Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Christian cross.svg
Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia
Linkuvos bažnyčia 02..jpg
Religija Krikščionys → Katalikai
Vyskupija Šiaulių vyskupija
Dekanatas Pakruojo katalikų dekanatas
Statybinė medžiaga mūras
Pastatyta 1593 m.
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Šiaulių apskritis
Savivaldybė: Vėliava Pakruojo rajono savivaldybė
Seniūnija: Linkuvos seniūnija
Gyvenvietė: Linkuva
Adresas Laisvės g. 25

Žiūrėti didesniame žemėlapyje

Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia stovi Linkuvoje.

Istorija

Pirmąją medinę bažnyčią apie 1500 m. pastatė Linkuvos dvaro savininkė Kotryna Mykolienė. Į Linkuvą paskirtą kunigą išlaikė dvarininkė, 1503 m. užrašiusi bažnyčiai žemės su 13 žmonių ir Karkliškių dvarą. Linkuva tapo parapija; paskirtas klebonas. Dvarininkei mirus, Linkuva atiteko Belozarams. Jie perėję į reformaciją nusavino katalikų bažnyčios turtą, o 1593 m. ir pačią bažnyčią, kurią atidavė reformatams. Upytės teismo (1606 m.) sprendimu Belozarai turėjo grąžinti katalikams bažnyčią su žeme ir kitu turtu.

1635 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Linkuvos bažnyčią su klebonija ir apie 30 valakų žemės atidavė karmelitams. Karmelitai 1661 m. pristatė bažnyčiai 2 bokštus, įrengė 7 altorius. 1689 m. pastatytas medinis karmelitų vienuolynas. Remontuota ir perstatyta bažnyčia 1745 m. konsekruota. Karmelitai 1754 m. pasistatė mūrinį vienuolyną. Jam 1820 m. priklausė Pupiškio palivarkas ir Voronėlių kaimas. 1832 m. Rusijos valdžia vienuolyną uždarė, vienuolyno fondus nusavino, paliko 30 dešimtinių žemės.

1841 m. Linkuvoje gyveno 3 kunigai. Per 1874 m. miestelio gaisrą sudegė prieglauda, gerokai nukentėjo parapijos ūkiniai pastatai. Klebonas Pranciškus Jasenskis atstatė ūkinius trobesius, suremontavo bažnyčią. Klebono Izidoriaus Gudavičiaus remiamas 19111914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius, kuriam 1913 m. valdžia neleido įsteigti bibliotekos-skaityklos. 1915 m. į Rusiją išvežti 3 varpai. 1925 m. įsigyti 2 nauji. 1919 m. įsikūrė pavasarininkų kuopa.

Liudvikas Šiaučiūnas 18861891 m. buvo Linkuvos vikaras, 19141937 m. klebonas. Jis platino lietuvišką draudžiamą spaudą, mokė parapijiečius skaityti, per Pirmąjį pasaulinį karą daug padėjo okupantų skriaudžiamiems žmonėms, įsteigė Linkuvoje dviklasę mokyklą, 1918 m. – „Saulės“ gimnaziją. Vykstant Nepriklausomybės kovoms organizavo partizanus, rėmė įvairių organizacijų kultūrinę veiklą. 19271934 m. jo rūpesčiu suremontuota bažnyčia (iškirstos dvejos durys, pertvarkyti ir pagražinti altoriai).

1928 m. klebonas L. Šiaučiūnas paskelbtas garbės kanauninku (mirė 1939 m.; palaidotas šventoriuje). Kunigas kanauninkas Jurgis Danys (1898–1977) 19271933 m. buvo Linkuvos vikaras, nuo 1937 m. Linkuvos klebonas. 19491956 m. ištremtas į Potmos koncentracijos stovyklą. Grįžęs gyveno Linkuvoje. Iš pradžių klebonavo, vėliau altarista. Palaidotas šventoriuje.

19741982 m. Linkuvoje klebonavo prelatas Leopoldas Pratkelis (1912–1983), 19501956 m. Sibiro tremtinys; liturginės komisijos narys, liturginės konstitucijos vertėjas; Panevėžio vyskupijos kapitulos pirmininkas. Palaidotas šventoriuje.

Nuo seno Linkuva garsėja bažnyčios globėjos Švč. Mergeles Marijos Škaplierinės atlaidais. Jie trukdavo visą savaitę (liepos 16liepos 23 d.).

Po­rą šimt­me­čių var­pas kvie­tė Lin­ku­vos gy­ven­to­jus mels­tis, iš­ly­dė­jo mi­ru­sius, įspė­jo apie pa­vo­jus. Ta­čiau jo ra­my­bę su­drums­tė to­li­mes­ni is­to­ri­jos vin­giai. 1915 me­tais puo­lant vo­kie­čių ka­riuo­me­nei, "Eli­jas" kar­tu su dar dviem Lin­ku­vos var­pais bu­vo iš­vež­tas į Mask­vą. Kad nea­ti­tek­tų vo­kie­čiams, ku­rie dėl spal­vo­tų me­ta­lų, rei­ka­lin­gų ka­ro pra­mo­nei, trū­ku­mo, kaip ža­lia­vą nau­do­jo var­pus, va­ri­nius sto­gus ir net vir­tu­vės in­dus. Šio ka­ro me­tu į Ru­si­jos gi­lu­mą bu­vo iš­vež­ti tūks­tan­čiai var­pų iš di­džiu­lės te­ri­to­ri­jos nuo Bal­ti­jos iki Juo­do­sios jū­ros.

Bažnyčia Linkuvoje

Pirmoji Linkuvos bažnyčia (medinė) pastatyta 1500 ar 1501 metais.

1503 m. Žeimių dvarininkė Kotryna Mykolienė jai suteikė fundaciją.

1593 m. Mykolas ir Jokūbas Bialozorai šalia medinės pastatė mūrinę kalvinų bažnyčią.

1689.XI.21 komisarų dekretu mūrinė bažnyčia atiteko karmelitams, kurie ties didžiuoju altoriumi pristatė medinę dalį ir pasistatė vienuolyną.

1690 m. bažnyčios medinė dalis sudegė, liko tik mūrinės sienos. Atstatymo darbai užtruko, ir nauja bažnyčia konsekruota Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės vardu tik 1745 metais.

1800 m. vizitacijos aktuose nurodyta, kad bažnyčia yra kryžiaus formos, mūrinė, dengta čerpėmis, su bokšteliu ir signaturka; buvo pristatytas bobinčius, zakristija ir lobynas, o bokštai nebaigti – sumūryti tik iki pirmo aukšto, juose kabojo varpai (atskiros varpinės nebuvo).

Bažnyčią apšvietė 18 langų, kurių stiklai buvo įtaisyti į šviną; grindys iš plytų. Įrengti 6 altoriai, iš jų trys – kop-lyčiose. Sakykla tuo metu buvo papuošta raižiniais. Didysis altorius konsekruotas 1745, kairysis (Šv. Juozapo) – 1763, o 1826 m. perdažytas ir paauksuotas; dešinysis (Šv. Antano) konsekruotas 1763, o 1827 m. perdažytas ir paauksuotas. Marijos Škaplierinės altorius brolijos koplyčioje 1746 m. konsekruotas, pati koplyčia 1827 m. perdažyta žydra spalva, įdėtos marmuro grindys. Kitos koplyčios altorius perdirbtas 1827 m.

Vargonai pastatyti 1764 m. Bažnyčia 1828 m. buvo remontuojama, išmūrytas bokštelis, pakeistas frontono kryžius. Apie 1861 m. pakeistos medinės stogo konstrukcijos, jis uždengtas čerpėmis. 18801891 m. bažnyčia vėl dengiama, įdedamos ąžuolinės grindys, paauksuojami altoriai, padaroma naujos presbiterijos grotelės ir du bokšteliai virš stogo. Tuo metu šventoriuje pastatoma koplyčia.

1897 m. restauruojami vargonai (meistras – vilnietis Radavičius). 1927–1934 m. bažnyčia remontuojama prašant kun. L. Šiaučiūnui: greta paaukštinto portalo iškertamos dvejos durys, dekoruojamas vidus, paauksuojami altoriai.

1975 m. remontuojamos bažnyčios sienos, iš naujo dekoruojamas vidus (autorius – Andriejauskas); 1976 m. stogas uždengiamas skarda.

Bažnyčia originalių renesanso formų. Ji dvibokštė, kryžiaus plano su dviem koplyčiomis: dešinėje – Marijos Globėjos, kairėje – Kryžiaus; buvusią plano simetriją suardė vėliau pristatyta zakristija. Rūsiai yra po didžiuoju altoriumi ir po koplyčiomis. Bažnyčia pastatyta iš plytų ir dolomito, tinkuota, perdanga skliautinė; medinės konstrukcijos stogas dengtas skarda. Pagrindinis fasadas simetriškas su vieno tarpsnio bokštais kampuose. Bokštus jungia žemas prieangis, akcentuotas trimis arkiniais portalais ir užbaigtas atiku su angomis. Vientisą bokštų tūrį skaido arkinės akustinės angos (varpas kabo kairiame bokšte) ir juosia platus lygus antablementas, einantis ir per vidurinę fasado dalį, virš kurios kyla antras atikas. Jis laiptuoto kontūro, supaprastintų formų. Kiekviena atiko pakopa užbaigta dvišlaičiu stogeliu su kryžiumi ir imituoja bokštelius; vidurinę dalį puošia nišoje esantis horeljefas Marija Škaplierinė; virš jo apskritoje nišelėje įrašyta data – 1593. Pagrindiniame fasade vyrauja aklinos plokštumos, horizontalios ir taisyklingos geometrinės linijos, kurias kiek švelnina prieangio atiko angas puošiančios 6 medinės skulptūrėlės (keturių evangelistų, šventųjų Kazimiero ir Roko). Bendrai fasado stilistikai gana svetimas architektūrinis portalų sprendimas. Šoninius fasadus skaido piliastrai, juosiantys bokštų ir koplyčių kampus bei vidurinę navos dalį; tarp jų išdėstyti aukšti langai, užbaigti pusapskritėmis arkomis. Zakristijos sienos lygios, langai stačiakampiai. Apsidės fasado kampus taip pat žymi piliastrai; vidurinėje plokštumoje – krucifiksas, šoninėse – arkiniai langai.

Interjere – nava ir koplyčia vienodo aukščio, o presbiterija kiek žemesnė, dengtos skliautais su liunetėmis. Sienas skaido platūs piliastrai, iliuziškai tapyti, sudarant kaneliūrų įspūdį.

Vargonų chorą laiko du masyvūs šešiakampiai, netaisyklingos formos stulpai. Navos dešinėje pusėje ties kryžma pritvirtinta sakykla. Bažnyčioje yra 7 mediniai altoriai, iš jų 5 – barokiniai, labai puošnūs, su kompozicinio orderio kolonomis šonuose, puošti drožiniais. Interjero dekoras labai santūrus, panašus į Šeduvos bažnyčios.

Marija Rupeikienė


Plačiau Varpas „Elijas“ grįžo į Linkuvą 2017 m.

Bažnyčios interjeras

2022 m. Šv. Kalėdos

Įdomus ir kitoks susitikimas su bažnyčia ir jos užkulisiais

  Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje penktadienį vyko naktinė ekskursija. Jau rašėme, jog susidomėjimas ja buvo didžiulis, mat į šventovę susirinko beveik pusšimtis ekskursantų iš įvairių rajono kampelių, buvo net iš sostinės, Baisogalos ir Šiaulių. Kunigas Tomas, pristatydamas bažnyčios istoriją, pasinaudojo dar a.a. kunigo Sauliaus Paliūno paruoštu lankstinuku, papasakojo, ką Linkuvoje veikė karmelitai vienuoliai, kokia yra bažnyčios puošyba, kalbėjo apie tikėjimo aktualumą. 

Centrinis bažnyčios altorius su šv. Mergelės Marijos Škaplierinės altoriumi pasitinka ekskursantus apšviestas besileidžiančios saulės spinduliais. F. A.Bajalienė

Kunigas Tomas Janavičius ekskursiją pasiūlė pradėti nuo giesmės. Ji puikiai skambėjo su bažnyčios choro vadovės Marijos Kacilevičiūtės gitaros pritarimu ir dievišku merginos balsu. Beje, tą vakarą skambėjo ne viena giesmė. Kunigas Tomas džiaugėsi, jog Pakruojo verslo informacijos centro turizmo vadybininkės Rūtos Kukienės sumanymas, ekskursijai panaudoti didžiausią rajono turtą – bažnyčią sulaukė didelio susidomėjimo. Rūta, pristatydama renginį, tikėjosi, jog tai ne paskutinis kartas. Tad tiek bažnyčios, tiek tikėjimo klausimai sielovadininko lūpose skambėjo be galo jautriai, kai kada net iki ašarų.

Senosios regulos karmelitų vienuolynas šalia bažnyčios Linkuvoje gyvavo daugiau kaip 100 metų, vėliau 200 metų jame vienuolių nebebuvo. Paskirtis buvo įvairi, net socialiniai būstai. Daugeliui buvo įdomu sužinoti, jog dabartinis centrinis altorius buvo kaip skiriamoji siena tarp vienuolių ir pasauliečių: kur choras šiandien, tuomet už altoriaus buvo vienuolių maldos vieta. O karmelitų škaplierius – tai dvi juostos ant abito, viena iš priekio, kita iš nugaros – buvo savotiška apsauga. Žmogus ir prieš daugybę šimtų metų stengėsi viskam, kas jį supa, suteikti prasmę, net, kaip apsirengęs. Beje, kunigų dėvimoje sutanoje turėtų būti 33 sagos – pagal Kristaus amžių. Bažnyčioje yra krikštykla, kuri turi aštuonias briaunas. Romoje yra seniausia krikšykla-pastatas taip pat aštuonbriaunis. Aštunta diena – prisikėlimo diena, kuria tiki krikščionys. Gal ir dėl to kapinių koplyčia taip pat su tiek pat briaunų.

Visiems buvo gaila, kad neteko apsilankyti šiandien renovuojamajame vienuolyno pastate. Beje, gal kam nėra žinoma, jog į bet kokią bažnyčią įėjus centriniame altoriuje randamas atsakymas, kokiu pavadinimu ji pavadinta. Kiekvienoje bažnyčioje rasime ir 14 Kryžiaus stočių. Linkuvos šventovėje statulėlės jose yra originalios, dėl to labai trapios  ir brangios. Ruošiamasi gaminti jų kopijas. Ir dar daug meno kūrinių, kurių data siekia daugiau ne šimtmetis, saugoja Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia.    Ekskursija sukėlė daug minčių apie bažnyčią, kokia ji šiandien, kokie simboliai lydi žmones arba, kokius jie patys susigalvoja. Religinis pasaulis labai atsiskiria nuo realaus gyvenimo. Ir tie kryželiai, kuriuos nešiojame, ir škapleriai, įvairūs kiti dalykai nebeatitinka realybės. Juk numirusiam žmogui į rankas įdedamas rožančius, kuris būna velionio „paimtas“ pirmą ir vienintelį kartą...  Dar kiek įvairių mitų ar simbolių susigalvoja pats žmogus – jam tampa daug svarbiau, kada nuimti krepšelius nuo kapo po laidotuvių, o ne ieškoti to tikrojo tikėjimo, bent jau maldas sukalbėti… Bažnyčios buvo šimtmečiais statomos, nes tikėjo Dievu.  Buvo kalbama ir apie tikėjimo aktualumą. Kam man eit į bažnyčią, jei aš turiu Dievą širdyje. Bet žmogui yra svarbu rinktis į, kad ir netobulus Dievo namus, į bendruomenes, o išgirstas žodis ima gyventi tikinčiojo širdyje. Kad ir tūkstančius metų gyvuojantis tikėjimas, nors jį „naikina“ įvairiais skandalais, nedorais darbais net patys dvasininkai, bet jis dar gyvas. Tai dieviškumo įrodymas. Deja, proskyna tarp tikėjimo ir žmonių didėja… Nors žmonės šiandien ateina į bažnyčią  tam tikrų dalykų įsigyti, dažnu atveju, nusipirkti... Bet jei tikėjimas nuoširdžiai ateina į žmogaus sielą, viskas tampa svarbu, ir visa, kas bažnyčioje sukurta – kalba ir šildo sielą. 

Susitikimo pabaigoje visi buvo pakviesti į zakrastiją, kur bendravimas tęsėsi prie puodelio arbatos. Daugeliui buvo įdomu sužinoti apie vienuolyno ateitį, ir su nekantrumu laukiama, kada karmelitų vienuolynas bus prikeltas naujam gyvenimui. 

Alma Bajalienė, „Auksinė varpa“, 2023-05-27

GIESMIŲ, ŠVIESOS IR GROŽIO KERAI

Po Kūčių vakarienės jaukioje artimųjų aplinkoje į Piemenėlių mišias Linkuvos Šv. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje būriais ėjo ar važiavo ne vien šios parapijos tikintieji. Tą kartą į maldų šventovę žmones viliojo dar ir kvietimas kartu giedoti visai Linkuvai, todėl bažnyčia buvo sausakimša.

Susirinkusiems atšvęsti kūdikėlio Jėzaus gimimo buvo gera pabūti drauge, pasiklausyti ne tik bažnyčios choro, bet ir prie jo prisidėjusiųjų: Vilmos Klumbytės ekumeninio jaunimo grupės, Gintaro Ruzgaus ekumeninė šlovinimo komandos, Linkuvos gimnazijos pradinukų ir jų mokytojų, Linkuvos bendruomenės narių, pasigėrėti visais, ruošusiais bei puošusiais maldos namus metų šventei. Tad ir skambėjo bažnyčios skliautai nuo giesmių, per širdį ėjo kunigo sakomas pamokslas, sielą skaidrino žibančios susirinkusiųjų akys. 

Truputėlį atslūgus švenčių įtampai, neiškenčiau nepristačiusi laikraščio skaitytojams šios bažnyčios choro vadovės Marijos Kacilevičiūtės, nes tai ji buvo visos Linkuvos sujungimo bendrai giesmei idėjos sumanytoja.

Šios merginos atėjimo į Linkuvos bažnyčią istorija yra, kaip pati sako, keista. 2018 metais ją, tada vienuoliktokę, į rugsėjo pirmosios Mišias atlydėjo draugė, kuriai buvo svarbu sudalyvauti gimnazijai skirtose pamaldose. Marija tąkart visą laiką „sėdėjo“ internete, stebėdamasi iš aplink vykusio „spektaklio“, jai priminusio savotišką šou. Bet šias mintis nutraukė per pamokslą užgiedojęs klebonas, pritardamas sau gitara. Kas yra girdėjęs giedantį kunigą Tomą, be jokios abejonės supras, kodėl mokinukę pakerėjo raminantis balsas bei iš klebono lūpų sklindanti nuostabi giesmė. Vėliau Marijai natūraliai pradėjo kilti ir klausimai, kodėl žmonės čia eina, kas yra tas Dievas, apie kurį tiek kalbama? Ką gali Dievas, jei vien balsas ir giesmė turi tokią galią?

Tų pačių metų rudenį, bažnyčioje pasikeitus vargonininkams, giedoti mišiose pradėjo Vitalijus Kacilevičius. Kadangi tai buvo artimas Marijai žmogus (tėčio brolis), ji pasiūlė burti bažnyčios jaunimo chorelį. Į šią iniciatyvą atsiliepė keli gimnazistai, pora mokytojų, dar keletas pažįstamų. Kolektyvo gretos tai didėjo, tai mažėjo, tačiau žmonės, nuo pat pradžių įsitraukę į choro veiklą, nesikeitė.

Tačiau dar ir tuomet visa tai, kas vyko bažnyčioje Mišių metu, Marijai tebeatrodė labai keista. Mat šeimoje nebuvo tradicijos eiti į bažnyčią, taigi nebuvo ir poreikio. O visos žinios – iš tikybos pamokų, daugiausia - tik teorinės, kurias įsisavinęs daugiau nieko nemąstai. Tik įsivaizduoji esąs visažinis. O su kiekviena nauja giesme kylant vis kitiems klausimams, pradedi suvokti, kad tu nieko gyvenime nežinai... Kad nieko iki galo tikriausiai nežino niekas...   Naujas ir įdomus etapas, kupinas atradimų, teologinių žinių ir vis gilesnio pasinėrimo į visa tai Marijos gyvenime prasidėjo netikėtai mirus dėdei Vitalijui, kada ji tapo chorelio vadove. Juk kažkam reikėjo pratęsti a. a. vargonininko pradėtą veiklą. 

Jautriam žmogui kiekvienos Mišios yra iššūkis, – neslepia Marija. – Nežinai, ar nesuklysi; rūpi, ar į mišias susirinks visas choras, ar viskas tiks ir patiks choristams. Nes tai yra bendruomenė, kurioje reikia palaikyti santarvę. Be to, esame tik saviveiklininkai, iš kurių nereikia tikėtis profesionalumo, juolab, kad jo negaliu pasiūlyti ir aš pati, neturėdama jokio muzikinio išsilavinimo... Svarbiausia, kad nedingtų nuoširdumas ir atsidavimas tam, ką darome. Nes gal kažkuriame bažnyčios galiniame suole sėdi toks, kaip aš prieš tuos penkerius metus, ir taip pat naršo internete... Be to, kyla sunkumų ir derinant veiklą bažnyčioje su studijomis. Tam, kad giesmės skambėtų, reikalingos repeticijos, kurios padažnėja prieš didesnes šventes... Prie didesnių iššūkių būtų galima pridėti ir bažnyčioje dirbančių žmonių mistifikavimą, tarsi jie būtų kitokie: šventesni, geresni, negalėtų klysti. Natūralu, kad tokį požiūrį kartais lydi kritika, o kiekvienas neatsargus žodis skaudina. Ypač, kai jis neargumentuotas. 

Na, o Linkuvoje Mariją laiko tai, kad čia savas miestas. Savos gatvės, savi žmonės, savi medžiai, takai... Todėl sulaukusi nuostabos: „Kodėl Tu ne Vilniuj?! Ko čia sėdi toj Linkuvoj, kur viskas mirę?“, tesugebėjo atsakyti, jog skųstis lengviausia... Mergina sutinka, kad didmiesčiuose, tokiuose kaip Vilnius, visko užtenka, nes ten žmonių ir kultūros perteklius. Tačiau nesutinka, kad Linkuva - miręs miestas, jeigu yra žmonių, kuriems jis rūpi. Todėl čia ir liko, nes kol kas nėra kam jos pakeisti, o ir labai patinka tai, ką dabar daro.     – Dar nežinau, kur pasuksiu baigusi studijas, tačiau dabar man čia tiesiog gera. Neretai prieš užmigdama pagaunu save, nejučiomis mintyse ieškančią naujų giesmių, svarstančią, ką dar sugalvoti, kad būtų įdomiau, gražiau. Be to, kai mirė dėdė Vitalijus, giedojimas man buvo vienintelis dalykas, padėjęs matyti šviesą, - atvirauja Marija. 

Tai, kad tiek daug žmonių susirinko į Piemenėlių mišias (atėję parepetuoti choristai dar prieš valandą bažnyčioje rado visas užimtas sėdimas vietas!) ir dabar tebedžiugina jaunos linkuvietės sielą, bet kartu ir įpareigoja nenuleisti rankų, kad šv, Mišiose ir toliau netrūktų nuoširdumo bei grožio. Nuostabą kelia ir atsiradusi daugybė pasisiūliusių padėti žmonių. Taip pat netikėta buvo tai, jog linkuvių giesmių galima pasiklausyti bei jas pamatyti „Youtube“ kanale. Jas įrašė ir nufilmavo Marijos draugas Emilis iš Šiaulių, pats paprašęs leidimo įamžinti mišias.

Viskas sukurta gerų žmonių dėka,- gėrisi ji. – Gimnazijos mokytojos vaikus ruošė nuo rugsėjo neatlygintinai, bendruomenės moterys pačios parodė iniciatyvą, siūlydamosios kuo padėti (o padėjo savo giesmėmis, pyragais, pašiltintais suolais ir dar daugybe nuostabių dalykų). Man norėtųsi, kad bažnyčia būtų tas dvasinis miestelio centras, kuris trauktų ne tik tuos, kurie čia ateina visuomet, bet ir visus kitus, tarp kurių, kad ir naršančių feisbuke, tikrai atsiras dar ne vienas, pajausiantis, kad čia gali būti gera. O tai padaryti tikrai įmanoma.

– Vaikams, kurie giedojo per Kūčias, buvo įdomu ne tik mokytis giesmių. Jie pradėjo domėtis, „apie ką mes čia giedam?“, o tokie klausimai ir yra esmė,- sako Marija. – Nuo to kelionė ir prasideda... O neeilinis renginys Kūčių vakarą tebūna paskata bažnyčiai toliau bendradarbiauti su miestelio bendruomene, kultūros centru, gimnazija, gal net ir darželinukais. 

Be studijų, darbo bažnyčioje, dalyvavimo koncertuose, Marija laisvu metu domisi teologija, mokosi kalbų; kiek leidžia laikas, Vilniuje mokosi vargonauti pas bičiulį pasvalietį Rimvydą Mitkų.

Alma Bajalienė, „Auksinė varpa“, 2023-01-07

Šventoriaus tvoros ir stacijų atnaujinimas 2022 m.

Įpusėjus rudeniui ir pasibaigus vasaros darbams, atėjo laikas padėkoti!

Pirmiausia – didžiulis ačiū visiems jums, brangūs parapijiečiai, už jūsų kasdienes aukas. Dėl jūsų visų gerumo šią vasarą su darbščia Svajūno, Algio, Arvydo, Dariaus, Juozo, Arūno komanda galėjome atnaujinti bažnyčios tvorą.

Į pagalbą per vasaros atostogas atėjo ir mokiniai Vėjas, Dima, Audrius, Dainius, Mantas, Šarūnas ir Vakaris. Ačiū jums, darbštuoliai! Parapija taip pat dėkinga Petrui Virkščiui – už idėją, kaip sutvirtinti vartus, paaukotą metalą, nuolat vežtą smėlį ir už kalvio Algio darbą! Ačiū ūkininkui Vidmantui už išvežtas statybines atliekas. Ačiū ir visoms šeimininkėms, ypatingai Ritai, abiems Staselėms, Marytei ir Elzei, kurios nė dienos nepaliko mūsų darbininkų alkanų! Pietūs būdavo laukiamiausia dienos dalis!

Taigi didžiulė padėka visiems visiems prisidėjusiems prie tvoros darbų aukomis ir rankomis. Pagalbos buvo tiek, kad visus sunku ir beišvardinti... Tačiau kaskart praeidami pro šalį ar užsukdami į bažnyčią pro vartus, turėkit mintyje, kad be nei vieno iš jūsų šio pokyčio nebūtų buvę.

Linkuvos klebonas Tomas

Fotografavo Vidmantas Pėželis

Bažnytiniai paveikslėliai ir dokumentai

Linkuvos kunigai

Linkuvos gimnazijos auklėtiniai, paskyrę gyvenimą Dievui

Kunigai dėstę tikybą Linkuvos gimnazijoje

XX-XXI a. Linkuvos bažnyčios klebonai

Su Linkuva susiję kunigai

Apsiniaukusį sekmadienį šildė posmai

Praėjusį 2022 spalio sekmadienį Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje Mišios buvo neįprastos: jose ne tik dalyvavo, bet ir giedojo bei skaitinius skaitė ateitininkai sendraugiai, o po šv. Mišių savo posmais pasidalino Pakruojo literatų klubo „Židinys“ nariai.

Ateitininkai sendraugiai kasmet organizuoja rudeninį susitikimą, aplanko vis kitą vietovę su viltimi sutikti naujų ir seniai matytų veidų, tiesiog pabūti kartu. Šiemet kelias juos atvedė į Pakruojį. Penktadienį netikėti mūsų rajono svečiai žiūrėjo „atžalyniečių“ spektaklį, šeštadienį gidai supažindino su miesto istorija, pakvietė į sinagogą bei gaisrinės stoginę, o vakare žiūrėjo filmą ir jį aptarinėjo. Visur svečius lydėjo Vytautas Girdzijauskas. Jis ateitininkus atlydėjo ir į Linkuvą.

Akimirka po renginio f. Alma Bajalienė

Šiltas ir apipintas poezijos posmais renginys neleido sužvarbti vėsų ir drėgną sekmadienį. „Židinio“ klubo vadovė Edita Kurauskienė „sudėliojo“ kūrėjus. Pirmasis savo eilėraštį „Prasmė“ skaitė Mykolas Arcimavičius. Tada žodis buvo suteiktas Laimai Černiauskienei, Gražinai Gricienei, Daliai Gurkšnienei. Jų eilėraščiuose atgijo vaikystės sapnai, slypėjo gilūs apmąstymai. Vilija Kaškelytė-Narvydienė prakalbo tarmiškai, jai antrino Regina Pupinytė, privertusios klausytojus susimąstyti apie sugrįžimą į amžinuosius sielos namus. Karolina Kazlauskienė prakalbo apie šių dienų tragediją – kaimyninėje šalyje vykstantį karą - „taip ir neišmoktą pamoką...“. Inga Bosienė nutarė paskaityti eilėraštį, kuris labai derėjo išgirstam kunigo Tomo Janavičiaus pamokslui. Eufrozina Kocienė El Khatib ir Zita Buržaitė-Vėžienė savo eilėmis kalbėjo apie žmogaus būtį – neišsemiamą poezijos temą.

Pakruojo literatų klubo pirmininkė Edita visų kūrėjų vardu dėkojo ir ateitininkams, ir klebonui Tomui už suteiktą galimybę dalyvauti tokiame dvasingame renginyje. Padėkos žodžius „sutvirtino“ jiems dovanotos „Židinio“ kūrėjų knygos.

Alma Bajalienė, „Auksinė varpa“, 2022-10-30

Išganytojo kančia: VERBŲ SEKMADIENIS Linkuvos bažnyčioje 2022-04-10

Likus savaitei iki šventųjų Velykų, švenčiama Išganytojo kančios – Verbų sekmadienis. Pavasarį simbolizuojančiomis puokštėmis ir maldomis pilnėjo Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. KVEPĖJO ŽALUMYNAIS, KADAGIU

Linkuvos parapijos keliai ir miesto gatvės mirgėjo nuo pavasario žalumynais padabintų kadagių šakelių. Prieš pamaldas bažnyčioje sklido verbų aromatas ir smilkalai. Maldininkams suolai apdėti kadagių ir simbolinėmis palmių šakelėmis. Senoliai sakydavę, jei bažnyčioje rankose nelaikysi verbos, velnias į delną įbruksiąs savo uodegą.

„Atgyja vaikystės prisiminimai,- augdami Žemaitijos kaime tikėjome, kad šventinta Verba saugos namus nuo perkūnijos, suteiks sveikatos. Galbūt dar ir šiandien kažkas verbos šakele plaka artimuosius, tikėdamiesi išvaryti ligas, sugrąžinti sveikatą. Tomis medžių šakelėmis buvo nuklotas kelias į Jeruzalę žengiantį Kristų. Šiandien šios iškilmės švenčiamos taip: skaitoma Evangelija, tikintieji klausosi Kristaus kančios istorijos, klausytojui įsijausti padeda rankose verbų šakelės. Choristai gieda grigališkojo choralo psalmes, himną – „Kristau, tu – garbės Karalius, tu – Aukščiausiojo Sūnus! Tau – Verbų šakelės žalios, tau – Osana, Dieve mūs!“,- tos dienos prasmę aiškina Linkuvos bažnyčios sielovadininkas Tomas Janavičius. Istorija byloja, kad su Verbų diena baigiasi Kristaus Kančia, prasideda Didžioji savaitė. Šiemetinės Verbos Linkuvos šventovėje ypatingos. Šventąsias Mišias aukojo nebe pirmąkart Linkuvoje svečiavęsis parapijos bičiulis – kunigas Mindaugas Sabonis. Dvasininkas – bažnytinės teisės daktaras, Lietuvos kariuomenės majoras, generolo Jono Žemaičio Karo Akademijos kapelionas.

Verbų šventė pradėta išpažinčių priėmimu. Dievotus traukė Karo Akademijos kapeliono klausykla, vyresniųjų parapijiečių eilė nusidriekė arčiau Linkuvos klebono.

Pamokslais garsus kunigas Mindaugas jautria homilija kvietė apmąstyti, kad mes visi iš prigimties esame geri, o jeigu lydi baimė ar graužatis dėl nuodėmių, svarbu atsiminti – Dievui reikia būtent tokių, kaip mes – nuodėmingų, klystančių, išgyvenančių troškimą atsiversti, pasikeisti, nekartoti praeities klaidų. Apibendrinimui Verbų pamokslui tiktų Luko Evangelijos ištrauka: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk, 6-20). Verbų sekmadienį prasidėjusi Didžioji savaitė – puiki proga apmąstyti, įsisąmoninti Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį – akivaizdžiausią Dievo meilės įrodymą. Tą suvokęs žmogus nebegali likti abejingas Dievui. Tuo nesižavėti gali tik asilas, ant kurio Jėzus jojo į Jeruzalę.

Dvasininkas priminė kaimynines šalis: slegiančio karo akivaizdoje Kristaus Kančios sekmadienis tampa dar artimesnis. „Visiems apmąstant Kristaus kančią, kviečiu šiomis dienomis susitikti maldoje ir mintimis apkabinti kažkur Ukrainoje šią akimirką nekaltai žūstančius, kenčiančius žmones. Tokia malda mūsų bendruomenės lūpomis – galingas ginklas. Jūs nuostabūs. Esu nuoširdžiai dėkingas visiems, kuriems rūpi, kurie ateinate, taip pat ir už dosnias jūsų aukas, įkvepiančias stengtis ir kurti naujus planus visapusiškam Bažnyčios grožiui. Juk bažnyčios puoselėjimas, vis susirenkanti tikėjime ir meilėje bręstanti bendruomenė teikia viltį, kad po Kančių išauš Prisikėlimo Rytas... net ir Ukrainos padangėje. Kad įvyks sunkiausiai įsivaizduojama šventė – Velykos“,- tikėjimo viltis puoselėja Linkuvos parapijos klebonas Tomas Janavičius.

BENDRYSTĖS MALDOSE – ŠEIMOS Šventąsias Mišias aukojo Lietuvos Karo Akademijos kapelionas Mindaugas Sabonis su Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebonu Tomu Janavičiumi. Šypsodamiesi su verbomis šventovę paliko miestelėnai bei aplinkiniuose kaimuose gyvenantys žmonės. „Kaip smagu matyti Mamytę, sesę... Ačiū visiems šiandien buvusiems kartu. Ačiū už nuostabias Mišias, gilias mintis pamąstymui kunigui Mindaugui Saboniui. Iki susitikimo Didžiąją savaitę! – „Linkuvos parapija“ socialinio tinklo paskyroje dėkojo prie bažnyčios vartų su artimaisiais džiugesiu suskubusi pasidalinti linkuvietė. Jei tik leidžia aplinkybės, bažnyčioje lankomasi šeimomis. Su margaspalve Verbų puokšte iš bažnyčios žengė į gimtinę sugrįžusi linkuvietė Kamilė Pašiškevičiūtė. Didžiausia laimė merginai, kai bendrystės maldoje šalia jos – brangiausias žmogus – mama – Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė. Pasibaigus pamaldoms, pakiliai nusiteikęs ėjo Linkuvos krašto ūkininkas Petras Virkštis, Verbų iškilmėse dalyvavęs su žmona Emilija.

Nuo Verbų sekmadienio ir miesto istorijos neatsiejami Plento gyvenvietėje ne kartą gražiausių rajone sodybų konkursuose dalyvavę ir prizininkais tapę Plento ūkininkai – iš Žemaitijos kilusi Rita Navickienė, jos sutuoktinis Saulius. Navickų pasididžiavimas – netoliese gyvenantys sūnūs Tadas ir Karolis bei Šiauliuose įsikūrusi dukra Deimantė.

„Prieš gražiausią ir brangiausią šventę Velykas – palaimintas Verbų sekmadienis. Tądien Kristus įžengė į Jeruzalę. Po išganytojo kojomis žmonės barstė palmių šakeles. Mūsų krašte Verba – kadagys. Kasmet susiruošusi į Linkuvos bažnyčią Verbų puokštę ruošiu su meile, kad ji būtų gyvesnė. Tikiu, kad pašventinta Verba suteiks gyvybingumą, gerą sveikatą, apsaugos nuo negandų, gaisro, gyvuliai bus sveikesni, laukai – derlingesni. Senąją sudeginu, pelenais apibarstau sodybos augalus, bityną. Verbų šakelė – brangiausia Viešpats dovana žemiškoje kelionėje. Visiems norėtųsi palinkėti taikos, sveikatos, rimties, prasmingo šventųjų Velykų laukimo – Kristaus prisikėlimo ir jo palaimos“,- linkėjo mūsų krašto poetė, ūdekietė Vilija Kaškelytė – Narvydienė.

Algis Padora, „Auksinė varpa“ 2022-04-13

Autoriaus nuotraukose

Gavėnia 2021-02-20

„Rasokit, dangūs" 2020-11-29

Truputis maisto sielai rusenant pirmojo Advento sekmadienio ugnelei ir tyliai skambant „Rasokit, dangūs"... Ačiū sesei Darutei Šlušnytei už nuostabų Advento vainiką ir Rarotų žvakę

Iš Izaijo knygos

Viešpatie, tu – mūsų tėvas; „Mūsų Vaduotojas“ – toks tavo vardas nuo seno. Kodėl gi, Viešpatie, leidi nuo tavo kelių mums nuklysti, užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti? Sugrįžk dėlei savo tarnų, dėl genčių, kurios – tavoji nuosavybė!

O, kad perplėštum dangų ir žemėn nužengtum,– kalnai prieš tave sudrebėtų!

Nuo amžių nėra kas patyręs,– ausis negirdėjo, akis neregėjo,– kad būtų, be tavęs, koks dievas, kuris tiek padėtų juo pasikliaujantiems. Tu rodai palankumą tiems, kurie vykdo teisybę ir tavo kelių neužmiršta.

Bet štai užsirūstinai, nes nusidėję mes visą laiką tau nusikalsdavom. Visi mes lyg nevalos tapome, visas mūsų teisumas – lyg suterštas skurlis. Visi mes nuvytę lyg lapai, ir mūsų kaltė tartum vėjas mus neša.

Nėra kas šauktųsi tavojo vardo, kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis. Tu paslėpei savąjį veidą nuo mūsų, atidavei mus į mūsų kaltybės valdžią. Ir vis dėlto, Viešpatie, tu – mūsų tėvas. Mes esame molis, o tu – mūsų puodžius; visi mes – darbas tavųjų rankų. Iz 63, 16b–17. 19b; 64, 3–7

Pirmoji komunija 2020-09-20

Europos paveldo dienos Linkuvoje

2020 m. rugsėjo 11-20 dienomis vyksiantys Europos paveldo dienų Lietuvoje renginiai jau 27-tą kartą sieks atkreipti visuomenės dėmesį į kultūros paveldą – mums atitekusį ankstesnių kartų palikimą. Jis nuolat šalia mūsų, tik ne visada įvertintas, pažintas. Europos paveldo dienos – puikus būdas mums visiems prisiminti, kokį turtą turime. Šių metų dienų tema – kultūros paveldas ir edukacija, tad daugelis renginių leis iš arčiau patyrinėti, savo rankomis kartu su restauratoriais prisiliesti prie paveldo objektų, susipažinti su senosiomis statybos technologijomis, pastatų puošybos tradicijomis. Rugsėjo 13 d. Linkuvos Marijos Škaplierinės bažnyčioje po Šv. Mišių, kaip tik ir vyko pažintis su „Baltąja gulbe“, taip vadino šventovę kraštietis menotyrininkas Stasys Latonas ir VGTU architektūros fakulteto dėstytojas Dalius Grubliauskas ir šalia jos prisiglaudusiu senosios regulos karmelitų vienuolynu.

Besidomintys didinga savo krašto istorija sekmadienį po Šv. Mišių neskubėjo palikti šventovės. Čia iš Linkuvos krašto kilęs menotyrininkas S. Latonas pirmiausiai supažindino su bažnyčios atsiradimo istorija, karmelitų atėjimu ir abiejuose statiniuose esančiomis vertybėmis. Pasirodo, altorius iš pradžių buvo arčiau centro, sudarė triptiką. Dabar vidurinioji dalis patraukta gilyn, o šoniniai likę savo vietoje. Tiek kairiojoje, tiek dešiniojoje navose altoriai taip pat turi savo paskirtį. Dažnai besilankantys čia, greičiausiai, net nežinojo, jog po dažų sluoksniais bažnyčios navų skliautuose yra uždažytos keturios scenos iš Marijos ir iš Dievo gyvenimo. S. Latonas turi viltį, jog šie piešiniai bus atidengti.

Dėstytojas Dalius Vrubliauskas pristatė studentų darbus, kurie mėgino „nupiešti“ galimą Linkuvos centro restauravimą, sutvarkant aikštės prieigas. Vėliau susirinkusieji aplankė vienuolyną. Ne vienam, buvo įdomu pamatyti storas pastato sienas, atidengtus uždažytus piešinius ant jų ir kaip atrodė vienuolyno vidus. Patalpų išsidėstymas ir kas buvo iki 1832, kai paskutiniai vienuoliai paliko celes, rasta inventorinių knygų aprašuose. Menotyrininkas siugriovė seniai Linkuvoje sklandžiusią legendą, jog po bažnyčia yra iškasti tuneliai, kuriais buvo galima patekti toli už miesto ribų. Šiandien rūsiai užtaisyti taip, kad tarnauja tik vėdinimui. Sužinota, jog Saulius Latonas ne tik tyrinėja Linkuvos bažnyčią, bet jo rankomis padarytos bažnyčios vidinės durys ir avinėlio figūrėlė ant aukojimo stalo... Ne mažiau įdomu buvo išgirsti, jog vienuoliai pirmieji Linkuvoje buvo įsteigę biblioteką su 560 knygų. Viena spinta, kuri buvo nišoje, išliko. Bemaž valandą klaidžiojant po kultūros paveldo objektą kilo ne vienas klausimas, atgimė prisiminimai apie tai, koks vienuolynas buvo pokario metais, prisiminti čia gyvenę ir dirbę broliai Butkai. Vyresnio amžiaus žmonėms juos atsimena kaip gabius laikrodininkus. Neskubėjo palikti šventoriaus po edukacijos linkuviečiai, ne tik svečiams, bet ir jiems svarbi istorija.

Europos paveldo dienų renginiai vyks ir kituose Pakruojo rajono vietovėse. Artimiausią šeštadienį - Žeimelio evangelijų liuteronų bažnyčioje.

Alma Bajalienė 2020-09-16 Auksinė varpa.

Linkuvai 520 m. Škaplierinės atlaidai 2020-07-17-19

Kuždesiai apie Linkuvą

Per keletą metų susiklostė graži tradicija miesto šventę pradėti nuo parodos atidarymo. Kadangi proga ypatinga, tai ir žiūrovai buvo pakviesti į didžiulę šventę , jiems buvo pristatytos iš karto net dvi parodos. Projekto „Linkuvos menu arka II“ tapybos plenero paroda „Kuždesiai apie Linkuvą 2020“ ir kraštietės, Rimos Briškaitės fotografijų paroda „Žiedynai“.

Linkuvos kultūros centro dailininkė Rūta Valionienė pristatydama parodą „Kuždesiai apie Linkuvą“ pabrėžė, kad šį kartą kurti kartu buvo pakviesti vaikai ir jų mokytojai. Plenero dalyviais tapo Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklą, Linkuvos gimnaziją, ir Pasvalio kultūros centro Vaškų skyrius.

Susiklosčius šalyje ekstremaliai situacijai, buvo laikomasi visų rekomendacijų ir tapybos pleneras buvo įgyvendintas nuotoliniu būdu. Tai reiškia, kad visi plenero dailininkai dirbo saugiai savo namuose. Tačiau tai nesutrukdė jiems nutapyti daug gražių kūrinių.

Parodos lankytojai žavėjos Linkuvos gimnazijos dailės mokytojos Almos Zajarskienės, Joniškio Algimanto Raudonikio mokytjos Loretos Angilovienės ir jos mokinių: Brigitos Buoreckaitės, Kamėjos Vaitkutės, Viltės Valančiūtės, Radvilės Vičaitės, Samantos Bazaraitės, Kamilės Andrašiūnaitės ir Ugnės Girdžiūnaitės kūriniais.

Na o fotografijų paroda „Žydėjimas“ yra puikus kraštietės, visa širdimi linkuvės, keliautojos, keramikės, mokslininkės Rimos Briškaitės kūrybinis sugrįžimas į Linkuvą. Kiekvienais metais Linkuviečiai turi progą pasidžiaugti Rimos daugialype kūryba.

Pristatydama šią paroda R. Valionienė pridūrė, kad svarbu yra pajausti gamtos galią.

Parodoje žiūrovai atrado gėles, kurios kviečia pamatyti, koks grožis slypi tuose mikro pasauliuose. O juk ne kasdiena atrandame tam laiko. Toks žydintis, filosofinis yra autorės užfiksuotas požiūris į pasaulį.

Po ilgų kalbų parodą puošė Gabrielės Gaigalaitės daina.


Kuždesių besiklausant, žiedais besigrožint...

KŪRĖJUS ĮKVĖPIMAS PAGAUNA PIRMADIENĮ, ANTRADIENĮ... ARTĖJANT ŠVENTEI.

PAVYZDYS – LINKUVOS 520-ASIS GIMTADIENIS, TRADICINĖ ŠKAPLIERINĖ...

Linkuvos kultūros centro dailininkės Rūtos Valionienės pastebėjimu, graži tradicija miesto šventę pradėti parodos atidarymu. Linkuvos 520-ajam gimtadieniui - net dvi: tapybos - „Kuždesiai apie Linkuvą 2020“ ir linkuvės Rimos Briškaitės – „Žiedynų“ fotografijos.

Šiokiadienį renginio neužgriuvo lankytojai. Skubančios vasaros brydėje – ekstremalios situacijos ženklai, palietę ir kūrėjus. Dailininkė R. Valionienė neslėpė rudenį kilusiai idėjai – suburti kūrybinei veiklai vaikus ir jų mokytojus teko griebtis neplanuotų sprendimų. Tapybos plenero dalyviams – Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos, Linkuvos gimnazijos ir Pasvalio Vaškų skyriaus meno gerbėjams – ypatingas – nuotolinis ...įkvėpimas. Saugus išbandymas nesumenkino plenero kūrinių...

Aktyviai dirbo Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos pedagogė Loreta Angilovienė su mokinėmis. Joniškietės nutapė Linkuvos kapinių koplyčią, vandentiekio bokštą, tvenkinį, traukinuką... Kultūros centro direktoriaus Methardo Zubo padėkos neįprastą kūrybos procesą primins Kamėjai Vaitkutei, Samantai Nazaraitei, Radvilei Vičaitei, Viltei Valančiūtei, Ugnei Girdžiūnaitei, Brigitai Buoreckaitei, Kamilei Andrašiūnaitei...

Paslaptingi Linkuvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios kuždesiai Linkuvos gimnazijos pedagogės Almos Zajarskienės drobėje. Dailininkė R. Valionienė neuždėjo autorių paveikslams pavadinimų, kviesdama atrasti Linkuvą iš naujo... Gimnazistės Gabrielės Gaigalaitės gitaros skambesys ir daina leido pajausti kūrinių dvasią, spalvų įvairovę, žydinčios vasaros grožį.

Tylūs teptukų „kuždesiai“ sukosi prie ryškiaspalvių fotografijų. Tai – kūrybinis linkuvės Rimos Briškaitės sugrįžimas į tėviškę. Meniškos sielos autorė, “prisitaikydama“ prie tradicinės Škaplierinės, kraštiečius džiugina savo gebėjimais. Pernai stebino molio dirbiniais. Šįkart – „Žiedynais“...

Dailininkės R. Valionienės nuomone, daugialypė Rimos kūryba – pati nuoširdžiausia dovana žiemgaliams. Gėlės kviečia sustoti, pamatyti jų mikropasauliuose slypintį grožį.Ne tik gražus, bet ir filosofinis autorės požiūris į pasaulį. Keliautoja, fotomenininkė, mokslininkė nestokoja naujų idėjų.

R. Briškaitės kūrybos laboratorijoje – šimtai fotorakursų. Vienas iš jų – du šimtai kilometrų nuo Linkuvos iki Vilniaus... Linkuvos kultūros centre liko dar vienas ženklas – daugiašakio meno medyje parodų autoriai paliko spalvingus pirštų antspaudus – autografus...

Linkuvos menų arka kvietė švenčiančius miesto gimtadienį, kuriame dvasinę bendrystę stiprino paslaptingi kuždesiai, margaraštis vasaros žydėjimas, džiaugsmingas „labas!” sutikus senokai matytus bendramokslius, kaimynus

Nijolė Padorienė

Baltoji vakarienė Linkuvoje

Ne kasmet mūsų gražiajam miestui Linkuvai stukteli toks gražus 520 metų jubiliejus. Ta proga Linkuvos kultūros centras ir seniūnija nusprendė miestelėnus pakviesti į nepaprastą, užburiančią „Baltąją vakarienę“. Pirmoji gimtadienio staigmena laukė čia pat, už kampo, Varpo gatvelėje, praeivius pasitiko dvi baltos fėjos. Kiekvienam praeiviui teko traukti po laimės linkėjimą iš baltų krepšelių.

Vėjyje plazdančios baltos juostelės, balti balionai, baltos staltiesės baltos gėlės ir baltos švieselės, Pievutėje išsirikiavę molbertai su tapybos plenero „Kuždesiai apie Linkuvą 2020 “ dalyvių darbais. Taip Linkuvos kultūros centro kiemelis pasitiko „Baltosios vakarienės “ svečius.

O svečiai taip pat atvyko nepaprasi, pasipuošę nuo galvos iki kojų baltos spalvos drabužiais ir akcentais. Pagal visas „Baltosios vakarienės“ taisykles, nešini baltos spalvos stalo dekoracijomis ir užkandžiais.

„Baltosios vakarienės“ tradicija užgimė Prancūzijoje. Taigi šventės dalyviai, klausydami Marijos Kacilevičiūtės prancūziškai atliekamos dainos, buvo pakviesti pajusti prancūzišką dvasią.

Linkuvos kultūros centro direktorius Methardas Zubas sveikindamas visus susirinkusiuosius kvietė išlaikyti savo unikalaus miesto savitumą ir jaunatviškumą. O koks miesto gimtadienis be dovanų. Linkuvos miesto šeimininkei, Linkuvos seniūnei Gitanai Pašiškevičienei įteikė, praėjusiais metais vykusiai tapybos plenero metu sukurtą, dailininkės Onos Morkūnaitės kūrinį.

Taip pat renginį papuošė Simono Kiliaus, Ernesto Tamašausko ir Virginijus ir Marijos Kacilevičių dueto atliekamos dainos.

Sveikinimų žodžius vakarienės dalyviams tarė Linkuvos miesto seniūnė Gitana Pašiškevičienė. Europarlamento narė Aušra Maldeikienė, Seimo narys Antanas Matulas. Pakruojo meras Saulius Margis, Pakruojo rajono savivaldybės administracijos direktorė Ilona Gelažnikienė. Kandidatė į Lietuvos Respublikos Seimą Žiemgalos apygardoje Rūta Bilkštytė.

Linkuvos kultūros dailininkė Rūta Valionienė pristatė projekto „Linkuvos menų arka II“ tapybos plenero parodą „Kuždesiai apie Linkuvą 2020“ .

Šokių aikštelė užsipildė suskambėjus „Pečius griūn“ (Gargždai) dainoms. O Pakruojo kultūros centro linijinių šokių grupė „Saulės linija“ ne tik surengė patį tikriausią pasirodymą, bet pakvietė vakarienės dalyvius pasimokyti šokių žingsnelių.

Linkuvos Škaplierinė ne tokia, kaip kitos: dainuojanti, šokanti, džiazuojanti...

Šventė mėgiama ir laukiama po šalį ir kitas valstybes išsibarsčiusių linkuvių. Šiemetė Škaplierinė įsimintina Linkuvos kultūros centre atidaryta kraštietės Rimos Briškaitės „Žiedynai“, dailininkų plenerą vainikuojančia „Kuždesiai“ parodomis, miesto bei seniūnijos bendruomenę sutelkusia „Baltąja vakariene“, „Sugrįžimo į 90-ųjų Škaplierinę“ muzikiniu vakaru, Šiaulių vyskupo J E Eugenijaus Bartulio vizitu Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje ir antruoju „Linkuva jazz 2020“ festivaliu. Futbolo varžybų „Bendruomenė“ – „Gimnazija“ rezultatu 3:0. Džiazo muzika, atlikėjai, tradicijos. Apie visa tai pasakoja Aleksandras DUNIS - Linkuvos kultūros centro džiazo studijos, VšĮ „PROJAZAS“ projektų vadovas:

„Šio muzikinio žanro gimtinė - Naujasis Orleanas. Užuomazgos - XVI amžiuje. Džiazas - muzikos sritis, pilna laisvumo, reikalaujanti iš muzikanto išskirtinių sugebėjimų, žinių, patirties, kūrybiškumo. Muzikinės mintys gimsta realiame laike, scenoje, „čia ir dabar“. Atlikėjai turi žaibiškai orientuotis, palaikydami kūrybinį procesą. Džiazo muzika turi išskirtinius bruožus. Tai - specifinė ritminė pulsacija (swingas), sodri, turtinga harmonija ir žinoma improvizacija. Džiazas - didžiulė srovių ir pakraipų įvairovė. Tai - blues, ragtime, dixeland, bebop, hardbop, jazzrock, fusion, free jazz ir kt. Koncertuose egzistuoja tradicijos - po kiekvienos solistų improvizacijos galima ploti net skambant kūriniui. Tuo reiškiama padėka ar simpatiją improvizatoriui. Tarptautinės organizacijos UNESCO džiazas pripažintas pasaulyje kaip vieninga muzikinė kalba. Balandžio 30-oji – tarptautinė džiazo diena. Studijuodamas, o vėliau dėstytojaudamas Klaipėdos džiazo muzikos katedroje su kolegomis dalyvavau daugelyje festivalių Europoje ir Skandinavijos šalyse. Jose ypač jautėsi profesionalus priėjimas prie džiazo muzikos suvokimo, atlikimo, ryškėjo festivalinės tradicijos.

Lietuvoje pirmieji džiazo festivaliai vyko prieš keturiasdešimt metų – Birštone, Kaune, Klaipėdoje. Visuose esu grojęs ir nuo pačių pirmųjų festivalių ir iki šių dienų išlikome darni, stipri, vienas kitą suprantanti džiazo muzikantų šeima. Pastebėjau, kad rajonuose, provincijose džiazo muzika skamba retai, dėl to žmonių požiūris į ją būna neaiškus, kartais negatyvus. Subrendo idėja rengti džiazo festivalius bei edukacinius džiazo koncertus rajonuose. Pirmasis festivalis vyko Jonavoje 2016-aisiais. Nustebino ir nudžiugino, jog prie šio muzikinio žanro populiarinimo mielai sutiko prisidėti Linkuvos kultūros centro direktorius Methardas Zubas. Pernai Linkuvoje surengtas pirmasis džiazo muzikos festivalis, kuriame dalyvavo Alytaus diksilendas, grupė „Interplay“ (Kaunas), „JazzStudio“ (Jonava), Linkuvos KC džiazo grupė, legendinis Kauno Bigbenas. Festivalis sulaukė didelio susidomėjimo, todėl šiemet linkuviečiai sutiko antrąjį džiazo festivalį sujungta su miesto švente. Koncertuose stengiamės parodyti kuo įvairesnį džiazo muzikos spektrą, o renginio vedėjas Julijus Grickevičius (Lietuvos džiazo asociacijos prezidentas) pristatydavo grupių programas su išsamiais paaiškinimais.

Antrąjį „Linkuva Jazz 2020“ festivalį pradėjo grupė „The Swing Cats“ iš Vilniaus, Linkuvos KC džiazo grupė su solistėmis Marija Kacilevičiūte ir Arina Janeliūniene. Ši šventė – netikėtumų ir improvizacijų. Rajono mero Sauliaus Margio staigmena miestui – bliuzo karalienės Arinos koncertas. Vakaro koncerte nuotaikingai grojo dikslendas „DixXband“ iš Kauno ir nenuspėjamo pianisto Ričardo Mekionio duetas. Festivalį vainikavo „Big Al & The Jokers“ iš Latvijos su nepakartojamu Algirdu Šuminsku.

Noriu padėkoti visiems atlikėjams ir visiems prisidėjusiems prie festivalio organizavimo ir įgyvendinimo. Didžiausias „Ačiū!“ Linkuvos žiūrovams ir svečiams už šiltą priėmimą, aplodismentus, nuoširdžias šypsenas. Džiazas negali skambėti kartą metuose, jis turi skambėti nuolat. „Linkuva jazz “ festivalis (tuo nuoširdžiai tikiu) taps tradiciniu ir laukiamu“.

Spaudai parengė Algis Padora

„Prisiminkim, kaip praėjo ši diena -

Prie šventoriaus būrėsi graži minia..." - kaip dainavom tąvakar. 💕 Taigi prisiminkim, kaip Lietuvos karo kapelionas Mindaugas Sabonis džiugino mus savo nuoširdumu, o karmelitų vienuolis kun. Mariušas papasakojo mums Škaplierinės atlaidų istoriją ir prasmę. Prisiminkim, kaip parapijos ganytojas Eugenijus Bartulis ragino drauge semtis tikėjimo ir meilės iš Motinos Marijos, o vyskupas Lionginas Virbalas pasidalijo jautriais prisiminimais apie mūsų kraštietį a. a. kunigą jėzuitą Vincentą Pupinį, kuriam šeštadienį būtų sukakę 100 metų. 💖 AČIŪ! Ačiū ir visiems darbštuoliams, be kurių mūsų bažnyčia nebūtų tokia graži, ačiū Vidmantas Pėželis, kuris visuomet nuostabiai įamžina akimirkas ir jomis pasidalija, ačiū procesijos dalyviams, chorui ir visiems visiems prisidėjusiems šių atlaidų. Žinoma, ačiū ir už aukas...

Ačiū, kad esam reikalingi...

Skersvėjai išblaškė seseris ir brolius.
Škaplierinės dienos vėl gyvus sušaukia.
Grįžtame iš tolių, grįžtame namolia.
Ir apglėbiam rankom tėviškės palaukę.

(Ištrauka iš Birutės Stasiūnaitės-Gruzdienės eil „Linkuva“)

Vincentui Pupiniui būtų buvę 100 metų

ŠKAPLIERINĖS ATLAIDAI LINKUVOJE.

Šių metų ŠKAPLIERINĖS (Škapliernos) atlaidams skirtose mišiose sekmadienį bus paminėtos kunigo jėzuito, Linkuvos gimnazijos auklėtinio, gimusio Gataučių kaime greta Linkuvos, VINCENTO PUPINIO (1920-2020) 100-osios gimimo metinės. Šiandien, liepos 18 -ąją, sukanka 100 metų nuo jo gimimo. Apie žymiojo kunigo, misionieriaus gyvenimo kelią nuo Žiemgalos iki Vatikano rašiau ne kartą. Nesvarbu, kur V. Pupinis kunigavo ir dirbo - Brazilijoje (kur padėjo rengti 1980 m. popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą į Braziliją), Vatikane, kur dirbo Vatikano radijjuje ir labai daug prisidėjo prie popiežiaus vizito į Lietuvą 1993 m. - kiekvieną vasarą laiškuose broliui Aleksandrui į Joniškį jis prisimindavo Škaplierinės atlaidus. Štai 1990 m. kun. V. Pupinis minėjo 70-mečio jubiliejų. Tuo metu jis rašė, kad jo noras buvo ta proga atlaikyti šv. Mišias per Vatikano radiją ir liepos mėnesį pasveikinti visus linkuvius Škaplierinės Dievo Motinos švenčių proga.

Vincentas Pupinis baltai aprengtas ant mamos kelių

Tais pačiais metais Vatikano radijo lietuvių skyrius minėjo savo 50-metį. Kun. V. Pupinis kukliai rašo, kad „jubiliejaus proga radijo darbuotojai (ir daugelis Romos lietuvių) dalyvavome popiežiaus ryto mišiose, o kunigai koncelebravome. Aš, kaip vyresnis, buvau prie pat popiežiaus. Taigi buvo gražus įvykis.“ Paskutinis kun. V. Pupinio laiškas iš Romos, saugomas jo sesers T. Pupinytės asmeniniame archyve Vilniuje, datuotas 1992-12-03. Jame – tradicinės naujienos, sveikinimai artėjančių šv. Kalėdų proga, kasdienės tarnybos Vatikano radijuje atgarsiai. Pagrindinis laiško akcentas – informacija apie artėjančią popiežiaus kelionę ir Vatikano radijo bendradarbių pagalbą. Kun. V. Pupinis šiuos darbus nušviečia tarsi kasdienį savo darbą: „Kaip žinote, popiežius ateinančio rugsėjo pradžioje nori ir rengiasi aplankyti Lietuvą. Mišias Vilniuje ir Kaune jis nori laikyti lietuviškai. Jo sekretoriai tuo jau rūpinasi: šiandien paruošėme Mišių tekstus iš lietuviško Mišiolo, o vienas iš mūsų kunigų juos skaitė pamažu ir įrašė ant magnetofono juostelės. Taigi popiežius, kai turės laiko, pradės lavintis: žiūrės į tekstą ir klausysis, kaip lietuviškai žodžiai ištariami.“

Deja, kun. V. Pupinis popiežiaus Jono Pauliaus II į Lietuvą 1993 m. rudenį nepalydėjo, nors prisidėjo prie kelionės rengimo. Kunigas jėzuitas V. Pupinis mirė 1993 m. kovo 23 d.

Iš kairės Vincas Pupinis, Kazimieras Dobrovolskis, Vladas Dielininkaitis, Algimantas Bartkus 1988 m.

Po kun. V. Pupinio mirties pamaldos vyko Romos Popiežinės rusų kolegijos šventovėje. Jas koncelebravo Rytų apeigų kongregacijos sekretorius arkivyskupas Myroslav Marusyn ir Vatikano radijo rusų skyriaus vedėjas kun. Lawrenty Dominik. Pamaldose dalyvavo Lietuvos ambasadorius prie šv. Sosto Kazys Lozoraitis, daug Vatikano radijo bendradarbių. Kun. V. Pupinis iškilmingai buvo palaidotas Romos Verano kapinėse.

Citatos iš kun. V. Pupinio laiškų seseriai T. Pupinytei į Vilnių ir iš laiško broliui A. Pupiniui į Joniškį.

2020-07-18

Stasys Tumėnas

Verba ir Šv. Velykos

Mielieji, Kristus prisikėlė... Aleliuja!...

Nors ir tušti šįryt suolai, tačiau pasitikim Kristų ir apsikabinkim malda vienas kitą giedant ryto paukščiams ir aidint varpams lygiai 8 val. visame pasaulyje

Kai kurie iš jūsų turbūt norėsite pavieniui ateiti pasimelsti ir į bažnyčią, tad durys atviros...

Šviesaus Prisikėlimo ryto!

P. S. Dalinamės šventiniu laišku:

. LIETUVOS VYSKUPŲ VELYKINIS GANYTOJIŠKASIS LAIŠKAS

Prisikėlusio Jėzaus dovana

2020 m. balandžio 12 d.

Brangūs broliai ir seserys,

Su šv. Velykomis! Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra džiugiausia žinia, kokią žmonija yra girdėjusi! Sveikiname Jus šią didžią mūsų tikėjimo šventės dieną! Ji mums skelbia: Dievas aplankė žemę kaip Jėzaus Kristaus asmuo, Jis žmones mokė, guodė ir gydė, tačiau buvo neteisingai apkaltintas ir nužudytas, bet trečią dieną prisikėlė iš numirusių. Jėzaus prisikėlimas parodė, koks yra žmogaus gyvenimo tikslas – mes esame sukurti amžinybei! Ir iki Kristaus prisikėlimo žmoniją lydėjo tikėjimas, kad gyvenimas po mirties egzistuoja. Tačiau tik po šio didingo Velykų įvykio visi mes turime galingą pagrindą vilčiai, kad išsipildys Jėzaus pasakyti žodžiai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25). Kokia svarbi yra mūsų tikėjimo reikšmė: nuo jo priklauso mūsų amžinas likimas! Tad dabar, pasak šv. apaštalo Pauliaus, „mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24). Mūsų Mokytojas ir Viešpats žada mums dangų, jei priimsime Jo meilę ir draugystę.

Šiais metais Velykas švenčiame neįprastai. Vienijamės su Jėzumi, kuris taip pat buvo priverstas dėl grėsmės gyvybei keliauti į šventes Jeruzalėje „ne viešai, o tarsi slapčiomis“ (Jn 7, 10). Ir mus karantino sąlygos verčia svarbiausią mūsų tikėjimo šventę išgyventi „tarsi slapčiomis.“ Negalime viešai ateiti į Bažnyčią ir susirinkę draugėn švęsti Velykų. Pandemija, apėmusi visą pasaulį, primena mums, kad mūsų fizinė egzistencija trapi, tačiau dužlus yra ir mūsų žmogiškas saugumas. Šiomis dienomis patiriame daug netikrumo, kuris slegia mūsų širdis. Tačiau visa tai neturi „pavogti“ mūsų džiaugsmo ir ramybės, tų brangių mūsų Prisikėlusio Viešpaties dovanų. Juk Kristus ne kartą savo mokinius guodė ir drąsino pasitikėti Juo, kuris yra istorijos ir pasaulio Viešpats.

„Jūs nebijokite!“ (Mt 28, 5), – taria Viešpaties angelas susigraudinusioms moterims, kurios atbėgo tą rytą prie Jėzaus kapo. Prisikėlęs Kristus ne kartą pasirodė išsigandusiems mokiniams tardamas: „Ramybė Jums!“ (Jn 20, 19). O tada juos ragino: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Visus šiuos žodžius šiandien Viešpats taria ir mums. Krikščionio pašaukimas nešti į pasaulį ramybę ir Prisikėlusio Jėzaus paguodą.

Mes, krikščionys, žinome, kad per Kryžių ateina Prisikėlimas. Tai Velykų slėpinys. Krikščioniškas tikėjimas parodo, jog kančia gali būti išganinga, nes net ir joje atsiskleidžia Dievo malonė. Juk neretai išgyvendamas trapumą žmogus atranda Dievą. Ir iš šio pasaulinės pandemijos išbandymo gali rastis be galo daug būdų, kaip Dievas prakalbins žmones. Tikime, kad į gera keisis mūsų pasaulis.

„Jis pamatė ir įtikėjo“, – taip Evangelija apibūdina mokinį, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo (Jn 20, 8). Ir mes nesiliaukime ieškoti Kristaus prisikėlimo ženklų mūsų gyvenime. Bėkime pas savo Mokytoją Kristų, net jei žmogiškai žiūrint atrodytų, kad nėra jokio pagrindo vilčiai. Vienykimės maldoje šiomis ypatingomis dienomis! Tegul šio laiko aplinkybės nesustabdo mūsų meilės ir džiaugsmo! Melskimės už ligos paliestuosius ir kenčiančius netektį artimuosius. Ypač prisiminkime maldoje ir remkime mūsų medikus ir medicinos darbuotojus, civilinės valdžios atstovus, mūsų krašto policijos, kariuomenės pareigūnus bei visus, kurie aukojasi padėdami kitiems. Te šis ypatingas laikas kviečia mus permąstyti savo gyvenimo prasmę! Tebūna to vaisius naujai atrasta Velykų žinia: Kristaus žengimas per kančią ir mirtį į Prisikėlimą. Teguodžia mus Viešpats, kad ir po sunkiausių išbandymų mūsų laukia Velykos!

Aleliuja, Kristus prisikėlė, iš tiesų prisikėlė!

Lietuvos vyskupai


Šv. Kalėdos 2019

Juodas angelas balto paklausė,
Ko toks liūdnas šiandieną esi.
Tu toks baltas, toks baltas, toks baltas,
Sniego ledo šaltam spindesy.

Ir atsakė jam angelas baltas,
Nusipurtęs snaiges nuo sparnų,
Aš keliauju nuo durų prie durų,
Kur sušilti šiandien nerandu.

Ir išėjo į baltąją tylą,
Žiburėlius palikęs languos,
Pėdos gilios sniege pasiliko,
Šerkšnas nulenkė smilgas laukuos.

Pasivykime angelą baltą,
Paprašykim sugrįžti pas mus,
Nebijokime balto švelnumo,
Teužlieja jis mūsų namus.

Škaplierinės atlaidai 2019 m. liepos 19-20-21 d.

Linkuvos miesto šventė „PRAŠOM, SVETELIAI, MŪSŲ KIEMAN“

Nuo sausio mėnesio prasidėjęs pasiruošimas miesto šventei „Prašom, sveteliai, mūsų kieman“ išsirutuliojo į didžiulę šventę tiek Linkuvai, tiek jos svečiams. Visą savaitgalį Linkuvoje šurmuliavo būriai žmonių, nes čia vyko tradiciniai Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai ir miestelio šventė.

Penktadienio popietę renginiai prasidėjo nuo respublikinio projekto „Raudona lieka“ parodos bažnyčioje. Tuo pat metu bibliotekos kiemelyje linkuvietė, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto darbuotoja, jau ne vieną parodą gimtajame mieste surengusi Rima Braškienė demonstravo molio dirbinius. Pristatyme „Molis kitaip“ dalyvavę Linkuvos miesto gyventojai ir jų svečiai nepraleido progos ir miesto parke dalyvauti medinės skulptūros atidengime. Stilizuoti langai, žvelgiantys į visas keturias pasaulio puses – tai skulptūros, skirtos išnykusiems Linkuvos apylinkių kaimams įamžinti (autorius - tautodailininkas Eugenijus Rimdžius). Neliko be dėmesio ir Linkuvos kultūros centro tapybos plenero „Kuždesiai apie Linkuvą“ darbų paroda. Penktadienio vakarą baigė miesto teatro studijos poetinė kompozicija „Atleisk, režisieriau“ pagal V.Mačernio kūrybą (režisierius Simonas Kilius).

Šeštadienį miesto centre jau rinkosi tautodailės mugės dalyviai, o mokyklos stadione – sportinių varžybų komandos: gatvės krepšinio, parko tinklinio, svarsčių kilnojimo. Gimnazijos sporto salėje vyko stalo teniso varžybos. Antrą valandą dienos, kaip ir kasmet, Linkuvos futbolininkai žaidė su Pakruojo komanda. Šiais metai rungtynės baigėsi lygiosiomis. Skverelyje prie seniūnijos Lietuvos kariuomenės karo prievolės Pakruojo poskyrio darbuotojų pasirodymą stebėjo įvairaus amžiaus žmonės. Po jų pasirodė linijinių šokių entuziastai – studija „Saulės linija“. Vėliau nelabai gausiai miesto centre susirinkusius žiūrovus linksmino meno saviveiklos kolektyvai. Ryte Dvariukų užtvankoje vyko žvejų varžybos, tai jų klubas „Beržtalis“ prie seniūnijos virė žuvienę ir ja vaišino koncertą stebinčius žmones.

Dienai baigiantis Linkuvos centras ir erdvė prieš sceną ėmė pildytis. Žiūrovai rinkosi į vakaro koncertą. Pirmiausiai buvo pakviesti į sceną svečiai, organizatoriai ir politikai. Sveikinimus ir padėkas linkuviams dalijo Seimo nariai Stasys Tumėnas, Arūnas Gumuliauskas, rajono savivaldybės meras Saulius Margis, jo pavaduotojas Virginijus Kacilevičius ir administracijos direktorė Ilona Gelažnikienė, savivaldybės tarybos narė Erika Kižienė, atstovaujanti Seimo nariui Antanui Matului, pasisakė žurnalistė Rūta Janutienė, rajono tarybos narys Saulius Gegieckas, Joniškio žemės ūkio mokyklos direktorius Liudas Jonaitis, kunigas Tomas Janavičius ir kiti. Savivaldybės vadovo padėkos įteiktos Genutei Pranulienei, Vidmantui Pėželiui, Albinui Vrubliauskui, seniūnijos nominacijos – žvejų klubui ,,Beržtalis“ ,,Už kaimynų draugystę“; Eugenijui Rimdžiui – „Už istorijos įamžinimą“; Rimai Briškaitei – ,,Už ištikimybę gimtajam kraštui“; Izoldai Žagrakalienei – „Už iniciatyvą „Raudona lieka“; Rūtai Valionienei – ,,Už meilę menui“; nominacija „Liepos 20 dieną gimusiam“; sveikinimas abiturientei Austėjai Makarevičiūtei už puikias anglų kalbos žinias, padėka Aelitai Garalevičienei. Šventės organizatoriai dėkojo rėmėjams ir visiems prisidėjusiems ruošti šventę, džiaugėsi svečių gausa ir aktyviu dalyvavimu renginiuose. Po netrumpos įžangos Linkuvos kultūros centro vadovė A. Garalevičienė pakvietė Lietuvos scenos žvaigždes - K. Jablonskį su grupe, vėliau atlikėją Laisvą, grupę „Du Donatai“. Šeštadienio renginius vainikavo įspūdingi fejerverkai. Sekmadienio programoje miestelėnai pirmiausiai rinkosi į bažnyčią. Joje šv. Mišiose giedojo svečiai iš Šiaulių. Po to bibliotekos kiemelyje buvo atidengtas paminklas – dekoratyvinis ženklas - „Vieversiui – žemdirbio draugui“. Atidengime dalyvavo idėjos sumanytojas „Komiteto Linkuva 500 metų sukakčiai paminėti“ vadovas V. Didžpetris, architektas Liucijus Dringelis, savivaldybės atstovai. Kaip ir per kiekvienus atlaidus į Linkuvą atvyksta Šiaulių vyskupas E. Bartulis. Sausakimšoje bažnyčioje žmonės klausėsi Jo ekscelencijos pamokslo, sutartinai meldėsi už esamus ir buvusius parapijos gyventojus, maldai pritarė jungtinis šiauliečių ir linkuvių choras. Po Mišių bažnyčioje vyko vokalinio kvarteto „Non Vibrato“ koncertas. Diena baigėsi bėgimu aplink Linkuvą ir jo entuziastų (nelabai gausių, dalyvavo tik šešiolika bėgikų) apdovanojimu. Šįmet bėgimą per trumpą laiką organizavo triškonietis Vytautas Žemėtis, pažadėjęs padėti seniūnijai ir kitąmet.

Šventė nuaidėjo, palikdama apsilankiusiųjų širdyse ir mintyse gerus jausmus, bet ar kas susimąstė: kiek ir kieno darbo įdėta. Seniūnė G. Pašiškevičienė geru žodžiu minėjo ir dėkojo seniūnijos komandai: Birutei Pažemeckienei, Violetai Auginienei, Sigitui Kleinui, Viktorui Arlauskui, Edmundui Girčiui, Stasiui Alvydui Tamašaičiui, Vidmantui Jakavičiui, Onai Čėsnienei, nestacionarinių paslaugų centro socialinėms darbuotojoms Ingai Gajauskienei, Saidanai Mogulevičiūtei ir Vaidai Laumakienei. Tai jų visų pastangomis galėjome džiaugtis renginiais.

Alma Bajalienė

Škaplierinės atlaidai nuotraukose

Fotografavo Vidmantas Pėželis

Renginiai bažnyčioje

Raudona lieka 2019-09-06-30

Aldonos Sireikienė laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ 2019-07-09

Paroda bažnyčioje

Rekolekcijos 2019 balandžio 10 d.

Linkuvos gimnazijos bendruomenė nuoširdžiai bendradarbiauja su Linkuvos parapijos klebonu Tomu Janavičiumi. Klebono dėka suburtas ansamblis, kuriame giesmes gieda mūsų mokyklos mokiniai ir mokytojos. Kaip ir kiekvienais metais prieš Šv. Velykas yra organizuojamos gimnazijos bendruomenei Rekolekcijos. Šiemet išgirdome, kad Linkuvos parapiją aplankys ne vien tik kunigai iš šalia esančių parapijų, bet ir kunigas Ričardas Doveika



Bažnyčia nuotraukose

Žolinės atlaidai

Bažnyčia fotografų akimis

„Vėlinių skaitymai“ 2018 m. spalio 28 d.

VĖLINĖS – tai gilių apmąstymų metas…
VĖLINĖS – tai gyvųjų ir mirusiųjų būvimas kartu…
VĖLINĖS – tamsos ir paslapties simbiozė...

Spalio 28 dieną Linkuvos bendruomenė dalyvavo teatralizuotame muzikiniame vakare „VĖLINIŲ SKAITYMAI“. Renginys vyko po Šv. Mišių Švc. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. Vakaro metu buvo skaitomos literatūrinės miniatiūros iš Edgar Lee Masters „Spūn Riverio antologijos“ (Spoon River – išgalvotas miestelis Šaukšto Upės pavadinimu). Tai pasivaikščiojimas ant kalvos, sustojant prie supiltų kauburėlių, iš kurių tarsi prabyla besiilsintys.... Tai epitafijos, kuriose atsiskleidžia kažkada gyvenusiųjų apmąstymai, nuogastavimai dėl nespėtų atlikti darbų ar neteisingai pasirinktų gyvenimo kelių... Juos perteikė suskirsčiusi į tris dalis – vyrai, moterys, vėliavos kariai - aktorė Nomeda Bėčiūtė. Jos skaitymus papildė klasikų kūrinius atlikę smuikininkai, Šiaulių I-os muzikos mokyklos, S. Sondeckio menų gimnazijos mokytojos ekspertės Nijolės Prascevičienės mokiniai. Tai jaunieji smuikininkai, būsimieji Lietuvos primai – Agnius Juška/ smuikas, Morta Milašauskaitė /smuikas, Ugnė Krikščiūnaitė/ smuikas. (Enelli Klumbytė/smuikas – susirgo ir neatvyko. Linkime jai greičiau pasveikti). Vakaro programos kuliminacija – modernus performansas “Kitas pasaulis”. Tai šviesos, judesio ir garso kompozicija, paryškinta efektingai šviečiančiais kostiumais. Kuliminacinį renginio pasirodymą, perteikiantį vėlių šokį, atliko - Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos ir Šiaulių Dainų progimnazijos mokytojos metodininkės Marytės Ruzgytės mokiniai – studija "Koloritas" ir neformalaus švietimo “Naujųjų medijų mokykla”.

Klausantis išgalvotų istorijų prisimeni ir tuos, kurie gyveno ir čia… kažkada… Kažin kokią epitafiją būtų rašiusi Kotryna Mykolienė De Zeimis, kuri jauna būdama palaidojo savo vyrą, sūnų… gedėdama atvyko iš savo dvaro Žeimelio apylinkėse, parinko Linkuvos kalvagubrį ir pastatė ant jo bažnyčią…. Kaži kokios epitafijos būtų tų, kurie savo jėgas, žinias ir darbus skyrė šio krašto ar/ir visos Lietuvos klestėjimui… epitafijas rašė ir tie, kurie buvo pilni merkantilinių interesų… skaitomas ar neišliksiančias epitafijas rašysime ir mes…

Be geros valios vietos rėmėjų šis renginys nebūtų įmanomas.

Nuoširdus AČIŪ VISIEMS įvairia forma prisidėjusiems ir kūrusiems šio vakaro eigą!

“VĖLINIŲ SKAITYMAI” – tai antrą kartą organizuotas vakaras Pakruojo rajone. Pirmą kartą vėlinių skaitymai vyko Lygumų Švc. Trejybės bažnyčioje. Šiame ramybės ir susikaupimo laike Pakruojo krašto sakraliniai objektai numatomi panaudoti ir ateityje. Į šiuos objektus kaip vietos ir/ar valstybinį kultūros paveldą šiais metais buvo atkreiptas dėmesys ir tarptautiniu mastu. Ateinančiais metais Pakruojo rajono miesteliai numatomi pristatyti pasauliui.

Izolda Žagrakalienė

VšĮ MTD „ARASAI“ direktorė

Mišiose Judita Leitaite

Škaplierinės atlaidai 2018 m. liepos 13-14-15 d.

Stasys Tumėnas

Skersvėjai išblaškė seseris ir brolius.
Škaplierinės dienos vėl gyvus sušaukia.
Grįžtame iš tolių, grįžtame namolia.
Ir apglėbiam rankom tėviškės palaukę.
Birutės Stasiūnaitės-Gruzdienės eil. „Linkuva“.
Šiandien Linkuvoje, jubiliejinių - 280-ųjų - atlaidų metu miesto centre atidengtas ir pašventintas paminklas "Linkuvai ir linkuviams".

Linkuvoje vyko miesto šventė

Pakruojo rajono savivaldybės informacija

2018-07-20

Liepos 13–15 d. Linkuvoje vyko miesto šventė ir tradiciniai Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai, kurie sukvietė linkuviečius ir miesto svečius pasidžiaugti Linkuvos svetingumu.

Šventinis penktadienio rytas pradėtas Šv. Mišiomis, po kurių miesto aikštėje Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė tarė sveikinimo žodį ir buvo pakelta seniūnijos vėliavą. Į atidarymą susirinkusius linkuviečius pasveikino Pakruojo rajono savivaldybės mero pavaduotojas Jonas Juozapaitis, „Žiemgalos“ draugijos prezidento pavaduotojas Alfredas Šimkus ir Linkuvos kultūros centro direktorius Methardas Zubas, kurie padėkojo seniūnijai už puikiai sutvarkytą miestą, kuriamą šventės nuotaiką ir palinkėjo smagiai leisti laiką šventėje.

Monografija - krašto istorijos paminklas.png

Vėliau linkuviečiai ir miesto svečiai dalyvavo fotografės mėgėjos Rimos Brikšaitės parodos „Tarp eilučių“, skirtos kraštiečiui Vaidotui Spudui atminti, Linkuvos kultūros centre atidaryta Pakruojo kultūros centro suaugusiųjų dailės studijos lankytojų (vadovė Laima Veličkienė) paroda „Piene, piene – nuostabi gėlele“. Taip pat linkuviečiams ir miesto svečiams pristatyta monografija „Linkuva“, sudarytojas kraštotyrininkas Vytautas Didžpetris. Prie Linkuvos kultūros centro veikė Linkuvos šeimų klubo kiemelis – animatorių „Monstriukių“ susitikimas su vaikais.

Šventėje varžėsi ne tik sporto aistruoliai (krepšinio varžybos, tinklinis, stalo tenisas, futbolas), bet ir žvejai. Žvejų varžybos vyko prie Dvariukų užtvankos. Vėliau vakare, Linkuvos centre, Žeimelio žvejų klubas „Beržtalis“ susirinkusiuosius vaišino žuviene. Taip pat tradiciškai šurmuliavo mugė, kurios metu buvo galima įsigyti ir šaukštų ir įvairių skanumynų.

Visų trijų šventės dienų metų vyko sakralinės muzikos ir meno saviveiklos kolektyvų koncertai. Žinoma, nereikia pamiršti ir vakaro koncerto, kuriame pasirodė Lainius, grupės „Vyšnios“ ir „Džentelmenai“. Prieš prasidedant koncertui susirinkusiuosius pasveikino Europos parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė, Seimo nario Arūno Gumuliausko padėjėjas Alvydas Žuvininkas, Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Gegieckas, mero pavaduotojas Jonas Juozapaitis, Pakruojo seniūnas Saulius Margis, Guostagalio seniūnas Jonas Jocius, Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė, Linkuvos parapijos klebonas Edvardas Zeidotas.

Šventės metu įteikti apdovanojimai Šimtmečio vaikams (gimusiems 2018 m.), Linkuvos kultūros centro direktoriui Methardui Zubui, Marijai Kacilevičiūtei, Emilijai Pukevičiūtėi, Indrės Aleknavičiūtės šeimai, įteikta Linkuvos seniūnijos padėka Ievai, Bronytei ir Stasiui Kurmiams. Seimo nario Arūno Gumuliausko padėjėjas Alvydas Žuvininkas perdavė sveikinimus ir padėkas Kazimierai Bacevičienei, Vladislovui Kubilickui ir Valdui Vaicekauskui. Šventinio koncerto metu padėkota rėmėjams: Europos parlamento narei Vilijai Blinkevičiūtei, Pakruojo rajono savivaldybei, Linkuvos kultūros centrui, Pakruojo ūkininkų kredito unijai, UAB „Linkuvos mėsa“, UAB „Idavang“, UAB „Kanrugė“, UAB „Linkuvos alus“, UAB „Kalpokų ūkis“, UAB „Inglina“, Sigitos Kvedarauskienės IĮ, B. Mikalajūno IĮ, G. Jaškulienės IĮ „Vėtrungė“, R. Miknio IĮ „Greitis“, G. Praniulienės IĮ „Anturijus“, IĮ „Pas Irinijų“, K. Bajorūno IĮ „Kęstoma“, verslininkams Jonui Mackevičiui ir Valdui Vaicekauskui, Pakruojo vartotojų kooperatyvui, Linkuvos žemės ūkio bendrovei, Skaistčio žemės ūkio bendrovei, Genovaitei Jasiūnienei, Aldonai Rakšnienei, ūkininkams Rolandui Monkūnui, Vladislovui Kubilickui, Kęstučiui Šidlauskui, Vidmantui Dževečkai, Gintautui Šlevui, Eimučiui Cesevičiui, Sauliui Navickui, Vidmantui Vaškui, Vaidotui Jozėnui, Petrui Aleksui Virkščiui ir Kristinai Pėželytei bei visiems mugės prekybininkams.

Linkuvos miesto šventė ir Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai kiekvienais metais yra tarsi kvieslys, kviečiantis grįžti į savo tėviškę, susitikti ir pabendrauti su giminėmis, artimaisiais, draugais. Šiais metais buvo atidengtas paminklas „Linkuvai ir linkuviams“ (projekto autoriai – skulptorius Algirdas Bosas ir architektas Liucijus Dringelis), kurį pašventino Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Džiugu, kad tiek daug Lietuvos gyventojų, kilusių iš Linkuvos krašto nepamiršta savo gimtinės ir kiekvienais metais susiburia šioje gražioje šventėje.

Linkuvos Švč. M. Marijos Škaplierinės parapija

Vargonininkai

Bažnyčios choristai

2018 m. lapkričio 17 d. Vitalijus Kacilevičius, Valdas Balčiūnas, Vakaris Balčiūnas, Marija Kacilevičiūtė, Ligita Masilionienė, Daiva Kacilevičienė, Gabrielė Gaigalaitė, Irmantė Samuitytė, Ema Kupriūnaitė, Ugnė Kupriūnaitė, Aurėja Dzevečkaitė, Viktorija Vilimaitė, Faustina Juzėnaitė. Nuo 2022-02-14 vargoninike tapo Marija Kacilevičiūtė

Paveldas neatsilaikė prieš stiklo paketus

2010 m. liepos 24 d. Rita ŽADEIKYTĖ


Beveik 140 metų amžiaus Linkuvos (Pakruojo rajonas) bažnyčios langai sumesti apleistoje vienuolyno celėje. Vitražiniai XVIII arba XIX amžiaus langų stiklai išdaužyti.

Visa tai vyko su bažnytininkų, architektų, paveldosaugininkų žinia ir nieko nežinant rajono kultūros valdininkams. Sunaikinta kultūros paveldo dalis, o vietoj atsirado stiklo paketai. Šiuolaikiška.

Duženos — celėje

Švenčiausiosios Mergelės Škaplierinės bažnyčios zakrastijonė Lina Žilinskienė atrakina sunkias karmelitų vienuolyno, kuris su bažnyčia sudaro vientisą ansamblį, duris. Skliautuotu koridoriumi veda prie vienos iš celių, kur sukrauti, tikėtina, mažiausiai beveik 140 metų amžių skaičiuojantys buvę bažnyčios langai.

Į vienuolyną mus atvedė linkuviečių klausimai, kur dingo bažnyčios vitražai, ar tikrai ten buvo beverčiai dažyti stiklai — kaip jiems aiškino buvęs bažnyčios klebonas.

Celė prikrauta didelių langų ir skliautuotų jų viršūnių. Dar tvirti, storai nudažyti. Langų skliautuose — vitražinis stiklas. Dužimo briaunose prasišviečia mėlyna, žalia, geltona ir raudona spalvos, tokios, kaip ir žiūrint į stiklo plokštumą.

Keli stikliukai, tikėtina, kažkada išdužę, pakeisti dažytu stiklu. Dauguma stiklų, kurie mėtosi ant žemės, šalia rėmų, ir tie, kur dar likę rėmuose — vitražiniai stiklai.

Mokytoja Stanislava Lovčikaitė, ilgamete Linkuvos parapijos Pastoracinės tarybos pirmininkė, apgailestavo: „Mums pasakė, kad tie spalvoti stiklai nevertingi, neva, dažyto stiklo. Niekas su mumis per daug nesitarė“.

Linkuvos bažnyčia pradėta statyti po 1500 metų. 1745 metais miestelyje kilo gaisras, po kurio bažnyčia buvo remontuota, o 1874 bažnyčia buvo dar kartą remontuota, bet nėra išlikę tikslių įrašų apie langų keitimą. Vadinasi, langai su vitražiniais stiklais išlikę arba nuo 1745 metų, arba nuo 1874— ųjų.

Klebono vertybės

Bažnyčios remontą pradėjo ir 2007 metais naujus langus įstatė klebonas Saulius Paliūnas, dabar klebonaujantis Kuršėnuose.

„Langus pakeitėme į europietiškus klijuoto medžio langus su stiklo paketais. Ar suprantate, ką reiškia stiklo paketai? Tai brangūs stiklai, ar suprantat? Atsiminkite, kad bažnyčiai negalima dėti plastikinių langų“, — klebonas paaiškino, kodėl išmesti senieji vitražiniai ir dar tvirti langai.

Klebonas S. Paliūnas tikino, jog klausimo, ar išsaugoti senos bažnyčios originalius langus, nekilo.

Klebonas S. Paliūnas garsėja tuo, jog atvykęs į naują parapiją bažnyčios teritorijoje iškerta šimtamečius medžius. Taip atsitiko Meškiuičiuose ( Šiaulių raj.). Ten klebono paliepimu iškirtsti šimtamečiai klevai ir kapinėse.

Taip atsitiko ir Linkuvoje. Ir Kuršėnuose jis ėmėsi savo pomėgio kirsti šventoriaus medžius, tvirtindamas, kad taip tvarko bažnyčios aplinką.

Ne kartą parapijonys skundėsi ir klebono S. Paliūno godumu pinigams. Viena linkuvių šeima „Šiaulių kraštui“ pasakojo, kaip klebonas reikalavo kelių šimtų litų už velionio palaidojimą, nes buvo nustatęs dideles kainas už savo paslaugas. Tada negavęs tiek, kiek buvo nustatyta, atsisakė laidoti velionį, esą reikėjo aukoti sekmadienines mišias ir jis neturėjęs laiko. Artimiesiems pridėjus 10 litų, velionį palaidojo.

Prieš keliolika metų, kai S. Paliūnas dirbo Meškuičių bažnyčios klebonu, už jaunos moters palaidojimą paprašęs 300 litų. Velionės vyras, likęs su būriu mažų vaikų, pasakojo, kaip klebonui padavus 200 litų stambiomis kupiūromis, jis paprašė dar vieno „tokio popierėlio“ — papildomų 100 litų.

Valdininkai nežino

Linkuvos seniūnė Kazimiera Bacevičienė prisipažino, net nemačiusi, kad pakeisti bažnyčios langai, bet pažadėjo pasidomėti. „O jeigu ir būtume žinoję, kas mūsų, mažų žmonių, klausys?“ — sakė seniūnė.

Savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Birutė Vanagienė taip pat nieko nežino apie langų pakeitimą.

„Remontavo tik bažnyčios išorę. Man net nekilo klausimas, kad senųjų langų nebėra. Aš net nesusidomėjau. Bet tie langai nebuvo atskirai Kultūros vertybių registre užregistruoti. Jeigu reikėtų pasakyti, kaip atrodė senieji Linkuvos bažnyčios langai, aš jums nepasakyčiau“, —–neslėpė vedėja B. Vanagienė.

Jos pavaldinys —– Kultūros paveldo tarnybos vedėjas Mindaugas Veliulis apie pakeistus senovinius langus kultūros paveldo objekte taip pat nieko nežinojo.

Romas Olišauskas, Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio vadovas, kuriam privalu žinoti apie atliekamus pakeitimus paveldo, apie Linkuvos bažnyčios langus taip pat nežinukas.

„Pirmą kartą apie langus girdžiu. Languose vitražų nėra? Nežinau. Vitražinių langų mūsų dokumentacijoje nėra pažymėta. Nežinau, ar vitražai languose kažkada buvo. O jeigu buvo, tokių dalykų niekas neišmeta, nesudaužo“, — nukanalizavo problemą paveldo saugotojass R. Olišauskas, dar labiau suaktualinęs valdininkų kompetencijos ir atsakomybės klausimą.

Paveldas nesaugomas

Maždaug pusmetį Linkuvos bažnyčios klebonu dirbantis Edvardas Zeidotas sako net nežinojęs, kad senieji bažnyčios langai pakeisti. Atvyko į Linkuvą jau po bažnyčios remonto.

„Man pasirodė, kad bažnyčios langai iš viso nejudinti, o kad buvo dažyti ir labai nevykusiai nudažyti, matosi plika akimi. Lupasi dažai nuo sienų apie langus“, — sakė klebonas E. Zeidotas.

Įsitikinome, kad lupasi dažai ne tik apie langus, bet ir nuo neseniai perdažyto bažnyčios fasado.

„Žmonės spalvotus vitražinius stiklus gali pavadinti vitražais. Bet visai nesvarbu, ar ten buvo vitražai, ar vitražiniai stiklai — tai neabejotinai vertinga žmonių sąmonėje ir kultūros kontekste. Tai meno kūrinys, kultūros paveldo objektas. Natūralu, kad žmonėms — tai vertybė. Žmonės saugo ir didžiuojasi vitražine plėvele, pavyzdžiui, Kauno Vilijampolės bažnyčioje apie tai teko išgirsti. O čia tikras vitražinis stiklas ir dar senovinis! Neabejotinai — tai vertybė, bet ji neišsaugota, kaip ir daugelis kultūros, istorijos paveldo objektų“, — sakė klebonas E. Zeidotas.

Restauruoti langus buvo galima

Kultūros vertybių apsaugos departamento (KVAD) Planavimo ir programų skyriaus vyriausiosios specialistės Indrės Baliulytės teigimu, Linkuvos bažnyčios remontui 2001 metais buvo skirta per 2,3 milijono litų. Pinigus skyrė KVAD ir Pakruojo rajono savivaldybė.

UAB „Senojo miesto architektai“ architektas, Linkuvos bažnyčios remonto projekto vadovas vilnietis architektas Robertas Zilinskas teigė, kad projekto užsakovas buvo Šiaulių vyskupija. Pagal jos pageidavimą ir buvo keisti Linkuvos bažnyčios langai.

„Mes patys nesvarstėme, mums buvo pasakyta, kokias pozicijas suprojektuoti, pakeisti ir mes tai padarėme“, — sakė architektas R. Zilinskas, prisimenąs, kad nebuvę diskusijų, keisti, ar nekeisti langus.

R. Zilinskas mano, kad buvę vitražiniai langai — XIX amžiaus pabaigos.

Pasak R. Zilinsko, aktuose Linkuvos bažnyčios langų vertė neaprašyta. R. Zilinsko teigimu, labai dažnai pasitaiko, kai apskaitininkai, paveldosaugininkai tinkamai neaprašo kultūros objektų.

„Restauruoti senuosius langus buvo įmanoma, bet tai būtų žymiai brangiau kainavę.Tik ypatingais atvejais imamasi langų restauravimo. Mažai kas išsikovoja langų restauravimą“, — pripažino projekto vadovas R. Zilinskas.

Architektas pripažino, kad labai retai pasitaiko, kai išlieka šimto ir daugiau metų langai.

R. Zilinskas dabar užsiima Vilniaus Bernardinų bažnyčios restauracija. Ten rasta keletas XVIII amžiaus langų. Jie bus restauruojami. Projektuotojai buvo numatę visus langus keisti, bet Bernardinų bažnyčios patriotai pasipriešino.

Linkuvos karmelitų bažnyčios ir vienuolyno dvasininkų sąrašas (XVI-XX a.)

  • Didžpetris V. Linkuvos karmelitų bažnyčia ir vienuolynas. Istorija ir kultūra, Vilnius: Kraštiečių kultūros klubas „Linkuva“, 1993

Linkuvos bažnyčios altoriai

ALTORIŲ APŽVALGA

Dabartiniu metu Linkuvos bažnyčioje yra 7 mediniai drožybiniai altoriai: Didysis (centrinis) altorius:

  • Švenčiausios Mergelės Marijos Škaplierinės (XVII-XVIIIa. sandūra).

Šoniniai altoriai:

  • Švento Juozapo altorius baţnyčios kairėje pusėje (XVII-XVIIIa. sandūra);
  • Švento Antano altorius baţnyčios dešinėje pusėje (XVII-XVIIIa. sandūra).

Koplyčių altoriai:

  • Nukryžiuotojo altorius Viešpaties Jėzaus koplyčioje (kairėje baţnyčios pusėje)

XVIII-XIX a. sandūroje perdirbtas;

  • Švenčiausios Mergelės Marijos Škaplierinės altorius (dešinėje baţnyčios pusėje)

XVIIIa.vidurys.

Sieniniai koplyčių altoriai:

  • Švento Jurgio altorius Viešpaties Jėzaus koplyčioje. XIXa. II pusė;
  • Švento Pranciškaus altorius Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės koplyčioje

XIXa. II pusė.

Anksčiau Didysis (centrinis ) altorius buvo stipriai atitrauktas į priekį ir su šoniniais Šv. Juozapo bei Šv. Antano altoriais sudarė vieningą stilistinį ansamblį. 1927 m. nukeltas į dabartinę vietą. Yra ţinių, kad prieš įkeliant į didįjį altorių Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslą, altoriuje buvo Nukryţiuotojo atvaizdas. (Kaip mini Vytautas Didţpetris, 1621m. liepos mėnesį baţnyčios vizitacijos metu paţymėta, kad didţiajame altoriuje Nukryţiuotojo atvaizdas dalinai suskilęs, o šonuose yra 2 maskvietiški paveikslai)

Plačiau apie altorius

Fotografavo Vidmantas Pėželis

Galerija

Linkuvos baznycia su tvora.jpg

Bažnyčia renesansinė, lotyniško kryžiaus plano, su priestatais, 2 žemais bokštais ir 6 bokšteliais. Vidus 3 navų, dengtų cilindriniais skliautais. Yra 5 altoriai. Bažnyčiai būdingi renesanso architektūros stiliaus bruožai: simetrija, geometrinės horizontalios linijos, saikingas dekoras.



Fotografavo Vidmantas Pėželis

Šaltiniai


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 96% (+113378-139=113239 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 4% (+5057-48=5009 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 0% (+13-240=-227 wiki spaudos ženklai).