Paranoja

Paranoja (paránoia, graikų kalba parà = šalia, greta ir noûs = protas) – persekiojimo iliuzija, manija, kuri nelaikoma atskira liga, o tik tam tikrų psichinių sutrikimų simptomu (neurozė, psichozė, alkohol. delyras).

Istorija

Jau Zigmundas Froidas tyrė paranojos atvejus. Paranoja anksčiau buvo vadinamas bendro pobūdžio psichikos sutrikimas arba parafrenija (paranoidinės šizofrenijos) vystymosi forma. Paranoja sergantis žmogus vadinamas „paranoiku“.

Priežastys ir simptomai

Paranoja gali atsirasti kaip somatinių, neurologinių ir/arba psichinių ligų pasekmė. Tokių ligų pavyzdžiai:

• Alzhaimerio liga,
• Schizofrenija,
• Smegenų veiklos sutrikimai, sužalojimai, atsiradę dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotikais.

Pacientas jaučiasi persekiojamas. Paranoidinė asmenybė dažnai tvirtai tiki, kad kiti žmonės bet kokiomis priemonėmis siekia jį apgauti, įžeisti, sužaloti ar netgi užmušti. Žmogus dažnai tokius teiginius paremia „įrodymais“, kurie jam atrodo visiškai įtikinami, nors kitiems asmenims nieko nepasakantys. Tokie įsitikinimai gali būti kokios nors manijos požymiai. Paciento neįmanoma perkalbėti, kitų asmenų pateikiami racionalūs argumentai ir bandymai įtikinti neduoda jokių vaisingų rezultatų.

Manija laikoma tik pagrindinės ligos simptomu, todėl sutrikimas gali būti pašalintas tik terapijos pagalba – psichoterapija, medikamentinis gydymas ar net operacijos.

Paranojos objektas

Persekiojimo manijos objektas kiekvienu atveju yra individualus. Dažnai preziumuojamas spec. tarnybų įsikišimas. Esant politinio režimo kaitai (pvz., po Antrojo pasaulinio karo, esant okupacijai, prieš ją bei po jos, pasikeitus valstybinei santvarkai) gali pasikeisti ir atitinkamas persekiojantis subjektas (pvz., KGB, GRU, VSD).

Socialinės psichologijos modelis

Maksas Vertheimeris, geštaltinės teorijos pagrindėjas, kartu su vokiečių psichiatru Heinrichu Šulte pasiūlė socialpsichologinį modelį, taikytiną paranojos sampratai.

Remiantis juo, paranoją reikia traktuoti kaip tam tikrą santykių manijos formą – žmogus, kuriam nepavyksta būti kieno nors (pvz., socialinės grupės, „mes“) dalimi, ir kai šio atotrūkio tarp savęs bei kitų jis negali pakęsti, žmogus (tarsi gelbėdamasis) „nutiesia“ sąlyginį tiltą (loginę, psichologinę - socialinę jungtį), kuri riša atitinkamus asmenis, jų grupę („mes“), susidarančią persekiojamųjų ir persekiotojų santykyje – „mes“ ir „jie“ (persekiotojai).

Todėl visų pirma bet kurios terapijos ar jos formos taikymo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo harmoningų asmenybės socialinių santykių atkūrimo, pusiausvyros atstatymo žmogaus (darbo, veiklos, socialinėje ir kitokioje) aplinkoje.

Paranoja mene

Nepaisant paranojos kaip ligos, persekiojimo manija dažnai būna komiško scenarijaus TV filmų siužetų, įvairių žaidimų, sąmokslo teorijų elementas. Grožinėje literatūroje paranojos tema taip pat populiari. Endriu Grove, Intel steigėjas, vieną savo publikacijų pavadino Only the paranoid survive (liet.: Išgyvena tik paranoikai).

Taip pat skaitykite

• Paranoidinis asmenybės sutrikimas

Nuorodos

• Psichozės chronologija (vok.)

Literatūra

• Freeman, D. & Garety, P.A. (2004) Paranoia: The Psychology of Persecutory Delusions. Hove: Psychology Press. ISBN 1-84169-522-X
• Kantor, Martin. (2004) Understanding Paranoia: A Guide for Professionals, Families, and Sufferers. Westport: Praeger Press. ISBN 0-275-98152-5
• Munro, A. (1999) Delusional disorder. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 0-521-58180-X
• Sims, A. (2002) Symptoms in the mind: An introduction to descriptive psychopathology (3rd edition). Edinburgh: Elsevier Science Ltd. ISBN 0-7020-2627-1.