Lyda
Kitos reikšmės – Lyda (reikšmės).- Kitos reikšmės – Lyda (reikšmės).
| Lyda brus. Ліда, rus. Лида | |
|---|---|
_(1845).png) 
| |
| Vaizdas:Lida-Castle.JPG Gedimino pilis Lydoje | |
  Lyda | |
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | |
| Valstybė: |  Baltarusija
|
| Sritis: |  Gardino sritis
|
| Rajonas: | Lydos rajonas |
| Įkūrimo data: | 1323 |
| Gyventojų: | (2008 m.) |
 Vikiteka: |
LydaVikiteka |
Lydà – miestas šiaurės vakarų Baltarusijoje, 112 km nuo Gardino, 120 km iki Lenkijos ir 40 km iki Lietuvos sienos, Gardino sritis; Lydos rajono centras.
Geležinkelio mazgas. Išvystyta mašinų, lengvoji, chemijos pramonė. Mieste yra XIV a. bažnyčios liekanos, kraštotyros muziejus. 97 000 gyventojų (2008 m.).
Istorija
Manoma, miestas pradėjo kurtis 1180 m. Nuo XIII a. vidurio iki 1795 m. priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1323–1328 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas pastatydino mūrinę pilį. Ją ir Lydos apylinkes 1392 m. ir 1394 m. puldinėjo kryžiuočiai ir mongolai-totoriai, paskutinį kartą 1506 m. – Krymo totoriai. XV a. – XVI a. Lyda buvo svarbus amatų ir prekybos centras. Nuo 1413 m. ji priklausė Vilniaus vaivadijai, nuo 1568 m. Lydos apskrities centras. 1590 m. suteiktos Magdeburgo teisės. 1672 m. pastatytas karmelitų, 1757 m. – pijorų vienuolynas. 1756–1834 m. Lydoje veikė pijorų kolegija.
XVII a. antroje pusėje prasidėjo Lydos ekonominis nuosmukis. Per 1700–1721 m. Šiaurės karą Lyda 1702 m., 1706 m., 1708 m. buvo užimta Švedijos kariuomenės. Miestas ekonomiškai atsigavo tik XVIII a. viduryje. 1795 m. Lydą užėmė Rusijos imperija, nuo 1795 m. Slanimo, nuo 1797 m. Lietuvos, nuo 1801 m. Gardino gubernijų apskrities centras. 1826 m. ir 1843 m. Lyda nukentėjo nuo gaisro. Nuo 1842 m. – Vilniaus gubernijos apskrities miestas.
1862 m. nutiestas geležinkelis į Vilnių, 1884 m. geležinkelio linija Vilnius-Luninecas, 1907 m. Maladečina-Mastai. 1872 m. įsteigtas telegrafas. 1891 m. gaisras sunaikino Lydos centrą. 1897 m. įkurtos Lydos bajorų mokykla ir Lydos apskrities dviklasė mokykla. 1899 m. įkurta ligoninė, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pastatytos ketaus liejyklos, lentpjūvės; klestėjo vadinamųjų Lydos kuparų verslas. 1901 m. įsteigtos Lydos berniukų ir mergaičių gimnazijos. 1915–1918 m. pabaigoje Lydą buvo užėmusi Vokietijos kariuomenė.
1918–1919 m. Lyda priklausė Lietuvai, jai šį miestą 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi pripažino ir Sovietų Rusija. 1921–1939 m. miestą valdė Lenkija. 1928 m. Lydoje lenkai bandė suformuoti J. Plečkaičio legioną Lietuvos Respublikos valdžiai nuversti; į jį užsirašė 76 lietuviai. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m. rugsėjo mėn. miestą užėmė Raudonoji armija, jis priskirtas Baltarusijai. 1941–1944 m. buvo užėmusi Vokietijos kariuomenė. Po Antrojo pasaulinio karo miestas plėtojamas pagal 1955, 1963 ir 1974 m. priimtus bendruosius planus. [1]
.jpg)
Pavadinimo kilmė
Miesto vardas 1861 m. kildintas nuo lietuviško žodžio „lyda“, reiškiančio miško kirtimą. Ši versija pateikiama rusiškame Vilniaus gubernijos metraštyje.[2]
Architektūra
Miesto įžymybės – 1328 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino iš akmens riedulių ir plytų mūro pastatydinta Lydos pilis, barokinė Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia (1770 m. architektas J. K. Glaubicas, jo, manoma, ir interjeras), kurioje saugoma Dievo Motinos su Kūdikėliu ikona, viena seniausių Gardino srityje. Rotondinė vėlyvojo klasicizmo Šv. Juozapo bažnyčia su varpine (statyta 1825 m., apie 1860 m. rekonstruota, architektas T. Tišeckis, nuo 1996 m. Šv. arkangelo Mykolo soboras), senasis alaus daryklos pastatas, statytas XIX a. pabaigoje, geležinkelio stotis (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia).
Ekonomika
Geležinkeliais iš Lydos pasiekiamas Gardinas, Vilnius, Maladečina, Baranovičiai. Išplėtota žemės ūkio mašinų gamyba, metalo ir medienos apdirbimo, elektros, chemijos (dažų, lako, plastikų), statybinių medžiagų, baldų, optikos, stiklo, poligrafijos, avalynės, maisto (mėsos, alaus, pieno) pramonė, yra geležinkelio riedmenų remonto įmonės. Prie Lydos kasamos durpės.
Kultūra
Lydoje yra Kraštotyros muziejus, Planetariumas.
Sportas
- FK Lìda (futbolas)
Lietuviai
Lyda priklauso lietuvių etninėms žemėms. Petras Gaučas, Ježis Ochmanskis XII a. lietuvių kalbos ribą vedė už Zietelos, 50 km į pietus nuo Lydos. Čia buvo vienas suslavintų (nuo Naugarduko ir Gardino pusės) lietuvių kalbos ploto kyšulių. XVI a. – XVIII a. Lydos apylinkių dvarų inventoriuose bei karališkųjų miškų ordinacijose minimi daugiausia lietuviški vietovardžiai ir lietuviškos valstiečių pavardės. XIX a. pradžioje dauguma Lydos ir jos apylinkių gyventojų t. p. dar kalbėjo lietuviškai.
Nuo XIX a. antrosios pusės Lyda ir jos apylinkės tarp Bielyčios ir Kruopos per bažnyčias ir mokyklas pamažu gudėjo ir lenkėjo. Dvarykščių, Kruopos, Voverių apylinkėse daugelis kaimų pavadinimų – lietuviški. 1862 m. N. Lebedkinas Lydos apylinkėse užrašė 62,2% lietuvių katalikų, 18,9% lietuvių stačiatikių, 22,6% baltarusių ir 7,2% lenkų.
1921–1939 m. Lydos apylinkėse veikė lietuviškos mokyklos (daugiausia Žirmūnų, Rodūnios, Eišiškių ir Benekainių valsčiuose). 1940 m. buvo įsteigti lietuvių komitetai Lydoje, Rodūnioje, Jurotiškėse ir kitose gyvenvietėse. Buvo įkurta lietuviškų mokyklų. 1942 m. įkurtas Lydos lietuvių komitetas (pirmininkas V. Vilčinskas).
Nuo 1995 m. Lydoje atkurta ir veikia lietuvių bendruomenė (pirmininkė M. Stakutytė-Mitulevič), kuri 1998 m. suorganizavo lietuvių sekmadieninę mokyklą, rengia koncertus, minėjimus. Pamaldas lietuvių kalba Lydoje laiko kunigas P. Kuklys. [3]
1999 m. duomenimis, Lydoje gyvena – 264, Lydos rajone – 57 lietuviai.
Šaltiniai
- ↑ Gintautas Ereminas. Lyda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 119-120 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- ↑ Pamiatnaja knižka Vilenskoj guberniji. 1861 m. PDF-164 psl. http://infobelarus.nlb.by/7n_4439dvd/data/6/16.pdf
- ↑ Kazimieras Garšva. Lyda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 120 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- Lydos krašto lietuviai 2 t. – Kaunas, 2002.
- Pamjat. Lidskij rajon. – Minsk, 2004.