Martynas Jankus
| Martynas Jankus | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1858 m. rugpjūčio 7 d. Bitėnai, Šilutės apskritis |
| Mirė | † 1946 m. gegužės 23 d. Flensburgas, Vokietija, 1993 m. gegužės 30 d. perlaidotas Bitėnų kapinėse |
|
| |
| Veikla | |
|
| |
| Žymūs apdovanojimai | |
| |
|
| |
| Vikiteka | Martynas JankusVikiteka |
Martynas Jankus (1858 m. rugpjūčio 7 d. Bitėnuose, Ragainės apskrityje Šilutės apskritis – 1946 m. gegužės 23 d. Flensburgas, Vokietija. Buvo palaidotas Flensburge, o 1993 m. gegužės 30 d. perlaidotas Bitėnų kapinėse) – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, spaustuvininkas, vienas „Aušros“ leidėjų. Pasirašinėjo slapyvardžiais: V. Giedris, Martyneitis, Bitėnų Merčius ir kt.
Kilmė ir šeima
Tėvai – Jankai. Prisimindamas savo vaikystę ir jaunystę, kuri visa prabėgo kaimo aplinkoje, M. Jankus rašė, kad ji buvusi „taupi, skalsi, nešilta, pertekusi nepabaigiamų darbų“.
Brolis - Nikas Jankus.
Išsilavinimas
Rimto formalaus išsilavinimo M. Jankus taip ir negavo – tebaigė Bitėnų pradžios mokyklą, kurią vėliau peikė sakydamas, kad jos mokytojas spaudė vaikus prie vokiško rašto, nors visas Bitėnų kaimas buvo lietuviškas – tiek kalba, tiek dvasia.
Toliau Martynas lavinosi savarankiškai. Svarbi asmenybės brandos sąlyga buvo savišvieta – ryte rijo religinio turinio knygas (kitokių šeima neturėjo), kai kurias – net po kelis kartus. Vėliau, jau ūgtelėjęs, nusipirkdavo ir pigių vokiškų knygelių. Reikia pripažinti, kad šie skaitiniai toli gražu neprisidėjo prie Martyno tautinės sąmonės ugdymo. Greičiau priešingai. Rašydamas savo biografijos liudijimus Jono Šliūpo rengiamai knygai „Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai“, M. Jankus pripažino: „Tokie raštai juk nepasiliko be įspaudos į mano mislyjančią dalį smegenų ir aš beveik ko tik nepatraukiau į didįjį vaterlandą.“
Nuo nesąmoningo vokietėjimo M. Jankų išgelbėjo keli dalykai. Pirmiausia – pokalbis su Ragainės kunigu Carlu Eduardu Ziegleriu, į kurį jaunuolis kreipėsi vokiškai. Dvasininkas vokietis netikėtai subarė Martyną, kad šis, būdamas lietuvis, gėdijasi viešai vartoti gimtąją kalbą, ir patarė pasigilinti į Lietuvos istoriją bei lietuvišką literatūrą.
Kunigo priekaištas buvo lemtingas. Nuo tos akimirkos M. Jankus ėmė godžiai skaityti įvairiausią lietuvišką ir sunkiau prieinamą mokslinę vokišką literatūrą apie Lietuvą bei lietuvius.
M. Jankaus tautinio tapatumo savivokos užuomazgai ir stiprėjimui neabejotiną įtaką padarė dar du dalykai: kartu su pasitraukusiais 1863 m. sukilėliais į Bitėnus atsklidusios dainos ir nepriklausomai nuo jo valios susiklosčiusios aplinkybės, leidusios dėl prastos sveikatos išvengti karinės tarnybos ką tik imperija pasiskelbusios Vokietijos armijoje, kuri buvo vienas agresyviausių jaunimo nutautinimo židinių.
Martyno apsisprendimą kovoti dėl savo tautos išlikimo lėmė ir pažintys. Būdamas dvidešimties jis susitiko su Jurgiu Zauerveinu (Georgu Sauerweinu). Pastarasis J. įkvėpė ir paskatino M. Jankų visą savo gyvenimą, visas jėgas skirti kovai už lietuvybę.
Leidybinė veikla
Ši veikla prasidėjo 1879 m. ir buvo susijusi su J. Zauerveinu. Per rinkimus į Prūsijos landtagą grupė klaipėdiškių kandidatu iškėlė J. Zauerveiną. Paremti savo įkvėpėją nutarė ir M. Jankus. Niekieno neraginamas jis surašė ir išspausdino atsišaukimą, pavadintą „Broliai lietuvninkai“. Kreipimesi pažymima, kad atėjo laikas patiems lietuviams pasirūpinti savo likimu.
1882 m. pasirodė pirmoji M. Jankaus išleista 36 psl. knygelė „Lietuviškos ir seniausios dainų knygelės“. Joje be liaudies dainų, buvo ir originalios lietuviškos poezijos. Tilžėje veikusi Otto von Mauderode's spaustuvė ją išleido neįtikimai dideliu tokiomis sąlygomis – 2000 egzempliorių tiražu. Ji didelio pasisekimo nesulaukė, nes buvo išspausdinta gotišku šriftu, kurį tuometinės Lietuvos gyventojai sunkiai galėjo įskaityti.
Pasimokęs iš ankstesnės patirties, kitą panašaus pobūdžio knygelę – „Štukaunos dainos nuo žmonelių iš Kalnujų apygardės surinktos“ – M. Jankus išspausdino jau lotyniškomis raidėmis ir 1000 egz. tiražu.
Be jų, Martynas ėmėsi leisti ir laikraščius. Būtent šis veiklos etapas ir žymi leidėjo bei spaustuvininko posūkį į draudžiamą lietuvišką spaudą, kuri per jo gimtuosius Bitėnus pavojingais keliais pasiekdavo visą Lietuvą.
Veikla
XIX a. 9 dešimtmečio pr. užėmė (ir visą gyvenimą tvirtai laikėsi) mažlietuvių visuomenėje tuo metu itin išsiskyrusią aktyvią prolietuvišką poziciją, suartėjo su lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjais Rusijos imperijoje. Už nelegalią arba Vokietijos valdžiai nepriimtiną veiklą buvo bene 40 kartų baustas areštu bei piniginėmis baudomis. Visą turtą ir ūkio pajamas skyrė spaudos leidybai ir platinimui, dėl to tėvas, išpirkęs ūkį už skolas, jį užrašė M. Jankaus vaikams. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Rusijos imperijos kariuomenei įsiveržus į Rytprūsius, 1914 m. gruodžio mėn. su šeima ištremtas į Sibirą, Samaros guberniją. 1918 m. grįžo į tėviškę, įsijungė į prolietuvišką politinę veiklą. Naciams 1939 m. kovo mėn. okupavus Klaipėdos kraštą, pasitraukė į Kauną. 1944 m. grįžo į Bitėnus, bet per Rytprūsių gyventojų evakuaciją buvo priverstas persikelti į Vokietijos gilumą.
Spaudos darbuotojas
1882–1883 m. išleido savo surinktų dainų rinkinius. 1883 m. laikraščio „Aušra“ vienas iniciatorių, rėmė ją lėšomis, rūpinosi administraciniais reikalais, 1884 m. balandžio mėn. – 1885 m. rugpjūčio mėn. nuo Nr.4 iki 8 jo atsakingasis redaktorius. taip pat kartu su J. Mikšu 1884–1885 leido „Aušros kalendorius“. 1886–1887 m. leido ir redagavo laikraštį „Garsas“, 1891–1893 m. pirmojo lietuvių satyrinio laikraščio „Tetutė“, 1892 m. „Naujoji Aušra“, 1894 m. „Lietuviškas darbininkas“, „Ūkininkų prietelius“, 1900–1902 m. „Saulėteka“, 1909–1910 m. „Deinos laps“ redaktorius ir leidėjas. 1889–1892 m. „Varpo“ ir 1890–1905 m. „Ūkininko“ administratorius ir leidėjas.[1]
1889 m. įsigijo spaustuvę Ragainėje, vėliau ją perkėlė į Tilžę, kur ji veikė iki 1892 m. varžytinių. Įsteigė spaustuvę Bitėnuose, kur ji veikė iki 1909 m. varžytinių. Išspausdino 312 knygų ir 15 periodinių leidinių lietuvių ir vokiečių kalbomis.
Savo leistoje periodikoje propagavo Didžiosios ir Mažosios Lietuvos suartėjimo idėją, kuri daugeliui lietuvininkų XIX a. pabaigoje nebuvo priimtina. Todėl Jankaus leidiniai Mažojoje Lietuvoje buvo leidžiami palyginti mažais tiražais ir stokojo populiarumo.
Bitėnuose laikė Didžiojoje Lietuvoje nelegalios lietuvių spaudos sandėlį su „Aušros“ archyvu. Organizavo tos spaudos platinimą bei prekybą. Palaikė spaudos ryšius su JAV lietuviais, latvių, lenkų, gudų tautinio sąjūdžio veikėjais.
Visuomenės veikėjas
Propaguodamas Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kultūrinio suartėjimo idėją, Jankus buvo vienas iš 1885 m. Tilžėje įsteigtos „Birutės“ draugijos – pirmosios pasaulietinės mažlietuvių draugijos – iniciatorių, 1889–1892 m. jos pirmininkas. Vokietijos valdžiai pasikėsinus į lietuvių kalbos viešo vartojimo sferą, kartu su bendraminčiais bandė ginti lietuvninkų kultūrinius interesus. 1890 m. kartu su Jonu Smalakiu ir Dovu Zauniumi įsteigė pirmąją lietuvininkų politinę organizaciją – „Lietuwiszkos Konserwatywų Draugystės Komitetą“, kuris rūpinosi lietuvininkų kandidatų kėlimu rinkimuose į Prūsijos landtagą bei Vokietijos reichstagą.
Per Pirmąjį pasaulinį karą keičiantis geopolitinei situacijai, Jankus tapo politinio Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimo šalininku. 1917 m. Rusijos imperijos lietuvių seime Petrograde jis net paskelbė deklaraciją apie Mažosios Lietuvos norą susijungti su Didžiąja Lietuva, o 1918 m. grįžęs į tėviškę, tapo vienu iš Tilžės akto signatarų. Kaip Lietuvai lojalus mažlietuvių veikėjas, 1920 m. kooptuotas į Lietuvos Tarybą ir dalyvavo propagandinėje veikloje Lietuvai rengiantis jėga užimti Klaipėdos kraštą. 1922 m. pabaigoje Jankus tapo vadinamojo Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, kuris savo veikla maskavo Lietuvos dalyvavimą Klaipėdos sukilime, pirmininku.
Po 1923 m. gyveno savo sodyboje Bitėnuose ir buvo dažnai lankomas kaip krašto įžymybė.
Tarpukario metais dėl tvirtos prolietuviškos pozicijos ir veiklos, skirtos Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimui, buvo pavadintas Mažosios Lietuvos patriarchu.
Bibliografija
Parašė arba parengė 45 knygeles. Daugelyje jų: „Trumpi nusidavimai Prūsų Lietuvos“, 1891 m., „Lietuvininkų bei Lietuvos nusidavimai“, 1897 m. propagavo lietuvių suartėjimo idėjas. Be to paskelbė socialinės ir politinės satyros eilėraščių rinkinėlių. Išleido Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių liaudies dainų rinkinėlių. Bendradarbiavo ir JAV lietuvių spaudoje.
Nuorodos, šaltiniai
- ↑ Domas Kaunas, Algirdas Matulevičius. Martynas Jankus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. - 520 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- P. Alšėnas. Martynas Jankus, Mažosios Lietuvos patriarchas. Toronto, 1967
- Domas Kaunas. Aušrininkas. Vilnius, 1996
- Manfred Klein: Martynas Jankus und das Deutsche Reich http://www.annaberger-annalen.de/jahrbuch/2009/Ausgabe17.htm
- http://lzinios.lt/lzinios/nacionalinisProjektas/legendos/244537