Linkuvos paminklinė lenta, skirta knygnešiams

Linkuvos paminklinė lenta, skirta knygnešiams

2000 m.

KNYGNEŠYSTĖ. Knygnešystė – XIX a. Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią 40 metų, pasireiškęs lietuviškų leidinių spausdinimu užsienyje, daugiausiai tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje bei Amerikoje, nelegaliu gabenimu per sieną ir platinimu. Persekiotas rusų valdžios.

Nuslopinus 1863–1864 m. sukilimą Lietuvoje, 1865 m. rugsėjo 23 d. Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas, tęsdamas represijas, išleido aplinkraštį Nr. 141, draudžiantį spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Taip buvo įformintas spaudos draudimas.

Pasipriešinimą spaudos draudimui iš pradžių organizavo katalikų bažnyčios atstovai. Knygnešystė atsirado kaip pasipriešinimas caro valdžios veiklai, nukreiptai prieš Lietuvos katalikų bažnyčią, uždraudus lietuviškas maldaknyges ir diegiant pravoslavų tikėjimą. Vyskupas Motiejus Valančius įkūrė pirmąją žinomą lietuviškų knygų platinimo, knygnešių organizaciją, parašė ir Prūsijoje išspausdino labiausiai mėgiamas ir skaitomas „Vaikų knygelę“, „Paaugusių žmonių knygelę“, „Pasakojimus Antano tretininko“, „Palangos Juzę“. Iš viso parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų. Jie visi parašyti žemaičių kalba, kuria liaudis ir jis pats mėgo kalbėti. Lietuviški leidiniai spausdinti tuometinėje Vokietijos teritorijoje ( Mažojoje Lietuvoje ) – Tilžėje, Ragainėje, Vydūno kaimynystėje Bitėnuose, Priekulėje, Klaipėdoje. Knygnešiai iš Mažosios Lietuvos knygas gabendavo į Lietuvą rizikuodami būti ištremti į Sibiro atšiauriausias vietas. Pasienyje jie dar buvo vadinami pakininkais, nes knygos būdavo gabenamos supakuotais ryšuliais. Ilgainiui Lietuvoje neliko nei vieno miestelio ar bažnytkaimio, kur nebūtų galima įsigyti lietuviškos spaudos. Ištisą platintojų armiją sudarė zakristijonai, škaplierininkai, pamaldžios moterėlės ir pasišventusios vienuolės.

Apie knygnešių veiklos mastą kalba skaičiai: vien 1900–1902 m. caro valdžiai pavyko konfiskuoti net 56 tūkst. spaudinių. Knygnešiai, sulaikyti prie tuometinės Vokietijos – Rusijos sienos, caro žandarų buvo mušami, kankinami, o pastebėti ir nesustoję – šaudomi vietoje. Sugautus ir nuteistus knygnešius dažniausiai tremdavo į Sibirą, kartais – į Mogiliovo, Smolensko sritis, sodindavo į kalėjimą nuo 1 iki 5 metų laikotarpiui.

Šis kultūrinis sąjūdis, kurio dalyviai daugiausia buvo katalikų bažnyčios atstovai, ir kuris laikomas lietuvių tautinio sąjūdžio dalimi, padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 1918 m. ir išliko svarbiu tautinės savimonės išsaugojimui ligi šių dienų.

Jurgis Bielinis – pats žymiausias Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. Pasirašinėjo slapyvardžiais – Juozapas Baltasis Erelis, J. B. Erelis, Jurgis, Juozapas Baltasai ir kt. Jurgis Bielinis gimė 1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje. Mokėsi privačiai Šiauliuose ir Mintaujoje, 1872 m. baigė vokišką pradžios mokyklą Rygoje. Mokėjo vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas. Nuo 1873 m. pradėjo knygnešio veiklą, talkino Motiejui Valančiui, buvo jo ir lietuviškos spaudos leidėjo Prūsijoje J. Zabermano ryšininkas. Nuo 1890 m. persekiojamas jau nebegalėjo gyventi namuose, tėviškėje ir tapo profesionaliu knygnešiu.

1885 m. įkūrė ir vadovavo Panevėžio krašto Garšvių knygnešių draugijai. Vidurio ir Vakarų Lietuvoje sukūrė draudžiamos spaudos platinimo tinklą, apėmusį ir Latgalą. Per 31-erius aktyvios veiklos metus vienas arba su talkininkais pergabeno per sieną ir Lietuvoje išplatino beveik pusę visų spaudinių, tuomet išspausdintų Mažojoje Lietuvoje. Caro žandarams ir pasienio sargybiniams buvo įkliuvęs 5 kartus, bet buvo sumanus ir drąsus, todėl pavykdavo ištrūkti. Už jo sugavimą valdžia buvo paskyrusi didelę premiją. Savojo gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“. Mirė eidamas pėsčiomis į Vilnių, į Lietuvių konferenciją 1917 metais, kuri Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos reikalu.

Bendradarbiavo laikraščiuose „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės sargas“, vėliau – „Lietuvos ūkininkas“, „Vilniaus žinios“. Pats 1897 m. nelegaliai Lietuvoje išleido neperiodinį laikraštėlį „Baltasis erelis“ (300 egz.). Jam spausdinti iš Martyno Jankaus nusipirko ir parsigabeno rankinę spausdinimo mašiną. 1897, 1911 ir 1912 m. išleisti 3 šio laikraštėlio numeriai. Visuose juose buvo kritikuojamas carizmas. Parašė brošiūrų Lietuvos istorijos, lietuvių valstiečių likimo temomis. Vienas pirmųjų ėmė kelti Lietuvos nepriklausomybės idėją, lietuvių vienybės šūkį, peikė dvarininkus dėl užgrobtų valstiečių žemių. Skleidė naivaus monarchizmo idėjas – tikėjo, kad Vakarų valstybių diplomatinė parama padės įkurti nepriklausomą valstietiško karaliaus valdomą Lietuvos valstybę.

Jurgis Bielinis, knygnešys, sukūręs lietuviškos spaudos nelegalaus platinimo tinklą, gimė kovo 16 d. Ši diena kalendoriuose dabar minima kaip Knygnešio diena.

KNYGNEŠYSTĖ LINKUVOJE, LINKUVOS KNYGNEŠIAI

Linkuva – miestas, kuris svariai prisidėjo priešinantis carinės Rusijos paskelbtam lietuviškos spaudos lotynišku šriftu draudimui. 1864 – 1904 m. miestelyje ir Linkuvos parapijoje aktyviai veikė gerai organizuotas knygnešių tinklas. Anot Linkuvos Spec. Ugdymo mokyklos direktoriaus Jono Šidlausko, minint Linkuvos miestelio 500 – ųjų metų jubiliejų 2000 metais, prie buvusios Linkuvos gimnazijos buvo prikalta knygnešiams atminti lenta (2 pav.). Atidengime dalyvavo pats Vytautas Landsbergis (3 pav).

Knygnešių atminimo lentelės atidengimas. Centre stovi Vytautas Landsbergis

Linkuvos krašto knygnešių atminimo lentoje surašyti Linkuvos parapijos knygnešiai, daraktoriai, spaudos laikytojai, nukentėję lietuviškos spaudos draudimo metais – 32 asmenys.

Ignas Bitaitis - poetas, knygnešys. Gimė 1875 m. rugpjūčio 26 d. Lumbeliuose, dab. Pakruojo raj. Žiemomis mokėsi Joniškėlio mokykloje. 1888 m. su tėvais persikėlė į Rygą. Čia baigė 6 progimnazijos klases. Gyvendamas tėviškėje, slaptai mokė vaikus – daraktoriavo. Susipažinęs su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, pradėjo gabenti iš Prūsijos ir platinti lietuvišką spaudą, bendradarbiavo su G.Petkevičaite-Bite, knygnešiu J.Žąsinu ir kitais, įkūrė slaptą bibliotekėlę, mokė vaikus rašto. Kaimynas J.Pliura įskundė jį Pasvalio policijos viršininkui. 1898 m. lapkričio 5 d. per kratą jo namuose uriadnikas rado 63 knygų bibliotekėlę, iš jų 52 lietuvių kalba, taip pat rankraščių, eilėraščių apmatų, scenos veikalų. Devynis mėnesius laikomas kardomajame arešte Panevėžio kalėjime, susirgo džiova. Caro paliepimu 1900 m. vasario 9 d. 2 metams ištremtas į Tbilisį Gruzijoje, ten ir mirė.

Ignas Bitaitis ne tik platino, bet ir pats leido kūrinius: draudžiamoje spaudoje skelbė eilėraščius, publicistikos straipsnius. 1896 m. įdavė knygnešiui P. Šėmbeliui nunešti į Bitėnus M.Jankui rankraštį ir pinigų šio rankraščio atspausdinimui. Šis rankraštis - tai eiliuota apysaka “Laukinis kvietkelis”, kuri atspausdinta 1898 Kaltunio slapyvardžiu, kurioje gausu etnografinių ir gamtos vaizdų. Nemaža kūrybos dalis (apysaka „Viensėdis“, drama „Dėl pačios“) yra dingusi. Bendradarbiavo laikraščiuose „Varpas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Ūkininkas“.

Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1852 m. lapkričio 2 d. Birželiuose, Pumpėnų valsčius – 1916 m. lapkričio 28 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse) – dramaturgas, publicistas, teatro veikėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas.

Gabrielius mokėsi slaptoje lenkiškoje pradinėje mokykloje, 1864–1870 m. Šiaulių gimnazijoje. Paragintas mokinio Petro Vileišio išmoko lietuvių kalbą. Išstojęs iš septintos klasės, toliau mokėsi Rygos telegrafo mokykloje. 1871 m. gavo tarnybą Maskvos telegrafe. Laisvuoju klausytoju įstojo į Maskvos universitetą studijuoti teisės ir išlaikė privataus advokato egzaminus. Nuo 1878 m. dirbo Kryme. 1884 m. grįžo į Lietuvą. Iki 1895 m. gyveno Joniškėlyje ir Linkavičiuose.

Apie 1886 m., gyvendamas Joniškėlyje, susipažino su Gabriele Petkevičaite-Bite, ėmė domėtis lietuviška spauda, rėmė laikraščių „Varpas“, “Ūkininkas“ leidimą ir nuo 1890 m. juose bendradarbiavo – skelbė didaktinio pobūdžio prozos kūrinius. Ieškodamas bendraminčių, jau pasireiškusių tautinėje veikloje, keliavo po Lietuvą. Vilkaviškyje susipažino su Petru Matulaičiu, Vincu Palukaičiu ir kitais suvalkiečiais inteligentais. Gabrieliui Lansbergiui taip pat teko piršliauti iš Steigvilių kaimo kilusio Rozalimo miestelio provizoriaus Aleksandro Januškevičiaus vestuvėse. Piršlio nuopelnas, kad vestuvės savo apeigomis, tradicijomis ir iškilmių metu pasakytomis kalbomis buvo labai lietuviškos. Vestuvės vyko Rozalimo miestelyje. Vestuvių momentai įamžinti M. Čepo knygoje „Molio Motiejaus užrašai“: Jaunosios namuose Landsbergis, autoritetingai vadovaudamas, šūktelėjo lietuviškai: „Gerbiamieji! Jau laikas važiuot į bažnyčią. Žirgai žvengia prie durų. Panelės – pamergės, ponaičiai – paberniai, teikitės poromis paskui mane su jaunikiu ir ponios svočios su jaunąja vykt į bažnyčią!”.

Žandarai įtarė Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį lietuviška veikla ir ieškojo progos nubausti. 1894 m. buvo priverstas išvykti į Charkovą, vėliau persikėlė į Maskvą. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio bute Maskvoje susitikdavo čia studijavę studentai, čia buvo slepiama lietuviška spauda.

Pradėjus Petrui Vileišiui leisti “Vilniaus žinias“, (1904 m.) G. Landsbergis tapo laikraščio administratoriumi, priklausė Dvylikos Vilniaus apaštalų draugijai. Daug energijos skyrė lietuvių mėgėjų teatro organizavimui, rašė dramas, pjeses, režisavo spektaklius. Skelbė publikacijas “Varpe“, “Ūkininke“, “Vilniaus žiniose“, “Viltyje“ ir kituose leidiniuose. Pasirašinėjo Aitvaro, Keleivio, Terremont, Da-gyvas, Žemkalnio ir kt. slapyvardžiais. Pastatė keliasdešimt pjesių, vaidino mėgėjų dramos spektakliuose, dainavo operetėse.

Ignas Lapinskas (1877 m. birželio 27 d. Bardiškiai, Žeimelio valsčius, dab. Pakruojo raj. – 1935 m. rugsėjo 26 d. ten pat) – Lietuvos knygnešys.

Tėvai buvo ūkininkai. Skaityti ir rašyti lietuviškai išmokė daraktorius S. Prakaitas. 1896 m. įstojo į slaptą valstiečių jaunimo spaudos platintojų draugiją, , kurią subūrė kaimyninio Steigvilių k. ūkininko sūnus, Jelgavos gimnazijos VI – os klasės mokinys Vladas Požela. Draugijoje buvo dar 6 vyrai iš aplinkinių kaimų: Jonas Lapinskas, Adolis Monkūnas (Steigvilių k.), Jonas Mišeika (Puodžiūnų k.), Juozas Čepas (Draudelių k.), Juozas Valiulis (Diržių k.), Ignas Bičkūnas (Skarulių k.). Spaudos gaudavo iš Vlado Poželos, J. Sabo, nuo 1898 m. – iš J. Bielinio. Ją platino tarp draugijos narių ir gretimuose kaimuose. Skleidė tik pasaulietinę literatūrą, atsišaukimus ir uždraustas knygas rusų kalba. Nė karto neįkliuvo. Po spaudos draudimo panaikinimo platino socialdemokratinę literatūrą. Aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliuciniuose įvykiuose, už tai 6 mėn. kalintas Panevėžio kalėjime. 1922–1927 m. Pirmojo, Antrojo ir Trečiojo Seimo atstovas, valstiečių liaudininkų frakcijos narys. Jo pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje, kuri yra pastatyta Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune. Tai paminklas knygnešiams atminti.

Karolina Laurinavičiūtė – Lietuvos knygnešė. Gimė apie 1840 metus. Anksti netekusi tėvų, nuo 7 m. piemenavo, dirbdavo padienininke - dirbo skirtingus nenuolatinius darbus, tekdavo ir elgetauti. Pramokusi rašto, labai pamėgo knygas. Vertėsi smulkia prekyba. Panevėžio bei Šiaulių apskričių atlaiduose, mugėse ir kitose susibūrimo vietose platino draudžiamąją lietuvių spaudą. 1869 m. rugpjūčio 18 d. suimta Gruzdžiuose su 74 lietuviškais spaudiniais. Varoma į Joniškio policijos nuovadą pakeliui pirmąją nakvynės naktį pabėgo. Buvo policijos ieškoma. 1869 m. spalio 4 d. vėl sulaikyta Krukovščyznoje prie Linkuvos, tardyta Šiauliuose. 1870-1871 m. kalinta Vilniuje. Įtraukta į M. Valančiaus organizacijos bylą. Neišdavė bendradarbių. Paleista ir atiduota Kauno gubernijos policijos priežiūrai, toliau platino draudžiamąją lietuvišką spaudą. 1871 m. rugsėjo mėn. sulaikyta prie Raseinių su lietuviškomis maldaknygėmis. Vilniaus generalgubernatoriaus A. Potapovo sprendimu 1872 m. ištremta neribotam laikui į Oloneco guberniją. Tolesnis šios pirmosios knygnešės moters likimas nežinomas. Jos pavardė taip pat įrašyta Knygnešių sienelėje, kuri yra pastatyta Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune.

Vincas Mišeika - visuomenės veikėjas, knygnešys. gimė 1870 m. Pakruojo rajone, Puodžiūnų kaime. Mokėsi Linkuvos pradinėje mokykloje. Baigęs Panevėžio realinės gimnazijos 6 klases (1883–1890), dar metus mokėsi Pinsko (Rusija) realinėje mokykloje – lankė chemiko ir techniko kursą. Nuo 1892 pusantrų metų mokėsi Rygos politechnikos institute, o kitus pusantrų metų dirbo kariuomenės braižykloje. Buvo „Pašalpos“ draugijos ir Rygos lietuvių slaptos kuopelės, vėliau pasivadinusios „Šviesos“ draugija, narys, aktyviai platino lietuvišką spaudą, ypač socialistinio turinio. Studijų metais, atlikdamas su geležinkelių trauka susijusią praktiką, gyveno Liepojoje. Čia susipažino su Jonu Biliūnu ir Jonu Ambrozaičiu, pradėjo dirbti lietuvių darbininkų kuopelėse. 1894 m. prasidėjus kuopelės narių kratoms, buvo krėstas ir V. Mišeikos butas, rasta lietuviškų laikraščių. Apie 1894 m. pašalintas iš instituto. Per 1898 m. darytą kratą vėl rasta lietuviškų knygų ir laikraščių. Kalintas Liepojos kalėjime. Knygnešys V.Birbalas, tuo metu kalėjęs Liepojos kalėjime, prisiminimuose rašė, kad čia jį stipriai sumušė – iki išprotėjimo. Išsigandusi atsakomybės policija jį paleido. Šiek tiek atsigavęs, 1899 m. slapta išvyko į užsienį, 1902 m. apsigyveno Čikagoje. Dvejus metus studijavo Ilinojaus universitete, dėl sveikatos mokslą nutraukė. Buvo vienas pirmųjų Amerikos lietuvių socialistų. Dalyvavo Amerikos lietuvių visuomeninėje veikloje, buvo įsteigęs prie „Aušros“ draugijos mokyklėlę suaugusiesiems ir joje dėstė matematiką.

Jonas Mišeika - knygnešys. Gimė 1875 m. Pakruojo rajone, Puodžiūnų kaime. Mokėsi Rygos politechnikos institute. Įtarus revoliucine veikla, buvo nuolat prižiūrimas policijos. 1897 m. išsiųstas į Liepoją. Čia įsitraukė į Liepojos lietuvių moksleivių būrelio veiklą. Daugiau dėmesio skyrė socialdemokratinei literatūrai platinti ir socialdemokratinei veiklai. Policija, ieškodama lietuvių atsišaukimų platintojų, 1901 metais birželio mėn. pabaigoje kratė jo bei jo motinos Agotos Mišeikienės namus Puodžiūnų k. Rado rankraščių ir lietuviškų motinos knygų. 1902 m. Kauno gubernijoje sūnų su motina pristatė bausti vidaus reikalų ministrui. 1904 metais byla nutraukta. Vengdamas persekiojimų pabėgo į Ameriką, apsigyveno Čikagoje.

Jono Mišeikos pavardė įrašyta Linkuvos krašto knygnešių atminimo lentoje, pritvirtintoje prie buvusios Linkuvos gimnazijos.

Vladislovas Opulskis (1875 m. Žvirblaičiuose – 1917 m. birželio 8 d. Šilalėje) – kunigas, knygnešys. Kilęs iš bajorų šeimos.

Baigė Kauno kunigų seminariją. 1898 m. įšventintas į kunigus. 1898–1900 m. – vikaras Ukmergėje. Nuo 1899 m. kovo 31 d. buvo Ukmergės miesto mokyklos tikybos mokytojas. Kartu su kitu vikaru Kazimieru Šleiviu stengėsi įvesti giedojimus bažnyčioje lietuvių kalba. Tam pasipriešino vietos klebonas A. Račkovskis.

1899 m. rugsėjo 6 d. Ukmergės gimnazijos mokiniai katalikai atsisakė eiti į stačiatikių pamaldas. Klebonas A. Račkovskis mokyklos vedėjui pranešė, kad vienas „maišto“ organizatorių yra Vladislovas Opulskis, kad pas jį lankosi keletas mokinių ir kad Vladislovas Opulskis juos aprūpina lietuviška spauda.

Prasidėjo represijos prieš moksleivius, rugsėjo 23 d. policija kratė ir V. Opulskio butą, bet jokių įkalčių nerado. V. Opulskis buvo kaltinamas ne tik platinęs lietuvišką spaudą, bet ir pasakojęs mokiniams apie garbingą Lietuvos praeitį, nacionalinę priespaudą, žadinęs nacionalinio išsivadavimo viltį.

Dar tebevykstant kvotai buvo perkeltas į Klovainius netoli Pakruojo. Susekę slaptus ryšius su iškeltu vikaru K. Šleiviu, padarė kratą, surado Lietuvos mylėtojų draugijos išleistus Šv. Kazimiero paveikslėlius su lietuviškais patriotiškais užrašais.

Caro 1902 m. sausio 9 d. paliepimu dvejiems metams ištremtas į Poltavą.

Vladas Požela Gimė 1879 m. balandžio 9 d. Šiaulių apskrityje, Žeimelio valsčiuje, Steigvilių kaime. Mokslus pradėjo slaptoje kaimo mokykloje, 1890 m. įstojo į Mintaujos gimnaziją, joje besimokydamas 1894 m. įstojo į slaptą „Kūdikėlio“ organizaciją, 1895–1896 m. buvo jos pirmininkas. 1896 m. įsteigė slaptą Steigvilių knygyną, 1897 m. organizavo pasipriešinimą stačiatikių pamaldoms rusų kalba mokyklose. 1900 m. suimtas L. Vaineikio byloje, metus kalintas Liepojos kalėjime, po to metams ištremtas į Smolenską už draudžiamų lietuviškų raštų gabenimą. G. Lansbergio namuose Linkavičiuose, kurie tapo inteligentų susibūrimo vieta, lankėsi Vladas Požela kartu su V. Kudirka, J. Jablonskiu, Adomas Sketeriu ir knygnešių karaliumi tituluojamas Jurgis Bieliniu.

1917 m. advokatavo Maskvoje, tapo prisiekusiuoju advokatu, dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose, buvo sužeistas. 1919 m. sausio mėn. savo draugo V. Kapsuko paskirtas Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybės reikalų vedėju, tačiau greitai nusivylė šia draugyste ir kartu su V. Bielskiu pasitraukė į Kauną, kur dirbo prisiekusiuoju advokatu, o netrukus Šiauliuose kartu su K. Bieliniu, Z. Lukauskaite ir R. Skipičiu ėmėsi organizuoti partizanų būrius kovai su bermontininkais. Tais pačiais metais įstojo į Lietuvos Šaulių sąjungą.

1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas Panevėžio rinkimų apygardoje. Priklausė LSDP frakcijai. 1922 m. lapkričio 13 d. – 1923 m. kovo 13 d. Pirmojo Seimo atstovas. Nuo 1926 m. birželio 15 d. iki gruodžio 1 d. LSDP ir valstiečių liaudininkų koalicinio Mykolo Sleževičiaus Ministrų kabinete – vidaus reikalų ministras.

Nuo 1901 m. bendradarbiavo draudžiamoje lietuviškoje spaudoje: leidiniuose „Darbininkų balsas“, „Draugas“, 1904–1905 m. leidinių „Naujienos“, „Ūkininkas“, „Varpas“ vienas iš redaktorių Tilžėje. Vėliau rašė į laikraščius „Naujoji Gadynė“, „Skardas“, „Žarija“, „Vilnis“, „Tiesa“, „Skardas“, „Socialdemokratas“ ir kt. 1913 m. laikraščio „Vilnis“ steigėjas Rygoje , 1917 m. laikraščio „Tiesa“ laikinasis redaktorius Petrapilyje.

Adomas Sketeris – gydytojas, literatas, visuomenės veikėjas. Gimė 1859 m. gruodžio 26 d. Nereikonių kaime (Skrebotiškio v., Panevėžio aps.). Tėvai – ūkininkai. Mokėsi Slucko gimnazijoje. Kaip evangelikų reformatų tikėjimo atstovas čia jis gaudavo stipendiją, bendrabutį. 1879–1884 m. studijavo mediciną Maskvos universitete. Dar mokydamasis gimnazijoje, vėliau ir Maskvos universitete tapo rusų narodnikų – liaudininkų šalininku. Dalyvavo Maskvos lietuvių studentų slaptos draugijos veikloje. Baigęs universitetą ir gavęs gydytojo diplomą, nutarė „eiti į liaudį“, grįžti į Lietuvą ir dirbti patriotinį darbą. Atvykęs dirbti į Žeimelį čia išgyveno 24 metus. Pamažu išsižadėjo kairiųjų liaudininkų revoliucinių pažiūrų. Įsitraukė į kultūrinį darbą, rėmė lietuviškus laikraščius pinigais, raštais, patarimais, platino juos. Nuo 1883 m. bendradarbiavo „Aušroje“, vėliau „Varpe“, „Ūkininke“. Dalyvavo varpininkų suvažiavimuose, buvo išrinktas į Literatūros komisiją, kuri rūpinosi medžiagos „Varpui“ ir „Ūkininkui“ teikimu.

Susipažino ir bendravo su M.Slančiausku, kuris pas jį laikydavo dalį savo užrašų. Turėjo įtakos „Atgajos“ draugijai, „Varpe“ 1894 paskelbė dalį draugijos statuto (praleidęs įvadinę dalį). 1895 m. kartu su Jelgavoje dirbusiu teisininku Motiejumi Lozoraičiu Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai įteikė prašymą Jelgavoje leisti savaitraštį „Artojas“, bet leidimo negavo. Prasidėjus L. Vaineikio ir kitų bylai, buvo kaltinamas kaip jų bendrininkas. Caro paliepimu 1902 m. 2 metams ištremtas į Pskovą. Caro paliepimu 1903 metais bausmė sušvelninta: leista ją atlikti Kauno gubernijoje. Grįžęs iš tremties nepasikeitė, visą laiką rėmė varpininkų ir su jais susijusias draugijas, šelpė neturtingus moksleivius. Yra parašęs eilėraščių, apsakymų, pjesę, publicistinių straipsnių. Pjesė „Iš tamsos į šviesą“, kurioje pavaizduotas būdingas tų laikų reiškinys – besimokančių vaikų varymas į kunigų seminariją, pirmą kartą buvo suvaidinta Steigviliuose (Pakruojo r.). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas į rusų armiją.

Cecilija Staniulytė gimė 1880 metais Dūčių k, Pakruojo rajone turėjo 33 dešimtines žemės. 1900 metų vasaros pabaigoje per kratą jos namuose rasta 30 lietuviškų knygų. Nubausta 5 rublių bauda arba 2 dienų arešto policijos areštinėje. Jos pavardė įrašyta Linkuvos krašto knygnešių atminimo lentoje, pritvirtintoje prie buvusios Linkuvos gimnazijos

Kostas Bartuškevičius Panevėžio rajone, Sinkonių kaime, gyveno nuo Linkuvos atsikėlęs kalvis Kostas Bartuškevičius (1860–?). Jo profesija leido bendrauti su daugeliu žmonių ir platinti slaptą lietuvišką spaudą. Turėjo nemažą bibliotekėlę, bet Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo areštuotas, o žmona knygas sudegino.

Liudvikas Šiaučiūnas Mokėsi pas daraktorių, paskui Svėdasų (Anykščių r.) valdinėje pradžios mokykloje, baigė Liepojos (Latvija) gimnaziją. 1882–1886 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje. 1886 m. kovo 29 d. buvo įšventintas kunigu.

Kol lietuviška spauda buvo atgauta, L. Šiaučiūnas buvo nenuilstantis knygnešys tiek tarp kunigų, tiek ir tarp parapijiečių. Tuo metu Lietuvoje senieji kunigai dar ne visai buvo atsisakę lenkinimo tendencijų, tačiau daug jaunimo jau suprato, kad turi tarnauti savo tautai, jos švietimui ir jos gyvenimo palengvinimui. Vienas tokių, tarp susipratusių tautiečių jaunų kunigų ir buvo L. Šiaučiūnas, dažnai kilnojamas iš parapijos į parapiją ir tik savo neeiliniais diplomatiniais gabumais bei švelniu būdų atsipirkęs nuo didesnių bausmių – pakakdavę tik piniginių nuobaudų.

1886–1891 m. L. Šiaučiūnas tarnavo vikaru Linkuvoje. Čia jis toliau platino lietuvišką spaudą, kurios jam atnešdavo knygnešiai, mokė parapijiečius lietuviškai skaityti, ragino tėvus neleisti vaikams mokytis skaityti graždanka – lietuviškus žodžius rusiškomis raidėmis. Vikaras, lankydamas tikinčiuosius, jiems aiškindavo, kad nedera namuose šalia kabinti šventųjų paveikslų ir carinės Rusijos valdininkų portretų.

1891–1892 m. L. Šiaučiūnas buvo Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos vikaras. Joniškyje jis suaktyvino knygnešių veiklą, palaikė ryšius su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, surengė kampaniją, stiprindamas lietuvių įtaką prekyboje, paskatino lietuvius ūkininkus steigti vartotojų bendrovę. Tuo metu susipažinęs su teisininku Motiejumi Čepu (1866–1962), drauge stiprino lietuvybės dvasią ir palaikė draugystę iki gyvenimo pabaigos. 1892–1894 m. jis buvo Dūkšto (Ignalinos r.) bažnyčios kuratas, kunigas filialistas.

1894 m. L. Šiaučiūnas vėl grįžo į Joniškį ir 1894–1905 m. buvo Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas. Čia jis toliau rėmė knygnešius, palaikydamas ryšį su knygnešiu M. Čepu rūpinosi, kad parapijiečiams netrūktų religinės literatūros, ugdė daraktorius, skatindamas juos slapčia mokyti vaikus lietuviškai. L. Šiaučiūnas buvo įsteigęs slaptą mokyklą Ziniūnų kaime. Ten apie 1902 m. jis surengė ir slaptą lietuvišką vakarą-vaidinimą, kuriame dalyvavo apie 500 žiūrovų. Dėl tokio elgesio jis buvo įskųstas Šiaulių prokurorui ir Žemaičių vyskupui Mečislovui Paliulioniui. 1914 m. L. Šiaučiūnas grįžo į Linkuvą dirbti klebonu ir čia išbuvo iki savo amžiaus galo. Svarbiausias nuopelnas yra 1915 m. lietuviškos mokyklos įsteigimas Linkuvoje.

Mirė 1939 m. sausio 15 d. Linkuvoje. Linkuviai dar nebuvo matę tokių iškilmingų laidotuvių. L. Šiaučiūnas pirmas kunigas palaidotas Linkuvos bažnyčios šventoriuje. Kapą ženklina paminklas. Be gausybės garsių žmonių atsisveikinimo kalbų, per laidotuves pagarbiai kalbėjo ir žydų bendruomenės atstovas, dėkodamas už žmogiškumo ir tolerancijos skatinimą. Dėkingi joniškiečiai 1938 m. pasirūpino dar gyvam pastatyti Liudviko Šiaučiūno skulptūrinį biustas (autorius – skulptorius Albertas Antinis), kuris ir dabar puikuojasi Joniškio bažnyčioje.

L. Šiaučiūno pavardė įrašyta Linkuvos krašto knygnešių atminimo lentoje, kuri pritvirtinta prie buvusio Linkuvos gimnazijos pastato sienos.

Jonas Žąsinas J. Žąsinas gimė 1869 metais Mūrdvaryje. Iš pradžių mokyklą lankė Linkuvoje. Buvo labai gabus, pavyzdingas mokinys. Jauną, sumanų bei talentingą vaikiną pastebėjo ir pas save raštininkauti pakvietė G. Landsbergis-Žemkalnis. Būdamas jaunas, J. Žąsinas jau mokytojavo.

Jonas Žąsinas gyveno dideliame, trijų aukštų name, su dideliu sodu. Namas buvo pastatytas taip, kad būtų galima lengvai pabėgti žandarams atvažiavus. Name buvo labai daug langų, įrengta nemažai slėptuvių. Seklyčioje ant sienos kabėjo didžiulis V. Kudirkos portretas su autografu.

Jono Žąsino namuose, antrajame aukšte, susirinkdavo daug rašytojų. Žemaitės žentas, kunigas Kazimieras Paltarokas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė su tėčiu Jonu Leonu Petkevičiumi, ne tik pasisvečiuoti, bet ir skaityti ar pasiimti knygų. J. Žąsinas susitikdavo ir su garsiuoju knygnešiu Jurgiu Bieliniu. Jam J.Žąsinas leido pernakvoti savo name ir net atidavė jam savo arklį. Po to susitikimo žandarai kuriam laikui buvo labai sujudę. Su K. Paltaroku J. Žąsinas buvo labai geri draugai. Jie vienas į kitą kreipdavosi vardais.

Žandarai dažnai krėsdavo visus namus. Prieš atvažiuojant žandarams, visos knygos būdavo slepiamos. Pavyzdžiui, vieną kartą išgirdę, kad atvyksta žandarai, sudėjo knygas į puodą ir su visu puodu įkišo į pečių. Taip pat knygos būdavo slepiamos net tešloje.

Slepiant knygas, net ir pačiam J.Bieliniui tekdavo apsimesti piršliu: Jonas Žąsinas turėjo 4 dukras.

Taigi, knygas nešti tekdavo ne tik pačiam J. Žąsinui, bet ir šeimos nariams. Visi jie dažniausiai knygas nešdavo per prastus orus: pučiant smarkiam vėjui, lyjant ar net pustant. Žiemą dažnai tekdavo eiti ir per užšalusią upę. Vieną kartą J. Žąsino dukterims Emilijai ir Bronislavai grįžtant su knygomis, ledas pradėjo trūkinėti, tačiau joms pasisekė, nedaug trūko, bet jos neįlūžo. Norint pasiimti knygas reikėjo žinoti įvairius slaptažodžius. Slėptuvės būdavo įrengtos net rogėse. Taip lengviau buvo gabenamos knygos žiemos metu.

Prieš savo mirtį J. Žąsinas liepė, kad jį palaidotų baltame karste, prie jo kapo per laidotuves būtų deklamuojama vienas Maironio eilėraščių. 1949 metais daug žmonių, visas kaimas atėjo išlydėti Joną Žąsiną į paskutiniąją kelionę. Visi Jono Žąsino priešmirtiniai norai buvo išpildyti.

Konstantinas Jasiukaitis - rašytojas, visuomenininkas, spaudos darbuotojas . Konstantinas Jasiukaitis laikomas politinio feljetono pradininku, socialinio protesto dramų autoriumi. Protestavo prieš laukinį kapitalizmą. Buvo puikus pasakotojas. Jo kalba buvo labai gyva. Kartu jis skelbė apolitiškumo kūryboje idėjas. Jis buvo ir aktyvus visuomeniniame bei politiniame gyvenime. Garsėjo ir kaip labai rimtas ir pažangus ūkininkas. Gimė 1882 metais balandžio 16 dieną Linkuvos valsčiaus Laborų kaime (dab. Pakruojo rajone) pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Kaimas buvo grynai lietuviškas. Jame gyveno 22 ūkininkai. Viename kaimo gale buvo dvarininko Tiškevičiaus žemė, o kitame - karčema. Ta karčema priklausė žydui. Kaime buvo 2 kalviai, penki labai neturtingai gyvenantys žmonės ir tik vienas tikrai raštingas ir apsiskaitęs žmogus.

Laborai buvo kaimas - 8 kilometrai iki Pakruojo ir 8 kilometrai iki Linkuvos. Tuo metu, spaudos draudimo metais, į kaimą užsukdavo ir knygnešiai. Jie platino lietuvišką žodį. Pradinių mokslo pamatų mokė kaime daraktorius. Pas daraktorių mokslus pradėjo ir Konstantinas. Daraktorius nuo vieno vaiko už mokymą gaudavo 10 kapeikų per savaitę. Bet jis buvo gana prastas mokytojas. Vėliau Konstantinas mokėsi pas Aleksandrą Bužinskį. Aleksandras Bužinskis buvo nusigyvenusio dvarininko sūnus. Dabar jau reikėjo mokėti 15 kapeikų už savaitę. Buvo mokoma ir rusų kalbos. Tokia slapta daraktoriaus A.Bužinskio mokykla veikė 3 metus. Per tą laiką carinė valdžia tos mokyklos ir neišaiškino. Apie 1890 metus Aleksandras Bužinskis išvyko į Rygą.

Konstantinas 1891-1900 metais mokėsi Mintaujoje. Nesutikęs stoti į kunigų seminariją neteko tėvų paramos ir nutraukė mokslą. Apsigyveno Šiauliuose 1900 metais. Gyveno viename kambaryje su J.Biliūnu. Jono Biliūno buvo propaguojamos socialistinės idėjos. Tai veikė jauną Konstantiną Jasiukaitį. Jis pradėjo rašyti apsakymus J.Biliūno redaguojamam „Darbininkų balsui“. Įsitraukė į Lietuvos socialdemokratų partijos veiklą. Socialdemokratų partijos nariu tapo 1902 metais. 1900-1906 metais feljetonus, apsakymus spausdino žurnaluose „Ūkininkas“, „Varpas“. 1902 metais sukurtas apsakymas „Beprotė“, 1904 metais apsakymas - „Kareiviai“. Protestavo prieš laukinį kapitalizmą. Dalyvavo 1905-1907 metų revoliucijoje. 1905-1906 metais dirbo „ Naujosios gadynės“ redaktoriumi. 1906 metais dirbo laikraštyje „Vilniaus žinios“. 1907 metais už apsakymą „Kareivio pasakojimas“ carinės valdžios buvo suimtas ir kalinamas. Šiame apsakyme buvo kviečiama karių nešaudyti į savo brolius. Carinei valdžiai tai labai nepatiko. Paleistas persikėlė į Panevėžį, o iš ten į Vilnių ir emigravo į užsienį. 1907-1912 metais gyveno Šveicarijoje, Belgijoje, Italijoje. Italijoje gyvendamas Kaprio saloje bendravo su M.Gorkiu. Bendraudamas su M.Gorkiu kai kuriuos kūrinius parašė rusų kalba. Bet ne visa M.Gorkio kūryba jam patiko. Rašė feljetonus JAV lietuvių laikraščiui „Lietuva“. Iš tiesų gyveno pusalkanis. Reikšmingiausias jo parašytas kūrinys iki karo 1908 metais „Alkani žmonės“. Tai buvo jo populiariausia drama. Daug kartų tas veikalas vaidintas Lietuvoje ir JAV lietuvių kolonijose. Šį vaidinimą ypač propagavo aušrininkų draugija. Šiame veikale vaizduojama 1905-1907 metų revoliucija carinėje Rusijoje ir aukštinama revoliucinė kova. Jau nepriklausomos Lietuvos laikais K.Jasiukaitis nebenorėjo, kad šis kūrinys būtų vaidinamas. Tai iš dalies nebeatitiko jo tuometinių pažiūrų. Gyvendamas užsienyje epizodiškai studijavo Fribūro, Briuselio universitetuose. Susipažino plačiau su Vakarų Europos gyvenimu. Mokslai irgi labai plėtė bendrą akiratį. 1913 metais sukūrė apysaką „Griuvėsiuose“ apie dvasininkijos reikalus. Parašė ir feljetonų. „Mažas feljetonas“ parašytas 1907 metais, išspausdintas 1909-aisiais. Feljetonas „Lapelis“ išspausdintas 1911-1912 metais.

1913 metais grižo į Lietuvos teritoriją ir buvo paimtas į carinę kariuomenę. Tarnavo carinės Rusijos armijoje. 1918 metais grįžo į Lietuvą. 1919 metais parašė atsiminimus „Raudonoji banga“, kuriuose pasmerkė socialistines ir komunistines idėjas. Faktiškai čia buvo iš dalies atsisveikinta su komunizmo ir socializmo idėjomis. Nors, aišku, abejonių dar liko. Šiuose atsiminimuose aprašoma raudonosios armijos viešpatavimo laikotarpis Panevėžio mieste. Nelabai teigiami atsiminimai buvo apie šį laikotarpį.

Naujas gyvenimo etapas buvo nepriklausomos Lietuvos valstybės metais. Gyvendamas Panevėžyje aktyviai įsitraukė į politinę veiklą. Išrinktas į pirmąją Panevėžio miesto tarybą 1919 metais. Taryboje buvo 40 narių. Tai buvo pirmoji Panevėžio miesto taryba. 1921 metais išrinktas į antrą miesto tarybą nuo socialdemokratų partijos. Kartu išrinktas ir advokatas Česlovas Petruškevičius. Sąrašas Nr.5. Jų partija veikė labai aktyviai. Į miesto tarybą išrinkta daug ir kitų tautybių atstovų: žydų, lenkų. 1921 metais miesto tarybos protokolu Nr.1 K.Jasiukaitis išrinktas miesto tarybos pirmininku. Tai buvo labai atsakingos pareigos. Reikėjo spręsti daug miestui aktualių klausimų. 1921 metais, jam esant pirmininku, vasario 16 dieną Šeduvos gatvė pavadinta Vasario 16-osios gatve. Tarybos pirmininku išbuvo apie metus. 1922 metais sausio 21 dieną tarybos pirmininku išrinktas kunigas Maciejauskas. 1924 metais į miesto tarybą jau neišrinktas.

Konstantinas Jasiukaitis buvo aktyvus ir visuomeninėje veikloje. Buvo vienas iš Meno ir kultūros „Aido“ draugijos atkūrimo organizatorių. Kartu dalyvavo Vladas Kličmanas, Antanas Didžiulis, Mykolas Karka. Įstatai įregistruoti 1920 metų sausio 3 dieną. Tai pirmoji įregistruota Panevėžio miesto draugija. Atkurta adresu Šeduvos g. 21. 1921 metais gruodžio 19 dieną K.Jasiukaitis išrinktas „Aido“ draugijos valdybos pirmininku. Vykdė pastato remonto darbus. Suremontuotas 12 kambarių butas, įrengta scena. Iki 1923 metų salė ir likę 2 kambariai išnuomoti knygynui. „Aido“ draugijos nariai pastato remontui paaukojo 10 tūkst. auksinų.

Leido Konstantinas Jasiukaitis ir svarbiausią Panevėžio krašto laikraštį „Panevėžio balsą“. Iš pradžių „Panevėžio balso“ redaktoriumi nurodomas Stasys Liutkevičius, nors kartu leido ir Konstantinas Jasiukaitis. Nuo 1924 metų kovo 8 dienos“ Panevėžio balso“ vieninteliai savininkai nurodomi S.Liutkevičius ir K.Jasiukaitis. Nuo 16-o numerio laikraštį perėmė bendrovė „Žodis“. Nuo 6-o numerio redaktorius jau - Konstantinas Jasiukaitis. Tai buvo 1924 metų balandžio 10 dienos numeris. Laikraštis pradėjo eiti 1924 metų vasario 16 dieną. Redaktoriumi nurodomas 1926 metų sausio 28 dieną dar K.Jasiukaitis, bet susirinkimas dėl jo nušalinimo jau buvo įvykęs. Laikraštis skelbėsi, kad nepartinis. Dabar buvo rašoma, kad bus veikiamas klerikalų įtakos.

1926 metais Konstantino Jasiukaičio leistas laikraštis tautinės minties „Kraštas“. Išėjo šio laikraščio 8 numeriai. Pirmas numeris išėjo 1926 metų kovo 25 dieną. Paskutinis numeris išėjo gegužės 20 dieną. Laikraščiuose buvo aptariami įvairūs Panevėžio miestui aktualūs klausimai. Daug dėmesio buvo skiriama rinkimų klausimams. Nepriklausomos Lietuvos laikais Konstantinas Jasiukaitis jau kūrė mažai. Paskutinį kartą savo stambesnius darbus spausdino „Lietuvos aide“ 1926 metais.

Tai buvo labai įvairiapusiška asmenybė. Velžio kelyje įsteigė modernų ūkį. Ten buvo auginami gyvuliai, atgabenti iš Olandijos, Danijos ir kitų valstybių. Tai buvo pažangiausios valstybės žemės ūkyje tuo metu Europoje. Jo ūkis buvo vienas pažangiausių Panevėžio krašte. To meto spauda rašė, kad karvė auginama K.Jasiukaičio ūkyje daugiausiai duoda pieno.

1922-1940 metais buvo Ligonių kasų direktorius. Tai buvo jo pagrindinė tarnyba. Rūpinosi, kad neturtingiems būtų suteikiama medicininė pagalba. Pirma ligonių kasų taryba veikė 1928-1932 metais. 1928 metais rugsėjo 23 dieną vyko pirmi Ligonių kasų tarybos rinkimai. Pirmas posėdis vyko lapkričio 4 dieną. Kasos valdyba sudaroma iš 6 asmenų. Nuo samdinių pateko A.Kupstas, P.Mackevičius, V.Todovianskis ir A.Edelšteinas. Nuo darbdavių pateko A.Moigis ir Todesas. 1935 metais į Panevėžio ligonių kasų tarybą nuo darbdavių išrinktas A.Moigis ir Dembo, nuo samdinių Janonis ir Zalatorius, o į revizijos komisiją Kalkis, Šalūga ir Reklis, o į taikomąją komisiją K.Kanis-Kanevičius, V.Kličmanas. Jie glaudžiai bendradarbiavo su Ligonių kasų direktoriumi K.Jasiukaičiu. Jo rūpesčiu statomi Ligonių kasų rūmai. Jo ir kitų pastangomis ir rūpesčiu iš Aleksandros Gasiūnienės nupirktas žemės sklypas Respublikos ir Anykščių gatvių kampe. Leidimas statybai gautas 1936 metais rugpjūčio 21 dieną. Projektas parengtas miesto inžinieriaus Antano Gargaso. 1937 metais vyko varžytynės dėl statybos. Jose dalyvavo 5 firmos. Varžytynes laimėjo Jofes-Kaplano ir Ramo firma. Jie pasiūlė pastatyti už mažiausią kainą - 109 tūkst. ir 746 litus. 1937 metais gegužės mėnesį pradėta Panevėžio ligonių kasų rūmų statyba. Rugsėjo mėnesį pastato statybos darbai buvo baigti. Liko tik vidinis patalpų įrengimas. Pirmame aukšte įrengta vaistinė, ambulatorija, sargo butas, ambulatorijos diotermija ir helijotermija. Antrame aukšte - direktoriaus kabinetas, operacijų salė, gydytojo kabinetas, vestibiulis, rūbinė ir kt. Pastate įrengtas centrinis šildymas ir vandentiekis. Statyba kainavo apie 110 tūkst. litų. Panevėžio mieste šio inžinieriaus daugiausiai suprojektuota pastatų Respublikos laikais. 1937 metais rugsėjo 28 dienos „Lietuvos aido“ numeryje rašoma, kad Ligonių kasų rūmų statyba baigta ir kad Ligonių kasa nuo spalio 1 dienos persikels į naujus rūmus.

1937 metais spalio 16 dieną pašventinti Povilo Šidlausko Panevėžio ligonių kasų rūmai. Pastatas išlikęs iki šių dienų. Jis ir toliau naudojamas panevėžiečių poreikiams.

1940-1941 metai buvo sudėtingi. Lietuva neteko savo nepriklausomybės. Sudėtingi jie buvo ir Konstantino Jasiukaičio gyvenime.

Mirė 1941 metais rugpjūčio 4 dieną. Palaidotas Utenoje. Ant jo kapo pastatytas Stasio Karanausko sukurtas ąžuolinis stogastulpis.

2017 gegužės 15 d. , Elena MARKUCKYTĖ, Donatas PILKAUSKAS. Parengta pagal savaitraštį „Respublika“