Linkuvos istorija

Linkuvos istorija

Miesto istorinė urbanistinė raida

Gyvenvietės susidarymas ir virtimas miesteliu

Gyvenvietės atsiradimą Linkuvoje logiška sieti su ankstyviausiuoju vietovės paminėjimu rašytiniuose istorijos šaltiniuose.

Anksčiausiai – XIII a. – Linkuvą mini S. Zajančkovskis, vienintelis tiesiogiai įvardinęs vietoves, kurioje, pasak jo, galėjo būti dabartiniam miestui pradžią davusi gyvenvietė, pradinį laikotarpį.

Iš tikrųjų rašytiniuose istorijos šaltiniuose nurodoma, kad 1371-1378 m. Upytės žemę niokojo Livonijos ordino kariuomenė. Taip manė Kazimieras Būga, tačiau kalbininkui rūpėjo kiti dalykai, o ne pavadinimo lokalizavimas tam tikroje vietovėje.

Istorikas Henryk Łowmiański pirmas nurodė Linkuvą kaip šalia jos Livonijos kronikoje 1371-1378 m. paminėtas Upytės žemės vietoves, buvus kitoje vietoje – Nevėžio slėnyje, t.y. atokiau nuo dabartinio miesto.

Ona Maksimaitienė studijoje „Panevėžio istorijos“ taip pat mini 1371 m. rugpjūčio 26 d. Livonijos ordino niokotas lietuvių žemes, tačiau Linkuvą (Linkaučius) nurodo buvus į pietvakarius nuo Ramygalos, t.y. Panevėžio apylinkėse, (šiuo metu Linkuvėlė).

Rašydamas apie XV–XVI a. Žiemgalą, Juozas Šliavas aiškino, kad 1426 m. LDK–Livonijos siena kiek tiksliau buvusi nubrėžta tik nuo Baltijos iki Sidabrės, o žemės toliau į rytus buvo ginčytinos, matyt, neapgyventos ir apaugusios miškais.

Vėlesnio Joniškio vietoje apsigyveno daugiausia žemaičiai, o Žeimelio ir Linkuvos apylinkės iš pradžių galėjo atitekti Livonijos feodalams: XVa. pab. buvusį Žeimelio dvarą, kuriam priklausė ir Linkuva, valdė išeiviai iš Vestfalijos fon Grotusai. Dar 1500 m. toji valda buvo livonijos ordino riterio Oto Grotuso nuosavybė. Tais pačiais metais šios valdos dalis (su Linkuvos dvaru) galėjo atitekti Mykolui ir Kotrynai Žeimiams.

V.Juzumas-Juzumavičius teigia: Mykolas Žeimis iš tikrųjų buvęs Mikalojus Potockis, o Kotryna Mykolienė de Žeimis – už Potockio ištekėjusi Kotryna Bialozoraitė.

Jacovičiui nužudžius Kotrynos Mykolienės de Žeimisvyrą ir sūnų, 1500 m. našlė Žeimelyje ir Linkuvoje pastatė pirmąsias katalikų bažnyčias.

Remiantis Linkuvos pavadinimo prasmės aiškinimu, teigta, kad dabartinio miesto vietoje susidaręs kaimas buvo išsidėstęs žemoje arba lėkštoje teritorijoje, upelio linkyje, o bažnyčia pastatyta ant kalvos, į kurią kiek vėliau kilo ir besikuriančios kaimo sodybos.

1500–1504 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia.

Pagal 1503 m. kovo 8 d. Kotrynos Mykolienės Varniuose išduotą ir Žemaičių vyskupo paliudyta (patvirtintą) fundacijos dokumentą naujai parapijos bažnyčiai buvo skirta ne tik karčiama, bet ir Jacovičiaus anksčiau valdyta žemė, 3 valstiečių ir 10 nusikaltusių asmenų šeimų, dešimtinė iš Karkliškių (Kirkliškių) dvaro.

1536 m. Linkuvos dvaro ir miestelio savininkė buvo Ona Sangailovienė, Mykolo (Žeimio, Potockio) duktė (anūkė?), tų metų rugsėjo 9 d. ištekėjusi už Stanislovo Vaitiekaus Bialozoro.

Linkuvos parapijoje Valakų reforma įvykdyta 1550–1554 m.; išmatuota 12 kaimų (203 valakai) ir nemažai vienkiemių. Reformos metu Linkuva turėjo miestelio privilegiją, greičiausiai buvo jau ir vietinis prekybos be amatų centras.

1555 m. Linkuvos dvaras ir dalis miestelio priklausė Mykolui Šembeliui, kuris gegužės 28 d. pardavė šią valdą Stanislovui Rikickiui kartu su duokle bažnyčiai, miestelėnų prievolėmis, prekybos ir karčemų mokesčiais bei Mažąja Linkuvėle.

Miestelio raida XVI-XVIII a.

1564 m. mirus Linkuvos ir Plonėnų dvarų savininkei Onai Sangailovaitei–Bialozorienei, jos valdos 1565 m. buvo padalytos. Viena dalis atiteko Venclavui Ploniauskui (Plonėniečiui) ir jo žmonai Jadvygai Bialozoraitei, kurie gautą žemę tuoj pat pardavė. Kita dalis su Linkuvos miesteliu, į kurio dar 1964 m. O. Bialozorienė buvo rinkusi sidabrinės mokestį, liko jos sūnums Mykolui ir Jokūbui Bialozorams. Mirus motinai, broliai priėmė evangelikų reformatų tikėjimą ir, tapę miestelio savininkais, užgrobė katalikų bažnyčią su visais jos turtais.

XVI a. antroje pusėje padidėjus Linkuvos komunikacinei ir ūkinei reikšmei, miestelis pradėtas žymėti to meto LDK ir Livonijos žemėlapiuose. 1595 m. G. Merkatoriaus sudarytame LDK žemėlapyje; jis tapatintas su vietove Lunka tarp Panevėžio, Žeimelio ir Saločių.

1605 m. vasario 17-24 d. Upytės pavieto pateisėjis Florijonas Beinartas nuvykęs į Linkuvą konstatavo, kad katalikų bažnyčia statyta iš rąstų, buvusi sena, o šalia jos stovinti mūrinė reformatų bažnyčia.

1611 m. rugpjūčio 14 d. Žemaičių vyskupas Mikalojus Pacas, atšventino mūrinę bažnyčią.

1600-1629 m. Linkuvos-Lenkijos karo su Švedija pabaigoje Linkuva atsidūrė aktyvesnių LDK kariuomenės veiksmų zonoje. 1625 m. LDK lauko etmonas Kristupas Radvila, telkęs Anykščiuose kariuomenę ir kovojęs su švedais Pasvalio bei Žagarės apylinkėse ir pietiniame Kurše.

1634 m. lapkričio 29 d. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius, pakvietęs senosios regulos karmelitus, perdavė jiems mūrinę bažnyčią, klebono sodybą, žemę ir visa kita – tai, kas katalikams priklausė pagal 1503 m. fundaciją, o buvo atgauta iš Bialozprų.

1644 m. spalio 10 d. buvo surašyta Linkuvos „miesto“ gyventojai, turėję sodybas po teismų iš Bialozorų atgautuose, o turbūt dar prieš įkuriant vienuolyną naudotuose sklypuose. Sąraše yra 16 šeimų, tarp jų – vaito Jono Liepos, pavaičio Naručio, muitininko Baniulio.

1646 m. vienuolynui priklausiusios Linkuvos dalies inventoriuje pažymėta, kad miestelėnams išdalyta 30 sklypų; 4-iuose pilnuose ir 9-iuose pusiniuose sklypuos žmonės patys pasistatę trobesius.

1678 m. liepos 29 d. žemaičių vyskupas K.Pucas pakartojo vienuolyno fundafiją, o 1981 m. gegužės 28 d. ją patvirtino ir J.Sobieskis. Šį valdovo dokumentą V. Juzamas-Juzumavičius, J.Danys ir J.Šliavas siejo su bažnyčios išplėtimu (prienavio ir dviejų bokštų statyba) bei 7 altorių įrengimu, t.y. dabartinės jos architektūros suformavimu, tačiau iš tikrųjų tai buvo padaryta vėliau.

1682 m. mirus Minsko vaivadai Kazimierui Karoliui Bialozorui, o jo įpėdiniams pasidalijus paveldėtą turtą, Linkuvos dvaras su miesteliu atiteko Danieliui Bialozorui, kuris 1687 m. dar bandė bylinėtis su vienuolynu.

Nuo 1687 m. rugpjūčio 10 d. Bialozoro žmonės (apie 500) su muškietomis užpuolė ir sugriovė vienuolyną, o po dviejų dienų (rugpjūčio 12 d.) nugriovė ir jam priklausančias krautuves, tačiau 1689 m. gegužės 11 d. J.Sobieskis patvirtino komisarų spendimą, kuriuo karmelitams galutinai pripažįstamas visas katalikų bažnyčiai jos fundacijos metu skirtas, o 1634 m. vienuoliams perduotas turtas: žemė, pastatai, miestelėnai. Tuo metu Bialozorai tapo katalikais, o 1689 m. lapkričio 21 d. pripažino ir komisarų dekretą, pagal kurį ir mūrinė bažnyčia liko vienuolyno nuosavybe. Ilgalaikiai teismai baigėsi.

1689 m. karmelitai šalia bažnyčios pasistatydino medinį vienaaukštį vienuolyną ir padidino bažnyčią, prie mūrinės dalies pristatydami medinę apsidę.

1690 m. liepos 24 d. per miestelio gaisrą sudegė medinė pristatyta bažnyčios dalis ir visas naujai pastatytas vienuolynas. Gaisrą matęs Upytės pavieto generolas Jurgis Mickevičius paliudijo, kad liko tik bažnyčios sienos ir vienuolyno kaminai; sudegė ir miestelėnų sodybų.

1732 m. Linkuvoje veikė evangelikų reformatų mokykla, vadinasi, dar turėjo gyventi nemažai šio tikėjimo miestelėnų.

Nėra tiksliai žinoma, kada iš tikrųjų atstatytas Linkuvos karmelitų bažnyčios ir vienuolyno kompleksas. 1745 m. bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius.

1754 m. baigtas pirmas iš 3 naujo vienaukščio mūrinio vienuolyno korpusų – rytinis, kuris koridoriumi sujungtas su bažnyčia. 1755 m. buvo statomi ir pietinis bei šiaurinis korpusai. Iki 1773 m. pagrindiniai statybos darbai buvo baigti (pailgintas dar ir rytinis korpusas). U raidės formos vienuolynas iškilo į pietryčius nuo bažnyčios, o pagrindinis jo fasadas buvo atkreiptas į pietvakarius – Bažnyčios g. tąsoje susidariusią gatvelę.

XVIII a. antrosios pusės dokumentuose yra daugiau duomenų apie vienuoliams ir Bialozorams priklausiusias miestelio dalis. Šių dvarininkų šeimos nuosavybe buvusi Linkuvos teritorija anksčiau sudarė vientisą jurisdiką, bet, apie XVIII a. vidurį Onai Bialozoraitei ištekėjus už Simono Zabielos, o Sofijai – už Stanislovo Ruselio, ji buvo padalyta: 2 juridiškos dalys tapo kraičiu, o miestelyje atsirado keturių skirtingų savininkų valdomi nevienodi plotai.

1774 m. Linkuvoje veikė du vėjo malūnai.

1780 m. birželio 5 d. buvo sudarytas Linkuvos karmelitų juridiškos inventoriaus, kuriame gana detaliai aprašyta ne tik pati jurisdika, bet bet ir jos aplinka. Einant nuo bažnyčios į turgų, dešinėje pusėje mažame aptvertame sklype stovėjo vienuolyno špitolė; už jos buvęs iždo namas, kuriame gyveno siuvėjas ir raktininkas Juozapas Dambrauskas; tame pačiame sklype buvusi dar ir Tado Mickūno sodyba.

Kairėje pusėje, einant nuo bažnyčios į turgų, ant kampo stovėję Valiulio trobesiai, Švobiškio g. – kepykla, iždo traktierius ir Gudelio sodyba, Pakruojo g. – kepykla, iždo daržinė ir Šablinskio sodyba, už miesto – prie žydų pirties – Juozo Nebylevičiaus namas.

Sklype už kūdros, iždo namuose, gyvenęs Kazimieras Blažinskis ir batsiuvys Antanas, Klovainių g. stovėjęs Ščeponavičiaus sodybos trobesiai, turgaus aikštėje buvęs sklypas su nebaigtu pastatu ir sklypas su žydo Leibos trobesiais (2 namai vienoje eilėje, svirnas ir krautuvė), Pakruojo g. – sklypas su dviem iždo namais (viename gyveno žydas Marekas) ir žydo Šimkės svirnu. Už vienuolyno arklidės plytėjęs dar ir didelis sklypas su didele kvadratine kūdra.

Miestelio raida 1800-1918 m.

Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo didžiąją lietuviškų žemių dalį įtraukus į Rusijos imperiją, Linkuva priklausė Vilniaus, vėliau Lietuvos gubernijos Upytės (Panevėžio) apskričiai. Vargu ar naujos politinės sąlygos galėjo bent kiek pakeisti miestelio raidą.

1800 m. Linkuvos bažnyčia buvo beveik baigta, nors abu bokštai išmūryti tik iki pirmo aukšto viršaus; juose kabėjo varpai; tarp bokštų buvo naujas prienavis, presbiterijos šone – zakristija ir lobynas, viduje – altoriai; šventoriuje dar veikė kapinės.

Manoma, kad 1800 m. vienuolynas buvo padidintas. Pastatas susidėjo iš trijų korpusų, vienu galu rėmėsi į zakristiją; bažnyčią su vienuolynu jungiančiame perėjime buvo šventoriaus procesijų vartai. Vienuolyne tilpo 10 celių, jose 1804 m. buvo įsikūrę 5 vienuoliai. Kitoje gatvės pusėje buvusioje špitolėje gyveno 16 elgetų; pastato gale kambarius turėjo vargonininkas ir parapinės mokyklos mokytojas Kasparas Jasielskis, taigi veikė 1800 m. pastatyta mokykla.

1803 m. birželio 8 d. Linkuvą nusiaubė gaisras; sudegė 48 sodybos ir 8 krautuvės su prekėmis. Išdegė miestelio centrinė dalis, kuri, žydams nuomojant, mažus sklypus, galėjo būti tankiau užstatyta. Nukentėjo ir špitolė.

1812 m. per Linkuvą ėjo prancūzų daliniai, žygiavę iš Šeduvos į Kuršą: vienuolynas ir bažnyčia nenukentėjo, bet valstiečiai buvo apiplėšti.

1813 m. vienuolyno sienos vėl skilinėjo, tad pastatą teko remontuoti.

1820 m. bažnyčios ir vienuolyno vizitacijoje akte apibūdintas karmelitų palivarkas, išsidėstęs tuoj už vienuolių pastato; jame stovėjo svirnas, vežiminė, tvartas, arklidė (kai kurie trobesiai mūriniai, statyti 1810 m.), buvo daržas ir sodas.

Veikė fundacijos neturinti parapinė mokykla, joje 14 vaikų žiemą mokė vargonininkas. Prie bažnyčios buvo nedidelės kapinės. Kitos kvadrato formos, aptvertos; jose stovėjo nauja medinė koplyčia. Medinėje špitolėje už arklidės (taip pat be fundacijos) gyveno 17 elgetų.

1820 m. miestelyje sudaryti 44 katalikų dūmai – 325 žmonės, t.y. daugiau negu 1790 metais. Jeigu panašia proporcija (20 proc.) nuo to laiko būtų pagausėję ir žydų, tai 1820 m. Linkuvoje galėjo būtį iš viso apie 100 dūmų, arba per 700 gyventojų. Tiek pat katalikų dūmų (44) bei gyventojų (325) nurodyta buvus ir 1821 metais. Mokyklą lankę 26 vaikai, arba veikusios dvi parapinės mokyklos: berniukų (26 mokiniai) ir mergaičių (17 bajoraičių).

1820–1822 m. vienuolyno pamatas ir sienos buvo gerokai suskilę, stogas – senas ir blogas; 1820 m. pastatas šiek tiek, o 1825 m. kapitaliai remontuotas – sienos paremtos kontraforsais. 1825 m. vienuolyne gyveno 6 vienuoliai, špitolėje – 13 elgetų. Mokyklą žiemą lankė 14-20 vaikų, jie buvo mokomi tikybos, skaityti, rašyti, skaičiuoti.

1825-1826 m. miestelyje surašyti 44 dūmai – 325 asmenys, 1827 m. – atitinkamai 44 ir 303, o 1828 m. – 44 ir 307. Stovėjo nauja medinė špitolė. 1827 m. inventoriuje paminėtos anksčiau karmelitų vyresniojo Baltazaro Bucevičiaus rūpesčiu ištapytos vienuolyno sienos, išmūryti nauji šventoriaus vartai.

1830 m. vienuolyne gyveno 5 vienuoliai. Miestelyje tais metais surašyti 46 katalikų dūmai – 299 gyventojai, o 1831 m. – atitinkamai 43 ir 276. Galimas daiktas, kad gyventojų sumažėjo miestiečiams prisidėjus prie 1830-1831 m. sukilimo.

Žinoma, kad 1831 m. balandžio mėn. Upytės apskrities sukilėlių vadas grafas Karolis Zaluskis atsiuntė iš Panevėžio į Linkuvą kapitoną Kolonkovskį vadovaujantį 400 dalgininkų, 100 šaulių ir keliolikai raitininkų, ginti apskritį iš Kuršo pusės.

1831 m. mokykla nė nebuvo nutraukusi darbo: mokytojas (profesorius) Steponas Saudargas mokė 16-24 vaikus.

Numalšinus sukilimą, 1832 m. rugsėjo 7 d. įsaku Linkuvos karmelitų vienuolynas buvo uždarytos, vienuolyno turtas konfiskuotas, o 9 jame gyvenę vienuoliai iškelti.

1833 m. Linkuvoje nurodyta buvus 748 gyventojus. Miestelėnų katalikų mažėjo, o žydų gausėjo: 1847 m. jų buvo 122 šeimos su 872 žmonėmis, 30 žydų šeimų buvo pasiturinčios, 32 šeimos – skurdžios, kitos gyveno vidutiniškai (priskirtos prie II ir III miestelėnų kategorijų).

1841 m. bažnyčia buvo gerokai apleista; byrėjo plytos, naujas prienavis buvo netinkuotas, rūsio perdenginiai paremti. Bokštai vis dar nebuvo pakelti iki bažnyčios aukščio; šventoriaus vartai vedė į turgų.

Iki 1845 m. pastatas šiek tiek remontuotas: iš lauko ir vidaus nutinkuotas prienavis, sutvarkytas stogas, ant jo pastatyti nauji bokšteliai; aptverta ir dalis šventoriaus bei kapinės; tuo pasirūpino klebonas kun. Tadeušas Katilevičius papildęs bažnyčios biblioteką (joje buvo 560 knygų).

1844 m. Linkuvoje įsteigta valstybinė pradžios mokykla rusų dėstomąja kalba. 1845-1850 m. veikė ir parapinė mokykla, įsikūrusi valdiškame pastate.

1849 m.sudarytas (matininkas Liudvikas Kozlovskis) ankstyviausias kol kas aptiktas Linkuvos planas nėra aiškus, nes miestelio teritorijos nevienodai detalizuotos. Kai kuriose vietose nepažymėtos jurisdikose buvusios gatvės. todėl ne visur išryškėjo jų trasos ir tinklas, kai kur jos susiliejo su valdų ribomis. Pastatytas Magazinas Linkuvoje

1846-1851 m. bažnyčia vėl remontuota (ištinkuotas vidus, pakeista stogo danga). 1851 m. vizitacijos akte nurodoma, kad veikia parapinė mokykla. 1853 m. ją lankė 23, o valstybinę mokyklą – 37 vaikai.

1960-1861 m. bažnyčios šventoriuje, jo perimetru, klebono M. Macevičiaus iniciatyva pastatyta 14 Kryžiaus kelio koplytėlių, iš šventoriaus iškeltos kapinės.

Nurodoma, kad 1856 m. Linkuvoje gyveno 818 žmonių (130 žydų). Turgus buvęs uždraustas; miestelis užėmęs 306 dešimtines; dalis jos teritorijos jau priklausiusi grafui Tiškevičiui, kurio žemėje stovėjęs senas malūnas (1951 m. jį nuomojo žydas Orelis Šmuilovičius).

1861 m. Kauno gubernijos aprašymuose pažymėta, kad per Linkuvą eina prekybos traktas iš Šiaulių į Bauskę, o įvairiems savininkas priklausančiame privačiame miestelyje renkasi dideli prekymečiai, yra 112 kiemų – 474 gyventojai, katalikų ir žydų maldyklos, vandens ir vėjo malūnai, lentpjūvė. J. Šliavo namuose, po 1861 m. tapusi valsčiaus centru, Linkuva ėmė sparčiai augti.

1863 m. sudarytame (matininkas Ivanas Šostakas) miestelio plane, kaip ir 1849 m. plane nedetalizuotos jurisdikos, tačiau beveik visur pažymėtos gatvės.

Prasidėjus 1863 m. sukilimui, birželio 20-24 d. miestelį buvo užėmęs kunigo A.Jachimavičiaus ir grafo Tiškevičiaus būrys (apie 500 vyrų); sukilėliai atidarė magaziną ir išdalijo gyventojams grūdus. Birželio 24 d. jie atrėmė pulkininko Nikalojaus Manteifelio vadovaujamo dalinio puolimą, bet vėliau iš Linkuvos pasitraukė. Su caro kariuomene prie miestelio susirėmė ir Liutkevičiaus sukilėlių būrys.

Tuo metu Linkuva nukentėjo. Sukilimą numalšinus, Linkuvos kunigas Vladas Mongirdas buvo suimtas (1865 m. mirė Kauno kalėjime), o klebonas kun. M.Macevičius ir keletas sukilėlių ištremti į Permės guberniją.

1865 m. įsteigta Linkuvos valstybinė pradžios mokykla, nuo 1844 m. veikusi mokykla buvo išplėsta iki 5 skyrių ir pavadinta dviklase valstietiška miesto mokykla.

1868 m. Linkuvos miestelis priklausė valstybės iždui ir privatiems asmenims: fon Vermanui ir atsargos artilerijos poručikui grafui Henrikui Zabielai.

Miestelyje rinkosi turgus (pirmadieniais – vienoje aikštėje) ir kartą per metus 8 dienų prekymetis, prasidėdavęs liepos 16 dieną; prekiauta manufaktūra, oda, arkliais ir vietinių amatininkų dirbiniais. Prekybos apyvarta siekdavusi 10000 rublių. Veikė 2 užvažiuojamieji namai ir 2 traktieriai. Valsčiaus valdybai išlaikyti per metus buvo skiriama 1265, mokyklai – 383, policijai – 120 rublių.

Gaisrai miestelį vargino visą XIX a. II pusę. 1865 m. kilo vienas, 1868 m. – 2, o 1870, 1883 ir 1890 m. – po vieną gaisrą.

1865 m. spalį sudegė 4 namai ir keliolika ūkio trobesių, 1868 m. – 100 namų (be ūkio pastatų), iš jų 22 krautuvės, 2 užvažiuojamieji namai, traktorius, 9 smuklės, 2 vyno rūsiai ir 2 didmeninės prekybos sandėliai. Sudegė 70-80 proc. miestelėnų sodybų.

1870 m. birželio 28 d. visiškai sudegė klebono sodybos gilumoje buvusi špitolė, o 1873 m. balandžio 1 d.– vienuolynas. Nukentėjo ir bažnyčios stogas, jis 1880 m. buvo uždengtas čerpėmis; iki to laiko vienas sudegusio vienuolyno korpusas pertvarkytas į špitolę, kiti suremontuoti, o gale pristatytas medinis sandėlis; ankstesnis laužytas vienuolyno stogas pakeistas paprastu šlaitiniu.

1880-1891 m. kapitaliai suremontuota bažnyčia.

1883 m. Linkuvoje surašyta 212 žydų šeimų (1248 žmonės), o 1887 m. – ir 70 krikščionių šeimų, 1882 m. pradėjo veikti Linkuvos vaistinės, 1883 m. – pašto stotis.

1883 m. birželio 22 d. miestelį vėl nusiaubė gaisras; sudegė 58 namai, 27 krautuvės, keliolika ūkio trobesių; nuostoliai siekė 106 tūkst. rb. 1890 m. sudegė dvi žydų sinagogos, stovėjusios kvartale į šiaurę nuo aikštės. Negavę leidimo naujai sinagogai statyti, žydai išmūrijo didelį pastatą, kurį tikėjosi paversti maldykla, tačiau 1891 m. valdžia jį užantspaudavo. 1892 m. žydams buvo likę vieneri maldos namai, statyti prieš 30 metų.

1883 m. gaisro kai kurių sudegusių namų vietoje prie aikštės, taip pat Bažnyčios, Gimnazijos bei Dariaus ir Girėno gatvėse buvo pastatyta raudonų „plytų stiliaus“ 1 ir 2 aukštų namų, kurie suteikė Linkuvos centrinei daliai savitumo.

1897 m. Linkuvoje surašyti 1992 gyventojai (1213 žydų), tai liudija miestelį dar padidėjus. Tačiau nuo 1883 m. žydų jau nedaugėjo, gal net šiek tiek sumažėjo; matyt miestelį daugiausia papildė iš kaimų atsikėlę valstiečiai.

1898 m. Linkuvoje veikė 55 prekybos įmonės, kurių metinė apyvarta sudarė 49150, o pelnas – 6055 rublių. Tarp amatininkų buvo lietuvių ir žydų puodžių.

1900 m. Linkuvos žydų bendruomenėje surašyti 365 mokesčių mokėtojai, o 1908 m. – nurodomos net 588 žydų šeimos (2450 šeimų).

Linkuvoje XX a. pr. padidėjo, joje būtų beveik 3000 gyventojų.

1904 m. panaikinus lietuviškosios spaudos draudimą, Linkuvoje pagyvėjo kultūrinis ir ūkinis gyvenimas.

1905 m. lapkričio 25 d. Linkuvoje buvo uždaryta valstybinė mokykla, pašalintas rusas mokytojas, nutarta, kad vaikai turi būti mokomi gimtąja kalba; dar 1905 m. vasario 28 d. nušalinta valsčiaus valdyba, uždarytas degtinės monopolis, išrinktas naujas valsčiaus komitetas.

1908 m. įsteigtas žemės ūkio kooperatyvas, o 1913 m. – Lietuvių katalikių moterų draugijos skyrius, kuris 1914 m. įkūrė senelių prieglaudą.

1906 m. sudegus Linkuvos mokyklai, 1907 m. toje pačioje vietoje pastatyta nauja.

1902 m. keletas Linkuvos parapijiečių ir miestelėnų vaikų studijavo Tartu universitete.

1909 m. medicinos fakultetą baigė vaistininko sūnus Leonas Blechmanas, 1906 ir 1909 m. į Teologijos fakultetą įstojo ir jį baigė du Jono Giedraičio sūnūs, o 1917 m. mediciną studijuoti pradėjo Roza Gutmanaitė.

XX a.pr. miestelyje pastatyta nemažai naujų namų. Nors centre gal ir iškilo dar vienas kitas mūrinis namas, bet daugiausia statyti mediniai.

Prasidėjus karui, iš Linkuvos į Rusiją pasitraukė nedaug žmonių, bet buvo evakuota mokykla. Nurodoma, kad į kariuomenę pašaukta keliasdešimt miestelio žydų, nors beveik visu kitur jie išsipirkdavo sumokėję rekrūtų mokestį.

Okupacinė valdžia 1915 m. gruodžio 4 d. sudarė Linkuvos apskritį (centras – Joniškėlis), kurią 1915 m. gruodžio 12 d. pavadino Joniškėlio apskritimi. jai priklausė ir Linkuvos valsčius.

Jonas Indriulis 1913 m. grįžo į Linkuvą, dirbo Linkuvos valsčiuje jaunesniuoju raštininku iki 1915 m.

1915 m. Linkuvoje buvo atkurta tik dviklasė pradinė mokykla.

1915-1916 m. vokiečiai nutiesė siaurąjį geležinkelį iš Petrašiūnų į Linkuvą, sujungė jį su Šiaulių–Pasvalio linija. Bėgiai atvesi iki magazino, kuriame okupantai laikė rekvizuotus grūdus, kitą prisigrobtą turtą ir iš čia geležinkeliu gabeno į Vokietiją.

1917 m. Lietuvių katalikių moterų draugijos skyrius Linkuvoje įsteigė biblioteką (knygynėlį); veikė kelios kitos visuomeninės organizacijos. Karui baigiantis, 1918 m. pradžioje, iš Joniškėlio į Linkuvą buvo perkeltos kai kurios apskrities įstaigos.

Linkuva prieš 100 metų

Linkuvos valsčius f. iki 1914 m.
Nuotraukoje užfiksuota Linkuva iki 1918 metų. Centrinėje aikštėje puikiai galima matyti parduotuvių iškabas rusų ir lietuvių (sic!) kalbomis. Aberio “Geležies parduotuvė” dešinėje pusėje; “Aptiekoriaus krautuvė” kairėje. Kairiniame name ant jo fasado matosi “Toros skydas”, laikomas povų. Pažvelgus į karietas ir vežimus, žibintus ant stulpų, pareigūnus su uniformomis, retai galima išvysti tokią seną ir detalią, veiksme nufotografuotą kokybišką nuotrauką. Nuotrauka iš Glaserių, gyvenusių Linkuvoje šeimos archyvo.
Senasis Linkuvos miestas (iki 1918 m.) Linkuvos miesto centrinė (dab. Vienybės) aikšte. Iš Glaserių šeimos archyvo.
Likuva turgaus aikštė XXa 2 deš.

Linkuvos miestelio (Pakruojo r.) centrinė aikštė (dab. Vienybės) prieš 100 metų Nuotraukose užfiksuota Linkuva iki 1918 metų. Centrinėje aikštėje puikiai galima matyti parduotuvių iškabas rusų ir lietuvių (sic!) kalbomis. Aberio “Geležies parduotuvė” dešinėje pusėje; “Aptiekoriaus krautuvė” kairėje. Pažvelkite į karietas ir vežimus, žibintus ant stulpų, pareigūnus su uniformomis, į aikštę dar neišgrįstą akmeniniu grindiniu. Keletos namų šiuo metu jau nebėra, bet Linkuvos miestelio senoji dalis savo žavesio nėra praradusi. Retai galima išvysti tokią seną ir detalią, veiksme nufotografuotą kokybišką nuotrauką!

Kviečiame aplankyti Linkuvos miestelį (štetlą)!

Nuotraukos iš Glaserių, gyvenusių Linkuvoje šeimos archyvo.

Rolandas Pupinis

Dokumentai susiję su caro laikų turto draudimu - 1910 - 1914 m.

Vienas dokumentas - tai išrinktų teisėjų sąrašas Linkuvos tuomečiame valsčiuje laikotarpiui 1910 - 1913 m. (ir papildomas kandidatų į teisėjus sąrašas).

Atsiskaitymo lapas p1 1913 m.
Atsiskaitymo lapas p2 1913
Dokumente Valsčiaus pirmininku pieštuku įrašytas kunigas Gasparas Spudas
Draudimas p1 1914 02 25
Draudimas p2 1914 02 25
Mokesčiai p1 1916 m.
Mokesčiai p2 1916 m.
Nemokamas žurnalas 1913 m.

Miestelio raida 1918-1940 m.

1918 m. vasario 16 d. paskelbus atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, Linkuvoje įvyko rinkimai, o lapkričio 27 d. apskrities valsčių atstovų suvažiavimas. Miestelyje, be apskrities viršininko, gydytojo, tiekimo ir maitinimo įgaliotinio įstaigų, įsikūrė ir karo komendantūra. Valsčiuje sekretore dirbo Elzbieta Uogintaitė-Šatienė.

Prasidėjus nepriklausomybės kovoms, Šiaurės Lietuvą užėmusi raudonoji armija 1918 m. gruodį Linkuvoje įkūrė sovietų valdžią, tačiau tačiau ji teišsilaikė iki 1919 m. pradžios. 1919 m. vasarą panaikinus Joniškėlio apskritį, įstaigos iš Linkuvos perkeltos į Pasvalį.

1919 m. spalio 16 d. po susirėmimo su Lietuvos kariuomenės daliniu miestelį buvo užėmę bermontininkai, tačiau kitą dieną iš jo išguiti.

1918 m. rugsėjo 16 d. Linkuvoje įsteigta Saulės progimnazija, nuo jos atskirta pradžios mokykla. progimnazija iš pradžių veikė nuomojamuose privačiuose namuose, o 1923 m. įsikūrė prieškario pradinės mokyklos pastate, o progimnazijai suteiktos gimnazijos teisės.

1920 m. Linkuvoje veikė Lietuvių katalikių moterų, Blaivybės, Pavasarinikų, Gyvojo Rožančiaus, liaudies mokytojų draugijų, vėliau dar ir sakramento draugijos bei krikščionių mokslo brolijos skyriai; 1925 m. buvo ne mažiau kaip 11 visuomeninių organizacijų. Šauliai ir pavasarininkai turėjo orkestrus.

Atsikūrė ūkinė-komercinė veikla. Nuo 1920 m. veikė verpykla, nuo 1921–1922 m. – Pavasario ir Darbo federacijos kooperatyvai, pieninė; Lietuvių katalikų moterų draugijos skyrius, globojęs senelių prieglaudą, 1919 m. įsteigė arbatinę, o 1925 m. – krautuvę. Nuo 1922 m. veikė pašto telegrafo įstaiga.

1920 m. miestelyje gyveno 1606, o 1921 m. – 1382 žmonės. Pagal 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Linkuvoje buvo 248 kiemai – 1837 asmenys (dvare – 3 ir 14). Penktadieniais rinkosi turgus, kartą per metus – didelis prekymetis, o nuo Velykų iki liepos 25 d. – ir kassavaitiniai prekymečiai.

Žemės ūkiu vertęsi miestelėnai 1921 m. kreipėsi į Žemės tvarkymo valdybą ir prašė juos išskirstyti į viensėdžius, o norą statyti kolonijose motyvavo tuo kad jų namai miestelyje yra suirę. 1924–1926 m. išparceliavus Zabielos dvarą (projektą parengė matininkas J. Liukas), keliasdešimt gyventojų – savanorių, bežemių ir mažažemių – gavo įvairaus dydžio sklypus; daugelis juose ėmė statytis trobesius.

1927 m. klebono kun. Liudviko Šiaučiūno iniciatyva pradėtas bažnyčios ir klebonijos (buvusio vienuolyno) kapitalinis remontas, nugriautas abu pastatus jungęs koridorius.

Be lietuviškos gimnazijos ir pradinės mokyklos, 1925 m. Linkuvoje veikė žydų mokykla. 1928 m. uždarius aplinkinių miestelių progimnazijas, pagausėjo gimnazijos moksleivių: 1928/1929 m.m. IV gimnazijos klasę lankė 30 vaikų (6 žydai); 10 vaikų buvo atvykę iš Žeimelio, Rozalimo, ir Joniškėlio. 1930 m. gimnazija suvalstybinta. 1928 m., miestelyje ėmė veikti vyskupo Motiejaus Valančiaus liaudies universiteto skyrius.

1927 m. Linkuvoje buvo apie 30 krautuvių ir kooperatyvų (13 – krikščionių); 2 bankai (Ūkininkų smulkaus kredito ir Žydų liaudies), kino teatras Žvaigždė. Geležinkelis pagyvino prekybą: javų, linkų, gyvulių į turgų atveždavo ne tik linkuviai, bet ir Vaškų, Pašvitinio, kitų parapijų gyventojai.

Plečiantis prekybai, turgus rinkosi jau pirmadienį ir penktadienį. Garsėjo Škaplierinės atlaidai, per kuriuos turgaus aikštę užpildydavo balaganai.

Veikė 2 lentpjūvės (1 su malūnu – nuo 1929 m.), elektros stotis, 1930 m. įrengta senajame magazine, rekonstruotame pagal inžinierių A. Gumeniuko ir F. Liaušo projektą. 1930 m. pradėjo veikti mechaninis malūnas, vilnų vėlimo ir dažymo dirbtuvė, 1932 m. taip pat rekonstruota pagal F. Liaušo projektą.

XX a. 3 deš. antroje pusėje pradėtos remontuoti miestelio gatvės, jose pakloti šaligatviai. 1928 m. sutvarkyta bažnyčios gatvė.

3 deš. antroje pusėje Linkuvos statybos mastai nemažėjo. Daugiausia statyta vienaukščių medinių namų, centrinėje dalyje, pagrindinėse gatvėse ir pakraščiuose.

1930 m., prieš paleidžiant elektrinę, sudaryta Linkuvos elektros tinklų schema, kurioje pažymėtos Linkuvos 23 gatvės.

1923 m. pagal inžinieriaus Prijalgausko projektą rytinėje miestelio dalyje, ties Joniškėlio, Vaškų, Žaliosios ir Laisvės sankirta, pastatyta pieno perdirbimo bendrovės Gerovė pieninė; dviaukštis mūrinis raudonų plytų pastatas paryškino Linkuvos panoramą iš rytų pusės.

3–4 deš. sandūroje plečiantis miestelio ūkinei veiklai, ėmė ryškėti prekybos telkimo tendencijos. Gausėjo didesnių krautuvių (1931 m. jų buvo jau 19), o kai kurios mažosios užsidarė. 1931 m. likviduotas Darbo federacijos kooperatyvas.

1931 m. miestelyje surašyti 248 kiemai – 1837 gyventojai. Mažėjo žydų, jie kėlėsi į didesnius miestus. Veikė ambulatorija, akušerijos punktas, praktikavo 3 gydytojai, 3 akušerės ir felčeris; be turgaus (pirmadienį ir penktadienį), rinkosi prekymečiai (pirmą šiokiadienį po Šv. Juozapo ir, kaip anksčiau, kiekvieną savaitę nuo nuo šv. Velykų iki liepos 25 d.). Arkliais prekiauta tos pačios turgaus aikštės vakarinėje dalyje, ties Pakruojo ir Kalno gatvių pradžia.

1933 m. Pakruojo gatvė pavadinta žuvusių transatlantinio skrydžio lakūnų Dariaus ir Girėno vardu. 1934 m. baigta remontuoti bažnyčia: dekoruotas vidus, paauksuoti 4 altoriai.

1931-1935 m. Linkuvoje – įvairiose gatvėse – pastatyta ne mažiau kaip 42 namai. Be to, 1935 m. – iki mokslo metų pradžios – baigtas dviaukštis raudonų plytų gimnazijos korpusas gimnazijos gatvėje, beveik priešais senąjį magaziną su elektros stotimi.

1935 m. sudarytas miestelio schematinis brėžinys, kuriame provizoriškai pažymėta aikštės forma ir gatvių trasos (matininkas Bronislovas Venclovas).

Pradinės mokyklos sklype užfiksuotasis simetrinio plano trijų aukštų pastatas buvo baigtas 1938 m.; mokykla pavadinta rašytojo Lindės Dobilo vardu.

1937 m. planuota akmenimis išgrįsti aikštę, o pagal gatvių tvarkymo projektus – paplatinti pagrindines gatves iki 20 metrų.

1937-1939 m. buvo parengi ne tik Linkuvos gatvių tvarkymo, bet ir keletas kitų projektų, galėjusių turėti įtakos tolesniam miestelio formavimui. Tai 1937 m. sudarytas (inž. V. Lvovas), o liepos 30 d. patvirtintas naujas turgavietės projektas. Vieta turgui parinkta prie Joniškėlio kelio, už miestelio ribos. Aplink stačiakampę aikštę suplanuota 14 sklypų namams statyti.

1937 m. Linkuvoje įsteigta viešoji biblioteka, o Dariaus ir Girėno g. gale prie geležinkelio stoties pastatytas didelis mūrinis Lietūkio sandėlis. Prie jo veikė javų, bekonų ir linų pluošto supirkimo punktas.

Nuo 1938 m. kovo 24 d. iki 1939 m. kovo 28 d. – finansų ministras. Julius Indrišiūnas.

1939 m. senosios špitolės sklype – Bažnyčios ir Sodų g. kampe – kun. Jurgio Danio iniciatyva iškilo mūriniai parapijos namai su bažnyčios tarnų butais ir katalikiškų organizacijų sale. Šiek tiek anksčiau, 1935-1937 m., sutvarkytas už šventoriaus buvęs bažnytinės valdos plotas; jame įrengtas skveras.

1939 m. Linkuvos šaulių būriui atiduota elektrinės neužimta didžioji magazino dalis, kurioje numatyta įrengti Šaulių namus.

1936-1939 m. Linkuvoje pastatyta ne mažiau kaip 40 namų. dalį naujų miestelio pastatų projektavo Kauno ir Šiaulių inžinieriai – A. Gumeniukas, A. Lorentas, I. Bistromas, F. Liaušas, Prialgauskas.

1939 m. Linkuvoje surašyti 2055 gyventojai ir 168 namai (82 žydų); nurodoma, kad 80 proc. gyventojų sudarė lietuviai, 19 – žydai, 1 proc. – latviai, vokiečiai ir kiti.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Linkuvoje sustingo visoks gyvenimas: ekonominis, socialinis, visuomeninis... Po 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutarties su Sovietų Sąjunga šalyje dislokuotos Raudonosios armijos įgulos kartu su kitais daliniais 1940 m. birželio 15 d. užėmė Lietuvos teritoriją.

Valstybė buvo okupuota ir prievarta prijungta prie Sovietų Sąjungos. Tai iš esmės pakeitė jos, taigi ir Linkuvos, tolesnę raidą.

Teisiniai dokumentai

Liudijimas 1931 m.
Pavasarininkų vakaro programa 1934 m.
Turto mokestis 1934-1938
Uždengti skarda stogą 1938 m
Šaukimas 1936 m.
Bauda neatvykus liudyti

Žydai tarpukario Linkuvoje

Apie tai, kas įvyko Linkuvoje
Šiaulių apskrities žydų verslininkų sąrašas LINKUVOJE 1931 m.
Perėjimas iš užmaršties į atsiminimą
Rabinas Krameris buvo ir Linkuvos"hebrajų mokyklos" direktorius
Linkuvių prisiminimai

Nuotraukos

„Pavasario“ kuopų vadai. Linkuvoje 1928 m.
Naujokų išleistuvės 1929 m.
Žemės ūkio paroda Linkuvoje. 1922. Iš A. Gaigalaitės rinkinio
A. Smetona Linkuvos senojoje gelež. stotyje, prieš raudonąją mokyklą.
Bruko remontas 1933 Linkuvoje
Magazinas 1935 m.
1925, o gal 1928 metais Nepriklausomybės dešimtmetyje priešais valsčiaus valdybos namą buvo pasodintas Nepriklausomybės ąžuolas, kurį Jonas Vyskupaitis gražiai prižiūrėjo, ir šis puikiai augo. Viršaičiai buvo Aleksas Kadis, Antanas Janauskas iš Dvariūkų, sekretorius Stasys Genys iš Vainuto atkeltas.
Magazinas ir valsčiaus valdyba apie 1936 m.
Vestuvės Gegiedžių kaime. Linkuvos parapija. Apie 1914. Iš A. Zajančkauskaitės rinkinio
Medelių sodinimo talkos dalyviai. Linkuvos apylinkės. Data nežinoma. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių
Linkuva išlydi kunigą Mykolą Lovčiką 1920 m.
Linkuva 1929 m.
Bažnyčios gatvės remontas, vaizdas iš aikštės. 1930 m.
Linkuva, 1930, Vytauto Didžiojo paveikslo sutikimas
Vytauto Didžiojo paveikslas 1930 m.
Klebono L.Šiaučiūno vežėjas prie M. ir E. Poželų namo, Gimnazijos 25. Motiejus Požela (1861-1937) iš Steigvilių kaimo, turėjo namus, kurie buvo vadinami kunigų namais, nuomuodavo kambarius gimnazistams iš kaimo.
Linkuva „Pavasario kuopa“ 1933 m. P.Garšva, kun.Jurgis Danys (1898), kan. Liudvikas Šiaučiūnas, kun., Jonas Morkvėnas
Linkuvoje artezinio šulinio kasimas priešais Sauliaus Giršos parduotuvę ir sandėlį bei gyvenamąjį namą Vienybės aikštėje.
Buvusi Linkuvos turgaus aikštė. 1933 m. dešinėje – žydo Franko namai ir parduotuvė. Tarp Franko namo ir Žaruko kirpyklos (medinis namas, stovintis galu) prasidėjo valsčiaus gatvė. Kairėje – žydo Kapulerio parduotuvė, butas ir vartai į užvažiuojamąjį kiemą – „stadalą“. Aikštės viduryje aptvertas tvorele augo Vilniaus ąžuoliukas.
Linkuva ir autobusas Linkuva - Pakruojis - Lygumai - Šiauliai

Miestelio-miesto raida 1940-1969 m.

1940 m. pabaigoje nacionalizuotos didesnės krautuvės, kai kurios verslovės; nacionalizuotuose namuose įsikūrė sovietų valdžios ir gyventojų aptarnavimo įstaigos: Ieiko Kapulerio name prie aikštės – milicija, Libės Jofienės ir Gitės Davnienės namuose Laisvės gatvėje – vaistinė ir sveikatos punktas, Michlės Gilevičienės name Gimnazijos gatvėje – biblioteka. Nacionalizuotos krautuvės atiduotos įkurto žemės ūkio kooperatyvo parduotuvėms; amatininkai suvaryti į arteles.

1941 m. pradžioje iš Linkuvos į Vokietiją išvyko 12 šeimų. Tuo metu į valsčių iš Rusijos ir Gudijos atkelta 60, į miestelį – 30 žmonių; atvykusieji (14 šeimų) apgyvendinti į Vokietiją repatrijavusių žmonių ir nacionalizuotuose miestelėnų namuose.

1941 m. miestelyje gyveno 2985 žmonės, tačiau 16 žydų šeimų vertėsi žemės ūkiu.

1941 m. birželio 13 d. Linkuvos geležinkelio stotyje buvo paruošti 7 gyvuliniai vagonai, kuriais birželio 14 d. ištremta keliasdešimt miestelio ir apylinkės gyventojų šeimų.

Tai privalomasis medinio turto draudimas

Tai privalomasis medinio turto (namų ir kt. statinių) draudimas nuo ugnie, galiojęs 1942 m., t.y., prie vokiečių valdžios II pasaulinio karo metais. Už neapdraudimą medinių statinių nuo ugnies tuo metu grėsdavo didelės baudos.

Ugnies draudimo liudijimas 1942 m.
Ugnies draudimo sąlygos

Vokietijai pradėjus karą su Sovietų Sąjunga, Linkuva nenukentėjo. tačiau jau vasaros pabaigoje vokiečiai sušaudė 614 miestelio ir apylinkės žydų bei 16 nespėjusių su raudonąja armija pasitraukti vietinių kompartijos ir vykdomosios valdžios veikėjų.

Okupacijos metais į Linkuvą grįžo keletas repatrijavusių vokiečių šeimų; jos įsikūrė geresniuose ūkiuose. Repatriantai ūkio darbams gavo Raudonosios armijos karių – belaisvių. Sunkiomis karo ir okupacijos sąlygomis, klestint spekuliacijai ir tvyrant netikrumo dėl ateities atmosferai, statybos miestelyje visai sustojo.

Ruošiant naują Linkuvos generalinį planą, 1968 m. surinkti gana išsamūs

1944 m. frontui slenkant iš rytų į vakarus, keletas miestelio ir apylinkės gyventojų šeimų liepos mėnesį išvyko į Vakarus. 1944 m. rugpjūčio 28 d. Linkuvą užėmė raudonoji armija. Ir šį karta miestelio pastatai beveik nenukentėjo. 1945-1946 m. rusų kariuomenės Generalinio štabo žemėlapyje užfiksuotoje Linkuvos plano schemoje matyti ryškiai radialinis pagrindinių gatvių tinklas, sudėtingas centro gatvelių raizginys ir kompaktiškai užstatyta nedidelė teritorija.

Raudonajai armijai toliau puolant vokiečius Šiaulių ir Liepojos kryptimi, įkandin jos einantys NKVD pulkai pasižymėjo ypatingu žiaurumu: per 1944 m. gruodžio 17 d. Linkuvos valsčiuje surengtas gaudynes enkavadistai suėmė daug žmonių, kai kuriuos – nužudė.

1944 m. paskelbus raudonosios armijos užimtoje teritorijoje mobilizaciją, dalis miesto ir apylinkės vyrų pasitraukė į miškus. Prasidėjo rezistencinis judėjimas, išsiplėtęs 1946-1947 m. žiemą pradėjus prievarta steigti kolūkius. Tačiau platus masto jis negalėjo įgyti.

Iš dalies taip įvykio dėl to, kad, 1946 m. kovo 2 d. generolo J. Bartašiūno nurodymu Lietuvoj išdėsčius NKVD kariuomenės įgulas, Linkuvoje buvo įkurtas 32-ojo šaulių pulko dalinys, kurį sudarė apie 150 karių; prie jų prisidėjo ir stribų būrys. Linkuva tapo vienu iš kovos su rezistencija vietinių represinių centrų.

Plečiantis prievartinei kolektyvizacijai (1949 m. lapkričio 5 d. valsčiuje jau buvo 31 kolūkis), iš miestelio ir apylinkių buvo tremiami buožės ir liaudies priešų šeimos. Iki 1953 m. iš valsčiaus išvežti 585 žmonės; Linkuvoje liko daug tuščių namų, kur buvo dalijami įstaigoms ir varguomenei. Natūralu, kad tokiomis sąlygomis 1945-1949 m. miestelyje pastatyta tik 10 namų.

Vykdant Lietuvos administracinę reformą, 1950 m. birželio 20 d. buvo įsteigtas Linkuvos rajonas., netrukus miesteliui suteiktos miesto teisės. Nepaisant nepalankių raidos sąlygų, tai skatino jo augimą. Dar tais pačiais metais buvo suformuotos svarbiausios valdymo įstaigos, kurios įsikūrė tam pritaikytuose pastatuose.

1950 m. atidaryta biblioteka, pirtis, viešbutis, valgykla (buv. Kapulerio name); 1951 m. pastatyta nauja elektros stotis, sinagogoje ėmė veikti kino teatras. 1950 m. pradėtas leisti rajono laikraštis Bolševikinis kelias (nuo 1953 m. Socialistinis kelias).

1951 m. gegužės 10 d. pakeisti aikštės ir kai kurių pagrindinių gatvių pavadinimai: turgavietė pavadinta Gegužės pirmosios aikšte, Gimnazijos g. suteiktas Tarybų, Valsčiaus – Komunarų, Kapų – M.Melnikaitės, Žeimelio – J.Janonio.

1954 m. sausio 21 d. Linkuvoje surašytos 28 gatvės (Tarybų, Darbo, Rudens, Komunarų, Daržų, M.Melnikaitės, Slėnio, Amatininkų, Komjaunimo, Tiltų, Ugniagesių, Dariaus ir Girėno, Vaškų, Joniškėlio, Naujoji, Laisvės, Sodo, Takų, Žalioji, K.Poželos, Pramonės, Sandėlio ir Kalnų).

1950–1955 m. mieste pastatyta tik 16 namų. Panašūs statybos mastai buvo ir 1956–1959 m.: iškilo 10. Tad duomenys, jog iki 1957 m. mieste pastatyta 37 privatūs namai, yra netikslūs.

1957 m. miesto plotas buvo 330, užstatyta – 37 ha; želdynai ir sklypai užėmė 292 ha; gatvių ir kelių ilgis sudarė 7,6 km. (grįstų – 4,5 km); grindinio ir šaligatvių būklė buvo bloga.

1954 m. numatyta rekonstruoti pokario metais nusavintą Linkuvos parapijos namą ir pritaikyti jį kultūros namams, tačiau dar ir 1955 m. pabaigoje darbai nepradėti. Tik 1959 m. pertvarkytas dviaukštis pastatas įgijo gana standartinį to meto kultūros namų planą ir laikotarpiui būdingą vaizdą, dėl kurio jis tapo savitos miesto centro dalies architektūros disonansu.

1957 m. buvusio Lingės restorano vietoje pradėjus statyti universalinę parduotuvę ir gyventojų buitinio aptarnavimo paviljoną, pasikeitė aikštės forma. Jos vakarinė dalis tapo stačiakampė; 1959 m. aikštės gale iškilo dviaukštis tipinis 12 butų namas. 1959 m. – prie aikštės pastatytas tipinis 12 butų namas ir universalinė parduotuvė. 1959 m. pastačius universalinę parduotuvę, buvo sutvarkyta vakarinė aikštės dalis; pakloti šaligatviai, įrengtas skveras. 1959 m. pastatyta kepykla, perkeltas į kitas patalpas knygynas. Vedant lauko vandentiekį, buvo šiek tiek ištiesintos kai kurios gatvės, išlygintas šiaurinis aikštės šonas.

Tapusi centru Linkuva šiek tiek padidėjo; 1959 m. surašyti 2144 gyventojai. Veikė 50 lovų ligoninė, vidurinė mokykla, kultūros namai, biblioteka, vaikų darželis, neįgaliųjų namai, pieninė, kepykla, stalių dirbtuvė, malūnas, verpykla.

Tačiau jau 1959 m. gruodžio 7 d. Linkuvos r. buvo panaikintas. Nuo to laiko miestas ėmė nykti, nors pagal statybos mastą toks vaizdas nesusidaro: 1960–1963 m. pastatyti 28 privatūs vienbučiai namai.

Linkuvos smukimą kiek pristabdė 1963 m. birželio 27 d. Pakruojo r. valdžios nutarimas dėl vienkiemių naikinimo, miesto teritorijoje ir šalia jo pradėtos kurti aplinkinių Kalpokų ir Linkuvos kolūkių gyvenvietės. Be to 1968 m. gegužės 16 d. mieste skirta 10 ha žemės Lenino kolūkio gyvenvietei; ji formavosi pietryčių pakraštyje – prie keturių gatvių.

1967 m. mieste surašyti 2073 žmonės, t. y. nedaug mažiau negu 1959 metais.

1967 m. išasfaltuota Dariaus ir Girėno g., 1968 ar 1969 m. iškilo Linkuvos pieninės priestatas.

Ruošiant naują Linkuvos generalinį planą, 1968 m. surinkti gana išsamūs duomenys apie miestą. Surašyti 2064 gyventojai; 652 žmonės gyveno komunaliniuose butuose, buvo 256 privatūs namai. Veikė 250 vietų kultūros namai ir 150 vietų kino teatras, 50 lovų bendroji ir 25 lovų tuberkuliozės ligoninė, buitinio aptarnavimo dirbtuvės (25 darbuotojai), universalinė ir 4 kitos parduotuvės, 32 vietų valgykla, 25 vietų lopšelis-darželis, 30 vietų pirtis, stalių dirbtuvė ir pieninė.

Pagal 1971 m. projektą (autorė V. Suchodolskienė), patvirtintą 1971 m. gegužės 24 d. mieste numatyta 2000 gyventojų, t.y. mažiau negu buvo. Vadinasi, prognozuotas tolesnis, nors ir nedidelis, Linkuvos mažėjimas. Daugiabučiuose sekcijiniuose namuose planuota apgyvendinti 800 žmonių (numatyti dar 33 butai), o privačiuose vienbučiuose – 1200 (numatyta dar 50 sklypų).

Atlikus Linkuvos tyrimus (architektas A. Miškinis), 1969 m. miestas paskelbtas vietinės reikšmės urbanistikos paminklu. Nustatytos saugotinos teritorijos ir jos įtakos zonos ribos, išaiškinti vertingi plano, užstatymo ir tūrinės erdvinės kompozicijos elementai, suformuluotas apsaugos ir tvarkymo reglamentas, t. y. sudarytos objektyvios prielaidos išsaugoti ir tinkamai tvarkyti miesto architektūrines urbanistikos vertybes.

Vytautas Didžpetris, LINKUVA 2018 m.

Linkuvos istorijos keliu

Linkuva – tai miestas Šiaurės Lietuvoje, turintis daug svarbių istorinių ir paveldosauginių objektų. 2018 metais Linkuvos gimnazija, kaip ir Lietuvos Respublika, švenčia savo šimto metų jubiliejų, todėl ta proga visi žmonės yra kviečiami pasivaikščioti ir pasigrožėti miestu, mininčiu jau daugiau nei 600 metų. Metas sugrįžti į savo gimtąsias žemes bei atrasti kitus, mažiau dėmesio sulaukiančius miestus, kurie išsaugojo ne vieną svarbų paminklą bei užaugino daugybę Lietuvai nusipelniusių žmonių. Leiskis į šią kelionę bei atrask dar nepažintą Linkuvą!

MARŠRUTO TAŠKAI

1. LINKUVOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ŠKAPLIERINĖS BAŽNYČIA IR KARMELITŲ VIENUOLYNAS

Pirmuoju objektu Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia ir karmelitų vienuolynas pasirenkamas neatsitiktinai. Nors Linkuva pirmą kartą minima 1371 m. Vartbergės Livonijos kronikoje, Linkuvos miesto istorijos pradžia galime laikyti Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios ir karmelitų vienuolyno įkūrimą. Vincentas Juzumas-Juzumavičius teigia: „Senoji Linkuva buvo pakalnėj, vėliau ant kalvos buvo pastatyta bažnyčia, aplink kurią ėmė kurtis miestelis, o vėliau ten ir kaimas persikėlė.“ Linkuvos dvaro savininkė Kotryna Mykolienė (kituose šaltiniuose minima kaip Žeimietė) apie 1500 m. pastatė pirmąją medinę bažnyčią Linkuvoje bei savo lėšomis išlaikė kunigą. Kai 1503 m. Kotryna užrašė bažnyčiai žemes ir dvarą, Žemaičių vyskupas Martynas III Linkuvą padarė parapija, paskyrė kleboną, nes Livonijos karo metu šiame kryžiuočių nuniokotame vyskupijos krašte, be mažų bažnytėlių Pašvitinyje ir Žeimelyje, nebuvo jokios bažnyčios. Dvarininkei mirus, Linkuvos seniūnas tapo Belozaras. Jis perėjęs į kalvinizmą nusavino katalikų bažnyčios turtą ir pačią bažnyčią, kurią atidavė reformatams. Tačiau 1606 m. Upytės teismo sprendimu Belozarai turėjo grąžinti katalikams bažnyčią su žeme ir kitu turtu. Kai 1681 m. gegužės 28 d. bažnyčios perdavimą karmelitams patvirtino ir

Lietuvos didysis kunigaikštis bei Lenkijos karalius Jonas Sobieskis, karmelitai ėmė restauruoti bažnyčią: priekyje pastatė du bokštus, kuriuose patalpino varpus, bažnyčios vidų pagražino septyniais mediniais altoriais. 1689 m. grafas Jurgis Tiškevičius pastatė medinį karmelitų vienuolyną, o patys karmelitai jį padidino ir pasistatė mūrinį vienuolyną jau 1745 m. Karmelitų ordino vienuoliai užsiėmė parapinėmis misijomis ir rekolekcijomis. Linkuvoje, įsakius Ordino generolui Liudvikui Berzoniui, Šv. Škaplieriaus brolijos pamaldos įvestos 1738 m., o vėliau iškilmingai laikytos kiekvieno mėnesio antrąjį sekmadienį. Gailestingumo darbais besirūpindami vienuoliai šelpdavo vargšus ir suteikdavo pirmąją pagalbą ligoniams. Su karmelitų vienuolynu atsiranda ir pirmoji biblioteka Linkuvoje. Joje buvo tik vienuolyno lėšomis įsigyta knygų: biblijos, pamokslų rinkiniai, žodynai, istorijos knygos, oratorinio meno ir kiti veikalai. 1841 m. inventoriuje įrašyta, kad vienuolyno koridoriaus nišoje pastatytos dvi spintos, kuriose tilpo 560 knygų. Po Linkuvoje 1690 m. liepos 24 d. kilusio gaisro bažnyčia buvo remontuota ir perstatyta. Deja, 1832 m. carinės Rusijos valdžia vienuolyną uždarė, atėmė knygas ir bažnyčia perėjo pasaulietinių kunigų valion. Renesansinė, lotyniško kryžiaus plano bažnyčia, pagrindiniu fasadu orientuota į pietvakarius, tebėra miestelio centre. Trys vienuolyno korpusai supa uždarą kiemą, prigludusį prie bažnyčios šono. Taip pat bažnyčioje yra: septyni drožybiniai altoriai, vargonai, sakykla, krikštykla, gausu vertingų bažnytinio meno kūrinių. Deja, vie nuo ly no komp lek sas lai ko mas ava ri niu. Karmelitų vienuolyno kompleksas kultūros paveldo registre įregistruotas 1997-12-31 ir skelbiamas valstybės saugomu.

2. ATMINIMO VIETOS

Linkuvoje yra nemažai vietų, kurios skirtos atminti ir pažymėti tam tikrus įvykius, vykusius miestelyje, ar jų metu žuvusias aukas. Šios vietos yra dažnai lankomos vietos gyventojų, o šalia jų per atminimo šventes degamos žvakelės. 1. Paminklas Linkuvos miestelio ir jo apylinkės gyventojų, 1944-1953 m. kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę, atminimui (Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios šventoriuje, Varpo g. 13). Paminklas pastatytas 1998 m. komiteto „Linkuvos 500 m. sukakčiai paminėti“. Skulptorius Gintautas Jonkus, architektas Liucijus Dringelis. 2. Lauko akmenų mūro sienelė su atminimo lentomis Linkuvos krašto tremtinių atminimui (Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios šventoriuje, Varpo g. 13). Paminklas pastatytas 1998 m. komiteto „Linkuvos 500 m. sukakčiai paminėti“. Architektas Liucijus Dringelis. 3.Linkuvos kapinėse (Kapų g. 20, Linkuva), kurias aplankysime 7 maršruto stotelėje, buvęs tremtinys A. Šumskas 2001 m. pastatė paminklą toje vietoje užkastų 1945-1952 m. Linkuvos apylinkėse žuvusių Petro Paltaroko-Algimanto, Rūko, Motiejaus Belecko–Paleckio būrių partizanų ir Linkuvos valsčiaus NKVD-MVD-MGB poskyryje nužudytų suimtų civilių gyventojų atminimui. 4.Lietuvos karių, žuvusių 1919-1920 m. kovoje su bolševikais, kapas Linkuvos kapinėse, kurį taip pat aplankysime 7 maršruto stotelėje (Kapų g.). 5. Atminimo lenta Linkuvos gimnazijoje, kurią aplankysime 8 maršruto stotelėje (Gimnazijos g. 32), 1925- 1933 m. besimokusio žurnalisto, 1951 m. balandžio 19 d. partizaninio judėjimo dalyvio Julijono Būtėno-Stevės, kuris po išdavimo nušautas buvusio partizano 1951 m. gegužės 19 d. Šakių r. Rūdšilio miško bunkeryje, atminimui. Atminimo lenta atidengta 1997 m. gegužės 25 d. buvusių mokslo draugų rūpesčiu. 6. Atminimo lenta Linkuvos specialiojoje mokykloje (Gimnazijos g. 30) Linkuvos gimnazijos mokinių, žuvusių 1918-1920 m. kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės, 1941 m. Birželio sukilimo metu atminimui. Architektas Liucijus Dringelis, dailininkė M. Jasilionytė. Atminimo lenta atidengta 1998 m. spalio 31 d. 7. Linkuvos miesto Vienybės aikštės, kurią lankysime 4 maršruto stotelėje, paminklas „Linkuvai ir linkuviams“ skiriamas miesto 500 metų sukakties atminimui. Projektas rengiamas pagal Komiteto Linkuvos 500 metų sukakčiai paminėti (pirmininkas – V. Didžpetris, pavaduotojos K. Bacevičienė ir S. Lovčikaitė, nariai K. Garšva, V. Stapušaitis ir kt.) užsakymą. Projekto autoriai: skulptorius Algirdas Bosas ir architektas Liucijus Dringelis. Pagrindinė paminklo idėja – atspindėti Linkuvos miesto ir jo bendruomenės vystymosi istorinę raidą bei svarbiausius jos bruožus. 2000 metais pritrūkus pinigų paminklo statybai, Vienybės aikštėje buvo pastatytas žymeklis su užrašu „Čia bus pastatytas paminklas Linkuvai ir linkuviams 1500–2000“. 8. Paminklinė lenta Lietuvos garbės kraštotyrininkės, etninės kultūros puoselėtojos, ilgametės lietuvių kalbos mokytojos ekspertės Stanislavos Lovčikaitės atminimui atidengta prie senosios gimnazijos pastato (Gimnazijos g. 30) 2014 m. sausio 11 d. minint pirmąsias S. Lovčikaitės mirties metines. Pasak R. Medzvecko, Stanislava Lovčikaitė (1929 m. gruodžio 29 d. – 2013 m. sausio 7 d.) buvo ne tik puiki mokytoja ir visuomeninkė. Joje gyveno ir nemari kūrėjos dvasia, kuri skleidėsi kuriant temines programas ansambliui, rengiant mokinių literatūrines kompozicijas, ruošiant moksleivius skaitovų konkursams. S. Lovčikaitė subūrė Linkuvos etnografinį ansamblį „Linkava“, tapo „Žiemgalos“ draugijos nare, aktyvia Sąjūdžio idėjų puoselėtoja, parašė knygas „Linkava: tradicija dabartyje“ ir „Tarp būties ir buities“ ir daugybę kitų rašto darbų. 9. Paminklinė lenta Linkuvos parapijos knygnešiams ir daraktoriams atminti, atidengta 1997 m. liepą komiteto „Linkuvos 500 m. sukakčiai paminėti“ prie senosios Linkuvos gimnazijos pastato (Gimnazijos g. 30).

3. ČIA MŪSŲ NAMAI!

Pastatyti paminklą rašytojui Juozui Paukšteliui atminti sugalvojo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stanislava Lovčikaitė. Jis stovi Linkuvoje, Varpo g. 16, simbolinėje vietoje – priešais šalia esantį Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios ir karmelitų vienuolyno kompleksą. Paminklinį akmenį su tradicine metalo saulute ir žodžiais „Čia mūsų namai. Rašytojui Juozui Paukšteliui. Linkuviai, 2011“ 2011 m. spalio 8 d. atidengė Stanislava Lovčikaitė, rašytojo duktė, žurnalistė Valentina Paukštelytė, Šiaulių universiteto docentas, kalbininkas, leidėjas Stasys Tumėnas ir senos Linkuvos giminės atstovas, XX amžiaus pradžios zakristijono Julijono Šliavo proproproanūkis 4 metų Adomėlis. Juozas Paukštelis - tai žymus Lietuvos rašytojas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, kuris gimė Linkuvos valsčiuje ir už trilogiją „Jaunystė“, „Netekėk, saulele!“ ir „Čia mūsų namai“ yra apdovanotas LSSR valstybine premija. Linkuva, Titoniai Paukštelio širdžiai buvo artimiausi. Nors Kėdainiuose pasistatė namus, bet vietos, kur prabėgo vaikystė ir pirmoji jaunystė, niekas negalėjo pakeisti. Kaimas, Pamūšio lygumos, buvo jo įkvėpimo šaltinis. Rašytojo laiškuose, sako S. Lovčikaitė, Linkuva buvo šventa žemė, su kuria J. Paukštelis visą gyvenimą nenutraukė ryšių, kalbėjo tarmiškai. Paskutinį kartą viešėdamas Linkuvoje, nuo bažnyčios kalnelio žvelgdamas Titonių pusėn, kalbėjo apie savo žemę. Idėjos autorė S. Lovčikaitė ragina nepamiršti savo namų ir pasiūlė prie šio paminklo įsiamžinti pakrikštijus vaikelį, susituokus, baigus mokyklą.

4. LINKUVOS CENTRINĖ AIKŠTĖ, ŠALIA ESANČIOS GATVELĖS IR ŽYDŲ BENDRUOMENĖS PAVELDAS

Į Linkuvą pirmieji žydai galėjo atvykti per Linkuvą einančiais keliais į Bauskę ir Rygą, kuriais vykdavo prekymečiai. Palanki miestelio geografinė padėtis ir statusas lėmė, jog nuo XVIII a. pr. jame pradėjo kurtis žydų bendruomenė. Ilgainiui miestelyje susiformavo gausi ir stipri žydų bendruomenė. Žydų skaičius Linkuvoje ženkliai išaugo XIX a. II pusėje ir iki Pirmojo pasaulinio karo sudarė jo gyventojų daugumą. Žydų gyvenamoji erdvė Linkuvoje koncentravosi apie Turgaus aikštę (dabar Vienybės aikštė) bei sinagogą, o vieta mikvai (Mikvah – baseinas-pirtis prie sinagogos ritaliniam nusiplovimui) pasirinkta už miestelio. Šis urbanistinis paveldas išliko iki šių dienų ir Linkuvoje mena žydų bendruomenės gyvenimą. Dalis žydų Linkuvoje užsiėmė prekyba, o kita dalis buvo krautuvininkai arba smuklininkai. Pelningiausiu verslu išliko krautuvių laikymas. 1898 m. miestelyje veikė net 55 krautuvės, kurios daugiausiai orientuotos apie centrinę aikštę. Parduotuvių būta labai įvairių: mėsos, suvenyrų, apavo, dažų, radijo aparatų, ūkinių prekių ir daugybė kitų. . Linkuva buvo puikus miestas žydams verslauti, nes miestelis nuo seno garsėjo kaip judrus prekybos centras, per kurį ėjo penkių krypčių keliai, o taip pat ir savo prekymečiais per Škaplierinės atlaidus, kurie priviliodavo pirklių iš Rygos, Karaliaučiaus ir kitų miestų. Turgaus aikštė (dabar – Vienybės aikštė) buvo viena svarbiausių žydų prekybos vietų, nes joje pirmadieniais bei penktadieniais rengtos turgaus dienos, į kurias sugužėdavo žmonės iš aplinkinių kaimų. Vėliau, 1944 m. liepą Linkuvos apylinkes užėmus Sovietų kariuomenei, šalia Linkuvos centrinės aikštės esančiame pastate (Vienybės a. 3) buvo įkurtas Linkuvos valsčiaus NKVD poskyris, veikęs 1940–1941, 1944–1946 m. ir siekęs susidoroti su nepaklususiais Linkuvos gyventojais arba tuomet veikusiais partizanais. Tuo laiku turgaus aikštė virto viena svarbiausių piliečių kankinimo ir niekinimo vietų. Kraupius įvykius dabar mena atminimo lenta ant buvusio NKVD poskyrio sienos. Šiais laikais Vienybės aikštė išsaugojo pagrindinės miesto vietos statusą, nes joje vis dar rengiami Linkuvos Škaplierinės atlaidai („Škaplierna“ – Linkuvos miesto šventė), organizuojamos sporto dienos varžybos, koncertai, minėjimai. Vienybės aikštė 2013 m. seniūnės Kazimieros Bacevičienės iniciatyva rekonstruota ir imta puošti įspūdingomis gėlių skulptūromis (įsitikinti galite įveikę iššūkį „Žydinti Linkuva“) Vienas svarbiausių Linkuvos žydų bendruomenės palikimų – sinagoga (Ugniagesių g. 2) ir mikvah (Ugniagesių g. 5), kurios pastatytos viena šalia kitos. Senoji medinė sinagoga, veikusi jau 1752 m., sudegė per 1883 m. gaisrą. Sudegusiosios sinagogos vietoje miestelio žydai 1890 m. (5650 m. pagal žydų kalendorių) pasistatė naują mūrinę sinagogą. Nors pastatas veikiausiai iškilo be vietos administracijos leidimo, jis turėjo būti naudojamas pagal paskirtį. Sinagoga buvo raudonų plytų mūro, tinkuota, puošta plytų ornamentika virš langų ir durų, su stogo karnizu. Vakarinė sinagogos dalis buvo dviejų aukštų. Pastatas buvo rekonstruotas 1959 m., ir pritaikytas vietos kino teatrui. Dėl to buvo pristatytas priestatas, tarnavęs kaip kino aparatinė. 1994 m. pastatą perdavus Lietuvos žydų bendruomenei jame apsigyveno nuomininkai, bet jau 2005 metų rugsėjį pastatas liko tuščias. Sinagogoje, linkuvių vadintoje „Škila“, susirinkę žydai ne tik laikydavo pamaldas, bet ir spręsdavo visus savo bendruomenės reikalus ar ginčus. Sinagogai žydai turėjo periodiškai mokėti rabino vadovaujamos žydų tarybos nustatytą duoklę, nes iš šių lėšų buvo šelpiami kiti žydai ar elgetos. Šalia Linkuvos sinagogos veikė ir žydų ritualinė pirtis – tekančio vandens baseinas Mikva (Mikvah), naudojamas ritualiniam apsiprausimui. Pagal žydų tradiciją jame vykdavo ritualiniai apsiplovimai prieš vestuves ar kitus reikšmingus gyvenimo įvykius. Be to, jame buvo privalu apsiprausti moterims po gimdymo ar judaizmą išpažįstantiems vyrams, norintiems apsivalyti. Dabar vietoj ritualinės pirties įkurtas gyvenamasis namas.

5. LINKUVOS SIAUROJO GELEŽINKELIO STOTIS

Linkuvos siaurojo geležinkelio stotis - vienas iš svarbesnių siaurojo geležinkelio ruožo Pakruojo apylinkėse statinys. Pirmojo pasaulinio karo metu 1916 m. vokiečių kariuomenė pradėjo statyti Gubernijos ir Pasvalio siaurojo geležinkelio liniją grūdams ir kitoms gėrybėms išvežti. 1922 m. ji buvo prailginta iki Biržų bei nutiesta Petrašiūnų ir Linkuvos atšaka, pastatyta Linkuvos geležinkelio stotis ir prekių sandėlis. Linkuvos stotis tuomet turėjo didelį prekių sandėlį. Siauruoju geležinkeliu kursavo ir prekiniai, ir keleiviniai traukiniai. Traukinių greitis būdavo nedidelis, 110 kilometrų atstumą jis įveikdavo beveik per penkias valandas, važiuodamas 16-17 kilometrų per valandą greičiu. Miestelio gyventojai, ypač mokiniai, buvo pamėgę rinktis į geležinkelio stotį sutikti ir išleisti siauruko traukinių. Kai būdavo gražus oras, patraukdavo bėgiais link artimiausio kaimo ir grįždavo linksmai pasivaikščioję, padainavę. Siauruku į Linkuvą buvo atvykęs ir pats Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. 1996 metais Lietuvos Vyriausybės nutarimu uždaryti 102 kilometrai siaurojo geležinkelio Panevėžio - Joniškėlio - Biržų ir Joniškėlio - Linkuvos ruožai. Tais pačiais metais siaurukas paskelbtas paminklosaugos objektu, kultūros vertybe, įrašytas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių ir ansamblių sąrašą. Šiuometinė būklė yra prasta. Likusius siauruko bėgius galima pamatyti už buvusios geležinkelio stoties šalia Šiaulių teritorinė darbo biržos Linkuvos poskyrio. Dabar šalia buvusios stoties puikuojasi gėlių skulptūra – Siaurukas – primenanti apie kadaise čia stoviniavusį traukinį geležinkelyje.

6. KALPOKŲ VĖJO MALŪNAS

“Įvažiuojant į Linkuvą, ant kalno aukštyn besistiebiantis Kalpokų vėjo malūnas skaičiuoja antrą šimtmetį. Raudonų plytų statinys, sukdamas girnas, pergyveno du pasaulinius karus, šiandien – tylus besparnis istorijos paminklas.„ - teigia Janina Šaparnienė. Vėjo malūnai - išskirtinis Pakruojo rajono kultūros paveldo bruožas. Čia yra 17 vėjo malūnų, įrašytų į Registrą – beveik trečdalis visų išlikusių registrinių Lietuvos vėjo malūnų. Vienas jų - Kalpokų vėjo malūnas - pūpso ir Linkuvoje. Kalpokų malūnas pastatytas XIX amžiaus pabaigoje. Statinio aukštis 13,6 metro, skersmuo – 11,6 metro. Malūno akmeniniai pamatai ir raudonų plytų sienų fasadas tipiški tam laikmečiui: penki arkiniai visuose aukštuose išdėstyti langai, dvejos durys. Malūno grindys taip pat buvo grįstos plytomis. Užfiksuoti ir senųjų linkuvių pasakojimai apie XIX amžiaus pabaigos – tarpukario laikų Kalpokų vėjo malūno savininkus. Anot pasakotojų, malūnas priklausė žydų Šerių šeimai. Kad malūnininkavo šios tautybės žmonės – Linkuvos apylinkėse nebuvo išskirtinis dalykas: miestelyje klestėjo žydų prekyba, amatai. Po Antrojo pasaulinio karo Kalpokų malūnas buvo atiduotas vietos kolūkiui. Malūne grūdus maldavo ne tik kolūkio gyvuliams – miltų susimalti savo reikmėms galėjo ir kolūkiečiai, ir kolūkyje nedirbantys linkuviai. 1996-aisiais į Kultūros vertybių registrą įrašytas Kalpokų vėjo malūnas priklauso uždarajai akcinei bendrovei „Kalpokų ūkis“. Svarstymus, kada malūnas sustojo visam laikui, patikslina Z. Ožiūnienė (buhalterė), ant sienos radusi pluoštą kvitų, datuotų 2004-aisiais. Tokie kvitai buvo išduodami malūno klientams.

7. MEDINĖ LINKUVOS KAPINIŲ KOPLYČIA

Linkuvos miesto kapinėse stovinti kuklių formų medinė koplyčia neturi į akis krentančių stiliaus bruožų, vis dėlto tai nėra tipinis ar savo išvaizda eilinis pastatas. Koplyčia priklauso Lietuvoje retai sutinkamai aštuonkampių koplyčių grupei ir kartu su Kaltinėnų kapinių koplyčia laikytina vertingiausiu šio tipo statiniu Lietuvoje, o daugiau kaip du šimtus metų skaičiuojanti koplyčios istorija rodo, kad tai yra išskirtinis senovės paminklas. Tiksli istoriniais dokumentais pagrįsta Linkuvos kapinių įsteigimo data nėra žinoma. Šios, kaip ir kitų panašių koplyčių atsiradimas Žemaičių vyskupijoje buvo glaudžiai susijęs su XVIII a. pab. įvykdyta kapinių reforma: greičiausiai tuometinei vyskupijos administracijai nurodžius, naujai steigiamose parapinėse kapinėse buvo statomos viešosios kapinių koplyčios. Naujosiose Linkuvos kapinėse koplyčia buvo pastatyta beveik iš karto – apie 1797–1798 m. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma 1799 m. data galbūt yra koplyčios užbaigimo ar greičiau jos pašventinimo data. Koplyčios vertę didina išlikęs aukštos meninės vertės altorius su retabulu (viršutinė altoriaus dalis), camaïeu technika atlikta sienų tapyba, originali ir meniška choro emporos atitvara. Nė viena kita Lietuvoje išlikusi aštuonkampė koplyčia neturi tokio komplekso verčių, tačiau Linkuvos koplyčia nėra paskelbta kultūros vertybe.

8. LINKUVOS SKULPTŪRŲ PARKAS

Kitados Linkuvoje buvęs Balsevitynės dvaras, kurį supo parkas, tačiau nei Pakruojo krašto muziejus, nei rašytiniai šaltiniai ar linkuviai nepateikė platesnės informacijos apie dvaro istoriją. Apie savininkų dvaro priežiūrą liudija tik išlikusios alėjos, matomas buvęs planavimas, seni medžiai, tvenkiniai, kurie atrasti tik pagal išlikusius griovelius. Pats dvaro pastatas Linkuvoje stovėjo dabar esančioje Taikos g. 26. Pokario laikais šiame pastate buvo įkurta vidaus ligų ligoninė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pastatas daugelį metų buvo neeksploatuojamas ir neprižiūrimas. Vėliau senas pastatas rekonstruotas, pristatytas analogiškas priestatas šiaurinėje pastato dalyje ir jau 2001 m. įsteigtas Linkuvos socialinių paslaugų centras. Aštuonis hektarus užimantis parkas imtas kelti naujam gyvenimui 2002-aisiais metais tuometinės seniūnės Kazimieros Bacevičienės iniciatyva. Pagal anksčiau parengtą projektą buvo šalinami menkaverčiai medžiai, iškasti trys tvenkiniai, pasodinta apie 2000 naujų medelių ir dekoratyvinių krūmų, įrengta veja, tvenkinius jungiantys kanalai papuošti mediniais tilteliais. Kiek vėliau, seniūnei kilusi mintis parką papuošti skulptūromis privertė pagalbos kreiptis į kraštiečius ir Lietuvos kultūros ministeriją. Idėjai realizuojantis, miesto 500 metų jubiliejaus organizacinio komiteto pirmininkas Vytautas Didžpetris pasiūlė skulptūroms panaudoti vietinę Pakruojo rajono žaliavą - granitą, dolomitą ir metalą bei patarė kreiptis į Kauno skulptorius. Į linkuviškių kvietimą atsiliepė šeši Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus skulptoriai: J. Šlivinskas, S. Straigis, A. Šlapikas, K. Lanauskas, M. Martišius, R. Valeikis. Autoriams nebuvo pasiūlyta bendra projekto tema, tačiau jie visi gilinosi į Linkuvos istoriją, domėjosi jos praeitimi ir iš anksto susipažino su būsimų kūrinių vieta. 2004 m. Linkuvoje vykusio simpoziumo (konferencijos) „Dedikacijos“ metu sukurtos dešimt skulptūrų jau tais pačiais metais įkurdintos Linkuvos parke. K. Bacevičienė pasakoja, kad visos dešimt skulptūrų turi savas prasmes. Netoli tvenkinio esanti skulptūra, vaizduojanti batus, simbolizuoja tai, jog čia atėjusieji ne visai dorų minčių ar sąžinės priekaištų kamuojami turi proga nusiauti batus ir šiame tvenkinyje nusiplauti kojas. Iš žemės kyšantis nykštys – skulptūra, savotiškas ženklas, duodantis nurodymus iš gelmių, kaip gyventi. Dar viena simboliška kompozicija – trys besiganančios avytės, kurios simbolizuoja Linkuvos apylinkių derlingas žemes. Kazimiera Bacevičienė atskleidė, jog linkuvius šis parkas ypatingai nudžiugino – čia imtos švęsti Joninės, sugužėjo miestiečių, besigrožinčių Linkuvos gamta.

9. LINKUVOS GIMNAZIJA

„Mūs gimnazija – sielų šventovė, susimąsčius tarp sodų žalių.“ – taip skamba eilutės iš Linkuvos gimnazijos himno. Ne veltui mokykla lyginama su šventove – tiek daug istorinių įvykių mokyklai teko išgyventi nuo 1918 m., o ji vis dar stovi - graži, nauja. Pirmoji parapinė mokykla minima 1606 metais, tačiau tik 1918 metais yra įsteigiama „Saulės“ progimnazija, kuri vėliau pervadinta. Linkuvos gimnazija iš viso yra išleidusi 93 laidas, kurios net ir baigusios mokyklą žvalgosi atgal. Mokykla turi senų tradicijų. Viena iš jų – tradicinis abiturientų spektaklis, kuriam ruošiamasi itin atsakingai. Tradicinis abiturientų spektaklis yra skirtas susitikimui su buvusiais mokyklos auklėtiniais. Mokyklai autentiškumo suteikia ne tik jos amžius. Mokykloje, nors ir renovuotoje, yra išlikęs pirmosios mokyklos pastatas, kuris buvo sutvarkytas iš vidaus ir išorės. 1979 m. pristatomas baltasis mokyklos priestatas, kuris gerokai padidino mokyklą ir šiuo metu ji yra to paties dydžio. Dabartinis Linkuvos gimnazijos direktorius - Vaclovas Stapušaitis. 2018 metais Linkuvos gimnazija švenčia savo šimtmetį. Joje gausu renginių, lankosi buvę gimnazistai, mokykloje organizuojamos išvykos. Taip pat netrukus duris atvers renovuotas ir gerokai praturtintas gimnazijos muziejus, įkurtas 1961 metais, kai mokinius paskatinusi mokytoja davė pradžią muziejaus vystymuisi. Muziejuje yra apie 2353 eksponatų, kurie sudaro atskirus skyrius: mokyklos istorija, miestelio istorijos fragmentai, etnografinis, archeologinis, žymūs kraštiečiai. Didžiausias dėmesys muziejuje skiriamas, be abejo, mokyklos istorijai. Vertingiausi eksponatai yra pirmoji pedagogų tarybos posėdžių knyga (1918 m.), pirmasis mokyklos skambutis, knygos ir maldaknygės iš spaudos draudimo laikotarpio, senieji vadovėliai, gimnazistų asmeniniai daiktai, pirmojo gimnazijos direktoriaus Igno Brazdžiūno asmeniniai dokumentai, pirmosios gimnazijos laidos nuotrauka, radiniai iš karmelitų vienuolyno bei daugelis kitų.

http://www.bukdetektyvas.lt/marsrutai/linkuvos-istorijos-keliu?

Savanoriai, partizanai, kariai, karininkai

* Jonas Lingė „Linkuvos partizanų būrio veikimas“

* Paulius Račys „Atsiminimai apie Linkuvos partizanų būrio veikimą“

Linkuvos šaulių kuopa sudarė trys būriai. Pirmam būriui vadovavo Ignas Virkštis, antram – Leonas Vaitiekūnas, trečiam – Jonas Stravinskas. Kuopos vadas buvo atsargos karininkas Vladas Karalius. Kuopa turėjo prieš karą vieną kulkosvaidį.

Linkuvos šaulių kuopa. Sėdi iš kairės 1- viršila Antanas Česnauskas, 3-LG direktorius Ignas Brazdžiūnas, 4-Linkuvos šaulių valdybos pirmininkas Jonas Lingė (1891). Dešinėje stovi 2-Valerijonas Januškevičius, 3-Juozas Brazdžiūnas (gimn. dir. brolis), 4-(civiliais rūbais) Juozas Grigaliūnas 1930 m.

Lentelė

Gimimo metai Pavardė vardas	Nuotrauka	Gimimo metai Pavardė vardas	Nuotrauka
1907 Vladas Beleckas, partizanas.		1910 Vladas Lukšas, Birželio sukilimo dalyvis
1915 Julijonas Būtėnas, partizanas - Stevė, Margis		1915 Jurgis Jaškulis, partizanas - Triauba
1908 Petras Paltarokas, Lietuvos kariuomenės karininkas – Algimantas		1914 Petras Dirvanauskas, partizanas, karys savanoris
1929 Andrius Žemaitis, karys savanoris, mokytojas, leitenantas – Radvila		1916 Juozas Grigaliūnas, Birželio sukilimo dalyvis – partizanas
1914 Leonas Gairionis, Šaulių sąjungos narys, Birželio sukilimo dalyvis		1925 Petras Masilionis, partizanas
1912 Jonas Lekavičius, partizanas		1914 Karolis Kvedaras, partizanas
1926 Juozapas Žandaris, partizanas – Mūsiškis		1922 Jonas Mitrikas, partizanas
1924 Aleksas Trumpis, partizanas		1920 Jonas Maslauskas, partizanas, būrio vadas
Vytautas Pliūra, Birželio sukilimo dalyvis		1900 Jonas Dinevičius, Lietuvos kariuomenės savanoris, Birželio sukilimo dalyvis
1907 Jonas Žandaris , partizanas		1925 Bronius Lekavičius, partizanas – Ąžuolas
1914 Konstantinas Blynas, partizanas		1914 Jonas Leskauskas, Šaulių sąjungos narys, partizanas – Genys
1911 Juozas Aperavičius , Mokytojas, Žeimelio partizanų būrio vadas, leitenantas		1904 Kazimieras Nainys, Birželio sukilimo dalyvis
1917 Jurgis Baniulis, Birželio suskilimo dalyvis Linkuvos valsčiaus savivaldybės tarnautojas		1915 Stasys Mučas, Birželio suskilimo dalyvis
1911 Jonas Blaviesčiūnas (1911), partizanas		1915 Stasys Narakas, partizanas
1927 Juozas Bajoriūnas , partizanas		1924 Edvardas Narakas, partizanas
1921 Ignas Bajoriūnas, partizanas – Varniukas, karys savanoris		1906 Boleslovas Norvaiša, Birželio sukilimo dalyvis
1917, 1919, 1913 Antanas, Bronius, Ignas Bagdonavičiai, partizanas; mokytojas, Pasvalio garbės pilietis; partizanų būrio kulkosvaidininkas		1913 Antanas Naglis, Birželio sukilimo dalyvis
Aleksas, Adolfas, Kazimieras Stačkauskai , nepriklausomybės kovų dalyvis, partizanas – Topolis, Birželio sukilimo dalyvis		1912 Juozas Naglis, Birželio sukilimo dalyvis
1915 Kazimieras Enikas , Birželio sukilimo dalyvis.		1909 ir 1910 Teklė Šumskienė ir sesuo Emilija, Šaulių sąjungos narės
1914 Juozas Dauparas (1914), Lietuvos kariuomenės karininkas		1923 Jurgis Petrauskas (1923), partizanas
1912 Martynas Kliausius, Leitenantas – Tautvydas		1925 Vladislavas Kirdeikis, partizanas – Kutosas
1911 Stasys Plūkas, Šaulių sąjungos narys – Miškinis		1919 Bronius Petrauskas, partizanas
1928 Baltramiejus Plūkas, Partizanas–Varnėnas–Šarūnas		Kazimieras Plūkas, Karininkas
Adolfas Petroliūnas, Linkuvos gimnazijos gydytojas, Birželio sukilimo dalyvis		1913 Stasys Prikockis, Kpt. P. Paltaroko-Algimanto būrio partizanas
1913 Petras Stakėnas (1913), partizanas		1915 Jonas Stravinskas (1915), Šaulių sąjungos narys, Birželio sukilimo dalyvis
1912 Vincentas Stravinskas, Kpt. P. Paltaroko-Algimanto būro partizanas		1918 Povilas Simonaitis (1918), karininkas
1919 Rapolas Vaitiekūnas, Birželio sukilimo dalyvis		1910 Jonas Tamošiūnas (1910), Kpt. P. Paltaroko būrio partizanas
1910 Stanislovas Šmailis, Kpt. P. Paltaroko-Algimanto būrio partizanas		1907 Juozas Treška, Partizanas-Birutis
1913 Antanas Sakevičius, Birželio sukilimo dalyvis		1913 Leonas Vaitiekūnas, Birželio sukilimo dalyvis-karininkas
1926 Petras Šimėnas, partizanas		1924 Aleksas Trumpis , partizanas
1896 Bronislovas Pakalnis, Motiejaus Belecko–Peleckio būrio vado pavaduotojas		1924 Mykolas Latonas, Gasčiūno-Artojo būrio partizanas
1894 Valerijonas Januškevičius, partizanas		1918 Nikolajus Emeljanovičius Malikovas, Linkuvos MGB viršininkas
1920 Ignas Sasnauskas Sasnaitis, Lietuvos laisvės kovotojas		1920 Bronius Nainys, partizanų grupės vadas
1923 Jonas Levanas, partizanas		1889 Vladas Karalius, Šaulių kuopos karininkas, mokytojas
1902 Petras Juozėnas, Lietuvos kariuomenės savanoris		1899 Vincas Plačakis, Jurgio sūnus (1899), LDK Vytauto pulko puskarininkis
1897 Konstantinas Ūdra, savanoris		1916 Vytautas Jurgis Požela, karininkas, ūkininkas, pieninės valdytojas, statybininkas
1926 Antanas Aperavičius, savanoris, karo dalyvis, meistras, elektrikas		1916 Kazimieras Pašiškevičius, karo dalyvis
1881 Jonas Lingė (1891), Karininkas, savanoris, Linkuvos valsčiaus valdybos narys		Karolis Indriulis, birželio sukilimo dalyvis, verslininkas
1915 Boleslovas Guokas, Guoko plytinės, savininkas, Lietuvos kareivis		1917 Feliksas Guokas, Guoko plytinės, savininkas, Lietuvos kareivis
1911 Juozas Pašiškevičius, karo dalyvis, amatininkas		1896 Povilas Samuitis, Lietuvos kareivis
1908 Kazimieras Gasparavičius, Birželio sukilimo dalyvis		1897 Aleksandras Vainauskas, Aleksandro sūnus (1897), Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris
1879 Juozas Kraucevičius, Lietuvos karinis veikėjas, lakūnas, generolas leitenantas		1894 Petras Genys, Lietuvos karinis veikėjas, pulkininkas
1889 Vladas Karalius, Karininkas, Linkuvos pradžios mokyklos ilgametis vedėjas		1903 Aleksas Enikas, Birželio sukilimo dalyvis
1603 Jonas Zemeliauskas, Lietuvos kariuomenės karininkas		1894 Povilas Janavičius, Kapitonas
1897 Ignas Šešplaukis, Karo lakūnas, aviacijos pulkininkas leitenantas		1889 Zbignevas Vidugiris, Leitenantas
1909 Bronius Pupinis, Lietuvos karininkas

„Linkuvos krašto istorinės vietos (skirta gimnazijos 100-mečiui“) mokyt. Laimonas Kupriūnas ir gimnazistė Austėja Makarevičiūtė
Partizaninis judėjimas Linkuvoje ir jos apylinkėse mokyt. Laimonas Kupriūnas ir gimnazistė Vita Stanevičiūtė

Linkuvos istorija knygose

Plačiau

Linkuva pirmąkart minima 1371 m. Vartbergės Livonijos kronikoje. 1500 m. minimas Linkuvos dvaras. 1500 m. ar 1501 m. pastatyta pirmoji Linkuvos bažnyčia, įsteigta katalikų parapija. Tarp 1506–1520 m. Bialozorai įkūrė Linkuvos miestelį. 1605 m. minima evangelikų reformatų bažnyčia.

XVI a. antroje pusėje ir XIX a. pradžioje veikė parapinė mokykla.

1634 m. įsteigtas karmelitų vienuolynas, uždarytas 1832 m. ir jurisdika.

1690 m. jurisdikai suteikta turgaus ir prekymečių privilegija.

1861–1950 m. buvo valsčiaus centras.

1863 m. Linkuvą užėmė sukilėliai.

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu čia aktyviai veikė knygnešiai. Per 1905 m. revoliucinius įvykius nušalinta valsčiaus valdyba ir uždaryta valdinė mokykla.

1915–1916 m. pro miestelį nutiestas siaurasis geležinkelis Šiauliai-Pasvalys.

1918 m. pavasarį Linkuvoje įvyko viena pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės manifestacijų, kuri pritarė Lietuvos Tarybos veiklai. 1919 m. miestą buvo užėmę bermontininkai, bet linkuviai partizanai padėjo krašte įtvirtinti Lietuvos valstybingumą.

1918–1919 m. Linkuvos vls. veikė 2 pradinės mokyklos – Linkuvos dviklasė, įsteigta 1917 m. spalio 17 d., ir Puodžiūnų, įsteigta 1918 metais. Linkuvos pradinė mokykla turėjo savo pastatą, tačiau jis buvo išnuomotas Linkuvos progimnazijai, todėl pradinei mokyklai išnuomoti Linkuvos gyventojo Kalo Baro namai.

Savivaldybės išrinkta Švietimo komisija – valsčiaus Tarybos pirmininkas, Linkuvos progimnazijos direktorius Ignas Brazdžiūnas, Linkuvos pradinės mokyklos vedėja Ona Vuljevaitė ir viršaitis Jonas Mišeika 1920m. liepą Šiaulių aps. valdybą prašė paskirti mokytojus į žadamas steigti ir laikyti Puodžiūnų, Tulminių, Guostagalio, Pamūšninkų ir Laborų pradines mokyklas.

1923 m. įkurta Linkuvos gimnazija (nuo 1918 m. progimnazija) tapo Šiaurės Lietuvos švietimo židiniu.

Tarpukariu veikė malūnas.

1937 m. įkurta Linkuvos biblioteka.

Vokietijos okupacinės administracijos įsakymu 1941 m. rugpjūčio mėn. nužudyta 614 miestelio ir apylinkių žydų. Po Antrojo pasaulinio karo kovai su Lietuvos partizanais Linkuvoje buvo dislokuotas SSRS kariuomenės 150 karių padalinys. Sovietų valdžia 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. iš Linkuvos ištrėmė 30 žmonių.

1950–1959 m. Linkuvos rajono centras, vėliau – apylinkės centras, 1950–1992 m. kolūkio centrinė gyvenvietė.

1950 m. Linkuva gavo miesto teises.

1995 m. kovo 17 d. patvirtintas Linkuvos herbas

Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia

„Raudona lieka“

Raudona lieka 2019-09-26 Rundalėje

Linkuvos barokas

2019-09-13

Šiandien charizmatiškoji Gegužių progimnazijos dailės pedagogė, tapytoja VITA ŽABARAUSKAITĖ Šiauliuose pristatė vasarą plenere sukurtus darbus iš mano gimtosios Žiemgalos - Linkuvos. Autorė parodoje "Linkuvos barokas ir kitos grožybės" naujai pažvelgė į Linkuvos deimantą - senąją bažnyčią, menančią XVI a. Vita šia paroda pademonstravo, kad moka atsinaujinti, laužyti nusistovėjusius savo kūrybos stereotipus. Akivaizdi autorės kūrybinė paieška - koliažiniai darbai, kuriuose tapyba derinama su fotografijos fragmentais, taip sukurdami du kodus, kuriuos sieja trečiasis - negailima dažų liejimosi, ypač juodos spalvos. Tos dažų linijos iš viršaus į apačią tarsi sieja dabartį su praeitimi. Vitos darbuose alsuoja barokinės bažnyčios istorija, prieškarinės Linkuvos žydų architektūra ir tradicinė mūsų krašto medinė architektūra. Ačiū Vitai už sentimentų suspurdenimą mano sieloje, nes užaugau eksponuojamų darbų kaimynystėje.

Stasys Tumėnas

Nuotr. N. Brazausko ir S. Tumėno.

V. Žabarauskaitės kūriniuose mąsliai atgimsta senoji Linkuva. N. Brazausko nuotrauka.

Lankstinukas
Parodų ciklas 2019

„RAUDONA LIEKA...“

KRAŠTIETĖ, ASOCIACIJOS BITULA KLUBO PREZIDENTĖ IZOLDA GAIGALAITĖ-ŽAGRAKALIENĖ NEABEJOJA ESANT SKAUDULIŲ, Į KURIUOS BŪTINA ATKREIPTI DĖMESĮ, PARODANT – ČIA REIKIA DIRBTI, KAD IŠ ŽEMĖLAPIO NEIŠNYKTŲ NE TIK LINKUVA...

Projekto „Raudona lieka 2019“ antrojo etapo parodos atidarymas ir forumas Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės šventovėje – be antplūdžio. Nejaugi tapytojų, studentų, mokslininkų, meno kūrėjų įžvalgos – patiems sau? Respublikinio projekto sumanytoja Izolda Gaigalaitė-Žagrakalienė atrėmė paprastai: renginys – ne masėms, kompetetingiems, turgaus kalbos – visai neįdomios. Pagyroms neužsiimame.

Kodėl paroda bažnyčioje? Nėra tinkamesnės erdvės eksponuoti menininkų paveikslams. Kūrybinėse dirbtuvėse plušėjo, pasak kraštietės, nacionalinės vertybės, jie dirbo – matoma, kas padaryta... Garsūs tapytojai, mokslininkai, architektai ir jaunieji kūrėjai dalijosi mintimis apie Šiaurės Lietuvos kultūros paveldą, prikėlimą ir pritaikymą. I. Gaigalaitės-Žagrakalienės pastebėjimu, tokia istorija, tokia kultūra.

Ne vien aktyvios visuomenininkės ir kūrėjos dėmesys krypsta į raudonų plytų pastatus. Dailės ir meno puoselėtojai, istorikai, architektai grožisi Žeimelio, Lygumų, Linkuvos „raudonaisiais perlais“. Anksčiau su jais susipažinusio Kultūros paveldo departamento Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacinio skyriaus vedėjo Alfredo Jomanto nuomone, raudonų plytų pastatai prašosi dėmesio...

Dailininkai istorinius, sakralinius objektus įprasmina drobėse, grafikoje, nuotraukose... Krašto kultūros paveldo palikimą atspindėjo ir „raudonoji“ parodos ekspozicija. Linkuvos šventovėje ją pristatė vilniečiai tapytojai Saulius Kruopis, Juozas Pranckevičius, radviliškietis Ramūnas Dagys, šiauliečiai Vita Žabarauskaitė, Kazys Bimba, Virginijus Šimoliūnas, joniškietė Vlada Ancevičienė, Adelė Kasputienė ir Augenis Kasputis iš Vievio...

Įstabus aktorės Eglės Ancevičiūtės dainavimas, sutinkant parodos ir forumo dalyvius. Viešnios gitaros skambesį vėliau pakeitė Linkuvos gimnazistės Marijos Kacilevičiūtės giesmė „Ave Marija“.

AUTORĖS nuotr.: Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė su docentu vilniečiu Daliumi Vrubliausku tęsia diskusiją kultūros paveldo tema

Svariais žodžiais ir vizijomis renginį užpildė kauniečiai – dr. Marija Rupeikienė, jos vyras Antanas, doktorantas Žygimantas Buržinskas, šiaulietė doc. Gražina Šimoliūnienė, vilnietis doc. Dalius Vrubliauskas ir kiti.

„Raudona lieka 2019“ renginio dalyvius ir menininkus sveikino Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė, rajono vicemeras Virginijus Kacilevičius, įteikdami kūrėjams suvenyrus. Kryptingos veiklos entuziastus padėkomis apdovanojo minėto projekto iniciatorė I. Gaigalaitė-Žagrakalienė, pralinksmindama kai kuriuos veikėjus iš popieriaus siūlų sukurtais šūdvabaliais (paaiškinta – be paniekos – red.)...

Projektas tęsiasi... Šios dalies šūkį, kas negerbia praeities, tas neturi ateities, pakeis kitas – vardan... Reiškiantis pagarbą išėjusioms kartoms. Kraštietės I. Gaigalaitės-Žagrakalienės žodžiais, tai daranti vardan tėvų ir giminių, kurių nėra...

Gvildenant Šiaurės Lietuvos kultūros paveldo aktualijas, verta pratęsti Kultūros paveldo departamento direktorės Dianos Varnaitės viešą aiškinimą apie Lietuvos kultūros paveldą: „... Neapsistokime ties supratimu, kad tai – pastatai, istorinės vietovės, archeologiniai ar sakraliniai objektai. paveldas yra tai, ką esame paveldėję ir materialine, ir dvasine prasme. Tai, ką įvardijame kaip tapatybę ir sąvastį“...

Nijolė Padorienė

Linkuvoje 2019 m.

Aldonos Sireikienė laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ 2019-07-09

Linkuvos gimnazijoje

Parodos sumanytojai VGT universiteto dėstytojai 16.00 val atidarė parodą “Lietuva eina į mokyklą”. Atvežtos 4 kolonos, kiekvienoje atsispindi skirtingos mokyklų istorijos, kartu sukurtos netradicinės erdvės mokiniams. Pirmoje kolonoje galima rasti medines kaladėles, kurias galima skirtingai panaudoti. Antroje kolonoje pavaizduota mokyklų atsiradimo istorija skirtinguose Lietuvos miestuose. Trečia kolona - netikėta patiems autoriams, tai jų asmeninės istorijos. 4 stendas skirtas architektūrinei temai. Paroda veiks iki spalio mėnesio.

Linkuvos gimnazijoje

Dalyviai

Dalyviai dirbo Linkuvos centre
Dalyviai ekskursijoje 2019-06-29
Tapytojas Saulius Kruopis, visuomeninio kūrėjų klubo BITULA prezidentė menininkė Izolda Gaigalaitė- Žagrakalienė
Tapytojas Saulius Kruopis.
Kūrėjai Jonas Lenkutis, Izolda Žagrakalienė.
Aktorė Eglė Ancevičiūtė.
Gitana Pašiškevičienė, Dalius Vrubliauskas
Kūrėjai Izolda Gaigalaitė- Žagrakalienė, Juozas Pranckevičius.
Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė, rajono vicemeras Virginijus Kacilevičius, kūrėjai Saulius Kruopis, Izolda Gaigalaitė - Žagrakalienė.
Menininkė Adelė Kasputienė
M.,A. Rupeikos su VGTU Arch. fakulteto studente Diana Čižaite
Rajono vicemeras Virginijus Kacilevičius,laikantis dovaną- iš popieriaus siūlų sukurtą šūdvabalį.
Robertas Briška apie „Vandentiekį“
Tapytojas ir fotografas Augenis Kasputis
Tapytojas Ramūnas Dagys

Paroda bažnyčioje

Ance Gricmane „Plytos“
Ramūnas Dagys KARŠTA drobė,aliejus 50x60 2019
Ramūnas Dagys LIKUČIAI drobė,aliejus 60x50 2019.
Ramūnas Dagys LINKUVOS MIRAŽAS drobė,aliejus 50x60 2019.
Ramūnas Dagys LINKUVOS RAUDONA drobė,akr.40x50 2019.
Ramūnas Dagys LINKUVOS VIETINIS dr.akr.40x50 2019.
Ramūnas Dagys MALDA drobė,akrilas,aliejus 80x60 2019.
Ramūnas Dagys VARTAI drobė,akrilas,aliejus 90x70 2019.
Tapytojos Vitos Žabarauskaitės kūryba.
Ramūnas Dagys „Malda“ Linkuva, 2019 m.
Jonas Lenkutis „Varpo gatvė Linkuvoje“ 2019-06-28
„Trapumas“ Linkuvoje 2019
Adelė Kasputienė „Sena Linkuva“ 2019
„Sakykla“ Linkuvoje 2019 m.
Adelė Kasputienė „Namo fragmenntas“ Lnkuva 2019 m.
Augenis Kasputis „Linkuva 3“ 2019 m.
Emilija Markauskaitė „Pašvitinio 20“ 2019 m.
Emilija Markauskaitė „Priengio frontonas“ 2019 m.
Emilija Markauskaitė „Tilto 9“ 2019 m.
Emilija Markauskaitė Šventoriuje 2019 Linkuva.
Emilija Markauskaitė Tilto 9, Vartai
Juozas Pranckevičius „Kapinės“
Juozas Pranckevičius „Linkuva“
Juozas Pranckevičius „Paštas“ Linkuva 2019
Juozas Prankevičius „Linkuva“
Kotryna Sarapinaitė „Linkuvos bažnyčia“ 2019 m.
Saulius Kruopis „Toyota prie KGB pastato Linkuvoje“.
Vlada Ancevičienė „Žydų bankas“, „Linkuvos paveldas“
Saulius Kruopis „Balta Linkuvos šventovė“
„Vandentiekis“ Robertas Briška 2019 m.
Virginijus Šimoliūnas „Raudona“, „Linkuvis“, „Šviesos gravitacija“, „Miestelis naktį“
Kazio Bimbos „Linkuvos bažnyčios Jėzaus širdies altorius/Kiekvienam savas“

Konferencija „Raudona lieka” 2018 m. birželio 30 d.

Plačiau Europos Parlamento narės dr Laimos Andrikienės sveikinimas

Raudonų plytų architektūra, apie kurią bus kalbama konferencijoje, yra skiriamasis šio Šiaurės Lietuvos regiono ženklas. 19-20 amžiuose statyti pastatai puošia Lygumų miestelį, o ypač Linkuvą, kurioje senieji gimnazijos rūmai yra geriausias šio stiliaus ženklas. Miestelio centre taip pat vyrauja raudonų plytų architektūra, suteikdama Linkuvai savitą veidą. Keliaujant po rajoną galima pamatyti ne vieną iš raudonų plytų sumūrytą vėjo malūną, kuris dažnai vienišas stovi kur nors netoli kelio, primindamas buvusius laikus ir tą gyvenimą, kuris nuėjo į praeitį, bet kurio nevalia užmiršti.

Linkuvos raudonų plytų gimnazija – geras praeities ir dabarties bendrumo pavyzdys. Gimnazija buvo statyta kaip švietimo įstaiga, tokia ji išliko iki šių dienų. Gimnazija yra puiki – tiesiog ideali – vieta žinioms apie praeitį perduoti, užauginti savo miestelio, regiono, o tuo pačiu ir Lietuvos bei visos Europos istoriją suvokiančią kartą. Kiekvienas raudonų plytų namas, stovintis Linkuvos miestelio centrinėje aikštėje, turi savo istoriją, kurią būtina žinoti ir nevalia pamiršti. Tik taip mes išliksime savimi. Neįmanoma būti Lietuvos patriotu, nesant savo krašto patriotu. Kitaip sakant, neįmanoma būti tikru europiečiu. O nesuvokiant savo regiono praeities, neįmanoma turėti ateities vizijos.

Nė kiek neperdedant galima tvirtinti, kad Linkuva niekada nebuvo tokia graži ir tvarkinga kaip dabar. Tai didelis vietos bendruomenės bei savivaldybės, vietos valdžios nuopelnas. Dėkui Jums visiems, kad puoselėjate šį grožį, šį turtą, kurio vertė su metais tik didėja.

https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/raudona-plyta-pamena-siaures-lietuvos-miesteliu-klestejimo-laikus-642-1030874#_

Ambicingos vizijos tęsiasi Pakruojo krašte...

Respublikinio projekto „RAUDONA LIEKA 2018“ kūrybinė-mokslinė konferencija VIZIJOS - GALIMYBĖS -PERSPEKTYVOS vyko Linkuvoje Visuomeninis kūrėjų klubas „Bitula“ konferenciją rengė su partneriais - Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto (AF) studentais, Ukmergės meno mokyklos, Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos ir Linkuvos gimnazijos komandomis. Penkias dienas dalyviai studijavo Linkuvos architektūros paveldo objektus, atliko apmatavimus pagal Registrų centro sukauptus duomenis, analizavo paveldosaugines vertybes, jų išsaugojimo būdus. Išskirtinis dėmesys skirtas - karmelitų vienuolynui, sinagogai, žydų bankui-gaisrinei ir aštuoniakampei Linkuvos bei Šikšnių koplyčioms. Penkis senuosius statinius studentams ir gimnazistams pristatė bei analitiškai padėjo studijoms projekto kūrybinių dirbtuvių vadovas, VGTU AF lektorius, architektas-restauratorius Dalius Vrubliauskas. Kiekvieną projekto tikslinės grupės narį jis motyvavo paveldo objektus fiksuoti foto, piešimo bei tapybos priemonėmis.

Larisos KAZAKEVIČIENĖS nuotraukose: Architektūros fakulteto docentas Dalius Vrubliauskas ir projekto „Raudona lieka“ vadovė Izolda Gaigalaitė-Žagrakalienė

Virš keturiasdešimties metų profesinės veiklos patirtį turintys mokslininkai dr. Marija ir Antanas Rupeikos Pakruojo krašte dirbo ir aprašė sakralinius pastatus prieš du dešimtmečius. Paskutinę birželio savaitę M. ir A. Rupeikos su projekto dalyviais apžvelgė laiko tėkmėje besikeičiantį miesto veidą, lygino jam daromą gamtos ir žmogaus poveikį.

Išskirtiniai architektūros pastebėjimai akcentuoti keramikės Birutės Žilėnienės, tapytojos Vladislavos Ancevičienės ir vietos dailininkės, dailės mokytojos Almos Zajarskienės kartonuose. Šie etiudai pateikti Linkuvos gimnazijoje, kur su projekto dalyvių studentų ir gimnazistų darbais. Paroda veiks iki spalio pirmos dienos. Jos atidaryme D. Vrubliauskas apžvelgė kūrybinių dirbtuvių užduotis ir kaip jos atsiskleidė projekto dalyvių darbuose. Svečias iš Vilniaus, Daumantas Levas Todesas - LŽB Tarybos ir valdybos narys, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo direktorius, padėkojo už kreipiamą dėmesį sunykusiai XIX-XX amžiaus pradžios miestų ir miestelių gyventojų bendrakultūrinei erdvei, kuri jungė skirtingų konfesijų gyventojus. Stebėdamas ekspoziciją, kurioje tarsi prikeliami praėjusių amžių artefaktai, jis pabrėžė urbanistinės erdvės prisikėlimo galimybę. Jo padėkos žodžius sustiprino Šiaulių dramos teatro aktorės Nomedos Bėčiūtės ir smuikininkės Ligi- tos Stravinskienės literatūrinis-muzikinis sveikinimas. Nomeda ir Ligita pristatė projekto „ŠALIA RAUDONO“ fragmentą. Aktorė skaitė ištraukas iš Grigorijaus Kanovičiaus romano „Miestelio romansas“, Ligitai smuikuojant žydiškas melodijas. Respublikinėje kūrybinėje-mokslinėje konferencijoje perskaitytas Kovo 11-osios Akto signatarės, Europos Parlamento narės dr. Laimos Liucijos Andrikienės sveikinimas. Jame apžvelgtos šiandieninio gyvenimo naujovės ir jų fone formuojamas dar didesnis alkis pažinti, suprasti praėjusį laiką, likusius akcentus, kultūros ir/ar architektūros paveldo liudytojus mūsų aplinkoje...

Rajono meras Saulius Gegieckas apžvelgė architektūros paveldo objektų situaciją Pakruojo krašte ir akcentavo įstatyminės bazės trukdžius. Kotrynos Sarapinaitės (Ukmergės meno mokyklos moksleivė) ir Rositos Pakalnytės (Linkuvos gimnazijos gimnazistė) pranešime „Lietuvos ateities vizijos gimnazisčių - respublikinio projekto dalyvių - viešame dialoge“ apibendrinti studentų ir gimnazistų vakariniai pokalbiai, kaip Linkuvoje architektūros paveldo objektus atgaivinti ir paversti gyvybingais europinio lygio traukos centrais, turizmo kelių stotelėmis, jaunimo multifunkcinėmis erdvėmis... dr. Marijos Rupeikienės pranešimas - apžvalginė kelionė laike pabrėžė būtinybę nebelaukti... šveicariško landšafto miestas turi būti išsaugotas. Martynas Užpelkis - Lietuvos žydų bendruomenės paveldosaugininkas - pabrėžė, jog žydų bendruomenė tarpukaryje, turėjusi 250 000 narių, šiandieną sumenko iki 3 tūkstančių. Tačiau miestų ir miestelių statiniai - tai bendra Lietuvos kultūros paveldo erdvė, kurios atkūrimas - mūsų visų pareiga. Daliaus Vrubliausko (VGTU Architektūros fakulteto docento, architekto-restauratoriaus) pranešime - „Žiemgalos krašto bendruomenių gyvenamosios aplinkos darnaus vystymosi galimybės, plėtojant nekilnojamo kultūros paveldo potencialą“. Jis akcentavo, jog metų bėgyje ketvirtą kartą atvyksta į Pakruojo kraštą su studentais ir mokomąją - studijinę veiklą kreipia tiriamajam atstatomajam darbui.

Mokslininkai dr. Marija ir Antanas Rupeikos

Skatino vietos bendruomenę burtis teisingai senųjų statinių tvarkybai. Birutės Žilėnienės (Ukmergės meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja dailei) apžvelgė architektūros paveldą Ukmergėje. Džiugi viešnios iš Niujorko Fainos Borovsky reakcija į Ukmergėje išlikusį paveldą, kurį kūrė ir fiksavo jos senelis. Miestų ir miestelių atstatymo galimybėmis domėjosi žiemgališkas šaknis turintis, Šiaulių krašto žydų (litvakų) bendruomenės narys, Litvakų atminties išsaugojimo fondo įkūrėjas Josifas Buršteinas su žmona Marija. Pranešimus baigė Europos Parlamento nario Petro Auštrevičiaus video sveiki-nimas projekto idėjos sumanytojams, konferencijos dalyviams. Paskutinis ak-centas - konferencijos rezoliuciją išsiųsti Pakruojo rajono savivaldybei, departamentams, ministerijoms, siekiant pristatyti projekto vizijas, atkuriant Žeimelio, Lygumų ir Linkuvos architektūros paveldo erdves, jas įveiklinant ir įtraukiant į respublikinio, europinio įvairiakrypčio turizmo maršrutus ateityje.

Numatoma ir vietos gyventojų ir/ar sugrįžtančių į gimtas vietas apklausa siekiant - SUGRĄŽINTI GYVYBINGUMĄ ŽIEMGALAI. Ačiū VISIEMS prisidėjusiems prie šio projekto.

Izolda Gaigalaitė-Žagrakalienė, projekto sumanytoja ir vadovė

Ambicingos vizijos tęsiasi Pakruojo krašte...

Paveldo perlus dar galima išgelbėti

http://www.skrastas.lt/?rub=1141817778&id=1538486765

Linkuvai – knyga ir paminklas

2018 m. liepos 26 d.

Laima AGANAUSKIENĖ

Linkuvos miestas turi du naujus akcentus – miesto monografiją „Linkuva“, kuri kraštiečiams buvo pristatyta per miesto šventę. Miestelį papuošė ir paminklas „Linkuvai ir linkuviams“.

alaima@skrastas.lt

Monografija ir paminklas

Tradicinėje Linkuvos miesto šventėje, be įvairiausių pramogų ir reginių, linkuviškiams buvo pristatyta ir monografija apie miestą ir jo žmones. Monografijos sudarytojas – kraštotyrininkas Vytautas Didžpetris.

Šventėje atidengtas Linkuvos miesto Vienybės aikštės paminklas „Linkuvai ir linkuviams“, skirtas miesto 500 metų sukakčiai pažymėti (projekto autoriai – skulptorius Algirdas Bosas ir architektas Liucijus Dringelis). Pagrindinė paminklo idėja – atspindėti Linkuvos miesto ir jo bendruomenės vystymosi istorinę raidą bei svarbiausius jos bruožus.

Paminklą pašventino Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Pasak seniūnijos seniūnės Gitanos Pašiškevičienės, šį paminklą sumanyta pastatyti dar prieš Linkuvos miesto 500-ąjį jubiliejų, kurį linkuviškiai paminėjo 2000-aisiais.

Foto Vidmanto Pėželio. Linkuvą papuošė naujas meninis akcentas – paminklas „Linkuvai ir linkuviams“.

Tuomet buvo pastatytas laikinas paminklinis akmuo ir tik po 18 metų Vienybės aikštę papuošė tikrasis paminklas.

Anot seniūnės, toks ilgas paminklo atsiradimo kelias buvo nueitas iš dalies dėl lėšų – litais apskaičiuota paminklo kaina sudarė apie 150 tūkstančių litų. Dalis lėšų paminklo statyboms skirta iš Pakruojo rajono biudžeto, o didžiąją dalį sudarė rėmėjų lėšos.

„Nebuvo lengva tokiam nedideliam miesteliui surinkti tokią mums nemenką sumą. Džiaugiamės, kad tai pavyko ir dabar aikštę puošia šis garbingą jubiliejų akcentuosiantis kūrinys“, – sakė G. Pašiškevičienė.

Miestas šventė

Miesto šventėje buvo galima pasikrauti ir kitokio dvasinio peno – čia veikė fotografės mėgėjos Rimos Brikšaitės paroda „Tarp eilučių“, skirta kraštiečiui Vaidotui Spudui atminti.

Linkuvos kultūros centre atidaryta Pakruojo kultūros centro suaugusiųjų dailės studijos lankytojų (vadovė Laima Veličkienė) paroda „Piene, piene – nuostabi gėlele“.

Visų trijų šventės dienų metu vyko sakralinės muzikos ir meno saviveiklos kolektyvų koncertai.

Šventėje galėjo pasireikšti ir sporto aistruoliai – jie jėgas galėjo išmėginti krepšinio, tinklinio, stalo teniso, futbolo varžybose. Surengtas ir žirgų konkūras.

Be dėmesio neliko ir žvejai – jiems surengtos žvejybos varžybos – žvejai mėgėjai laimę mėgino prie Dvariukų užtvankos, o vakare Linkuvos centre Žeimelio žvejų klubas „Beržtalis“ visus vaišino iš laimikio išvirta žuviene.

Prie Linkuvos kultūros centro veikė Linkuvos šeimų klubo kiemelis. Tradiciškai šurmuliavo ir mugė, kurioje buvo galima įsigyti suvenyrų, įvairių skanumynų.

Šventės metu įteikti apdovanojimai Šimtmečio vaikams – visiems šiemet gimusiems mažyliams. Apdovanojimai įteikti ir Linkuvos kultūros centro direktoriui Methardui Zubui, Marijai Kacilevičiūtei, Emilijai Pukevičiūtei, Indrės Aleknavičiūtės šeimai.

Linkuvos seniūnijos padėka įteikta Ievai, Bronytei ir Stasiui Kurmiams, Seimo nario Arūno Gumuliausko padėkos – Kazimierai Bacevičienei, Vladislovui Kubilickui ir Valdui Vaicekauskui.

Prisiminimai

Senas, bet visai šmaikštus ir provokuojantis 1934 m. spaudos straipsnelis apie Linkuvą: "Aludarių sostinėje"

Linkuvos gimnazija 1934 m.

Šiaurės Lietuvoj, netoli Mušos, yra nedidelis, kreivomis, purvinomis gatvėmis, mietelis Linkuva; garsus "škapliernos" atlaidais ir gamybos "šamarlaku". Jei iš linkuviečių atimtum "škapliernos" atlaidus ir "šamarlako" gaminimo privilegiją - Linkuva žlugtų, ji nustotų savo garsaus vardo, iš kurio dabar linkuviečiai gerai pragyvena.

Vasaros metu visoj Linkuvoj pritrūksta vandens. Linkuviečiams tas išeina tik sveikaton. Liepos 16 d. prasideda "škapliernos" atlaidai ir kermošius ir užtrunka visą savaitę. Pas kiekvieną linkuvietį rūgsta alus. Ir norėdamas negausi vandens - turi priimti, ką duoda vaišingi šeimininkai, nors paskiau viduriuose, lyg kas peiliu raižo ir kišenėje nebėra kelių litų.

Linkuva turi gimnaziją, kuri vargsta trijuose namuose. Šįmet žadama pristatyti naują namą, prie esamo centralinio gimnazijos namo. Medžiaga jau seniai buvo suvežta, dalis jau sugedo. Beje, ir valsčiaus savivaldybė apdėjo gyventojus naujais mokesčiais, norėdama padėti pastatyti gimnazijai rūmus. Linkuviečiai turi ir elektrą, kuri yra koncesininko žydelio valdoma ir kuris lupa po 1,5 lt. už kilovatvalandą. Linkuviečiai buvo subruzdę boikotuoti elektrą, bet iš to niekas neišėjo. Buvo nutarę statyti Maironiui paminklą - liko nutarimu.

Iš organizacijų kruta kiek geriau šauliai ir jaunalietuviai. Pastarieji buvo surengę aludarių teismą: su savo įsteigtu teatru "Gražina" gastroliuoja ir kituose miesteliuose. Bet paskaitų, suaugusiems kursų - nė šnypšt. Inteligentų, berods, yra, bet jų labai nesimato.

Linkuva linksma, dosni visiems, tad daugiau rašyti nėra, nes kas garsus, to ir garsinti nereikia. Ermius."

"ABC INFORMACINIS DIENRAŠTIS", 1934 m. vasario mėn. 13 d. Nr. 35 (133), 2 ps.

Senoji Linkuva

Linkuva – buvęs valsčiaus centras, senas administracinis vienetas. Iš centrinės aikštės, grįstos akmenimis, kaip arterijos vingiavo grįstos gatvelės. Pagrindinė susisiekimo priemonė tuo metu buvo žmogaus draugas arkliukas, kartais net iki Rygos nutempdavęs. Kad neatsimuštų kojų, arkliai būdavo kaustomi, senoje Valsčiaus gatvėje Sargūnas laikė kalvę.

Kiek leidžia atmintis, būta keturių malūnų. Vienas, Balzarevičiaus, buvo pačiame miestelyje, kitas –Joniškėlio gatvės gale, trečias, Kalpokų, – prieš įvažiavimą iš Pakruojo, vėjinis, ilgiausiai tarnavęs ir išsilaikęs iki šiol. Valsčiaus gatvėje Beleckas turėjo ranka sukamas girnas, kur užderėjusį grūdą galėjai susismulkinti.

Mietelio pažiba buvo švenčiausios Mergelės Škaplierinės bažnyčia su buvusiu karmelitų vienuolynu. Bažnyčia buvo traukos, o kartu ir kultūros centras. Škaplierinės atlaidų buvo laukiama kaip festivalio, jiems ruošiamasi. Atlaidai vykdavo visą savaitę su trijų dienų adoracija, jomarkais. Mergaitės baltomis suknutėmis ar tautiniais rūbais pakaitom budėdavo klūpodamos. O kokios gražios būdavo gegužės-birželio pamaldos! Pasakojama, kad gražiu, aukštu balsu giedodavusi mokytoja Ona Antanaitytė, vėliau vadinta Ancyte. Jos likimas kaip Biliūno Juozapotos, niekam blogo nedarydavusi, su sava kalba, keistu apsirengimu ir bereikšmiu akių žvilgsniu. Lieka tik spėlioti, kokios gyvenimo peripetijos nubloškė ją į baisią bedugnę. Vienuolyne įsikūrusi klebonija ne vienam buvo tarsi biblioteka, o kitame flange, špitolėje, gyveno patarnautojai. Negrįžtamai sukasi laiko ratas, kuris bėga lyg vandenys upėj. Grįstas gatveles pakeitė asfaltuotos arterijos, atnaujinta šimtametė mokykla, miestelis pasipuošė figūriniais gėlynais. Sunku patikėti, bet tai – mūsų vyresnės kartos praeitis, jos gyvenimas, kurio neišbrauksi, nes jis įaugęs į kraują. „Keičias rūbai margo svieto“, pasakytų Maironis.

Zita Šilkaitė

Magazinas Linkuvoje

Vakarinėje kelio pusėje stovi grūdų magazinas. Jis statytas romantizmo laikotarpiu, 1849 m., iš akmens ir skaldos. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., vokiečiai nutiesė siaurąjį geležinkelį iš Petrašiūnų į Linkuvą, iki magazino ir jame laikė prekes. Magazinas stovi Gimnazijos ir Rudens g. kampe, kiek atitrauktas nuo Gimnazijos g. ir atgręžtas į ją šoniniu rytų fasadu. Jis monumentalaus tūrio, pusvalminiu stogu, T formos plano. Įdomiausias – galinis rytų fasadas. Jis netinkuotas, simetriškos kompozicijos, užbaigtas trapecijos formos skydu. Fasado kampus riboja piliastrai, simetrijos ašį pabrėžia arkinis portalas, apjuostas profiliuotu apvadu. Atgręžtas į Gimnazijos g. fasadas su išsikišusia dviaukšte dalimi. Kairioji fasado pusė autentiška, netinkuota, o dešinioji pristatyta vėliau ir tinkuota. 1930 m. inžinierius A. Gumeniukas atliko magazino rekonstrukcijos projektą – įrengė elektros stotį ir malūną.

Magazinas – seniausias ir architektūros požiūriu vertingiausias pastatas Gimnazijos gatvėje.

'Marija Rupeikienė'

Linkuvos gyventojai vakarais naudojosi elektros apšvietimu. Nedidelis lokomotyvas senajame magazino pastate gamino elektros energiją. Elektrinę laikė Percmanas ir Ko. Pramoninio tipo dirbtuvėse elektros energija buvo naudojama tik apšvietimui, nebent elektra gamybos procese pasinaudodavo tik fotografė M.R. Chaitienė.

Vytautas Didžpetris, LINKUVA 2018 m.

Žemės ūkio paroda Linkuvoje. 1922. Iš A. Gaigalaitės rinkinio
A. Smetona Linkuvos senojoje gelež. stotyje, prieš raudonąją mokyklą.
Magazinas 1935 m.
Magazinas ir valsčiaus valdyba apie 1936 m.

Nuotraukose

Fotografavo Aldona Valterienė, Vidmantas Pėželis ir Valentinas Mitė

Valakų km. darbininkai 1825 m
Baltame name buvo klasės ir mokomi mokiniai, kol pastatytas Raudonas mokyklos pastatas 1907 m. Leono Martinaičio nuotr.
Baltame name buvo klasės. Dzerkelis pastatė geltonąjį namą ir mokiniai čia mokėsi kol pastatė Raudonąją mokyklą 1907 m. Vėliau geltoname, Dzerkelio name gyveno mokiniai. Po to čia buvo Infekcinis-tuberkuliozinis skyrius.
Pirmąją medinę bažnyčią pastatė apie 1500 m.
1606 m. vasario 3 d. minima, jog anksčiau (XVI a. viduryje ar II pusėje) šalia bažnyčios veikusi parapinė mokykla.
„Auksinė varpa“, 2018 m. rugsėjo 26 d.
Žemės ūkio paroda Linkuvoje. 1922. Iš A. Gaigalaitės rinkinio
Vestuvės Gegiedžių kaime. Linkuvos parapija. Apie 1914. Iš A. Zajančkauskaitės rinkinio
Medelių sodinimo talkos dalyviai. Linkuvos apylinkės. Data nežinoma. Iš „Žiemgalos leidyklos“ rinkinių
Linkuva išlydi kunigą Mykolą Lovčiką 1920 m.
Linkuva 1929 m.
Škaplierinės atlaidai 1929 m.
Bažnyčios gatvės remontas, vaizdas iš aikštės. 1930 m.
Linkuva, 1930, Vytauto Didžiojo paveikslo sutikimas
Vytauto Didžiojo paveikslas 1930 m.
Linkuva. Lietuvių katalikų jaunimo federacijos „Pavasaris“ kuopos aktyvistai su organizacijomis vėliavomis yra pasiruošę žygiuoti miesto gatve. Dešinėje pieninės pastatas statytas 1932 m. XX a. 4 deš.
Linkuva buvęs Kapulerio namas f.V.Mitė 2021-01-23. Juozas Kontautas „Kai suėmė kunigą Danį, tai buvo spontaniškas linkuvių piketas, net akmenys skriejo į tą raudoną pastatą. Aikštėje buvo daugybė pasipiktinusių žmonių Reikalavo paleisti kleboną. Danys išėjęs ramino, kvietė skirstytis. Tokia tad pirmojo mitingo patirtis...“
Linkuva. Pupinio garinis malūnas. Antanas Krištopaitis
Kooperacijos šventė Linkuvoje 1933 m.
A. Smetona Linkuvos senojoje gelež. stotyje, prieš raudonąją mokyklą.
Vytauto Didžiojo jubiliejus 1930 m. Linkuvoje
Gimnazijos mokiniai prie siaurojo geležinkelio. Linkuva. Apie 1933. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių
Magazinas 1935 m.
1930-1935 Jarašūno malūnas
Linkuvos aikštėje
Linkuvos ligoninė-poliklinika
Rajono taryba 1938 m.
Linkuvos gimnazijos sodas, Maciūno namas
Statomas gimnazijos priestatas-salė
Kalpokų malūnas 1935 m.
1935 raudonosios mokyklos salės statyba.
Statoma pradinė triaukštė mokykla Linkuvoje 1937 m.
Antroje nuotraukos pusėje užrašyta: „Paskutinis kuopų pirmininkų ir rajono valdybos posėdis atsisveikinant su dvasios vadu gerb. kun. J. Morkvėnu. 1939-II-6 d. Linkuva“.
Linkuvos kooperatininkų šventė 1939 m.
Linkuvos koop. parduotuvė
Lietukio sandėlis ir siaurojo geležinkelio traukinio sąstatas. Linkuva 1939. Iš T. Katilienės rinkinio
Buvusi Linkuvos turgaus aikštė. 1933 m. dešinėje – žydo Franko namai ir parduotuvė. Tarp Franko namo ir Žaruko kirpyklos (medinis namas, stovintis galu) prasidėjo valsčiaus gatvė. Kairėje – žydo Kapulerio parduotuvė, butas ir vartai į užvažiuojamąjį kiemą – „stadalą“. Aikštės viduryje aptvertas tvorele augo Vilniaus ąžuoliukas.
Linkuva. Lietuvių sukilėliai (priklausantys Lietuvių aktyvistų frontui) demonstruoja nepriklausomos Lietuvos vėliavą, Lietuvoje vykstant Birželio sukilimui, 1941 m.
Buvę Linkuvos parapijos namai 1951 m. f. Vytautas Nistelis
Linkuva ir autobusas Linkuva - Pakruojis - Lygumai - Šiauliai
Juozo Keniausio namas apie 1960 m.
Linkuvos kepykla (senoji)
Vaidoto Spudo laidotuvės Linkuvoje 1961 m.
Vaidoto Spudo laidotuvės Linkuvoje 1961 m. lapkričio 1 d.
Spudo laidotuvės Linkuvoje 1961 m. Gimnazijos gatvė.
VSpudo laidotuvės Linkuvoje 1961 m. Kapų gatvė.
Linkuvos centas, 1959-1960 metai gegužės 1 d.
1950 metai, išlydimi į armiją vyrai, groja Linkuvos orkestras.
Nugriautas avarinis namas laisvės gatvėje
Šventė 1960 m. Linkuva
1959 m. Linkuvos rajono likvidavimas
Vaizdas nuo vandentiekio bokšto. Linkuva 1964 m.
Vandentiekio bokštas pastatytas 1964 m. Leono Martinaičio nuotr.
Nugriauta valgyklos neestetiška tvora
Buvusi klasė car. laikais
Buvusi klasė car. laikais
Škapliernos atlaidai
K.Poželos 8, buvusi klasė car. laikais
Linkuvos vaistinės ir ambulatorijos statybos pradžia
Buvusi valgykla „Mūša“ 1989 m.
Žydų Kapulerių, buvusių vienų turtingiausių Linkuvoje, namas. Vėliau valgykla „Mūša“. (Vienybės a. Gimnazijos g. 1) – buvusi NKVD būstinė, kurioje rusų okupacijos metais buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę.
Linkuva Vienybės a Kairėje – žydo Kapulerio parduotuvė, butas ir vartai į užvažiuojamąjį kiemą – „stadalą“.Fotografavo V.Mitė 2020 m.
NKVD būstinė, lenta ant Kapulerio namo sienos
Kareivių salvė gimnazijos kieme 1950 m.
K.Poželos 9. Kiemo vartai, užrakinami iš vidaus.
Linkuva 1929 m. Škapliernos atlaidai.
Linkuva 1979 m.
Linkuva 1991 m.
K.Poželos 9
K.Poželos gatvė 4.
K.Poželos gatvė.
Parduotuvė. Buvusi policijos nuovada
Pirmoji vaistinė
Universalinė pard. ir buitinio aptarnavimo komb.
Universalinė parduotuvė
Linkuvos universalinė parduotuvė
Vienas iš seniausių pastatų Janonio 15 ir Komjaunimo 2
Tolumoje valsčiaus namas
Linkuvos pokario jaunimas
1940-41 m.buvo įsikūrusi milicija. II pas. karo pradžioje buvo kalėjimas. Stambiausias bankininkas M. Blecheris.
Linkuvoje buvo paštas Dariaus Girėno 18.
Pirmasis Antano Pupinio namas Linkuvoje. Vėliau jame veikė Linkuvos paštas iki 1940 m. Dabartinis adresas: Dariaus ir Girėno g. 18.
Linkuvos valsčiaus pastatas
Joniškėlio ž.ū. Raštininkų kursai. Vidurinė Elzbieta Uogintaitė-Šatienė (g.1901). Dirbo valsčiaus sekretore, vėliau Linkuvos rajono sekretore.1920 m.
Valsčius 1918-1919 m. Linkuva.
Žalioji g. 25.
Sinagogos pastatas
Linkuvos kultūros namai
Linkuvos kultūros namai ir miesto biblioteka
Duonos kepyklos pastatas
Tankas gimnazijos kieme
Linkuva. Gegužės 1-os minėjimas miestelio aikštėje
Linkuva. Paštas 2018-5-15
Linkuvos Sinagoga 2018 m.
Linkuva Pašvitinio 20
Linkuva Pašvitinio g. 20. Kieme buvo Pupinio garo malūnas ir lentpjūvė. Linkuvos malūnai
Linkuva Pašvitinio g. 2020-02-27
Linkuva 2019-12-23 V. Mitė.
Linkuva Tilto gatvė. Fotografavo V.Mitė 2019 m.