Honoré de Balzac

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Onorė de Balzakas)
Jump to navigation Jump to search
Onorė de Balzakas
pranc. Onoré de Balzac
250px

Gimė 1799 m. gegužės 20 d.
Tūro mieste, Prancūzijoje
Mirė 1850 m. rugpjūčio 18 d. (51 m.)

Tėvas Bernaras Fransua Balzakas
Motina Lora Salambjė
Sutuoktinis(-ė) Evelina Hanska
Vaikai

Mari diu Frenė, Lionelis Rišardas Gvidobonis – Viskontis


Veikla
prancūzų rašytojas, novelistas. Realizmo pradininkas, vienas žymiausių realistinio romano meistrų Vakarų Europoje.

Vikiteka Honoré de BalzacVikiteka

Onorė de Balzakas (pranc. Honoré de Balzac, 1799 m. gegužės 20 d. Tūro mieste, Prancūzijoje – 1850 m. rugpjūčio 18 d.) – prancūzų rašytojas, novelistas. Realizmo pradininkas, vienas žymiausių realistinio romano meistrų Vakarų Europoje.

O. Balzako geriausias romanas „Žmogiškoji komedija“ yra plačiausia Prancūzijos visuomenės panorama nuo 1815 iki 1848 m.

Biografija[taisyti]

Onorė de Balzako tėvas Bernaras Fransua Balzakas – 53 metų amžiaus buvo Tūro mero pavaduotojas ir prieglaudų valdytojas. Motina Lora Salambjė – 32 metais jaunesnė už vyrą. Tėvai sūnų atidavė auginti žindyvei į Sen Syro kaimą prie Luaros, kur jis išbuvo 4 metus. O. Balzakas niekada nedovanojo motinai, kad ji šitaip nusišalino nuo jo: „Dėl kokios fizinės ar moralinės klaidos motina man yra taip abejinga?“

8 metų buvo atiduotas į Vandomo koledžą, 1814 m. įstojo į Tūro koledžą. Balzakas kentėjo nuo nesąmoningo motinos šykštumo: ji švaistydavo pinigus, o kasdieninėms išlaidoms skaičiuodavo kiekvieną skatiką. Vėliau jaunasis Balzakas atiduotas į Lepitro pensioną. Po to į abato Ganserio pensioną. Galiausiai 1816 m. Balzakas baigė mokslus.

Baigęs mokslus įvairiuose pensionuose įstojo (tėvų pageidavimu) į Teisės fakultetą. Tėvai vylėsi, kad sūnus perims notaro kontorą, kur dirbo. Jaunuolio visai neviliojo teisininko profesija, jis geidė sėkmės, bet ją norėjo pasiekti per literatūrą. Todėl nusprendė tapti literatu. Tėvams nepatiko šis sūnaus sprendimas, bet vis dėlto davė 2 metus literatūriniam talentui išbandyti. Tuomet jis parašė eiliuotą tragediją „Kromvelis”. Deja, iš šeimos pritarimo nesulaukė.

1822 m. pradėjo meilės romaną su Lora de Berni, kuri ateityje bus jam labiausiai atsidavusi draugė ir patarėja visą gyvenimą, padėjusi susiformuoti jo literatūriniam talentui.

Norėdamas užsidirbti pragyvenimui, imasi plunksnos ir parašo pirmuosius nuotykinius romanus Lordo Roonė slapyvardžiu (Onorė analogija). Dirba daug ir sunkiai: parašo po penkis – dešimt romanų per metus. Rašytojas nuolat bando savo sėkmę praturtėti: pasirašo sutartį, kad išleistų Lafonteną ir Moljerą viename tome, įsigyja spaustuvę, įsteigia raidžių liejyklą. Tačiau visi šie sumanymai žlunga. Tai priverčia jį vėl grįžti prie plunksnos. 1829 m. prasideda O. Balzako literatūrinė šlovė. Jis parašo „Šuanus” – pirmąjį romaną, įėjusį į „Žmogiškąją komediją”. Vėliau išspausdinama „Santuokos fiziologija”. Sukuria pirmas apysakas, kurios įeis į „Privataus gyvenimo scenas”. Parašo filosofinį romaną „Šagrenės oda”. 1832 m. ima susirašinėti su svetimšale. Vėliau su ja susipažįsta, tai – Evelina Hanska. Su ja susirašinės visą gyvenimą. 1834 m. gimsta Mari diu Frenė, greičiausiai jo duktė. Parašo pirmas „Paryžiaus gyvenimo scenas”: „Trylikos istoriją”. Po dvejų metų gimsta Lionelis Rišardas Gvidobonis – Viskontis, greičiausiai taip pat O. Balzako sūnus.

1850 m. jis dar vedė ilgai mylėtą moterį, lenkaitę, Eveliną Hanską, bet trumpai su ja pagyveno, nes jau sirgo širdies hipertrofija dėl įtempto darbo (net 16 valandų per dieną). Rašytojas mirė sulaukęs vos 51 metų.

Kūryba[taisyti]

O. Balzakas – žmogus, beveik fanatiškai atsidavęs literatūrai. Nuo jaunystės ligi mirties jis grūmėsi norėdamas įrodyti esąs literatas. Literatūra jam buvo ir gyvenimo tikslas, ir pragyvenimo šaltinis.

Literatūros darbą O. Balzakas pradėjo avantiūriniu ir istoriniu romanu, pasimokydamas iš Valterio Skoto, bet jau apie 1830 m. ėmė juoktis iš romantizmo. Jis pajuto, kad jo romanų sritis – plati gyvenimo tikrovė. Vaizdavo visą ano laiko prancūzų gyvenimą, nieko neužmiršdamas, nieko nepridėdamas ir neidealizuodamas.

Lietuva[taisyti]

Balzakas lankėsi Tauragėje 1843 m. spalio 10 d. Tų metų pavasarį jis buvo atplaukęs į Peterburgą pas grafienę E. Hanską, kurią ketino vesti. Taip ir nesutaręs dėl vedybų, rašytojas rudenį iškeliavo atgal Paryžiun pašto karieta pro Rygą, Tauragę – Baltijos jūra tuo metu buvo audringa ir plaukti laivu prisibijota. Rašytojas Tauragėje sustojo kaip paskutinėje RI stotyje, kur užeigos namuose parašė laišką grafienei. Tauragės kraštotyros muziejuje yra laiško kopija, gauta iš Balzako muziejaus (Paryžius).

Balzako laiškas – vienintelis O. Balzako laiškas rašytas Lietuvoje. Laiškas parašytas 1843 metų spalio 10 d. (pagal senąjį kalendorių – 28 dieną) lenkų grafienei Evelinai Hanskai (Rževutskai). Pirmą kartą lietuviškoje spaudoje paskelbtas 1976 metų vasario mėnesio žurnale „Švyturys“.

Laiško originalas išliko iki mūsų dienų. Jis saugomas O. Balzako gerbėjo grafo Lovenžulio pilyje netoli Paryžiaus. Laiško tekstas atspausdintas knygoje „O. de Balzakas. laiškai madam Hanskai“ (Paryžius, 1968, II t., p. 254–255). Tai 204-tas O. Balzako išlikęs laiškas E. Hanskai.

Kosakovskių giminės archyve taip pat išlikę laiškai Vaitkuškio dvaro grafui ir grafienei, kurių dukterį E. Hanską rašytojas vedė prieš pat mirtį 1850 m.

Lietuvos ir Balzako saitų tyrinėtojos V. Urbonienės nuomone grafienė buvo „Žmogiškosios komedijos“ paskutinio romano veikėjos, lenkų patriotės, Napoleono adjutanto anūkės Vandos prorotipė. Tai galėjo būti suliteratūrintas Kosakovskių istorijos atspindys, kadangi Juozapas Antanas Kosakovskis tikrai buvo Napoleono adjutantas (palaidotas Jonavos bažnyčioje).

Nuorodos[taisyti]

Onorė de Balzako „Žmogiškoji komedija“ prancūzų kalba

Vikicitatos



Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius (+31-0=31 wiki spaudos ženklai).