Meilė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Stilizuota širdis – šiuolaikinis meilės simbolis


 Crystal Clear app help index.png  Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones.
Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose.

~

Meilėžmogaus būsena, jausmas, emocijos, elgsena, mintys, suvokimas ir požiūris, viena iš esminių tarpusavio santykius ir savęs suvokimą lemiančių ir apibrėžiančių sąvokų.

Meilė tarp visų žmonijos kultūrinių vertybių užima nepaprastai svarbią vietą. Kiekvienam žmogui būtini kontaktai su kitais žmonėmis[reikalingas šaltinis]. Aukščiausia tokių kontaktų forma yra meilė. Todėl žmogus yra ne tik protaujanti, ne tik dirbanti, bet ir mylinti būtybė'.

Tai žmogaus patyrimo dalis, pasireiškianti viena ar keliomis iš šių formų: prisirišimas, draugystė, artumas, smarkus potraukis, aistra, tarpusavio „chemija“, intymumas, galėjimas pasakoti vardan meilės objekto, nepaaiškinamas panašumo ar ryšio jausmas su meilės objektu, kuriuo gali būti kitas žmogus, gamta, arba abstraktus objektas (tėvynė ir pan.).

Meilės sąvoka skirtingų žmonių ir bendruomenių yra suvokiama ir interpretuojama labai skirtingai. Daugelyje religijų meilės sąvoka išreiškia tikinčiojo ryšį su dievybe ar religiniu mokytoju. Meilė yra viena iš pagrindinių temų mene.

Meilės rūšys

Draugystė – nepaprastai svarbi paskirtis žmonių gyvenime - pasirengimas aukščiausiai žmogiškų ryšių formai - meilei.

Prisirišimas, atsidavimo jausmas – meilė savo tėvams, artimuosius, gimtąjį kraštą, gamtą, daiktus bei reiškinius.

Dažniausiai meilė suprantama kaip ypatingi vyro ir moters santykiai. Vaikino ir merginos, vyro ir žmonos meilė pasireiškia skirtingai. Jeigu mokykloje berniukas ir mergaitė pradeda draugauti ir gerbia vienas kitą, jų draugystė įgyja būtinus bruožus, tai tokia draugystė dažnai perauga į meilę, kurią galima pavadinti ikivedybine. Šiam jausmui būdinga mylimo asmens idealizavimas, noras dėl jo atlikti žygdarbį, pasiaukoti. Susituokus atsiranda santuokinė meilė. Ji turi mažiau romantikos, realesnė. Gimus vaikams, meilė tampa šeimynine, kuri taip pat daugeliu bruožų skiriasi nuo ikivedybinės ir santuokinės.

Sudėtinės meilės dalys

Meilės jausmas yra dvejopas: fizinis ir dvasinis.

Tam tikroje pirmykštės žmonių bendruomenės stadijoje tokios meilės, kaip mes šiandien suprantame, nebuvo[reikalingas šaltinis]. Vyro ir moters santykiai ribojosi tik lytiniu potraukiu ir jo patenkinimu. Ilgainiui visuomenė pradėjo reguliuoti savo narių lytinius santykius. Lytinio potraukio patenkinimą pradedama vis labiau riboti. Atsiranda pirmosios dorovės normos, reguliuojančios lyčių tarpusavio santykius. Juose atsiranda naujas bruožas - sąmoningas partnerio rinkimasis ir asmeniškas prisirišimas prie jo. Pradžioje, renkantis partnerį, didelę įtaką turėjo grožis, išvaizda, kūno sandaros taisyklingumas, jėga, sveikata. Vėliau imta kreipti dėmesį į partnerio dvasines savybes, charakterį, pažiūras. Taip visuomenėje pamažu meilė tapo tiek dvasiniu, tiek ir biologiniu reiškiniu.

Dabartinėje visuomenėje biologinė meilės dalis, lytinis potraukis ir jo patenkinimas, tebeturi didelę reikšmę, be jos meilė neįmanoma[reikalingas šaltinis]. Antra vertus, negalima pateisinti partnerių lytinio suartėjimo, jeigu jų nesieja jokie dvasiniai interesai. Meilė yra savybė, būdinga tik žmogui. Pagrindinis šios savybės bruožas yra tas, kad greta lytinio potraukio ji pagrįsta davasiniu bendrumu.

Meilė ir įsimylėjimas

Laikomasi nuomonės, kad meilė tai gilus, ilgą laiką trunkantis jausmas, o įsimylėjimas - trumpalaikis susižavėjimas ar simpatija. Kaip atskirti šiuos jausmus ir suprasti, kur meilė, o kur įsimylėjimas?

Mokslininkai mano, jog pagrindinis skirtumas tarp meilės ir įsimylėjimo yra tas, kad įsimylėjimas niekuomet neapima visos priešingos lyties asmenybės. Galima įsimylėti plaukus, akis, rankas, figūrą, iškalbą, eleganciją, net visuomeninę padėtį, tačiau apskritai tam žmogui likti abejingam. Tokių atskirų žmogaus savybių „meilė“ yra trumpalaikė ir gali būti vadinama įsimylėjimu.

Įsimylėjimas ypač būdingas paaugliams ir jaunuoliams. Asmenybės vystymuisi jis gali turėi ir teigiamą, ir neigiamą įtaką. Jeigu įsimylimas puikus, tvirtų moralės principų žmogus, o įsimylėjimas yra abipusis, tai praturtina asmenybę. Tokio įsimylėjimo nereikia bijoti nei vengti. Jis sudaro prielaidą abiem įsimylėjusiems dvasiškai turtėti, keistis moralinėmis vertybėmis, vienam kitą papildyti. Gana dažnai toks įsimylėjimas perauga į didelį ilgalaikį jausmą - meilę.

Jei įsimylėjimas vienpusis, meilės objektas neatsako tokiu pat jausmu, tuomet tai gali sietis su dvasinėmis kančiomis, turėti neigiamos įtakos nuotaikai, darbingumui. Dar blogiau, kai meilės objektu tampa nedoras, žemos moralės žmogus. Pavyzdžiui, jauna mergina įsimyli už save vyresnį, meilės reikaluose patyrusį vyriškį, kuris pradeda reikalauti „meilės įrodymų“. Dažnai, tokiu atveju, mergina tampa auka, o jos gyvenimas gali būti sugriautas.

Įsimylėjimui būdingas skubotumas, kaip sakoma, „įsimylėjimas iš pirmo žvilgsnio“. Jei tai palaikoma tikra meile ir pora susituokia, tokia šeima gali būti nelaiminga. Atskirti, kur meilė, o kur trumpalaikis įsimylėjimas, nelengva. Sprendžiant šį klausimą, pirmiausia reikėtų pagalvoti, dėl kokios priežasties mes jį arba ją mylime. Jei atsiranda svarių argumentų, rodančių, kad asmuo vertas meilės, jau galima manyti, kad tai ne laikinas susižavėjimas. Tik laikas parodo ar atitinka abiejų partnerių charakteriai, ar abu turi gerbtinų ir vertinamų savybių. Todėl tikra meilė reikalauja ilgos ir nuoširdžios draugystės, kad galėtų subręsti gilūs ir patvarūs jausmai. Yra sakoma, kad draugystė gali būti be meilės, bet meilė be draugystės - ne.

Meilės laisvė

Daugelyje šalių neliko jokių ekonominių, teisinių, religinių, tautinių apribojimų, varžančių mylinčiųjų santykius. Meilė tapo laisva ir nepriklausoma nuo jokių sąlygų. Tačiau tai negali skatinti dorovės normų nesilaikymo, palaidumo, nesusivaldymo, lengvabūdiškumo. Žmogišką laimę gali patirti tie, kurie sugeba suvaldyti savo instinktus. Tikra meilė pasiekiama ir išsaugoma tik turint tvirtą charakterį, stiprius dorovinius pamatus.

Šiuolaikinis jaunimas kartais mėgsta viešai demonstruoti savo „meilę“ glamonėjimusi, bučiavimusi gatvėse bei kitose viešose vietose. Tačiau toks jaunuolių elgesys parodo ne meilę, o nemokėjimą susivaldyti ir norą pademonstruoti įsivaizduojamą savarankiškumą bei subrendimą, blogą auklėjimą ir žemą elgesio kultūrą.

Meilė ir mokslas

 Gnome-applications-science.svg  Įtariama, kad šiame straipsnyje esama mokslinio naujumo, kuris pageidaujamas moksliniame darbe, bet ne Vikipedijoje.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Meilės sąvoka dažniausiai analizuojama filosofijoje ir religijoje. Dabartiniai tyrinėjimai vyksta psichologijoje, biologijoje, antropologijoje, neuromoksluose, koncentruojamasi daugiausiai į meilės prigimtį bei funkcijas.

Biologiniai sekso modeliai vertina meilę kaip vieną iš žinduolių varomųjų jėgų, panašiai kaip alkį arba troškulį.

Psichologijoje meilė apibrėžiama kaip pažinimo ir socialinis fenomenas. Roberto Sternbergio suformuluota „Trikampė meilės teorija“ teigia, kad meilę sudaro trys skirtingos dalys: artumas (draugystė), įsipareigojimas (tikėjimasis, kad ryšys tęsis) ir aistra (potraukis).

Neuromoksluose tyrimai parodė, kad tuo metu, kai žmogus yra įsimylėjęs, jo smegenyse randama tam tikrų būdingų cheminių medžiagųtestosterono, estrogeno, dopamino, norepinefrino, serotonino, oksitocino, vazopresino. Pvz., hormonų testosterono ir estrogeno padaugėja aistros fazėse, o oksitocinas ir vasopresinas siejamas su tvirtais ir ilgalaikiais santykiais.

Taip pat skaitykite

Nuorodos

Commons-logo.svg.png Vikiteka: Meilė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 104% (+12460-467=11993 wiki spaudos ženklai).