Linkuvos siauruko stotis

Linkuvos siauruko stotis – Linkuvoje ir dabar dar stovinti prie anksčiau buvusios Linkuvos-Petrašiūnų siauruko atšakos.

Istorija

Linkuvos geležinkelio stotis XX 3-4 deš.

Linkuvių prekybininkų darbas ypač pagerėjo, kai 1916 metais vokiečiai iš Petrašiūnų stoties į Linkuvą nutiesė siaurąjį geležinkelį ir sujungė su Šiaulių-Biržų ruožu.

1931 m. balandį savivaldybė kreipėsi į Susisiekimo ministeriją ir prašė pratęsti platųjį geležinkelį Šiauliai–Biržai per Linkuvą.

Aukštaitijos siaurasis geležinkelis turi turtingą istoriją. Įvairiais laikotarpiais keitėsi jo paskirtis. Savo gyvavimo pradžioje siaurukas gabeno įvairius krovinius, vežė keleivius. Šiaurės Lietuva skaudžiai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu. Siaurukas tapo svaria ekonominio šalies augimo dalimi. Geležinkeliu buvo patogu ir pigu gabenti derlingose žemėse užaugintą produkciją, atsivežti trąšų, anglių. Keleivinius ir prekinius vagonus traukdavo garvežiai. Paplatinus kelią iki 750 mm. „Lietuvos geležinkeliai“ (1936–1937 m.) nupirko dešimt naujų čekiškų galingų garvežių. Tuo pačiu metu dalį keleivinių vagonų pakeitė automatricos, panašios į dyzelinius traukinius. Jų varikliai buvo kūrenami trumpai supjautomis malkomis. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių kariuomenė pradėjo statyti Gubernijos ir Pasvalio siaurojo geležinkelio liniją, kuri ėjo per Pakruojį, Petrašiūnus bei Joniškėlį. 1922 m. ji buvo pailginta iki Biržų, pastatyta Joniškio-Žeimelio linija. Vėliau, 1939 m., pradėjo veikti 38 kilometrų linija Joniškėlio-Vaškų-Žeimelio kelio ruože. Iki pat 1962 m., kol nebuvo panaikinta Joniškio–Žeimelio linija, žmonių gyvenimas virte virė šalia siauruko, jis spėjo tapti neatsiejama jų gyvenimo dalimi, pramoga bei nostalgišku vaikystės prisiminimu. Šiltais vasaros vakarais kone visas miestelis eidavo pasitikti paskutinio atvažiuojančio ir išvykstančio traukinio, niekas nesakydavo „važiavau traukiniu“ ar „gyvenu šalia siaurojo geležinkelio“. „Traukinukas“, „siaurukas“ – mažybiniai žodžiai, kurie tarsi pabrėždavo, kad geležinkelis vietiniams žmonėms buvo gerokai daugiau nei pylimas, ant kurio patiesti metaliniai bėgiai. Todėl nenuostabu, kodėl siauruką atmenantys žmonės su skauduliu širdyje kalba apie jo išnykimą. 1984 m. uždarytas Šiaulių - Pakruojo ruožas, greitai nustojo veikti ir Šiauliai-Biržai kelio ruožo linija.

Dariaus ir Girėno g. pabaigoje, dešinėje pusėje, išsidėstęs siaurojo geležinkelio statinių kompleksas (du pastatai 30 ir 32) ir buvęs „Lietūkio“ sandėlis (28). Jis statytas tarpukariu, 1937 m., iš plytų, tinkuotas ir yra labai ištęsto stačiakampio plano. Pastato kampus žymi iškilūs rustai, nedidelius langus paryškina siauros horizontalios traukos. Siaurojo geležinkelio pastatų kompleksas – namas ir stotis pastatyti lygiagrečiai su geležinkelio bėgiais, atokiau nuo gatvės ir pasukti į ją 45° kampu. Namas Dariaus ir Girėno g. 30, statytas tarpukariu, yra nedidelio sudėtinio tūrio, vienaukštis, T formos plano – su uždaru vienšlaičiu prieangiu. Pastatas medinis, tinkuotas, su žemu cokoliu ir stačiakampiais langais Šiame pastate buvo pirmoji Linkuvos siaurojo geležinkelio stotis, o vėliau įrengti butai. Lygiagrečiai su juo stovi 32 pastatas. Jis medinis, vie-naukštis, ištęsto plano, su penkiais įėjimais, dvišlaičiu stogu. Ištęstas fasadų proporcijas dar labiau paryškina žema cokolinė dalis, atskirta horizontalia trauka, į kurią remiasi langai. Duris dengia dekoratyvūs dvišlaičiai stogeliai, paremti konsolėmis. Langų apvaduose jaučiama stilinės architektūros įtaka – jie su įrėžomis, imituojančiomis kaneliūras. Dekoro elementai pastatui teikia originalumo ir išskiria jį iš kitų medinių Dariaus ir Girėno g. pastatų. Siaurojo geležinkelio pastatų kompleksas įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, statinių kompleksų sąrašą (G 10 K23, K24).

Marija Rupeikienė

Žemės ūkio paroda Linkuvoje. 1922. Iš A. Gaigalaitės rinkinio
Geležinkelininkai prie garvežio „Čekiukas“ Linkuvos geležinkelio stotyje 1942 m. Tokie garvežiai buvo iki 1955 m Iš kairės konduktorius Povilas Bajelis, Albertas Zlatkus, mašinistas Juozas Skaistgiraitis, Alperavičius, Šleideris. Iš Balčiūnienės asmeninio archyvo, Linkuva.
Linkuva siauruko stotis. Foto Marijos Rupeikienės
Išsaugojo Rolandas Pupinis
Išsaugojo Rolandas Pupinis
Išsaugojo Rolandas Pupinis
galvijų turgus prie geležinkelio stoties.
A. Smetona Linkuvos senojoje gelež. stotyje. Prieš raudonąją mokyklą iki Žeimelio.
Traukinių stoties, galvijų turgus. Gimnazija už jos
Linkuva. Statoma mokyklos salė apie 1935 m. Geležinkelio stotis
Prie Linkuvos traukinių stoties.
Prie traukinuko Linkuvoje
Linkuvos gelež. stotis
Gimnazijos mokiniai prie siaurojo geležinkelio. Linkuva. Apie 1933. Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių
Lietukio sandėlis ir siaurojo geležinkelio traukinio sąstatas. Linkuva 1939. Iš T. Katilienės rinkinio
Linkuvos mokiniai išvyksta į varžybas l936 m.
Sutikti ir išlydėti traukinius linkuviams, ypač moksleiviams būdavo didelė pramoga. Linkuvos stotis 1937 m.
Linkuva. Siauruko stotis f. M. Rupeikienė
Sandėlys prie siauruko stoties Linkuvoje. F. Marija Rupeikienė
Statomas tiltas
Tiltas per Mūšą
Linkuvos siaurojo geležinkelio stoties vieno sandėlio statyba. 1938 m.
Prie naujojo sandėlio 1938 m. Čia traukiniu būdavo vežamos prekės.
14 laidos mokiniai ir mokytojai prie traukinuko
Išlydi mokytoją 1942 m.
Jonas Tamėnas-siauruko mašinistas, žmona Anelė-kirpėja, Onutė Boreikienė (Henriko), Henrikas
Linkuvos siaurojo geležinkelio stotis
Linkuvos geležinkelio stotis 2007 m.
Pirmojo pasaulinio karo metais Žeimelį 600 mm vėžės pločio siaurasis geležinkelis sujungė su Joniškiu

Atsiminimai

Prie siauruko buvo visas gyvenimas

Gimnazistai ir miestelio gyventojai pasitinka traukinį Linkuvos geležinkelio stotyje.

Šiemet sukanka 105 metai, kai privati akcinė bendrovė "Fon Derviz" kartu su Rusijos kontoromis Šiaurės Lietuvoje nutiesė pirmąjį siaurojo geležinkelio ruožą.

Siaurukas Šiauliuose atsirado kariniais tikslais.

Pirmiausia Lietuvoje buvo nutiestas Švenčionėlių ir Pastovio geležinkelio ruožas (1895 metais). 1898 metais šis ruožas pailgintas iki Panevėžio, pirmieji traukiniai naujuoju ruožu pradėjo važinėti po metų. Tuo metu minėtame Lietuvos regione buvo 145 siaurojo geležinkelio kilometrai.

1916 metais vokiečių kariuomenė strateginiais tikslais nutiesė geležinkelį Gubernija (Šiauliai) - Pasvalys bei Joniškėlis - Žeimelis. Vokiečių įpusėta Gubernijos - Pasvalio linija 1920 - 1922 metais pratęsta iki Biržų ir nutiesta Petrašiūnų bei Linkuvos-Petrašiūnų siauruko atšaka, atstatytas Joniškėlio - Žeimelio ruožas. 1938 metais nutiestas Panevėžio Joniškėlio ruožas sujungė Šiaulių - Biržų siaurąjį geležinkelį su Švenčionėlių ir Panevėžio ruožu. 1939 metais bendras Lietuvos siaurojo geležinkelio tinklų ilgis sudarė 467 kilometrus. Iki tarybinės okupacijos siaurukas šalyje buvo plačiai naudojamas ir dirbo pelningai.

Geležinkelis kaip pramoga

Šiaurės Lietuvos žmonės nuo seno buvo susigyvenę su siauruoju geležinkeliu. Aplink jį sukdavosi visas Šiaulių krašto miestelių ir kaimų gyvenimas. Į stotį sugužėdavo būriai miestelių gyventojų pažiūrėti, kas traukinuku atvažiuoja, eidavo lydėti išvykstančių ar šiaip pažiopsoti į keleivius ir garvežį.

Pakruojietė A. Bagdonaitė prisimena, kad rytais ir vakarais važiuodavo ekspresai, kursuodavo pirmosios ir antrosios klasės keleiviniai traukiniai, krovininiai vagonai. Pradžioje vagonus traukdavo maži garvežiukai, nuo 1939 metų - galingesni. Linkuvietė T. Katilienė prisimena, kad Linkuvoje nedaug būdavo pramogų, todėl miestelio gyventojai, ypač mokiniai, buvo pamėgę rinktis į geležinkelio stotį sutikti ir išleisti siauruko traukinių. Kai būdavo gražus oras, patraukdavo bėgiais link artimiausio kaimo ir grįždavo linksmai pasivaikščioję, padainavę. Siauruku į Linkuvą buvo atvykęs Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Linkuvos mokiniai siaurojo geležinkelio stotyje prieš išvykdami į sporto varžybas Mažeikiuose. 1936 metai.

Kursuodavo ir automotrisos

Siaurasis geležinkelis, jungęs Šiaulius su Biržais, keliams pavasarį ir rudenį pažliugus, sudarydavo galimybę gana patogiai susisiekti su aplinkiniais rajonais ir miesteliais. Bilietas nuo Pakruojo iki Šiaulių trečiąja klase kainavo 3 litus 60 centų.

Kai kuriuose siauruko ruožuose keleivius vežiodavo ir automotrisos. Tai vienas ar du vagonai su vidaus degimo varikliais. 1941 metais tarp Šiaulių ir Gubernijos stočių kursavo automotrisa, kurioje buvo 36 keleivių vietos.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dar buvo nutiestas 35 kilometrų Joniškėlio - Žeimelio siauruko ruožas, pastatytas tiltas per Mūšą.

1952 metais siauruoju geležinkeliu prekiniai ir keleiviniai traukiniai kursavo tarp Šiaulių ir Gubernijos, Gubernijos ir Panevėžio, Petrašiūnų ir Linkuvos, Joniškio ir Žeimelio. Siaurųjų traukinių greitis būdavo nedidelis, nuo Šiaulių iki Biržų 110 kilometrų atstumą traukinukas įveikdavo beveik per penkias valandas, važiuodamas 16-17 kilometrų per valandą greičiu.

Siauruko paslaugų atsisakyta

1996 metais Lietuvos Vyriausybės nutarimu uždaryti 102 kilometrai siaurojo geležinkelio Panevėžio - Joniškėlio - Biržų ir Joniškėlio - Linkuvos ruožai.

Tais pačiais metais siaurukas paskelbtas paminklosaugos objektu, kultūros vertybe, įrašytas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių ir ansamblių sąrašą. Anykščiuose atidarytas siaurojo geležinkelio muziejus. Šiaulių stotyje esančiame Geležinkelio muziejuje saugomas 1948 metais Suomijoje pagamintas garvežys.

2001 metais Pakruojo rajone Petrašiūnuose atidaryta siaurojo geležinkelio ekspozicija, kurioje galima susipažinti su praeito šimtmečio inžinerijos ir transporto istorija, svarbiausiais Šiaurės Lietuvos siauruko gyvavimo etapais. Siaurojo geležinkelio kompleksas yra vienintelis reikšmingas Lietuvos istorijoje išlikęs transporto technikos ir technologijos pavyzdys, kokiu nebegali pasigirti Europa, liudijantis XIX - XX amžių sandūros technikos pažangą.

2004 m. birželio 11 d., Jonas NEKRAŠIUS

Mūsų siaurukas

Tiesą sakant, nei siauruku, nei geležinkeliu tada, mano vaikystėje, prieš pat karą, jo niekas nevadino. Mums jis buvo gelžkelis, svarbus gyvenimo faktorius, daugeliu atvejų susijęs su kasdieniniais rūpesčiais, darbais, netgi šventėmis.

Mano atmintyje pirmiausia gelžkeliuko vardas iškyla, kaip minėjau iš vaikystės, XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigos. Artėja Velykos, prasideda Didžiosios savaitės paskutinis tridienis. Pats pavasario polydis, kas murdysis pažliugusiais keliais ratais ar rogėmis? Į Linkuvos bažnyčią einame pėsčiomis: iš Megučionių vieškeliuku per Būtėnų „kalnus“ iki geležinkelio pervažos kokie trys kilometrai. O tada – jau vienas malonumas – paskutinį kilometrą gelžkelio „špalais“ iki pat Linkuvos. Geležinkelio pylimas iškilęs aukščiau lygių Kalpokų ir Skėrelių laukų, pabėgai – kaip tik vaiko žingsniui, pagelžkelėmis gurgia polaidžio vanduo, garmėdamas iki tiltelio, kur jį nusineša patvinę grioviai. Pagelžkelėje kur ne kur po žiemos jau sustatytos „būdelės“ – tai sniegatvorės, gynusios pylimą nuo žiemos pūgų. Bėgiai veda įkalnėn, nesgi Linkuva ant kalno stovi, matoma iš visų pusių kaip ant delno. Pagaliau mes jau prie Linkuvos geležinkleio stoties – balto nedidelio mūriuko, kur yra laukiamoji salė, kasos langelis ir kur viename gale gyvena su šeima stoties viršininkas (tada Jurgelevičius), didelis „valdininkas“. Peronas grįstas žvyru, todėl ir pavasarį čia sausa.

Petrašiūnai nuo Linkuvos tik 7 km, bet iš šios stotelės atsiveria keliai į „pasaulį“: persėdęs į kitą traukinį Petrašiūnuose, gali gali nudundėti ne tik iki Pakruojo ar Joniškėlio, bet ir iki Šiaulių ir Panevėžio ar Biržų. Pakruojis – kas? Tik garsus pikliaus malūnas, dar girininkija, tik neprilygstąs pastarajai, plačiose apylinkėse garsėjančiai 1918 m. įsikūrusia gimnazija, traukančia prakutusių ūkininkų ar miestiečių vaikus. O Šiauliai – apskritis, į kurią reikia nuvažiuoti ir Linkuvos mokytojams, ir valdininkams, ir pirkliams, o kartais iš Linkuvos grįžti namo ir Klovainių, Rozalimo Pakruojo ar kokių Kaliavų gimnazistams. Kas turi kokį puslitį, jau gali keliauti traukinuku. ir Ir patogumas, ir nemaža garbė. Ypač tais sekmadienių pavakariais, kai į gimnaziją grįžta moksleiviai, o linkuviai eina į stotį „pasitikti traukinio“. Bet tai mano atmintyje jau iš karo laikų, kai gyvenome su seserimi netoli stoties, pas Steponavičius, Dariaus ir Girėno gatvės gale. Būdavo, vaikštome stotelės perone žvyruotais pabėgių takais ir dairomės į Būtėnų „kalnus“, kol pagaliau iš jų išnyra sunkiai puškuojantis garvežys, o už jo pora keleivinių tamsiai žalių vagonų, kartais dar ir koks prekinis gale prikabintas. Kai jau baigia įkopti į Linkuvos kalnelį, posūkyje linksmai sušvilpia ir, išleidęs paskutinį atodūsį, sustoja prieš pat stotį poilsiui, atlikęs visam miesteliui svarbų žygį – atvežęs žmones, gal dar kokios druskos ar salietros, o kartu ir kažkokią laukiamą paslaptį, kurios kurios čia ir susirinko tas jaunų ir vyresnių miestelio smalsuolių būrelis.

Toks jis, tas mūsų šventinis rudens ar žiemos pavakarių gelžkeliukas.

Vasarą su mūsų gelžkeliu būdavo kur kas „glaudesni ryšiai“. Į miestelį iš Megučionių eidavome laukų takais, keliavietėm iki pat geležinkelio linijos, kokį kilometrą. Mes – Praniulio keliuku, sodžius – Vilko. o tada jau visą likusį kelią – apie 3 km – geležinkeliu ligi pat Linkuvos. Nuo Petrašiūnų bėgiai eina tiesia linija – lyg dvi stygos. Einame pagelžkelės takais, kad nebadytų žvyras, basų kojų. Prieš Būtėnų kaimą, įsikūrusį kairėje geležinkleio pusėje, aukštuma gerokai kilsteli aukštyn, ir bėgiaisu visu pylimu atsiduria kur kas žemiau negu šalikelės, nors ir jie turi įveikti šiokią tokią įkalnę. Per patį „kalno“ pakilimą eina giloka dauba, kurią pylimas su bėgiais turi peršokti tiltu. Tai „didysis geležinkelio tiltas“ su cementiniais rentiniais, kur mums, vaikams, būdavo ir įdomu, ir baugu palįsti. Už to tilto dar keletas sieksnių pirmyn, šioks toks posūkis rytų pusėn iki vieškelio pervažos, o tada – jau čia pat ir Linkuva. Gera eiti pagelžkelėmis: mirguliuoja pievos, o per jas, bėga baltas takelis, nuo vasaros kaitrų net susproginėjęs, lygus, kietas, su pakilimais ir nusileidimais, o čia, žiūrėk, pagdžkelėj jau pirmosios žemuogės raudonuoja... Smagu basom takučiu bėgti pakalnėn ar kopti į kalną, bet labai traukia ir tie bėgiai: stypčiojame jais stengdamiesi išlaikyti pusiausvyrą, lyg gandriukai vasnodami sparnais, lenktyniaudami kuris ilgiau išsilaikys.

Pagal traukinuko maršrutą nusistatydavom ir paros laiką: rytą ir pavakarę (koks jis, tiksliai nebeprisimenu). Į Petrašiūnus rytą nueidavo anksti, o grįždavo jau gerokai įdienojus. Prisimenu, per didžiuosius Škapliernos atlaidus matydavom iš savo kiemo, kaip traukinys vos judėdamas sunkiai pūškuoja prieš Būtėnų kalną, traukdamas visus tris vagonus, ant kurių stogų matyti žmonių figūrėlės... Jau kiek vėliau, karo ir pokario laikais, prieš tą patį „kalną“ paprašytas mašinistas pristabdydavo tą traukinį, ir mes, grįždamos iš Šiaulių ar kito miesto, su visais savo nešuliais iššokdavom į šalikelę be jokio pavojaus. Toks buvo šio traukinio greitis.

Toks būdavo mūsų vasarų šventinis gelžkeliukas.

Buvo jis ir kasdieninis, praktiškas. Apie 1936-37 metus kaimas ėmė vis daugiau auginti cukrinių runkelių, iš kurių gaudavo geresnių pajamų. Rudenį nutaisytus runkelius reikėdavo išvežti į Pavenčių cukraus fabriką. Tėtė eidavo į Linkuvos stotį susitarti, dėl paliekamo prekinio vagono, kurį reikėdavo pripilti per gerą pusdienį. Važiuodami rytą į Linkuvą, vagoną palikdavo sutartyje vietoje. Runkelius veždavome talkomis. Mums, vaikams, tekdavo varinėti arklius: per laukus ar vieškeliuku iki vagono, po to atgal į lauką, o jei jau pašalę ir pasnigę, kur moterys renka į maišus, vyrai kelia į vežimus, o mes ir vėl – prie vagono, kur dirba bent pora vyrų. Didžiausia baimė ir atsakomybė – neįsmukti kur nuo kokio tiltelio į griovį su pilnu maišų vežimu. Rudens popietę, beveik jau temstant, vagonas pripiltas ir tvirtai uždarytas. Grįždamas iš Linkuvos, traukinys „pasiims“ tą vagoną ir nustums iki Petrošiūnų, o tada – jau į didįjį sąstatą.

Mūsų traukinys vežė runkelius ir pokario metais, dar gauna ilgai, sukardamas į dieną 2-3 kartus, traukė ilgus sąstatus, kuriuos jau pakraudavo mašinomis. Į miestelį atveždavo įvairių prekių, trąšų, akmens anglies. Gyventojams ir įstaigoms.

Prisiminiau dar vieną liūdniausių įvykių, susijusių su mūsų geležinkeliu. Buvo 1941 metų birželio vidurys. Įsibauginę klausėmės vis šiurpesnių naujienų. Tėtė buvo savanoris ir šaulys, šaulys buvo ir brolis, kuris mokėsi Linkuvos gimnazijoje su seseria Salomėja. Iš jų sužinojome, kad bolševikų valdžia suėmė gimnazijos direktorių Steponą Vaitkevičių, inspektorių Igną Brazdžiūną ir dar vieną mokytoją, jų šeimas veža į Sibirą. Daugelis šeimų suvežta į Linkuvos stotį. Ir mums – nuolatinė grėsmė, baimė, protu nesuvokiama neteisybė. Mama siunčia mane su sesute Liucytė į Petrošiūnų stoties parduotuvę nupirkti muilo. Kai jau buvau netoli Mūšos tilto, netikėtai pamatėme atvažiuojantį traukinį. Dienos metu, neįprastu laiku.Greitai nusileidome į patiltę. Viršuje pradundėjo traukinys. Nuojautą, kad juo vežami į Sibirą žmonės, patvirtino pro traukinio dundesį pasigirdęs žmonių verksmas, aimanos. Buvo šiurpu. Nors ir su baime, atėjome į Petrošiūnų stotį, kur traukinys – šįkart daug prekinių vagonų – stovėjo ant bėgių. Durys kryžmai užkaltos lentomis. Prie vagonų stoviniuoja rusų kareiviai su smailiomis kepurėmis (tada vadino kyveriais) ir durtuvais ant šautuvų. Tokie siauraakiai, maži, bet baisūs. Atokiau traukinio buvo susirinkę šiek tiek žmonių, norėjusių paduoti paduoti tremtiniams vaistų ar dar ko nors, tačiau sargybiniai nesileido į kalbas. Grįžome namo su baisia žinia.

Pirmaisiais pokario metais, rudenį ir pavasarį, vaikščiodavome į gimnaziją pėsčiomis. Tekdavo matyti Linkuvos stotyje kraunančius anglį vokiečių belaisvius. Dažnai matydavome prie prie geležinkelio dirbančius pažįstamus miestelio žmones. Visada sustabdydavo ir ir visokių politinių naujienų pripasakodavo dar prieškaryje prie geležinkelio dirbęs jau nebe jaunas žmogus Jonas Šatas. Dirbo prie geležinkelio nemažai vyrų, norėjusių išvengti karinės tarnybos, kol dar tebesitęsė karas. Matydavom čia ir Juozą Rakauską, linkuvietį jauną vyrą, muzikantą ir bažnyčios choro giedotoją. Dirbo čia ir žmonės iš mūsų kaimo: Karolis Kibilda, padieniais buvo įsidarbinę jo sūnūs Aleksas ir Jonas; ilgai dirbo Jonas Šoblinskas, taip pat megučionietis.

Dabartiniu metu geležinkeliukas baigia sunykti: pylimo grioviai priaugo krūmų, pūva žuoliai, rūdija bėgiai, vietomis jų nelikę. Užaugo piktžolėm ir mūsų takeliai. Gaila, kad taip nemokame vertinti to, kas buvo sukurta mums ir naudinga visiems laikams. Tėvelio pasakojimu, gelžkelį statė vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą mūsų žmonių rankomis. Mašinos pakeitė tą traukinį, tačiau jis mūsų apylinkių istorijoje suvaidino reikšmingą vaidmenį ir nusipelno bent atminties.

Stanislava Lovčikaitė

Moksleiviai išsiūbuodavo vagonėlį

Moksleiviško gyvenimo atributas Linkuvoje būdavo siauruko traukinio palydėjimas ar sutikimas geležinkelio stotyje. Čia irgi niekas nereguliavo, neorganizavo, tačiau buvo tęsiama nuo seno likusi tradicija. Vieni ateidavo traukinio išlydėti, kiti – sutikti. Taip susirinkdavo nemaži pulkeliai mokinukų. Čia vėl buvo gera proga vieniems su kitais susitikti, pabendrauti... To traukinuko sąstatą sudarė garvežiukas, kūrenamas malkomis, ir kokie 3-4 vagonėliai. Kelio atkarpa, kurią turėjo įveikti ši transporto priemonė, buvo kokie 6-7 kilometrai nuo Linkuvos iki Petrašiūnų. Kaip žinia, Linkuva yra plokštikalnės viršūnėje. Ir iš kurios pusės į ją važiuotum, visada reikės važiuoti į kalną. Mes, vaikai, tuo traukinuku dažnai vasarą važiuodavome į Petrašiūnus maudytis. Mat artimiausia vieta maudytis Mūšoje buvo Veselkiškiuose, už 4 kilometrų. Tad, kad nereikėtų pėstiems eiti į Veselkiškius, geriau važiuodavome traukinuku į Petrašiūnus. Vaikai nebūtų vaikai, jei jie ko nors nesugalvotų. Jau minėjau, kad prieš Linkuvą traukinukui reikėdavo įveikti įkalnę. Dėl to ar dėl kitų priežasčių labai sumažėdavo ir taip jau mažas traukinuko greitis. Būdavo galima išlipti ir vėl įlipti, jam vos judant į kalną. Kartais jis visai sustodavo. Ilgainiui vaikai sugalvojo tokį pokštą. Pasitaikydavo, kad vagonėlyje važiuodavom vien tik vaikai. Tada buvo vykdoma tokia operacija. Vaikai sustoja vorele vienas paskui kitą. Kiek galima plačiau prasižergia ir į taktą pradeda siūbuoti į šonus. Ir taip tą vagonėlį įsiūbuoja. O šis rezonanso būdu šį svyravimą perduoda kitiems vagonėliams. Visas sąstatas ima siūbuoti ir garvežys nebegali jo patraukti. Tenka sustoti ir ieškoti priežasties. Vėl reikia „užvaryti paro“ ir taip baigti kelionę. Kurį laiką tas šposas gerai sekėsi, bet galop buvome demaskuoti ir teko to užsiėmimo atsisakyti.

Linkuvos gimnazijos 25 laida, Kazimieras Pakeltis

Vaizdas:Cquote1.png

Prisiminimai apie Linkuvos-Petrašiūnų geležinkelį

Juozas Rakauskas (1924) su geležinkeliečio uniforma

Dirbau prie geležinkelio 1945-1955 metais. Mūsų kelio ruožas vadinosi Gelžkelio valdybos prie Panevėžio 10-ta distancija (Linkuvos-Petrašūnų ruožas). Pradėjau dirbti dar karui nepasibaigus, kad galėčiau išvengti karinės tarnybos. Pradžioje teko dirbti kelio remontininku minėtame ruože, bet paskui buvome komandiruoti į Latviją, Kaliningradą. Dirbdavome per visus metus, nes ir žiemą šaltis iškylodavo žuolius. Tikrindavome bėgius, pylimą, žuolius, statydavom sniegatvores, vasarą ir rudenį ravėdavom, naikindavom krūmus.

Kartu su manimi yra dirbę buvę geležinkeliečiai dar prieš karą: Karolis Kibilda iš Megučionių, Bronius Balčiūnas ir Jonas Šatas iš Linkuvos. J. Šatas mokėjo rusiškai, vokiškai, žydiškai, labai labai domėjosi politika, suprato rusų okupacijos padarinių žalą mūsų žmonėms. Daugelis buvo samdomi padieniais darbininkais. Prie šio gelžkelio dirbdavo 20 žmonių (su visais stoties darbuotojais buvo iki 120 žmonių, ruože, Linkuvos, Petrašūnų stotyse). Pradžioje mokėjo tik 20 rb. per mėnesį. Vėliau buvau paskirtas brigadininku, išmokau apskaičiuoti darbą, atlyginimus, nors buvau baigęs tik 4 skyrius. Tada gaudavau net 370 rb. Iš senesnių laikų atsimenu bilietų kontrolierių linkuvį Povilą Bajalį, stoties viršininką Jurgelevičių, o pokario metais – mašinistą Juozą Skaisgiraitį. Man teko būti ir geležinkeliečių profsąjungos pirmininku.

Turėjome uniformas. Jas siuvomės patys pagal duotą modelį. Iškilus nesutarimams antru brigadininkus F.Simonavičium, išėjau iš to darbo mokytis vairuotoju.

Prisiminė Juozas Rakauskas (1924). Užrašė S.Lovčikaitė 2003 m.

Iš Juozo Rakausko šeimos albumo