Racionalizmas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Jump to navigation Jump to search

Racionalizmas (lot. rationalis 'protingas') – epistemologijos kryptis, kuri laiko, kad protas turi autonomišką, nuo patyrimo nepriklausančią tikrovės pažinimo galią. Šiuo požiūriu racionalizmas priešingas empirizmui, kuris negali paaiškinti, kaip nuo visuomet konkretaus, riboto patyrimo protas pereina prie sprendinių, kurie turi loginių visuotinumo ir būtinumo požymių.

Racionalizmas, pripažindamas, jog protas bei jo kriterijai iš dalies yra savarankiški, pirmiausia stengėsi pagrįsti matematikos ir teorinės gamtotyros specifiką, tačiau pačios to savarankiškumo prigimties nepaaiškino. Tiek empirizmui, tiek racionalizmui bendra epistemologinė pozicija: žmogus pažindamas santykiauja su tikrove vien kaip stebėtojas.

Racionalizmo idėjų būta jau senovės graikų filosofijoje (Sokratas, Platonas), tačiau teoriškai ši kryptis buvo išplėtota tik XVII a., kai filosofija, siekdama atsiriboti nuo scholastinės tradicijos, išsikėlė uždavinį apibrėžti tikro pažinimo būdus ir kriterijus. Žymiausias naujųjų laikų racionalizmo teoretikas buvo R. Dekartas, iškėlęs prielaidą, kad idėjos įgimtos ir intuityviai akivaizdžios. Racionalizmas buvo plėtojamas B. Spinozos, G. V. Leibnico, klasikinio vokiečių idealizmo.[1]

Šaltiniai[taisyti]

  1. Racionalizmas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris 283–284 psl.

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius.