Lerva
Kitos reikšmės – Lerva (reikšmės).
Lerva (lot. larva – vaiduoklis, pamėklė) – daugumos bestuburių ir kai kurių chordinių (tunikatų, žuvų, varliagyvių) individualios raidos stadija; tos stadijos gyvūnas; vabzdžių nepilnos ir pilnos metamorfozės (vystymosi) viena iš stadijų, esanti tarp kiaušinėlio ir suaugėlio stadijos (nepilnos metamorfozės atveju) arba tarp kiaušinėlio ir lėliukės (pilnos metamorfozės atveju).
Išsivysto iš kiaušinio. Lervos stadiją turinčių gyvūnų kiaušinyje nėra tiek maisto medžiagų, kad gyvūnas baigtų vystytis iki rūšiai būdingos išvaizdos. Lervos gyvena savarankiškai, dažniausiai būna nepanaši į suaugusį individą, turi laikinų, suaugėliui nebūdingų organų. Dažnai gyvena kitoje aplinkoje ir minta kitu maistu, negu suaugėlis tos pačios rūšies gyvūnas (pvz., varliagyvių buožgalvis). Sėslūs arba nejudrūs jūrų gyvūnai (pvz., daugelis duobagyvių) turi plaukiojančiąsias lervas (amfiblastules, planules), kurios padeda jiems išplisti. Žemesniųjų vėžiagyvių lervos vadinama nauplijumi, drugių lerva – vikšru. Vabzdžių lervos stadija apima didesniają jų gyvenimo dalį. Iš jos išsivysto lėliukė arba fimagas. [1]
Nepilnos metamorfozės lervos savo išvaizda ir gyvenimo būdu panašios į suaugėlius, tiktai jos yra mažesnės ir neturi išsivysčiusių sparnų. Jos keletą kartų neriasi ir tampa suaugėliu. Išsinėrimų skaičius gana nevienodas: paprastojo grambuolio būna 2, lašalų iki 45, bet dažniausiai lervos neriasi 4-5 kartus. Laikotarpis tarp dviejų išsinėrimų vadinamas lervos stadija, o neretai dar ir ūgiu.
Lašalų lervos gyvena vandenyje ir kvėpuoja trachėjinėmis žiaunomis. Žirgelių lervos taip pat gyvena vandenyje, bet yra labai plėšrios. Jos iš dalies panašios į suaugėlius, turi gerai išsivysčiusias vaikščiojamąsias kojas, didelę apatinę lūpą, kuri virtusi grobio gaudymo organu. Skydamarių lervinė stadija vadinama nimfa, jos metu vyksta esminiai lervos kūno persitvarkymai. Nimfos būna po skydu, arba specialiuose kokonuose. Iš nimfos išsivysto sparnuotas patinas. Blakių lervos turi dvokiančias liaukas, kurių angelės atsiveria pilvelio 4-6 segmentuose. Todėl jos išskiria nemalonų kvapą.
Vabzdžių, turinčių pilną metamorfozę, lervos gana įvairios. Vabalų lervos turi gerai išsivysčiusią aiškiai matomą galvą ir būna su krūtinės kojomis arba be jų. Apsiuvų lervos gyvena vandenyje savotiškuose jų pačių iš augalų dalelių, akmenukų, tuščių sraigių kriauklelių pagamintuose „nameliuose". Dalis lervų negamina tokių namelių ir slapstosi dugne. Drugių lervos yra kirmėliškos išvaizdos ir vadinamos vikšrais. Plėviasparnių lervos bekojės, o augalėdės rūšys yra su krūtinės ir pilvelio kojomis. Dvisparnių lervos dažniausiai su maža, bet nematoma galva, tiktai uodų ji gerai matoma. Kai kurios lervos kenkia augalams, gyvena gyvų augalų audiniuose, kitos dvisparnių lervos gyvena puvėsiuose, srutose, mėšle, vandenyje. Yra ir plėšrių lervų, ir parazitinių, gyvenančių kitų gyvūnų kūne.
Kai kurių stuburinių gyvūnų lerviškos išvaizdos stadija turi kitus pavadinimus: varliagyvių – buožgalvis, vėžiagyvių – nauplijus.
Žodžio kilmė
1768 m. Karlas Linėjus lervomis pavadino nesubrendusias vabzdžių formas, kurios tarsi užslepia, maskuoja suaugusių vabzdžių formas (lot. larua – kaukė; dvasia).
Šaltiniai
- ↑ Lerva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 29-30 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
| ||||||