795 m.), po kurių etninės Lenkijos teritorija virto Prūsijos ir Austrijos dalimis. Nuo 1815 m. didžioji Lenkijos dalis priklausė Rusijai, buvo sudaryta vasalinė Lenkijos Kongreso karalystė.

I pasaulinio karo metu Lenkiją buvo okupavusios Vokietija ir Austrija-Vengrija. 1918 m. lapkričio 11 d., t. y. netrukus po Vokietijos kapituliacijos, Lenkija atgavo nepriklausomybę. Per karus su Vakarų Ukraina, Sovietų Rusija ir Lietuva (19191920 m.) Lenkija žymiai išplėtė savo teritoriją, užimdama ir aneksuodama Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą. 1922 m. aukščiausioji šalies valdžia buvo perduota demokratiškai išrinktoms institucijoms, tačiau per 1926 m. gegužės pučą autoritariniu valstybės vadovu tapo generolas Juzefas Pilsudskis, 1918–1922 m. buvęs „Lenkijos valstybės viršininku“.

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė hitlerinė Vokietija, o rugsėjo 17 d. prie jos prisijungė ir Sovietų Sąjunga; to paties mėnesio pabaigoje šios dvi valstybės pasidalino buvusios Lenkijos teritoriją.

Per II pasaulinį karą Lenkija patyrė nemažai demografinių ir ekonominių nuostolių. Po karo SSRS pasiliko beveik visas 1939 m. aneksuotas buv. Lenkijos teritorijas, už kurias kaip kompensaciją karą laimėjusios valstybės 1945 m. Lenkijai perdavė didžiulę buv. Vokietijos dalį (Sileziją, Rytų Pomeraniją, pietinę Rytprūsių dalį ir kt.). 1952 m. SSRS ginkluotųjų pajėgų jau 1944–1945 m. okupuota Lenkija buvo oficialiai paskelbta „liaudies respublika“, o 1955 m. ji tapo ir karinės Varšuvos sutarties organizacijos nare.

XX a. 8 dešimtmečio pab. Lenkijoje kilo galingas opozicinis judėjimas, vadovaujamas profesinių sąjungų susivienijimo „Solidarność“ („Solidarumas“). Daugiausia šis judėjimas (greta bendros vad. „socialistinio bloko“ šalių krizės) ir lėmė 1989 m. įvykusį galutinį komunistinio režimo žlugimą.

2010 m. balandžio 10 d. netoli Smolensko oro uosto Rusijoje nukrito Lenkijos prezidento lėktuvas Tu-154. Žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis. Tarp žuvusiųjų – prezidento žmona, Lenkijos kariuomenės vyskupas, divizijos generolas Tadeušas Ploskis, pravoslavų šventikas, vyskupas ir brigados generolas Mironas Chodakovskis, taip pat vyriausybės sekretorius Andrzejus Przewoznikas. Katastrofoje žuvo virš 90 žmonių. Lenkijos prezidentas skrido į Smolenską pažymėti Katynės žudynių 70-ųjų metinių. Katynės aukų paminėjimas prasidėjo 10 val. Lietuvos laiku, kaip ir planuota.

Politinė sistema

Vaizdas:Sejm RP.jpg
Seimo pastatas Varšuvoje
Pagrindinis straipsnis – Lenkijos politinė sistema.

Valdymo forma – parlamentinė respublika. Galioja 1997 m. priimta konstitucija. Šalies vadovas – prezidentas. Prezidentas renkamas visuotiniu balsavimu, 5 metų kadencijai. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas.

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dvejų rūmų parlamentas – nacionalinė asamblėja (Zgromadzenie Narodowe), sudarytas iš aukštesniųjų – Senato (Senat) (100 vietų, renkami rinkimuose vaivadijose, 4 metų kadencijai) ir žemesniųjų – Seimo (Sejm) (460 vietų nariai renkami visuotiniu balsavimu pagal proporcinių rinkimų sistemą, 4 metų kadencijai).[2]

Prezidentas Lechas Kačinskis, išrinktas per 2005 m. spalio 23 d. vykusius rinkimus, žuvo 2010 m. balandžio 10 d. Kiti rinkimai, paskelbti skubos tvarka dėl žuvusio prezidento, vyko 2010 m. birželio 20 d. Antrasis rinkimų turas, kuriame susirungė žuvusio prezidento brolis Jaroslavas Kačinskis ir tuometinis Lenkijos parlamento pirmininkas Bronislavas Komorovskis. Rinkimus laimėjo B. Komorovskis, surinkęs 53 % rinkėjų balsų. J. Kačinskis surinko 47 % balsų.

Administracinis suskirstymas

Vaizdas:Wojewodztwa(LT).svg
Lenkijos vaivadijos
Pagrindinis straipsnis – Lenkijos vaivadijos.

Lenkija suskirstyta į 16 vaivadijų (województwa, vns. województwo; nurodytos sostinės):

Geografija

Vaizdas:Polen topo.jpg
Topografinis žemėlapis
Pagrindinis straipsnis – Lenkijos geografija.

Lenkijos kraštovaizdis kinta nuo mažai raižytos pajūrio lygumos šiaurėje, kurią piečiau keičia lyguma su Baltijos kalvagūbriu, Vidurio Lenkijos lyguma, kurią dar piečiau keičia kalnuotas kraštovaizdis, ties Slovakijos siena pasibaigiantis Sudetų ir Karpatams priklausančių Aukštųjų Tatrų kalnais.

Aukščiausia viršūnė – Rysy yra Aukštuosiuose Tatruose. Ilgiausios upės – Vysla (Wisła), pasienyje su Vokietija tekanti Odra (vok. Oderis) ir Varta (Warta). Miškai sudaro 28 proc. teritorijos.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Lenkijos ekonomika.
Vaizdas:PKP1952-53.jpg
Lenkijos geležinkeliai 1952–1953 m.

Lenkija po komunizmo žlugimo (nuo 1990 m.) aktyviai vykdė ekonomikos liberalizavimo politiką, todėl dabar yra viena tarp sėkmingiausių pereinamosios ekonomikos šalių. Nepaisant to, Lenkija susiduria su nemažai problemų, ypač dideliu nedarbo lygiu. Smulkių ir vidutinių valstybei priklausančių įmonių privatizavimas ir palankūs įstatymai kurti naujas bendroves, paskatino tolesnę privačiojo sektoriaus plėtrą, tačiau biurokratijos kliūtys ir korupcija trukdo tolesnei šakos plėtrai.

Lenkijos žemės ūkio sektorius išlaiko darbo jėgos perteklių kartu su smulkiais, dažnai neefektyviais ūkiais, kuriems trūksta investicijų tolesnei veiklai. Gyvybiškai svarbių sektorių (pvz: akmens anglis, plienas, geležinkeliai, energetika) pertvarkymas ir privatizacija buvo pradėti greitai, bet užsitęsė ilgą laiką. Sveikatos apsaugos, švietimo, pensijų ir valstybės administravimo reformos sukėlė didesnių problemų biudžetui nei tikėtasi iš pradžių.

Tolesnė finansų padėtis priklauso nuo nuostolingai dirbančių valstybei priklausančių bendrovių tolimesnių veiksmų, tokių kaip jų veiklos apribojimas ir mokesčių surinkimo griežtinimas, pažabojant šešėlinę ekonomiką, kuri labiausiai paplitusi tarp žemdirbių, nemokančių mokesčių. Vyriausybė sudarė planą, kaip sumažinti jos išlaidas 13,5 mlrd. € iki 2007 m. Visgi šie planai dar diskutuojami tarp įstatymų leidėjų. Lenkija 2004 m. gegužės 1 d. įstojo į Europos Sąjungą.

Didėjantis eksportas į ES šalis sąlygojo stiprų ekonomikos augimą 2004 m, ypač dėl to, kad nukrito Lenkijos zloto vertė euro atžvilgiu. BVP vienam žmogui panašus kaip ir Baltijos šalyse. Lenkija turėtų gauti apie 10,7 mlrd. € paramos iš Europos Sąjungos biudžeto 2006 m. Žemdirbiai jau pradėjo naudotis iš ES gaunamų išmokų nauda.

Lenkija yra svarbus Lietuvos prekybos partneris. 2002 m. Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio prekybinių mainų vertė siekė 1,1 mlrd. JAV dol., iš kurių Lenkijos eksportas į Lietuvą buvo 930 mln. JAV dol., o importas iš Lietuvos – 190 mln. JAV dol.

Gyventojai

Pagrindinis straipsnis – Lenkijos gyventojai.

Šiuo metu dėl emigracijos ir smarkaus gimstamumo sumažėjimo Lenkijos gyventojų skaičius mažėja. Šaliai įstojus į Europos sąjungą, nemažai lenkų emigravo į vakarų Europos šalis, daugiausiai į Jungtinę Karalystę, Vokietiją ir Airiją. Kai kurios organizacijos pareiškė, kad emigracija vyksta visų pirma dėl didelio nedarbo lygio, kuris 2007 m. buvo net 10,5 %.

Demografinė raida tarp 1988 m. ir 2012 m.
1988 m. 2002 m. 2003 m. 2006 m. 2007 m. 2012 m.
37 879 105 38 232 301 38 195 177 38 161 313 38 115 967 37 975 355

Etninė sudėtis

Pagrindinio turgaus aikštė Krokuvoje

Anksčiau Lenkijoje buvo daug skirtingų kultūrų, kalbų ir religijų. Iki antrojo pasaulinio karo ypač didelė buvo žydų populiacija, bet dėl holokausto žydų skaičius Lenkijoje smarkiai sumažėjo (nuo 3 milijonų prieš karą iki 300 000 po jo). Dėl teritorinių Lenkijos pokyčių ir deportacijų po karo sumažėjo ir kitų etninių mažumų. Pasak 2002 m. apklausos, 96,74 % šalies gyventojų laiko save lenkais. Dižiausias etnines mažumas sudaro sileziečiai (173 153 gyventojai), vokiečiai (152 897; 70 % Lenkijos vokiečių gyvena Opolės vaivadijoje, 20 % – Silezijos vaivadijoje), baltarusai (48 737), ukrainiečiai (30 957) ir čigonai (12 855)[3]. Taip pat, pasak surašymo, šalyje yra 5 639 lietuviai, nors Lietuvos ambasada teigia, kad jų yra net 15 000. Daugelis Lenkijos lietuvių gyvena šiaurės rytinėje šalies dalyje, ypač Punske, kur jie sudaro net 80 % vietinės populiacijos ir Seinų valsčiuje, kur, pasak ambasados, 30-40 % visų gyventojų yra lietuviai[4]. Iš kitų šalių piliečių daugiausiai Lenkijoje yra vietnamiečių, taip pat graikų ir armėnų.

Maždaug 20 milijonų[5] Lenkų gyvena už Lenkijos ribų. Daugiausiai jų yra Jungtinėse Amerikos Valstijose (~10 mil.)[6], Brazilijoje (1 – 3 mil.), Kanadoje (984 565) ir Prancūzijoje (900 000). Lietuvoje 2010 m. lenkų buvo apie 201 000 (6,0 % visos Lietuvos populiacijos)[7].

Kalbos

Oficiali šalies kalba yra lenkų. Pasak 2002 m. surašymo, ja kalba 97,8 % šalies gyventojų[2]. Lenkų kalba priklauso Slavų kalbų grupei, vakarų slavų šakai. Iki paskutinių kelių dešimtmečių populiariausia antra kalba buvo rusų, bet dabar ją pakeitė anglų ir vokiečių kalbos. Pasak 2005 m. apklausos, angliškai gali susikalbėti 29 % Lenkijos gyventojų (neskaitant tų, kuriems ji yra gimtoji), rusiškai – 26 %, o vokiškai – 19 %.[8]

Religija

Dėl holokausto ir pokarinės vokiečių bei ukrainiečių deportacijos iš valstybės, beveik visi Lenkijos gyventojai yra Romos katalikai. Romos katalikų bažnyčiai priklauso 89,8 % populiacijos (maždaug 75 % praktikuoja). Didžiausias religines mažumas sudaro lenkai ortodoksai (~506 800), įvairūs protestantai (~150 000) ir Jehovos liudytojai (126 827).[9] Nors Lenkijos konstitucija garantuoja religijos laisvę[10], tik vienas procentas visų Lenkijos mokyklų leidžia pasirinkti etikos kursą vietoje krikščioniškos tikybos.[11]

Nors šiuo metu religijas praktikuojančių žmonių skaičius yra mažesnis nei jis buvo praeityje, Lenkija išlieka viena iš religingiausių Europos valstybių. 2005 m. apklausoje 80 % Lenkijos gyventojų teigė, jog jie „tiki, kad yra Dievas“ ir 15 % sakė manantys, jog „yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“.[12]

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Lenkijos kultūra.

Sportas

2012 m. Lenkijoje ir Ukrainoje vyks XIV Europos futbolo čempionatas.

Šventės

Nacionalinė šventė – lapkričio 11 d. (nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. diena).

Kita informacija

Šaltiniai

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:




Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 104% (+25310-958=24352 wiki spaudos ženklai).
  • Jerzy Jan Sola – redaktorius – 0% (+90-58=32 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 0% (+18-0=18 wiki spaudos ženklai).
  • Tautvydas Miliūnas – redaktorius – 0% (+0-20=-20 wiki spaudos ženklai).