Linkuvos biblioteka

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search
Linkuvos biblioteka
Lokalizacija

Linkuvos biblioteka
56°05′10″N 23°58′19″E / 56.086°N 23.972°E / 56.086; 23.972 (Linkuvos biblioteka)


Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Šiaulių apskritis
Savivaldybė: Vėliava Pakruojo rajono savivaldybė
Seniūnija: Linkuvos seniūnija
Gyvenvietė: Linkuva
Adresas Varpo g. 16
Įkurta 1937 m.

Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Interneto svetainė
e-mail
Tel.

Linkuvos biblioteka yra Linkuvos mieste (Pakruojo rajonas).

Įvadas[taisyti]

Žmogus į biblioteką įžengė maždaug prieš 5000 metų Egipte. Ten jos steigtos prie faraono rūmų, šventyklų, kitose vietose. Tai pirmosios molio lentelių ir papiruso ritinių saugyklos. Visų geriausia antikos laikais buvo Aleksandrijos biblioteka, vadinta „Mūzų šventove“. Tuo metu bibliotekos buvo itin retos ir labai vertinamos, matyt, ne veltui atsirado užrašas, personifikuojantis bibliotekas:


„Aš esu biblioteka.
Aš nesu nei sienos, nei lentynos,
Net ne knygos, sustatytos eilėmis.
Aš esu pasaulio išmintis,
Knygose pagauta ir jums jose parengta.
Aš esu atviros durys.
Įženki!“

Dabartyje šis užrašas puikuojasi daugumos bibliotekų aprašymų tituliniuose puslapiuose. Mano manymu, bibliotekos daug prisidėjo prie viso to, ką turime dabar: rašto, meno, mokslo, kalbos ir kultūros išlaikymo. Bibliotekos reikšmė žmogaus gyvenime yra daug platesnė ir gilesnė nei tik saugoti, kaupti ar sisteminti įvairius raštus ir spausdinius. Biblioteka skleidžia ir platina sukauptus dvasios turtus, tik gaila, kad mums kartais pritrūksta noro visą šitą informaciją priimti. Lietuvoje pirmosios bibliotekos įkurtos XV a. Bibliotekos padėjo žmonėms kuo galima tiksliau išsaugoti Lietuvos istoriją tarpukariu, padėjo žmonėms neužmiršti rašto ir lietuviškų papročių. Tarp didžiausių ir seniausių mūsų krašto bibliotekų yra 1570 m. įsteigta bibliotekėlė, kuri vėliau tapo Vilniaus universiteto biblioteka, kuri tiksliai saugo, dalinasi ir vis dar kaupia Lietuvos istorijos įvykius. Šio darbo ėmiausi todėl, kad kažkada viena sena moteriškė mostelėjusi į apleistą žydų sinagogą pasakė, kad seniau čia buvo biblioteka. Susidomėjau ir pagalvojau, jog visai nieko nežinau, kada Linkuvoje biblioteka įsikūrė, kur ji buvo, kas joje dirbo, pagaliau kiek bibliotekų buvo. Todėl imdamasi šio darbo tikėjausi sužinoti bibliotekos ištakas Linkuvoje, istoriją, veiklos pobūdį. Maniau, kad bus lengva. Pasirodė, kad daug ką reikės rinkti po kruopelę. Taigi norėčiau plačiau pateikti ir aprašyti Linkuvos miestelyje bibliotekų atsiradimo ir gyvavimo istoriją.


Linkuvos biblioteka 2022 m.[taisyti]

Paroda 2022-12-08[taisyti]

Akimirkos vykusio susitikimo su Danguolė Kamarauskienė, kuri pasidalino savo patirtimi ir patarimais kuriant paveikslus pagal skaičius. Viliamės, kad šis tapybos būdas sudomins tikrai ne vieną susitikimo dalyvę, ir išsipildys pasiūlymas kitąmet bibliotekoje susirinkti jau su savo tapybos darbais

Garsiniai skaitymai Linkuvos senelių globos namuose „Saulė“[taisyti]

2022 10 31

Bibliotekos darbuotojai sen. nam.„Saulutė“ 1.jpg

Biblioteka pradėjo teikti naują paslaugą – terapinius garsinius skaitymus „Prisiminimų beieškant“ senyvo amžiaus žmonėms. Spalio 27 d. bibliotekos darbuotojai: Judita Jereckienė, Genė Urbienė ir Linkuvos miesto padalinio bibliotekininkas Mantas Kremenskas kartu su Pakruojo J. Paukštelio viešosios bibliotekos savanore Zina Andrejeviene lankėsi Linkuvos senelių globos namuose „Saulutė“ ir skaitė istoriją „Ruduo“ Po skaitymų senjorai pasidalino prisiminimais, kokias rudenines gėles augino savo darželiuose, kas mėgdavo grybauti, kaip grybus raugti ir panašiai. Senjorės mielai pasakojo apie augintus gyvulius, paukščius. Zinai Andrejevienei užgrojus su armonika draugiškai sudainuota kartu ne viena liaudies daina. Tokie susitikimai bus organizuojami ir ateityje.

Nauja bibliotekos paslauga taip pat gali būti pritaikyta asmenims turintiems atminties sutrikimų, demenciją ar jos požymių. Šie garsiniai skaitymai yra specialiai sukurtų lietuviškų pasakojimų skaitymai, kuriuos lydi teksto aptarimas, refleksija bei specialios pagalbinės priemonės – prisiminimų dėžutės. Jose įvairūs daiktai, padėsiantys klausytojams prisiminti girdėtas terapinių skaitinių istorijas, savo gyvenimo įvykius, turėtus daiktus. Paslauga siekiama sukelti teigiamas emocijas, mažinti vienatvės jausmą, gerinti atmintį ir kitus kognityvinius įgūdžius (dėmesio ilgesnį laiką išlaikymą per daug nereaguojant į išorinius dirgiklius, gebėjimą apdoroti garsinę ir vizualinę informaciją ir kt.). Paslauga bus teikiama bibliotekoje, taip pat organizuojami išvažiuojamieji susitikimai senelių ar globos namuose. Norintiems savarankiškai organizuoti garsinius skaitymus Pakruojo rajono savivaldybės J. Paukštelio viešoji biblioteka turi ŠAVB parengtą ir metodinę priemonę „Prisiminimų beieškant“ – tai leidinys bibliotekininkui, slaugytojui, demencija sergančio žmogaus artimajam ar kitam skaitančiajam asmeniui padėsianti organizuoti garsinių skaitymų paslaugą.

Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja Judita Jereckienė

Nuotraukos Lauros Trinkaitės

Nauji darbuotojai[taisyti]

2022 m. rugpjūčio 1 d. Linkuvos bibliotekoje pradėjo dirbti Mantas Kremenskas - Linkuvos miesto padalinio vyresnysis bibliotekininkas.

2022 m. rugsėjo 12 d. Linkuvos bibliotekoje pradėjo dirbti Sandra Stanevičienė - Linkuvos miesto padalinio vyresnioji bibliotekininkė.

Fotografijų parodą „Mūsų paukščiai“[taisyti]

2022-09-28 Linkuvos padalinyje lankėsi pakruojietis fotomenininkas Virginijus Jaseliūnas. Pristatydamas savo fotografijų parodą „Mūsų paukščiai“, jis sakė, kad paukščių fotografavimu susidomėjo dar eidamas į mokyklą, papasakojo apie anuomet ir dabar naudojamą fototechniką, dalinosi paukščių fotografavimo ypatumais, atsakinėjo į susitikimo dalyvių klausimus. Dėkojame parodos autoriui už užfiksuotas puikias fotoakimirkas ir šiltą bendravimą. Taip pat esame dėkingi Linkuvos specialiosios mokyklos pedagogėms Silvai, Daivai, Raimondai, Danguolei.


Pažinkime Mūšos kraštą![taisyti]

Pakruojo sinagogoje visuomenei buvo pristatytas tęstinis J. Paukštelio bibliotekos bibliotekininkų projektas „Virtualiomis pėdomis po Mūšos kraštą“. Projekto tikslas – sukurti interaktyvų internetinį žemėlapį, kuriame būtų galima ne tik rasti, kur yra vienoks ar kitoks krašto kultūros paveldo objektas, bet ir perskaityti aprašą. Būtent prie jo ir dirbo net 21-a bibliotekų darbuotoja iš visų seniūnijų. Pradžia buvo prieš metus, kai keturių padalinių (Bardiškių, Guostagalio, Linkuvos bei Žeimelio) bibliotekininkės Gitana Norgailienė, Zita Venclovienė, Rasma Mieliauskaitė, Virginija Balčiūnienė sugalvojo aprašyti ir patalpinti internete svetainę apie minėtose seniūnijose esančius lankytinus objektus. Juk daugelis vietinių žino, kad yra koplytstulpis ar dvarvietė, bet patys papasakoti apie ją nelabai gali. Bibliotekininkai visada buvo tie žmonės, kurie kaupė įvairias medžiagas, pasakojimus apie tai, kas yra jų teritorijose. Tad Rasmos kvietimas tai įamžinti nelabai išgąsdino likusias moteris.

V. Pėželio nuotraukoje: G. Norgailienė, R. Mieliauskaitė, P. Kovas, Z. Venclovienė ir V. Balčiūnienė po renginio

Pirmasis projektas pavyko, tad buvo nutarta jį tęsti, pridėjus likusias rajono vietoves. Parašius projektą ir gavus finansavimą iš Kultūros tarybos, prisijungė dar 17 bibliotekininkų. Finansiniu įnašu prie darbų prisidėjo ir rajono savivaldybė, UAB „Žiemagra“. Genutės Praniulienės įmonė skyrė gėlių, Vidmantas Pėželis –nufotografavo visus aprašytus objektus. Renginio sinagogoje metu ne maža dalis nuotraukų buvo eksponuojama, po to jas bibliotekininkai pasiėmė į bibliotekas, kur galės džiuginti atėjusius skaitytojus.

Galutinis projekto darbas – ne tik lankstinukas, bet ir internetinė svetainė: www.pakruojokrastovietoves.lt. Čia rasite vietoves pagal seniūniją, galeriją, kur jos suskirstytos į gamtos, žymių žmonių, architektūros, memorialinius ir istorinius paminklus, sodybas ir kitas atmintinas vietoves. Svetainę, kaip talpyklą, sukūrė Mantas Petraitis.

Projekto tikslas – populiarinti mūsų krašto palikimą Lietuvos kultūros paveldo kontekste ir parodyti krašto išskirtinumą, kraštiečių įgyvendintus darbus bei nuopelnus. Rasmos Mieliauskaitės klausimas: ar tęsime šią veiklą, buvo sutiktas su šypsenomis.

Taip pat sutiktas ir renginio svečias – lektorius, rašytojas Paulius Kovas ir jo programa „Gyvenimas audroje“. Dalyviai klausėsi jo pasakojimo apie tūkstantmečio plaukimą aplink pasaulį, ekrane stebėjo rodomas skaidres.

Alma Bajalienė, „Auksinė varpa“, 2022-10-01

Rugsėjo 23-oji[taisyti]

– Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena. Antrojo pasaulinio karo metais nužudytų žydų tautybės Linkuvos gyventojų atminimą pagerbėme aplankydami Veselkiškių kaime esančią masinių žudynių vietą.

Bibliotekos kolektyvas – viena didelė šeima[taisyti]

Pakruojo r. bibliotekininkai

Rugpjūčio dešimtos dienos kelionės maršrutas prasidėjo Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje, kur mus pasitiko bibliotekos Inovacijų, metodikos ir informacijos išteklių centro vedėja Audronė Likienė. Likome maloniai nustebintos edukaciniu užsiėmimu “Šviesos Graffiti”. Užsiėmimo metu susipažinome su fotografija, išmokome naudotis išmaniųjų įrenginių programėlėmis, kurios padeda sukurti įdomius efektus. Mums patiems buvo suteikta galimybė tapti ir modeliais, ir fotografais, ir dizaineriais. Vaizdai, kuriuos užfiksavome fotoaparate, stebino savo šviesų efektais, meniniais ir netikėtais vaizdais.

Nustebintos nuotaikingų nuotraukų, leidomės aplankyti atnaujinto Mariaus Katiliškio atminimo kambario. Ekskursiją vedusi Toma Mikalajūnaitė supažindino su rašytojo gyvenimo ir kūrybos keliu. Išbandėme virtualius žaidimus ir viktorinas.

Kelionę po biblioteką tęsdama, gerb. Audronė išvedžiojo visais esamais koridoriais, apsilankėme administracijos patalpose, vartotojų aptarnavimo centre, vaikų erdvėje, atvirame jaunimo centre, kraštotyros fonde. Biblioteka – didžiulė, įsikūrusi per 4 aukštus.

Paskutinis kelionės objektas – Panevėžio rajone, netoli Karsakiškio, Kakūnų kaime, įsikūręs hortenzijų parkas. Apsvaigę nuo žiedų gausos ir kvapo, Pakruojo bibliotekininkai grįžo namo. Įspūdžiai įsirėžė atminty. Geras jausmas aplankyti kolegas, pabuvoti savų darbuotojų apsupty. Nes kaip ten sakoma – „Geriausias būdas išlaikyti draugystę – dalytis mintimis apie savo darbus. Žmones labiausiai suartina bendra veikla“. – J. V. Gėtė.

Rasma Mieliauskaitė Informacijų išteklių ir metodikos skyriaus vedėja

„Auksinė varpa“ 2022-08-27

Baigė darbą[taisyti]

Aldona Lipskienė baigia darbą 2022 m.png

Praėjusią savaitę į naują, gražesnį gyvenimo etapą palydėtos trys mylimos Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos bibliotekininkės - Birutė Vinciūnienė, Informacijos išteklių ir metodikos skyriaus vedėja, vyresnioji bibliotekininkė Birutė Maksimavičienė ir Linkuvos miesto padalinio vyresnioji bibliotekininkė Nijolė Lipinskienė.

Velykos 2022[taisyti]

Turime kuo didžiuotis[taisyti]

Mūsų krašto žmogus – Vladas Garastas

V. Garastas 2022.jpg

Vladas Garastas gimė 1932 metų vasario 8 dieną Pakruojo rajone, Linkuvoje. Tai vienas žymiausių Lietuvos krepšinio trenerių. Vasario 8-ąją Jam sukanka 90 m. Šios gražios šventės proga Linkuvos miesto bibliotekininkė kalbasi su gerbiamu kraštiečiu.

– Ar yra likęs ryšys su savo gimtu kraštu Linkuva? Kokie prisiminimai išlikę iš gimtinės? – Tėvai gyveno gal tik kokius 3 metus Linkuvoje, todėl tų prisiminimų daug neturiu. Prisimenu tik porą įvykių, kad nuo antro aukšto laiptais nuriedėjau žemyn. Ir kad turėjau šuniuką, yra tokia nuotrauka išlikusi, kad tas šuniukas mane saugojo. Tėvai paskui išvyko gyventi į Biržus, nežinau kodėl, gal todėl, kad tėvas turėjo Biržuose kepyklą ir maisto produktų parduotuvę, buvo viršininkas. O gal ir Linkuvoje kažkas panašaus buvo, bet aš žinių jokių neturiu. Dar atsimenu, kad kažkada buvome atvažiavę į Linkuvą krepšinio žaisti, vykdavo tokios sporto laikraščio taurės varžybos. Prisimenu tokį įvykį, sėdim atviroj aikštelėj ir kai metė kamuolį į krepšį, tas kamuolys nukrito ant lanko šono ir lankas pasisuko šonu ir viskas, iš priekio nebegali mesti.

O šiaip tai dažnai važiuodavom į Šiaulius, bet Linkuva - šone, nors minčių visada turėjau užsukti pažiūrėti kaip ta Linkuva atrodo. Ir dabar neatsisakau minties – užsukti, tuo labiau, kai žinau kad esu laukiamas bibliotekoje (juokiasi).

– Kokiomis nuotaikomis pasitinkate jubiliejų? – Skaičiau apie vieną garsų pianistą, kad kai jis atsisėda prie klaviatūros ir sako, jei man reikės dabar pusantros valandos pataikyti groti ne bet kaip, mane apima siaubas. Tai ir mane apima siaubas, kad aš tiek metų turiu. Bet metai yra tik skaičiai, neskaičiuokim jų. Aišku, geriau, kad būtų tik penkiasdešimt, bet nuotaikos šiai dienai – geros.

– Esate parašęs dvi knygas, apie Jus sukurtas dokumentinis filmas, gal turite naujų idėjų, veiklų? – Ne, naujų idėjų ar veiklų nebeturiu. Buvau trenerių asociacijos prezidentas, leidau tokį žurnalą, mokiau juos. O pats mokiausi iš tokio profesoriaus, kuris buvo pasakęs, kad trenerio gyvenimas yra ištisinis mokymasis, kad medicinos žinios sensta kas penkeri metai, o sporte – kas treji metai. Tai teorija rodo kelią praktikai. Knygą tokią parašiau su savo žaidėjais Saboniu, Marčiulioniu. Buvo toks trenerių seminaras, susirinko 250, o mes atvežėme 50 knygų. Nenupirko nė vienos knygos treneriai. Tada man labai dingo nuotaika, galvoji, suki galvą, rašai, juk man nereikia, jums turi reikėti. Aš visada daug skaičiau, domėjausi. O čia, pasirodo, niekam nerūpi. Aišku, nenoriu blogai kalbėti, yra ir kitokių žmonių. Galėjau dar vieną knygą parašyti, Vilniuje komisija sakė: „Parašysi dar vieną knygą, mes Jums profesoriaus laipsnį suteiksim“. Galėjau stengtis, bet pagalvojau, kam man to bereikia. Kad dar būčiau dėstęs aukštojoje mokykloje. Nes atsimenu, kai dėsčiau kūno kultūros institute (neakivaizdininkams), tai už valandą gaudavom 8 litus, o profesorius – 36 litus. Tai ir finansiškai neapsimokėjo berašyti.

– Savo darbe matėte jaunus, ambicingus ir didelius norus turinčius žmones. Kurie noriai mokėsi, žvelgė pirmyn ir turėjo daug klausimų. Sakykite, gerbiamas Vladai, ko palinkėtumėte augančiajai kartai, kuri savo gyvenimą ketina sieti su sportu? – Būti šiuo laiku aukšto lygio sportininku yra labai sunku, lygis pakilęs labai aukštai. Tarkim plaukimas, taigi tas vaikas nemato gyvenimo, ryte pakilęs nuo šeštos valandos plaukia, ateina po pietų –plaukia, vakare ir vėl plaukia. Jis gyvena vandenyje. O dar mokytis juk reikia. Aš manau, kad pirmiausia reikia atrasti tame jauname žmoguje tinkamumą tam tikrai sporto šakai, ar tu tinki ar ne. Nori žaisti krepšinį, bet gal tu tinki tik irklavimui. Didysis sportas nėra ir sveikas, čia klasiškas žmogaus kankinimas. Tempas, krūvis. Paprastas sportas yra reikalingas kiekvienam, bet didysis sportas ne visiems. Paprastam žmogui reikia fizinio krūvio, kad širdis per dieną pusę valandos suplaktų 120 tvinksiu per minutę.

– „Už pergales sportininkus apdovanoja, o dėl pralaimėjimų visada kalti treneriai“ – ar yra tiesos, beje, Jūsų paties žodžiuose? – Taip ir yra, pralošia – tai kaltina teisėjus arba trenerius. Pralaimėjimo atveju, visada galvodavau, ką blogo aš padariau. 90 procentų dėl pralaimėjimo kaltas treneris. O ką išmesi iš darbo? (Juokiasi). Išmesi žaidėjus – nebus kam žaisti. Norint išlaikyti gerą klimatą, reikia prisiimti kaltę.

Kaip bibliotekininkė, drįsiu paklausti, gerbiamas Vladai, kokią vietą Jūsų gyvenime užima knyga? (Ką šiuo metu skaitote? Ką galėtumėte išskirti, kaip vertus dėmesio rašytojus?). – Aš visą gyvenimą labai daug skaičiau ir skaitau. Šiuo metu turiu padovanotų knygų. Vilniuje sutikau pažįstamą rašytoją Joną Viesulą, gavau dovanų knygą „Atviravimai“. Buvęs krepšininkas Gediminas Budnikas parašė knygą „Likimo spalva – žalia“, perskaičiau. Skaitau ir iš savo profesijos, labai protingas žmogus Albertas Skurvydas parašė knygą „Modernioji neuroreabilitacija, judesių valdymas ir proto treniruotė“, labai geros mintys ir patarimai. Dabar skaitau Roberto Petrausko „Lemtingi sprendimai“.

Ypatingai mėgstu biografines knygas, kaip žmogus pasiekia tam tikrą rezultatą. Noriu „įlįsti į svetimą daržą“, vien tam, kad kuo daugiau žinau, tuo daugiau nežinau. Žmogus, kuris niekuo nesidomi – gyvena savo paties sukaltame narve. Viskas eina į priekį, nereikia laikyti savęs pavyzdžiu.

– Ačiū už šiltą pokalbį. Linkuvos bibliotekos skaitytojai siunčia Jums sveikinimus, linkime sveikatos ir energijos.

Rasma Mieliauskaitė Linkuvos miesto bibliotekininkė

Linkuvos biblioteka 2021 m.[taisyti]

Projekto baigiamasis renginys „Čia gimiau, čia augau“[taisyti]

Pakruojo J. Paukštelio viešosios bibliotekos projekto „Virtualiomis pėdomis po Mūšos kraštą“ baigiamasis renginys „Čia gimiau, čia augau“.Projekto pristatymas. Susitikimas su aktore ir rašytoja Nijole Narmontaite. Projekto vykdytojai ir renginio organizatoriai Pakruojo viešosios bibliotekos padaliniai – Linkuvos, Guostagalio, Bardiškių, Žeimelio bibliotekos.

https://pakruojokrastovietoves.lt/

Naujai pristatytas Mūšos kraštas[taisyti]

Lietuvos kultūros tarybos ir rajono savivaldybės finansuotas projektas „Virtualiomis pėdomis po Mūšos kraštą“, kurį įgyvendino Linkuvos, Guostagalio, Bardiškių ir Žeimelio bibliotekininkės – Rasma Mieliauskaitė, Nijolė Lipinskienė, Zita Venclovienė, Gitana Norgailienė ir Virginija Balčiūnienė – paruošė ir penktadienį pristatė projekto baigiamąjį renginį „Čia gimiau, čia augau“.

Z. Venclovienė, N. Lipinskienė, R. Mieliauskaitė ir G.Norgailienė nepraleido progos įsiamžinti su aktore N. Narmontaite

Jau ne vienerius metus bibliotekoje dirbančios moterys yra surinkusios daug kraštotyrinės medžiagos, tik šią vasarą buvo nutarta ją susisteminti ir perkelti į virtualią erdvę. Projekto siekis – sukurti interaktyvų internetinį žemėlapį, kuris populiarins mūsų krašto palikimą, parodant jo išskirtinumą, kraštiečių įgyvendintus darbus bei nuopelnus, ir pristatyti visuomenei. Tad parašiusios projektą bibliotekininkės jį įgyvendino. Į projekto vykdymą įsijungė visos minėtos bibliotekos, o skaitytojai dalyvavo renginiuose: „Pažink Žeimelį iš naujo (ekskursijos gidė Žeimelio Žiemgalos muziejaus vedėja Daiva Skrupskelytė), „Linkuvos ir Guostagalio žydai“(paskaitą skaitė kraštietė, etnologė, VDU Letonikos centro darbuotoja Auksė Noreikaitė), viktorinos „Pažink savo kraštą“ bibliotekų padaliniuose, popietės „Po gimtinės medžiais“, edukaciniai žygiai „Iš bibliotekos į biblioteką“, virtualios pažintinės ekskursijos „Mes prie Beržtalio užaugę“. Edukacija „Fotografijos evoliucija“, kurią vedė linkuvietis fotografas Vidmantas Pėželis, pristatė fotografavimo pagrindus. Šių užsiėmimų metu padarytos statinių, žymių žmonių gyvenamųjų vietų, gamtos objektų nuotraukos buvo aprašytos ir įdėtos į galeriją. Tad susidomėjusieji įvedę Google sistemoje adresą www.pakruojokrastovietoves.lt susipažins su projekto vykdytos veiklos darbais. Projekto vadovė R. Mieliauskaitė, kurdama svetainę „Pažink Pakruojo krašto svarbiausias vietoves“, jau numačiusi plėsti ir papildyti nuotraukomis ir aprašymais ne tik nuo Linkuvos iki Žeimelio esančiais objektais, bet ir kitų rajono vietovių žinomomis vietomis. Keliautojų patogumui – žemėlapis. Neturėtų likti be dėmesio ir skiltis „Susisiekite“. Čia galima parašyti, jei norite kažką pasiūlyti ar pastebėjote klaidą. Gražiu ir prasmingu darbu penktadienį džiaugėsi Linkuvą aplankiusi Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Renata Budrienė ir linkuvis vicemeras Virginijus Kacilevičius bei kultūros centro direktorius Methardas Zubas. Renginyje dalyvavusieji turėjo galimybe susitikti su aktore ir rašytoja Nijole Narmontaite, kuri ne tik dainavo, deklamavo bei pasakojo prisiminimus, bet ir nustebino klausytojus virtuozišku grojimu akordeonu ir gitara. Vakaro pabaigoje buvo galima įsigyti N. Narmontaitės knygų su įspūdingu kiekvienos knygos anspaudu bei dedikacija.

Alma Bajalienė, „Auksinė varpa“ 2021-09-29

Virtualiomis pedomis po Mūšos kraštą[taisyti]

Kultūros rėmimo fondo lėšomis pradedamas projektas „Virtualiomis pėdomis po Mūšos kraštą“.

Projektą parengė keturi Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos filialai: Bardiškių, Guostagalio, Žeimelio ir Linkuvos. Bendradarbiaudami sukursime bendrą produktą – interaktyvų žemėlapį – kaip paveldą, vertybių saugojimą, liudijantį apie įžymias vietas, garsius kraštiečius, jų darbus, paminklus, dvarus, malūnus, bažnyčias ir pan. Sieksime, kad žinios apie mūsų Žiemgalos kraštą žadintų protą, prisiminimus, vaizduotę ir baltų dvasią.

Projektas skirtas Linkuvos apylinkių, bei Žeimelio krašto kultūros paveldosaugai, fiksavimui, pasitelkiant inovatyvias technologijas, išsaugant krašto istorines ir kultūrines vertybes.

Į projekto veiklas įsitrauks: Žeimelio Žiemgalos krašto muziejaus vedėja Daiva Skrupskelytė, Linkuvos fotografas Vidmantas Pėželis, Linkuvos, Žeimelio bei Guostagalio seniūnijos, Latvijos lietuvių bendruomenė, Pakruojo verslo informacijos centras, lietuvių aktorė ir rašytoja Nijolė Narmontaitė, VDU Letonijos centro darbuotoja dr. Auksė Noreikaitė, Lietuvių kalbos instituto vyr. mokslo darbuotojas, Žiemgalos draugijos Vilniaus skyriaus prezidentas Kazimieras Garšva.

Projekto veiklos: internetinio interaktyvaus žemėlapio sukūrimas, kraštotyrinės ekskursijos, lankstinukų gamyba, edukacinės-orientacinės varžybos, vienos dienos žygis „Iš bibliotekos į biblioteką“, mokomieji užsiėmimai „Fotografijos evoliucija“, fotosienų gamyba, nuotraukų parodos, kultūriniai mainai, projekto pristatymas Latvijos lietuvių bendruomenei, paskaita su etnologe, baigiamasis renginys „Čia gimiau, čia augau“.

Lietuvos kultūros tarybai finansavus projektą, rajono savivaldybė prisidėjo 30 procentų prie projekto sąmatos. Projekto rėmėjais sutiko tapti UAB „Žiemagra“, Romualdo Balčiūno ūkis, G. Praniulienės įmonė „Anturijus“, individuali B. Mikalajūno įmonė.

Visuomenę informuosime apie projekto veiklas.

Projekto vadovė Rasma Mieliauskaitė „Auksinė varpa“ 2021-04-03

Knygnešystė[taisyti]

Nuo Švento Motiejaus – žiema kaista[taisyti]

Kai pasaulis niekuo nebetiki, kai žmogus vis dažniau praranda tikėjimą, kai protą ir jausmus užvaldo pyktis ir pasidavimas, tada į sielas ateina pavasaris... Parskrenda vieversėliai – vieni iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą: „Čybur vybur pavasaris“. Būtent vieversys laikomas pirmuoju pavasario pranašu, pagal senolių papročius šią dieną, vasario 24-ąją, švenčiama Vieversio, arba Šv. Motiejaus diena.

Knygose rašoma, kad atėjus krikščionybei su šia švente sutapatinta Šv. Motiejaus diena. Dirbdama bibliotekoje, galiu daug ką perskaityti knygose, bet kad ši istorija būtų tikresnė ir tikėjimas, kad su pavasariu sulauksime ir naujos pradžios, būtų realesnis, nutariau pakalbinti mūsų miestelio Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios kleboną Tomą Janavičių.

– Klebone, vasario 24-oji ne tik vieversio, bet ir Šv. Motiejaus diena. Kaip krikščionis švenčia šią dieną?

– Šventojo Motiejaus diena kaip ir deramai kiekvieno šventojo, švenčiama įprastu ritmu, gi Bažnyčia per metų ratą pamini ir vienaip ar kitaip pagerbia tūkstančius istorijos šventųjų. Be to, dar tikimas ir šventųjų užtarimas, pagalba mūsų dienoms. Todėl bent jau asmeniškai man Šv. Motiejus lygus kaip ir sakykim bet kuris metų šventasis. Aišku, su vienais gal labiau sugebame „draugauti“, kitų visai nežinome. Užtai sakyčiau svarbu yra vardas aplamai – nes vardas gi nusako žmogų. Tiesą sakant man vardas Motiejus buvo žinomas tik iš „Molio Motiejus“ – kol draugai pavadino savo berniuką šiuo vardu.

– Vasario 24-oji – priešprieša rugpjūčio 24-ąjai (Šv. Baltramiejaus) dienai, tai vieversio grįžimo diena ir gandrų išskridimo diena. Ar žmogus jaučia tą simbolinę datą, ar mūsų nuotaikos pasiduoda metų laikų kaitoms?

– Metų kaitos, žinoma, jaučiasi. Vieniems patinka pavasaris – kiti dievina rudenį. Ir tai gražu – sakyčiau, laimingi žmonės, gyvenantys pasaulio platumose, kuriose ryškūs visi keturi metų laikai. Sakyčiau, šiek tiek dinamiškiau gyventi – vis yra ko laukti ir prisiminti. O tiesiogiai atsakant į klausimą aš nežinau ar Šv. Motiejus ir Šv. Apaštalas Baltramiejus kažkuo susiję su datomis, greičiau datos „prisitaikė“ prie jų „gimimo dangui“ dienos (Nes dažnai šventojo diena sutampa, pavyz., su jo nukankinimo diena)

– Šiuo sunkiu laikotarpiu, kai ir judėjimas, ir tikėjimas yra suvaržyti, kaip Jūs, kaip dvasininkas, raminate save ir tikinčiuosius?

– Raminu save, kad „Praeis ir tai“ ir kad jei tik nori, visada gali bent jau pasistengti, kad vis tiek kažkokiu būdu ar kažkokia kaina kažkaip veikia Dievas istorijoje... Nesakau, būna pačiam ir tamsos, ir baimės, ir atsibosta viskas, ir pasiilgau žmonių.

– Žinodama, kad mielai sutinkate dalyvauti mūsų bibliotekos renginiuose, noriu paklausti ką Jūs šiuo metu skaitote?

– Gėda, bet su skaitymu prastokai. Naujos technologijos aktyviai konkuruoja – atimdamos ramų laiką su knyga. Turiu kelias knygas vis ant palangės, kur nors po puslapį stengiesi praversti. Viena tokių jau pusę metu guli ir skaitau kaip dvasinę šedevro piliulę, tai Juliaus Sasnausko – Kraujomaiša. O bendrai – tai šiuo laiku, kai taip viskas apstoję stengiesi žmogus kažkaip nestovėti vietoje ir kažką vienaip ar kitaip kitų ir savo naudai paplušėti.

– Jūsų palinkėjimas pasitinkant pavasarį....

– Palinkėjimas: Carpe Diem (Lot) ...Kol mes dar jų turim.. Matom kaip viskas trapu ir laikina.. nes žiūrėk, vienais metais nesulaukęs vieversio giesmės, arba neišlydėjęs gandro būsi pakviestas į tų šventųjų kompaniją.


Linkuvos miesto bibliotekininkė Rasma Mieliauskaitė, „Auksinė varpa“ 2021-02-24


Mūsų krašto žmogus[taisyti]

Linkuvos miesto bibliotekoje – graži tradicija – pagerbti kraštiečius sulaukusius garbingo jubiliejaus. Sigitas Račkys prieš 70 metų, vasario 7 dieną gimė Mikalajūnų kaime, mokėsi Linkuvos mokykloje. Garsus Lietuvos kino, teatro ir televizijos aktorius bei režisierius. Graži sukaktis ir begalės darbų dar laukia prieš aky. Sveikindama kraštietį, aktorių, bei režisierių, nutariau jį pakalbinti.

S.Račkys Linkuvoje, spaudoje.jpg

– Kokiomis nuotaikomis pasitinkate jubiliejų?

– Puikiomis, gyvenu kaime – Anykščiuose, nuostabi žiema – aš, šuo, anūkė, lesinu zyles, daug vaikštau, skaniai valgau. Pilnavertis pensininko gyvenimas.

– Gerbiamas Sigitai, visas gyvenimas pašvęstas televizijai, ar čia ir buvo jūsų svajonė?

– Tikrai ne visas gyvenimas, o paskutiniai 13 metų. Visas gyvenimas, prieš televiziją, buvo surištas su teatru.

– Kokia Jūsų nuomonė apie aktorystės studijas ir perspektyvas Lietuvoje? Koks būtų Jūsų patarimas jaunajai kartai, pasiryžusiai žengti į aktorystės pasaulį?

– Čia pats sudėtingiausias klausimas. Patarti jaunimui negalima ir nereikia. Aš savo trims vaikams nieko nepatariau. Kiekvienas turi spręsti pats. Kaip ir kiekvienoj profesijoj, taip ir čia, viską lemia talentas. Jeigu turi talentą aktorystėj, tai tave lydės sėkmė, kaip nekeista ir pinigų užsidirbsi.

– Ar lankotės savo gimtajame krašte, Pakruojo rajone? Jūs, viename interviu, labai gražiai prisiminėte kelis įvykius iš vaikystės – draugą Kaziuką, juodą ruginę duonos riekę užteptą taukais. Ar yra išlikęs gimtų namų ilgesys, prisiminimai?

– Su Linkuva mane riša tik mano tėvų ir senelių kapai. Atvažiuoju per kiekvienas Vėlines. Su Kaziuku susiskambinam. Ir vis dažnai galvoju, kad būtų gerai, kai viskas baigsis, atgulti Linkuvos kapinėse – iš Linkuvos išėjai, į Linkuvą ir grįžai. Taip reikės ir padaryti.

– Kaip bibliotekininkė, drįsiu paklausti, gerbiamas Sigitai, kokią vietą jūsų gyvenime užima knyga? (Ką šiuo metu skaitote? Ką galėtumėte išskirti, kaip vertus dėmesio rašytojus?).

– Paskutinis mano skaitymas – J. Baltušio dienoraščiai. Kai perskaičiau, pažiūrėjau į tris šitas „kalades“ ir pagalvojau – aš šitą padariau. Bet kalbant rimtai, turėjau didelį malonumą, kadangi šiek tiek pažinojau jį asmeniškai, o su M. Mironaite teko dirbti. Pati mylimiausia knyga – J. Hašek „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ skaitau pastoviai, visą gyvenimą. Mūsų su premjere vienodi literatūriniai skoniai.

– Mes, miestelio biblioteka, stengiamės išlaikyti kultūros žiburėlį, suburti žmones skaitymui, rašymui, kalbėjimui. Visada laukiame svečių, ypatingai mūsų kraštiečių. Ar sutiktumėte, aišku pasibaigus šiam neramiam laikotarpiui, atvykti į savo gimtąjį kraštą, į mūsų biblioteką ir pasidalinti savo gan turininga profesija, spalvingu gyvenimu ir patirtimi?

– Kodėl gi ne, jeigu tik būsiu kam nors įdomus.

– Ko palinkėtumėte sau, šio gražaus jubiliejaus proga?

– Sveikatos. To linkiu ir visiems Linkuvos žmonėms.

Linkuvos miesto bibliotekos ir lankytojų vardu – sveikiname Jus, linkime sėkmės darbuose, energijos kūryboje, sveikatos ir gražių gyvenimo metų.

Linkuvos miesto bibliotekininkė Rasma MIELIAUSKAITĖ Auksinė varpa 2021-02-10

Linkuvos biblioteka 2020 m.[taisyti]

Link. bibliotekoje Garšva.png

Vasara persirito jau į antrą pusę[taisyti]

Nors vasara persirito jau į antrą pusę, Poezijos pavasario renginiai atplaukė ir į Linkuvą. Tarptautinis festivalis yra iškiliausias kasmetinis literatūrinis renginys Lietuvoje. Džiugu, kad mūsų bibliotekos lankytojai ir svečiai jau ne pirmus metus iš eilės turi galimybę sulaukti poetų ir pasiklausyti jų kuriamų eilių. Šiais metais mus aplankė poetės Ieva Gudmonaitė, Meilė Kudarauskaitė ir bardas Vygantas Kazlauskas.

20 metų spaudoje[taisyti]

'20 metų – tai laipteliai, kuriais biblioteka žengė ir kuriais didžiuojasi.'Paryškinti tekstą
• Neformalaus ugdymo paslaugos – veikianti ir pildoma žaisloteka.
• Tampame aktyviais tarpininkais tarp vietos bendruomenės, vietos valdžios ir visuomeninių organizacijų – aktyvus bendradarbiavimas su Linkuvos kultūros namais, Linkuvos miesto bažnyčia, Linkuvos specialiąja mokykla, gimnazija, lopšeliu darželiu Šaltinėlis, vaikų nameliais Naminukas, pagyvenusiu miesto žmonių klubu, moterų klubu Bitutės.
• Informacinių technologijų integracija į biblioteką – nauji kompiuteriai vartotojams, naujas spausdintuvas.
• Teikiamų paslaugų įvairovė – dokumentų kopijavimas, spausdinimas, skenavimas.
• Edukacinės funkcijos – didelė įvairovė edukacinių renginių tiek suaugusiems, tiek vaikams.
• Nemokama interneto prieiga.
• Projektai daro esminį lūžį bibliotekos gyvenime – bendradarbiavimas su padaliniais, kelionės, įsigyta naujų žaidimų, informacinių technologijų.
• Organizuojami mokymai – kompiuterio raštingumo, knygų pristatymo, įvairūs konkursai, filmų peržiūros, edukacinės veiklos.
• Organizuojamas užimtumas socialiai atskirtiems, pažeidžiamiems, problemas patiriantiems gyventojams, jie nuolat kviečiami ir skatinami dalyvauti kultūriniame bei visuotiniame gyvenime.
• Nuolat atnaujinamas knygų inventorius.

Renginiai 2020 m.[taisyti]

Linkuvos biblioteka 2019 m.[taisyti]

Paminėjome Juozo Tumo Vaižganto 150-ąsias gimimo metines[taisyti]

Rugsėjo 25d. 15 val. tęsiant Lietuvos Kultūros tarybos finansuojamo projekto Ateik! Bebdrauk, kurk, tobulėk! veiklas, Linkuvos miesto bibliotekoje svečiavosi Linkuvos specialiosios mokyklos mokytoja S. Malinauskienė ir 12 mokyklos mokinių. Paminėjome Juozo Tumo Vaižganto 150-ąsias gimimo metines, skaitėme pasakas, kūrėme optine apgaule atsirandančias lėlytes ir paveiksliukus iš įvairių kūrinių.

Naujiesiems mūsų lankytojams surengėme ekskursiją po biblioteką.

Karpinių paroda[taisyti]

Svetlanos Radavičienės darbas

Linkuvos miesto bibliotekoje eksponuojama kraštietės Svetlanos Radavičienės karpinių iš popieriaus paroda "Pasakos pasaulis,sutilpęs popieriaus lape".

Parodos pristatymas ir susitikimas su autore įvyks balandžio 26 dieną 15val. mūsų ir jūsų bibliotekoje.

Cukriniai avinėliai bibliotekoje[taisyti]

Cukriniai avinėliai bibliotekoje.png

Linkuvos bibliotekoje priešmokyklinė grupė[taisyti]

Linkuvos biblioteka jau nebe paslaptis darželio "Šaltinėlis" priešmokyklinei grupei, kuri lydima auklėtojos Inos Ožiūnienės ir šiandien atgužėjo pas mus. O vaikučius atviliojo paslaptingos knygutės, mįslių įminimas ir svarbiausia slaptų laiškų rašymas.

Oi kiek džiaugsmo parašyti slaptą laišką.

Oi kiek emocijų ieškant knygučių su paslaptimi.

Mūsų bibliotekos "Literatūrinė vaistinėlė" vėl pilna vaikų juoko, eilėraštukų deklamavimų, skambių dainelių

Linkuvos bibliotekoje priešmokyklinė grupė. 2019 m. sausis...

Linkuvos biblioteka 2018 m.[taisyti]

Darbuotojos Nijolė Lipinskienė nuo 1987 m. ir Rasma Grigienė nuo 2018 m.

Knygų Kalėdos Linkuvoje[taisyti]

Kūčių tradicijos[taisyti]

Gruodžio 20 d. susirinkę į Linkuvos biblioteką, susėdome prie gausaus vaišių stalo, degant Advento vainiko žvakėms, širdis užliejo kanklių muzika, atliekama Emos ir Ugnės Kupriūnaičių. Klausėmės dvyliktoko Eriko Meškonio pasakojimo apie Kūčių tradicijas, burtus ir papročius. Visi susikibę rankomis, kaip viena didelė šeima, klebono Tomo žodžiais sekdami, dėkojome už gerumą ir šventiškai nusiteikę laukiame pačių gražiausių metų švenčių atėjimo.

Sveikiname visus skaitytojus su artėjančiomis šventėmis. Dievo palaimos ir pagalbos kiekvienam Jūsų gyvenimo žingsnyje.

Kalėdų eglutė kitaip...[taisyti]

Žiemos šventėms nenumaldomai artėjant, atėjo metas ir Linkuvos bibliotekos lankytojams pagalvoti apie pagrindinį jų simbolį - žaliaskarę Kalėdų eglutę.

Susirinkę, gruodžio 13 popietę, nutarėme išbandyti ir kiek kitokius tradicinės eglutės puošimo variantus. Juk Kalėdų eglutę pasigaminti galime iš pačių netikėčiausių priemonių, maža to - jos gaminimo procesas ne tik subūrė bibliotekos lankytojus, bet įkvėpė šventinės dvasios, kuri šildys gūdžius vėlyvus žiemos vakarus iki pat Šv.Kalėdų...

Vienuolyno biblioteka[taisyti]

XVIII a. knyga buvo reikalinga tam žmogui, kuris moka skaityti, yra pakankamai išsimokslinęs, o tuo metu Lietuvoje išsimokslinę galėjo būti tik didikai, bajorai ir dvasininkai. Dėl to XVIII a. bibliotekos buvo steigiamos didikų rūmuose, universitetuose ir vienuolynuose. Linkuvoje taip pat pirmoji biblioteka buvo įsteigta vienuolyne. Kaip knygoje „Linkuvos karmelitų bažnyčia ir vienuolynas“ rašo Vyt. Didžpetis, Linkuvoje 1634 m. lapkričio 29 m. įsikūrė karmelitų vienuolynas. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, pasikvietęs senosios regulos karmelitus, perdavė jiems mūrinę bažnyčią, klebono sodybą, žemę ir visa kita, ir įkūrė karmelitų vienuolyną. Vienuolynas įsitvirtino ir 1676 m. Linkuvos vienuolyne įsteigtas noviciatas. Vienuolyno dokumentai liudija, kad novicijus rengė aukštus mokslo laipsnius turėję dvasininkai: teologijos daktarai, teologijos ir filosofijos profesoriai. Kai kurie iš jų, pvz., Ilarionas Stanevičius (1825 m.), Kazimieras Juraška (1827-1830 m.) darbavosi ir parapinėje mokykloje. Karmelitams buvo gyvybiškai reikalingos knygos, kurios padėtų skleisti krikščioniškas tiesas, padėtų formuoti moralinę sampratą, skatintų žinių troškimą ir pasaulio pažinimą. Visos reikalingos knygos, minimos 1826 m., buvo įsigytos tiktai vienuolyno lėšomis. Jų būta nemažai: biblijos (4), pamokslų rinkiniai (60), žodynai (3), istorijos knygos (14), priešingybės (Controwersistae) (8), moralinės teologijos (28), oratorinio meno (20), filosofijos (5), kiti dvasiniai veikalai (31).

Vardinis vienuolyno bibliotekos knygų sąrašas iš Vytauto Didžperio knygos „Linkuvos karmelitų bažnyčia ir vienuolynas“:


Pamokslininkai knygos
Tėvo Liudviko Granatiečio pamokslai 4
Sekmadienio pamokslai 4
Tėvo Stanislovo Srodnicikio 1
Tėvo Henriko. Rojus. 1
Pamokslai visiems sekmadieniams 1
Teologijos rinktinė 1
Evangelikų lobis 1
Marijos Sodas 1
Pamokslai Brozilijaus I. Pilypo Nerijaus I 2
Pamokslai Jokūbo Naragnos 3
Drakselio veikalai 3
Diaderi pamokslai 1
Kalbų (oracijų) formavimo būdas 1
Tėvo Stempel pamokslai 1
Kunigo Rydzevskio Sekmadienio pamokslai 1
Punktai sakymų I. Pamokymai iš evangelikų 2
Įvairūs pavyzdžiai I. Paslaptingas iždas I 2

(skarbnica taiemna)
Dangus ir žemės viešpatis I. Kun. Petro pamokslai 2
Kun. Starovolskio pamokslai I Ir kun. Balsamo I 2
Kun. Juoz. Mecinskio iš viso 4
Kun. Pazovskio ir kun. Valuševičiaus 3
Kun. Bumidzero ir šumbilio 3
Apaštališkieji pamokslai (pamokymai) ir Masyliano pamokslai 3
Proto balsas 1

Žodynai
Petro Kalepino (Calepini) žodynas 1
Tėvo Knapijaus (Cnapii) žodynas 1
Paleantea 1

Istorikai
Paškovskio pavyzdžių veidrodis I. Hist. Lic (?) I 2
Chronologinė istorija I. Šv. Mergelės stebuklai 2
Karmelitų lobis I. Šv. Juoz. Kalasanto gyvenimas 2
Teisės paaiškinimai I. Civilinė teisė (Corpus) I 2
Dievo gailestingumo įridymas – I, šv. Magdelianos de Pazis gyvenimas 2
Pasaulio istorija I, Jono Kulešos istorija I 2
Žydų paklydimas I. Kanfrumo istorija I 2

Preišingybės (Controversistae)
Belarmino disputai I. Apologija – Pranciškaus I 2
Lenkiška studija – I; Jono Selerio veikalas I 2
Priešingybių santrauka I, Priešingybių vadovėlis I 2
Mež sinodas. I. Tridento konsiliumas I 2

Moralinės
Gerb. tėvo Colleth‘o 8 tom: Atgailos sužadinimas 9
Teologija(......) tom. 2
Tėvo Elijo I 1
Teologijos Tėvo (.....) I. Kunigų institucijos 2 3
Intitutiones morales pro Maline (?) I. Tribunal Conf. I 2
Martino kūrinėlis 1
Bakono (Bacconi) I; T. Rudzinkos teologijos seminarija 3
Tėvo Antoine theologia univeris I 1
Klausimai apie sakramentus 1
Knyga apie atgailą 1
Moralės antonomija I, Moralės santrauka I 2
Moralės rezoliucijos I; Tėvo Nayoto (?) teolohgija I 2

Oratoriai
Panegirikų knygos 9. Mureto okacijos 2 1
Orator. Extemporaneus .I Orationes Epistolae Ciceronis 2 3
Šv. Tomo orationes I. Saulio retorika I. Oratorių Plinicų 3
Medicinos knyga I; Sobandijaus laiškai I. Poema Hemi (?) 3

Filosofai
Filosofijos diputai I; Aristotelio raštai I 2
Disputavimo miestas I; Viešas disputas I 2
Dialektikos Anathaemata(?) I 1

Dvasinai
Romos katekizmas I Katekizmo pamokymai I 2
Šv. Ignoto neklystančios tiesos 1
Šv. Tomo apmąstymai 1
Bourdalio dvasinės rekolekcijos 1
Barwagalio (?) „ Rekolekcijos. I. Dux (.......) I 2
Kun. Perkovičiaus apmąstymai 2. Pratimų lobis I 3
Tėvo Liudviko apmąstymai 2. Dangaus metai 2 4
Krikščionių karų vadovas I. Dievo žodžiai I 2
Pamaldumo vadovėlis I. Krikščionių keleivis I 2
Šv. Henriko parapinai pamokslai. Tomų 4
Albrentado katechizmas 1
Tėvo kun. Galanskio Poteriai. Tomų 2
Dogmatinis Katekizmas 1
Dangaus Rojus apie keturis paskutiniuosius I
Lobis 2 3

1841 m. bažnyčios inventoriuje įrašyta, kad vienuolyno koridoriaus nišoje pastatytos dvi spintos. Kaip knygoje „Linkuva“ mini A. Miškinis, iki 1845 m. bažnyčia buvo paremontuota, tuo pasirūpino klebonas Kun. Tadeušas Katilevičius. Jis, matyt papildęs ir bažnyčios biblioteką, kurioje tilpo 560 knygų. Po 1832 m. vienuolyno uždarymo likusios knygos iš jo 1864 m. buvo atimtos. Prasidėjęs niūrus spaudos draudimo laikotarpis neužkirto kelio knygai į žmonių namus. Aišku, biblioteka egzistuoti negalėjo. Gyventojai priešinosi draudimui, spauda leista užsienyje, ją platino knygnešiai, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Žymus lietuviškos spaudos platintojas Linkuvos apylinkėse buvo Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Kiti knygų platintojai buvo liaudies poetas Jonas Burkus, Kazys Gumbelevičius, Antanas Tamošiūnas, Karolina Lanauskaitė ir dar keli ne taip pasižymėję knygnešiai. Linkuvos apylinkė turėjo tikrai nemažai knygų platintojų, jie net 1896 m. įkūrė draugiją knygoms platinti. Linkuvoj knygnešius globojo dr. Kazys Jasinskas.


Per spaudos draudimo laikotarpį caro valdžia Lietuvoje sulaikė virš 3000 žmonių, iš jų nubaudė apie 2000. Tačiau pasipriešinimas vis augo, kūrėsi vis daugiau nelegalių organizacijų, daugėjo carizmui priešiškos literatūros. 1904 m. gegužės 7 d. draudimas panaikintas, lietuviškai spaudai lotyniškom raidėm pradėta taikyti tokia pat tvarka, kaip kitai spaudai. Taigi vėl galėjo kurtis bibliotekos, vėl knygai atsirado galimybės pasiekti kiekvieno žmogaus namus.

Mokyklos-gimnazijos biblioteka[taisyti]

Po paskutinių žinių apie vienuolyno bibliotekos konfiskavimą (1864 m.) apie bibliotekos egzistavimą Linkuvoje nieko nežinome iki XX a. pradžios. Knygoje „Linkuva“ A. Miškinis mini, kad 1917 m. Linkuvoje įsteigtas Lietuvių katalikių moterų draugijos knygynėlis. Be moterų katalikių draugijos, Linkuvoje įsikūrė ir „Vyturio“ draugija, kuri subūrė inteligentus darbui savam kraštui. Ši draugija taip pat turėjo savo knygynėlį. Taip buvo vadinamos šių draugijų bibliotekėlės.

1918 m. kuriantis Linkuvos gimnazijai reikalinga buvo ir biblioteka.

Pavarčius mokyklos archyvuose dokumentaciją, atskirų žinių apie mokyklos biblioteką nerasta, tiktai pedagogų tarybos posėdžio 1919 m. sausio 8 d. protokole pažymėta, kad išdavinėti mokiniams pasiskaitymui knygas prisiėmė Ignas Brazdžiūnas. Tame pačiame protokole 6 punkte pažymėta, jog iš lietuvių kalbos nutarta vartoti šias knygas skaitymui: „Mūsų Dirva“ , „Vaikų žvaigždutė“, „Skaitymų knyga“, „Vargo mokyklai“. Knygas nutarta išdavinėti vieną sykį per savaitę kiekvienoje klasėje. Tame pačiame protokole pažymėta: „Kadangi gimnazijos mokiniams naudotis pavestas knygynas Dramos – Dainų – Muzikos draugijos „Vyturys“, tai knygininku pasilieka knygininkas tos Dr. Ignas Brazdžiūnas (Gimnazijos vedėjas).“ Pedagogų tarybos posėdyje 1921 m. rugsėjo 19 d. buvo numatytas klausimas dėl mokomosios medžiagos paskirstymo, knygyno ir mokymo priemonių aptarimo, tačiau šis klausimas buvo atidėtas.

Leidiniuose, kuriuose buvę mokiniai prisimena gimnaziją, yra šiokių tokių žinių nuotrupų apie biblioteką ir joje dirbusius žmones.

Atsiminimuose apie Linkuvos gimnaziją Čikagoje išleistoje A. Šešplaukio redaguotoje knygoje „Linkuva, Šiaurės Lietuvos švietimo židinys“ 1928 m. rašoma, kad mokytojas Julijonas Buožis, vadovavęs mokyklos bibliotekai ir išdavinėjęs knygas, buvo labai geras žmogus. Jis dalindavo nuoširdžius patarimus, kokią knygą kam pasirinkti, kokiai knygai teikti pirmenybę, o kokią atidėti vėlesniam skaitymui. Buožio vadovavimo bibliotekai laikotarpiu mokiniai nemaža laiko praleisdavo bibliotekoje skaitydami knygas ar užprenumeruotus laikraščius ir žurnalus.

Karo metu su knygomis mažame miestelyje nebuvo lengva, bet mokykloje vis tiek buvo biblioteka. Yra žinių, kad 1943m. jai vadovavo mokytojas L. Kuodys. Aldonos Gaigalaitės knygoje „Mūsų karo meto mokytojai“ rašoma, kad Linkuvos gimnazijos direktorius Benediktas Bučinskas 1943 m. parašė skundą dėl Leono Kuodžio aplaidaus darbo bibliotekoje. Kuodys dažnai neateidavo mokiniams išduoti knygų, neatsižvelgdavo į mokinių amžių ar išsilavinimą, o duodavo, kas pakliūva. Įspėtas dėl darbo trūkumų, į pastabas nereaguodavo. 1943 m. bibliotekos vedėju dirbęs Leonas Kuodys buvo visiška priešingybė prieš jį dirbusiam Buožiui.

Visoje Lietuvoje pokario laikotarpis labai nuskurdino bibliotekų fondus. Dar prieškary bibliotekos turėjo atitikti sovietinės bibliotekininkystes nustatytus standartus, o 1941 m. gegužės mėn. buvo įsakyta išvalyti bibliotekų fondus nuo sovietinei sistemai žalingų leidinių. Po karo grįžus sovietinei valdžiai šis darbas buvo tęsiamas. Iš buvusios gimnazistės St. Lovčikaitės dienoraščio: “1944 m. lapkričio 1 d. Pirma diena mokykloje. Už tvoros mus pasitiko rusiškas tankas, o salėje – bolševikinę rusų armiją šlovinančios kalbos. Visi tokie pasimetę, išsiblaškę, jokios šventinės nuotaikos. Nei eisenos į bažnyčią, nei maldos klasėje. Vietoj kryžiaus ant sienos Stalinas ar Leninas. Vienas nerimas, nežinom, kaip elgtis, kalbėtis. Iš ko mokysimės? Nėra nei vadovėlių, nei sąsiuvinių. Mokyklos kieme suvertė bibliotekos knygas ir uždegė. Žiulį Verną, Valterį Skotą, Aleksandrą Diuma, Gėtę, Šilerį, Šekspyrą, Maironį, Vaižgantą... Gal kas kokią knygelę ir pasigavo nemačiom...“

Grįžtanti sovietinė valdžia naikino tai, kas dar buvo likę bibliotekose (net mokyklų). Paprasčiausias būdas – knygas sudeginti. Bet šiokia ar tokia biblioteka vis dėlto liko, tik apie ją neturime daug žinių. Iš 1948 m. balandžio 3 d. pedagogų tarybos posėdžio protokolo sužinome, jog keičiasi mokyklos vadovybė: Rasikas perduoda pareigas Valiušaičiui „Perimant turtą sudarytos turto patikrinimo komisijos. Bibliotekai patikrinti komisiją sudaro Br. Vilimienė, A. Radžius, R. Šaulys“. (1947-1951 m. pedagogų tarybos posėdžių protokolų knyga, 10 psl.)

1949 m. birželio 29 d. pedagogų tarybos posėdžio protokole skaitome: „Svarstyta: Gimnazijos kabinetų perkėlimo klausimas iš gimnazijos į Gimnazijos (gatvės) Nr. 24 (buvusius Adiklio namus). Gimnazijos g. Nr. 24 steigti pavaizdumo priemonėms kabinetus: fizikos, gamtos (su gyvuoju kampeliu), knygyną, raudonąjį kampelį, chemijos ir rankų darbų, gydytojo kambarį, literatūros (lituanistikos) kabinetą ir muzikos (mokinių bendrabutyje)“ (1947-1951 m. pedagogų tarybos posėdžių protokolų knyga, punktas 65)

1950 m. lapkričio 4 d. pedagogų tarybos posėdžio protokole trumpai išdėstyta bibliotekos vedėjos Br. Vilimienės ataskaita: „Bibliotekoje yra 1495 knygos, jomis naudojasi 237 mokiniai. Knygos keičiamos po pamokų pagal tvarkaraštį. Knygos užlaikomos tvarkingai.“ Juozas Jasiūnas pageidavo, kad biblioteka būtų aprūpinta specialia literatūra. (Ten pat, psl. 145) Tai pirmas rimtesnis pranešimas apie mokyklos bibliotekos veiklą, paminėtas dokumentuose. Daugiau dokumentų (pačios bibliotekos – apie fondus, skaitytojų skaičių ir kt.) neradau.

Antanas Serva, mokyklos bibliotekoje

1960 m. rugpjūčio 31 d. mokyklos pedagogų tarybos posėdžio protokole pažymėta, jog klasių vadovai įpareigoti kontroliuoti, kaip mokiniai skaito periodinę bei politinę ir grožinę literatūrą.

Mokytoja Gaigalaitė siūlė praplėsti mokyklos biblioteką įrengiant skaityklą. (1959-1962 m. pedagogų tarybos posėdžių protokolų knyga, psl. 38-39, pažymėti pieštuku).

Kadangi neradau bibliotekos dokumentų, iš kalbintų žmonių (mokytojų ir buvusių mokinių) žinau, kad kurį laiką mokyklos bibliotekai vadovavo rusų k. mokytojas Bronius Vilimas-Užbalis, kuris į biblioteką neleisdavo, iškeldavo knygą, garsiai perskaitydavo jos pavadinimą, o mokiniai, susirinkę prie jo stalo, atsiliepdavo, kad nori tos knygos, pasiimdavo skaityti knygą visai nenumanydami, apie ką ji yra. Taip bibliotekai vadovavusį mokytoją prisimena mokytoja Nijolė Marcinkutė. Po to ilgą laiką mokyklos bibliotekoje dirbo Aldona Bučaitė-Pažemeckienė.

Irena Valionienė (1949) – ilgametė Linkuvos gimnazijos bibliotekininkė.

Irena Valionienė mokyklos bibliotekininkė

Po jos bibliotekai vadovavo Antanas Serva. Pažinoję jį žmonės šiltai atsiliepia ir apie jo darbą, ir apie asmenybę, tačiau žinių apie jo vadovaujamą biblioteką nėra. Neaišku, nei koks skaitytojų skaičius, nei kiek knygų būta bibliotekoje.


1980 metais pradėjo dirbti Linkuvos vidurinės mokyklos bendrabučio naktine aukle. 1981 m., susirgus tuomet dirbusiam bibliotekininkui Antanui Servai, mokyklos direktoriaus Jono Klikūno buvo pakviesta dirbti į Linkuvos vidurinės mokyklos biblioteką. Dirbdama bibliotekininko kvalifikaciją pastoviai kėlė mokytojų tobulinimosi kursuose Vilniuje.

2002 m. skiriama Linkuvos vidurinės mokyklos bibliotekos vedėja.

2016 m. rugsėjo mėn. išėjo į pensiją.

PLAČIAU Mokyklos-gimnazijos biblioteka

Miestelio biblioteka[taisyti]

Linkuvos bibliotekos istoriją bandė nušviesti ilgametė jos darbuotoja Aldona Savickaitė-Jaselskienė.

1959m. Linkuvos bibliotekos darbuotojai, priekyje iš dešinės Aldona Savickaitė-Jaselskienė

Dar sovietmečiu, pagal to meto reikalavimus, ji ėmė rašyti bibliotekos metraštį. Štai taip ji pradeda savo darbą: „Kiek prisimenu, mūsų biblioteka labai pasikeitė ne tik išvaizda, bet ir darbo turiniu. Šiurpu prisiminti tas praleistas žiemas, kai teko dirbti neremontuotose, nekūrenamose ar pusiau kūrenamose patalpose. Langai nuo apačios iki viršaus apledėję, rankos sugrubusios. Todėl daug kartų norėjosi mesti darbą ir išeiti... Bet užtekdavo pamatyti skaitytojo dėkingumu švytinti veidą, išgirsti nuoširdų „ačiū“ už gerą knygą – ir jau atrodydavo, kad bibliotekininko specialybė pati geriausia. Jeigu žmogui nors mažai valandėlei gali suteikti džiaugsmo – gera dirbti. Bet bibliotekininko pašaukimą negalima išaiškinti siaura prasme – knygos pamėgimu, bet kaip didelį vidinį jausmą, troškimą skleisti šviesą, žinias, gėrį, sąmoningumą žmonių tarpe. Ar galima užmiršti paprastą darbininką, turintį tik pradinį išsilavinimą, darbo metu skubiai užsirašantį ką tik mintyse sueiliuotus posmus. Tai buvo mūsų skaitytojas Juozas Venclova. Jis neturėjo laiko mokytis, o turėjo tiek daug gabumų, taip giliai jautė naujo gyvenimo grožį. Norėtųsi, kad ateitų toks laikas, kai žmonės ne tik pavartytų knygas, bet kad pamiltų jas, brangintų kiekvieną laisvą minutę, skirtą knygoms, o ne stoviniuotų ant šaligatvių, negirtuokliautų. Kaip būtų džiugu matyti daugiau tokių skaitytojų, kaip senukas J. Marcinkevičius. Jis knygą pamilo dar jaunystėje, kai ji buvo sunkiai prieinama paprastam žmogui, jis knygą brangina ir dabar, kai žmonėms atsivėrė ištisi knygų lobynai... Aš tvirtai tikiu, kad tokių žmonių yra ne vienas, ne du, o šimtai, ir kad netolimoje ateityje žmonių nebereikės kviesti į biblioteką, nes biblioteka taps jiems antraisiais namais, kur visada jie galės nuoširdžiai ir atvirai pasidalinti mintimis su geriausiu savo bičiuliu – knyga. ( Neveltui mokslininkas Einšteinas sakė: „Atimkite iš manęs knygas – ir aš liksiu silpnas vaikas: nei išminties, nei proto, nei vilties“).

Iš Šešplaukio redaguotos knygos „Linkuva“ žinome, jog 1917 m. Linkuvoje įsteigtas Lietuvių katalikių moterų draugijos knygynėlis. Tai, matyt, ir buvo Linkuvos miestelio viešosios bibliotekos užuomazga. Šiomis knygomis naudojosi draugijos narės, vėliau Linkuvos progimnazijos (gimnazijos) moksleiviai, galbūt ir kai kurie kiti miestelio gyventojai. Be to, įsikūrė „Vyturio“ draugija, ji taip pat turėjo savo knygynėlį, kurio knygomis naudojosi inteligentija ir moksleiviai.

Pirmoji Linkuvos miestelio biblioteka įkurta 1937 m. dabartinėje Dariaus-Girėno gatvėje Nr. 12. Dabar čia yra ūkinių prekių parduotuvė.


1937 m. rugpjūčio mėnesį oficialiai įkurta Linkuvos miesto biblioteka. Apie jos įkūrimą ir pirmuosius gyvavimo metus A. Jaselskienė yra užrašiusi buvusios darbuotojos Kazimieros Biliūnienės pasakojimą. Pagal senutės Kazimieros Biliūnienės pasakojimą (ji dirbo bibliotekos valytoja) Linkuvos miesto biblioteka įsikūrė 1937 m. rugpjūčio mėn. dabartinėje Dariaus-Girėno gatvėje Nr. 12. Bibliotekoje dirbo tik du žmogės – bibliotekos vedėjas Juozas Losauskas ir valytoja K. Biliūnienė, kuri dirbo pagal sutartį ir gaudavo mėnesinį atlyginimą 10-15 litų. J. Losauskas dirbo iki 1940 m. Linkuvoje biblioteka buvo įsteigta tik su ta sąlyga, kad vietos savivaldybė padės ją išlaikyti, parūpins bibliotekai patalpas, duos kurą, apšvietimą bei pasamdys valytoją, o ministerija – komplektuos fondą bei mokės atlyginimą bibliotekininkui. 1940 m. pabaigoje (kaip teigia A. Miškinis knygoje „Linkuva“) nacionalizavus didesnes krautuves (žydų) Michlės Gilevičienęs name Gimnazijos gatvėje Nr. 6 įkurta iš Dariaus-Girėno gatvės perkelta biblioteka.

Apie karo metų (1941-1944 m.) bibliotekos darbą žinių nėra, aišku viena – ji egzistavo. A Gaigalaitė prisiminimų knygoje „Mūsų karo meto mokytojai“ rašo: „Miestelio biblioteka tilpo viename kambarėlyje ir ten buvo sukaupta daugiausia grožinė literatūra.“ Bibliotekinku dirbo Jonas Treška.

Karo ir pokario laikotarpis visoje Lietuvoje labai nuskurdino bibliotekų fondus. Bibliotekos turėjo atitikti sovietinės bibliotekininkystes nustatytus standartus. 1941 m. gegužės mėn. išleistas įsakymas išvalyti bibliotekų fondus nuo sovietinei sistemai žalingų leidinių. Knygos buvo išvežtos į makulatūrą ar sudegintos. Kiekviena okupacinė valdžia (1940-1945 m.) „valė“ bibliotekų fondus. Ypač 1940-1941 m. atėjusi sovietinė valdžia. K. Senkevičius tą laikotarpį vadina „bibliogenocidu“. Nelabai kas ir liko seniau įkurtose bibliotekose.

Pokario meto biblioteka buvo ypatingai politizuota, ideologizuota. Apie 1948 m. miestų ir miestelių bibliotekos privalėjo įsteigti kilnojamąsias bibliotekėles, kurios turėjo aptarnauti aplinkinius kaimus. „Jos įsikurdavo kaimuose, turėjo pastovius nedidelius savo fondus. Bibliotekininkai ne tik išdavinėdavo knygas, bet ir organizuodavo tos apylinkės kultūrinį-pramoginį gyvenimą. Įvairius minėjimus, šventes, gegužines, šokius“,- prisimena A. Jaselskienė, pati pradėjusi bibliotekininkės darbą tokioje bibliotekoje.

Vadovaudamiesi LKP VI suvažiavimo nutarimu siųsti į kolektyvinius ūkius literatūrą įvairių miesto įstaigų bei įmonių partinės, komjaunimo, profsąjungos ir kitos organizacijos jau 1949 m. surinko ne vieną tūkstantį knygų, sukomplektavo dešimtis bibliotekėlių ir įteikė jas kolūkiams. Didžiąją dalį tos literatūros sudarė komunistinės ideologijos skleidėjų veikalai, spausdinai rusų kalba. Knygų fondas sparčiai augo. Žmonės laikui bėgant skaitė vis daugiau ir daugiau.

Linkuvos viešoji biblioteka 1950 m. dabartinėje Gimnazijos gatvėje. Gyveno Vinskuniene Elzbieta su vaikais: Vytautas, Birute, Sigute, Bronislovas, Danguole, Elzbieta

Nuo 1950 m bibliotekų veikla orientuota į politinių – propagandinių uždavinių vykdymą: bibliotekų darbuotojai privalėjo rengti stendus, piešti, kurti ketureilius, leisti sienlaikraščius. Kritikuojami tie, kurie neaktyviai įsitraukia į naują gyvenimo būdą, skelbiama šviesi socializmo ateitis. Ypač tampa populiarūs literatūriniai teismai. Bibliotekininkai rašė scenarijus, turėjo būti išjuokiamos įvairios miestelio, apylinkės negerovės. Tokiai veiklai imta steigti klubus – skaityklas, kurie šalia skaitytojų aptarnavimo turėjo dirbti masinį – politinį ir kultūros – švietimo darbą. 1950m. klubai – skaityklos kūrėsi itin sparčiai. Lietuvoje tuo metu jau veikė 3,000 tokių skaityklų. Jos gaudavo daug įvairaus turinio brošiūrų, žurnalų, laikraščių. Vykdavo knygų aptarimai, įvairios popietės, net šaškių ir šachmatų turnyrai. Būtini renginiai ateistine tematika.

Nuo 1954 m. bibliotekininkai turėjo aktyviai skleisti KP suvažiavimų, direktyvų, nutarimų medžiagą. „Sovietinė bibliotekininkystė masinę biblioteką traktavo kaip politinio švietimo ir partinės propagandos sistemos elementą, turėjusį vadovauti darbo žmonių skaitymui, o fondus naudoti jų komunistiniam auklėjimui.“ (A. Guosienė, Viešųjų bibliotekų raida. Tarp knygų, 1997 lapkritis, p.9.)

Aišku, Linkuvos biblioteka veikė pagal to meto nurodymus ir direktyvas, kurias gaudavo iš Respublikos ar rajono valdžios institucijų. Darbas reikalavo ir paklusnumo, ir darbštumo.

Nors Linkuva buvo mažas ir nuošalus miestelis, bet Linkuvos biblioteka pokario metais gyveno tokį pat gyvenimą kaip ir visos Lietuvos didžiosios bibliotekos: buvo vykdomos tos pačios direktyvos, kūrėsi tos pačios struktūros (kilnojamosios bibliotekos ir kt.) ir rengė tokius pat renginius, pristatymus, minėjimus, kokių reikalavo valdžios struktūros. Papildomais užsiėmimais buvo siekiama, kad kuo daugiau žmonių lankytųsi bibliotekoje, skaitytų ne tik grožinę, mokslinę, bet ir politinę literatūrą.

Duomenys apie Linkuvos bibliotekos darbą sudaro didelę knygą, kurioje susegti atskirų metų bibliotekos darbo planai, ataskaitos, kai kurių metų skaitytojų sąrašai, vykę renginiai ir pristatymai. Iš šių duomenų ryškėja, kas buvo nuveikta vienais ar kitais metais. Pirmaisiais bibliotekos gyvavimo metais pagrindinis bibliotekų uždavinys buvo – pasiekti, kad iš kiekvienos šeimos skaitytų bent po vieną suaugusį skaitytoją. Kai pirmasis uždavinys buvo pagaliau įvykdytas, prasidėjo naujų planų sudarymas stengiantis pritraukti ir sudominti kuo daugiau skaitytojų. Bibliotekoje pradėjo daugėti įvairių renginių, jubiliejų, minėjimų, išpopuliarėjo literatūriniai teismai.

1950 m. Linkuvos miestelio bibliotekos vedėja Irena Liaudanskaitė

1950 m. Linkuvos viešajai bibliotekai suteiktas rajoninės bibliotekos vardas. Vedėja Irena Liaudanskaitė, bibliotekininkė – Stasė Račiukaitytė, kilnojamojo fondo vedėja – Ema Balčiūnienė. Biblioteka yra Tarybų gatvėje Nr. 6 (dabartinėje Gimnazijos gatvėje), buvusioje Šidlausko alinėje. Patalpos 2 kambariai – skaitykla, fondas ir mažas sandėliukas, kuriame buvo laikomos senos, išimtos iš apyvartos knygos bei Glavlito įsakymai.

1956 m. Linkuvos miestelio bibliotekos vedėja Irena Demenytė

1956m. Linkuvos rajoninėje bibliotekoje vedėja dirbo Irena Demenytė. Bibliotekos fonde buvo 13.617 egzempliorių knygų, skaitytojų – 484. Per metus literatūros išduota 12.056 tomų. Bibliotekoje buvo suorganizuota 18 parodų, iš viso pravesta 6 literatūriniai vakarai bei konferencijos. Viena iš įdomesnių masinių priemonių buvo pravesta skaitytojų konferencija Ostrovskio knygai „Kaip grūdinosi pienas“ aptarti. Biografinių apžvalgų pravesta 15. Vaikų bibliotekoje knygų buvo 4.985 egzempliorių, skaitytojų – 389, išduota 9003 knygos.

Kiek egzempliorių knygų išduota per nurodytus metus tūkstančiais.
Linkuvos bibliotekos knygų fondo didėjimas.
Skaitytojų skaičius augimas 1956 m. – 1967 m.

1957 m. Dirbo trys darbuotojai: vedėja I. Demenytė, kilnojamo fondo vedėja Aldona Savickaitė-Jaselskienė ir bibliotekininkė Nijolė Janulionytė. Fonde knygų buvo 14.643 egz., skaitytojų abonemente 588, kilnojamose bibliotekėlėse – 493. Kilnojamųjų bibliotekų buvo 21. Knygų išduota iš viso 15.789 : abonemente – 12.802 egz., kilnojamose -2993 egz. Tais metais buvo pravesta daug masinių priemonių. Suorganizuotos 32 parodos, 16 biografinių apžvalgų. Buvo suruošti 7 literatūriniai vakarai: „Pažinkime praeitį“, „Kosminės erdvės užkariavimas“ ir kiti.

1958 m. vaikų bibliotekos skyriaus vedėjas Vytautas Gabrilaitis

1958 m. Bibliotekos vedėja dirbo Aldona Bučaitė-Pažemeckienė. Fonde buvo 14.643 egz. knygų. Išduota literatūros 15.795 egz. knygų. Skaitytojų abonemente buvo – 462, kilnojamose bibliotekėlėse – 201. Viena iš įdomesnių tais metais atliktų masinių priemonių buvo surengta skaitytojų konferencija J. Paukštelio knygai „Kaimynai“ aptarti. Pravesta 8 bibliotekinės apžvalgos. Darbuotojai padarė visose kaimo bibliotekose inventorizaciją, patikrino jų darbą ir vietoje padėjo išsiaiškinti esamus trūkumus, suteikė konkrečią pagalbą. Vaikų bibliotekoje vedėju dirbo Vytautas Gabrilaitis. Apie 1958-1959 m. biblioteka buvo įsikūrusi dabartinės parduotuvės „Vėtrungė“ patalpose I aukšte. Tikslių žinių nėra, tokią datą nurodė A. Jaselskienė. Kažkuriais metais gana trumpą laiką biblioteka buvusi dabartinėje gėlių parduotuvėje.

1959 m. Vedėju pradėjo dirbti Albertas Butvilas, baigęs Vilniaus bibliotekinį technikumą. Bibliotekoje buvo 728 skaitytojai, apsilankymų skaičius – 7529. Per metus išduota 10.549 bibliotekiniai vienetai, fonde buvo 16.382 knygų.

Pravestos dvi skaitytojų konferencijos ir 3 literatūriniai vakarai. Tais metais bibliotekose buvo sudarinėjami abėcėliniai ir sisteminiai katalogai. Iki to laiko beveik visos bibliotekos neturėjo arba turėjo tik dalies fondo katalogus. Apie 1960 m. biblioteka perkelta į buvusią žydų sinagogą, vietinių vadintą žydų šūle. Čia ji veikė II aukšte (A. Jaselsiekės teigimu) apie 2 – 3 metus, kol buvo perkelta į kultūros namų II aukštą.


1966 m. Bibliotekos fonde yra 27.214 knygų. Išduota skaitytojams 22.809 egz. Skaitomumas – 18,3, lankomumas – 8. Iš viso bibliotekoje skaitytojų 1.238, iš jų vaikų – 408. Į bibliotekas ateina naujas veiksnys - teminiai vakarai („Vatikanas II“) ir susitikimai su rašytojais. Linkuvos bibliotekoje lankosi rašytojai ir poetai: V. Bubnys, Drilinga, A. Pocius, E. Matuzevičius, Bernotas. Jie susitinka su skaitytojais, pasakoja apie savo veiklą, atsakinėja į klausimus. Buvo renkami aktyviausi skaitytojai. Vienas aktyviausių bibliotekos pagalbininkų ir skaitytojų - kino mechanikas K. Griauzdė, visapusiškai išsilavinęs, besidomįs įvairių šakų literatūra, žmogus.

1967 m. Fonde yra 21,513 knygų. Išduota skaitytojams 18,839 egz. Skaitomumas 16,5, lankomumas 4,6. Iš viso bibliotekoje skaitytojų – 1,189, iš jų vaikų – 400. Buvo pravestas vakaras „Fašizmo teismas“, žodinis žurnalas (teminiai vakarai – montažai) „Ne dėl šlovės mūs obeliskai rymo“, „Tau šlovę dainuojam, Tėvyne“. Didžiausią pasisekimą 1967 m. iš rengiamų masinių priemonių turėjo „Fašizmo teismas“. Vakaras buvo vedamas panašiai kaip įprasta teismuose. Čia buvo ir teisėjas, ir tarėjai, kaltintojai ir gynėjai. Renginyje dalyvavo 160 žmonių. Po teismo buvo pademonstruotas filmas „Paprastas fašizmas“. Vakaro metu salėje buvo knygų paroda „Faktai kaltina“ ir stendas „Fašizmo aukos“. Stende nuotraukos vietos komjaunuolių bei aktyvistų, žuvusių vokiečių okupacijos metais. 1967 m. metais pasikeitė dauguma bibliotekos darbuotojų. Du mėnesius vyko bibliotekos fondo patikrinimas. Buvęs bibliotekos vedėjas A. Butvilas perdavė biblioteką A. Bučaitei-Pažemeckienei, kuri vedėja dirbo tik iki 1967 m. spalio 15 d. Biblioteka liko be vedėjo. Vedėjauti niekas nenorėjo... Buvo laukiama naujų diplomantų. Iš bibliotekos išėjo skaityklos vedėja Ch. Stravickienė, išvyko A. Pažemeckienė, pradirbusi bibliotekoje 15 metų. Gautas naujas etatas šeštam bibliotekos darbuotojui – abonemento vedėjas. Šių pareigų ėmėsi A. Jaselskienė. Atėjo nauji darbuotojai: vaikų skyriaus vedėja G. Švėgždienė, bibliotekininkė A. Skaisgiraitė, tik baigusi vid. mokyklą, ir skaityklos vedėja J. Tinterienė, besimokanti kultūros švietimo mokykloje III. kurse. Bibliotekoje susidarė nauja atmosfera. Taip rašoma bibliotekoje esančiame dokumentų aplankale.

1968 metai buvo bibliografinio pakilimo metai. Vykęs bibliografinio – informacinio darbo konkursas išjudino šį darbo barą. Komjaunimo, proletarinės revoliucijos 50-čiai, pasiruošimas V.I Lenino 100 gimimo metinėms buvo pagrindinės gairės bibliotekos darbe. Šiais metais daugiau susidomėta kraštotyra, individualiu darbu. Kontroliniai rodikliai: Skaitytojai ir lankytojai Knygų išdavimas ir skaitomumas abonemente 641 4125 abonemente 8656 13,5% skaitykloje 139 978 skaitykloje 3443 24,6% vaikų skyriuje 405 5378 vaikų skyriuje 12.381 30,5% Iš viso: 1185 10.478 Iš viso: 24.486 20,7% Fonde yra knygų 22.296 Apyvarta 1,1 Lankomumas 8,7 Surengtos 64 knygų parodos : „Leninas ir Lietuva“, „Leninas ir jaunimas“, „Amžinai gyvas“, „Komjaunimas poezijos posmuose“, „Gyvenimas atiduotas kovai“, „Į kosmines erdves“, „Žmogus ieško tiesos“ ir kt. Padaryti stendai: „Gyvas širdy ir darbuos“, „V.I. Leninas“, „Mūsų rajono įžymieji žmonės“, „Atėjo Leninas visiems laikams“. Pateikta 70 bibliografinių informacijų. Išskirtas biografinis- informacinis fondas. Padaryta kartoteka „Komjaunimo kovos ir darbų šlovės ir pergalių kelias“. Taigi matome, kad biblioteka organizavo tokius renginius, parodas, darė stendus tokius, kokių reikalavo to meto valdžia. Minimi komjaunimo, KP jubiliejai, sovietų valdžios vadų ir kitokų žymių veikėjų minėjimai. Buvo stengiamasi į renginius pritraukti kuo daugiau žmonių, nes pagal kiekybę (masiškumą), o ne kokybę buvo vertimama darbuotojų veikla. Per metus biblioteka gavo 1280 knygų.


Aptariant lentelių duomenis galima pasakyti, kad nuo 1956 m. iki 1966 m. visi rodmenys kilo aukštyn: bibliotekose didėjo knygų, skaitytojų, ir išduotų knygų skaičius. Nuo 1966 m. pastebimas nelabai žymus duomenų kritimas. Tam įtakos turėjo pasiruošimas centralizacijai, tada buvo valomi pagrindiniai fondai, išimta pasenusi ir susidėvėjusi literatūra, knygos, kurių buvo po keliolika egzempliorių, buvo nurašytos ir perduotos mainų fondui.

Iš pateiktos medžiagos apie bibliotekos veiklą aišku, kad kadrų kaita labai didelė. Darbuotojai ilgai neužsibūdavo, kaip teigia A. Jaselskienė, pirmiausia dėl mažų atlyginimų, antra – organizacinio darbo, nesusijusio su knygomis, daug, reikalauta vis didinti skaitytojų skaičių, į renginius pritraukti kuo daugiau ne tik žiūrovų, bet ir dalyvių. Tai padaryti nedideliame miestelyje buvo gana sunku.

Dalė Dambrauskienė – ilgametė Linkuvos bibliotekininkė.

Dalia Dambrauskienė 2019 m..jpg

Dalė 1969 m. baigė Vilniaus kultūros mokyklą. Linkuvos miesto bibliotekoje pradėjo dirbti 1968 m. Dirbo Vaikų literatūros skyriaus (1971-1980) m., vėliau – bibliotekos vedėja, vyresn. bibliotekininke. Nuo 2015 m. Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos Linkuvos padalinio vyresn. bibliotekininke. Prie bibliotekos įsteigė vaikų dramos būrelį ir daug metų jam vadovavo. Domisi kraštotyra. Bibliotekoje rengia dokumentų parodas apie Linkuvą ir linkuvius, organizuoja susitikimus su iškiliais šio krašto žmonėmis.


Už gerą darbą ir aktyvią visuomeninę veiklą apdovanota Kultūros skyriaus Garbės bei Padėkos raštais. 2007 m., švenčiant Pakruojo viešosios bibliotekos 70-metį, pareikšta Pakruojo rajono mero Padėka.

Nostalgija bibliotekai, kokios jau nebebus[taisyti]

Bibliotekininkė Dalė Dambrauskienė neslepia, jog ilgisi bibliotekos laikų, kai buvo kalbamasi pašnibždomis ir pagarbioje skaitančiajam tyloje girdėdavosi verčiamos knygos puslapių šnarėjimas. Linkuvos bibliotekoje, jei į ją užsuksi pasibaigus pamokoms gimnazijoje, pašnibždomis niekas nekalba, o knygų šnarėjimą pakeitė kompiuterių klavišų tarškėjimas.

Kompiuteriai keičia knygas

Linkuvos bibliotekos darbuotojos

Pasikeisti knygų į biblioteką vis rečiau ateina jaunimas. Dalė Dambrauskienė sako, kad dabar po pamokų į biblioteką dažniau sugriūva jaunesnių klasių moksleiviai ir užgula kompiuterius. Ne mokslo tikslais, o žaisti. Skaitykla, kurioje yra šeši kompiuteriai, tampa triukšminga. „Knygų ateina vyresniosios kartos linkuviečiai. Jie ir yra pagrindiniai mūsų skaitytojai. Dar prieš porą dešimtmečių knygų, kurias pagal programą perskaityti skirdavo mokytojai, ateidavo ir Linkuvos mokiniai. Biblioteka buvo reikalinga ir studentams, grįžtantiems savaitgaliais pas tėvus“, – apie retėjančias skaitytojų gretas kalba ilgametė bibliotekininkė. – Dabar ir studentai nebeateina. Nesuprantu, negi ir jiems anksčiau reikalingas knygas ir įvairių mokslo šakų literatūrą pakeitė kompiuteriai?“ Dalės tokie skaitytojų lankomumo pokyčiai neramina: „Manau, kad artėja mažų miestelių ir kaimuose likusių bibliotekų didysis pokyčių metas. Kažkas turės įvykti, nes knygų žmonėms reikia vis mažiau. Arba žmonių, kuriems reikia knygų lieka vis mažiau.“

Auga ne skaitytojų karta

D. Dambrauskienės pastebėjimu, dabar augančioji karta nebebus knygų mylėtojų ir skaitytojų karta. „Laikas keičia žmones, biblioteką ir, žinoma, jauniausius jos lankytojus. Stebiu juos ir apgailestauju, kad įnikę į savo išmaniuosius telefonus ir kompiuterius jie netenka daug gražaus ir prasmingo. Jaunosios kartos bibliotekos lankytojus bibliotekininkė palygina su jų bendraamžiais iš praėjusio šimtmečio pabaigos dešimtmečių: „Anuomet linkuviečiai, būdami tokie, kaip dabartiniai mūsų jaunieji lankytojai, buvo labai smalsūs ir aktyvūs. Tada vaikai ne tik daug skaitė, bet ir noriai dalyvaudavo bibliotekos renginiuose“. Kas dabar iš suaugusiųjų neprisimena, kokios Linkuvoje būdavo vaikų knygų šventės: su spektakliais, knygos herojų piešinių konkursais, susitikimais su rašytojais. „Anuomet biblioteka kartu su kultūros namais rengdavo ir šventes paminėti Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Miestelio gatvė pro senąją vaistinę būdavo uždaroma, kad tilptų visi norintieji dalyvauti dviratukų ir triratukų lenktynėse, piešinių ant asfalto varžybose. Ir patys tėveliai būdavo šių renginių aktyvūs dalyviai“, – prisiminimais dalijasi bibliotekininkė. „Dabar, kai rengiame susitikimus su rašytojais ar įdomybių viktorinas, vaikus reikia kviesti, įkalbinėti ateiti ir nebūti pasyviais. Apmaudu, kad jiems renginys nebėra tikslas gerai praleisti laiką, ką nors sužinoti ar pažinti. – D. Dambrauskienė, įsitikinusi: – Auga ne knygų skaitytojų karta“.

Mažėja gyventojų, mažėja ir skaitytojų

Šiuo metu Linkuvos bibliotekoje su Dale dirbanti Nijolė Lipinskienė pastebi, kad bibliotekos lankytojų mažėja tiek pat sparčiai, kaip ir gyventojų. Buvusi ilgametė Linkuvos seniūnė Kazimiera Bacevičienė prisimena, kad dar 1997 metais Linkuvos mieste gyveno per du tūkstančius gyventojų. Panašiai tiek pat buvo priskaičiuojama ir visuose seniūnijos kaimuose. O dabar visuose Linkuvos seniūnijos kaimuose ir miestelyje likę 3235 gyventojai. Šią statistiką komentuodamos bibliotekininės pastebi per tą laiką įvykusius didelius bibliotekų tinklo pasikeitimus: bibliotekos kaimuose buvo uždarytos, Linkuvos biblioteka, aptarnavusi tik miesto gyventojus, tapo visos seniūnijos biblioteka. „1987­-aisiais Linkuvos miesto bibliotekoje skaitė apie 700 vien tik miestelio gyventojų. Skaitytojai jie buvo iki 2002 -­ųjų – bibliotekų kompiuterizavimo. Atsiradus interneto paslaugai, skaitytojai imti vadinti vartotojais. Prieš dešimtmetį mūsų biblioteka (aptarnavusi jau visą seniūniją) vartotojų turėjo panašiai tiek pat, kiek vien mieste 1987-­aisiais skaitytojų“,– apie pokyčius bibliotekoje ir seniūnijoje pasakoja nuo 1968­-ųjų čia dirbanti D. Dambrauskienė.

2017 m. vasario 24 d. Janina Vansauskienė


Šaltiniai[taisyti]

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai:
  • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 101% (+86301-840=85461 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 0% (+145-0=145 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+69-0=69 wiki spaudos ženklai).