Raganų kalnas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

Koordinatės:55°32′11″N 21°06′53″E / 55.53639°N 21.11472°E / 55.53639; 21.11472

Liuciferis ir pragaro vartai

Raganų kalnas (arba Raganos kalnas) – 42 m aukščio parabolinė kopa Juodkrantėje. Garsi tautodailės skulptūrų parku, kuris įrengtas 1979 m. Nuo 1995 m. geomorfologinis gamtos paminklas.

Istorija

Raganų kalno skulptūrų ekspozicijos (Jono kalno) šlaitai apaugę pušimis, nuo viršūnės matosi Baltijos jūra, o iš kitos pusės – Kuršių marios. Anksčiau kopos pietų ir rytų šlaitai nebuvo apaugę medžiais, tad nuo kopos viršaus buvo matomi smėlynai. Ant Raganų kalno skulptūrų ekspozicijos (Jono kalno) XIX a.–XX a. pr. lietuvininkai švęsdavo Rasas, arba Jonines. Iš čia ir kilo Jono kalno vardas. Čia pasilinksminti iki Pirmojo pasaulinio karo susirinkdavo muzikantai ir chorai iš Tilžės, Rusnės bei Klaipėdos. Tik 1979 m. pradėjus ant Jono kalno statyti medines skulptūras šis kalnas pradėtas vadinti Raganų skulptūrų ekspozicijos kalnu arba tiesiog Raganų kalnu.

Raganų kalnas apipintas legendomis. Sakoma, kad nuo neatmenamų laikų ne tik žmonės mėgo šį kalną, bet ir velniai su raganomis čia savo puotas keldavę. Net pati deivė Ragė apsilankydavo metiniuose trumpųjų naktų sąskrydžiuose.

Skulptūrų parkas

Įkvėptas tokių pasakojimų Juodkrantės girininkas Jonas Stanius sugalvojo atgaivinti senuosius pasakojimus ir juos realizuoti skulptūrų pavidalu. 1979 m. surengta pirmoji kūrybinė stovykla, į kurią susirinkę liaudies meistrai iš visos Lietuvos sukūrė 25 skulptūras. Stovyklos idėja kartojosi ne kartą, dar ir dabar atvykę meistrai restauruoja senas skulptūras, išdrožia naujų. 2007 m. parke buvo apie 80 medinių skulptūrų.

Raganų kalną gamta pati padalijo į dvi dalis: šviesiąją ir tamsiąją. Šviesiojoje dalyje takas platus, čia stovi įžymūs pasakų veikėjai kaip milžinė Neringa, dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, ir jų sesuo Elenutė, žvejys Kastytis. Viršūnėje – pasakos apie Neringą ir Naglį veikėjai. Einant toliau kelias susiaurėja ir aptemsta – prasideda „velniava“: slibinai, pro pragaro vartus žengia Liuciferis, raganos su velniais. Nusileidus nuo tako giedančio gaidžio skulptūra rodo, jog čia šmėklos išsilaksto ir visos velnystės baigiasi.

Skulptūros

Šviesioji dalis:

  • Teofilis Patiejūnas „Pasakorius“ 1980 m.
  • Stasys Karanauskas „Laukiančioji“ 1981 m.
  • Pranas Peleckis „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ 1980 m.
  • Povilas Tamulionis „Eglė – žalčių karalienė“ 1980 m.
  • Antanas Česnulis „Paparčio žiedas“ 1979 m.
  • Ipolitas Užkurnys „Miškininkas“ 1979 m.,
  • Juozas Lukauskas "Brakonierius" 1979 m.
  • Juozas Jakštas „Neringos gimimas“ 1981 m., „Neringos žuvimas“ 1980 m.
  • Vytautas Ulevičius „Slibinas“ 1979 m.
  • Pranas Dužinskas „Vandenis“ 1979 m.
  • Zenonas Lašinskas „Laimingas žvejys“ 1979 m.

Tamsioji dalis:

  • Alfonsas Skiesgilas „Varlių lietus“ 1979 m., „Migla“ 1980 m.
  • Vladas Stumbras „Perkūnas“ 1979 m.
  • Raimondas ir Anicentas Puškoriai „Liuciferis ir pragaro vartai“ 1979 m.
  • Jonas Lukauskas „Raganų pinklės“ 1979 m.
  • Rimas Zinkevičius „Ragana su kultuve“ 1980 m.
  • Rudolfas Gindulis „Kortuotojai“ 1980 m., „Ragana“ 1981 m.
  • Ipolitas Užkurnys „Laumė“ 1981 m., „Raganos sudeginimas“ 1988 m.
  • Bronius Draskinis, Romas Venckus, Rimas Zinkevičius „Gaidys užgiedojo – šmėklos išbėgiojo“ 1981 m.
  • Jonas Ignotas „Šokėjai“ 1979 m.

Šaltiniai

Vikiteka

  • Balsevičienė, Aldona. Raganų kalnas Juodrantėje. Vilnius: R. Paknio leidykla. ISBN 9986-830-66-4

Nuotraukos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 103% (+5373-151=5222 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 2% (+84-84=0 wiki spaudos ženklai).