Oda

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Odos sandara: 1. Epitelinės ląstelės, 2. Epidermis, 3. Tikroji oda (derma), 4. Poodis (subcutis)

Oda (lot. cutis) – žmogaus ir gyvūnų kūno paviršiaus dangalas, kuris su specializuotais dariniais – plaukais, nagais ir odos liaukomis – sudaro bendrąją kūno dangą. Bendras žmogaus odos paviršiaus plotas – 1,6 m². Žmogaus oda yra 1,5 mm storio. Kai kuriose vietose (vokų, lytinių organų) ji plonesnė – 0,5 mm, o kitose storesnė (padų) – apie 3 mm. Vaikų oda elastinga, nes joje daug elastinių skaidulų. Ilgaainiui jų kiekis sumažėja – oda pradeda raukšlėtis.

Turinys

Odos sandara

Žmogaus oda sudaryta iš epidermio (epidermis), tikrosios odos (corium, derma) ir poodžio (subcutis, hypoderma). Jie skiriasi ne tik struktūra, bet ir kilme. Epidermis išsivysto iš išorinio gemalinio lapelio – ektodermos, o tikroji oda – iš vidurinio gemalinio lapelio – mezodermos. Epidermis sudarytas iš ragėjančių daugiasluoksnio plokščiojo epitelio ląstelių. Paviršinis jo sluoksnis nuolat pleiskanoja ir atauga. Dėl to epidermis įvairiose kūno dalyse yra nevienodo storio. Vokų ir kapšelio epidermis labai plonas, delnų – storesnis, padų – bene storiausias. Giliau esančios epidermio ląstelėse yra pigmento melanino, nuo kurio priklauso odos splava. Skirtigų žmonių rasių splava priklauso nuo odos pigmento kiekio, kuo pigmento daugiau, tuo oda ir plaukai tamsesni. Įdegus saulėje, epidermyje atsiranda daugiau pigmento, kuris apsaugo gilesnius odos sluoksnius nuo žalingų ultravioletinių spindulių. Rankų ir kojų pirštų odos paviršiaus reljefas – tai tikrosios odos ir antodžio linijų bei vagelių savitas derinys.

Tikrąją odą sudaro jungiamasis audinys, turintis elastinių skaidulų. Tikrosios odos storis – 1-2 mm (plonesnė ji vokų, apyvarpės odos, ir storesnė delnų padų odos), sudaryta iš speninio ir po juo esančio tinklinio sluoksnių. Tarp epidermio ir tikrosios odos yra pamatinė membrana, ji įvairiai įsiterpusi į epidermį, ir formuoja spenelius, jų kiekis priklauso nuo mechaninio poveikio, mažiau spenelių galvos odoje, ryškūs – padų, delnų, kelių, alkūnių srityse. Derma išraizgyta plonyčių kraujagyslių ir kapiliarų, kai kurie speneliai turi nervinių galūnių. Tinkliniame tikrosios odos sluoksnyje yra fibroblastų, makrofagų, riebalinių ląstelių, chromatoforų, melanocitų būna mažai. Tikrojoje odoje yra prakaito ir riebalų liaukos, taip pat jautrios nervų galūnės – receptoriai. Į šį sluoksnį įsiterpęs antodis sudaro plaukų maišelius, kuriuose glūdi plauko pagrindas, prasidedantis sustorėjimu – plauko svogūnėliu.

Gilesnis sluoksnis vadinamas tinkliniu sluoksniu, stratum reticulare, arba tiesiog poodžiu. Jame kaupiasi riebalai, kurie sudaro organizmui termostatines sąlygas. Be to, šie riebalai – tai energetinių medžiagų sankaupa. Kartais šis ląstelynas turi ir mechaninę reikšmę. Įvairiose kūno dalyse jis yra nevienodo storio. Labai storas pilvo, sėdmenų, padų srityse. Kitose kūno vietose paodinio riebalinio ląstelyno storis priklauso nuo amžiaus, lyties, mitybos ir nuo įvairių ligų.

Odos reikšmė

Oda saugo organizmą nuo mechaninių pažeidimų, išorės poveikių, padeda reguliuoti kūno temperatūrą, išskiria vandenį ir katabolizmo produktus. Oda susijusi su imunine sistema, joje yra daug receptorių, todėl svarbi ir kaip jutimo organas.

Žmogaus odoje kaupiasi toksinės medžiagos. Manoma, kad per odos poras organizmas pašalina net 3,5 karto daugiau toksinių medžiagų nei per inkstus ar žarnyną. Pro ją organizmas kvėpuoja. Ypač gerai oda išsivalo pasikaitinus garinėje pirtyje ir išsipėrus vanta.

Odos ligos

Šaltiniai


Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+6943-0=6943 wiki spaudos ženklai).