Religija
Religija – savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe, pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų garbinimas. Paties pavadinimo religija kilmė siejama su lotynų kalba, tačiau dėl tikslios etimologijos ginčijamasi ne vieną šimtmetį, pateikiamos bent penkios versijos.
Religijos esmė[taisyti]
Daugumos religijų išpažinėjai periodiškai meldžiasi, švenčia su savuoju tikėjimu susijusias šventes, skaito arba studijuoja šventuosius raštus, teikia dvasinę, psichologinę bei kitokią pagalbą savosios konfesinės grupės nariams. Visa ši tikinčiųjų veikla, arba religinė praktika pačių tikinčiųjų paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir savosios religijos dogmatų išpažinimas tarp kitatikių ar pasaulietinėje aplinkoje.
Beveik visoms religijoms būdingi trys skiriamieji bruožai:
- tikėjimas antgamtinėmis būtybėmis,
- amžinojo gyvenimo viltis,
- tikėjimas pasaulio pabaiga.
Dalis žmonių (apie 1 mlrd.) mano, kad visos religijos yra iš esmės neempirinės, dogmatiškos pažiūrų sistemos, ir todėl nesikliauja jokia religija. Esą bet kuri grynai racionali pažiūrų sistema būtų greičiau mokslas nei religija, o visiškai nedogmatiška religija yra iš principo neįmanomas dalykas.
Mokslo pasaulyje religija dažniausiai suprantama kaip senovės žmonių bandymų paaiškinti žmogaus, Visatos ir įvairių gamtos fenomenų kilmę bei prasmę pasekmė. Dalis mokslininkų (įvairių „sociologinių mokyklų“ atstovai) mano, kad kiekviena konkreti religija atsiranda kaip savotiškas istoriškai susiformavusios etinių normų sistemos papildinys, skirtas bendruomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti: neva konkrečios bendruomenės nariams iš kartos į kartą laikantis tam tikrų tradicinių etinių normų, kurios yra naudingesnės visai bendruomenei, nei pavieniams jos nariams, ilgainiui kaip šių tradicinių normų išsaugojimo laidas neišvengiamai susiformuoja religinis tikėjimas.
Istorinės religijos[taisyti]
Dauguma mokslui žinomų išnykusių religijų (kaip ir dauguma dabar gyvuojančių) buvo politeistinės arba henoteistinės, t. y. tokios, kurių išpažinėjai garbino daugiau nei vieną dievybę. XIX–XX a. religijotyrininkai šių religijų atsiradimą dažniausiai aiškino remdamiesi vad. soliaristine teorija, anot kurios visos svarbiausios politeistinių religijų dievybės yra palaipsninės gamtos objektų bei reiškinių personifikacijos „produktai“.
Savita religija buvo itin svarbus kiekvienos senovės civilizacijos komponentas. Vakarų šalyse iš jau išnykusių senovės religijų geriausiai pažįstamos:
- senovės egiptiečių religija,
- senovės graikų religija,
- romėnų religija.
Dabartinės religijos[taisyti]
Daugiausia išpažinėjų turinčios religijos:
| Pavadinimas | Išpažinėjų skaičius | Atsiradimo laikas ir vieta | Kulto vieta | Dievo vardas |
| Krikščionybė | 2087 mln. (32,71 %) | I a. II pusėje Sirijoje | bažnyčia, cerkvė | Viešpats Dievas |
| Islamas | 1255 mln. (19,67 %) | VII a. Arabijoje | mečetė | Alachas |
| Induizmas | 847 mln. (13,28 %) | III tūkstm. pr. m. e. Indijoje | šventykla | daug dievų |
| Budizmas | 372 mln. (5,84 %) | apie 500 m. pr. m. e. Indijoje | pagoda | neišskiriamas |
| Šintoizmas | 106 mln. (1.70%) | apie I tūkstm. pradžią Japonijoje | šventykla | daug dievų |
| Sikizmas | 24 mln. (0,38 %) | apie 1500 m. Pandžabe | šventykla | Satguru |
| Judaizmas | 15 mln. (0,23 %) | VII–VI a. pr. m. e. Judėjoje | sinagoga | Jahvė |
| Konfucianizmas | tikslus skaičius nežinomas | XI–XII a. Kinijoje | – | – |
Kiekviena iš šių religijų turi daugiau ar mažiau atmainų, arba vad. šakų; bene daugiausia tokių atmainų turi krikščionybė.
Šešios iš daugiausiai pasekėjų turinčių religijų yra monoteistinės, sintoizmas ir dauguma induizmo šakų – politeistinės.
Iš viso pasaulyje egzistuoja per 5 tūkst. religijų[reikalingas šaltinis].
Lietuvoje[taisyti]
Lietuvoje religinių organizacijų veiklą nustato Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas [1], jame nustatoma, kad religija yra atskirta nuo valstybės, kartu pripažįstama kiekvieno žmogaus tikėjimo bei religinių apeigų laisvė. Religinės bendrijos, Lietuvoje pripažintos tradicinėmis:
- Romos apeigų katalikų
- Evangelikų liuteronų
- Evangelikų reformatų
- Evangelikų baptistų
- Evangelikų metodistų
- Stačiatikių ortodoksų
- Stačiatikių sentikių
- Musulmonų sunitų
- Judėjų
- Karaimų
- Graikų apeigų katalikų
Kitos religinės bendruomenės ir tikėjimai irgi gali būti pripažinti įstatymo numatyta tvarka, tačiau nuo 1995-ųjų metų naujų tikėjimų į tradicinių sąrašą įtraukta nebuvo. Be tradicinių religijų, Lietuvoje veikia ir įvairūs Naujieji religiniai judėjimai bei sektos.
2001 m. liepos 12 d. Seimas nutarimu Nr. IX-464 suteikė valstybės pripažinimą ir Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungai. Sąjunga veikia Lietuvoje nuo XX a. pradžios.
Nebūtinai tai reiškia materialinį palaikymą, kuris dažniausiai siejamas su konkrečios religinės bendrijos naudojamų kultūrinių vertybių (pastatų, paveikslų, liturginių drabužių ir pan.) palaikymu skiriant valstybės biudžeto lėšas.
Šiuo metu Seime užregistruoti du projektai suteikti tokį pripažinimą Jungtinei Metodistų Bažnyčiai Lietuvoje ir Krikščionių sekmininkų bažnyčių sąjungai Lietuvoje.
Šaltiniai[taisyti]
- Lietuvos šventyklos
- Maldos namai Lietuvoje
- Lietuvių bažnyčios pasaulyje
- Lietuvos katalikų parapijos
- Lietuvos katalikų bažnyčios
| |||||