Oksidentalizmas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Oksidentalizmas (arab. الاستغراب) – kultūrinis nesusikalbėjimas, sekuliarizmas, skirtingos vaizdo kultūros. Šis terminas apibūdina Rytuose kuriamus Vakarų pasaulio įvaizdžius dviem pagrindiniais būdais: 1) Stereotipizuojant ir dehumanizuojant Vakarų pasaulį, įskaitant Europą ir visas anglakalbes valstybes. 2) Pristatant Vakarų kultūrą, ideologijas ir vizijas, kurios vystėsi pačiuose Vakaruose arba kituose regionuose.
Pirmasis oksidentalizmo aiškinimas pabrėžia negatyvų Vakarų įvaizdžio konstravimą. Šis suvokimas beveik išimtinai priklauso Islamiškoms šalims. Antroji prieiga prie oksidentalizmo apima šiek tiek platesnę sferą ir įtraukia abu tiek negatyvųjį, tiek pozityvųjį konstravimą ir Vakarų pasaulio pristatymą. Terminas antrąja prasme naudotas mokslininko James G. Carrier parašytoje knygoje „Occidentalism: Images of the West“, išleistoje 1995 metais bei Ian Buruma bei Avishai Margalit bendraautorių knygoje „Occidentalism: the West in the Eyes of its Enemies“, išleistoje 2004 metais.
Oksidentalizmas yra priešingas terminas orientalizmui – Vakarų stereotipiškui požiūriui į Rytus. Galima teigti, kad dėl skirtingo kultūrų suvokimo ir jų priėmimo kyla galimybė konfliktinei tarpkultūrinei situacijai susikurti ir plėtotis. Todėl suprasti kaip kiti suvokia svetimus yra svarbus taikos palaikymo aspektas.

Oksidentalizmo atsiradimas ir raida

„Kito“ ar „kitų“ idėja yra labai svarbi dalis nustatant ir nurodant savo paties tapatybę. Žmonės įsivaizduoja „kitus“ skirtingais būdais, dažnai juos pristatydami pavojingais priešais.[1] Mitinis mastymas yra gyvybingas šių dienų pasaulyje lygiai taip pat, kaip ir buvo anksčiau. Tokio mąstymo kūrėjai ar turėtojai naudoja skirtingus įrankius įvardinti ir parodyti „kitų“ atskirtį ir blogybes. XVIII–XIX a. plintant imperializmui ir prekybiniams ryšiams tarp Vakarų ir Rytų, atsirado aiškiau suformuluotas modernus Vakarų-Rytų koncepto skirtingumo, savitumo, atskyrimo suvokimas. Šiuo laikotarpiu indų, kinų ir japonų rašytojų bei mokslininkų daug buvo parašyta stereotipizuotais vaizdiniais paremtų įvairių knygų, analizių ir straipsnių.[2] Tuo pačiu metu, Vakarų įtaka politiniams procesams, kultūrai, ekonomikai ir mokslui imta konstruoti pasitelkiant ne tik egzistuojančius bet ir kuriamus geografinius barjerus tarp Vakarų ir Rytų, taip norint dar labiau pabrėžti savo ir svetimo idėjas. XIX amžiaus pabaigoje nemažai Vakarų kultūros tematikų ir meninio vaizdavimo paralelių atsirado Azijos žemyne kuriamo meno ir kultūros spektre, ypatingai daug tokių apraiškų galima matyti Japonijoje. Anglų kalbos žodžiai ir frazeologizmai yra pastebimi japoniškose reklamose ir populiariosios kultūros sklaidoje. Tokių Vakarietiškų kultūros bruožų plitimo ir pritapimo tendencijų Azijos regione procesą galima sieti su to meto Tarptautine sistema ir politika.
Oksidentalizmo apraiškų galima rasti kituose judėjimuose. Pavyzdžiui Izraelio mokslininkas S. Ilan Troenar teigia, kad sionistinis judėjimas gimė kaip sąmoningas Europos ir bendrai Vakarų kultūros atmetimas, modernizuotos hebrajų kultūros kūrimo vardan. Savo knygoje jis rašė, kad sionistai aiškiai save atskyrė nuo gyvenimo tremtyje Europoje, kurį jie paliko praeityje. Savo teiginius jis grindė tuo, kad sionistai iš mirusiųjų atgaivino hebrajų kalbą, iš naujo pajuto savitą identitetą bei sugebėjo atkurti senąją žydų kultūrą.[3] Todėl galima teigti, kad oksidentalizmas reiškiasi per bandymus kurti identitetus ir kultūras atsiribojančias nuo vakarietiškos įtakos. Šio proceso pavyzdžiu taip pat laikytinos „Dvasingosios Azijos“ tautos. Joms vakarų pasaulis yra materialistinis ir nepriimtinas. Tai blogio šaltinis.
Visi šie kuriami įvaizdžiai gali būti suprantami dvejopai. Viena vertus tai tam tikras pasipriešinimas Vakarų kultūros sklaidai. Kita vertus tai parodo galią vakarietiškų modelių ir jų gyvybingumą bei įtakingumą.

Polemika dėl oksidentalizmo

Prieš daugiau nei dešimtmetį palestinietis Edwardas Saidas savo knygoje „Orientalizmas“ sakė, kad neapykanta – tai reakcija į vakarietišką Rytų pasaulio įsivaizdavimą. Jis esąs kerintis, bet neabejotinai atsilikęs nuo Vakarų. 2004 metais profesoriai Ianas Buruma ir Avishai Margalit išleido knygą, kurioje vėl grįžtama prie neapykantos temos. Jie aprašo Artimųjų ir Tolimųjų Rytų maištą prieš kolonijines Europos valstybes. To maišto idėjos ir metodai pasiskolinti iš Vakarų.

Buruma primena, kad XIX a. samurajai, norėdami apginti Japoniją nuo Europos kolonizavimo, sukūrė šiuolaikišką japonų valstybę. Už Europos ribų gyvenantys „Vakarų priešai“ remiasi Vakarų kritikų europiečių argumentais.[4] Buruma ir Margalit teigia, kad toks nacionalistinis ir natyvistinis priešinimasis Vakarams faktiškai atkartoja buvusią reakciją į bandymus implikuoti modernizaciją, kurios šaknys kyla iš tos pačios Vakarų kultūros, tarp tiek utopinių radikalų, tiek nacionalistų konservatorių, kurie supranta ir mato kapitalizmą, liberalizmą ir sekuliarizmą, kaip griaunamąsias jėgas.[5] Jie teigia, kad nors pradžioje reagavimas į Vakarus buvo tarsi tikras ir neapsimestinis susipažinimas su svetima kultūra ir jos priėmimas, daugelis vėlesnių oksidentalizmo apraiškų rodo Rytų intelektualų nusistatymą Vakarietiškoms idėjoms, kaip antai nacionalinės valstybės svarbumas, racionalumo atsisakymas, pabrėžiant dvasinį liberaliųjų demokratijų piliečių nuskurdimą. Savo argumentus autoriai grindžia buvusiai debatais tarp vakarietiškų idėjų skleidėjų ir slavofilų, kurie piką pasiekė XIX a. Rusijoje. Taip pat pabrėžiama, kad panašūs argumentai buvo naudojami sionistų, maoistų, islamistų ir kitų judėjimų.

Visgi šie autoriai susilaukė kritikos dėl nesugebėjimo išlaikyti aukščiausio objektyvumo lygmens ir neišnaudotos progos analizuoti, kodėl kyla toks priešiškas Vakarietiško pasaulio kritikų nusistatymas.[6] Alastair Bonnett griežtai atmeta Burumo ir Margalit analizę pavadindamas ją euro-centristine ir teigia, kad oksidentalizmas kyla iš tarpusavio ryšių palaikomų tarp Vakarietiškų ir joms priešingų intelektualinių tradicijų.[7] Jam nėra svarbus nevakarietiško mentaliteto individų vakarietiškų idėjų išdėstymas ir aiškinimas. Bonnett teigia, kad oksidentalizmas ir Vakarai gali būti suprantami kaip kitų kultūrų atstovų specialiai sukurti terminai. Pagal jį, Vakarų įvaizdžiai yra naudojami ir išplečiami ne tik su neigiamomis aspiracijomis, bet ir su teigiamomis intencijomis tam, kad būtų kuriamas ir stiprinamas ne vakarietiškos tradicijos modernusis pasaulis.[8] Taigi oksidentalizmas gali visame pasaulyje padėti kurti nacionalinius ir etninius identitetus, o ne skatinti konfliktus.

Šaltiniai ir išnašos

  1. Nikolay Aretov What is Occidentalism and does it have ground at our house? Preliminary theses in search of the literary aspects of the issue http://www.bulgc18.com/occidentalism/naretov_en.htm
  2. http://www.prospectmagazine.co.uk/magazine/chinese-adaptations-western-classics-shakespeare-pinter-ibsen-edinburgh-international-festival/#.Ux7cKM7wgeU
  3. Troen, S. Ilan (21 September 2007). „De-Judaizing the Homeland: Academic Politics in Rewriting the History of Palestine“. Israel Affairs 13 (4). doi:10.1080/13537120701445372.
  4. http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110307053405/http://www.culture.lt/7md/?leid_id=623&kas=straipsnis&st_id=3544
  5. Hari, Johann (2004-08-15). „Occidentalism by Ian Buruma & Avishai Margalit – Reviews – Books“. The Independent.
  6. The One Sided Mirror: How Occidentalism Missed The Boat. http://www.dagnyzenovia.net/2013/11/28/the-one-sided-mirror-how-occidentalism-missed-the-boat/
  7. Jul 2, 2005 (2005-07-02). „Asia Times Online :: Middle East News, Iraq, Iran current affairs“
  8. Martin Jacques (2004-09-04). „Review: Occidentalism by Ian Buruma and Avishai Margalit | Books“

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+8566-0=8566 wiki spaudos ženklai).