Petras Paltarokas

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Petras Paltarokas
    Art.kpt. Petras Paltarokas-Algimantas (1908-1988).jpg

    Gimė 1908 m. birželio 27 d.
    Joniškėlio parapijoje, Vienžindžių kaime.
    Mirė 1988 m. (~80 m.)
    Kaune

    Tėvas Mikalojus Paltarokas
    Motina Elžbieta Pažemeckaitė
    Sutuoktinis(-ė) Sofija Račytė
    Elena Virbickaitė

    Veikla
    Lietuvos kariuomenės karininkas

    Išsilavinimas 1929 m. Linkuvos gimnazija
    Alma mater Kauno Karo akademija


    Artilerijos kapitonas Petras Paltarokas-Algimantas (1908 m. birželio 27 d.- 1988) gimė Joniškėlio parapijoje, Vienžindžių kaime. – Lietuvos kariuomenės karininkas.

    Gyvenimo kelias

    Tėvai Mikalojus ir Elžbieta Pažemeckaitė Paltarokai Skrebotiškio valsčiaus valstiečiai. Dėl neeilinių gabumų mokslams mokėsi Linkuvos gimnazijoje. Joje P.Paltarokas susidomėjo karo mokslais ir tapo Lietuvos šaulių sąjungos nariu.

    1929 m. baigęs Linkuvos gimnaziją su pagyrimu įstojo į Kauno karo mokyklą, kur gavo artilerijos leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas į Lietuvos kariuomenės štabą. Po kurio laiko dėl pavyzdingo elgesio, gabumų bei anglų, vokiečių, prancūzų ir rusų kalbų mokėjimo gavo artilerijos kapitono laipsnį, o 1937 m. išvyko specializuotis į Fontainbleau Artilerijos Akademiją. Gresiant pirmajai Lietuvos okupacijai Petras Paltarokas gavo įsakymą grįžti į Lietuvą ir, atsisakęs prancūzų pasiūlymo tapti majoru, su bendraminčiais karininkais grįžo į Lietuvą.

    Juozas Treška buvo savanoris. Slapstėsi kur tik įmanoma. Lindėjo laukuose sustatytose gubose. Paskui atėjo pas seserį į Laborų kaimą ir čia jų troboje po krosnimi įsirengė slėptuvę arba, bunkerį. Tam buvo išimtos kelios grindų lentos, šalia krosnies sienos ir po krosnimi ir iškasta nemaža duobė. Sulindus į slėptuvę, vėl būdavo uždedamos lentos šalia krosnies iki sienos ir po krosnimi bei uždedami namų apyvokos rakandai, indas su žibalu, kuriuo vis apšlakstydavo grindis, kad nieko neužuostų enkavedistų šunys.

    Pas Juozėnus atėjo ir daugiau partizanų. Tai linkuvis Gairionis, Prikockis, Lietuvos kariuomenės karininkas artilerijos kapitonas Petras Paltarokas ir kt. P.Paltarokas buvo vedęs Laborų ūkininko Petro Račio dukterį Sofiją. Sofija Paltarokienė su dukrele 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

    Vokiečių okupacijos metais Petras Paltarokas gyveno Pakruojyje, dirbo žydų Maizelių malūno ir prie jos buvusios lentpjūvės direktoriumi. Artėjant antrajai sovietinei Lietuvos okupacijai Paltarokas mainė miltus į vokiškus ginklus, ruošėsi gintis nuo „raudonojo maro“, išlydėjo savo šeimą į vakarus ir galiausiai pasitraukė į mišką.

    1944 m. nepasitraukęs iš Lietuvos, Paltarokas 1945 m. buvo Šiaulių apskrities Pakruojo ir Lygumų, Joniškio apskrities – Linkuvos, Biržų apskrities – Vaškų ir Joniškėlio valsčiuose partizanų Vėtros būrio vadas, vienijo apie 50 kovotojų. Kai raudonosios armijos frontas buvo ties Šiauliais, būrio vadas sužinojo, jog 16-tos Lietuviškos divizijos sudėtyje yra jo prieškario draugas, pulkininkas Simonavičius, kuris vadovavo artilerijos pulkui. Su ryšininkų pagalba buvo susitarta, jog Simonavičius atsiųs iš Šiaulių fronto įvairios ginkluotės. Pažadas buvo įvykdytas.

    1945 m. kovą rinktinės štabas iš vieno enkavedisto gavo žinią, jog yra rengiamasi partizanų puolimui prie Girelės, Joniškėlio valsčiuje. Atremti šį puolimą apie 200 partizanų rengėsi itin kruopščiai ir tai pasiteisino – penktadienį prieš šv. Velykas anksti ryte prasidėjo puolimas, kuris tęsėsi iki pat vakaro ir sovietams buvo nesėkmingas. Kitą rytą okupantų kariai vėl užgriuvo pamiškę, tačiau partizanų jau neberado – šie buvo pabėgę, nes dėl ribotų šaudmenų atsargų rizikuota pralaimėti. Šis mūšis yra įvardijamas kaip vienas sėkmingiausių tiesioginių mūšių tarp partizanų ir sovietų kariuomenės, nes priešo karių žuvo daugybė, o iš partizanų pusės – tik du latviai.

    Taip pat kaip vienas sėkmingesnių mūšių yra aprašomas 1945 m. balandį vykęs Paežerių mūšis, kuomet Paltaroko būriui pavyko prasiveržti iš stribų ir NKVD padalinio apsupties.

    Tačiau Petras Paltarokas greitai suprato, jog sulaukti naujo karo bei išvadavimo yra nerealu, svarbiausios Teherano, Jaltos ir Postdamo konferencijos jau įvyko ir Europos įtakos sferos jau buvo pasidalintos, o okupantui pasipriešinti partizanai yra tiesiog per silpni. Todėl savo būriui vadas patarė (ne įsakė) įsigyti fiktyvius asmens dokumentus ir vykti kuo toliau nuo gyvenamosios vietos. Dauguma jo rinktinės narių šį pasiūlymą sutiko nepalankiai, kiti priėmė tai kaip išdavystę.

    Nėra žinoma, kada tiksliai P.Paltarokas pasitraukė iš kovos – vieni mano, jog 1944 m. gruodį, kiti, jog 1945 m. liepą, yra tvirtinančių, jog paskutiniai paliepimai buvo pasiųsti 1946 m. pavasarį, bet jau ne kaip nuolatinio būrio vado, o, veikiau, specialiojo ryšininko. Vado pareigas Linkuvoje Paltarokas 1945 m. gegužę pavedė Motiejui Beleckui, o pats galėjo tapti didesnės, 5 partizanų grupių rinktinės vadu, LLA paliepimu, tačiau, bet kokiu atveju, greitai iš kovos pasitraukė.

    Po pasitraukimo iš atviros partizaninės kovos Petras Paltarokas Rūko arba Ruokio pavarde apsistojo Rygoje, kur ketino gauti naujus dokumentus ir pasitraukti į vakarus, tačiau to padaryti nespėjo. 1947 m. pavasarį Rygos turguje jį atpažino iš Linkuvos kilę KGB agentai ir jis buvo čekistų areštuotas, ketino perkąsti mirtiną ampulę, tačiau ja pasinaudoti nespėjo. Parvežtas į Lietuvą, buvo kankinamas Vilniuje, Lukiškėse ir NKVD požemiuose apie pusmetį. 1947 m. gruodžio 9 d. buvo nuteistas pagal BK 58 straipsnį 25 metams be teisės sugrįžti į Lietuvą. Jo bausmė niekada nebuvo sutrumpinta ir būtent tiek metų jis ir išbuvo vienose ar kitose kalinimo vietose: Vilniaus rusų stovykloje, Krasnojarsko, Mordavijos, Norilsko, Vichorevkos lageriuose, daugybėje kalėjimų. Juose jis nebuvo organizuojamų akcijų, streikų ir protestų pagrindinis organizatorius, bet visada dalyvavo juose, o kaip iškilios ir neperauklėjamos sielos asmenybė buvo vadinamas itin pavojingu politiniu kaliniu ir baudžiamas griežčiausiai.

    Nors, pagal teismo nuosprendį Petrui Paltarokui nebuvo leista grįžti į Lietuvą, tačiau 1972 m. vasarą jis, pasenęs ir ligotas, vis tik sugrįžo ir gyveno pas Povilo Pečiulaičio seserį. Ten bandė susisiekti su savo šeima, tačiau jam nepavyko, buvo gauta žinių, jog jo šeima su juo bendrauti nebenori. Tai jį labai palaužė emociškai. Vėliau sovietų valdžia matydama Lietuvos visuomenės reiškiamą palaikymą politiniams kaliniams, ėmė jam trukdyti – išsiuntė į Prūsiją, o jo pasą išregistravo ir neleido grįžti į tėvynę, tačiau paskutinius savo gyvenimo metus Petras, jau po širdies priepuolio, slaptai praleido pas savo antrąją žmoną Eleną.

    Mirė 1988 m. rugpjūčio 24 d. nuo infarkto, sakydamas kalbą mirusiam broliui kalbą kapinėse. Jo paskutiniai žodžiai buvo: „Mylėkim Tėvynę“.

    Prisiminimai

    Pas Juozėnus atėjo ir daugiau partizanų. Tai linkuvis Gairionis, Prikockis, Lietuvos kariuomenės karininkas artilerijos kapitonas Petras Paltarokas ir kt. P.Paltarokas buvo vedęs Laborų ūkininko Petro Račio dukterį Sofiją. Sofija Paltarokienė su dukrele 1944 m. pasitraukė į Vakarus.

    Kadangi Petro Juozėno sodyba stovėjo aukštoje vietoje, nuo namų buvo galima plačiai apžvelgti visą apylinkę. Be troboje buvusios slėptuvės, buvo dar trys slėptuvės lauke. Viena buvo iškasta sode, antra klojime, o trečia - prie didelės šiaudų stirtos, stovėjusios šalia tvarto, kuris buvo po vienu stogu su daržine. Dieną besislapstantieji išlįsdavo lauk iš slėptuvių ir dairydavosi į visas puses, ar neateina kareiviai. Sodyboje buvo du pikti šunys, kurie savo lojimu perspėdavo apie pašalinius asmenis. Bet Juozėnams buvo daug baugių, nervus alinančių minučių. Kartą enkavedistų būrys atėjo į kiemą, jų karininkas užlipo ant stirtos ir su žiūronais žvalgėsi aplinkui, tuo metu šalia stirtos slėptuvėje kiūtojo partizanai. Kita kartą Petras Juozėnas pamatė, kareiviai vasarojuje esančia vagele eina tiesiai į slėptuvę. Jis skubiai nuėjo jų pasitikti, priekaištaudamas jiems, kad turįs valstybei duoti grūdų, o šie juos trypia kojomis. Kareiviai jo paklausė ir pasuko į netoliese esantį kelią. Ne sykį Juozėnas nuo kratų gelbėjo ir tinkamu momentu pakištas alaus ąsotis su užkanda. Stasys Vilimas, Juozėnų žentas (vedė Genovaitę Juozėnaitę) teigia, kad uošvio sodyboje buvo įsteigtas kpt. P.Paltaroko pogrindinis štabas. Po kelių metų P.Paltarokas, jį susekus sovietiniams saugumiečiams, buvo suimtas Rygoje (1947 m. pabaigoje). Buvo tardomas Šiauliuose ir Vilniuje, vėliau kilojamas iš lagerio į lagerį, nes buvo laikoma, kad jis agituoja kalinius. teko jam pabuvoti Smolenske, Vorkutoje, Krasnojarske, Norilske, ilgiausiai – Mordovijoje. Grįžęs iš tremties vedė Eleną Virbickaitę, kilusią iš Blekonių kaimo, gyveno Kaune, kur ir palaidotas.


    ARTILERIJOS KAPITONAS PETRAS PALTAROKAS - ALGIMANTAS (1908 – 1988)

    Zita Buržaitė-Vėžienė Ką papasakotų paminkliniai akmenys 233-252, 254-266 psl.


    PETRAS PALTAROKAS gimė 1908 m. birželio 29 d. Joniškėlio valsčiaus Vienžindžių kaime ūkininkų Onos ir Mykolo Paltarokų šeimoje, kurioje augo dar du Petro broliai: Juozas ir Povilas ir sesuo Elzbieta. Pastebėję neeilinius sūnaus gabumus, tėvai nutarė Petrą leisti į mokslus.


    Artilerijos kapitonas Petras Paltarokas-Algimantas (1908-1988)

    Besimokydamas Linkuvos gimnazijoje, Petras Paltarokas tampa šauliu ir susidomi karo mokslais. O tėvai svajojo, kad jų sūnus taptų kunigu. Tačiau Petras tam neturėjo pašaukimo.

    1929 m. baigęs Linkuvos gimnaziją (V-oji laida) su pagyrimu, jis įstojo į Kauno karo mokyklą.

    Sėkmingai ją baigęs, Petras Paltarokas gavo artilerijos leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas į Lietuvos kariuomenės štabą. Po kurio laiko kaip pavyzdingo elgesio, gabus, sumanus karininkas, mokantis anglų, vokiečių, prancūzų ir rusų kalbas, gavo artilerijos kapitono laipsnį, o 1937 m. pasiunčiamas specializuotis į Fontainbleau Artilerijos Akademiją Prancūzijoje, kur išvyksta su žmona Sofija Račyte, kilusia iš Linkuvos parapijos Laborų k. (Pakruojo r.).

    O aplink Lietuvą jau telkėsi karo debesys. 1940 m. pagal slaptą Molotov’o-Ribbentrop’o suokalbį Lietuvos likimas jau buvo nulemtas.

    Kapitonas Petras Paltarokas gauna įsakymą grįžti į Tėvynę. Prancūzai siūlė jam suteikti majoro laipsnį ir tarnybą jų kariuomenėje. Paltarokas atsisakė. “Aš Lietuvos kariuomenės karininkas - privalėjau paklusti įsakymui”, - vėliau pasakys Petras.

    Nuotrauka iš psl. 232: joje yra kryžius su užrašu: „Prie šio bunkerio 1951 05 21 rusų apsupti žuvo PETRAS JURKŠAITIS – BERŽAS ir JULIJONAS BŪTĖNAS – STĖVĖ“. Ir dar užrašas po nuotrauka: „Rūdiškio Lekėčio miškas.“.

    Sugrįžęs į Lietuvą, tęsė tarnybą jau rusų kontroliuojamoje Lietuvos kariuomenėje.

    1941 m. birželio 22 d. vokiečiams puolant Lietuvos okupantus rusus, kapitonas Petras Paltarokas su bendraminčiais karininkais (visi jie su sovietų čekistų apsauga buvo varomi Rytų link) sėkmingai pabėgo į Lietuvą.

    1941 m. liepos mėnesį Lietuva buvo jau vokiečių rankose, - prisimena Petras Glinskis. - Aš, kaipo Paltarokų giminaitis, pirmą sykį pamačiau kapitoną Petrą. Tuo metu man buvo 13 metų. Jis man padarė didelį teigiamą įspūdį. Aukštas, lieknas, geltonplaukis... Mokantis daugybę kalbų, labai apsiskaitęs...

    Vokiečių okupacijos metais Petras Paltarokas gyveno Pakruojo mieste. Dirbo buvusio žydų Maizelių malūno ir prie jo buvusios lentpjūvės direktoriumi.

    Artėjant antrai sovietų invazijai, pagal paties Petro pasakojimą, buvo ruošiamasi priešintis “raudonajam marui”. Tuo tikslu kapitonas, laisvai mokantis kalbėti vokiškai, užmezgė ryšius su vokiečiais ir miltus mainė į vokiškus ginklus. Subūręs apie 40 vietinių vyrų, kurie, dar vokiečiams šeimininkaujant, davė priesaiką kovoti prieš bolševizmą kad ir partizaninį karą. Kad nuo bolševikų nenukentėtų žmona su dvejų metukų dukrele Birute, Petras jas išlydėjo į Vakarus su atsitraukiančiais vokiečiais, o pats su savo vyrais, rusams įžengus į Šiaulių apskritį, pasitraukė į mišką. 1945 m. prie jų prisijungė ir kiti partizanų būriai iš Pakruojo, Žeimelio, Pašvitinio bei Joniškėlio apylinkių. 1944-1945 m. partizanų branduolys bazavosi Joniškėlio Girelėje. Junginys pasivadino ALGIMANTO rinktine (Petro slapyvardis buvo ALGIMANTAS).

    Frontui apsistojus prie Šiaulių, rinktinės vadas ALGIMANTAS sužinojo, kad 16-tos Lietuviškos divizijos sudėtyje yra jo prieškario kariuomenės draugas pulkininkas Simonavičius, vadovaująs artilerijos pulkui. Ryšininkų padedami, buvę draugai susitiko ir sutarė, kad Simonavičius nuo Šiaulių fronto atsiųs keletą študebekerių ginkluotės. Įvairi ginkluotė neužilgo buvo gauta.

    1945 m. kovo mėnesį rinktinės štabas gavo žinią, kad rusų garnizonas ruošiasi puolimui (informuodavo vienas enkavedistas). Puolimui atremti partizanai labai kruopščiai ruošėsi. Dalis kulkosvaidžių buvo patalpinta pamiškės medžiuose įrengtose pozicijose. Prieš šv. Velykas, penktadienį, prie Girelės miško atvažiavo apie 40 amerikietiškų automašinų - študebekerių su rusų kariais. Mūšis prasidėjo anksti. Raudonarmiečiai tikėjosi lengvai įveikti partizanus. Apsiriko. Rusai pakelia į ataką savus - partizanai išguldo. Seka kita ataka - ir vėl priešas pasitinka mirtį. Mūšis tęsėsi iki vakaro. Pagal P. Paltaroko pasakojimą, įkaito vamzdžiai, o rusai per savo lavonus vis braunasi į pamiškę. Sutemus, susirinkę sužeistus bei nukautus partizanus, ALGIMANTO vyrai pasitraukė. Po tokių rusų skerdynių skubiai reikėjo keisti pozicijas.

    Rytojaus dieną užgriuvo visa armada naujų okupanto karių, bet partizanų čia neberado.”

    Mūšį prie Girelės (Joniškėlio vls.) prisimena ir Jonas Valašinas, gyvenantis Panevėžio rajone, Šilagalio kaime. Šiame mūšyje dalyvavo jo tėvelis partizanas MEČISLOVAS VALAŠINAS, g. 1905 m. Marijampolio vienkiemyje, Klovainių vls. Šiaulių aps., gyvenęs Pašvitinio vls. Petrikonių k.; tėvo svainis Bronius Pakalnis, tėvo pusseserės sūnus Juozapas Žandaris. Apie kautynes Jonui Valašinui pasakojęs jo tėvas su kovos draugais Vytautu Kiekše ir Broniumi Vaičeliūnu atėję kitą dieną į jų namus. Jonas Valašinas rašo: “1945-ųjų metų pavasarį, prieš Velykas, penktadienį, Girelėje vyko didžiausias ir sėkmingiausias mūšis tarp partizanų ir rusų kariuomenės. Šiame mūšyje tėvelis patyrė ir kovos krikštą. Kaip pasakojo jis, būryje buvo apie 200 vyrų. Mūšis prasidėjo rytą ir tęsėsi iki vakaro. Partizanų bunkeriai buvo įrengti kalnelyje. Aplink tyvuliavo vanduo. Kulkosvaidžių vamzdžiai nuo šaudymo buvo raudoni. Mūšyje partizanai kovėsi ir šampalinėm granatom. Tą dieną žuvo labai daug rusų karių, o iš partizanų pusės - tik du latviai. Po šio mūšio partizanai susiskirstė į mažesnes grupeles ir išsikėlė į kitus miškus.”

    Kad mūšyje dalyvavo apie 200 partizanų, mokytojui Petrui Glinskiui pasakojęs ir pats kapitonas Petras Paltarokas - ALGIMANTAS: sakęs, kad jiems padėję ir kitų regionų partizanai, dalyvavęs ir garsus partizanų poetas Bronius Krivickas.

    Viena iš priežasčių, kad partizanai nesiryžo kitos dienos kovai, buvo tai, kad mūšyje buvo sunaudota daug šaudmenų, o papildyti atsargų galimybės mažėjo.

    Kazimieras Garšva straipsnyje “Joniškėlio-Linkuvos apylinkių rezistentai” (“Tremtinys”, 1991 m. spalis) rašo apie mūšį, kuris vyko 1945 m. balandžio mėnesį Paežerių miške, kai P. Paltaroko būrį apsupo NKVD dalinys ir stribai, iš kurio jiems pavyko prasiveržti. Tame pačiame straipsnyje K. Garšva rašo: “KGB archyvo duomenimis, 1945 m. kovo mėn. Joniškėlio apylinkėse veikė Šiaurės Lietuvos armija, kurioje buvo 38 nariai. Vėliau ji prisijungė prie LLA. 1945 m. rugpjūčio mėn. Vidusalyje apie 100 rezistentų iškilmingai prisiekė kovoti dėl laisvės. Buvo net fotografuojama. Joniškėlio - Linkuvos - Klovainių apylinkėse tada buvo iki 500 rezistentų. Į vakarus nuo Joniškėlio, Girelės miške, laikėsi du didesni partizanų būriai: vienam vadovavo kapitonas Petras Paltarokas, kuris net buvo pasiūlytas į LLA štabą (profesorius Vyt. Šernas turistų vadove “Žiemgala”, išleistame 2003 m., rašo, kad aviacijos kapitonas Petras Paltarokas buvo LLA 3-iosios apygardos partizanų vadas, 77 psl. - aut. pastaba), kitam - Justinas Tekutis. Be to, 1945 m. vasarą ypač aktyviai veikė Treinavičiaus vadovaujama devynių rezistentų grupė, beveik visi iš Narteikių kaimo”.

    Kapitono P. Paltaroko vyrams teko ne kartą susidurti su stribais ir NKVD daliniais. Vienas iš jų vyko 1945 m. birželio 30 d. Gailionių miške (Klovainių sen.). Tą dieną žuvo Stasys Narakas ir Petras Masilionis, abu iš Meilūnų k. Antaninai Narakaitei-Masilionienei likęs gyvas brolis Edvardas pasakojęs, kad partizanai kovėsi, kol turėjo šovinių, o jų pritrūkę (kiekvienas turėjęs tik po 10), pradėjo trauktis.

    Mokytojas Petras Glinskis rašo, kad kapitonas Paltarokas ALGIMANTAS supratęs, kad karo laukti artimu laiku nerealu, kai įvyko Jaltos ir Potsdamo konferencijos, kuriose dalyvavo galingų valstybių vadovai Ruzveltas, Čerčilis ir Stalinas, pasidaliję pokario Europos įtakos sferas, - rinktinės vadas pataręs kovotojams ieškoti kelių įsigyti fiktyvius dokumentus ir išsiskirstyti toliau nuo gyvenamosios vietos. Apie tokį Petro Paltaroko patarimą (ne įsakymą!) prisimena ir VĖTROS būrio partizanas Antanas Morkūnas-Gegužis, šiuo metu gyvenantis Kaune. Šio būrio partizanai tada buvę Paliečių - Daugšigalių miškuose, kai juos aplankęs kapitonas Paltarokas, tai patarė daryti.

    Toks rinktinės vado patarimas, jo paties apsisprendimas, daugumos partizanų buvo sutiktas nepalankiai, o kitų - kaip jų idealų, jų pačių išdavystė. Jie buvo pasiruošę geriau žūti už Lietuvą, bet netarnauti okupantui. O jų vadas mąstė kitaip. Jis nė minutei nenustojo tikėjęs, kad Lietuva anksčiau ar vėliau vis tiek bus laisva. Reikia tik sulaukti reikiamo momento. Reikia išsaugoti geriausius, patriotiškai nusiteikusius žmones dėl ateities Lietuvos. Kas kovos dėl jos, kas joje dirbs, jei miškuose, nelygioje kovoje su daug stipresniu priešu visi paguldys galvas...

    Kada pats ALGIMANTAS galutinai apsisprendė pasitraukti iš būrio, tiksliai pasakyti sunku. Esama įvairių nuomonių. Šiaulių “Aušros” muziejaus vyr. muziejininkė Aurelija Malinauskaitė savo straipsniuose tvirtina, kad 1945 m. liepą, Kazimieras Garšva - kad 1944-ųjų metų pabaigoje.

    Petro Paltaroko būrio partizanas Aleksas Dzvinka-VANAGAS, gyvenantis Panevėžyje, mena, kad su rinktinės vadu ALGIMANTU buvo susitikęs 1946-ųjų metų vasario pradžioje. Tada gavo jo įsakymą - agituoti žmones, kad boikotuotų rinkimus į vasario mėnesį vyksiančius rinkimus į Aukščiausiąją tarybą. Su partizanu Valentinu Maliausku-BAKUŽĖNU, atlikdami šią užduotį, jie 1946 m. vasario 16-ąją buvo areštuoti. Todėl pamiršti susitikimo su Petru Paltaroku datos negalįs.

    Kapitono giminaičiui mokytojui Petrui Glinskiui Petras Paltarokas, sugrįžęs iš įkalinimo, pasakojo, kad galutinai apsisprendęs po 22 partizanų žūties 1946-ųjų metų vasario 23-iąją Uniūnų (Oniūnų) kaime Medzeliauskų sodyboje partizanus apsupus NKVD kariuomenei ir Vaškų stribams, vadovaujamiems Tamulionio. Tada šiame kaime ilsėjosi du partizanų būriai, 45 kovotojai. Rinktinės vadas su dalimi partizanų buvęs gretimoje Navickų sodyboje. Gelbėti savųjų, apsuptų Medzeliauskų sodyboje, nebuvę galimybės - rusų karių buvę dešimteriopai daugiau. Tiesa, bandę padėti, bet enkavedistų buvo nuvyti Gailionių link. Apie šį mūšį plačiau pasakojama kitame šios knygos skyriuje. (Žr.: 282-290 psl.)

    Buvęs P. Paltaroko bendražygis, politkalinys, LLKS prezidiumo pirmininkas Jonas Čeponis taip pat tvirtina, kad Petras Paltarokas pasitraukęs ne 1945 m., o 1946-aisiais.

    Kad Petras Paltarokas iš būrio pasitraukė 1945 m., jo bendražygiai, ryšininkai bei gyventojai, pas kuriuos jis užeidavo, galėjo pamanyti ir dėl to, kad jis, 1945-ųjų metų gegužę apsiėmęs vadovauti didesniam partizanų junginiui, nė su viena partizanų grupe pastoviai nebestovyklavo. Bendravo daugiau su vadais bei patikėtiniais. Junginio vadovybė buvo įsikūrusi pas Juzėnus. Laborų k. buvę net kelios slėptuvės.

    Kad ALGIMANTAS vadovavo rinktinei (ar kuopai?), o ne būriui, liudija ir Joniškio apskrities MGB viršininko pavaduotojo Denisenko pažyma, rašyta 1948 m. gegužės 25 d. (žr. LYA kopiją iš L. Žandarytės asmeninio archyvo, 248 psl.). Čia rašoma, kad 1945 m. gegužės mėnesį Petras Paltarokas Linkuvos partizanams vadovauti paskyrė Motiejų Belecką, o pats buvo paskirtas vadovauti didesniam partizanų junginiui, į kurio sudėtį įėjo 5-ios partizanų grupės: Linkuvos, Klovainių, Valdeikių, Joniškėlio ir Pakruojo. A. Malinauskaitė str. “Partizaninis judėjimas 1944- 1953 m.” (Lyguma Stačiūnai, V., Versmė, 2001) rašo: “1944-1946 m. miškuose susibūrę vyrai priklausė LLA Pakruojo kuopai, vadovaujamai kapitono Petro Paltaroko (307 psl.), (...) “veikė trijomis grupėmis: Joniškio apskrities Linkuvos valsčiuje, Šiaulių apskrities Pakruojo ir Lygumų valsčiuose ir Biržų apskrities Joniškėlio valsčiuje” (296 psl.).

    Taigi, manau, 1946-ųjų metų pavasarį, nebetikėdamas partizaninio karo sėkme ir nusivylęs LLA štabo veikla, kapitonas Petras Paltarokas - ALGIMANTAS Rūko (ar Ruokio?) pavarde apsistojo Rygoje. Mokėsi latvių kalbos ir ruošė dokumentus pasitraukti toliau. Nespėjo. 1947-ųjų metų pavasarį Rygos turguje buvo atpažintas iš Linkuvos krašto kilusių KGB agentų. Einant gatve, užpultas profesionalių čekistų ir areštuotas. Švarko atlape turėjęs įsisiūtą mirtiną ampulę, bet pasinaudoti nebespėjęs. Parvežtas į Lietuvą, apie pusmetį buvo tardomas ir kankinamas Vilniuje Lukiškių ir NKVD požemiuose. Sušaudymas tuo laikotarpiu jau buvo atšauktas. 1947 m. gruodžio 9 d. Ypatingojo pasitarimo nuteistas pagal BK 58 straipsnį 25 metams be teisės grįžti į Lietuvą. Tiek kalinimo vietose be sutrumpinimo ir išbuvęs.

    1948-ųjų metų rugsėjo mėnesį kapitonas Petras Paltarokas buvo atvežtas į Vilniaus rusų stovyklą, iš kurios išskirstoma į įvairius SSSR lagerius. Pateko į triaukščio namo pusrūsį su dideliais grotuotais langais. Du erdvūs kambariai buvo sausakimšai prigrūsti kalinių. Didelę dalį jų sudarė valsčių viršaičiai, apskričių policijos vadai, partizanai...

    Petras Paltarokas kalinių tarpe greit įgavo pasitikėjimą ir buvo išrinktas į komitetą jų teisėms ginti kelionės metu. 1948-ųjų metų rugsėjo 31 d. etapu jau buvo atvežti į Krasnojarsko persiunčiamąjį lagerį. Čia juos norėjo apgyvendinti su kriminaliniais nusikaltėliais. Politkaliniai, vadovaujami Vyt. Gončio, P. Paltaroko ir Vyt. Kaunecko, pareikalavo atskiro barako.

    1948-ųjų spalio pradžioje Jenisiejaus upe buvo plukdomi į Dudinką, kurią pasiekė spalio 16-ąją. Iš Dudinkos jau siauruku į galutinę paskyrimo vietą - Norilsko gorlagą Kajerkaną...

    “Kapitonas Petras net žiauriausiomis lagerių bei kalėjimų sąlygomis niekada neprarado orumo, savigarbos, savitvardos... Buvo griežtas, tvirtas, nesvyruojantis, visad turintis tvirtą savo nuomonę, taktiškas, ne pagyrūnas... Jis buvo žmogus realistas, - taip Petrą Paltaroką apibūdina Nepriklausomybės akto signataras Balys Gajauskas, nuo 1958- ųjų iki 1969-ųjų metų su juo buvęs Mordovijos lageriuose. - Petras Paltarokas nebuvo visų lageriuose organizuojamų akcijų, streikų, protestų pagrindinis organizatorius bei iniciatorius, bet visada pritardavo ir dalyvaudavo. O kaip iškili asmenybė, nepasiduodanti perauklėjimui, buvo baudžiamas griežčiausiai. Kapitonas niekad nerašė jokių malonės prašymų, kad sutrumpintų bausmę. Malonės prašymas - tai išdavystė - tokia buvo ir mano, ir Petro Paltaroko nuomonė. Rašyti prašymą - reiškė gailėtis dėl savo veiklos, atsisakyti savo idealų, pripažinti Lietuvos okupaciją, jos valdžią... Buvęs partizanų vadas ALGIMANTAS niekada nesigailėjo pasirinkęs kovos už Lietuvos laisvę kelią. Nerašė jis ir straipsnių į sovietinę spaudą, nors atvykę iš Lietuvos laikraščių korespondentai ne kartą kalbino, aišku, tikėdamiesi atgailavimo. Okupantų bausmės jo nesugniuždydavo. Iš karcerių bei kalėjimų sugrįždavo nusilpęs fiziškai, bet dar stipresnis dvasia.”

    Pats Petras Paltarokas, sugrįžęs iš lagerio, savo giminaičiams Juozui Dovydoniui ir Petrui Glinskiui yra pasakojęs, kad pakviestas į pokalbį karininko, atvykusio iš Maskvos ar Lietuvos ir jam prisistačius pagal savo karinį laipsnį, ir jis atraportuodavęs: “Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės artilerijos kapitonas Petras Paltarokas! Jūsų kviestas atvykau”. “Toks jo prisistatymas atvykusįjį siutino. Prasidėdavo diskusijos. Atvykusysis aiškindavęs, kad tokios valstybės nėra, o kapitonas Paltarokas - apie okupaciją, Rainius, Tuskulėnus ir kitokias okupanto piktadarybes. Todėl ir buvo vadinamas itin pavojingu politiniu kaliniu, nepasiduodančiu perauklėjimui, ir ne kartą už nepaklusnumą ir kovingumą sodinamas į karcerį bei siunčiamas į kalėjimus. Tačiau niekas nepalaužė maištingos partizano dvasios - sugrįžęs elgdavosi taip pat.

    Po Norilsko lageryje 1953 m. birželio 28-29 dienomis vykusio kalinių sukilimo politkaliniai buvo išskirstyti po kitus lagerius, aktyvesnieji įkalinti, jų tarpe ir Petras Paltarokas.

    1954 m. rugsėjo mėnesį jis jau buvo Dudinkos persiunčiamajame lageryje, kur buvo susitikęs su Norilsko sukilime sužeistu ir gabenamu į žemyną politkaliniu Vytautu Kaunecku ir papasakojo jam apie kuriozišką nuotykį. Vyt. Kauneckas apie tai rašo straipsnyje “Tarp Giltinės ir Slibino” (kn.: Norilsko vyčiai, V., 1992, p. 112): “Paltaroką “kaip tariamai neramų ir pavojingą gaivalą, „peresylkoje“ turėjo uždaryti į požeminį kalėjimą, įrengtą kalvos šlaite. Tačiau jo pavardę sumaišė su ruso PALTARAK, ir šį, didžiam jo nustebimui, įgrūdo į šaltąją; o Petras kol kas vaikščiojo laisvas po zoną. Tai truko pora dienų, kol išaiškėjo klaida”.

    1954-ųjų metų pabaigoje kapitonas Petras Paltarokas buvo įkalintas Pietų Kaukazo kalėjime (konkrečios vietovės pavadinimo B. Gajauskas neprisimena), kuriame buvusi labai griežta tvarka ir prastas maistas. Po pusantrų metų etapu išvežtas į Irkutsko srities Taišeto r. Vichorevkos 025 lagerį, o 1958 m. birželio pabaigoje sunkiai išvažiuojamais keliais išvežtas į pionierių stovyklos statybą. Statybos darbams vadovavo politkalinys inžinierius Algirdas Petrusevičius. Jis sutiko vadovauti statybai, tikėdamasis suorganizuoti iš jos pabėgimą, tuo tikslu pasiėmęs ir Petrą Paltaroką, galėsiantį pagaminti įrankių tunelio kasimui.

    Petro Paltaroko dirbtuvėse buvo būtiniausi metalui apdirbti įrankiai bei įranga. Ten niekas be kapitono ir mechaniko neturėjo teisės įeiti. Petras turėjo dirbti užsirakinęs, o po darbo, dirbtuves patikrinęs čekistas, perduodavo sargybai. Ir vis tik kastuvėliai, reikalingi tunelio kasimui, buvo pagaminti! Besiruošiančiųjų pabėgimui batai bei autai buvo apšlakstyti tepalo ir dyzelinio kuro mišiniu, kurio buvo pakankamai Petro Paltaroko dirbtuvėse...

    Paltarokas pabėgimui nepritarė ir pats nesiruošė bėgti, todėl politkaliniai jam nepasakojo, kaip vyksta pasiruošimas, kada ši akcija įvyks.

    Politkaliniams pavyko nepastebėtiems ir tunelį iškasti, ir pabėgti iš lagerio zonos, bet vėliau jie visi buvo surasti ir įkalinti Vladimiro kalėjime.

    Kapitonas tąkart nebuvo nubaustas, tik perkeltas iš Ozerlago į Mordovijos 4-ąjį lagerį, įdarbintas jo mašinų skyriuje. 1960-ųjų metų pradžioje jį likvidavus, perkeltas į 7-ąjį. Dirbti paskirtas į lentpjūvę prie medienos krovos darbų, kur reikėjo kilnoti bei ritinti gan sunkius rąstus. Petras, išsekintas karcerių ir kalėjimų, tokiam darbui netiko. Be to, jį vargino aukštas kraujospūdis. Todėl jis atsisakė dirbti šį darbą. Už nepaklusnumą atsėdėjęs karceryje, - savo protestą tęsė. Ir taip ištisą mėnesį. Prisikaupė visa krūva aktų apie jo pravaikštas.

    Mordovijos lageriuose veikė bolševikinė kalinių perauklėjimo sistema. Kaip tik tuo momentu iš Vilniaus atvažiavo dvylikos žmonių delegacija, vadovaujama KGB pareigūnų - pulkininko Juliaus Česnavičiaus ir majoro Trakimo. Atvažiavo jie šeštadienį, o sekmadienį turėjo įvykti komunistinis tautiečių auklėjimas ir švietimas. Balys Gajauskas su draugais įtikino lietuvius boikotuoti šį

    Lietuvos kagėbistų renginį. Į salę, kur turėjo vykti susitikimas, atėjo tik trys tautiečiai. Iš jų vienas buvo pasiųstas pasidomėti, kas čia vyks.

    Lagerio vadovybė siuto, plūdosi, grasino... Apie dešimt lietuvių politkalinių, jų tarpe Petrą Paltaroką ir Balį Gajauską, pasodino į karcerį. Po savaitės visus, išskyrus Gajauską ir Paltaroką, išleido, o dar po savaitės - abu nuvedė į teismą.

    Kapitonas Petras Paltarokas buvo teisiamas ne vien už boikotą, bet ir už darbo pravaikštas, ir jis buvo nuteistas dviem metams kalėjimo, o Balys Gajauskas - pusei metų. 1960-ųjų metų žiemą abu atvežti į Vladimiro kalėjimą. Kameroje gyveno penkiese: Balys, Petras, ukrainietis, rusas ir latvis.

    Nuotrauka iš psl. 247: „Kapitonas PETRAS PALTAROKAS – politkalinys. Norilskas, 1953 m.“

    Vladimiro kalėjimas - tai politkalinių kalinimo vieta. Čia labai griežta tvarka, prastas maistas, neleidžiama dirbti. Pasivaikščioti į kiemą išvedama tik kartą ir tik vienai valandai vienos kameros kalinius, kad nesusitiktų kitose kamerose kalinamų draugų, negalėtų su jais pabendrauti. Visą parą tekdavo sėdėti kameroje ir skaityti.

    Vladimiro kalėjime buvo labai gera biblioteka. Čia buvo knygų, parašytų dar senovės slavų kalba. Daug istorinės, filosofinės ir kitokios literatūros įvairiomis kalbomis.

    Kalėjimo tarnautoja per langelį įteikia katalogą, sąsiuvinį, į kurį reikia susirašyti, ką norėtum perskaityti. Atrodė, visos geros, norėtųsi visas perskaityti, nes kitur tokių nerasi. Ir Petras, ir Balys jų prisirašė po visą sąsiuvinį. Atnešdavo po dvi. Jas perskaitai - pakeičia kitomis.

    Kameroje kalbėdavo labai mažai. Tik pasidalindavo įspūdžiais apie perskaitytą knygą... Ir taip diena po dienos... O Kapitonui Paltarokui - dvejus metus. Ne tik kalėjime, ir lageryje Petras labai daug skaitė. Buvo labai įdomus žmogus, tiesiog vaikščiojanti enciklopedija. Domėjosi jis viskuo: karo mokslais, istorija, filosofija, literatūra, kalbomis...

    Po dviejų metų praleistų Vladimiro kalėjime, Petrą vėl atvežė į Mordoviją. Šįkart į 11-ąjį Javas lagerį, kur vėl susitiko su BALIU GAJAUSKU. Dirbo jie baldų fabrike. Jiems reikėjo dermantinu ar kitokia medžiaga aptraukti kėdes. Darbas nebuvęs sunkus.

    Laisvalaikiu kaliniai susirinkdavo į salę padiskutuoti įvairiais politiniais klausimais. Vyko savotiškos studijos. Kiekvienas tautos atstovas draugus supažindindavo su savo tautos istorija, literatūra, mokė draugus savo gimtosios kalbos. Velykas ir Kalėdas kaliniai švęsdavo nesislėpdami, savo tautines šventes, susijusias su nepriklausomybe, slaptai. Lietuviai visada slapta atžymėdavo Vasario 16-ąją...

    1963 m., savaitę prieš Vasario 16-ąją, nepasakę priežasties, PETRĄ PALTAROKĄ, BALĮ GAJAUSKĄ ir ANTANĄ VALAITĮ vėl pasodino į karcerį, šįkart moterų lageryje. Maistą skyrė ne karcerinį. Taip jie, nežinodami už ką, čia išbuvo iki vasario 17 d. Kaip nieko nesakę įkalino, taip nieko nesakę ir paleido. Suprato, kad buvo izoliuoti nuo draugų, kad nesuorganizuotų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 45- ųjų metinių paminėjimo.

    Iš įsigytų knygų Petras Paltarokas savarankiškai įsisavino elektriko mechaniko specialybę. Mat kiekvienas lageris buvo įvairaus profilio nemažas fabrikas ar gamykla, daugiausiai medienos apdirbimo. Kalinių jėgomis buvo vykdoma ir įvairių objektų statyba. Tokios srities specialistai čia buvo labai reikalingi.

    PALTAROKAS buvo (...) ”tiesiog nepamainomas įrankių galąstojas, elektrikas mechanikas. Mat jis vienintelis gebėdavo apskaičiuoti ir pervynioti sudegusius elektros variklius bei pagaląsti įvairius medžio apdirbamuosius įrankius, - rašo Algirdas Petrusevičius straipsnyje “Pabėgimas Taišeto trasoje” (Naikintos, bet nenugalėtos kartos kelias - Vilnius, Vyzdys, 2003, p. 180).

    Ir jau būdamas nebejaunas ir kalėdamas Mordovijos invalidų lageryje (apie 55 km nuo Javas lagerio), kur buvo siuvykla ir joje buvo siuvamos darbinės pirštinės bei baltiniai, Petras Paltarokas čia turėjo atskirą kabinetą, kuriame pervyniodavo sugedusius elektrinių siuvamųjų mašinų varikliukus. Šiame lageryje buvo kalinamas ir įžymus rusų dailininkas Ivanovas. Šiame lageryje jis nutapė 9-ių disidentų portretus, jų tarpe lietuvių: Petro Paltaroko ir Balio Gajausko. Šiuos portretus, paslėpęs dvigubame lagamino dugne, išvežė atlikęs bausmę rusas. Vėliau per pažįstamus diplomatus jie pasiekė Angliją. Tų pačių disidentų portretai buvo nutapyti ir ukrainiečio dailininko iš Lvovo (pavardės Balys Gajauskas neprisimena). Ir šie portretai tokiu pat keliu pasiekė Angliją. Prieš kokius 5-ius metus Balys Gajauskas sužinojo, kad šio dailininko nutapyti portretai buvo eksponuoti Budapešto paveikslų galerijoje. Ivanovo nutapytų portretų likimas neaiškus. Žinoma tik, kad į Angliją jie buvo nuvežti.

    Invalidų lageryje buvo kalinamas ir latvis Gunaras Astra, laisvėje dirbęs Rygos VEF-o gamykloje inžinieriumi. Jis puikiai nusimanė elektronikoje, remontavo sugedusius televizorius, radijo aparatus, kuriuos atnešdavo lagerio viršininkėliai.

    Politkaliniai nuolat ieškojo būdų, kaip susirišti su laisvuoju pasauliu, rizikuodami patekti į karcerį bei kalėjimą. Ir šįkart latvio Gunaro Astros iniciatyva buvo sumanyta bent po tris sakinius įrašyti į magnetofono juostą, o vėliau ją išsiųsti į užsienį. Kalbėti turėjo latvis Kalninš, rusas Ginsburgas ir lietuvis Gajauskas. Visa tai vykti turėjo Petro Paltaroko kabinete.

    Stalas, ant kurio stovėjo viršininkėlio radijo aparatas, buvo apkrautas įvairiomis dėžėmis, kad nesimatytų nei žmogus, nei radijo aparatas. Petras atsistojo prie lango, užstodamas jį nuo budrių prižiūrėtojo akių. Koridoriumi taip pat visą laiką vaikščiojo sargybinis. Reikėjo nutaikyti momentą, kada įeiti į Paltaroko kabinetą, įrašyti savo tekstą ir išbėgti iš jo nepastebėtam. Tai padaryti buvo labai sunku, bet jiems tai pavyko. Įrašas buvo perduotas Ginsburgo žmonai, o ši per pažįstamus - į užsienį. Politkaliniams buvo pranešta, kad jų žodžiai pasiekė laisvąjį pasaulį. O buvo kalbama apie okupaciją ir kovą dėl nepriklausomybės. Tąkart nė vienas nebuvo nubaustas. Tačiau saugumas, matyt, apie tai žinojo, nes greit organizatoriai buvo išgabenti į kitus lagerius. Su Petru Paltaroku nuo 1969-ųjų metų Balys Gajauskas daugiau nebesusitiko.

    ——————

    Iš pokalbio su kap. Petro Paltaroko lagerio draugu, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos AKTO dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataru Baliu Gajausku. 2004 m.

    • * *

    Artilerijos kapitonui Petrui Paltarokui į Lietuvą sugrįžti nebuvo leista, tačiau 1972 m. vasarą jis sugrįžo. Pasenęs. Ligų kamuojamas...

    “Po tiek nesimatymo metų, po tokių galgotų, blaškymo iš vieno lagerio į kitą, - rašo mokytojas Petras Glinskis, - stebėjausi jo ištverme, dvasine stiprybe. Pasiūliau jam laikinai apsistoti pas mane. Pasiėmiau atostogų ir su Petru sėdom į “Žiguliuką”. Pagal jo pageidavimą aplankėme gimines, anksčiau už jį iš lagerių sugrįžusius draugus. Berods, po mėnesio nuo sugrįžimo Petrui pasiūliau sukviesti artimiausius jo likimo draugus. Prisiminime liko lyg ir neesminė smulkmena. Po jo kalbos pasiūliau jam atkimšti šampano butelį. Susinepatogino. Sako, jog 25-erius metus nematęs tokio daikto, nemokąs... Juokas pro ašaras.

    Kitą kartą susitikęs mane džiaugėsi maloniu susitikimu su monsinjoru Alfonsu Svarinsku (kalėjo viename lageryje), rodėsi jo padovanotą kostiumą ir karininkų aulinius batus.

    Matydami sunkią jo materialinę padėtį, pasitarę su Jonu Čeponiu, suorganizavome šiokią tokią piniginę rinkliavą...

    Kartą Petras gavo žinią, kad jį kviečiąs atvažiuoti Juzėnas nuo Linkuvos. Partizanaudamas pas jį apsilankydavo. Nuvykę sužinojome, dėl ko kviečiamas. Pasirodo, Juzėnas išsaugojęs kaip kokią relikviją Petro Paltaroko prieškario laikų apdovanojimą - ordiną.”

    Paskutiniuosius jo gyvenimo metus yra aprašęs P. Paltaroko lagerio draugas Povilas Pečiulaitis knygoje „Šitą paimkite gyvą (K., LPKTS, 1993, p. 243-246). Cituoju jos visą skyrių „Lietuvos karininko Petro Paltaroko likimas”:

    „Petras grįžo iš lagerio pilnai atbuvęs 25-erius metus. Apsistojo pas mano seserį Kazimierą Perednienę. Mes jam padėjome apsirengti, keletą rublių dar buvo parsivežęs iš lagerio, kaip ir visi kaliniai, nes ten jis buvo dirbęs elektriku. Petras grįžo mėnesiu vėliau už mane. Aš jau žinojau grįžusiųjų bėdas. Perspėjau, kad veltui pinigų nemėtytų, nes niekas nepadės, o prisiregistravimo kelių reikės ieškoti tik ne Lietuvoje. Būdamas lageryje, Petras visą laiką galvojo, kad, atlikęs bausmę, galės išvažiuoti pas savo šeimą į Vakarų Vokietiją, kur karo audra ją nubloškė. Žmona su dukrele pateko į Vakarų pusę, o Petras pasiliko Rytuose.

    Grįžęs iš lagerio, kiek geriau apsirengęs, Petras važiavo aplankyti savo ir žmonos artimųjų, kurių nematęs daugiau kaip 25-erius metus. Nuvažiavęs pas žmonos giminaičius, gavo pranešimą, neva parašiusi Petro žmona iš Vakarų Vokietijos, kad Petras žmonai ir dukrai netrukdytų gyvenimo. Tegul nerašąs laiškų, ir nieko daugiau apie jį žinoti nenorinčios. Petras labai išgyveno. Jo visa viltis buvo susitikti žmoną ir dukrelę ir ramiai gyventi. Atėjęs pas mane, Petras su ašaromis pasakoja praradęs paskutinę savo gyvenimo viltį ir džiaugsmą susitikti su savo šeima. Dabar jau nieko nebeliko. Bandau raminti, sakau, gal čia dar čekistų išgalvota avantiūra. Petras sako, kad sakiusi pati žmonos sesuo, kad žmona vedusi gyvena su kitu - tu joms nedrumsk ramybės. Pasidarė skaudu. Tiek metų važiavom kartu per lagerius, per karcerius, pergyvenom visokius sunkumus, ir niekada nemačiau Petro nusiminusio, moraliai palaužto. O dabar kalbamės, ir Petrui per veidą rieda ašaros. Iš žmogaus jau viskas atimta, likęs kaip pūkelis ore, kur vėjas papūs, ten skrisi. Nors ir mano toksai likimas, bet aš daug jaunesnis, mano sveikata dar geresnė. Perbėgu mintimis, kaip jam padėti.

    - Petrai, kur tu buvai išvažiavęs? Sakei - greitai grįši? Sako: - Buvau pas gimines, pas kun. A. Svarinską kurį laiką praleidau. Klausiu: - Ar turi pinigų, reikės daug važinėti? Aš duosiu, jau du mėnesiai, kaip gaunu atlyginimą. Petras išvažiuoja į Prūsiją pas Vytą Petrušaitį, kuris jau ten gyvena, anksčiau grįžęs ir prisiregistravęs. Po kurio laiko, 1973 m. vasarą, Petras ateina pas mane ir sako: - Mane priregistravo Kaliningrado srityje, Krasnoznamensko rajone. Klausiu: - O ar darbą turi? - Ne.

    Pakalbėjau su Algiu Rūzgiu, ir netrukus Petras buvo priimtas į darbą. Keletą metų dirbo Kauno Statybos-remonto valdyboje Nr. 3 elektriku. Buvo labai gerbiamas ir visų mylimas žmogus, kurį visa valdyba užstojo prieš čekistus.

    Petras, gavęs tokį pranešimą dėl savo šeimos, pradėjo kurti naują gyvenimą, neturėdamas kur gyventi. Gauti bendrabutį jam nepatariu, nes bus kaip man. Registruotas Prūsijoje, ir tegul taip būna. Susirado seną pažįstamą tremtinę Elenutę, padarė metrikaciją. Elenutė jau turėjo kooperatinį butą ir dirbo Kauno klinikose medicinos sesele. Čekistai, matydami, kad politinius kalinius palaiko visuomenė, pradėjo kurti visokias žabangas, šaukinėti, kabinėtis, kad Prūsijoje registruoti, o Lietuvoje dirba. Vieną dieną pašaukia Petrą į saugumą Vilniaus saugumietis J. Česnavičius. Duoda nurodymą, kad reikia važiuoti į Kalugą liudininku, kažkoks ten yra žmogus, su kuriuo jis sėdėjęs Mordovijos lageryje, Petras nežino, ką daryti. Sakau:

    - Jei saugumas prisikabino, neatleis. Geriau važiuok.

    Vėl ruošiamos pinklės, juk lageryje daug žmonių buvo. Nuvažiavęs į Kalugą, prisistatė saugumui, kuris tik paklausė, ar toksai kartu dirbo, ir visa kalba. Praėjus kiek laiko, Petrą vėl šaukia į Kauno saugumą avantiūrų kūrėjas KGB pulkininkas J. Česnavičius. Liepia parašyti straipsnį į spaudą apie buvusią Lietuvos kariuomenę ir Lietuvos buržuazinį gyvenimą. Petras atsisako.

    Po kurio laiko Petras po darbo užvažiuoja pas mane. Sako, kad jį šaukia Vytas Petrušaitis į Prūsiją, kur pas jį prisiregistravęs. Kažkokius dokumentus reikia tvarkyti. Sakau: - Blogai, paims tavo pasą ir išregistruos, geriau neik, nesirodyk, sakyk “pasą pamečiau”.

    Bet Petras taip negalėjo, nes kviečia žmogus, kuris jam padėjęs. Grįžęs iš Prūsijos, nusiminęs sako, kad visai blogai - pasą išregistravo ir pasakė, kad šiame krašte jam vietos nėra. Važiuok, kur nori. Bet kur važiuoti tokiame amžiuje, kur? Petro iš darbo neatleido, nors saugumo įsakyta. Jį palaikė kadrų inspektorė ir kiti viršininkai.

    Po kurio laiko nuo visų išgyvenimų Petrą ištinka širdies priepuolis, žmonos Elenutės dėka buvo išgelbėtas, bet toliau dirbti negalėjo. Pas žmoną gyveno slapta. Jei kas paskambina, Petras visada pasislėpdavo, kad nerastų milicija, nes jo pasas taip ir liko niekur neregistruotas, o Lietuvoje jam buvo gyventi neleista. 1988 m. rugpjūčio 18 d., atėjęs pas mus į namus, Petras sako atėjęs atsisveikinti. Sakau, kad dar į Ameriką nevažiuojame, saugumas dar visaip trukdo, nežinia kaip bus. Pakalbėjus pasivaišinus, išeidamas sako:

    - Poviliuk, mes atsisveikinkim. - Mane apkabinęs pabučiuoja, pabučiuoja ir Juditą ir sako, kad galim daugiau nebesusitikti.

    Praėjus savaitei po mūsų atsisveikinimo, ateina Kazimieras Sutkus ir sako:

    - Atnešiau liūdną žinią. Vakar laidojant Petriuko brolį, dar pasakė atsisveikinimo žodį ir pats sukniubo ant brolio kapo. Paskutinis jo žodis buvo: “Mylėkim Tėvynę”.

    Petrą, niekur neregistruotą, Kauno komunistinė valdžia nenorėjo leisti palaidoti. Tik po griežto politinių kalinių reikalavimo Kauno Vykdomasis komitetas davė leidimą palaidoti Karmėlavos kapinėse. Nepaprastai didelė minia draugų su pirmomis lietuviškomis vėliavomis palydėjo į amžinojo poilsio vietą savo gimtojoje tėvynėje Lietuvoje. O kiek Petras paliko savo likimo draugų Sibiro taigose, kurie irgi tikėjosi bent kaulus parnešti į savo šventą žemelę! Deja, jų kapų kauburėliai nebus net atrasti. Po maldos ir skaudžių atsisveikinimo žodžių draugai paliko naują žemės kauburėlį, skendintį gėlėse”.

    Nuotrauka iš psl. 248: tai rusiška MGB ataskaita (1948 05 25 d.) apie likvidavimą vadinamosios „Beliacko Matiejuso nusikaltėlių grupuotės“ (t. y., Motiejaus Belecko partizanų būrio!), ji yra iš Liucijos Žandarytės asmeninio archyvo, nuotrauka gauta kaip kopija iš LYA (Lietuvos Ypatingojo Archyvo).

    Pacitavus šią P. Pečiulaičio knygos ištrauką norėdama parodyti, kad sovietinio genocido aukos buvo ne tik tie, kurie be teismo buvo žudomi, kalinami ar tremiami. Genocido aukos buvo ir tie, kurie nuo jo bėgo į užsienį. Partizanų šeimų nariams buvo užkirsti visi keliai į Tėvynę - Sovietų Sąjunga paprasčiausiai jiems neduodavo vizų. Be to, visais įmanomais būdais buvo trukdoma šeimoms susijungti. Labiausiai buvo bijoma išleisti į užsienį GULAG-o kalinių, tremtinių bei jų vaikų, kad laisvasis pasaulis nesužinotų tiesos apie sovietinį rojų. Buvo rezgamos pačios juodžiausios intrigos, skleidžiamas apie šiuos žmones šmeižtas, tikrinami ir falsifikuojami laiškai arba jie paprasčiausiai nepasiekdavo adresato...

    Ir Sofijos Paltarokienės giminaičiai, matyt, buvo gavę KGB sufabrikuotą laišką. Sofija su dukra Birute niekada nerašė tokio laiško. Jų nepasiekė nė vienas kapitono Petro Paltaroko rašytas laiškas. Iki gyvenimo pabaigos ji buvo PALTAROKIENĖ. Vieniša moteris, besiilginti artimųjų, gyvenančių Lietuvoje, brangiosios Tėvynės Lietuvos... Nei vieno, nei kito jai taip ir neteko išvysti. Kai jau buvo galima, - Sofija jau buvo garbingo amžiaus ir silpnos sveikatos... O Petras Paltarokas dalyvavo pirmajame sąjūdžio mitinge Vilniaus Vingių parke, bet išsvajotos Lietuvos Nepriklausomybės nebesulaukė. Lengviau buvo iškęsti lagerių, kalėjimų baisumus, negu pasijusti nereikalingu savo Tėvynėje. O čia dar vienas po kito mirė jo broliai... Ir Petras sukniubo prie jauniausiojo brolio kapo kauburėlio, taip ir nespėjęs sužinoti tiesos apie užsienyje gyvenančią šeimą. O dukra galėjo atnešti gėlių ant tėvo kapo tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Ir tik tada ji sužinojo tiesą apie savo tėvą.

                       ——————
                      
    

    Iš pokalbio su Birute Paltarokaite - Norkaitiene. 2005 m.

    Šaltiniai

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 100% (+49276-114=49162 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+35-0=35 wiki spaudos ženklai).