Linkuva

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Linkuva
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->
   H-Linkuva.jpg   
Linkuvos bažnyčia f. V.Mitė 2019-08.jpg

Linkuva
Koordinatės:56°05′10″N 23°58′19″E / 56.086°N 23.972°E / 56.086; 23.972 (Linkuva)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Šiaulių apskritis
Savivaldybė: Vėliava Pakruojo rajono savivaldybė
Seniūnija: Linkuvos seniūnija
Gyventojų: 1 283 (2021 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė)
Vardininkas: Lin­kuvà
Kilmininkas: Linkuvõs
Naudininkas: Liñkuvai
Galininkas: Liñkuvą
Įnagininkas: Liñkuva
Vietininkas: Lin­kuvojè
Istoriniai pavadinimai
Pašto kodas: LT-83046


Filmuota medžiaga.[1]


Paminklo Linkuvai ir Linkuviams atidengimas

Commons-logo.svg Vikiteka: LinkuvaVikiteka

Linkuva – miestas Pakruojo rajono savivaldybėje, 15 km į šiaurės rytus nuo Pakruojo, prie krašto kelių  151  PakruojisLinkuva,  211  LinkuvaŽeimelis ir  152  JoniškisLinkuva sankryžos. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Centro ir Parko). Miesto centras su unikalia gatvių struktūra (labai vertinga centrinė aikštė, iš kurios spinduliais išeina 7 gatvės) – urbanistikos paminklas (nuo 1969 m.), vienas seniausių Lietuvos Žiemgalos miestelių.

Miesto šventė – liepos 16 diena, kai vyksta Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai („Škaplierna“), vyksta naktinės žvakių procesijos, sporto varžybos, koncertai, kiti renginiai.


Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, pastatyta 1593 m.
Legenda cmentarz.svg Linkuvos miesto kapinės
Legenda zabytek judaizmu.svg Linkuvos sinagoga
SilentHillFilmCultSymbol.svg Tričių piliakalnis
Legenda pomnik.svg Linkuvos skulptūros
Moulin et sacs.svg Linkuvos malūnai
Tree map icon.svg Linkuvos gamtos paminklai
Havezate 0gr.gif Linkuvos dvaras
Linkuvos istorija

Linkuvos istoriniai pastatai:

✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
Educación.svg Linkuvos gimnazija
Japanese Map symbol (Library).svg Linkuvos biblioteka
Linkuvos specialioji mokykla
Educación.svg Linkuvos darželiai
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
Map symbol post office 02.png Linkuvos paštas
RWB Krankenhaus.svg Linkuvos socialinių paslaugų centras[6]
Green Pharmacy Cross w Bowl of Hygieia.svg Linkuvos vaistinės
Map marker icon – Nicolas Mollet – Convenience store – Stores – iphone.png Linkuvos parduotuvės
Linkuvos bendruomenė
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
Map symbol museum 02.png Linkuvos gimnazijos muziejus
Linkuvos kultūros centras
SUSISIEKIMAS
BSicon MBAHN.svg Linkuvos siauruko stotis
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS
Sport balls.svg Linkuvos sportas
Linkuvos meno kolektyvai[7]
ŪKIS

Linkuvos plytinės



Geografija[taisyti]

Linkuva įsikūrusi Mūšos-Nemunėlio žemumoje, Linkuvos kalvagūbryje, 70–80 m virš jūros lygio. 6 km į vakarus nuo Linkuvos teka Beržtalis.

Linkuvą su kitais miestais ir miesteliais jungia keliai: Linkuva įsikūrusi Mūšos-Nemunėlio žemumoje, Linkuvos kalvagūbryje, altitudė 70–80 m virš jūros lygio. 6 km į vakarus nuo Linkuvos teka Beržtalis.

Žemėlapiai[taisyti]



Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Linkuva OpenStreetMap žemėlapyje

Linkuva TSRS topografiniame žemėlapyje[8][9].

'00 '10 '20 '30 '40 '50 '60 '70 '80 '90
1800s 1808 1812 1822 1832 1842 1854 1867 1871 1885 1896
1900s 1909 1915 1922 1936 1940
1942
1954 1967 1975 1985 1990
OpenStreetMap


Istorija[taisyti]

1596 m. kartografo Gerardo Merkatoriaus sudarytas Lietuvos žemėlapis.

Linkuva pirmąkart minima 1371 m. Vartbergės Livonijos kronikoje. 1500 m. minimas Linkuvos dvaras. 1500 m. pastatyta pirmoji Linkuvos bažnyčia, įsteigta katalikų parapija. Tarp 15061520 m. Bialozorai įkūrė Linkuvos miestelį. 1605 m. minima Linkuvos evangelikų reformatų bažnyčia. XVI–XIX a. Linkuva dažnai buvo niokojama gaisrų, karų, vidaus nesutarimų.

XVI a. 2-ojoje pusėje ir XIX a. pradžioje veikė parapinė mokykla. 1634 m. įsteigtas Linkuvos karmelitų vienuolynas, uždarytas 1832 m., ir jurisdika. 1690 m. jurisdikai suteikta turgaus ir prekymečių privilegija. 18611950 m. buvo valsčiaus centras. 1863 m. Linkuvą užėmė sukilėliai, kurie išplėšė grūdų magaziną ir jo gėrybes išdalino vietos gyventojams. 1868 m. gaisro metu sudegė daugiau nei pusė miestelio pastatų.

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu čia aktyviai veikė knygnešiai. Per 1905 m. revoliucinius įvykius nušalinta valsčiaus valdyba ir uždaryta valdinė mokykla. 19151916 m. vokiečiai, norėdami išgabenti rekvizuotus grūdus, nutiesė siaurojo geležinkelio atkarpą į Petrašiūnus ir taip pro miestelį nutiestas siaurasis geležinkelis ŠiauliaiPasvalys. 1918 m. pavasarį Linkuvoje įvyko viena pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės manifestacijų, kuri pritarė Lietuvos Tarybos veiklai. 1919 m. miestą buvo užėmę bermontininkai, bet linkuviai partizanai padėjo krašte įtvirtinti Lietuvos valstybingumą.

1923 m. įkurta Linkuvos gimnazija (nuo 1918 m. progimnazija) tapo Šiaurės Lietuvos švietimo židiniu. Tarpukariu veikė malūnas, pastatyta elektros stotis, veikė pašto-telegrafo linija, suremontuota bažnyčia, įkurta biblioteka.

Vokietijos okupacinės administracijos įsakymu 1941 m. rugpjūčio mėn. nužudyta 614 miestelio ir apylinkių žydų. Po karo kovai su Lietuvos partizanais Linkuvoje buvo dislokuotas TSRS kariuomenės 150 karių padalinys. Sovietų valdžia 19401941 m. ir 19441953 m. iš Linkuvos ištrėmė 30 žmonių.

1950 m. Linkuva gavo miesto teises, 19501959 m. buvo Linkuvos rajono centras, vėliau – apylinkės centras, 19501992 m. buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1969 m. miesto centras paskelbtas urbanistikos paminklu.

1995 m. patvirtintas Linkuvos herbas, 2004 m. įkurtas skulptūrų parkas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
18611915 m. Linkuvos valsčiaus centras Panevėžio apskritis
1915 m. Linkuvos apskrities centras
19151919 m. Joniškėlio apskritis
19191945 m. Šiaulių apskritis
19451950 m. Joniškio apskritis
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Linkuvos apylinkės centras Linkuvos rajono centras Šiaulių sritis
19531959 m.
19591995 m. Pakruojo rajonas
1995 Linkuvos seniūnijos centras Pakruojo rajono savivaldybė Šiaulių apskritis


Pavadinimo kilmė[taisyti]

Ankstesnė miesto vardo lytis buvo Linkava, kuri pasitaiko ir dabar. Linkuva nusistovėjo XX amžiuje, tarpukario metais: nors 1904 m. Vaižgantas dar mini Linkavą, bet 1925 m. oficialus vietovardžių sąrašas „Lietuvos apgyventos vietos“ jau rašo Linkuva. Vietovardis kildinamas iš žodžio linkis – „dauba, slėnis; įlanka; vingis“.[10] Istorinė senoji Linkuva buvo toliau į rytus, apie 3 km nuo dabartinio miesto, kur Mūša linksta į šiaurę – būtent šis linkis ir turimas omenyje.[11].

Pavadinimo kaita Linkuo –> Linkuva –> Linkava –> Linkova –> Linkov –> Linkof. Tik ta senoviška „uo“ buvo tariama ne kaip dabar rašoma, o maždaug šitaip: Linku(v)a – pusiau per V.

Miestelio-miesto chronologija[taisyti]

1500 m. – minimas Linkuvos dvaras, buvęs Livonijos ordino riterio Otto Grotthuso Paryškinti tekstąnuosavybe
1500 (ar 1501) m. – pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnyčia
1503-03-08 – Kotryna Bialozoraitė – Potockienė („Mykolienė de Žeimy”) suteikė bažnyčiai fundaciją
1503 03 08 – minima bažnyčiai užrašyta karčema
tarp 1506 ir 1520 m. – Žygimantas Senasis leido Bialozorams „jų tėvonijos dvare kurti Linkuvos miestelį”
1536 09 09 – minima dvaro ir miestelio savininkė Ona Sangailovaitė – Bialozorienė
15501554 m. – dvaro ir miestelio žemės išmatuotos valakais
1555 m. – veikė ne mažiau kaip 8 karčemos
1567 05 02 – Žygimantas Augustas leido Matui Martynovičiui statyti karčemą
1564 m. – mirus O. Sangailovaitei – Bialozorienei, dvaras ir miestelis padalytas jos sūnums Mykolui ir Jokūbui Bialozorams, dukteriai Jadvygai Bialozoraitei su vyru Veclavu Ploniausku
1564 m. – evangelikai reformatai atėmė iš katalikų bažnyčią, užgrobė jos žemes
15781580 m. – miestelis pirmą kartą pažymėtas kartografinėje medžiagoje (Lietuvos – Lenkijos karo su Rusija žemėlapyje)
1599 m. – Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis pradėjo bylą su evangelikams reformatams atstovaujančiais Bialozorais dėl užgrobtos katalikų bažnyčios ir žemių atgavimo
1605 02 17–24 – minima mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia, stovėjusi šalia senosios medinės katalikų bažnyčios
1606 02 03 – minima „anksčiau” (XVI a. viduryje ar antroje pusėje?) veikusi parapinė mokykla
1626 01 – LDK lauko etmonas Kristupas Radvila Lietuvos – Lenkijos karo su Švedija metu Linkuvoje buvo įsirengęs laikinąją stovyklą
1634 11 29 – Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius atidavė senosios regulos karmelitams pagal bažnyčios fundaciją skirtą žemę su pastatais, įsteigė vienuolyną ir įpareigojo vienuolius bylinėtis su Bialozorais dėl užgrobto turto atgavimo
1643 m. – išmatuotos vienuolyno žemės, sudarytas jų planas
1676 m. – vienuolyne įsteigtas noviciatas (naujokynas)
1680 m. – “atliktas miestelio valdų ribų matavimas”, “sudarytas valdų žemėlapis”
1681 05 11 – Lietuvos – Lenkijos valdovas Jonas Sobieskis patvirtino jo komisarų sprendimą, pripažįstantį vienuolynui visas Katalikų bažnyčios fundacijos aktu jai skirtas žemes kartu su reformatų statyta mūrine bažnyčia
1689 11 21 – Bialozorai taip pat pripažino šį komisarų dekretą
1689 m. – pastatytas vienaaukštis medinis vienuolynas ir padidinta bažnyčia
1690 04 30 – Jonas Sobieskis leido karmelitams priklausiusioje miestelio dalyje rengti turgų kartą per savaitę ir 3 prekymečius
1690 07 24 – per miestelyje įvykusį gaisrą sudegė vienuolynas ir bažnyčia
1698 02 07 ir 1699 08 13 – vienuolyną ir miestelėnus apiplėšė LDK kariuomenė
1703 03 08 – miestelį buvo užėmęs generolo Lėvenhaupto vadovaujamas švedų kariuomenės dalinys
1704 05–06 – ties miesteliu įvyko LDK ir Švedijos kariuomenės dalinių susirėmimas po XVIII a. pradžios karo (baigėsi 1721 m.) miestelyje apsigyveno žydų
1732 m. – veikė evangelikų reformatų mokykla
1736 ar 1738 m. – popiežius Klemensas XII leido įsteigti šv. Škaplieriaus broliją
1745 m. – Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius konsekravo atstatytą katalikų bažnyčią
1752 m. – buvo žydų maldos namai
17451773 m. – pastatytas mūrinis vienuolynas
1755 m. – pastatyta špitolė
17661767 m. ir 1793 m. – sumažinta parapija
1775 m. – veikė ne mažiau kaip 14 karčemų
1780 m. – sudarytas karmelitų jurisdikos inventorius
1786 m. – Linkuva pažymėta Biržų kunigaikštystės žemėlapyje
1800 m. – veikė parapinė mokykla
1803 06 08 – gaisro metu sudegė 48 sodybos ir krautuvės
18201825 m. – suremontuotas vienuolynas
1827 m. – ištapytos kai kurios vienuolyno patalpos
1832 09 07 – caro valdžios įsaku vienuolynas uždarytas
1844 m. – įsteigta valstybinė mokykla, taip pat pradėjo veikti paštas, vaistinė
1861 metais Linkuva paskelbta valsčiaus centru, joje gausėjo krautuvių, smuklių, veikė vėjo ir vandens malūnai.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/septyniais-linkuvos-spinduliais-pro-gelynus-ir-murus/
1849 m. – sudarytas ankstyviausias kol kas aptiktas Linkuvos planas. Pastatytas Magazinas Linkuvoje
18601861 m. – šventoriuje pastatyta 14 kryžiaus kelio koplytėlių
1863 ir 1865 m. – sudaryti miestelio planai
1863 06 20–24 – miestelį buvo užėmę sukilėliai
1863 06 22 – gaisro metu sudegė 58 namai ir 27 krautuvės
1865 10 – gaisro metu sudegė 4 sodybos
1868 m. – įvyko du gaisrai, per kuriuos sudegė 10 namų su 22 krautuvėmis
1870 06 28 – sudegė špitolė
1873 04 01 – sudegė vienuolynas, apdegė bažnyčia
1873 m. – sudarytas miestelio dalies planas
18801891 m. – kapitaliai suremontuota bažnyčia
1890 m. – pastatyta Sinagoga
1898 m. – miestelyje veikė 55 prekybos įmonės
1905 02 28 – revoliucijos metu nušalinta valsčiaus valdyba
1905 11 25 – uždaryta valstybinė mokykla
1906 m. – sudegė mokyklos pastatas
1907 m. – pastatyta nauja mokykla
1908 m. – įsteigtas žemės ūkio kooperatyvas
1913 m. – įsteigtas Lietuvių katalikių moterų draugijos skyrius
1914 m. – atidaryta senelių prieglauda
1915 12 04 – sudaryta Linkuvos apskritis su centru Joniškėlyje
1915 m. – atkurta pradinė mokykla
1918 02 18 – pravesti rinkimai
1918 09 16 – įsteigta „Saulės” progimnazija
1918 11 27 – įvyko apskrities valsčių atstovų suvažiavimas
1919 10 16 – miestelį buvo užėmę bermontininkai
1920 m. – įsteigta verpykla
19201922 m. – veikė vakariniai pradžios mokyklų mokytojų kursai
1921 – 1922 m. – įsteigti Pavasario ir Darbo federacijos kooperatyvai, pieninė
1923 m. – progimnazijai suteiktos gimnazijos teisės
19241926 m. – keliasdešimt šeimų gavo žemės iš išparceliuoto Zabielos dvaro
1927 m. – suremontuota bažnyčia
1928 m. – pradėjo veikti vyskupo M.Valančiaus liaudies universiteto skyrius
1928 m. – sutvarkyta Bažnyčios gatvė
1929 m. – sudarytas buvusios J. Tiškevičiaus jurisdikos planas
1930 m. – suvalstybinta gimnazija
1930 m. – paleista elektros stotis, pradėjo dirbti mechaninis malūnas, vilnų vėlimo ir dažymo dirbtuvė
1930 m. – sudaryta gatvių schema
1931 m. – uždarytas Darbo federacijos kooperatyvas
1932 m. – pastatyta bendrovės “Gerovė” pieninė
1933 m. – Pakruojaus gatvė pavadinta Dariaus ir Girėno vardu
1935 m. – pastatyta dviaukštė gimnazija
1935 m. – sudarytas buvusios M. Zabielos jurisdikos planas
19371939 m. – parengti svarbiausių gatvių tvarkymo darbai
1937 07 30 – patvirtintas miestelio išplėtimo ir naujos turgavietės projektas
1937 m. – įsteigta viešoji biblioteka
1937 m. – pastatytas mūrinis “Lietūkio” sandėlis
1938 m. – pastatyta triaukštė Lindės Dobilo pradžios mokykla
1938 m. – sudarytas mūro rajono scheminis planas
1939 m. – pastatyti prapijos namai
1940 m. – nacionalizuotos didesnės krautuvės
1941 m. pradžioje – į Vokietiją repatrijavo 12 šeimų
1941 06 14 – suimta ir išvežta keliasdešimt miestelio ir apylinkės gyventojų šeimų
1941 07 – į Vakarus išvyko keliolika miestelio šeimų
1941 08 – vokiečiai sušaudė 614 žydų, kompartijos ir sovietų valdžios veikėjų
1950 06 20 – įsteigtas Linkuvos rajonas, miesteliui suteiktos miesto teisės
1950 m. – pradėjo eiti rajono laikraštis „Bolševikinis kelias”
1951 05 10 – pakeisti aikštės ir kai kurių pagrindinių gatvių pavadinimai
1951 m. – pastatyta elektros stotis
1954 m. – sudarytas pirmasis generalinis planas
1959 m. – parapijos namai perstatyti į kultūros namus
1959 m. – prie aikštės pastatytas tipinis 12 butų namas ir universalinė parduotuvė
1959 12 07 – panaikintas Linkuvos rajonas
1959 m. – rekonstruota Sinagoga, padaryta kino salė
1963 06 27 – Pakruojo rajono nutarimu mieste leista kurti gretimų Kalpokų ir Linkuvos kolūkių gyvenvietes
1967 m. – išasfaltuota Dariaus ir Girėno gatvė
1968 ar 1969 m. – pastatytas pieninės priestatas
1969 m. – sudarytas naujas generalinis planas
1969 m. – Linkuvai suteiktas vietos reikšmės urbanistikos paminklo statusas.

Architektūra[taisyti]

Miestas raiškaus spindulinio plano, savaimingai susiklostė iki XIX a. vidurio. Septynių gatvių sankryžoje yra netaisyklingo keturkampio formos aikštė. Svarbiausi statiniai:

Dvarai[taisyti]

Landsbergiai ir Pakruojo kraštas[taisyti]

2013 m. kovo 29 d.

Genė Juodytė

Yra Lietuvoje šeimų, kurių kelių kartų gyvenimai tapo neatskiriama tautos istorijos dalimi. Viena iš tokių – Landsbergiai. Sena ir garsi bajorų giminė, išauginusi Lietuvai ne vieną iškilią asmenybę.

Pavardė – nuo Landsbergo pilies

Landsbergių giminės pradžia siekia 1055 metus. Pagal senus vokiškus dokumentus giminės pradininku laikomas Verdeno (Vestfalijos kraštas, Vokietija) ministerialas Veselinas. Jo palikuonis riteris Pilypas Verdenietis 1294 m. tapo Landsbergo pilies, pastatytos šalia Rūro upės tuometinėje Bergo grafystėje, kaštelionu (pilies viršininku).

Jis pirmasis nuo pilies pavadinimo gavo Landsbergio pavardę. 1294–aisiais sukurtas ir Landsbergių giminės herbas. Jame pavaizduotos grotelės skyde, o virš jų – šuns galva su antkakliu. Tokie akcentai pasirinkti neatsitiktinai. Pilypas buvo atsakingas už pilies saugumą.

1450 m. vienas iš Landsbergių, vardu Vilhelmas, vesdamas turtingą vokietę, kraičio gavo Olpės pilį. Jo proanūkiai Vilhelmas ir Jonas XVI a. viduryje iš Olpės persikėlė į Kuršo kunigaikštystę.

Už gerą karo tarnybą Vilhelmas iš Kuršo kunigaikščio dovanų gavo Viekselno dvarą prie Tukumo (dab. Latvija). Kadangi buvo bevaikis, po mirties dvaras atiteko broliui Jonui, o vėliau dvarą paveldėjo pastarojo sūnus Adolfas.

Pirmasis Lietuvoje įsikūrė Adolfo sūnus Evartas (kituose šaltiniuose nurodomas Edvardas) Landsbergis. 1652 m. jis čia išsigijo du dvarus, iš kurių vienas buvo Pamūšyje (dab. Klovainių sen., Pakruojo r.).

Minimame dvare gyveno ne viena tos šeimos karta. Vienas iš Landsbergių buvo Pamūšio bažnyčios kunigas. Tas faktas užfiksuotas monografijoje „Daugyvenės kraštas“ (Kaunas, 1998). Čia rašoma, kad XIX a. „po paskutinio Pamūšio kunigo, dvaro kapeliono Landsbergio mirties bažnyčia kurį laiką neveikė“.

Grįždama prie pirmojo dvaro savininko Evarto (Edvardo), noriu paminėti, kad jis priklausė Vilniaus gubernijos bajorų bendrijai, o į žmonas buvo paėmęs garsios Tyzenhauzų giminės atstovę Oną. Pamūšio dvare gyveno ir jo sūnus Jurgis Adolfas. Pastarojo proanūkis Ignacas 1800-aisiais vedė senos vokiečių Vigontų (Wigandt) giminės atstovę Magdaleną ir kraičio gavo Triškonių dvarą (dab. Pakruojo r.). Magdalena ir Ignacas Landsbergiai užaugino visą būrį sūnų ir dukterų.

Vyriausiasis sūnus Karolis po Kražių mokyklos baigimo apsigyveno gimtuosiuose Triškoniuose, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1861 m. buvo išrinktas žemės teismo tarpininku. Sūnus Adolfas valdė Pavėzgių (dab. Pakruojo r.) dvarą. Buvo vedęs vokiečių kilmės Paberžės dvaro (dab. Kėdainių r.) savininkų Šilingų dukrą Konstanciją. Manoma, kad Konstancija ir Adolfas Landsbergiai palaidoti senosiose Pakruojo kapinėse.

Triškonių Landsbergiai (neskaitant kelių šeimų, kurios buvo sulenkėjusios) nenutolo nuo savo vokiškų šaknų, išlaikė liuteronų tikėjimą. Ši šeima – viena iš Landsbergių giminės atšakų, gyvenusių Pakruojo rajone. Iki šių dienų tarp Dūčių ir Triškonių kaimų esančiose kapinaitėse stovi masyvus obelisko formos paminklas, ženklinąs dvaro savininkų Magdalenos ir Ignaco amžinojo poilsio vietą. Tai seniausias Landsbergių giminės paminklas Lietuvoje.

Kompanščiznos Landsbergiai perėmė lenkiškas tradicijas

Kitai giminės atšakai priklausė Kompanščiznos (senuose dokumentuose nurodoma Kopanščyzna) dvare gyvenę Landsbergiai. Iki XIX a. 2-ojo dešimtmečio ta vieta vadinta ir Senąja Linkuva, ir Kopanščyžna, vėliau – tik Kompanščizna. Pirmasis čia apsigyveno garsaus Upytės pavieto sargybinio ir teisėjo Rapolo Pranciškaus Landsbergio (Rapolas – jau anksčiau minėto Pamūšio dvaro savininko Jurgio Adolfo anūkas) sūnus Kazimieras Landsbergis (1762–1842). 1797 ar 1798–aisiais iš dvarininko Bialkausko (Bialkovskio) nusipirko minimą dvarą. Su Bialkauskais buvo giminės. Kazimiero brolis Josefas buvo vedęs Kotryną Bialkauskaitę (Bialkovskytę). O kokie giminystės ryšiai siejo Triškonių ir Kompanščiznos Landsbergius? Paaiškinimas – trumpas: Kazimiero bei Ignaco tėvai buvo pusbroliai.

Kazimieras buvo vienas iš nedaugelio Kompanščiznos Landsbergių, vedusių vokietes. Jo žmona tapo vokiečių kilmės bajoraitė Bogumila Teofilė Podrezaitė (1784–1841). Ko gero prie Kazimiero Landsbergio Kompanščiznos dvaras buvo perstatytas.

Linkuvos gimnazijoje mokęsis Steponas Tamulionis (1927–2000) sūnui Evaldui yra pasakojęs, kad vokiečių okupacjos metais jis su kitais gimnazijos moksleiviais tvarkė minimo dvaro aplinką. Jis prisiminė, kad dvaras buvęs vienaukštis, ilgas medinis pastatas, turėjęs apie dešimt kambarių.

Po Kazimiero mirties Kompanščizna perėjo į jo sūnaus Vincento (1807–1857) rankas. Paskutinysis iš Landsbergių, valdęs dvarą, buvo taip pat Kazimieras (1842–1901). Jis – pirmojo dvaro savininko anūkas ir Vincento vyriausiasis sūnus (iš pastarojo santuokos su Vanda Kolbaite – aut. G. J.).

Kompanščiznoje gimė Kazimiero sūnus, vienas iš pirmųjų profesonalių Lietuvos bankininkų Česlovas Landsbergis (1869–?). Beje, pas jį Vilniuje Kazimieras Landsbergis ir praleido paskutiniuosius gyvenimo metus. Palaidotas Rasų kapinėse.

Nors tiksliai nenustatyta iki kada Kazimierui priklausė Kompanščiznos dvaras, manoma, kad iki XIX a. pabaigos. Vėliau dvarą įsigijo dvarininkai Bagdonavičiai. Po jų – Vilhelmas Vanagas.

Jau seniai sunyko medinis dvaras, iki šių dienų išliko tik du ūkiniai pastatai – klėtis ir arklidė. Priklauso jie dabar ūkinininkei Kristinai Pėželytei. O ir tokios vietovės, kaip Kompanščizna, neliko. Ji gyvena tik senųjų vietos žmonių atsiminimuose. Dabar tai – Vaižgantų kaimas.

Skirtingai nei Triškonių, dauguma Kompanščiznos Landsbergių savo vokiškąją kilmę buvo pamiršę. Giminės vyrai buvo vedę daugiausiai lenkes. Jų įtakoje perimta lenkų kalba, lenkiška dvasia auklėti vaikai. Vokiškas tradicijas buvo išlaikęs tik vienas kitas giminės narys.

Kompanščiznos Landsbergiai buvo laidojami Linkuvos kapinėse. Šios giminės atstovei, Vincento Landsbergio dukrai iš pirmosios jo santuokos su Vanda Kolbaite, Bogumilai Landsbergytei (1836–1903) ir jos vyrui Donatui Jasienskiui (1832–1901) kapinėse pastatytas juodo akmens kryžius. Kur minimose kapinėse palaidoti kiti Kompanščiznos Landsbergiai (iš bažnytinių mirties metrikų knygų nustatyta, kad tose kapinėse galėjo būti palaidota apie dešimt), nėra išaiškinta.

Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis – lietuvybės puoselėtojas

Kompanščiznos Landsbergių giminė su Lietuva susijusi ne tik gyvenimo faktu, bet ir gražiais darbais tam kraštui. Šios giminės atstovai buvo lietuvybės puoselėtojai.

Pirmasis, pasukęs to link, buvo dramaturgas, publicistas, teatro veikėjas Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis (1852–1916). Jis pirmasis iš giminės susilietuvino ir vokišką Landsbergio pavardę, kuri, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia žemės kalnas. Nuo 1890 m. šalia Landsbergio pavardės atsirado ir jos lietuviškas atitikmuo Žemkalnis.

Gimė Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis 1852 m. vasario 2 d. Birželių dvare (dab. Panevėžio r.) jau anksčiau minėto Kompanščiznos dvaro savininko Vincento Landsbergio ir Rozalijos Jasienskytės (1816–1904) šeimoje. Birželių dvaras buvo motinos Rozalijos, lenkų bajorų Viktoro ir Barboros Jasienskių dukros, gimtinė. Šis dvaras Gabrieliaus gimimo vieta nurodomas naujesniuose šaltiniuose, o senesniuose – Kompanščizna.

G. Landsbergio anūkas profesorius Vytautas Landsbergis vienoje LTV laidų „Įžvalgos“ yra sakęs: „Juozo Tumo Vaižganto rinktoje archyvinėje medžiagoje apie senuosius lietuvių rašytojus esu aptikęs vieno seno kunigo liudijimą, užrašytą lenkiškai. Tai būtent liudijimas apie Gabrielių Landsbergį, padėjęs atstatyti tikslią jo gimimo vietą – Pumpėnų parapijoje, Birželių palivarke, netoli Panevėžio“.

Gabrieliaus Lansdbergio – Žemkalnio atminty Kompanščizna iškilo vėliau ir tokiu epizodu: „[...] Laike pačio subruzdimo 1863 m. buvau namie. (Gyvenome savo dvare apie Linkuvą). Mano akyse praėjo ta 1863 metų tiek nelaimių mums atnešusi audra. Nors mano a. a. motina veikliai sukilime dalyvavo, nors du broliu ir dėdės buvo sukilėlių eilėse, o vienas dėdė, buv. rusų kariuomenės pulkininkas, dargi partijai vadovavo, aš vis tik žiūrėjau į visa su neužsitikėjimu, ypač į emisarus – lenkus iš Varšuvos, kurie, nemokėdami lietuviškai kalbėti, lakstė po dvarus ir sodžius, kurstydami žmones eiti į „mišką“ (supr. – į sukilimą) ir duot propagandai pinigų. Ar todėl, kad jų veiduose man rodėsi vien veidmainybė, ar dėl kokios kitos priežasties – aš nežinau; bet aš jų stačiai neapkenčiau. Mano brolis, gražiai apsišarvojęs ginklais, apsivilkęs lietuvių gražiai išpuošta sermėga, kiek sutaikino mane su tuo sukilimu.

Kuo išaiškinti 11 metų vaiko tokia opozicija – nežinau“.

Nebajoriškas bajoro gyvenimas

Gyvenimas Gabrieliaus nelepino. Priešingai – vėtė ir mėtė. Nors buvo bajorų sūnus, niekada negyveno bajoriškai. Tėvai vertėsi gan sunkiai. Jei prie senelio Kazimiero Kompanščiznos dvaras buvo pavyzdingai tvarkomas, tai visai kitokia situacija buvo, kai jis atiteko jo sūnui (Gabrieliaus tėvui – aut. G. J.).

Vincentas Landsbergis turėjo jaunesniojo karininko (poručiko) laipsnį. Neišmanydamas ūkio reikalų, dvarą visiškai nugyveno.

Mirė jaunas – nė penkiasdešimties nesulaukęs. Mažiausiajam Gabrieliui tuomet buvo penkeri. Šeima gyveno iš pašalpos, kurią našle likusi Rozalija Landsbergienė gaudavo iš Bajorų aprūpinimo fondo. Nors gyvenimo sąlygos buvo ne iš lengvųjų, motina nepamiršo vaikų lavinimo. Pati, būdama pianiste, muzikos mokytoja, ugdė ir jų muzikinį skonį. Be to, buvo „auksinių“ rankų moteris, dariusi labai gražius rankdarbius ir to mokiusi savo dukreles.

Dešimties sulaukęs Gabrielius buvo atiduotas į Mintaujos pensioną, po to perkeltas į Šiaulių gimnaziją. Čia Petro Vileišio įtakoje apsisprendė esąs lietuvis. Apie tai yra rašęs atsiminimuose: „[...] Besimokinant pritraukė mano domą ir gyvą simpatiją keliais metais vyresnis už mane Petras Vileišis. Jis buvo „staršu“ Suko internato; gyveno viename kambary su savo draugu Strelčiūnu ar Skvireckiu, su kuriuo kalbėdavo lietuviškai. Aš gyvenau kitame internate, bet mane traukte traukė pamatyti Petrą, pasigėrėti, kaip jis kalba lietuviškai.“

Gimnazijos nebaigė. Tolimesnis gyvenimas kuriam laikui išvedė iš Lietuvos, leisdamas pagyventi Rygoje (baigė telegrafo mokyklą), Maskvoje (dirbo telegrafe, kurį laiką universitete studijavo teisę), Kryme (Alupkos mieste ėjo telegrafo stoties viršininko pareigas). 1884 m. grįžo į Lietuvą. Išlaikęs privataus advokato egzaminus, įsidarbino Joniškėlyje dvarininko Karpio dvarų tvarkytoju (administratoriumi).

Suartėjo su vietos gydytojo Jono Leono Petkevičiaus šeima bei tautiškai susipratusia jo dukra Gabriele. Su Petkevičiumi buvo susijęs ir giminystės ryšiais. Gabrieliaus pirmoji žmona Marija–Magdalena Jakubauskaitė (Jakubovska) buvo Petkevičiaus sesers Karolinos duktė. 1879 m. liepos 15 d. Klovainių bažnyčioje užregistruota jų santuoka. Deja, 1880 m. ją nutraukė Marijos mirtis. Palaidota Alupkoje, kur tuo metu juodu su vyru gyveno.

Kryme Gabrielius Landsbergis vedė antrąkart. Į žmonas išsirinko lenkų bajoraitę Česlavą Lukaševičiūtę (1860–1907), kilusią iš Voluinės gubernijos. Anot Vaižganto, tai buvo nepaprastai kantri, dora, gera ir garbingo būdo žmona.

„Manyje lietuvio siela buvo tik užmigdinta“

Iki apsigyvenimo Joniškėlyje G. Landsbergis – Žemkalnis laikėsi nuošalyje lietuviško judėjimo. Petkevičių namuose gautos tautiškumo pamokos pakeitė gyvenimą. Nuo tų laikų jam „priklijuojama“ litvomano etiketė.

Po daug metų į klausimą, kodėl jis atsirado lietuviškame sąjūdyje, G. Landsbergis atsakys : „[...] Manyje lietuvių siela buvo tik užmigdinta, ir reikėjo tik kibirkštėlės, kad ji prisikeltų, prasiblaivintų ir stotų tėvynės sūnų eilėn“.

Joniškėlyje gyveno neilgai. Apie 1886-uosius dvarininko Karpio buvo perkeltas į Linkavičius (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma Linkaučiai – aut. G. J.). Landsbergių šeima apgyvendinta vietos dvare.

„Linkavičių dvaro rūmai – paprastas medinis vieno aukšto pastatas, tik gerokai didesnis negu stambaus kaimiečio namai. Rūmuose – du butu. Viename įgaliotinio Landsbergio šeima, kitame – šeima girininko, kurio žinioj visi Karpio miškai ir tų miškų eiguliai, vadinami čia, darkytu žodžiu, lesvinčiais“- rašė iš Diržių kilęs teisininkas ir bendražygis Motiejus Čepas, lankęsis šiame dvare.

Dvaro reikalus derino su tautiniais

Tačiau ne rūmai dabar rūpėjo Landsbergiui. O tautiška veikla, pradėta Joniškėlyje ir gyvenimui suteikusi naują prasmę. Ir sąlygos jai buvo palankios.

Prižiūrėdamas, kaip Karpiui priklausiusių dvarų nuominininkai vykdo įsipareigojimus, nemažai keliavo. Tose kelionėse ieškojo ir bendraminčių, dirbusių lietuvių tautos labui. Nukakdavo ne tik į tolimąją Suvalkiją, bet ir į Latviją. Ypač dažnas svečias būdavo Mintaujoje, kur Jablonskių namuose būrėsi aktyvūs lietuviai inteligentai.

Kelionės padovanodavo naujų pažinčių ir naujų draugų. Jose susipažino su „Varpo“ laikraščio bendradarbiais Petru Matulaičiu, Juozu Lozoraičiu, Petru Leonu, Vincu Kudirka. Landsbergis ne tik pats mėgdavo lankyti lietuviško sąjūdžio simpatikus, bet ir juos noriai kviesdavosi į savo namus.

“ Beveik visi ano laikotarpio veikėjai, tai pavieniai, tai grupėmis, tai sykį ir „en masse“ lankydavosi pas mane Linkaučiuose. Jų brangūs vardai giliai įsibrėžė mano širdyje“, – teigė atsiminimuose G. Landsbergis.

Linkavičių svečiais buvo Vincas Kudirka, Motiejus Čepas, Adomas Sketeris, Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas, Liudas Vaineikis, Antanas Kriščiukaitis ir kt. Neaplenkdavo tų namų ir knygnešių karaliumi tituluojamas Jurgis Bielinis. Jo apsilankymus G. Landsbergis – Žemkalnis yra įamžinęs savo atsiminimuose:

„Atsimenu vieną tokį atsitikimą mano namuose. Linkaučių dvare (kur gyvenau, valdydamas Karpių reikalus ir dvarus) atvažiavo Bieliakas su „tavoru“. Sūnų palikęs ratuose, pats su knygomis įėjo virtuvėn. Iš čion mano šeimyna įvedė jį miegamajan, ir prasidėjo prekyba. Tik kaip reikia, ne ilgam trukus, patėmijom, kad apie Bieliako vežimą sukasi uriadninkas, mat, buvo jį atsivijęs iš miestelio. Išėjau – žiūriu, uriadninkas kalbina Bieliako vaiką. Priėjęs maloniai pasisveikinau su juo ir, paėmęs po ranka, vedu jį tiesiai į svečių priegonkį. Paprastai uriadninkas su reikalais eidavo į mano kabinetą per virtuvę, todėl didžiai nusistebėjo, atsiradęs salione.

Mano [...] žmona, supratus mano manevrą, įnešė salionan degtinės ir užkandų. Galas toks, kad didžiai pakakintą ir elegiškame ūpe uriadninką ne be vargo įsodinome į ratus ir, išlydėję iki vieškeliui, paleidome.“

Ypač daug svečių pas Landsbergius suvažiuodavo liepos 20-ąją, kuomet buvo švenčiamas Gabrieliaus žmonos Česlavos vardadienis.

Landsbergių namai Linkavičiuose buvo tapę tikru lietuvybės centru, lietuvių inteligentų susibūrimo vieta. Tuose susibūrimuose buvo aptariami ne tik „Varpo“ laikraščio ar kiti svarbūs lietuviški reikalai. Čia būta ir pasilinksminimų, kurių metu susipažindavo jaunieji Lietuvos patriotai.

Lietuvos patriotų piršlys

O ir supiršti jaunas poras mokėjo Gabrielius. Čia reikėtų įsiterpti ir konstatuoti faktą, kad tais laikais mokslus baigusiems lietuviams ne taip paprasta buvo surasti išsilavinusią žmoną lietuvaitę.

Kai Jonas Jablonskis (vėliau žinomas kalbininkas – aut. G. J.), apsilankęs Linkuvoje, pasiguodė, kad niekaip nerandąs merginos, tinkančios į pačias, problema kaip mat buvo išspręsta. Nuotaka buvo surasta. Tiesa, ne katalikė, o evangelikė reformatė – kalvinė, bet, anot G. Landsbergio, lietuviškesnė už lietuvaitę ir labai išsilavinusi. Tai buvo žeimeliškio gydytojo Adomo Sketerio sesuo Konstancija.

Po kelių mėnesių pažinties atšoktos vestuvės. Be žmonos neliko ir trisdešimties sulaukęs Pranas Mašiotas. Žinoma, ir čia neapseita be Landsbergio tarpininkavimo. Geram draugui pasiūlė susipažinti su Liesų dvare gyvenusia jo dukterėčia Marija Jasienskyte. 1894 m. vasarą Marija Jasienskytė tapo Mašiotiene.

Pats Landsbergis vestuvėse nedalyvavo. Supyko, kad Pašvitinio klebonas atsisakė jaunavedžiams duoti lietuvišką šliūbą. Gyvenant Linkavičiuose, teko pabūti ir tikru piršliu steigviliečio, o tuo metu Rozalimo provizoriaus Aleksandro Januškevičiaus vestuvėse. Ilgai tos vestuvės, kurioms lietuvišką atspalvį suteikė pats piršlys, buvo prisimenamos.

Mylėjo G. Landsbergį žmonės už jo liežuvio miklumą, už artistiškumą, už sugebėjimą, net ir nesistengiant, tapti kompanijų siela.

Panašiu laiku, kai Landsbergis apsigyveno Linkavičiuose, greta Linkuvoje įsikūrė kitas susipratęs lietuvis, jaunas gydytojas Kazimieras Jasienskis (Landsbergio sūnėnas, netikros sesers Bogumilos sūnus – aut. G. J.).

Anot P. Mašioto, “..susidarė kurį laiką trikampis Joniškėlis – Linkaučiai – Linkuva, tikra bajorų inteligentų tvirtovė, pasiryžusi varyti lenktynes su kaimo kilmės inteligentais tautos žadinimo, blaivinimo srityje.“

Globojo vietos jaunuomenę

Tautiškumo dvasią Landsbergis ugdė ir vietos jaunuomenėje, skatindamas ją mokytis lietuviško rašto ir darbuotis tautos labui. Vienas iš tų, kuriuos globojo Landsbergis, buvo Jonas Žąsinas. Apie tai leidinyje „Knygnešys“ (Kaunas, 1928, t.2) rašoma:

„Jonas Žąsinas gimė 1876 metais, Mūrdvary, Šiaulių aps. Pradžios mokyklą Linkuvoj užbaigęs, rodos, 1890 metais pirmuoju mokiniu ir todėl mokytojas rusas prikalbėjo, kad jis stotų į mokytojų seminariją, žadėdamas išrūpinti stipendiją. Tėvai, pasitarę su vietos klebonu kun. Jasinskiu, nesutiko, bijodami, kad Jonelio nepaverstų į rusą.

Visą tai sužinojęs (rodos, kad tuokart buvęs klebonijoje ir girdėjęs Žąsinų kalbą su klebonu), Liandsbergas Žemkalnis paėmė Joną pas save neva raštininkauti. Pas Žemkalnį Jonas pramoko lietuviškai rašyti ir susipažino su Jurgiu Bieliniu, kuris dažnai ten atvažiuodavo. Pas Žemkalnį dažnai suvažiuodavo lietuvių inteligentų: Jablonskis iš Mintaujos gimnazijos, gydytojas Kazys Jasinskis ir kiti. [...] Toliau tie patys inteligentai įkalbėjo Joną eiti į kaimą mokyti vaikus lietuviškai. Jis sutiko.“

Jonas Žąsinas kurį laiką apie Linkuvą mokė vaikus lietuviško rašto, platino draudžiamą spaudą. Jis – vienas žinomiausių Linkuvos apylinkių knygnešių, spaudą platinęs iki pat jos draudimo panaikinimo.

Linkavičiuose gimė būsimasis Jono Jablonskio žentas

Landsbergių šeima Linkavičiuose patyrė ir šeimyninę laimę. 1893 m. kovo 10 d. gimė ilgai lauktas sūnus (šeimoje augo keturios mergaitės), būsimasis architektas ir Jono Jablonskio žentas. Laimingas tėvas sūnui išrinko lietuvišką Vytauto vardą. Deja, kunigas nesutiko su tokiu pasirinkimu. Teigdamas, kad tai ne krikščioniškas vardas, pasiūlė pridėti dar ir antrą. G. Landsbergis labai įsižeidė ir užsiminė, kad kreipsis į protestantų kunigą. Sielų ganytojas, nenorėdamas prarasti savo bažnyčiai dar vieno kataliko, nusileido.

Berniukas buvo pakrikštytas Linkuvos bažnyčioje. Krikšto tėvais buvo Marija Jasienskytė ir jos tėvas Donatas Jasienskis.

Nepaisydamas aplinkinių dvarininkų – bajorų protestų, G. Landsbergis įrašė sūnų į valsčiaus knygą, kur buvo registruojami tik valstiečių vaikai. Tai reiškė visišką atsiskyrimą nuo bajorų ir susidėjimą su valstiečiais.

Bajorai pradėjo akcijas prieš G. Landsbergį, sukompromitavusį jų luomą ir savo tikslą pasiekė. Netrukus buvo gautas vyriausybės „pasiūlymas” arba geruoju palikti Lietuvą, arba būsiąs išvežtas administraciniu būdu.

G. Landsbergis pasirinko pirmąjį variantą. 1894 m. išvyko į Maskvą, o žmona su vaikais laikinai liko Lietuvoje.

Tolimesnis Landsbergių gyvenimas su Pakruojo kraštu nebesusijęs.

Sodyboje kurį laiką gyveno Jonas Zemeliauskas


LINKUVOS DVARAI[taisyti]

18 a. pabaigoje Linkuvos dvarą (dwor Stary Linkow) su Butėnų, Skėrių ir Plikelių kaimais turėjo Pulkovskiai.

Taip pat minimas Telšių seniūnui Zabielai priklausęs Linkuvos dvaras su Kalpokų, Jurgaičių kaimais ir eiguva prie miško.

PALINKUVĖS DVARAI

18 a. pabaigoje Palinkuvės (Podlinkow) dvarą su Dūčių, Laborų, Guostagalio, Voronėlių, Liesų, Sterkonių kaimais turėjo Upytės pavieto vėliavininkas Benediktas Karpis.

Taip pat minimas pakamario Jurgio Turnoff Palinkuvės dvaras su Megučionių, Paberžių (Poberesty), Latvelių, Papušėlių, Oniūnų, Smilgelių, Stipinų, Vienžindžių (3 dūmai ir karčema) kaimais, Paplonių palivarku su Kurnonių ir Trumponių kaimais ir Keliuotiškių palivarku su Keliuotiškių, Rudžionių, Grikpėdžių (2 dūmai) kaimais.

MŪRAVOTO DVARAS

Mūravoto (Murowany) dvarą su Kizerių, Kalpokų, Ratkūnų, Eirimonių (Eyrymany) kaimais, Joneloniu palivarku su Jonelonių, Gaižūnų (4 dūmai) kaimais ir Gaižūnų palivarku ir 2 dūmais Gaižūnų kaime (Gaižūnų palivarke ūkininkavo Grochovskiai) 18 a. pabaigoje turėjo Upytės pavieto rotmistras Daugvilavičius.

Kyzerių palivarką 18 a. pabaigoje turėjo bajoras Ignacas Daunoravičius.

PAMŪŠIO DVARAI

Pamūšio dvarą su Belkovčyznos (Bialkoczyzna) ir Titonių palivarkais, Krukovčyznos, Laiškonių, Pamūšninkų, Lumbelių, Daržinykų, Veselkiškių, Titonių, Miciškių, Nakiškių, taip pat Pazūkų, Ožkyčių kaimais 18 a. pabaigoje turėjo bajoras Jonas Ruselas.

Kitą Pamūšio dvarą su Kareiviškių arba Pakruojščyznos (Pokroyszczyzna) palivarku Impolės, Pamuckų, Bagdonėlių, Girbutkių, Vaiškonių kaimais turėjo Upytės pavieto teisėjas Mykolas Kosciuška.

PUKNIONIŲ DVARAS

Puknionių dvarą su Puknionių, Zimbiškių, Blekonių, Kibiškių, Tautkūnų kaimais 18 a. pabaigoje turėjo Starodubo seniūnas LDK teisėjas Juozapas Straševičius.

RAUDONPAMŪŠIO KRAŠTAS

Raudonpamūšio dvarą su Bučiūnų, Butėnų ir Plunkių kaimais 18 a. pabaigoje turėjo baronas Rahden.

DOVYDIŠKIO DVARAS

Dovydiškių dvarą su Kapčiūnų, Tryčių, Myciškių (vienas dūmas), Laiškonių (vienas dūmas) kaimais 18 a. pabaigoje turėjo kapitonas Kristupas Harenas.

LINKAVIEČIŲ DVARAI

1775 m. Linkaviečių dvarą (dwor Dolny Linkowiec) su Šikšnių, Antaniškių, Barysų, Degesių, taip pat Ruškelių kaimais turėjo Upytės pavieto seniūnienė Puzinienė.

Taip pat Puzinienei priklausė iš Biržų kunigaikštijos atitekusi Daugelonių vaitystė su Daugelonių, Mikalajūnų, Tulminių, Skironių, Laborų kaimais.

18 a. pabaigoje Linkaviečių dvarą (dwor Dolny Linkowiec) su Antaniškių, Šikšnių (kaimo dalimi), Degesių ir Ruškelių kaimais turėjo Upytės pavieto seniūnienė Antanina Puzinienė.

1775 m. Kalno arbą Aukštutinių Linkaviečių dvarą su Šikšnių, Ūdekų ir Gudžiūnų kaimais turėjo Steigvilių seniūnienė Puzinienė.

Jai taip pat priklausė Steigvilių seniūnija su Steigvilių, Bardiškių, Miciūnų, Mažonių kaimais ir Liaudiškių seniūnija su Liaudiškių kaimu ir Rinkūnų palivarkas su Rinkūnų kaimu.

18 a. pabaigoje minimas Steigvilių seniūnienės Puzinienės Linkaviečių dvaras (Dwor Gorny Linkowiec) su Žiniūnų palivarku ir Šikšnių (kaimo dalimi), Gudžiūnų, Ūdekų, Gataučių kaimais ir Kerkšnio vienkiemiu.

Daunorių kaimą 18 a. pabaigoje nuomojosi bajoras Tomas Goštautas.

DAUGELONIŲ VAITIJA

Daugelonių vaitiją su Mikalajūnų, Tulminių, Skironių, Laborų kaimais ir karčema 18 a. pabaigoje nuomojosi broliai Mykolas ir Juozapas Pangovskiai


JUDIŠKIŲ PALIVARKAS

Judiškių palivarką su Judiškių ir Vizgonių kaimais 18 a. pabaigoje turėjo šambelionas Mykolas Cibovičius.

19 a. minimas bajorės Kosciuškienės Judiškių dvaras.

TRIŠKONIAI

Triškonius ir Janulonius 18 a. pabaigoje turėjo prancūzų kariuomenės kapitonas Kristupas Vigantas.

VALAKŲ DVARAS

19 a. minimas Tiškevičiaus Valakų dvaras.

JONELONIAI

19 a. minimas bajoro Lapinskio Jonelonių dvaras.

STUFO PALIVARKAS

19 a. minimas Stufo palivarkas.

PUPIŠKIAI

19 a. minimas Šv. Karmelitų Pupiškių palivarkas.

KOPANŠČYZNOS DVARAS

19 a. minimas Landsbergų Kopanščyznos dvaras.

SPRAKŠIAI

19 a. minimas Sprakšių palivarkas.


LINKUVOS parapijos dvarai ir sodybos[taisyti]

V.Didžpetrio knygoje LINKUVA 2018 m.

Linkuvos siauruko stotis[taisyti]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Linkuvos siauruko stotis.

Linkuvos siauruko stotis buvo pastatyta 1920-1922 m. nutiesus Linkuvos-Petrašiūnų siauruko atšaką.

Linkuvietė T. Katilienė prisimena, kad Linkuvoje nedaug būdavo pramogų, todėl miestelio gyventojai, ypač mokiniai, buvo pamėgę rinktis į geležinkelio stotį sutikti ir išleisti siauruko traukinių. Kai būdavo gražus oras, patraukdavo bėgiais link artimiausio kaimo ir grįždavo linksmai pasivaikščioję, padainavę. Siauruku į Linkuvą buvo atvykęs Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona.

1996 metais Lietuvos Vyriausybės nutarimu uždaryti 102 kilometrai siaurojo geležinkelio Panevėžio - Joniškėlio - Biržų ir Joniškėlio - Linkuvos ruožai.

Renginiai[taisyti]

Europos kultūros paveldo dienos[taisyti]

Raudona Lieka'17 Raudona Lieka'18

Gyventojai[taisyti]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2021 m.
1833 m. 1867 m. 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1959 m.sur. 1970 m.sur. 1976 m.
745 474 2 077 1 851 2 144 1 950 1 900
1979 m.sur. 1986 m. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2006 m. 2011 m.sur. 2021 m.
1 876 2 100 2 025 1 797 1 772 1 550 1 283

Žymūs žmonės[taisyti]

Daugiau Linkuvos gimnaziją garsinantys mokiniai

Šaltiniai[taisyti]

  • Sudarė Teodora Katilienė, „Linkuva ir linkuviai“ XX amžiaus pirmoji pusė, straipsniai ir nuotraukos; Vilnius, 2012.
  1. Linkuva. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. Линковъ. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 51 psl. (rus.)
  3. Pamūšio dvaras II. Šiaulių kraštas.
  4. Pamūšio dvaras II. Buvusių dvarų sodybų želdiniai.
  5. Žiemgalos lygumų vėjų išsupuotas.
  6. Linkuvos socialinių paslaugų centras
  7. Linkuvos meno kolektyvai
  8. Linkuva SSRS genštabas 1985–1990 m.
  9. Linkuva loadmap.net
  10. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 125–126 psl.
  11. „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 264 p.
  • Linkuva. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. II (L–Ž). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. – 226 psl.
  • 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 20–21 psl.
Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Linkuva“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai:
  • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 100% (+53565-2000=51565 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 26% (+14026-9983=4043 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 3% (+1469-3594=-2125 wiki spaudos ženklai).
  • Rimantas Lazdynas – redaktorius – 0% (+31-0=31 wiki spaudos ženklai).
  • Aloyzas Rapševičius – redaktorius – 0% (+11-0=11 wiki spaudos ženklai).