Priežodis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search

Priežodis – mažosios tautosakos, patarlės forma, trumpas posakis, kuriuo reiškiama liaudies išmintis be tiesioginio pamokymo; tai frazė, replika, kuria atsiliepiama apie atskirą įvykį, faktą, kuri išreiškia sakančiojo vertinimą, dažniau pašaipų, nepalankų. [1]

Istorija[taisyti]

Priežodžio terminas lietuvių raštijoje pirmą kartą pavartotas XVII a. pradžioje (Konstantino Sirvydo žodynas), patarlės – XIX a. I pusėje (Simono Daukanto leidiniai). Abu į raštus pateko iš gyvosios kalbos, kurioje vartojami kaip sinonimai. Patarlės ir priežodžiai turi bendrų bruožų su autoriniais aforizmais, sparnuotais žodžiais, epigramomis. Kai atskiros temos, keičiantis laikams, tampa neaktualios, pamirštamos ir su jomis susijusios patarlės, pvz., XX a. jau neužrašyta patarlių, vertinančių baudžiavą. Jos žinomos iš ankstesnių rinkinių.

Pirmosios stambios tekstų sankaupos, siekiančios XVII–XVIII a., sudarytos Mažojoje Lietuvoje. Jų savo žodynų rankraščiuose paliko Jokūbas Brodovskis, Frydrichas Pretorijus vyresnysis. Tekstus skelbė Simonas Daukantas, Augustas Šleicheris, Vincas Krėvė).

Patarlės ir priežodžiai gausiai vartojami grožinės literatūros tekstų dialoguose (Motiejus Valančius, Žemaitė, Krėvė, Juozas Baltušis, Marius Katiliškis).

Turinys[taisyti]

Priežodžiai – vienkartinių įspūdžių išraiška. Juos pasakant nieko nepatariama, nepamokoma, neapibendrinama, pvz., žodžių junginiu „Vilką minim, vilkas čia“ pajuokaujama, netikėtai pasirodžius asmeniui, apie kurį ką tik kalbėta, posakiu „Nei pakartas, nei paleistas“ pavadinama kebli situacija, kai nematoma išeities. Priežodžiams būdingas humoristinis kryptingumas.

Patarlių ir priežodžių formos susipina, jų motyvai gali iš dalies sutapti: tas pats įvaizdis vienaip pavartotas formuoja patarlę, pvz., „Bepigu svetimomis rankomis žarijas žarstyti“, kitaip – priežodį, pvz., Jis (ji, jie) „svetimomis rankomis žarijas žarsto“. Todėl patarlės ir priežodžiai suprantami kaip tos pačios rūšies tradicinės kūrybos du porūšiai. Patarlė paprastai būna sakinio apimties, priežodis gali būti ir trumpesnis sintaksinės struktūros požiūriu: „Stena stena – nepasako, kur gyvena“, tačiau ir: „Devintas vanduo nuo kisieliaus“; „Nei šaukti, nei plaukti“. Įprasta prie priežodžių glausti ir tradicinius palyginimus („Gyvena kaip žirnis prie kelio“; „Greita kaip apatinė girnapusė“), su priežodžiais dedame ir įvairias kitas replikas, sakomas tam tikra proga ar išprovokuotas kito asmens pasakyto žodžio („Kad rodos, tai žegnokis!“ – kam nors abejojant pasakius „rodos“; „Sėskis, didesnis nebeaugsi!“ – sodinant trumpam užėjusį). Priežodžių nuo patarlių atskirti paprastai nesistengiama; tai yra ir tarptautinė praktika.

Kiekviena patarlė ir priežodis sudaro platesnio konteksto dalį, vaizdingąjį akcentą, pvz.: posakiu „Neperšokęs per griovį, nesakyk op“ replikuojama asmeniui, besigiriančiam dar neatliktu darbu; pastaba „Neturėjo boba bėdos – nusipirko paršą“ pajuokaujama apie žmogų, prisidirbusį nereikalingų rūpesčių. Be konteksto pasakyta ar parašyta patarlė ne visada gali būti tiksliai suprasta.

Patarlių ir priežodžių kalba vaizdinga, pasižymi grožinės kūrybos pradais. Jų tropai, poetinės sintaksės figūros, metro elementai, vidiniai ir rimų tipo sąskambiai puošia, didina sakomų minčių įtaigą.

Kartoteka[taisyti]

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Patarlių ir priežodžių kartoteka sudaryta Lietuvių tautosakos rankraštyno (LTR), taip pat ir Instituto paveldėto Lietuvių mokslo draugijos (LMD) archyvo rinkinių pagrindu 19701990 m. ir nuolat pildoma. Kartotekos sistemos autorius – prof. Kazys Grigas (1924–2002), kartoteką sudarė Ilma Anelauskienė, Aldona Dzetaveckaitė, Virginija Šlėnytė, Laimutė Tidikytė ir kt.

Patarlės bei priežodžiai rinkti iš senųjų lietuviškų raštų, ankstyvųjų Biblijos vertimų, perkelti iš J. Brodovskio „Vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodyno“ išlikusios dalies, iš XIX a. rankraščių ir publikacijų, iš Lietuvių mokslo draugijos fondų. Didžiąją dalį kartotekos sudaro patarlės bei priežodžiai iš XX a. spaudinių ir rankraščių: grožinės literatūros, mokslo ir publicistikos tekstų, tačiau pagrindinis šaltinis – gyvoji kalba, tarmės. Labai apytikriu skaičiavimu, XX a. paskutiniais dešimtmečiais Patarlių/priežodžių kartotekoje buvo daugiau kaip 200 000 tekstų, tačiau kartoteka nuolat pildoma iš tautosakinių ekspedicijų medžiagos, moksleivių rinkinių, išrašais iš Lietuvių kalbos žodyno tomų, pačių skyriaus darbuotojų nuolat kaupiamais rinkiniais. [2]

Bibliografija[taisyti]

  • Kazys Grigas. Lietuvių patarlės: Lyginamasis tyrinėjimas, monografija. – Vilnius, 1976 m.
  • Kazys Grigas. Patarlių paralelės: Lietuvių patarlės su latvių, baltarusių, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, lotynų… atitikmenimis. – Vilnius, 1987 m.
  • Kazys Grigas. Smulkioji lietuvių tautosaka, // Lietuvių tautosaka, t. 5: Smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai, Vilnius, 1968 m.
  • Lietuvių patarlės ir priežodžiai, I. A–D. Tomą parengė: Kazys Grigas (darbo vadovas), Lilija Kudirkienė, Rasa Kašėtienė, Gediminas Radvilas, Dalia Zaikauskienė, redagavo Kazys Grigas, Lilija Kudirkienė, kalbos dalykus tvarkė Irena Ermanytė, Milda Norkaitienė. – Vilnius, 2000 m.

Šaltiniai[taisyti]


Nuorodos[taisyti]

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai:
  • Rimantas Lazdynas – autorius – 100% (+6377-0=6377 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+7-0=7 wiki spaudos ženklai).