.svg){kind=small}
_1898.jpg)
|
Linkuva
Kitos reikšmės – Linkuva (reikšmės).
| Linkuva | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
  | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
  Linkuva | ||||||||||||||||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3 | ||||||||||||||||
| Respublika: |  Lietuva
| |||||||||||||||
| Apskritis: |  Šiaulių apskritis
| |||||||||||||||
| Savivaldybė: |  Pakruojo rajono savivaldybė
| |||||||||||||||
| Seniūnija: | Linkuvos seniūnija | |||||||||||||||
| Gyventojų: | 1 283 (2021 m.) | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Istoriniai pavadinimai | ||||||||||||||||
| Pašto kodas: | LT-83046 | |||||||||||||||
|
| ||||||||||||||||
|
| ||||||||||||||||
 Vikiteka: |
LinkuvaVikiteka | |||||||||||||||
Linkuva – miestas Pakruojo rajono savivaldybėje, 14 km į šiaurės rytus nuo Pakruojo, prie krašto kelių 151 Pakruojis–Linkuva, 211 Linkuva–Žeimelis ir 152 Joniškis–Linkuva sankryžos. Miesto plotas 2,64 km². Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Centro ir Parko). Miesto centras su unikalia gatvių struktūra (labai vertinga centrinė aikštė, iš kurios spinduliais išeina 7 gatvės) – urbanistikos paminklas (nuo 1969 m.), vienas seniausių Lietuvos Žiemgalos miestelių.
Miesto šventė – liepos 16 diena, kai vyksta Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai („Škaplierna“), vyksta naktinės žvakių procesijos, sporto varžybos, koncertai, kiti renginiai.
LINKUVOS HERBAS
Linkuva – vienas seniausių Šiaurės Lietuvos miestelių, penketą amžių turėjęs reikšmingą poveikį ne tik šio krašto, bet ir visos Lietuvos kultūrai, dvasiniam ir ekonominiam gyvenimui, 2000 metų liepos mėnesį šventė 500 metų jubiliejų.
1500 metais pastatyta medinė Linkuvos bažnyčia, daugiau nei 200 metų krašto istoriją turtinęs karmelitų vienuolynas davė pradžią miestelio plėtrai.
Pagal žmonių pasakojimus, Linkuva kadaise buvusi visai kitoje vietoje, prie pat Mūšos. Vietovė LINKUVA buvusi pavadinta todėl, kad toje vietoje Mūša linkstanti į šiaurę, kur toliau su Nemunėliu ir Latvijos teritorijoje sudaro didelę upę – Lielupę, įtekančią į Baltijos jūrą.
Buvusi senoji medinė Linkuva sudegusi, o atsikūrusi naujojoje dabartinėje vietoje ant aukštumų, kur kur pavasariniai potvyniai nebepavojingi.
Piliakalniai, pilkapiai, alkavietės byloja, kad Linkuvos apylinkės buvo gyvenamos nuo senų laikų. Vartburgo kronika mini kryžiuočių žygius į Linkuvos žemes 1371-1378 m.
1626 m. LDK lauko etmonas Kristupas Radvila Lietuvos ir Lenkijos karo su Švedija metu Linkuvoje buvo įsirengęs laikinąją stovyklą.
Brukuotoje keturkampėje centrinėje aikštėje esančioje rinkoje kas savaitę vykdavo turgūs, nuo seno klestėjo linų prekyba, vilnų karšyklos.
Reikšmingą miestelio bendruomenės dalį sudarė žydai. Statistiniai duomenys byloja, kad 1925 m. iš 1800 Linkuvos gyventojų 800 buvo žydų tautybės žmonės. Minias žmonių nuo seno į miestelį sutraukdavo Škaplierinės atlaidai liepos 13-16 dienomis, išlaikę tradiciją iki šių dienų.
Centrinė Linkuvos dalis – urbanistikos paminklas.
1918 metais įkurta Linkuvos gimnazija tapo Šiaurės Lietuvos švietimo židiniu. Linkuvoje gimė žinomas kraštotyrininkas Juozas Lingis, Lietuvos vardą populiarinęs Skandinavijos šalyse.
Netoli esantis Veselkiškių kaimas mena kompozitoriaus, dirigento, pedagogo Juozo Pakalnio vaikystę. 2012 metų rudenį iškilusi memorialinė kompozicija „Čia mūsų namai“ primena iš Titonių kaimo kilusio rašytojo Juozo Paukštelio sąsajas su Linkuva.
Sprakšių kaime gimė Lietuvos kariuomenės vadas (1921-1922), karo aviacijos viršininkas (1920-1927) generolas leitenantas Juozas Kriaucevičius.
Iš Linkuvos bei pastarosios apylinkių į plačius gyvenimo vieškelius išėjo rašytojai Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Konstantinas Jasiukaitis, jūrų kapitonas Juozas Kaškelis, tarpukario Lietuvos kariuomenės pulkininkai Č. Januškevičius, A. Šumskis, dailininkai A. Motiejūnas, N. Gaigalaitė, J. Vasilevičius, aktoriai S. Račkys, R. Jovas.
Pedagogės Stanislavos Lovčikaitės (1929-2013) įkurtas „Linkavos“ etnografinis ansamblis (1980) – plati Šiaurės Lietuvos etninės kultūros panorama, sugrąžinanti į nūdieną protėvių dvasinį palikimą – šeimos, darbo švenčių skambesį, papročius bei tradicijas.
Apie linkuvių dėmesį gimtajam kraštui, garbingai praeičiai byloja 2018 m. vasarą centrinę aikštę papuošęs paminklas „Linkuvai ir linkuviams“ (skulptorius A. Bosas).
1950-1959 m. Linkuva buvo rajono centras, miesteliui suteiktos miesto teisės.
Garbingą šimtmečių istoriją menanti Linkuva istorinio herbo neturėjo. Ieškant simbolių, labiausiai atspindinčių vietovės istoriją, tradicijas, profesorius J. Galkus, peržvelgęs Linkuvos istorijos puslapius, Heraldikos komisijai pasiūlė herbe pavaizduoti vieną gražiausių, architektūriniu aspektu įdomiausią Lietuvos kulto pastatų – Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią.
Kitu simboliu tapo auksiniame lauke nusidriekęs mėlynas upės linkis, lydimas trijų žalių dobilų lapų. Vingis (figūra heraldikoje vadinama gegne) simbolizuoja miesto geografinę padėtį ir vardo kilmę, trys dobilo lapai – vietovės žemdirbišką charakterį, auksas – krašto turtingumą.
Herbo skydas perkirstas į dvi dalis. Mėlynojoje jo galvoje vaizduojama sidabrinė bažnyčia su auksiniais bokštų stogais ir kryžiais. Po ja auksiniame lauke nuleista mėlyna gegnė (upės vingis), lydima trijų žalių dobilo lapų.
Dailininko J. Galkaus sukurtą Linkuvos miesto herbą Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1995 m. vasario 17 d. (posėdžio protokolas nr. 128). Herbo spalvų fone išdėstyti simboliai puošia Linkuvos miesto vėliavą.
Geografija
Lietuvos žemėlapis (Linkuva) 1898 metai
Linkuva iš skrydžio. Fotografavo Valentinas Mitė
Linkuva į Žeimelio pusę. Fotografavo Arnas Valys. 2020 balandis
Fotografavo Arnas Valys. 2020 balandis
Linkuva. Centras. Fotografavo Arnas Valys. 2020 balandis
Linkuva.Kalpokai. Fotografavo Arnas Valys. 2020 balandis
Linkuva. Pietinė dalis. Laukai. Fotografavo Arnas Valys. 2020 balandis
Linkuva. Pietinė dalis. Fotografavo Arnas Valys. 2020 balandis
Linkuva. Vakarinė dalis. Fotografavo Arnas Valys. 2020 balandis
Linkuva.Linkuvos kapinės. Fotografavo Arnas Valys. 2020 balandis
Bažnyčia 2023-09
Linkuva f.A.Atkočiūnas2023
Linkuva F.V.Pėželis.2023
Lionkav. Fotografavo Rimantas Motiejūnas 2020 m.
Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia 2019-12 V.Mitė
Valentinas Mitė Linkuvos bažnyčia 2019-07
Linkuva 2018 žiema f Vidmantas Pėželis
Linkuvos bažnyčia. f. Tomas Janavičius 2021-06-11
Linkuva įsikūrusi Mūšos-Nemunėlio žemumoje, Linkuvos kalvagūbryje, 70–80 m virš jūros lygio. 6 km į vakarus nuo Linkuvos teka Beržtalis.
Linkuvą su kitais miestais ir miesteliais jungia keliai: Linkuva įsikūrusi Mūšos-Nemunėlio žemumoje, Linkuvos kalvagūbryje, altitudė 70–80 m virš jūros lygio. 6 km į vakarus nuo Linkuvos teka Beržtalis.
- 152 Joniškis–Linkuva
- 211 Linkuva–Žeimelis
- 1609 Bariūnai–Bučiūnai–Pašvitinys–Linkuva
- 2902 Linkuva–Degėsiai–Gedučiai
- 2904 Linkuva–Joniškėlis–Pumpėnai
Žemėlapiai
| Linkuva TSRS topografiniame žemėlapyje[8][9]. |
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Istorija
Linkuva pirmąkart minima 1371 m. Vartbergės Livonijos kronikoje. 1500 m. minimas Linkuvos dvaras. 1500 m. pastatyta pirmoji Linkuvos bažnyčia, įsteigta katalikų parapija. Tarp 1506–1520 m. Bialozorai įkūrė Linkuvos miestelį. 1605 m. minima Linkuvos evangelikų reformatų bažnyčia. XVI–XIX a. Linkuva dažnai buvo niokojama gaisrų, karų, vidaus nesutarimų.
XVI a. 2-ojoje pusėje ir XIX a. pradžioje veikė parapinė mokykla. 1634 m. įsteigtas Linkuvos karmelitų vienuolynas, uždarytas 1832 m., ir jurisdika. 1690 m. jurisdikai suteikta turgaus ir prekymečių privilegija. 1861–1950 m. buvo valsčiaus centras. 1863 m. Linkuvą užėmė sukilėliai, kurie išplėšė grūdų magaziną ir jo gėrybes išdalino vietos gyventojams. 1868 m. gaisro metu sudegė daugiau nei pusė miestelio pastatų.
Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu čia aktyviai veikė knygnešiai. Per 1905 m. revoliucinius įvykius nušalinta valsčiaus valdyba ir uždaryta valdinė mokykla. 1915–1916 m. vokiečiai, norėdami išgabenti rekvizuotus grūdus, nutiesė siaurojo geležinkelio atkarpą į Petrašiūnus ir taip pro miestelį nutiestas siaurasis geležinkelis Šiauliai–Pasvalys. 1918 m. pavasarį Linkuvoje įvyko viena pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės manifestacijų, kuri pritarė Lietuvos Tarybos veiklai. 1919 m. miestą buvo užėmę bermontininkai, bet linkuviai partizanai padėjo krašte įtvirtinti Lietuvos valstybingumą.
1923 m. įkurta Linkuvos gimnazija (nuo 1918 m. progimnazija) tapo Šiaurės Lietuvos švietimo židiniu. Tarpukariu veikė malūnas, pastatyta elektros stotis, veikė pašto-telegrafo linija, suremontuota bažnyčia, įkurta biblioteka.
Vokietijos okupacinės administracijos įsakymu 1941 m. rugpjūčio mėn. nužudyta 614 miestelio ir apylinkių žydų. Po karo kovai su Lietuvos partizanais Linkuvoje buvo dislokuotas TSRS kariuomenės 150 karių padalinys. Sovietų valdžia 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. iš Linkuvos ištrėmė 30 žmonių.
1950 m. Linkuva gavo miesto teises, 1950–1959 m. buvo Linkuvos rajono centras, vėliau – apylinkės centras, 1950–1992 m. buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1969 m. miesto centras paskelbtas urbanistikos paminklu.
1995 m. patvirtintas Linkuvos herbas, 2004 m. įkurtas skulptūrų parkas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| 1861–1915 m. | Linkuvos valsčiaus centras | Panevėžio apskritis | |
| 1915 m. | Linkuvos apskrities centras | ||
| 1915–1919 m. | Joniškėlio apskritis | ||
| 1919–1945 m. | Šiaulių apskritis | ||
| 1945–1950 m. | Joniškio apskritis | ||
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Linkuvos apylinkės centras | Linkuvos rajono centras | Šiaulių sritis |
| 1953–1959 m. | |||
| 1959–1995 m. | Pakruojo rajonas | ||
| 1995– | Linkuvos seniūnijos centras | Pakruojo rajono savivaldybė | Šiaulių apskritis |
Pavadinimo kilmė
Ankstesnė miesto vardo lytis buvo Linkava, kuri pasitaiko ir dabar. Linkuva nusistovėjo XX amžiuje, tarpukario metais: nors 1904 m. Vaižgantas dar mini Linkavą, bet 1925 m. oficialus vietovardžių sąrašas „Lietuvos apgyventos vietos“ jau rašo Linkuva. Vietovardis kildinamas iš žodžio linkis – „dauba, slėnis; įlanka; vingis“.[10] Istorinė senoji Linkuva buvo toliau į rytus, apie 3 km nuo dabartinio miesto, kur Mūša linksta į šiaurę – būtent šis linkis ir turimas omenyje.[11].
Pavadinimo kaita Linkuo –> Linkuva –> Linkava –> Linkova –> Linkov –> Linkof. Tik ta senoviška „uo“ buvo tariama ne kaip dabar rašoma, o maždaug šitaip: Linku(v)a – pusiau per V.
Miestelio-miesto chronologija
1500 m. – minimas Linkuvos dvaras, buvęs Livonijos ordino riterio Otto Grotthuso Paryškinti tekstąnuosavybe
1500 (ar 1501) m. – pastatyta pirmoji medinė katalikų bažnyčia
1503-03-08 – Kotryna Bialozoraitė – Potockienė („Mykolienė de Žeimy”) suteikė bažnyčiai fundaciją
1503 03 08 – minima bažnyčiai užrašyta karčema
tarp 1506 ir 1520 m. – Žygimantas Senasis leido Bialozorams „jų tėvonijos dvare kurti Linkuvos miestelį”
1536 09 09 – minima dvaro ir miestelio savininkė Ona Sangailovaitė – Bialozorienė
1550 – 1554 m. – dvaro ir miestelio žemės išmatuotos valakais
1555 m. – veikė ne mažiau kaip 8 karčemos
1567 05 02 – Žygimantas Augustas leido Matui Martynovičiui statyti karčemą
1564 m. – mirus O. Sangailovaitei – Bialozorienei, dvaras ir miestelis padalytas jos sūnums Mykolui ir Jokūbui Bialozorams, dukteriai Jadvygai Bialozoraitei su vyru Veclavu Ploniausku
1564 m. – evangelikai reformatai atėmė iš katalikų bažnyčią, užgrobė jos žemes
1578 – 1580 m. – miestelis pirmą kartą pažymėtas kartografinėje medžiagoje (Lietuvos – Lenkijos karo su Rusija žemėlapyje)
1599 m. – Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis pradėjo bylą su evangelikams reformatams atstovaujančiais Bialozorais dėl užgrobtos katalikų bažnyčios ir žemių atgavimo
1605 02 17–24 – minima mūrinė evangelikų reformatų bažnyčia, stovėjusi šalia senosios medinės katalikų bažnyčios
1606 02 03 – minima „anksčiau” (XVI a. viduryje ar antroje pusėje?) veikusi parapinė mokykla
1626 01 – LDK lauko etmonas Kristupas Radvila Lietuvos – Lenkijos karo su Švedija metu Linkuvoje buvo įsirengęs laikinąją stovyklą
1634 11 29 – Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius atidavė senosios regulos karmelitams pagal bažnyčios fundaciją skirtą žemę su pastatais, įsteigė vienuolyną ir įpareigojo vienuolius bylinėtis su Bialozorais dėl užgrobto turto atgavimo
1643 m. – išmatuotos vienuolyno žemės, sudarytas jų planas
1676 m. – vienuolyne įsteigtas noviciatas (naujokynas)
1680 m. – “atliktas miestelio valdų ribų matavimas”, “sudarytas valdų žemėlapis”
1681 05 11 – Lietuvos – Lenkijos valdovas Jonas Sobieskis patvirtino jo komisarų sprendimą, pripažįstantį vienuolynui visas Katalikų bažnyčios fundacijos aktu jai skirtas žemes kartu su reformatų statyta mūrine bažnyčia
1689 11 21 – Bialozorai taip pat pripažino šį komisarų dekretą
1689 m. – pastatytas vienaaukštis medinis vienuolynas ir padidinta bažnyčia
1690 04 30 – Jonas Sobieskis leido karmelitams priklausiusioje miestelio dalyje rengti turgų kartą per savaitę ir 3 prekymečius
1690 07 24 – per miestelyje įvykusį gaisrą sudegė vienuolynas ir bažnyčia
1698 02 07 ir 1699 08 13 – vienuolyną ir miestelėnus apiplėšė LDK kariuomenė
1703 03 08 – miestelį buvo užėmęs generolo Lėvenhaupto vadovaujamas švedų kariuomenės dalinys
1704 05–06 – ties miesteliu įvyko LDK ir Švedijos kariuomenės dalinių susirėmimas po XVIII a. pradžios karo (baigėsi 1721 m.) miestelyje apsigyveno žydų
1732 m. – veikė evangelikų reformatų mokykla
1736 ar 1738 m. – popiežius Klemensas XII leido įsteigti šv. Škaplieriaus broliją
1745 m. – Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius konsekravo atstatytą katalikų bažnyčią
1752 m. – buvo žydų maldos namai
1745 – 1773 m. – pastatytas mūrinis vienuolynas
1755 m. – pastatyta špitolė
1766 – 1767 m. ir 1793 m. – sumažinta parapija
1775 m. – veikė ne mažiau kaip 14 karčemų
1780 m. – sudarytas karmelitų jurisdikos inventorius
1786 m. – Linkuva pažymėta Biržų kunigaikštystės žemėlapyje
1800 m. – veikė parapinė mokykla
1803 06 08 – gaisro metu sudegė 48 sodybos ir krautuvės
1820 – 1825 m. – suremontuotas vienuolynas
1827 m. – ištapytos kai kurios vienuolyno patalpos
1832 09 07 – caro valdžios įsaku vienuolynas uždarytas
1844 m. – įsteigta valstybinė mokykla, taip pat pradėjo veikti paštas, vaistinė
1861 metais Linkuva paskelbta valsčiaus centru, joje gausėjo krautuvių, smuklių, veikė vėjo ir vandens malūnai.
Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/septyniais-linkuvos-spinduliais-pro-gelynus-ir-murus/
1849 m. – sudarytas ankstyviausias kol kas aptiktas Linkuvos planas. Pastatytas Magazinas Linkuvoje
1860 – 1861 m. – šventoriuje pastatyta 14 kryžiaus kelio koplytėlių
1863 ir 1865 m. – sudaryti miestelio planai
1863 06 20–24 – miestelį buvo užėmę sukilėliai
1863 06 22 – gaisro metu sudegė 58 namai ir 27 krautuvės
1865 10 – gaisro metu sudegė 4 sodybos
1868 m. – įvyko du gaisrai, per kuriuos sudegė 10 namų su 22 krautuvėmis
1870 06 28 – sudegė špitolė
1873 04 01 – sudegė vienuolynas, apdegė bažnyčia
1873 m. – sudarytas miestelio dalies planas
1880 – 1891 m. – kapitaliai suremontuota bažnyčia
1890 m. – pastatyta Sinagoga
1898 m. – miestelyje veikė 55 prekybos įmonės
1905 02 28 – revoliucijos metu nušalinta valsčiaus valdyba
1905 11 25 – uždaryta valstybinė mokykla
1906 m. – sudegė mokyklos pastatas
1907 m. – pastatyta nauja mokykla
1908 m. – įsteigtas žemės ūkio kooperatyvas
1913 m. – įsteigtas Lietuvių katalikių moterų draugijos skyrius
1914 m. – atidaryta senelių prieglauda
1915 12 04 – sudaryta Linkuvos apskritis su centru Joniškėlyje
1915 m. – atkurta pradinė mokykla
1918 02 18 – pravesti rinkimai
1918 09 16 – įsteigta „Saulės” progimnazija
1918 11 27 – įvyko apskrities valsčių atstovų suvažiavimas
1919 10 16 – miestelį buvo užėmę bermontininkai
1920 m. – įsteigta verpykla
1920 – 1922 m. – veikė vakariniai pradžios mokyklų mokytojų kursai
1921 – 1922 m. – įsteigti Pavasario ir Darbo federacijos kooperatyvai, pieninė
1923 m. – progimnazijai suteiktos gimnazijos teisės
1924 – 1926 m. – keliasdešimt šeimų gavo žemės iš išparceliuoto Zabielos dvaro
1927 m. – suremontuota bažnyčia
1928 m. – pradėjo veikti vyskupo M.Valančiaus liaudies universiteto skyrius
1928 m. – sutvarkyta Bažnyčios gatvė
1929 m. – sudarytas buvusios J. Tiškevičiaus jurisdikos planas
1930 m. – suvalstybinta gimnazija
1930 m. – paleista elektros stotis, pradėjo dirbti mechaninis malūnas, vilnų vėlimo ir dažymo dirbtuvė
1930 m. – sudaryta gatvių schema
1931 m. – uždarytas Darbo federacijos kooperatyvas
1932 m. – pastatyta bendrovės “Gerovė” pieninė
1933 m. – Pakruojaus gatvė pavadinta Dariaus ir Girėno vardu
1935 m. – pastatyta dviaukštė gimnazija
1935 m. – sudarytas buvusios M. Zabielos jurisdikos planas
1937 – 1939 m. – parengti svarbiausių gatvių tvarkymo darbai
1937 07 30 – patvirtintas miestelio išplėtimo ir naujos turgavietės projektas
1937 m. – įsteigta viešoji biblioteka
1937 m. – pastatytas mūrinis “Lietūkio” sandėlis
1938 m. – pastatyta triaukštė Lindės Dobilo pradžios mokykla
1938 m. – sudarytas mūro rajono scheminis planas
1939 m. – pastatyti prapijos namai
1940 m. – nacionalizuotos didesnės krautuvės
1941 m. pradžioje – į Vokietiją repatrijavo 12 šeimų
1941 06 14 – suimta ir išvežta keliasdešimt miestelio ir apylinkės gyventojų šeimų
1941 07 – į Vakarus išvyko keliolika miestelio šeimų
1941 08 – vokiečiai sušaudė 614 žydų, kompartijos ir sovietų valdžios veikėjų
1950 06 20 – įsteigtas Linkuvos rajonas, miesteliui suteiktos miesto teisės
1950 m. – pradėjo eiti rajono laikraštis „Bolševikinis kelias”
1951 05 10 – pakeisti aikštės ir kai kurių pagrindinių gatvių pavadinimai
1951 m. – pastatyta elektros stotis
1954 m. – sudarytas pirmasis generalinis planas
1959 m. – parapijos namai perstatyti į kultūros namus
1959 m. – prie aikštės pastatytas tipinis 12 butų namas ir universalinė parduotuvė
1959 12 07 – panaikintas Linkuvos rajonas
1959 m. – rekonstruota Sinagoga, padaryta kino salė
1963 06 27 – Pakruojo rajono nutarimu mieste leista kurti gretimų Kalpokų ir Linkuvos kolūkių gyvenvietes
1967 m. – išasfaltuota Dariaus ir Girėno gatvė
1968 ar 1969 m. – pastatytas pieninės priestatas
1969 m. – sudarytas naujas generalinis planas
1969 m. – Linkuvai suteiktas vietos reikšmės urbanistikos paminklo statusas.
- Algimantas Miškinis, LINKUVA. Žiemgalos krašto praeitis. 1999 m.
Architektūra
Miestas raiškaus spindulinio plano, savaimingai susiklostė iki XIX a. vidurio. Septynių gatvių sankryžoje yra netaisyklingo keturkampio formos aikštė. Svarbiausi statiniai:
- Renesansinė Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, pastatyta 1593 m., po gaisro atstatyta 1745 m. Bažnyčioje yra 7 XVIII a. altoriai, paveikslų („Šv. Barbora“ XVIII a. pr., „Švč. Mergelė Marija, vienuolių globėja“, su sidabro skardos aptaisu, XVIII a. vid., „Lenkijos karalius Jonas III“ 1837 m., dail. J. Botenkovas, „Rožinio Švč. Mergelė Marija“, manoma, XIX a.). Bažnyčios šventoriuje pastatytas žuvusiems už Lietuvos laisvę.
- Mūrinis karmelitų vienuolynas, pastatytas 1773 m.
- Medinė Linkuvos kapinių koplyčia, 1799 m.
- Linkuvos sinagoga, pastatyta 1890 m.
- Pirmojo pasaulinio karo aukų kapai.
- Lietuvos karių kapas miesto kapinėse.
- Paminklinis akmuo 1945–1952 m. komunistų nužudytų aukų atminimui.
- 2004 m. įkurtas skulptūrų parkas.
- Linkuvos gimnazijos muziejus, prie senosios gimnazijos sienos pritvirtinta atminimo lenta Linkuvos knygnešiams ir daraktoriams.
Dvarai
Landsbergiai ir Pakruojo kraštas
Genė Juodytė
Yra Lietuvoje šeimų, kurių kelių kartų gyvenimai tapo neatskiriama tautos istorijos dalimi. Viena iš tokių – Landsbergiai. Sena ir garsi bajorų giminė, išauginusi Lietuvai ne vieną iškilią asmenybę.
Pavardė – nuo Landsbergo pilies
Landsbergių giminės pradžia siekia 1055 metus. Pagal senus vokiškus dokumentus giminės pradininku laikomas Verdeno (Vestfalijos kraštas, Vokietija) ministerialas Veselinas. Jo palikuonis riteris Pilypas Verdenietis 1294 m. tapo Landsbergo pilies, pastatytos šalia Rūro upės tuometinėje Bergo grafystėje, kaštelionu (pilies viršininku).
Jis pirmasis nuo pilies pavadinimo gavo Landsbergio pavardę. 1294–aisiais sukurtas ir Landsbergių giminės herbas. Jame pavaizduotos grotelės skyde, o virš jų – šuns galva su antkakliu. Tokie akcentai pasirinkti neatsitiktinai. Pilypas buvo atsakingas už pilies saugumą.
1450 m. vienas iš Landsbergių, vardu Vilhelmas, vesdamas turtingą vokietę, kraičio gavo Olpės pilį. Jo proanūkiai Vilhelmas ir Jonas XVI a. viduryje iš Olpės persikėlė į Kuršo kunigaikštystę.
Už gerą karo tarnybą Vilhelmas iš Kuršo kunigaikščio dovanų gavo Viekselno dvarą prie Tukumo (dab. Latvija). Kadangi buvo bevaikis, po mirties dvaras atiteko broliui Jonui, o vėliau dvarą paveldėjo pastarojo sūnus Adolfas.
Pirmasis Lietuvoje įsikūrė Adolfo sūnus Evartas (kituose šaltiniuose nurodomas Edvardas) Landsbergis. 1652 m. jis čia išsigijo du dvarus, iš kurių vienas buvo Pamūšyje (dab. Klovainių sen., Pakruojo r.).
Minimame dvare gyveno ne viena tos šeimos karta. Vienas iš Landsbergių buvo Pamūšio bažnyčios kunigas. Tas faktas užfiksuotas monografijoje „Daugyvenės kraštas“ (Kaunas, 1998). Čia rašoma, kad XIX a. „po paskutinio Pamūšio kunigo, dvaro kapeliono Landsbergio mirties bažnyčia kurį laiką neveikė“.
Grįždama prie pirmojo dvaro savininko Evarto (Edvardo), noriu paminėti, kad jis priklausė Vilniaus gubernijos bajorų bendrijai, o į žmonas buvo paėmęs garsios Tyzenhauzų giminės atstovę Oną. Pamūšio dvare gyveno ir jo sūnus Jurgis Adolfas. Pastarojo proanūkis Ignacas 1800-aisiais vedė senos vokiečių Vigontų (Wigandt) giminės atstovę Magdaleną ir kraičio gavo Triškonių dvarą (dab. Pakruojo r.). Magdalena ir Ignacas Landsbergiai užaugino visą būrį sūnų ir dukterų.
Vyriausiasis sūnus Karolis po Kražių mokyklos baigimo apsigyveno gimtuosiuose Triškoniuose, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1861 m. buvo išrinktas žemės teismo tarpininku. Sūnus Adolfas valdė Pavėzgių (dab. Pakruojo r.) dvarą. Buvo vedęs vokiečių kilmės Paberžės dvaro (dab. Kėdainių r.) savininkų Šilingų dukrą Konstanciją. Manoma, kad Konstancija ir Adolfas Landsbergiai palaidoti senosiose Pakruojo kapinėse.
Triškonių Landsbergiai (neskaitant kelių šeimų, kurios buvo sulenkėjusios) nenutolo nuo savo vokiškų šaknų, išlaikė liuteronų tikėjimą. Ši šeima – viena iš Landsbergių giminės atšakų, gyvenusių Pakruojo rajone. Iki šių dienų tarp Dūčių ir Triškonių kaimų esančiose kapinaitėse stovi masyvus obelisko formos paminklas, ženklinąs dvaro savininkų Magdalenos ir Ignaco amžinojo poilsio vietą. Tai seniausias Landsbergių giminės paminklas Lietuvoje.
Kompanščiznos Landsbergiai perėmė lenkiškas tradicijas
Kitai giminės atšakai priklausė Kompanščiznos (senuose dokumentuose nurodoma Kopanščyzna) dvare gyvenę Landsbergiai. Iki XIX a. 2-ojo dešimtmečio ta vieta vadinta ir Senąja Linkuva, ir Kopanščyžna, vėliau – tik Kompanščizna. Pirmasis čia apsigyveno garsaus Upytės pavieto sargybinio ir teisėjo Rapolo Pranciškaus Landsbergio (Rapolas – jau anksčiau minėto Pamūšio dvaro savininko Jurgio Adolfo anūkas) sūnus Kazimieras Landsbergis (1762–1842). 1797 ar 1798–aisiais iš dvarininko Bialkausko (Bialkovskio) nusipirko minimą dvarą. Su Bialkauskais buvo giminės. Kazimiero brolis Josefas buvo vedęs Kotryną Bialkauskaitę (Bialkovskytę). O kokie giminystės ryšiai siejo Triškonių ir Kompanščiznos Landsbergius? Paaiškinimas – trumpas: Kazimiero bei Ignaco tėvai buvo pusbroliai.
Kazimieras buvo vienas iš nedaugelio Kompanščiznos Landsbergių, vedusių vokietes. Jo žmona tapo vokiečių kilmės bajoraitė Bogumila Teofilė Podrezaitė (1784–1841). Ko gero prie Kazimiero Landsbergio Kompanščiznos dvaras buvo perstatytas.
Linkuvos gimnazijoje mokęsis Steponas Tamulionis (1927–2000) sūnui Evaldui yra pasakojęs, kad vokiečių okupacjos metais jis su kitais gimnazijos moksleiviais tvarkė minimo dvaro aplinką. Jis prisiminė, kad dvaras buvęs vienaukštis, ilgas medinis pastatas, turėjęs apie dešimt kambarių.
Po Kazimiero mirties Kompanščizna perėjo į jo sūnaus Vincento (1807–1857) rankas. Paskutinysis iš Landsbergių, valdęs dvarą, buvo taip pat Kazimieras (1842–1901). Jis – pirmojo dvaro savininko anūkas ir Vincento vyriausiasis sūnus (iš pastarojo santuokos su Vanda Kolbaite – aut. G. J.).
Kompanščiznoje gimė Kazimiero sūnus, vienas iš pirmųjų profesonalių Lietuvos bankininkų Česlovas Landsbergis (1869–?). Beje, pas jį Vilniuje Kazimieras Landsbergis ir praleido paskutiniuosius gyvenimo metus. Palaidotas Rasų kapinėse.
Nors tiksliai nenustatyta iki kada Kazimierui priklausė Kompanščiznos dvaras, manoma, kad iki XIX a. pabaigos. Vėliau dvarą įsigijo dvarininkai Bagdonavičiai. Po jų – Vilhelmas Vanagas.
Jau seniai sunyko medinis dvaras, iki šių dienų išliko tik du ūkiniai pastatai – klėtis ir arklidė. Priklauso jie dabar ūkinininkei Kristinai Pėželytei. O ir tokios vietovės, kaip Kompanščizna, neliko. Ji gyvena tik senųjų vietos žmonių atsiminimuose. Dabar tai – Vaižgantų kaimas.
Skirtingai nei Triškonių, dauguma Kompanščiznos Landsbergių savo vokiškąją kilmę buvo pamiršę. Giminės vyrai buvo vedę daugiausiai lenkes. Jų įtakoje perimta lenkų kalba, lenkiška dvasia auklėti vaikai. Vokiškas tradicijas buvo išlaikęs tik vienas kitas giminės narys.
Kompanščiznos Landsbergiai buvo laidojami Linkuvos kapinėse. Šios giminės atstovei, Vincento Landsbergio dukrai iš pirmosios jo santuokos su Vanda Kolbaite, Bogumilai Landsbergytei (1836–1903) ir jos vyrui Donatui Jasienskiui (1832–1901) kapinėse pastatytas juodo akmens kryžius. Kur minimose kapinėse palaidoti kiti Kompanščiznos Landsbergiai (iš bažnytinių mirties metrikų knygų nustatyta, kad tose kapinėse galėjo būti palaidota apie dešimt), nėra išaiškinta.
Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis – lietuvybės puoselėtojas
Kompanščiznos Landsbergių giminė su Lietuva susijusi ne tik gyvenimo faktu, bet ir gražiais darbais tam kraštui. Šios giminės atstovai buvo lietuvybės puoselėtojai.
Pirmasis, pasukęs to link, buvo dramaturgas, publicistas, teatro veikėjas Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis (1852–1916). Jis pirmasis iš giminės susilietuvino ir vokišką Landsbergio pavardę, kuri, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia žemės kalnas. Nuo 1890 m. šalia Landsbergio pavardės atsirado ir jos lietuviškas atitikmuo Žemkalnis.
Gimė Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis 1852 m. vasario 2 d. Birželių dvare (dab. Panevėžio r.) jau anksčiau minėto Kompanščiznos dvaro savininko Vincento Landsbergio ir Rozalijos Jasienskytės (1816–1904) šeimoje. Birželių dvaras buvo motinos Rozalijos, lenkų bajorų Viktoro ir Barboros Jasienskių dukros, gimtinė. Šis dvaras Gabrieliaus gimimo vieta nurodomas naujesniuose šaltiniuose, o senesniuose – Kompanščizna.
G. Landsbergio anūkas profesorius Vytautas Landsbergis vienoje LTV laidų „Įžvalgos“ yra sakęs: „Juozo Tumo Vaižganto rinktoje archyvinėje medžiagoje apie senuosius lietuvių rašytojus esu aptikęs vieno seno kunigo liudijimą, užrašytą lenkiškai. Tai būtent liudijimas apie Gabrielių Landsbergį, padėjęs atstatyti tikslią jo gimimo vietą – Pumpėnų parapijoje, Birželių palivarke, netoli Panevėžio“.
Gabrieliaus Lansdbergio – Žemkalnio atminty Kompanščizna iškilo vėliau ir tokiu epizodu: „[...] Laike pačio subruzdimo 1863 m. buvau namie. (Gyvenome savo dvare apie Linkuvą). Mano akyse praėjo ta 1863 metų tiek nelaimių mums atnešusi audra. Nors mano a. a. motina veikliai sukilime dalyvavo, nors du broliu ir dėdės buvo sukilėlių eilėse, o vienas dėdė, buv. rusų kariuomenės pulkininkas, dargi partijai vadovavo, aš vis tik žiūrėjau į visa su neužsitikėjimu, ypač į emisarus – lenkus iš Varšuvos, kurie, nemokėdami lietuviškai kalbėti, lakstė po dvarus ir sodžius, kurstydami žmones eiti į „mišką“ (supr. – į sukilimą) ir duot propagandai pinigų. Ar todėl, kad jų veiduose man rodėsi vien veidmainybė, ar dėl kokios kitos priežasties – aš nežinau; bet aš jų stačiai neapkenčiau. Mano brolis, gražiai apsišarvojęs ginklais, apsivilkęs lietuvių gražiai išpuošta sermėga, kiek sutaikino mane su tuo sukilimu.
Kuo išaiškinti 11 metų vaiko tokia opozicija – nežinau“.
Nebajoriškas bajoro gyvenimas
Gyvenimas Gabrieliaus nelepino. Priešingai – vėtė ir mėtė. Nors buvo bajorų sūnus, niekada negyveno bajoriškai. Tėvai vertėsi gan sunkiai. Jei prie senelio Kazimiero Kompanščiznos dvaras buvo pavyzdingai tvarkomas, tai visai kitokia situacija buvo, kai jis atiteko jo sūnui (Gabrieliaus tėvui – aut. G. J.).
Vincentas Landsbergis turėjo jaunesniojo karininko (poručiko) laipsnį. Neišmanydamas ūkio reikalų, dvarą visiškai nugyveno.
Mirė jaunas – nė penkiasdešimties nesulaukęs. Mažiausiajam Gabrieliui tuomet buvo penkeri. Šeima gyveno iš pašalpos, kurią našle likusi Rozalija Landsbergienė gaudavo iš Bajorų aprūpinimo fondo. Nors gyvenimo sąlygos buvo ne iš lengvųjų, motina nepamiršo vaikų lavinimo. Pati, būdama pianiste, muzikos mokytoja, ugdė ir jų muzikinį skonį. Be to, buvo „auksinių“ rankų moteris, dariusi labai gražius rankdarbius ir to mokiusi savo dukreles.
Dešimties sulaukęs Gabrielius buvo atiduotas į Mintaujos pensioną, po to perkeltas į Šiaulių gimnaziją. Čia Petro Vileišio įtakoje apsisprendė esąs lietuvis. Apie tai yra rašęs atsiminimuose: „[...] Besimokinant pritraukė mano domą ir gyvą simpatiją keliais metais vyresnis už mane Petras Vileišis. Jis buvo „staršu“ Suko internato; gyveno viename kambary su savo draugu Strelčiūnu ar Skvireckiu, su kuriuo kalbėdavo lietuviškai. Aš gyvenau kitame internate, bet mane traukte traukė pamatyti Petrą, pasigėrėti, kaip jis kalba lietuviškai.“
Gimnazijos nebaigė. Tolimesnis gyvenimas kuriam laikui išvedė iš Lietuvos, leisdamas pagyventi Rygoje (baigė telegrafo mokyklą), Maskvoje (dirbo telegrafe, kurį laiką universitete studijavo teisę), Kryme (Alupkos mieste ėjo telegrafo stoties viršininko pareigas). 1884 m. grįžo į Lietuvą. Išlaikęs privataus advokato egzaminus, įsidarbino Joniškėlyje dvarininko Karpio dvarų tvarkytoju (administratoriumi).
Suartėjo su vietos gydytojo Jono Leono Petkevičiaus šeima bei tautiškai susipratusia jo dukra Gabriele. Su Petkevičiumi buvo susijęs ir giminystės ryšiais. Gabrieliaus pirmoji žmona Marija–Magdalena Jakubauskaitė (Jakubovska) buvo Petkevičiaus sesers Karolinos duktė. 1879 m. liepos 15 d. Klovainių bažnyčioje užregistruota jų santuoka. Deja, 1880 m. ją nutraukė Marijos mirtis. Palaidota Alupkoje, kur tuo metu juodu su vyru gyveno.
Kryme Gabrielius Landsbergis vedė antrąkart. Į žmonas išsirinko lenkų bajoraitę Česlavą Lukaševičiūtę (1860–1907), kilusią iš Voluinės gubernijos. Anot Vaižganto, tai buvo nepaprastai kantri, dora, gera ir garbingo būdo žmona.
„Manyje lietuvio siela buvo tik užmigdinta“
Iki apsigyvenimo Joniškėlyje G. Landsbergis – Žemkalnis laikėsi nuošalyje lietuviško judėjimo. Petkevičių namuose gautos tautiškumo pamokos pakeitė gyvenimą. Nuo tų laikų jam „priklijuojama“ litvomano etiketė.
Po daug metų į klausimą, kodėl jis atsirado lietuviškame sąjūdyje, G. Landsbergis atsakys : „[...] Manyje lietuvių siela buvo tik užmigdinta, ir reikėjo tik kibirkštėlės, kad ji prisikeltų, prasiblaivintų ir stotų tėvynės sūnų eilėn“.
Joniškėlyje gyveno neilgai. Apie 1886-uosius dvarininko Karpio buvo perkeltas į Linkavičius (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma Linkaučiai – aut. G. J.). Landsbergių šeima apgyvendinta vietos dvare.
„Linkavičių dvaro rūmai – paprastas medinis vieno aukšto pastatas, tik gerokai didesnis negu stambaus kaimiečio namai. Rūmuose – du butu. Viename įgaliotinio Landsbergio šeima, kitame – šeima girininko, kurio žinioj visi Karpio miškai ir tų miškų eiguliai, vadinami čia, darkytu žodžiu, lesvinčiais“- rašė iš Diržių kilęs teisininkas ir bendražygis Motiejus Čepas, lankęsis šiame dvare.
Dvaro reikalus derino su tautiniais
Tačiau ne rūmai dabar rūpėjo Landsbergiui. O tautiška veikla, pradėta Joniškėlyje ir gyvenimui suteikusi naują prasmę. Ir sąlygos jai buvo palankios.
Prižiūrėdamas, kaip Karpiui priklausiusių dvarų nuominininkai vykdo įsipareigojimus, nemažai keliavo. Tose kelionėse ieškojo ir bendraminčių, dirbusių lietuvių tautos labui. Nukakdavo ne tik į tolimąją Suvalkiją, bet ir į Latviją. Ypač dažnas svečias būdavo Mintaujoje, kur Jablonskių namuose būrėsi aktyvūs lietuviai inteligentai.
Kelionės padovanodavo naujų pažinčių ir naujų draugų. Jose susipažino su „Varpo“ laikraščio bendradarbiais Petru Matulaičiu, Juozu Lozoraičiu, Petru Leonu, Vincu Kudirka. Landsbergis ne tik pats mėgdavo lankyti lietuviško sąjūdžio simpatikus, bet ir juos noriai kviesdavosi į savo namus.
“ Beveik visi ano laikotarpio veikėjai, tai pavieniai, tai grupėmis, tai sykį ir „en masse“ lankydavosi pas mane Linkaučiuose. Jų brangūs vardai giliai įsibrėžė mano širdyje“, – teigė atsiminimuose G. Landsbergis.
Linkavičių svečiais buvo Vincas Kudirka, Motiejus Čepas, Adomas Sketeris, Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas, Liudas Vaineikis, Antanas Kriščiukaitis ir kt. Neaplenkdavo tų namų ir knygnešių karaliumi tituluojamas Jurgis Bielinis. Jo apsilankymus G. Landsbergis – Žemkalnis yra įamžinęs savo atsiminimuose:
„Atsimenu vieną tokį atsitikimą mano namuose. Linkaučių dvare (kur gyvenau, valdydamas Karpių reikalus ir dvarus) atvažiavo Bieliakas su „tavoru“. Sūnų palikęs ratuose, pats su knygomis įėjo virtuvėn. Iš čion mano šeimyna įvedė jį miegamajan, ir prasidėjo prekyba. Tik kaip reikia, ne ilgam trukus, patėmijom, kad apie Bieliako vežimą sukasi uriadninkas, mat, buvo jį atsivijęs iš miestelio. Išėjau – žiūriu, uriadninkas kalbina Bieliako vaiką. Priėjęs maloniai pasisveikinau su juo ir, paėmęs po ranka, vedu jį tiesiai į svečių priegonkį. Paprastai uriadninkas su reikalais eidavo į mano kabinetą per virtuvę, todėl didžiai nusistebėjo, atsiradęs salione.
Mano [...] žmona, supratus mano manevrą, įnešė salionan degtinės ir užkandų. Galas toks, kad didžiai pakakintą ir elegiškame ūpe uriadninką ne be vargo įsodinome į ratus ir, išlydėję iki vieškeliui, paleidome.“
Ypač daug svečių pas Landsbergius suvažiuodavo liepos 20-ąją, kuomet buvo švenčiamas Gabrieliaus žmonos Česlavos vardadienis.
Landsbergių namai Linkavičiuose buvo tapę tikru lietuvybės centru, lietuvių inteligentų susibūrimo vieta. Tuose susibūrimuose buvo aptariami ne tik „Varpo“ laikraščio ar kiti svarbūs lietuviški reikalai. Čia būta ir pasilinksminimų, kurių metu susipažindavo jaunieji Lietuvos patriotai.
Lietuvos patriotų piršlys
O ir supiršti jaunas poras mokėjo Gabrielius. Čia reikėtų įsiterpti ir konstatuoti faktą, kad tais laikais mokslus baigusiems lietuviams ne taip paprasta buvo surasti išsilavinusią žmoną lietuvaitę.
Kai Jonas Jablonskis (vėliau žinomas kalbininkas – aut. G. J.), apsilankęs Linkuvoje, pasiguodė, kad niekaip nerandąs merginos, tinkančios į pačias, problema kaip mat buvo išspręsta. Nuotaka buvo surasta. Tiesa, ne katalikė, o evangelikė reformatė – kalvinė, bet, anot G. Landsbergio, lietuviškesnė už lietuvaitę ir labai išsilavinusi. Tai buvo žeimeliškio gydytojo Adomo Sketerio sesuo Konstancija.
Po kelių mėnesių pažinties atšoktos vestuvės. Be žmonos neliko ir trisdešimties sulaukęs Pranas Mašiotas. Žinoma, ir čia neapseita be Landsbergio tarpininkavimo. Geram draugui pasiūlė susipažinti su Liesų dvare gyvenusia jo dukterėčia Marija Jasienskyte. 1894 m. vasarą Marija Jasienskytė tapo Mašiotiene.
Pats Landsbergis vestuvėse nedalyvavo. Supyko, kad Pašvitinio klebonas atsisakė jaunavedžiams duoti lietuvišką šliūbą. Gyvenant Linkavičiuose, teko pabūti ir tikru piršliu steigviliečio, o tuo metu Rozalimo provizoriaus Aleksandro Januškevičiaus vestuvėse. Ilgai tos vestuvės, kurioms lietuvišką atspalvį suteikė pats piršlys, buvo prisimenamos.
Mylėjo G. Landsbergį žmonės už jo liežuvio miklumą, už artistiškumą, už sugebėjimą, net ir nesistengiant, tapti kompanijų siela.
Panašiu laiku, kai Landsbergis apsigyveno Linkavičiuose, greta Linkuvoje įsikūrė kitas susipratęs lietuvis, jaunas gydytojas Kazimieras Jasienskis (Landsbergio sūnėnas, netikros sesers Bogumilos sūnus – aut. G. J.).
Anot P. Mašioto, “..susidarė kurį laiką trikampis Joniškėlis – Linkaučiai – Linkuva, tikra bajorų inteligentų tvirtovė, pasiryžusi varyti lenktynes su kaimo kilmės inteligentais tautos žadinimo, blaivinimo srityje.“
Globojo vietos jaunuomenę
Tautiškumo dvasią Landsbergis ugdė ir vietos jaunuomenėje, skatindamas ją mokytis lietuviško rašto ir darbuotis tautos labui. Vienas iš tų, kuriuos globojo Landsbergis, buvo Jonas Žąsinas. Apie tai leidinyje „Knygnešys“ (Kaunas, 1928, t.2) rašoma:
„Jonas Žąsinas gimė 1876 metais, Mūrdvary, Šiaulių aps. Pradžios mokyklą Linkuvoj užbaigęs, rodos, 1890 metais pirmuoju mokiniu ir todėl mokytojas rusas prikalbėjo, kad jis stotų į mokytojų seminariją, žadėdamas išrūpinti stipendiją. Tėvai, pasitarę su vietos klebonu kun. Jasinskiu, nesutiko, bijodami, kad Jonelio nepaverstų į rusą.
Visą tai sužinojęs (rodos, kad tuokart buvęs klebonijoje ir girdėjęs Žąsinų kalbą su klebonu), Liandsbergas Žemkalnis paėmė Joną pas save neva raštininkauti. Pas Žemkalnį Jonas pramoko lietuviškai rašyti ir susipažino su Jurgiu Bieliniu, kuris dažnai ten atvažiuodavo. Pas Žemkalnį dažnai suvažiuodavo lietuvių inteligentų: Jablonskis iš Mintaujos gimnazijos, gydytojas Kazys Jasinskis ir kiti. [...] Toliau tie patys inteligentai įkalbėjo Joną eiti į kaimą mokyti vaikus lietuviškai. Jis sutiko.“
Jonas Žąsinas kurį laiką apie Linkuvą mokė vaikus lietuviško rašto, platino draudžiamą spaudą. Jis – vienas žinomiausių Linkuvos apylinkių knygnešių, spaudą platinęs iki pat jos draudimo panaikinimo.
Linkavičiuose gimė būsimasis Jono Jablonskio žentas
Landsbergių šeima Linkavičiuose patyrė ir šeimyninę laimę. 1893 m. kovo 10 d. gimė ilgai lauktas sūnus (šeimoje augo keturios mergaitės), būsimasis architektas ir Jono Jablonskio žentas. Laimingas tėvas sūnui išrinko lietuvišką Vytauto vardą. Deja, kunigas nesutiko su tokiu pasirinkimu. Teigdamas, kad tai ne krikščioniškas vardas, pasiūlė pridėti dar ir antrą. G. Landsbergis labai įsižeidė ir užsiminė, kad kreipsis į protestantų kunigą. Sielų ganytojas, nenorėdamas prarasti savo bažnyčiai dar vieno kataliko, nusileido.
Berniukas buvo pakrikštytas Linkuvos bažnyčioje. Krikšto tėvais buvo Marija Jasienskytė ir jos tėvas Donatas Jasienskis.
Nepaisydamas aplinkinių dvarininkų – bajorų protestų, G. Landsbergis įrašė sūnų į valsčiaus knygą, kur buvo registruojami tik valstiečių vaikai. Tai reiškė visišką atsiskyrimą nuo bajorų ir susidėjimą su valstiečiais.
Bajorai pradėjo akcijas prieš G. Landsbergį, sukompromitavusį jų luomą ir savo tikslą pasiekė. Netrukus buvo gautas vyriausybės „pasiūlymas” arba geruoju palikti Lietuvą, arba būsiąs išvežtas administraciniu būdu.
G. Landsbergis pasirinko pirmąjį variantą. 1894 m. išvyko į Maskvą, o žmona su vaikais laikinai liko Lietuvoje.
Tolimesnis Landsbergių gyvenimas su Pakruojo kraštu nebesusijęs.
F.Gabrielius Žemkalnis
Algio Padoros nuotraukoje: Linkavičiuose gimusį architektą, visuomenės veikėją Vytautą Landsbergį-Žemkalnį su gyvenimo 100-mečiu sveikina pakruojiečių grupė: iš kairės – (tupinti) Nijolė Padorienė, (stovi) Leonardas Aleksiejūnas, Kazimieras Garšva, Alfredas Šimkus, Kazimieras Kalibatas, Janina Dirbanauskienė, Danutė Bikelienė ir šalia – antroji ilgaamžio žmona Elena Kurklietienė
Paminklas Ignacui ir Magdalenai Landsbergiams Dūčių kapeliuose 2020 m.
Gražina Charitonaitė. Tėvas dirbo ūkvedžiu Kompačyznos dvare.
Kompačyznos arba Vaižgantų buvęs dvaras
Kompačyznos arba Vaižgantų buvęs dvaro pastatai
Kompačyznos arba Vaižgantų buvęs tvartas
Kompačyznos arba Vaižgantų buvęs dvaro remontuojamas namas
Kompačyznos arba Vaižgantų dvaro parkas
Sodyboje kurį laiką gyveno Jonas Zemeliauskas
LINKUVOS DVARAI
18 a. pabaigoje Linkuvos dvarą (dwor Stary Linkow) su Butėnų, Skėrių ir Plikelių kaimais turėjo Pulkovskiai.
Taip pat minimas Telšių seniūnui Zabielai priklausęs Linkuvos dvaras su Kalpokų, Jurgaičių kaimais ir eiguva prie miško.
PALINKUVĖS DVARAI
18 a. pabaigoje Palinkuvės (Podlinkow) dvarą su Dūčių, Laborų, Guostagalio, Voronėlių, Liesų, Sterkonių kaimais turėjo Upytės pavieto vėliavininkas Benediktas Karpis.
Taip pat minimas pakamario Jurgio Turnoff Palinkuvės dvaras su Megučionių, Paberžių (Poberesty), Latvelių, Papušėlių, Oniūnų, Smilgelių, Stipinų, Vienžindžių (3 dūmai ir karčema) kaimais, Paplonių palivarku su Kurnonių ir Trumponių kaimais ir Keliuotiškių palivarku su Keliuotiškių, Rudžionių, Grikpėdžių (2 dūmai) kaimais.
MŪRAVOTO DVARAS
Mūravoto (Murowany) dvarą su Kizerių, Kalpokų, Ratkūnų, Eirimonių (Eyrymany) kaimais, Joneloniu palivarku su Jonelonių, Gaižūnų (4 dūmai) kaimais ir Gaižūnų palivarku ir 2 dūmais Gaižūnų kaime (Gaižūnų palivarke ūkininkavo Grochovskiai) 18 a. pabaigoje turėjo Upytės pavieto rotmistras Daugvilavičius.
Kyzerių palivarką 18 a. pabaigoje turėjo bajoras Ignacas Daunoravičius.
PAMŪŠIO DVARAI
Pamūšio dvarą su Belkovčyznos (Bialkoczyzna) ir Titonių palivarkais, Krukovčyznos, Laiškonių, Pamūšninkų, Lumbelių, Daržinykų, Veselkiškių, Titonių, Miciškių, Nakiškių, taip pat Pazūkų, Ožkyčių kaimais 18 a. pabaigoje turėjo bajoras Jonas Ruselas.
Kitą Pamūšio dvarą su Kareiviškių arba Pakruojščyznos (Pokroyszczyzna) palivarku Impolės, Pamuckų, Bagdonėlių, Girbutkių, Vaiškonių kaimais turėjo Upytės pavieto teisėjas Mykolas Kosciuška.
PUKNIONIŲ DVARAS
Puknionių dvarą su Puknionių, Zimbiškių, Blekonių, Kibiškių, Tautkūnų kaimais 18 a. pabaigoje turėjo Starodubo seniūnas LDK teisėjas Juozapas Straševičius.
RAUDONPAMŪŠIO KRAŠTAS
Raudonpamūšio dvarą su Bučiūnų, Butėnų ir Plunkių kaimais 18 a. pabaigoje turėjo baronas Rahden.
DOVYDIŠKIO DVARAS
Dovydiškių dvarą su Kapčiūnų, Tryčių, Myciškių (vienas dūmas), Laiškonių (vienas dūmas) kaimais 18 a. pabaigoje turėjo kapitonas Kristupas Harenas.
LINKAVIEČIŲ DVARAI
1775 m. Linkaviečių dvarą (dwor Dolny Linkowiec) su Šikšnių, Antaniškių, Barysų, Degesių, taip pat Ruškelių kaimais turėjo Upytės pavieto seniūnienė Puzinienė.
Taip pat Puzinienei priklausė iš Biržų kunigaikštijos atitekusi Daugelonių vaitystė su Daugelonių, Mikalajūnų, Tulminių, Skironių, Laborų kaimais.
18 a. pabaigoje Linkaviečių dvarą (dwor Dolny Linkowiec) su Antaniškių, Šikšnių (kaimo dalimi), Degesių ir Ruškelių kaimais turėjo Upytės pavieto seniūnienė Antanina Puzinienė.
1775 m. Kalno arbą Aukštutinių Linkaviečių dvarą su Šikšnių, Ūdekų ir Gudžiūnų kaimais turėjo Steigvilių seniūnienė Puzinienė.
Jai taip pat priklausė Steigvilių seniūnija su Steigvilių, Bardiškių, Miciūnų, Mažonių kaimais ir Liaudiškių seniūnija su Liaudiškių kaimu ir Rinkūnų palivarkas su Rinkūnų kaimu.
18 a. pabaigoje minimas Steigvilių seniūnienės Puzinienės Linkaviečių dvaras (Dwor Gorny Linkowiec) su Žiniūnų palivarku ir Šikšnių (kaimo dalimi), Gudžiūnų, Ūdekų, Gataučių kaimais ir Kerkšnio vienkiemiu.
Daunorių kaimą 18 a. pabaigoje nuomojosi bajoras Tomas Goštautas.
DAUGELONIŲ VAITIJA
Daugelonių vaitiją su Mikalajūnų, Tulminių, Skironių, Laborų kaimais ir karčema 18 a. pabaigoje nuomojosi broliai Mykolas ir Juozapas Pangovskiai
JUDIŠKIŲ PALIVARKAS
Judiškių palivarką su Judiškių ir Vizgonių kaimais 18 a. pabaigoje turėjo šambelionas Mykolas Cibovičius.
19 a. minimas bajorės Kosciuškienės Judiškių dvaras.
TRIŠKONIAI
Triškonius ir Janulonius 18 a. pabaigoje turėjo prancūzų kariuomenės kapitonas Kristupas Vigantas.
VALAKŲ DVARAS
19 a. minimas Tiškevičiaus Valakų dvaras.
JONELONIAI
19 a. minimas bajoro Lapinskio Jonelonių dvaras.
STUFO PALIVARKAS
19 a. minimas Stufo palivarkas.
PUPIŠKIAI
19 a. minimas Šv. Karmelitų Pupiškių palivarkas.
KOPANŠČYZNOS DVARAS
19 a. minimas Landsbergų Kopanščyznos dvaras.
SPRAKŠIAI
19 a. minimas Sprakšių palivarkas.
LINKUVOS parapijos dvarai ir sodybos
V.Didžpetrio knygoje LINKUVA 2018 m.
Linkuvos siauruko stotis
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Linkuvos siauruko stotis.
Linkuvos siauruko stotis buvo pastatyta 1920-1922 m. nutiesus Linkuvos-Petrašiūnų siauruko atšaką.
Linkuvietė T. Katilienė prisimena, kad Linkuvoje nedaug būdavo pramogų, todėl miestelio gyventojai, ypač mokiniai, buvo pamėgę rinktis į geležinkelio stotį sutikti ir išleisti siauruko traukinių. Kai būdavo gražus oras, patraukdavo bėgiais link artimiausio kaimo ir grįždavo linksmai pasivaikščioję, padainavę. Siauruku į Linkuvą buvo atvykęs Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona.
1996 metais Lietuvos Vyriausybės nutarimu uždaryti 102 kilometrai siaurojo geležinkelio Panevėžio - Joniškėlio - Biržų ir Joniškėlio - Linkuvos ruožai.
Renginiai
Europos kultūros paveldo dienos
| Raudona Lieka'17 | Raudona Lieka'18 |
|---|---|
Gyventojai
 | ||||||||
| 1833 m. | 1867 m. | 1897 m.sur. | 1923 m.sur. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur. | 1976 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 745 | 474 | 2 077 | 1 851 | 2 144 | 1 950 | 1 900 | ||
| 1979 m.sur. | 1986 m. | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2006 m. | 2011 m.sur. | 2021 m. | ||
| 1 876 | 2 100 | 2 025 | 1 797 | 1 772 | 1 550 | 1 283 | ||
| ||||||||
Žymūs žmonės
Daugiau Linkuvos gimnaziją garsinantys mokiniai
- Domas Adomaitis, (1909–2010), chemikas inžinierius, aktyvus JAV lietuvių visuomenės veikėjas
- Vytautas Anužis, (1956–), aktorius
- Kazimieras Aleksandravičius, (1823–1884), kunigas, vertėjas
- Vilija Blinkevičiūtė, (1960–), politikė, buvusi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė
- Boreikų šeima, bajorai
- Stanislovas Čepinskis, (1934–), smuikininkas, dirigentas
- Algimantas Čepulis, (1939–), agronomas, politinis ir visuomenės veikėjas
- Juozas Čelkauskas, (1935–), violončelininkas, pedagogas
- Vytautas Didžpetris, inžinierius, paminklosaugininkas, įmonės Žiemgalos leidykla, VŠĮ vadovas
- Vladas Garastas (1932–), krepšinio treneris
- Leonas Gogelis (1869–1937), veterinarijos gydytojas, mikrobiologas, profesorius
- Aurelijus Jaškulis, UAB Green Express, Logistikos ir Pardavimų vadovas.
- Kęstutis Juknis, Lietuvos profsąjungų ir politinis veikėjas
- Vitalijus Kacilevičius, pedagogas, politinis ir visuomenės veikėjas
- Karolina Kalvaitytė-Kazlauskienė, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė
- Zinas Kazėnas, Lietuvos žurnalistas, fotografas, fotoalbumų, pašto atvirukų ir vokų autorius.
- Jonas Kaupas, UAB „Linkuvos mėsa“ vadovas.
- Algirdas Kuniutis, pedagogas, Lietuvos politinis veikėjas
- Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1852-1916), dramaturgas, teatralas, publicistas, lietuvių tautinio judėjimo veikėjas
- Jonas Navickas (inžinierius), elektromobilio kūrėjas, „Tukas EV“ generalinis direktorius.
- Vladas Garastas, sporto veikėjas, vienas žymiausių Lietuvos krepšinio trenerių
- Jonas Remeika (1884-1969) - liaudies menininkas bei drožėjas, dievdirbys.
- Antanas Šidlauskas (1920) – ekonomistas, teisininkas, kraštotyrininkas
- Ignas Šešplaukis (1897-1973) – Karo lakūnas, aviacijos pulkininkas leitenantas
Šaltiniai
- Sudarė Teodora Katilienė, „Linkuva ir linkuviai“ XX amžiaus pirmoji pusė, straipsniai ir nuotraukos; Vilnius, 2012.
- ↑ Linkuva. Vietovės.lt. Video YouTube.
- ↑ Линковъ. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 51 psl. (rus.)
- ↑ Pamūšio dvaras II. Šiaulių kraštas.
- ↑ Pamūšio dvaras II. Buvusių dvarų sodybų želdiniai.
- ↑ Žiemgalos lygumų vėjų išsupuotas.
- ↑ Linkuvos socialinių paslaugų centras
- ↑ Linkuvos meno kolektyvai
- ↑ Linkuva SSRS genštabas 1985–1990 m.
- ↑ Linkuva loadmap.net
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 125–126 psl.
- ↑ „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 264 p.
- Linkuva. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. II (L–Ž). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. – 226 psl.
- 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 20–21 psl.
- Linkuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 416 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- Linkuva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. - 617 psl.
- Linkuva. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VII: Lietuvos-Mordvių. - 38 psl.
- Linkuva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 444 psl.
- Linkuva. Mūsų Lietuva, T. 3. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. - 75 psl.
- Линковъ. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 51 psl. (rus.)
- Linkuva.lt (miesto svetainė)
- Linkuva 500. Informacinis leidinys 500 metų sukakčiai paminėti (sud. Vytautas Didžpetris). – Kaunas, 1998.
- Linkuva. Istorinė urbanistinė raida (iki 1969 m.). Žiemgalos krašto praeitis (sud. Algimantas Miškinis). – Kaunas, 1999. – 103 p. – ISBN 9986-9027-5-4
- Algimantas Miškinis. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai / Lietuvos urbanistinis paveldas ir jo vertybės. Vilnius, 2004 m.
- Linkuva. Šiaurės Lietuvos švietimo židinys. Linkuvos gimnazijos 60 metų įsteigimo sukakčiai paminėti. Redagavo dr. Alfonsas Šešplaukis. Linkuvos monografijos leidimo komitetas. Spaudė M.Morkūno spaustuvė. Čikaga, 1978. 333 psl.
- Vytautas Didžpetris Linkuva, 2018 m.
- Apie Šiaulių apskrities miestus ir miestelius
- https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000115519/linkuvieciai-stoja-i-kova-protestuoja-pries-miestelio-pasoneje-dygstancia-ferma?fbclid=IwAR1EfOl4YQ9f4I8eFo-8B1Rv2Cz_FVSqbXIkoT5bnyq5URzXz11XM_eUX4I
| ||||||||||||||
|
Straipsnis „Linkuva“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti. |