Panevėžys

Kitos reikšmės – Panevėžys (reikšmės).

Iki XVIII a. Panevėžiu vadintas Sirutiškis.

Kitos reikšmės – Panevėžys (reikšmės).

Panevėžys
Vaizdas:Panevėžys001.JPG
Panevėžys
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3
Respublika:	Lietuva
Apskritis:	Panevėžio apskritis
Savivaldybė:	Panevėžio miesto savivaldybė
Gyventojų:	89 100 (2021 m.)
Plotas:	50,13 km²
Tankumas (2021):	žm./km²
Vietovardžio kirčiavimas (34b kirčiuotė) Vardininkas: Pa­nevėžỹs Kilmininkas: Pãnevėžio Naudininkas: Pãnevėžiui Galininkas: Pãnevėžį Įnagininkas: Pãnevėžiu Vietininkas: Panevėžyjè
Istoriniai pavadinimai
rus. Поневѣжъ
Pašto kodas:	centrinis LT-35001
Filmuota medžiaga.
Vikiteka:	PanevėžysVikiteka

Panevėžys – miestas šiaurės Lietuvoje, Vidurio Lietuvos žemumoje, abipus Nevėžio, 130 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Vienas didžiųjų Lietuvos miestų (penktasis pagal dydį). Panevėžys yra apskrities ir Panevėžio rajono savivaldybės centras, Panevėžio miesto savivaldybė, taip pat Panevėžio ir Velžio seniūnijos centras, Panevėžio vyskupija. Miesto gimtadienis (miesto diena) švenčiama rugsėjo 7 d.

Yra įvairių tikėjimų bažnyčios ir cerkvės, 7 pašto skyriai (centrinis LT-35001). Galinė siaurojo geležinkelio Panevėžys – Anykščiai stotis. Svarbus pramonės ir kultūros centras. Dešiniajame Nevėžio krante yra Panevėžio senamiestis, kairiajame – Naujamiestis, dabartinis miesto centras.

Geografija

Nevėžio senvagė – viena gražiausių Panevėžio miesto vietų.

Apskrities centras Panevėžys yra patogioje geografinėje padėtyje. Čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė „Via Baltica“ magistralė, jungianti su dviejomis Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis – Varšuva (Lenkija) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas (didžioji miesto dalis yra į pietus nuo geležinkelio), veikia trys oro uostai (vienas iš jų privatus), eksploatuojami vietos reikmėms. Apie 6 km į rytus nuo Panevėžio centro yra Pajuosčio aerodromas.

1969 m. vasario 11 d. mieste siautė ilgiausia Lietuvoje stichinė pūga (78 val. 25 min.).

Miesto dalys

• Aukštaičiai
• Klaipėda
• Kniaudiškis
• Lėkiškis
• Molainiai
• Naujamiestis
• Novadolis
• Pagojys
• Pažalvaičiai
• Pilėnai
• Plukiai
• Rožynas
• Savitiškis
• Senamiestis
• Senvagė
• Skaistakalnis
• Smėlynė
• Stetiškiai
• Tulpės
• Žemaičiai

Žiūrėti didesniame žemėlapyje Panevėžys OpenStreetMap žemėlapyje

Panevėžys TSRS topografiniame žemėlapyje.

'00 '10 '20 '30 '40 '50 '60 '70 '80 '90 1800s 1808 1812 1822 1832 1842 1854 1867 1871 1885 1896 1900s 1909 1915 1922 1936 1940 1942 1954 1967 1975 1985 1990 OpenStreetMap

Istorija

Seniausias Panevėžio namas – buvęs Upytės pavieto žemės ir pilies teismo archyvas, pastatytas 1614 m. (Kranto g. 21)

Legenda byloja, kad Ldk Vytautas Didysis, grįždamas iš Žemaitijos į Vilnių, 1414 m., radęs čia senosios lietuvių tikybos šventyklą, tačiau dokumentiškai tai nėra užfiksuota. Istorikai mano, kad miesto teritorijoje žmonės gyveno nuo XV a. vidurio.

Tiksliai galima pasakyti tai, kad Panevėžio vardas paminėtas 1503 m. rugsėjo 7 d., kuomet Ldk Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvens upių pamini Panevėžio vardą (Panevėžio dvaro žemės, buvusios dešiniajame Nevėžio krante, perduodamos Ramygalos parapijai). Šiame sklype dešiniajame Nevėžio krante (1507 m.) pastatyta bažnyčia, o šalia, kaip bažnytinė valda – smuklė, spirito varykla, pirtis. Taip ėmė kurtis Senasis Panevėžys (dabartinis Senamiestis). 1548 m. dvaro žemių patikros rašte, Nevėžio kairiajame krante jau minimas ir Naujasis miestas (dabartinis Naujamiestis). Naujasis Panevėžys, priklausantis didžiojo kunigaikščio dvarui, įsikūrė kairiajame Nevėžio krante ir greitai pralenkė Senąjį.

Miestas pamažu įgavo vis didesnę reikšmę – 1565–1566 m. Lietuvoje vykstant administracinei reformai Panevėžio dvaras tapo Upytės pavieto centru, o 1568 m. iš Krekenavos į Panevėžį atkeliamas pavieto teismas. 1661 m. Senasis Panevėžys gavo turgaus privilegiją. Nuo 1780 m. Senasis ir Naujasis Panevėžys ėmė jungtis, tais metais ėmė kurtis Mikolajavas – gyvenvietė, pavadinta pagal jos savininką M. Tiškevičių. 1791–1792 m. tapo miestu (nors savivalda įvesta, bet nespėtai jai gauti privilegijos).

XIX a. 1-ojoje pusėje Senasis Panevėžys ir Mikolajavas tapo Panevėžio priemiesčiais (galutinai prijungti prie miesto 1915 m.). XIX a. pakankamai ekonomiškai ir politiškai stabiliame, susidarė gana palankios sąlygos ir Panevėžio miesto plėtrai. Tik tris kartus – 1812 m. pražygiuojant Napoleono armijai ir 1831 bei 1863 m. sukilimų metu miestas patyrė žymesnius sukrėtimus, kurių pasekmės buvo greitai likviduotos. 1811 m. Panevėžys rusų valdžios išpirktas iš privataus savininko, tai pagerino jo ekonominę ir politinę padėtį. XIX a. mieste įsikūrė sentikių bendruomenė. 1881 m. miestas nukentėjo nuo didžiulio gaisro. XIX a. pabaigoje miesto raidą paspartino nutiestas geležinkelis Radviliškis–Daugpilis, o 1899 m. ir siaurukas Švenčionėliai–Panevėžys. Tuo metu mieste buvo odos, saldainių, spirito, tabako fabrikėliai.

Pagrindinis tolesnių dviejų miesto istorijos šimtmečių bruožas yra nuolatinis ir greitas augimas, kuris reiškėsi gyventojų skaičiaus didėjimu bei ekonomikos, infrastruktūros, socialinės sferos ir kultūros plėtra. Miestas smarkiai nukentėjo I pasaulinio karo metu, sudegė apie trečdalis miesto. Tarpukariu miestas garsėjo malūnais, pastatyti linų apdirbimo, cukraus ir muilo fabrikai. 1927 m. įsteigta Panevėžio vyskupija. 1944 m. liepos 22 d. Panevėžį užėmė I. Bagramiano vadovaujama sovietų kariuomenė. Tarpukariu mieste veikė pagrindinė Lietuvoje karaimų Panevėžio kenesa.

Po 1945 m. miesto gyvenimą įtakojant komunistų partijai ir sovietinei santvarkai, miestas ėmė plėstis į pramonės centrą. Plėtėsi miesto teritorija, išaugo stambūs gyvenamųjų namų kvartalai. 1955–1965 m. pastatytos autokompresorių, „Ekrano“, kabelių, tiksliosios mechanikos gamyklos, stiklo fabrikas. 7-ajame dešimtmetyje pradėta miesto centrinės dalies rekonstrukcija, sutvarkyta Nevėžio senvagė. Vakarinėje miesto dalyje pastatyti nauji mikrorajonai – Klaipėda (architektės I. Daujotytė, I. Mumšienė, G. Bimbienė), Pilėnai (architektė G. Bilubienė), Kniaudiškiai (architektai V. Andriuška, M. Steponavičius ir kt.), Tulpės (architektai S. Katilius ir N. Garbaliauskienė). Miestas plėtotas pagal 1947, 1962 m. (architektė I. Daujotaitė), 1973 m. (architektas V. Bugailiškis) bendruosius planus.

Stambios pramonės augimas buvo ir iš dalies tebėra miesto gyventojų pasididžiavimo ir bendruomenės integracijos veiksnys. Būtent jis keliems dešimtmečiams tapo panevėžiečių savivokos pagrindu. Greitas miesto augimas ir spartus gyventojų skaičiaus daugėjimas iškėlė daug problemų. Miestas tapo gaminančiu, bet nei projektuojančiu, nei kuriančiu. Nuo ekonomikos ryškiai atsiliko kultūrinės ir socialinės sferų plėtra. Panevėžyje nebuvo įkurta nė viena reikšmingesnė mokslo įstaiga, švietimo sistema per pastaruosius beveik tris šimtus metų netoli tepažengė nuo vidurinio mokslo lygio. Iš kultūros institucijų tik Panevėžio dramos teatras apie du dešimtmečius buvo pasiekęs aukštesnį nei nacionalinis teatras lygį. Miestas neturėjo galimybių suformuoti savo intelektualinio potencialo.

1990 m. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę prasidėjo greitas visuomenės integravimas į šiuolaikinę Europos bendruomenę. Jis vyksta visose – mentaliteto, ekonomikos, papročių, elgesio normų, kultūros ir švietimo modelių sferose. Didžiausias išbandymas teko miesto pramonei, kuri turėjo labai greitai restruktūrizuotis ir prisitaikyti prie postindustrinės visuomenės diktuojamų sąlygų.

1993 m. patvirtintas dabartinis Panevėžio herbas. 2014 m. miestas paskelbtas Lietuvos kultūros sostine.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1554–1556 m.	Upytės valsčius	?
1566–1793 m.	?	Upytės apskrities centras	Trakų vaivadija
1793–1795 m.	?		Upytės vaivadijos centras
1795–1797 m.	?		Vilniaus gubernija
1797–1801 m.	?		Lietuvos gubernija
1801–1831 m.	?		Vilniaus gubernija
1831–1843 m.	?	Panevėžio apskrities centras
1843–1915 m.	?		Kauno gubernija
1915–1918 m.	?		Lietuvos sritis, Oberostas
1919–1946 m.	Panevėžio valsčiaus centras
1946–1950 m.		respublikinio pavaldumo miestas, Panevėžio apskrities centras
1950–1953 m.	?	srities pavaldumo miestas, Panevėžio rajono centras	Šiaulių sritis
1953–1995 m.	Panevėžio apylinkės centras	respublikinio pavaldumo miestas, Panevėžio rajono centras
1995–	Panevėžio seniūnijos ir Velžio seniūnijos centras	Panevėžio miesto savivaldybė, Panevėžio rajono savivaldybės centras	Panevėžio apskrities centras

Pavadinimo kilmė

Miesto vardo kilmė neabejotina – kadangi jis kūrėsi prie Nevėžio upės, todėl ir pavadintas atitinkamai: priešdėlis pa- + upės vardas. Tai yra vandenvardinis vietovardis, o toks vietovių pavadinimų modelis lietuvių kalbai yra labai būdingas, pavyzdžiui, Pagėgiai, Pakruojis, Pasvalys ir kt.

Ekonomika

Malūnas Panevėžyje

Panevėžys – didžiausias Aukštaitijos pramonės centras, turintis įtakos viso regiono plėtrai. Jame 2003 m. buvo pagaminta 5,1 proc. visos Lietuvos pramoninės produkcijos. Išvystyta maisto (miltų, cukraus, pieno, mėsos, aliejaus), tekstilės (linų) pramonė. Svarbiausios įmonės:

• AB „Panevėžio statybos trestas“ – viena didžiausių statybų bendrovių šalyje. Apie 1400 darbuotojų;
• AB „Panevėžio keliai“ – viena didžiausių Panevėžio įmonių. Apie 800 darbuotojų.
• „Kalnapilis“ (nuo 2003 m. veikia kaip AB „Kalnapilio-Tauro grupė“) – alaus darykla. Viena seniausių miesto įmonių (1902 m.);
• UAB „Viking Malt“ – salyklo gamykla;
• AB „Malsena“ – stambi grūdų perdirbimo pramonės įmonė, malūnas;
• UAB „Panevėžio Aurida“ – automobilių kompresorių gamykla;
• AB „Linas“ (nuo 2005 m. veikia su antrine UAB „Linas Nordic“) – lininių tekstilės gaminių gamyba;
• AB „Lietkabelis“ – vienintelė instaliacinių laidų ir kabelių gamykla Baltijos šalyse;
• ir kt.

Didelį vaidmenį Panevėžio ekonomikoje vaidino AB „Ekranas“ – didžiausia kineskopų gamykla Baltijos šalyse. Įmonėje dirbo apie 4000 darbuotojų. 2006 metais bankrutavusi bendrovė pakėlė mieste socialinę įtampą (beveik dvigubai šoktelėjo nedarbo lygis).

Šiuo metu vykdomi stambiausi Panevėžio ekonominiai projektai – plečiamas daugiafunkcinis prekybos ir pramogų kompleksas „Babilonas“, šalia miesto pabaigtas kurti regioninis logistikos centras, pastatytas sporto kompleksas „Cido arena“ ir kt.

Gyventojai

Tautinė sudėtis

Pagal tautinę sudėtį, Panevėžys – vienas lietuviškiausių miestų šalyje. Tautinė gyventojų sudėtis (proc.):

• Lietuvių – 96 %
• Rusų – 2,6 %
• Ukrainiečių – 0,4 %
• Baltarusių – 0,2 %
• Lenkų – 0,2 %
• Romų – 0,14 %
• Žydų – 0,02 %
• Kitų – 0,14 %

Demografinė raida

Pagal 1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis Panevėžyje gyveno 6503 vyrai ir 6465 moterys, iš viso 12 968 gyventojai. Apie pusę gyventojų tuo metu sudarė žydai. Prieš I pasaulinį karą mieste jau gyveno apie 14 000 gyventojų.

Po II pasaulinio karo miesto natūrali raida buvo sutrikdyta. Kaip ir kitur Lietuvoje vyko urbanizacijos procesas, žmonės iš mažesnių miestelių perkelti dirbti į miestuose susitelkusią pramonę.

Panevėžyje formuotas stambus pramonės centras, jame 6-8 dešimtmečiais pastatyta daug stambių pramonės įmonių, todėl čia gyventojų skaičius didėjo itin sparčiai. 1959–1979 metais panevėžiečių padaugėjo nuo 41 100 iki 101 500, tai yra, per 20 metų jų padaugėjo 2,4 karto. Populiacijos augimo tempai išliko aukšti ir 1979–1990 m., kai gyventojų padaugėjo dar 1,28 karto, jų skaičius pasiekė 130 000. Vėliau dėl emigracijos, gyventojų skaičius šiek tiek sumažėjo.

Demografinė raida tarp 1804 m. ir 2021 m.
1804 m.	1823 m.	1833 m.	1857 m.	1865 m.	1887 m.	1897 m.sur.	1898 m.
800	2 000	3 700	5 908	8 071	8 071	12 968	13 044
1923 m.sur.	1931 m.	1939 m.	1945 m.	1959 m.sur.	1967 m.	1970 m.sur.	1979 m.sur.
19 197	20 562	26 653	12 000	41 100	64 700	74 497	102 303
1981 m.	1986 m.	1989 m.sur.	2001 m.sur.	2006 m.	2007 m.	2008 m.	2009 m.
106 500	118 900	126 483	119 749	115 315	114 582	113 653	112 619
2010 m.	2011 m.sur.	2011 m.sur.	2021 m.	-	-	-	-
111 959	109 034	99 690	89 100	-	-	-	-
Demografinės raidos histograma 25 000 50 000 75 000 100 000 125 000 150 000 1804 1823 1833 1857 1865 1887 1897 1898 1923 1931 1939 1945 1959 1967 1970 1979 1981 1986 1989 2001 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2011 2021

Žymūs žmonės

• knygnešys Juozas Milašiūnas (1852–1943)
• žydų rašytojas Dovydas Apothekeris (1855–1911)
• vargonų meistras Martynas Masalskis (1858–1954)
• visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943), gyvenusi Panevėžyje 1932–1943 m. Jos name įkurtas muziejus.
• visuomenės veikėjas Antanas Smilga (1865–1920)
• gydytojas Andrius Domaševičius (1865–1935)
• knygnešys Jokūbas Daumantas (1876–1924)
• Baltarusijos Mokslų Akademijos įkūrėjas, kalbininkas Stepanas Nekraševičius (1883–1937)
• kalbininkas, vertėjas Juozas Balčikonis (1885–1969)
• vaikų poetas, pedagogas, vertėjas, sodininkas, Meno kuopos įkūrėjas Matas Grigonis (1889–1971)
• teatro režisierius Juozas Miltinis (1907–1994)
• teatro, kino, televizijos aktorius ir režisierius Donatas Banionis (1924–)
• lenkų poetas, vertėjas Zigmundas Lavrinovičius (1925–1987)
• fizikas, prof. Vladas Vanagas (1930–1990)
• žurnalistas ir politikos veikėjas Algimantas Čekuolis (1931–)
• Stanislovas Kuzma (1947–2012), skulptorius
• rusų istorikas Aleksandras Nazarenko (1948–)
• krepšininkas ir krepšinio treneris Jonas Kazlauskas (1954–)
• poetas, eseistas Vaidotas Daunys (1958–1995)
• krepšininkas Mindaugas Lukauskis (1979–)
• triatlonininkas, politinis bei visuomenės veikėjas Vidmantas Urbonas (1958–)
• režisierius, politikas Julius Dautartas (1953–)
• rašytojas Jonas Biliūnas, gyveno Panevėžyje
• poetė Salomėja Nėris, 1935–1936 m. mokytojavo Panevėžio gimnazijoje

Architektūra ir kultūra

Panevėžio katedra

Panevėžio centre, kairiajame Nevėžio krante yra Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra (pastatyta 1929 m.), Panevėžio Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčia (pastatyta 1803 m.; buvęs pijorų, o vėliau – marijonų vienuolynas), Panevėžio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia (1939 m.), Panevėžio Viešpaties Prisikėlimo cerkvė (šalia – stačiatikių kapinės), Panevėžio sentikių cerkvė, Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1854 m.), Panevėžio evangelikų reformatų bažnyčia. Dešiniajame krante – Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1885 m.) ir senosios miesto kapinės. 2001 m. pastatyta Panevėžio Naujoji apaštalų bažnyčia. Kairiajame Nevėžio krante yra pramonės zona, susiklosčiusi XIX a.

Mieste veikia keli teatrai (žymiausias – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, įkurtas 1925 m.), taip pat vienintelis Lietuvoje Lėlių vežimo teatras, meno galerijos. Prie Nevėžio senvagės yra dekoratyvinių skulptūrų skveras. Yra kraštotyros, pasipriešinimo sovietinei okupacijai muziejai. Išlikę tarpukario banko rūmai (architektas M. Songaila, skulptorius Juozas Zikaras).

Prie miesto fontano stovi Ldk Aleksandro paminklas (2003 m.; skulptorius Stanislovas Kuzma). Mieste yra rajoninė ligoninė, integruotų sveikatos paslaugų centras, miesto centre – infekcinių ligų ligoninė. Panevėžio ješiva buvo įkurta Panevėžyje, bet buvo perkelta ir dabar yra Bnei Brako mieste Izraelyje. Prie ligoninės pastato (pastatytas 1937 m.; architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis) stovi paminklas sovietų nukankintiems gydytojams atminti (skulptorius Bernardas Bučas; paminklas pastatytas 1943 m., baigiantis II pasauliniam karui paslėtas, 1988 m. atstatytas).

Švietimo ir ugdymo įstaigos

J. Balčikonio gimnazija

Bibliotekos:

• Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka
• Panevėžio rajono biblioteka

Bendrojo lavinimo mokyklos žr. Kategorija:Panevėžio mokyklos.

Kitos mokyklos:

• Panevėžio pradinė mokykla
• „Linelio“ specialioji mokykla-darželis

Sportas

Futbolas

• Futbolas Panevėžyje

Dviračių sportas

2012 m. Panevėžyje vyks Europos treko čempionatas.

Miestų partnerystė

Panevėžio miestai-partneriai:

Miestas	Šalis
Liunenas	Vokietija
Kalmaras	Švedija
Gusas	Nyderlandai
Liublinas	Lenkija
Koldingas	Danija
Mytiščiai	Rusija
Kaliningradas	Rusija
Gabrovas	Bulgarija
Rakverė	Estija

Susisiekimas

Viešasis transportas

Panevėžio viešąjį transportą sudaro autobusai ir maršrutiniai taksi bei jų maršrutų tinklas mieste ir už jo ribų.

Miesto maršrutai. Mieste yra 16 autobusų maršrutų, kuriuos aptarnauja UAB „Panevėžio autobusų parkas“. Dar keliolikoje maršrutų kursuoja mikroautobusai – maršrutiniai taksi, priklausantys privatiems vežėjams.

Tarpmiestiniai ir tarptautiniai maršrutai. Mieste jie kertasi Panevėžio autobusų stotyje, įkurtoje Savanorių aikštėje, šalia centro. Maršrutai aptarnaujami UAB „Panevėžio autobusų parkas“ ir kitų vežėjų.

Geležinkeliai

Panevėžys, buvęs žymus geležinkelio mazgas XX a., dalį svarbos prarado – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sumažėjo traukinių maršrutų, kertančių miestą. Panevėžio geležinkelio stotis veikia S. Kerbedžio gatvėje.

Pirmoji plačiojo geležinkelio linija Panevėžį pasiekė 1873 m. – buvo nutiestas Radviliškio – Daugpilio geležinkelis. Pirmoji siaurojo geležinkelio juosta nutiesta 1899 m. iš Panevėžio į Švenčionėlius.

Geležinkelio ruožas

Gustonys Panevėžys Kaubariškis Taruškos

Šaltiniai

• Panevėžys. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. II (L–Ž). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. – 502 psl.
• Panevėžys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. - 295 psl.
• Panevėžys. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas. - 441 psl.
• Panevėžys. Mūsų Lietuva, T. 2. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. - 556 psl.
• Поневѣжъ. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 182 psl. (rus.)
• Oficialus miesto puslapis
• Panevėžio krašto naujienos
• Panevėžio istorija
• Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m. (sud. Algis Kasperavičius, Kęstutis Gudas). – Panevėžys: Nevėžio spaustuvė, 2003. – 735 p.: iliustr. – ISBN 9955-450-54-1
• Panevėžys: miestas, kuriame gyvenu (tekstas Virginijos Januševičienės). – Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2004. – 20 p.: iliustr. – ISBN 9986-31-118-7
• Panevėžio menininkų portretas: Panevėžio miesto fotografų fotografijų albumas (sud. Marija Čičirkienė). – Panevėžys: Panevėžio fotografijos galerija, 2004. – 83 p.: iliustr. – ISBN 9955-9745-0-8
• Panevėžys – mažasis didmiestis: albumas (nuotraukos Evaldo Ivanausko, Alvydo Ivoškaus, Aido Markevičiaus, Astos Radvenskienės). – Panevėžys: Amalkeros leidyba, 2006. – 48 p.: iliustr. – ISBN 9955-659-17-3
• Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija (sud. Liudvika Knizikevičienė). – Panevėžys: Panevėžio bendruomenė „Senamiestietis“, 2007. – 318 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9992-0-1
• Panevėžio medicinos istorija (sud. Liudvika Knizikevičienė). – Panevėžys: ARG ofsetas, 2010. – 256 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-741-28-2