Renesansas

Europos istorija
Europos priešistorė
Egėjo civilizacija
Antika:
Senovės Graikija, Senovės Roma
Viduramžiai
Ankstyvieji > Brandieji > Vėlyvieji
Naujieji laikai:
Renesansas, Reformacija
Barokas
Švietimo amžius
XIX amžius
Pirmasis pasaulinis karas
Naujausieji laikai:
Tarpukaris
Antrasis pasaulinis karas
Šaltasis karas
Europos Sąjunga

Renesansiniai namai Kėdainių senamiestyje

Renesansas (pranc. Renaissance, it. Rinascimento – atgimimas) – Europos laikotarpis, (XIV – XVI amžius), kultūros judėjimas ir meno stilius, kuriam būdingas „beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų imituoti Antiką" (Peter Burke). Renesanso idėjos susiformavo Italijoje, vėliau išplito po visą Europą. Renesansas yra epocha tarp Viduramžių ir Naujų amžių, tai kelis šimtmečius trukęs periodas, kuriam būdingas daugelio modernios visuomenės pasaulėžiūros normų formavimasis. Renesansą kaip kultūros epochą charakterizuoja humanizmo sąvoka, akcentuojanti antropocentrizmo, individualizmo, tikėjimo mokslo pažanga, kritinio mąstymo vertybes.

Terminas

Rinascita arba rinascimento (italų k. – atgimimas) sąvoką 1550 m. meno istorijoje vienas pirmųjų panaudojo italų menininkas ir menininkų biografas Giorgio Vasari, siekdamas „naująjį meną“ atskirti nuo gotikos ir bizantinio stiliaus. Apie florentietį tapytoją Giotto G. Vasari rašė: „<...> Kai gera tapyba ir visa, kas su ja susiję, tiek metų gulėjo palaidota po karo griuvėsiais, tik jis vienas [Giotto], nors ir buvo gimęs tarp netikusių menininkų, Dievo malone atgaivino ją, nuklydusią blogais keliais, ir suteikė jai tokią formą, kad ją jau buvo galima pavadinti tikru menu“.

XIX a. konkretų mokslinį turinį renesanso terminui suteikė prancūzų istorikas Jules Michelet (veikalas „XVI amžiaus Prancūzijos istorija. Renesansas“ (Histoire de France au XVIe siècle. La Renaissance, 1855 m.)), o išpopuliarino ir sukonkretino šveicarų mokslininkas Jacobas Burckhardtas („Renesanso kultūra Italijoje“ (Die Kultur der Renaissance in Italien, 1860 m.)). J. Michelet supriešino „pažangų“ renesansą su „barbariškais“ viduramžiais: „Renesansas yra šviesa, sušvitusi po viduramžių tamsybės“. J. Burckhardto įsitikinimu, skiriamieji renesansinės kultūros bruožai buvo individualizmas ir modernumas, kuriuos skatino sekimas antika. Kultūros atsinaujinimas esą pirmiausia prasidėjo Italijoje: „Italas buvo pirmagimis tarp moderniosios Europos sūnų.“

Pirmojoje savo knygoje „Renesansas ir barokas“ (Renaissance und Barock, 1888 m.) J. Burckhardto mokinys Heinrichas Wölfflinas ne tik įdiegė formalųjį aprašomąjį meno tyrinėjimo metodą (formalistinę metodologiją) meno istorijoje, bet ir pakoregavo renesanso sąvokos apibrėžimą. Jis atsisakė iki tol įsitvirtinusio ir vyravusio vertinamojo (dažniausia aukštinančio) renesanso kaip meninio stiliaus suvokimo.

Vienos menotyros mokyklos atstovas Otto Beneschas geografiškai praplėtė renesanso sampratą. Monografijoje „Renesanso menas Šiaurės Europoje“ (The Art of the Renaissance in Northern Europe, 1945 m.) jis teigė, kad XV-XVI a. Šiaurės Europos kultūra pasižymėjo itališkajam renesansui artimais bruožais.

Studijoje „Renesansas ir renesansai Vakarų mene“ (Renaissance and Renascences in Western Art, 1970 m.) Erwinas Panofsky'is pateikė argumentų, patvirtinančių, kad Renesansas nebuvo unikalus reiškinys, kad Viduramžiais - Karolio Didžiojo laikais ir XII a. - taip pat domėtasi antika ir kad amžininkai savo epochas apibūdino kaip atgimimo bei atsinaujinimo amžių. Pasak E. Panofsky'io, renesansai yra logiški dėsningumai kultūros vystymęsi, juos lemia nuolatinis poreikis sugrįžti prie senųjų tradicijų.

Britų istoriko ir kultūrologo Arnoldo Toynbee'io, rusų mokslininko Nikolajaus Konrado įsitikinimu, renesansai būdingi ne tik Vakarų, bet ir įvairioms Rytų civilizacijoms (Kaukazo šalims, Bizantijai, islamo kraštams, Kinijai, Japonijai). A. Toynbee: „Vartodami žodį renesansas kaip tikrinį, mes klydome, matydami unikalų reiškinį ten, kur iš tiesų tebuvo tik atskiras pasikartojančio istorinio reiškinio atvejis“.

Europos (ne Italijos) renesanso tyrinėjimuose, atsižvelgiant į tai, kad iš Italijos renesansinės idėjos ir formos pradėjo sklisti savo vėlyvojoje – manieristinėje fazėje, kartais vartojamas „manieristinio renesanso“ („La Renaissance maniériste“) terminas (Daniel Arasse, Andreas Tönnesmann, Der Europäische Manierismus, 1997 m.).

Periodizacija

Jau G. Vasari išskyrė tris itališkojo renesanso fazes, prilygintas žmogaus augimo tarpsniams – vaikystei, jaunystei ir brandai. Pirmąją renesanso fazę pradėjęs Giotto, po jo sekęs „jaunystės periodas “(sutapatintas su keliomis italų menininkų kartomis), paties G. Vasari gyvenamuoju laikotarpiu mene esą pasiektas aukščiausias tobulumo laipsnis, kurį įkūnijęs Mikelandželas.

Renesansas tradiciškai skaidomas į tris laikotarpius:

• ankstyvasis (XIV a. vid. – XV a. pr.), susiformavęs Florencijoje;
• brandusis (XVI a. pr.) – visoje Italijoje, svarbiausiais kultūros ir meno centrais tapo Roma ir Venecija;
• vėlyvasis arba manieristinis (XVI a. vid. – XVII a. pr.), iš Italijos paplitęs po visą Europą.

Italijos kultūros ir meno istorijoje atskirus periodus yra įprasta žymėti itališkais terminais:

• ducento (XIII a. - renesanso apraiškos, protorenesanso pradžia);
• trecento (XIV a. - renesanso pradžia, vadinamasis protorenesansas);
• quattrocento (XV a. - ankstyvasis renesansas);
• cinquecento (XVI a. - brandusis ir vėlyvasis renesansas).

Europos (ne Italijos) renesansas taip pat skaidomas į tris periodus:

• ankstyvąjį (XV a. pab. – XVI a. 1 ketvirtis);
• klestėjimo/brandųjį (XVI a. 2-3 ketvirčiai);
• vėlyvąjį (XVI a. 4 ketvirtis – XVII a. pr.).

Renesansas kaip stilius pakeitė iki tol egzistavusią gotiką, po renesanso formavosi barokas.

Politinės ir socialinės susiformavimo prielaidos

• Viduramžiais Šiaurės Italijoje kūrėsi ir klestėjo laisvi respublikinio valdymo miestai-valstybės: Florencijos, Genujos, Sienos, Venecijos respublikos. Nuo XII a. pab. jie tapo svarbiais finansų, amatų ir prekybos centrais visoje Europoje, juose stiprėjo prekybininkų bei amatininkų (viduramžiškoje tradicijoje menininkai laikyti būtent tokiais) politinė ir socialinė padėtis.
• 1377 m. iš Avinjono į Romą sugrįžus popiežiui Grigaliui IX ir ypač po 1417 m. – galutinai įveikus Bažnyčios skilimą – svarbiu politiniu faktoriumi Apeninų pusiasalyje, katalikiškosios Europos dvasiniu centru tapo Popiežiaus valstybė. XV – XVI a. sandūroje Romos popiežiai tapo svarbiausiais renesansinės dailės ir architektūros mecenatais.
• 1453 m. gegužės 29 d. Osmanų imperijos kariuomenei užėmus Konstantinopolį (Konstantinopolio žlugimas) žlugo Bizantijos imperija – tai paskatino graikų mokslininkų ir menininkų emigraciją į Vakarus. Jų dėka Vakarų Europoje susipažinta su iki tol nežinotais antikinės kultūros paminklais.
• 1492 m. sausio 2 d. ispanams užkariavus paskutinę maurų valstybę Pirėnų pusiasalyje – Granados emyratą, pasibaigė rekonkista. Dinastiniais ryšiais „katalikiškųjų monarchų“ – Kastilijos karalienės Izabelės I ir Aragono karaliaus Ferdinando II sujungtoje Ispanijoje, Manuelio I Laimingojo valdomoje Portugalijoje suintensyvėjo jūrinė prekyba, apogėjų pasiekė Didžiųjų geografinių atradimų epocha.
• XV – XVI a. politiniu Europos hegemonu tapo Habsburgų dinastija. Svarbiausių jos atstovų (Maksimiliano I, jo anūko Karolio V) dėka Habsburgų valdomos žemės tapo „imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė“. Habsburgai ne tik buvo įtakingais renesanso kultūros mecenatais Vidurio Europoje ir Ispanijoje – jų vykdoma politika (Italijos karai) netiesiogiai skatino itališkojo renesanso sklaidą Europoje.

Kultūrinės susiformavimo prielaidos

• Renesansas yra kultūrinis sąjūdis. Antikos kaip sektino pavyzdžio, savotiško „aukso amžiaus“ idėją suformavo XIV – XV a. italų humanistai: Francesco Petrarca, Giovanni Boccaccio, Poggio Bracciolini, Leonardo Bruni, Leon Battista Alberti. Renesansinio humanizmo formavimąsi skatino, o ir elementariausios antikinės žinijos suvokimą, lotynų kalbos mokėjimą diegė viduramžiais susifomavusi švietimo sistema. Ugdymas mokymo įstaigose – universitetuose, katedrų mokyklose – buvo paremtas vėlyvojoje antikoje susiformavusiu „Septynių laisvųjų menų“ (artes liberales) principu.
• Meno istoriko Henry Thode požiūriu, idėjinių renesanso šaknų taip pat reikėtų ieškoti šventojo Pranciškaus Asyžiečio inspiruotame religinio atsinaujinimo sąjūdyje, esą išlaisvinusiame žmogaus individualizmą iš viduramžiškų dogmų nelaisvės („Franz von Assisi und die Anfänge der Kunst der Renaissance in Italien“, 1885 m.).
• Apeninų pusiasalyje ir ypač Romoje dar viduramžiais susidurta su antikiniu paveldu – architektūra, skulptūra. Romėniškų pastatų architektūrinio ir skulptūrinio dekoro detalės naudotos romaninėse, gotikinėse statybose. XIV – XV a. antikinius paminklus Italijoje pradėta sistemingai tyrinėti ir kolekcionuoti. 1414 m. Florencijos humanistas Poggio Bracciolini atrado Vitruvijaus veikalą De Architectura, įtakojusį renesanso architektūros teoriją ir praktiką.
• Apie 1439 m. Johanno Gutenbergo išrasta spausdinimo mašina pagreitino rašto kultūros įsigalėjimą ir renesansinės minties sklaidą.

Literatūros bruožai

• Renesanso literatūra pasižymi antropocentrizmu. Pagrindinis jos kūrinių veikėjas yra žmogus su visa savo jausmų ir išgyvenimų gama.
• Renesanso literatūrai būdingas ne tik lotynų, bet ir modernių, tautinių kalbų naudojimas. Daugelis autorių rašė keliomis kalbomis. Geriausias pavyzdys būtų Frančeskas Petrarka, savo gyvenimo kūriniu laikęs lotynų kalba parašytą (nebaigtą) poemą Africa (1341 m.), tačiau vėlesnių kartų jis yra labiau vertinamas dėl itališkai parašytų sonetų.
• Renesanso literatūra pasižymi naujų arba atgaivintų, iki tol krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje nežinotų arba nepopuliarių žanrų įvairove, kurių dauguma suformuoti remiantis antikine raštija. Tai novelė, sonetas, epigrama, įvairios romano atmainos, esė. Vėlyvajame renesanse ypač populiaria tapo dramaturgija.

Filosofijos bruožai

• Žmogaus problematika renesanso filosofijoje tapo svarbiausia tema. Į ją gilinosi įvairios atgaivintos antikinės filosofijos mokyklos ir srovės (neoplatonizmas, stoicizmas, skepticizmas, epikūrizmas), kurias bandyta jungti su krikščionybės doktrina.
• Renesanso filosofija pasižymėjo kritiniu požiūriu į viduramžišką scholastiką ir scholastizuotą Aristotelio mokymą. Florencijos humanistų terpėje atgaivintas dėmesys Platonui ir neoplatoniškai tradicijai. 1468 m. Marsilio Ficino išvertė Platono raštus į lotynų kalbą (publikuoti 1484 m.).
• Renesanso laikotarpiu antrąjį savo raidos tarpsnį išgyveno scholastinė filosofija (vadinamoji antroji scholastika). Joje išlaikyta tradicinė scholastinė problematika – krikščionybės dogmų turinys, kurį siekta racionaliai pagrįsti remiantis bažnytiniais autoritetais. Žymiausi antrosios scholastikos atstovai: Francisco de Vitoria ir Francisco Suarez.
• Pasaulietine problematika, praktiškumu pasižymėjusioje renesanso filosofijoje didelis dėmesys skirtas politinei teorijai. Buvo plėtojamos praktinės valstybės sutvarkymo idėjos (Niccolò Machiavelli), kuriamos idealių valstybių teorijos (Tomas Moras), didelis dėmesys skirtas teisės minčiai (Hugo Grocijus).
• Renesanse formavosi modernią, racionalią ir kritiškumu ankstesnių pasaulio žinių atžvilgiu pasižymėjusią pasaulėžiūrą skatinusi gamtos filosofija (Mikalojus Kopernikas, Giordano Bruno, Galileo Galilėjus).

Mokslo bruožai

XV-XVI a. kokybiniai pokyčiai vyko daugelyje mokslo disciplinų. Remiantis antikiniu, viduramžišku žinių paveldu, jį kritiškai analizuojant, empirinių tyrinėjimų (patyrimo ir eksperimento) pagalba siekta išsamesnio tyrinėjamų dalykų pažinimo. Žinios sietos su praktiniais poreikiais. Renesanso mokslininkų dėmesio centre buvo mikrokosmas ir makrokosmosas (žmogus ir jį supanti aplinka – gamta, jos reiškiniai). Renesansinio mokslininko idealas – „homo universales“ – , daugelį mokslo sričių gvildenantis tyrinėtojas.

• Astronomijoje geocentrinę Ptolemėjaus pasaulio sistemą pakeitė heliocentrinė sistema (Mikalojus Kopernikas, Galileo Galilėjus, Giordano Bruno). Johannesas Kepleris suformulavo planetų judėjimą aprašančius dėsnius (Keplerio dėsniai).
• Veikalu De humani corporis fabrica libri septem („Septynios knygos apie žmogaus kūno veikimą“, 1543 m.) ir savo akademine veikla gydytojas ir anatomas Andreas Vesalius padėjo pagrindus šiuolaikinei medicinai. A. Vesalius vienas pirmųjų pradėjo medicininius skrodimus, aprašė griaučių, raumenų, nervų sistemas bei jų veikimą.
• Didieji geografiniai atradimai veikė geografijos ir praktinės jos disciplinos – kartografijos – vystymąsi. 1492 m. Martinas Behaimas sukonstravo gaublį (dar be Amerikų), 1507 m. Martinas Waldseemülleris europiečių atrastus žemynus pavadino Amerikomis, 1569 m. Gerardas Merkatorius suformulavo lygiakampės cilindrinės projekcijos principą (Merkatoriaus projekcija), 1570 m. Abrahamas Ortelijus išleido Theatrum Orbis Terrarum („Pasaulio teatras“) – pirmąjį modernų pasaulio atlasą.
• Ženklūs pokyčiai vyko šaunamojo ginklo ir apskritai karybos raidoje. XVI a. pradžioje atsirado vėliau kelis šimtmečius naudoti šaunamųjų ginklų spynų tipai: kibirkštinė, titnaginė, ratukinė (Niurnbergo tipo) spynos. Šaunamojo ginklo, ypač artilerijos, raida skatino naujo tipo gynybinių įrenginių – bastionų atsiradimą ir tobulinimą.
• Inžinerijoje bandyta teoriškai suformuluoti automobilio, tanko, įvairių skraidymo ir inžinerinių prietaisų veikimo schemas, jas praktiškai įgyvendinti (Leonardo da Vinci, Francesco di Giorgio Martini).

Meno bruožai

• Renesansas kaip meninis stilius pasižymi kompozicinės darnos ir vienovės siekiais, paprastumu ir simetrija, aiškumu ir statika. Kompozicinio balanso įvairiose dailės bei architektūros rūšyse siekta remiantis matematiniais skaičiavimais („aukso pjūvio formulė“).
• Antikinių tradicijų atgaivinimą įkūnijo sekimas antikiniais pirmavaizdžiais. Architektūroje ypač populiarios buvo romėniškos arkinės-skliautinės konstrukcinės sistemos, atgaivintas sistemingas orderio naudojimas. Skulptūroje sekta antikinių statulų ir reljefų kompozicinėmis schemomis. Tapyboje, kurioje antikinių pirmavaizdžių buvo likę labai nedaug, taip pat remtasi antikinėmis skulptūromis arba tekstiniais aprašais.
• Renesansinė architektūra pasižymi matematiniais skaičiavimais paremtais novatoriškais inžineriniais sprendimais.
• Skiriamasis renesanso dailės ir architektūros bruožas (suteikęs menui mokslinį aspektą) bei didžiausia naujovė – geometrinė (linijinė) perspektyva. Brandžiajame ir vėlyvajame renesanse taip pat svarbi buvo erdvinė perspektyva.
• Kaip ir literatūroje ar filosofijoje, svarbiausias renesanso dailės objektas – žmogus. Renesanso antropomorfiškumą, dėmesį žmogui įkūnijo žmogaus kūno proporcijų teorija, kurią skirtingi autoriai formulavo remdamiesi antikinės filosofijos idėjomis (pitagorizmas, neoplatonizmas).
• Renesanse stiprias pozicijas išlaikė sakralinė dailė ir architektūra, tačiau formavosi ir populiarėjo (ypač brandžiajame ir vėlyvajame renesanse) mitologinis (remtasi antikine mitologija), istorinis, batalinis, natiurmorto, peizažo žanrai.
• Renesanse pakito menininko statusas. Viduramžių menas – anonimiškas, pagrįstas kolektyviniu darbu, o renesanse pabrėžiama autorystė, menininko individualumas ir novatoriškumas. Viduramžiais menininkai prilygo amatininkams, renesanse siekta mokslininkų statuso.

Muzikos bruožai

• Renesanso muzikos teorija plėtota remiantis antikiniais autoritetais: orfikais, Pitagoru, Platonu, Boecijumi. (1463 m. Marsilio Ficino į lotynų kalbą išvertė „Orfėjaus himnus“, 1484 m. parašė traktatą „Apie muziką". Renesansinėje ontologijoje muzikai suteikta transcendentinė reikšmė. Pasak M. Ficino, pasaulio siela skamba pagal tam tikrus muzikinius principus, dvasinių pratybų dėka galima išgirsti slaptą sferų harmoniją).
• XIV a. Italijoje ir Prancūzijoje susiformavo liaudiškos muzikos įtakota, vokaliniu ir vokaliniu-instrumentiniu polifoniškumu pasižymėjusi „Ars nova“ („Naujojo meno“) stilistika, (žymiausi atstovai – Guillaume de Machaut, Philippe de Vitry, Francesco Landini). Jos pagrindu XV a. kūrėsi nacionalinė Anglijos polifonijos mokykla, XV-XVI a. – Nyderlandų, XVI a. – Romos, Venecijos, Prancūzijos, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos ir kitos polifonijos mokyklos.
• Vėlyvajame renesanse išpopuliarėjo nauji muzikiniai žanrai: solinė daina, kantata, oratorija, opera, ilgainiui įtvirtinę homofoninį stilių.
• Renesansiniai instrumentai: išilginė fleita, obojus, valtorna, trombonas, viola de gamba, smuikas, ragas, klavesinas. Dviejų skirtingų estetinių pasaulėžiūrų – aristokratiškos ir miestietiškos, liaudiškos – konkurenciją liudija skirtingų styginių instrumentų populiarumas. Diduomenės tarpe buvo populiari viola, žemesniuosiuose sluoksniuose – smuikas.
• Renesansinės idėjos plėtotos sakralinėje (mišių, moteto, madrigalo žanrai) ir pasaulietinėje (vokaliniai žanrai – madrigalas, frotola, šansonas, instrumentiniai žanrai – tokata, preliudas) muzikoje.

Istorija

• 1420–1436 m. – Architektas Filipas Bruneleskis pastatė Florencijos katedros kupolą.
• 1430–1435 m. – Donatelo Dovydo skulptūra – pirmoji didelė nuogo žmogaus statula nuo Romos imperijos laikų.
• 1480–1485 m. – Sandras Botičelis nutapo „Veneros gimimą“.
• 1497 m. – Leonardas da Vinčis nutapo „Paskutinę vakarienę“.
• 1501–1504 m. – Mikelandželas sukuria Dovydo skulptūrą.
• 1502 m. – Leonardas da Vinčis nutapo „Moną Lizą“.
• 1505 m. – Architektas Donatas Bramantė pradeda naują Šv. Petro baziliką Romoje
• 1508 m. – Dailininkas Rafaelis ima dekoruoti popiežiaus apartamentus Vatikane.
• 1508–1512 m. – Mikelandželas dekoruoja Siksto kapelą.
• 1500–1590 m. – Renesanso dailė pasiekia viršūnę Venecijoje. Kuria tokie dailininkai kaip Ticianas, Veronezė ir Tintoretas.
• 1552 m. – Architektas Andrėja Paladijus Venecijoje pradeda statyti Vilą Rotondą.

Nuorodos

• Matonis V. Renesansas: grožis, menas, ugdymas, Vilnius, 2002.