Liublino unija
Liublino unija – 1569 m. liepos 1 d. Liubline LDK ir Lenkijos sudaryta unija (karaliaus patvirtinta liepos 4 d.), kuria sudaryta nauja valstybė - Abiejų Tautų Respublika; unijos išdavoje iš Lietuvos buvo atimtos didelės teritorijos ir dalinai apribotas suverenitetas. Unija numatė, kad LDK valdovu bus Lenkijos karalius, bus bendras seimas, kuriame LDK priklausė tik trečdalis vietų. LDK išliko atskiras valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia su iždu ir kariuomene.
Unijos priežastys
- Nesėkmės karuose su Rusija vertė Lietuvos bajorus ieškoti sąjungininkų, ir karinės pagalbos jie tikėjosi iš Lenkijos;
- Lenkijos feodalai siekė užvaldyti Ukrainą ir kai kurias kitas rusų žemes, taip pat Lietuvai tekusias Livonijos žemes. Jie seniai laukė progos prisijungti Lietuvą, ir tam susiklostė labai palankios sąlygos;
- Žygimantas Augustas buvo bevaikis. Jam mirus, turėjo pasibaigti Gediminaičių dinastija, kurios atstovai užimdavo ir LDK, ir Lenkijos sostą. Jai pasibaigus, sunku buvo tikėtis, kad Lietuvos ir Lenkijos feodalai vadovu išrinks tą patį asmenį. Lenkai to bijojo;
- Lietuvos bajorai norėjo sau lygių teisių su Lenkijos bajorais.
Derybos
1563 m. lapkričio 1 d. susirinkusiame Varšuvos seime prasidėjo pirmosios derybos su Lenkija. 1564 m. kovo 13 d. priimtas ketinimų protokolas, pagal kurį numatytas Lenkijos primatas. LDK ponų taryba šio akto nepripažino.
Pagrindinės derybos dėl unijos prasidėjo 1569 m. sausį Liubline, kur atvyko visas LDK seimas, Lenkijos seimas ir senatas. LDK delegacijai vadovavo Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis. Lietuviai siekė lygiateisių valstybių sąjungos, o lenkai siekė prisijungti Lietuvą. Kilus pavojui, jog karalius Žygimantas Augustas vienšališkai lieps priimti lenkų projektą, kovo 1 d. lietuvių delegacija išvyko iš Liublino.
Žygimantas Augustas neatlaikė lenkų spaudimo, kovo 24 d. pasirašė lenkų siūlytą unijos akto variantą, ir dekretais prie Lenkijos prijungė beveik pusę LDK teritorijos – kovo 28 d. Palenkę, bei Voluinės vaivadiją, birželį – Braclavo bei Kijevo vaivadijas. Prijungtų teritorijų bajorai buvo priversti pasiekti Lenkijai ir atstovauti Lenkijos seime, o iš atsisakiusių paklusti - atimtos žemės.
Visiškai panaikinti valstybės Žygimantas Augustas ir lenkų bajorai nesiryžo, todėl birželio 9 d. pradėtas baigiamasis derybų etapas, kur LDK delegacijai vadovavo Jonas Chodkevičius. Nors lenkai buvo parengę visiško Lietuvos prijungimo projektą, lietuvių delegacijai pavyko išsiderėti palankesnes unijos sąlygas, apibrėžiančias valstybių konfederaciją.
Liublino unijos akte buvo skelbiama:
- LDK ir Lenkijos karalystė susijungia ir sudaro Abiejų Tautų Respubliką;
- Ši Respublika turi vieną vadovą, renkamą visų Lenkijos ir Lietuvos bajorų luomų Lenkijoje ir karūnuojamą Krokuvoje;
- Respublikoje bus vienas seimas ir vienas senatas;
- Visi vidaus ir užsienio politikos klausimai bus sprendžiami bendrame seime;
- Abiejų šalių bajorams leista visoje Respublikoje įsigyti miestu, tarnybų, keisti gyvenamąją vietą.
Unijos padariniai
- Unija teisiškai įtvirtino savarankišką Lietuvos būvį sąjungoje. Lenkijos karalystė ir LDK turėjo atskirus valdžios pareigūnus (urėdus), atskiras kariuomenes ir jų vadus (etmonus), savo valstybės iždą, monetas, skirtingą teisę ir teismus;
- Valstybės politika buvo vykdoma atsižvelgiant į Lenkijos interesus. Lietuva neteko teisės rinkti Vilniuje valdovą, turėti atskirą senatą ir atskirą seimą. Taigi valdovus rinko daugiausiai lenkai, o Lietuva galėjo jiems tik pritarti ar nepritarti. Lietuvos padėtis lemdavo jos pasirinkimą: ji pritardavo lenkų sprendimams, bet išsiderėdavo iš valdovo nuolaidų;
- Sudarius uniją, jungtinė valstybė galėjo sėkmingiau užbaigti Livonijos karą;
- Susidarė palankios sąlygos lenkų kalbai ir kultūrai skverbtis į LDK, jos bajorams, miestiečiams lenkėti.
Unijos teksto vertimas į lietuvių kalbą
Oficialaus vertimo į lietuvių kalbą nebuvo, neoficialus vertimas skelbiamas čia - http://www.lublin.eu/Liublino_unijos_paskelbimo_aktas-1-927-27-1216.html.
| ||||||