Teodoras Grotusas
Teodoras Grotusas (vok. Theodor von Grotthuß, 1785 m. sausio 20 d. Leipcige – 1822 m. kovo 26 d. Gedučiuose, Pakruojo raj.) – elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, geologas.
Biografija
Visa pavardė vokiškai – Freiherr Christian Johann Dietrich Theodor von Grotthuß. Pirmasis žodis rodo, kad T. Grotusas buvo freiheras.
Gimė Gedučių dvarininkų bajorų šeimoje, keliaujančioje po Vokietiją. Leipcigo universiteto studentu būsimasis mokslininkas tapo sulaukęs 3 dienų amžiaus, tačiau tik 1803 m. įstojo į universitetą. Puikų išsilavinimą įgijo namuose, Gedučiuose, kur jį mokė samdyti kalbų, filosofijos, filologijos mokytojai. Nuo 1803 m. rudens pradėjo lankyti Paryžiaus Politechnikos mokyklą. Čia jis išklausė garsių profesorių Klodo Bertoleto (Claude Louis Berthollet), Antuano Furkrua (Antoine-François Fourcroy) ir kitų įžymybių paskaitas. Lankė paskaitas ir kitose mokslo institucijose, susipažinęs su galvaniniais reiškiniais įsitraukė į jų tyrimus.
1804 m. pradėjęs savarankiškas studijas Neapolyje, susipažino su Aleksandru fon Humboldtu, Lui Gay-Lusaku (Louis Joseph Gay-Lussac), besiruošiančiais tyrinėti vulkaninius reiškinius, gilino mineraloginius įgūdžius. 1805 m. dalyvavo ekspedicijoje į Vezuvijų, domėjosi bioliuminescencija, atlikdamas sudėtingus vandens elektrolizės tyrimus, rašė šį procesą pagrindžiančią teoriją. Atvykęs į Romą, išspausdino mokslinę studiją. Nedidelėje brošiūroje prancūzų kalba buvo atspausdinta pirmoji pasaulyje elektrolizės teorija, vėliau perspausdinta žurnale „Annalen de chemie“, o po kelių mėnesių išversta į anglų, vokiečių kalbas mokslinėje spaudoje. 1807 m. išrinktas Paryžiaus galvanikų draugijos nariu. 1808 m. išrinktas Turino Mokslo ir menų akademijos nariu korespondentu, bet netrukus sugrįžo į Gedučius.
1809–1812 m. pirmasis tyrė grandinines reakcijas. 1812 m. pusmečiui išvyko į Peterburgą, susipažino su chemiku ir žurnalo leidėju A. N. Šereriu. 1814 m. išrinktas Dorpato universiteto profesoriumi, bet dėl įvairių priežasčių nepradėjo eiti šių pareigų. 1814 m. suteiktas Miuncheno mokslų akademijos nario korespondento vardas.
1815 m. suformulavo fosforoscencijos dėsnį – šviesos išspinduliavimas priklauso nuo temperatūros. 1816–1818 m. tyrinėjo Likėnų Smardonės mineralinius šaltinius, nustatė jų vandens sudėtį, tirdamas rodanidus atrado analitinės chemijos reakcijas, dabar jau tapusias klasikinėmis, sukūrė kelis analizės būdus. Jis padarė teisingą išvadą, kad sieros vandenilio susidarymas siejamas su kalcio sulfato ir organinės medžiagos sąveika.
1818 m. suformulavo du fotochemijos dėsnius, atrado elektrolizės reiškinį, sukūrė pirmąjį fotometrą, tinkantį naudoti ir kaip cheminį laikrodį. 1817 m. Mintaujoje tapo Kuršo literatūros ir meno draugijos nariu. 1820 m. vienu metu su Tomu Zejebeku (Thomas Johann Seebeck), bet nepriklausomai nuo jo, nustatė, kad elektros srovės reiškiniai metaluose ir tirpaluose yra identiški. Niurnberge išleidžiami jo rinktiniai raštai.
1817–1822 m. buvo Kuršo literatūros ir meno draugijos (Kurländische Gesellschaft für Literatur und Kunst) (seniausia mokslinė draugija dabartinėje Latvijos teritorijoje) narys.
Grotusas gyveno ir dirbo Gedučių dvarelyje, netoli Žeimelio. Čia tragiškai ir mirė (nusižudė). Palaidotas dvaro laidojimo rūsyje. Vėliau mokslininko palaikai buvo perkelti kitur, kapas taip ir liko nežinomas.
Prie buvusio dvaro tvenkinio minint gimimo 200 m. sukaktį, atidengtas paminklinis akmuo su T. Grotuso bareljefu.
Netoliese pamiškėje augantis senas ąžuolas vadinamas T. Grotuso vardu (pasakojama, kad mokslininkas mėgęs po juo sėdėti).
Fondas
1994 m. Lietuvos mokslų akademija ir baronų von Grotthussų giminės įsteigė Theodoro Grotthusso fondą.
Pagal fondo nuostatus kasmet turi būti įteikiama stipendija pasižymėjusiam jaunuoliui, studijuojančiam chemijos dalykus, o kas 5 metai – premija ir atminimo medalis mokslininkams, tyrinėjantiems T. Grotthusso veiklą ar pasižymėjusiems įamžinant šio mokslininko vardą.
Išsaugoti...
Algis Padora, „Auksinė varpa“ 2024-03-26
IŠSAUGOKIME TEODORO GROTUSO ĄŽUOLĄ GEDUČIUOSE – ISTORIJOS IR GAMTOS BRANGAKMENĮ
„Ar Lietuvą turėjo savo Einšteiną? Ar buvo žmogus, pralenkęs laiką ir savo sugebėjimais pripažintas visame pasaulyje?
Taip, tai viena iškiliausių asmenybių Lietuvos istorijoje, tačiau apie jį žino nedaugelis“,- taip Teodorą Grotusą (1785 – 1822) – pirmosios pasaulyje elektrolizės teorijos kūrėją, fotochemijos teorijos pradininką, fotometro išradėją, kurio dėka turime akumuliatorius ar galvaninius elementus, kelionių publikacijų „VIEŠKELIU DUNDANT“ cikle 2020-ųjų balandžio 4-ąją pristatė internetinio portalo 15 min.lt kelionių žurnalistė Ada Alejūnaitė.
1999-asiais, lapkričio 3-ąją, LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. 345 „TEODORO GROTUSO ĄŽUOLAS“ paskelbtas rajono savivaldybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu, bet greitai atšauktas. 2000 10 18 Pasvalio rajono savivaldybės sprendimo 6 priedas (Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2022m. balandžio (?- diena nenurodoma) sprendimo Nr. T1 redakcija) Gedučių Teodoro Grotuso ąžuolas – apsaugos zona 80 metrų, Saločių girininkija, Gedučių miškas, 94 kvartalas. Pastabų skiltyje parašyta: „Sveikas, perspektyvus saugojimui.“
Teodoro Grotuso ąžuolas išskirtinio amžiaus, augantis Pakruojo ir Pasvalio administracinių rajonų paribyje ir beveik trijų – Guostagalio, Vaškų bei Žeimelio seniūnijų apsuptyje. 2014-ųjų spalio 16-ąją Gedučių dvare gyvenusio ir žymiausiais atradimais pasaulį nustebinusio mokslininko ąžuolą padegė vandalai.
Vieni pirmųjų liepsnose ir dūmuose skendintį ąžuolą gelbėjo Linkuvos ugniagesių komanda, Guostagalio bei Vaškų seniūnijų vyrai. Įsiplieskusią medžio viduje ugnį pavyko užgesinti. Išvalius medienos trūnėsius, drevė užkalta ąžuoline lenta.
ĄŽUOLAI MIRŠTA STOVĖDAMI
Nuo to laiko prabėgo dešimtmetis. Pastačius Žeimelio centre paminklą, prie gamtos paveldo – Gedučių ąžuolo, ypač vasaromis, mūsų krašte pagausėjo šalies ir užsienio turistų. Svečiai pastebi, jog istorinė vertybė iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą. Tik vasarai gerokai įsibėgėjus, prie kelio Joniškis – Žeimelis – Pasvalys, iškilusi pažeisto Gedučių ąžuolo viršūnė išgali pasipuošti žaliuoju vainiku.
„Yra daug šiuolaikiškų priemonių užtaisyti medžių dreves taip, kad jie nepradėtų džiūti“,- apie galimybes išgelbėti nuo pražūties kultūros ir gamtos paveldo paminklą‚ pasaulinio garso mokslininko ąžuolą tuomet kaimyninio rajono „Sidabrės“ laikraščio žurnalistę Janiną Šaparnienę tikino Pakruojo miškų urėdijos vyriausiuoju miškininku dirbęs Virginijus Kacilevičius. Jis anuomet panašiai kalbėjo ir šių eilučių autoriui. Kas parašyta ar pasakyta – kirviu neiškirsi. Šiandieną sustojus prie Teodoro Grotuso Gedučių ąžuolo ir pamačius kamiene žiojėjančią naują skylę bei gausiai apie ąžuolo kamieną išmėtytas stambias skiedras, kilo klausimas, nejaugi dabar kažkas antrąkart kėsinasi į galiūną?
Aiškinantis situaciją ir galimas jos priežastis, skubios pagalbos 112 telefonu į Gedučius iškviestas Aplinkos apsaugos departamento pareigūnas Artūras, rajono savivaldybės tarybos narys Gediminas Grybė, savivaldybės vyriausioji specialistė (ekologė) Austina Kuncevičienė, Guostagalio seniūnas Jonas Jocius, kiti gamtosaugai neabejingi asmenys. „Nauja drevė ąžuole – miško gyventojų darbas. Čia jie šeimininkai ir jiems gyventi reikia“,- ramino save, guodė kitus Guostagalio seniūnas.
MEDŽIO TEISĖ – GYVENTI !
„Visuotinėje medžių teisių deklaracijoje“ rašoma, jog „medžio teisė gyventi – užtikrina mūsų teisę išlikti.“ Joje sakoma, kad esame gamtos dalis, viena bendruomenė, nedalomai susieti gyvybiniais ryšiais su medžiais ir miškais, jų sveikata ir gerove. Dėkingi už medžių suteikiamą švarų orą, vaisius, prieglobstį, stiprybę ir atramą.“
„Išpūstas reikalas,- iš degtuko skaldot vežimą malkų“,- atsakas valdžios rūmų koridoriuje, pasiteiravus, kaip galima būtų sutvarkyti virš Gedučių ąžuolo šaknų naujai atsiradusią drevę, kaip gelbėti bene 300 metų sulaukusį istorinį medį.
Vicemeras sutriko, išgirdęs, kad ne taip seniai su į Gedučius iškviestu Aplinkos apsaugos departamento pareigūnu, abu dirbę kaimyninių rajonų girininkijose. Pažadėta užskardinti drevę, pagarbiai aptverti mokslininko ąžuolą tvorele.
Gera pradžia, bet tai – pusė darbo. Vandalų suniokotam, šimtmečių nuvargintam Teodoro Grotuso amžininkui būtinos kuo skubiausios specialistų – arboristų išvados. Kiek pažeistas medis, kaip galima jam padėti?
„Et, kam čia svarbus tas vokietis, ieškokite ir raskite mūsų laikų didvyrių“,- anų laikų valdininkų skepticizmą bandant įprasminti mokslininko svarbą šalies istorijoje prisimena Pakruojo krašto Garbės pilietis Alfredas Šimkus.
Net ir po daugelio šimtmečių Leipcige, Neapolyje, Paryžiuje, Romoje, kituose miestuose studijavusio Teodoro Grotuso atminimo įamžinimą, jo išsaugojimą ateities kartoms temdo šešėliai. Pasvaliečiai, kurių rajono administracinėje vietovėje auga be reikiamos priežiūros paliktas Teodoro Grotuso ąžuolas, nė už ką istorinio medžio neatiduos pakruojiečiams. Pastarieji kaimynams neperleis tokios garsenybės.
Nebūtin išnyko Gedučiuose buvusi milžiniška knygų biblioteka, laboratorijos įranga, ypatinga Gedučių dvaro relikvija – mokslininko tėvo pianisto kompozitoriaus Dytricho E. fon Grotuso dovanotas sūnui pianinas.
Nežinoma mokslininko kapavietė, mūsų kaimynai tikina, jog pasaulinio garso mokslininko palaikai kartu su jo giminaičiais ilsisi Joniškio kapinaitėse.
Apie buvusios Grotusų išdraskytos kapavietės, esančios netoli Gedučių ąžuolo atstatymą, deramą atminimo įamžinimą politikai daug nesivargina, neprisimena net lipdami „ant bačkos“. Likimo valiai paliktas vienintelis istorinius laikus menantis apleistas, giminaičiams priklausantis Gedučių dvaro kumetynas – mokslininko laboratorija.
Žeimelyje, Vienybės aikštėje, paminklas, ant kurio užrašyta : „THEODOR VON GROTTHUSS. PIRMOSIOS ELEKTROLIZĖS TEORIJOS KŪRĖJAS, FOTOCHEMIJOS PRADININKAS.“
Kitoje pusėje – 2022 skulptūros pastatymo metai. 200 metų nuo Theodor von Grotthuss (1785 – 1822) mirties.
Skulptorius Kęstutis Balčiūnas. Architektė Kristina Rimienė.
Dešimtys paminklo išliejimą ir statybą parėmusių valstybinių įmonių, bendrovių, Žeimelio apylinkių ūkininkų įamžinimas.
„Jų parama – tai didžiulis indėlis į Lietuvos kultūros puoselėjimą ir mokslinės atminties išsaugojimą“,- prasmingas užrašas paminklinėje lentoje.
Tai – milžiniškas įpareigojimas pasaulyje pripažinimo sulaukusio Teodoro Grotuso atmintinų vietų sutvarkymui ir tinkamai jų priežiūrai.
Rajono savivaldybėje nuskambėjęs pažadas užskardinti antrus metus miško žvėrių išraustą ąžuole drevę, ieškoti susitarimų randuoto „Grotuso ąžuolo“ žaizdoms gydyti suteikia vilčių, kad jis išliks
Vandalų ir miško žvėrių pažeistam 26 metrų aukščio bei 5,75 metro apimties Gedučių ąžuolui būtina skubi priežiūra ir profesionalių specialistų – arboristų rekomendacijos bei pagalba
Pirmasis mokslininko atminimui įamžinti skirtas paminklinis akmuo Gedučiuose. Latvijos akademikas Janis Stradinis rašė: „Gedučiai – ta vieta, kur Grotusas žmonijai paaiškino, kaip veikia elektra ir kaip veikia šviesa“
Šalia žvyrkelio į Javidonius, Gedučių pakraštyje, išlikęs vienintelis, privatiems asmenims priklausantis dvaro istorijos pastatas – kumetynas. Architektūriniai sprendimai byloja čia buvusią mokslininko laboratoriją
200-osios mirties metinės
ŠIMTMEČIŲ NEPRIPAŽINTAS MOKSLO GENIJUS SUGRĮŽO GIMTINĖN (1)
Žeimelio Vienybės aikštėje atidengta Gedučiuose (Guostagalio sen.) gyvenusio ir dirbusio pasaulyje garsaus mokslininko Todoro Grotuso skulptūra.
Kovo 26-ąją išsipildė ilgametė žeimeliečio, šiuo metu gyvenančio Marijampolėje, Kūlokuose įrengtoje studijoje kuriančio skulptoriaus Kęstučio Balčiūno svajonė. Leningrade (dabar Sankt Peterburgas -aut.) I.E.Repino dailės akademijos skulptūros fakultete apgintas diplominis darbas virto „kūnu“. Po trisdešimt penkerių metų skulptorius savo gimtinėje dar kartą išlaikė „egzaminą“ – atidengė Teodoro Grotuso bronzinę skulptūrą. Mokslo pasaulyje genijumi laikytas Grotusas tuometės visuomenės nebuvo suprastas ir deramai įvertintas. Nedaug apie garsųjį mokslininką žino ir dabartinė visuomenė.
SUGRĮŽĘS IŠ PRAEITIES
„Senokai Pakruojo krašte kultūros renginiuose mačiau tiek kultūros, mokslo, švietimo, politikos atstovų, ambasadorių, prezidentų, akademikų su Lietuvos Mokslų akademijos prezidentu J. Baniu. Pagaliau Žeimelyje atidengta per 30 metų laukta ir išlaukta žiemgalio Kęstučio Balčiūno sukurta skulptūra mokslo legendai Teodorui Grotusui (1785-1822). Kaip sakė pats Kęstutis, šiandien Žeimelyje jis jautėsi kaip per diplominio darbo gynimą, kuris vyko prieš 35 metus. Ši atsinaujinusi, istorine atmintimi naujai suspindėjusi Žeimelio erdvė praturtėjo ne valstybės institucijų pastangomis, o daugiausia akademinės bendruomenės, aktyvių jos narių, suprantančių, kokio kalibro buvo Gedučių kaimo žmogus, pastangomis. T. Grotusas savo darbais pranoko Laiką, nes šiandien už savo elektrolizės atradimus būtų galėjęs pretenduoti gal net į dvi Nobelio premijas. Akademinės bendruomenės iniciatyvą parėmė verslo atstovai, pastangų pagal galimybes įdėjo ir Pakruojo rajono savivaldybė. Pagarba žmonėms, kurie gerbia mokslą, šviesą, kurie deda pastangas, kad apie šį mokslininką žinotų ne tik Japonijoje, Vokietijoje, bet ir Lietuvoje“- Žeimelio iškilmėse sveikinęs skulptorių Kęstutį Balčiūną, savo socialinėje paskyroje džiaugėsi Seimo narys Stasys Tumėnas.
ŠVENTĖJE – POLITIKOS IR KULTŪROS ELITAS
Mokslininko paminklo Žeimelyje atidengimą pagerbė politikai, visuomenės veikėjai. Šventėje dalyvavo užsienio valstybių ambasadoriai – Tetsu Ozaki (Japonija), Vokietijos ambasados kultūros atašė Anja Luther, europarlamentarė, Pakruojo krašto Garbės ambasadorė Vilija Blinkevičiūtė, LR Švietimo, sporto ir mokslo viceministras Ramūnas Skaudžius, Seimo nariai Kristijonas Bartoševičius, Stasys Tumėnas, Liudas Jonaitis, Antanas Matulas, Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentas Jūras Banys, iš Lietuvos ir Latvijos suvažiavę mokslininko giminaičiai, iš Vokietijos atvykęs Michael Baron von Grotthuss, evangelikų liuteronų parapijos pastorius Juozas Mišeikis, grupė rajono tarybos narių, paminklo fundatoriai bei rėmėjai, rajono Garbės piliečiai, kultūros bendruomenės atstovai.
Sveikinimą atsiuntė šalies Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė: „Itin prasminga, kad, pažymint 200-ąsias garsaus ir talentingo mokslininko Teodoro Grotuso mirties metines, jo atminimas įamžinamas bronzine skulptūra. Tai dar viena puiki proga aktualizuoti ypatingos asmenybės, savo laiką pralenkusio mokslininko, pirmojo Lietuvos fizikochemiko darbų svarbą.
Teodoro Grotuso autoritetą pripažino net tokie žymūs mokslininkai kaip Maiklas Faradėjus ar Albertas Einšteinas. Tiek Pakruojo kraštas, tiek visa Lietuva gali didžiuotis tokio masto lietuvių kilmės mokslininko pasiekimais. Tegul tai įkvepia ir mus visus semtis išminties iš praeities ir nepritrūkti drąsos ateities darbuose,“- rašoma sveikinime.
Įsisiautėjęs pavasario vėjas nešė tolyn Vilniaus kultūros centro „Liepų“ moterų choro (vadovė ir dirigentė Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė) Vaclovo Augustino „Tėvyne mūsų“ (eilės Vlado Braziūno) dainą.
„Mokslas neturi Tėvynės, bet mokslininkų be Tėvynės nebūna, ir reikšmę, kurią pasaulis teikia mokslininko darbams, jis teikia ir jo Tėvynei“,- prancūzų mikrobiologo ir chemiko Luji Pastero žodžiais iškilmių dalyvius pasveikino iškilmių moderatorius, renginių organizatorius, šiaulietis Dovydas Petkus.
Pakruojo krašto „Garbės ambasadoriaus“ vardas suteiktas Teodoro Grotuso fondo valdybos pirmininkui profesoriui Aivarui Kareivai, „Padėkos ženklas“ – skulptoriui Kęstučiui Balčiūnui.
Sidabruotais „Theodor von Grotthuss“ atminimo medaliais apdovanota 40 įmonių, organizacijų, bendrovių bei 30 asmenines lėšas paminklo statybai paaukojusių asmenų. Rėmėjai įrašyti paminklo sienelėje ir apdovanoti Kęstučio Balčiūno meniškai sukurtomis suvenyrinėmis Teodoro Grotuso paminklo skulptūrėlėmis. Daugiau – kituose laikraščio numeriuose.
Algis Padora, „Auksinė varpa“ 2022-03-30
Fotografavo Nijolė Padorienė
Simbolinę mokslininko skulptūros atminimo juostelę perkirpo (iš kairės) – Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentas Jūras Banys, Teodoro Grotuso giminaitis Michael Baron fon Grotthuss, skulptorius Kęstutis Balčiūnas, rajono savivaldybės meras Saulius Margis ir Teodoro Grotuso fondo valdybos pirmininkas, profesorius Aivaras Kareiva
Vieną talentingiausių ir produktyviausių skulptorių, personalinėje studijoje Kūlokuose (Marijampolės r.) meno šedevrus Lietuvai ir pasauliui kuriantį (iš dešinės į kairę) Kęstutį Balčiūną palaikė broliai – Vilniaus ateljė „Eskizas“ direktorius Vigytas ir Akmenėliuose (Žeimelio sen.) ūkininkaujantis Romualdas
ŠIMTMEČIŲ NEPRIPAŽINTAS MOKSLO GENIJUS SUGRĮŽO GIMTINĖN (2)
Tai akimirkai ateiti Leningrade (dabar Sankt Peterburgas -aut.) I.E.Repino dailės Akademijos skulptūros fakultete jauno menininko Kęstučio Balčiūno molio, vėliau gipso maketuose įprasmintai, galiausiai vienoje Lenkijos liejyklų sukurtai, į Žeimelio Vienybės aikštę bronzine skulptūra sugrįžusiam pasaulinio garso mokslo genijaus Teodoro Grotuso paminklui, prireikė net trisdešimt penkerių metų.
„TEGUL TEODORAS GROTUSAS GYVENA ŽEIMELYJE“
Teodoro Grotuso 200-ųjų mirties metinių minėjimo organizatoriai – Lietuvos Mokslų Akademija ir rajono savivaldybė, 2019-aisiais sutarę bendrai mokslininko atminimo veiklai, ją žymi prasmingais darbais. Šventės išvakarėse rajono savivaldybės, UAB „Pelaniškiai“ ir Žeimelio žemės ūkio bendrovės dėka Vienybės aikštės pakraštyje istorine nuotrauka ir jos akcentais pasipuošė dviaukščio pastato siena.
Balta staltiese apdengtas stalelis ir 1927-aisiais Žeimelin atvykstančio Lietuvos Prezidento Antano Smetonos laukiantys žeimeliečiai. Tai – Kauno dailininkų Žygimanto Amelyno ir Tado Šimkaus piešinys.
Mokslininko rankose – paskutinės valios dokumentas – testamentas, sutvirtintas parašu „Theodor von. Grotthuss 1822“.
Knygoje „Pralenkęs laiką: Theodor Grotthuss. Biografijos metmenys“, Juozo Algimanto Krikštopaičio parengtame penkių dalių mokslininko testamente įvardinta palikimą gavusi Kuršo literatūros ir meno draugija, Gedučių dvaro savininkas, šeimynykščiai, Beržtalio paveldėtojas – pusbrolis ir draugas – Karlas von Grotthuss ir kiti.
„Apie skulptūros parengimą reikėtų parašyti knygą. Pažintis su Teodoru Grotusu prasidėjo prieš penkiasdešimt metų. 1972-aisiais paminėtos 150-osios mokslininko mirties metinės. Tuomet dar būdamas mokiniu keletą kartų lankiausi mokslininko tėviškėje – Gedučiuose, dalyvavau ekspedicijose. Kitas etapas – Leningrado (dabar Sankt Peterburgas – aut.) – I.E.Repino dailės akademijos skulptūros fakultetas ir diplominio darbo tema – mokslininko iš Gedučių Teodoro Grotuso skulptūra. Kad prieš 35 metus apgintas diplominis darbas – mokslininko skulptūra šiandieną pastatyta Žeimelyje, dėkingas Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybei ir ypatingai profesoriui Aivarui Kareivai. Žiūrėkite, gėrėkitės, nenugriaukite! Tegul Teodoras Grotusas gyvena Žeimelyje!“,- prašė ir linkėjo meno šedevrą Žeimeliui, Lietuvai ir pasauliui padovanojęs Žiemgalos krašto sūnus, skulptorius Kęstutis Balčiūnas.
DIDELIO DARBO PRADŽIA
Paminklo atidarymo išvakarėse Žeimelyje surengtoje mokslinėje konferencijoje rajono savivaldybės meras Saulius Margis pažadėjo, jog tai, kas jau padaryta – tik didelio darbo pradžia. Keturių kelių kryžkelėje įsikūręs pasienio miestelis, unikali centrinė aikštė su čia gyvenusiomis ir dirbusiomis asmenybėmis, šimtmečius menančiais, bet laiko negailestingai ardomais pastatais.
Iš „Žiemgalos“ muziejaus fondų į miesto erdvę perkelta istorinė nuotrauka pagyvino Vienybės aikštės ir Žeimelio įvaizdį.
„Džiaugiuosi, kad šiandieną Žeimelyje įprasminamas, įamžinamas didžio mokslininko Teodoro Grotuso atminimas. Tai – fantastika! Jūs turite kuo didžiuotis! Tai – pirmasis paminklas mokslininkui Nepriklausomoje Lietuvoje! Kartu – patvirtinimas, kaip sutelkus rajono savivaldybės, Lietuvos Mokslo Akademijos, Vokietijos ambasados Vilniuje, privačių rėmėjų, kuriems visi dėkingi, pastangas, gimė šis nuostabus kūrinys.
Teodoras Grotusas daug keliavo, turėjo didžiules galimybes: Leipcigas, Roma, Paryžius, tačiau grįžo į savo – Gedučių dvarelį ir ten kūrė neįtikėtinus dalykus, kuriais šiandien didžiuojamės“,- iškilmių dalyviams būti sveikais, laisvais ir laimingais linkėjo europarlamentarė, Pakruojo krašto Garbės ambasadorė nuo Linkuvos kilusi Vilija Blinkevičiūtė.
Su mokslininko vardu siejami laikmečio ženklai ne tik Gedučiuose, Žeimelyje, bet ir Joniškyje, Biržų rajone, kitose vietovėse.
„Aš – gimęs Pakruojo rajone ir man smagu čia sugrįžti. Mokslo riteris – Teodoras Grotusas dvejus metus dirbo Biržų krašte. Jo dėka turime Likėnus, gydomąjį purvą, mineralinį vandenį“,- Gedučių mokslininką šlovino iškilmių svečias – Biržų rajono meras Vytas Jareckas.
Teodoras Grotusas pirmasis 1816-aisiais ištyrė Likėnų mineralinio vandens cheminę sudėtį ir konstatavo gydomąją vertę. Versmėmis susidomėjusio Biržų gydytojo Liudviko Chodakausko dėka ir rūpesčiu mineralinis vanduo ištirtas Rygos politechnikos instituto laboratorijoje.
Prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus Smardonės šaltinio vietą ženklino biržiečio, medžio skulptoriaus V.Novikovo stogastulpis.
LAUKIA GALYBĖ DARBŲ
Tarptautiniam renginiui įprasminti – Teodoro Grotuso 200-osioms mirties metinėms ir paminklo atidengimui Žeimelyje „Saulingos“ spaustuvėje 250 egzempliorių tiražu lietuvių, vokiečių, anglų ir latvių kalbomis Vokietijos ambasados ir rajono savivaldybės lėšomis išleistas dizainerės Linos Janionytės parengtas bukletas. Sudarytoja – Renata Budrienė, tekstų redaktorė – Rita Nikalajevienė, vertimai latvių kalba – Auksės Noreikaitės, anglų – Monikos Ilgavičiūtės, vokiečių – MB „Šiaulių vertimų biuro“.
Leidinyje mintimis apie mokslui gyvenimą paaukojusią asmenybę – Teodorą Grotusą dalinasi kelis dešimtmečius (1972 – 2017) Žeimelio gimnazijoje dirbęs, ne vieną puikų fiziką, informatiką Lietuvai išugdęs pedagogas Saulius Žilinskas. Pedagogas – daugiaplanė, mokslui ir kultūrai atsidavusi asmenybė, kurią domino fizikos mokslo istorija, radiotechnika, saulės ir bokštų laikrodžiai, atsinaujinančių energijos šaltinių taikymas ir kita.
Saulius Žilinskas yra sakęs: „mokiniai niekuomet neįvertins mokslo kainos, jei nesupras, kad tikro mokslininko kelias yra sunkus, pilnas netikrų atradimų, nusivylimų ir tik kartais sėkmės“.
Buklete – docento Ernesto Vasiliausko – Lietuvos archeologo, mokslininko, muziejininko, kultūrologo ir politikos veikėjo tema – „Baronų fon Grothusų giminė Lietuvoje“, Aivaro Kareivos – habilituoto fizinių mokslų daktaro, docento, profesoriaus nušviesta tema „Keli štrichai apie Teodoro Grotuso fondo veiklą“, Kęstučio Balčiūno – skulptoriaus, Lietuvos dailininkų sąjungos nario, tarptautinių dailės ir skulptūros simpoziumų Lietuvoje, Vokietijoje, Danijoje ir kitose šalyse dalyvio – „Skulptūros gimimo istorija“.
Rajono savivaldybės Kultūros, paveldo ir viešųjų ryšių skyriui strategiškai svarbus tęstinis Žeimelyje gyvenusių ir jį garsinusių asmenybių ir lankytinų vietų įprasminimas.
Tokio paminklo vertas Žeimelyje 1753 – 1759-aisiais gyvenęs ir dirbęs lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio amžininkas, latvių rašytojas, folkloristas, vokiečių kalba pirmąją latvių kalbos gramatiką parengęs evangelikų liuteronų dvasininkas Gothardas Frydrichas Stenderis, Žeimelio evangelikų liuteronų bendruomenei dvidešimt metų tarnavęs, 1949-aisiais J.V.Stalinui protesto telegramą dėl uždaromos Joniškio bažnyčios pasiuntęs, valdžios Sibiran ištremtas ir ten žuvęs kunigas Erikas .
Žvelgiant į praeitį ne mažiau ryški ir verta įprasminimo su Teodoru Grotusu siejama šviesaus atminimo Latvijos Mokslų Akademijos tikrojo nario, Lietuvos Mokslo Akademijos užsienio nario, profesoriaus Janio Stradinio (Janis Stradinš-aut.) asmenybė.
Laiko ir kitų aplinkybių spaudžiami, todėl ne viską aprėpę bukletai turėtų nudžiuginti į Žeimelį atvykstančius turistus. Verta pamąstyti, kad žingeidūs pasienio miestelio svečiai kaip suvenyrus iš Žeimelio galėtų išsivežti skulptoriaus K. Balčiūno sukurtas suvenyrines mokslininkui paminklo minikopijas, kitus atributus.
Atkreipė dėmesį netoli Gedučių miško kelyje iš vienos į kitą pusę važinėjęs žaliais valstybiniais numeriais paženklintas Vokietijos ambasados automobilis. Neiškart pavyko Vokietijos ambasados atstovei Vilniuje Kultūros atašė Anja Luther surasti lietuviškai įvardintą Teodoro Grotuso amžininką – ąžuolą. Istoriniam medžiui būtinas saugotino gamtos paminklo statusas ir daugiakalbis jo įprasminimas.
Įsisiautėjęs vėjas sustabdė Vokietijos diplomatės ketinimus – pamatyti gėdingą mūsų kasdienybės tragediją. Netoli istorinio ąžuolo esančią, Grotusų laikmetį menančią, bet kažkieno išniekintą garsiosios giminės kapavietę.
Algis Padora, „Auksinė varpa“ 2022-04-02
Fotografavo Nijolė Padorienė
Prie paminklo pasaulinio garso mokslininkui – iš Lietuvos, Latvijos, Vokietijos į iškilmes atvykę Grotusų giminės palikuonys, bei ir skulptoriaus Kęstučio Balčiūno tėviškėnai.
Mokslininko skulptūros atidengimo išvakarėse ant namo Vienybės aikštėje sienos dailininkų piešiniu perkelta nuotrauka, kurioje – 1927-aisiais į Žeimelį atvykstantį pirmąjį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną sutinkantys žeimeliečiai F. Nijolė Padorienė
Jūras Banys – Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentas Teodoro Grotuso pasidabruotu atminimo medaliu apdovanoja rajono savivaldybę. Nominaciją priima meras Saulius Margis
Žeimelyje pagerbtas Teodoras Grotusas (von GROTTHUSS)
Senokai Pakruojo krašte kultūros renginyje mačiau tiek kultūros, mokslo, švietimo, politikos atstovų, ambasadorių, prezidentų, akademikų su Lietuvos Mokslų akademijos prezidentu J. Baniu priešakyje. Pagaliau Žeimelyje atidengta per 30 metų laukta ir išlaukta žiemgalio KĘSTUČIO BALČIŪNO sukurta skulptūra mokslo legendai TEODORUI GROTHUSUI (1785-1822). Kaip sakė pats Kęstutis, šiandien Žeimelyje jis jautėsi kaip per diplominio darbo gynimą, kuris vyko prieš 35 metus. Ši atsinaujinusi, istorine atmintimi naujai suspindėjusi Žeimelio erdvė skulptūra praturtėjo ne valstybės institucijų pastangomis, o daugiausia akademinės bendruomenės, aktyvių jos narių, suprantančių, kokio kalibro buvo Gedučių kaimo žmogus, pastangomis. T. Grothusas savo darbais pranoko Laiką, nes šiandien už savo elektrolizės atradimus būtų galėjęs pretenduoti gal net į dvi Nobelio premijas. Akademinės bendruomenės iniciatyvą parėmė verslo atstovai, pastangų pagal galimybes įdėjo ir Pakruojo rajono savivaldybė. Pagarba žmonėms, kurie gerbia mokslą, šviesą, kurie deda pastangas, kad apie šį mokslininką žinotų ne tik Japonijoje, Vokietijoje, bet ir Lietuvoje.
Nuotr. N. Brazausko
L.Jonaitis, S.Tumėnas, skulptorius K.Balčiūnas
Pralenkusiam laiką mokslo genijui
Kovo 4-oji – istorinė diena Žeimeliui, Lietuvai, pasauliui. Buvusioje Žeimelio žemės ūkio mokykloje (šiuo metu antrasis pastato aukštas ir aktų salė priklauso Joniškio žemės ūkio mokyklai) vykusioje mokslinėje konferencijoje paminėtos Gedučiuose gyvenusio pirmojo šalies fizikochemiko Teodoro Grotuso (Theodor fon Grotthuss) 200-osios mirties metinės.
Konferencijoje dalyvavo Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentas, profesorius Jūras Banys, rajono meras Saulius Margis, Seimo narys Liudas Jonaitis, kiti svečiai.
Pasak renginio organizatorių – rajono savivaldybės, Vilniaus universiteto, Fizinių ir technologijos mokslų centro bei Lietuvos Mokslų Akademijos, renginio tikslas – paminėti pirmosios elektrolizės teorijos kūrėjo, fotochemijos pradininko Teodoro Grotuso (Theodor fon Grotthuss) 200-ąsias mirties metines, prisiminti mokslininką, paaukojusį savo sveikatą ir gyvenimo pilnatvę aukštesnei civilizacijos raidai.
„NUO PROJEKTO – IKI REZULTATO“
Taip pavadinta kraštiečio, vieno talentingiausių ir produktyviausių šalies skulptorių, Marijampolėje kuriančio Kęstučio Balčiūno fotografijų paroda. Ją „Žiemgalos“ muziejuje jau aplankė šimtai šalies istorijos gerbėjų. Fotografijose – tik dalis nueito sunkaus kelio į šviesą ir tiesą kuriant paminklą mokslininkui, gaivinant istorinę atmintį. Plačiau Gedučių genijaus asmenybė visuomenei atsivėrė tik antrąkart Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.
Rajone pradėtas renginių ciklas Theodor fon Grotthuss 200-osioms metinėms – vienas pirmųjų. Šiandieną žinoma, kad „ iškankintas fizinės negalios, nualintas nesėkmių, keturiasdešimties nesulaukęs Gedučių dvarelio atsiskyrėlis baronų giminėje sukauptos ginklų kolekcijos nikeliuotą pistoleto vamzdį nukreipęs į smilkinį, paspaudė ginklą“. Skaitome mokslininko svarstymus, kad „ko vertas šitas liūdnas gyvenimas, jei aš nebegalėdamas dirbti skelbiu vien savo klaidas“,- amžinybėn iškeliavusio elektrochemijos ir fizikochemijos klasiko, šviesos poveikio dėsnius nustačiusio mokslininko atsisveikinimo eilutės persunktos tragizmu.
Buvo toks metas, kai valdžios „ešelonai“ bandė formuoti nuomonę,- kam čia reikia „kapstytis“ po ordino riterio palikuonių, ir dar vokiečio, gyvenimo istorijas...
Ne vien iš Žeimelio, rajono, bet ir iš visos Lietuvos į mokslinę konferenciją suvažiavo daugybė šalies šviesuolių 1972-aisiais Gedučiuose minint Theodor fon Grotthuss 150-ąsias metines, atidengiant paminklinį akmenį.
Prieš konferencijos pradžią, iš rankų į rankas keliavo Guostagalio seniūno Jono Jociaus įamžinta mobiliuoju telefonu nuotrauka, kurioje beveik po dvidešimties metų į savo vietą ant Gedučiuose esančio paminklinio akmens sugrįžo Teodoro Grothuso 150-osioms mirties metinėms paminėti skirtas mokslininko bareljefas.
Prireiks nemažai laiko atsakymui, kodėl pasaulinio garso mokslininko pripažinimas sugrįžta tik po dviejų šimtmečių.
Gal pranašingi šių eilučių autoriui, anuomet fotografuojant (iš tos nuotraukos dailininko pieštas Juozo Šliavo portretas „Žiemgalos“ muziejuje, publikuota žurnaluose, laikraščiuose) vieną žymiausių Šiaurės Lietuvos kraštotyros entuziastų Juozą Šliavą, muziejininko perspėjantys žodžiai,- „kas per daug arti priartėja prie Teodoro Grotuso asmenybės, patys „sudega“.
„PIRMASIS LIETUVOJE PAMINKLAS MOKSLININKUI“
Mokslinės konferencijos moderatorė, Žeimelio bendruomenės pirmininkė Daiva Skrupskelytė pristatė dalyvius sveikinusį Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentą, profesorių Jūrą Banį, rajono merą Saulių Margį, seniūnę Vitaliją Dobrovolskienę.
„Prieš trejetą metų Pietų Korėjoje vykusioje konferencijoje Japonijos atstovams skaitant pranešimus „Moderniųjų technologijų medžiagos“, pranešėjai sakė, jog tose medžiagose perkeltas Theodor fon Grotthuss mechanizmas. Džiaugiuosi, jog šio mokslininko vardas išliko. Theodor fon Grotthuss – šio krašto žmogus. Jo talentas, darbai garsina Žeimelį, Lietuvą visame pasaulyje. Po dviejų šimtų metų nepamiršti pasaulyje Gedučių genijaus darbai – fenomenus atvejis!
Kovo 26-ąją Žeimelyje, Vienybės aikštėje, iš bronzos atlieto paminklo atidarymas – pirmasis Lietuvoje paminklas mokslininkui ir mokslui. Smagu, kad po ilgų kalbų pereita prie gražių darbų – paminklo mokslininku Theodor fon Grotthuss pastatymo. Džiaugiuosi galėdamas padėkoti rajono s merui Sauliui Margiui, kolegai, profesoriui Aivarui Kareivai, visiems, prisidėjusiems kuriant ir statant paminklą“,- dėkojo Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentas, profesorius Jūras Banys.
Prestižinės Humboldtų universiteto stipendianto, keletą metų stažavusio Berlyne Theodor fon Grotthuss pasiekimai moksle, profesoriaus Jūro Banio nuomone, prilygsta pasaulinėms garsenybėms, kaip Albertas Einšteinas, Maksas Plankas ir kiti.
„Gaila, kad tuo metu nebuvo Nobelio premijos. Toks mokslininkas, kaip Theodor fon Grotthuss, ją būtų gavęs“,- įsitikinęs Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentas, profesorius Jūras Banys.
„Šiandieną Žeimelyje vykstanti mokslinė konferencija – šventė ir didelių darbų pradžia. Pasienio miestelis – mūsų šalies, Europos ir pasaulio dėmesio centre, davęs pasaulinio lygio genijų, nuveikusį milžiniškus darbus. Tai – didelių darbų pradžia. Turime kuo didžiuotis ir ką gerbti“,- džiaugėsi rajono meras Saulius Margis.
Koncertinę programą konferencijoje dovanojo Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“, vadovaujamas Audronės Steponavičiūtės Zupkauskienės.
Algis Padora 2022-03-19 „Auksinė varpa“
2022 m. kovo 4 d. Žeimelyje
Šiandien buvusiojoje Žeimelio žemės ūkio mokykloje vyko mokslinė konferencija „Teodoras Grotusas. Genijus, pralenkęs laiką“, skirta 200-osioms mirties metinėms paminėti.
Teodoras Grotusas (Theodor von Grotthuss) (1785-1822) buvo išties unikali ir ypatinga asmenybė: elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, pirmasis Lietuvos fizikochemikas, geologas, kurio gyvenimas glaudžiai susijęs su Žiemgalos kraštu. Jei tuomet, kai gyveno Teodoras Grotusas būtų teikiamos Nobelio premijos, dėl savo pasiekimų ir atradimų jis būtų gavęs mažiausiai dvi.
Pirmoje dienos dalyje vyko konferencijos atidarymas. Sveikinimo žodį tarė Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof. Jūras Banys, Pakruojo rajono savivaldybės meras Saulius Margis, aš, kaip Seimo narys, Žeimelio seniūnė Vitalija Dobrovolskienė. Konferencijoje dalyvavo ir Grotuso giminės palikuonis, taip pat kilęs iš Kauno.
Įdomius pranešimus skaitė:
- prof. Rimantas Ramanauskas tema „Theodoro Grotthusso indėlis į pasaulinį mokslą“;
- dr. Birutė Railienė – „Atvedęs į Lietuvos mokslo istorijos Olimpą“;
- doc. Ernestas Vasiliauskas apie „Baronus von Grotthussus Kurše ir Lietuvoje“;
- prof. Aivaras Kareiva – „Keli štrichai apie Teodoro Grotuso fondo veiklą“.
Konferencijoje Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“ atliko Teodoro Grotuso tėvo, kompozitoriaus Dytricho Evaldo von Grotthuso kūrinius (vad. Audronė Steponavičiūtė Zupkauskienė). Vienas kūrinys buvo specialiai paruoštas ir atliktas solidarizuojantis su Ukraina ir jos žmonėmis.
Renginį organizavo Pakruojo rajono savivaldybė, Vilniaus universitetas, Fizinių ir technologijos mokslų centras, Lietuvos mokslų akademija, vedė - Pakruojo krašto „Žiemgalos“ muziejaus Žeimelyje direktorė, bendruomenės pirmininkė Daiva Skrupskelytė, labai šauni, aktyvi ir darbšti moteris.
Kovo 26 d. Žeimelio centrinėje aikštėje bus atidengtas bronzinis paminklas Teodorui Grotusui atminti. Be to, yra įsteigtas Lietuvos mokslų akademijos Teodoro Grotuso fondas, kuris remia nusipelniusius ir talentingus mokslininkus.
Liudas Jonaitis
Pralenkęs laiką
2022 m. pavasarį minėsime Teodoro Grotuso 200-ąsias mirties metines. Iškankintas fizinės negalios, nualintas nesėkmių, keturiasdešimties nesaulaukęs Gedučių dvarelio atsiskyrėlis baronų giminėj ginklų kolekcijos nikeliuotą pistoleto vamzdį nukreipęs į smilkinį, paspaudė ginklą. Į amžinybę iškeliavo elektrochemijos ir fizikochemijos klasikas, subūręs pirmąją elektrolizės teoriją bei nustatęs šviesos poveikio dėsnius.
„Pralenkęs laiką: Theodor Grothuss“ – knygą, išsamiai pasakojančią apie mokslininko gyvenimą, jo mokslinę veiklą, įnašą į pasaulio mokslo raidą, sąsajas su Lietuva, minint T. Grotuso 180-ąsias mirties metines tuometinio Šiaulių universiteto Baltojoje salėje pristatė Juozas Algimantas Krištopaitis.
Įžanginėje knygos dalyje profesorius apibūdina studijų metus Leipcigo universitete, Politechnikos mokykloje Paryžiuje, savarankiškas studijas Neapolyje.
Leidinyje reikšmingas dėmesys skiriamas Gedučių laikotarpiui. „Sugrįžus į tėvų namus įkurti nors ir menką laboratoriją nebuvo lengva: pastatas medinis, jame nei tinkamos ventiliacijos, nei vandentiekio ar kanalizacijos. Vien tik namų apyvokos reikmenys. Vis dėlto Grotusas sugebėjo is paryžietiškų liniuočių, vaistinės indų pasigaminti Leideno stiklines, galvanometrus, dujų rezervuarus, net indų stiklapūtykles. Visa laimė – arti gyveno jaunystės bičiulis Biderris, puikus vaistininkas ir gydytojas“,- rašo autorius. Čia pat patikslina, kad primityvaus vandentiekio būta – buvusio dvarelio centre, kasinėjant aptinkamas medinių vamzdžių liekanas. Pradiniai tyrimai rodo, kad laboratorija ar bent jos dalis (tai, kas susiję su kaitinimu ir degimu) galėjo būti įruošta mūrinėje šeimyninėje.
Gedučių periodo mokslinis palikimas pasižymi įvairia tematika. Mokslininkas nustatė dujų užsiliepsnojimo, degimo bei sprogimo dėsningumus. Nuosekliai tirdamas rodano rūgštį bei jo druskas, atrado (1816-1818) ypač svarbias reakcijas, patekusias į analitinės chemijos aukso fondą. T. Grotusas sudarė santykinių svorių lentelę, analizavo meteoritų ir mineralinio vandens pavyzdžius, augalinės kilmės medžiagas. Domėdamasis šakotų kristalų augimu, nustatė, kad pro stiklo įtrūkimus plyšių briaunoje pradeda augti dendritai.
Mokslininkas sukūrė būdą užšaldyti skysčius, juos sumaišius su etilo eteriu ir intensyviai garinant pravėdintoje erdvėje – silpname vakuume.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais gilinosi į elektromagnetinių reiškinių problemas, stebėjo magnetinės rodyklės nukrypimą šalia tekant elektros srovei. Mokslininkas tyrinėjo elektrizacijos pobūdį, krintant medžiagos agregatiniam krūviui, dujų laidumo ypatumus, įvairius optinius, atmosferinius reiškinius. „Apie elektros ir šviesos cheminį poveikį“ – nepaprastai reikšmingas kūrinys, pasirodęs T. Grotuso gyvenimo pabaigoje, kai progresuojanti liga naikino jėgų likučius. Fizinė negalia, slėgusi T. Grotusą, kankinamai veikė jo psichinę būseną. Turėjo įtakos buitiniai dvarelio rūpesčiai, kančia dėl ribotų galimybių skambinti romantiško žavesio garsus skleidžiančiu klavikordu. Rusijos karo su Napoleonu išvakarėse, gindamas motiną nuo siautėjančio caro armijos dragūno, neteko dešinės rankos keturių pirštų lankstumo.
Daugeliui sunkiai suvokiama, kaip Turino (Italija) mokslo ir menų akademijos narys korespondentas atokiame Gedučių dvarelyje, kur pašto karieta neužsuka, mokslo žodis retokai pasiekia, užsakyta spauda vėluoja, vykdė pasaulinio lygio mokslo išradimus – asmenybė lyg meteoras, įsirėžusi į mokslo žvaigždyną ir palikusi jame ryškų pėdsaką. Apibendrinančiai profesorius Juozas Algimantas Krikštopaitis konstatuoja: „Jei Alfredas Nobelis savo testamente būtų nurodęs apdovanoti darbus, atliktus šimtmečiu anksčiau, Teodoras Grotusas Nobelio premiją būtų įvertintas du kartus – už elektrolizės teoriją ir fotochemijos dėsnius“.
Lietuvoje pirmąsias žinias apie Teodorą Grotusą „Gamtos“ žurnale 1938 m. paskelbė fizikas A. Žvironas. Publikuotame straipsnyje minimi keli aktualūs atradimų fragmentai, užsimenama apie Smardonės šaltinius (Likėnai), kuriuos tyrinėjo mokslininkas.
Nuo dešimtojo šimtmečio Lietuvos spaudoje pasirodė proginių straipsnių. Apie Gedučiuose gyvenusį ir besidarbavusį mokslininką skelbė šalies kalendoriai. Išsamesnis darbas apie mokslininko vietą gamtos tyrinėtojų gretose, nuopelnus mokslui, ypač elektrodinamikos raidai – Latvijos mokslininko Janio knyga „Theodor Grottusss“ (Maskva, 1966 m.).
1960 m. Bauskės (Latvija) etnografiniame muziejuje įrengtas T. Grotuso memorialinė ekspozicija. 1971 m. Gedučiuose dirbo Lietuvos ir Mokslų akademijos Istorijos instituto mokslo istorijos ekspedicija, turėjusi tikslą surasti T. Grotuso palaikų perlaidojimo vietą, nustatyti paminklines vietas. Su jaunaisiais Žeimelio vidurinės mokyklos kraštotyrininkais darbavosi mokytojas J. Šliavas. Mokykloje atsirado ekspozicija apie iškilų kraštietį.
1972 m. Vilniuje, Rygoje, Žeimelyje, Vaškuose buvo paminėtos 150-osios T. Grotuso mirties metinės, įvyko tarprespublikinė mokslo istorikų konferencija T. Grotuso mokslinei veiklai aptarti. Gedučiuose atidengtas paminklinis akmuo su mokslininko reljefu (projekto autorė I. Barakauskaitė, bronzinio reljefo autorius R. Daukintis).
Įvyko V. Urbanavičiaus dokumentinio filmo apie T. Grotusą premjera, A. Makūnaitė sukūrė meninį mokslininko portretą (lino raižinys).
1985 m. Vilniuje, Rygoje, Kaune, Žeimelyje paminėtos 200-osios T. Grotuso gimimo metinės, vyko konferencija mokslinio palikimo tematika.
1986 m. sukurta skulptūra (dailininkas kraštietis K. Balčiūnas), praturtinusi Žeimelio muziejaus ekspoziciją.
1994 m. Vilniuje įsteigtas T. Grotuso fondas, paskelbtas konkursas jo premijai ir stipendijai gauti. Dailininkė S. Žilienė sukūrė medalį premijos laureatams.
1995 m. paminėtos 210-osios T. Grotuso metinės. Reikšmingas akcentas – iškilminga Lietuvos ir Mokslo akademijos sesija, kurios metu buvo įteiktos Grotuso fondo premijos, medalis ir stipendijos. 1997 m. Vokietijoje įsteigta T. Grotuso rėmėjų bendrija.
2000 m. paminėtos 215-osios T. Grotuso gimimo metinės. Pastoviai vyksta jubiliejiniai renginiai, teikiamos T. Grotuso premijos, stipendijos. Pasauliniai mokslininkų forumai (Italija, Vokietija) byloja apie T. Grotuso mokslinės minties aktualijas pasaulinio pažinimo istorijos panoramoje.
Beveik prieš penketą dešimtmečių nors ir priekaištaujant partijos rajono komiteto pirmajam sekretoriui („statote paminklą kažkokiam vokiečiui...“) Gedučiuose iškilo paminklinis akmuo su mokslininko bareljefu ir genealiąja mintimi: „ LUX LUCET IN TENIBRIS, QUAMVIS NIHIL OBSCURIUS LUCE“. (Nieko nėra tamsesnio už šviesą, nors ji ir švyti tamsoje).
Ne kartą jubiliejinio renginio dalyviai aplankę pirmąją kapavietę, parymoję prie senojo ąžuolo, nulenkė galvas prie paminklinio akmens. Šiandien praeinantį ir pravažiuojantį jau kuris laikas palydi nebylus, nuplėštu bareljefu akmuo. Kažkaip paradoksalu, kai profesorius J. A Krikštopaitis pasauliniame mokslininkų forume Italijoje skaito pranešimą apie T. Grotuso nuopelnus mokslui („Voltos iššūkio pėdomis: T. Grotthusso elektrolizės teoriją, 1805“), turistas, keliaujantis po mokslininko gimtąjį kraštą, klaidžioja, ieškodamas paminklo, pasigenda informacinio skydo apie mokslininko atradimus, biografinius duomenis.
„Istorinė atmintis augina valstybės imunitetą“,- pažymi praėjusios seimo kadencijos laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Prof. Arūnas Gumuliauskas.
Istorinę atmintį turime gaivinti dėmesiu, darbais, aktualiais sprendimais, Gedučių laikotarpis – svarbi, reikšminga laiko istorija T. Grotuso mokslinėje veikloje. Kol nevėlu, tikslinga pasirūpinti vieninteliu išlikusiu mokslininką menančiu pastatu – šeimynine, kurioje gyveno samdiniai. Sutvarkytame istoriniame objekte įkurtas krašto muziejaus filialas lankytoją galėtų supažindinti su mokslininko Gedučių laikotarpiu, dalis patalpų galėtų tarnauti vietos bendruomenės poreikiams.
Alfredas Šimkus „Auksinė varpa“ 2021-11-13
T. Grotuas. Gedučių laikotarpis
Nėra Lietuvoje kito gamtos tyrinėtojo, kurio idėjas taip atidžiai būtų nagrinėjusios ir toliau plėtojusios pasaulio įžymybės. /Prof. J. A. Krikštopaitis/.
Teodoras Grotusas – pirmosios pasaulyje elektrolizės teorijos autorius, fizikinės chemijos tyrimų pradininkas Lietuvoje, beveik visą gyvenimą praleido atokiame šiaurės Lietuvos pakraštyje netoli Žeimelio.
Gedučių dvarelis ir jo gyventojai priklausė liuteronų evangelikų konfesinei bendruomenei. Grotusų giminė – tipiška Kuršo kunigaikštystės tradicijų tęsėja, susiejusi savo praeitį su Livonijos ordino palikuonimis, kurių visuomeninė veikla koncentravosi Jelgavoje ir Bauskėje. Namuose vyravo vokiečių kalba. Reikalui esant, kalbėdavo prancūziškai. Su baudžiauninkais galėjo susikalbėti latviškai, šiek tiek – lietuviškai.
Mažasis Teodoras augo tarp protėvių ilgai kauptų knygų ir tėvo surinktų augalų bei mineralų kolekcijų. Su kitais vaikais jis nebendravo, nerado bendraminčių. Mėgo piešti ir tapyti. Negalėdamas atokiame Gedučių užkampyje gauti dažų, ėmėsi pats juos gaminti. Taip prasidėjo tiesioginė pažintis su įvairiomis medžiagomis ir jų apdorojimu. Nepastebimai prie būsimo mokslininko artėja chemija ir jos intriguojantis pasaulis.
Jaunasis Grotusas susidraugavo su bendraamžiu H. Biddenu – Jelgavos vaistinės pameistriu. Jaunuoliai domėjosi chemija, atliko ne vieną bandymą. Ateičiai įtakos turėjo ir bendravimas su profesoriumi M. G. Beseke – plačiai išsilavinusia, originalia asmenybe, besidomėjusia chemija, filosofija, elektros reiškiniais. Palaikė ryšius su A. Volta.
Mėgo su savo ištikimu tarnu Peteriu leistis į medžioklę. Apie tai byloja ne vien pasakojimai, bet ir testamentas, rodantis, kad šeimininkas turėjo rinkinį medžioklinių šautuvų ir pistoletų komplektą. Vertas dėmesio faktas, kad tarną Peterį pageidavo po savo mirties atleisti nuo baudžiavos.
Gedučių dvarelyje vyravo tvirta motinos ranka, siekusi sūnui humanitarinio išsilavinimo. Pastaroji sugebėjo parinkti patyrusius mokytojus, gerus literatus, muzikos, kalbų žinovus. Visgi Gedučių dvarelio palikuonį labiau traukė tikslieji mokslai. Tenka pastebėti, kad gyvenimo kelyje, ypač laisvalaikiu, pravertė ir humanitarinė sfera – tėvo bibliotekos lobiai ir nuostabi muzika, sklindanti palietus klavikordą – nedidelį instrumentą, skleidžiantį švelniai virpančius, kupinus romantiško žavesio garsus.
Aštuoniolikos metų jaunuolis jau buvo pasiruošęs aukštajai mokyklai ir savarankiškai kūrybinei veiklai.
1803 m. pavasarį T. Grotusas tampa Leipcigo (Vokietija) universiteto studentu. Tačiau neilgam. Jaunuolis nusivilia profesūra, kuriai stigo naujų idėjų ir tų pačių metų rudenį atsiduria Paryžiuje. Garsioji politechnikos mokykla, kaip pažymi T. Grotuso gyvenimo ir mokslinės minties tyrinėtojas prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis, tapo jauno žmogaus vilčių išsipildymo vieta. Po metų sekė Neapolis. Šiame Italijos mieste prasidėjo reikšmingas jaunojo mokslininko brendimo tarpsnis. T. Grotusas parašė pirmąjį mokslinį darbą, išgarsinusį jį visame pasaulyje. Vėliau keliai vedė į Romą. Senajame Europos kultūros mieste tęsė studijas, atliko reikšmingus tyrimus. Italija garsėjo kaip galvaninių reiškinių tyrimo lopšys (Galvani, Volta), todėl entuziastingai sutiko mokslininką.
Pabuvojęs Florencijoje, Milane, Tunise, jaunasis mokslininkas atsiduria Paryžiuje. Prancūzijos sostinėje, kaip akcentuoja J. A. Krikštopaitis, T. Grotusas susidomi metalų kristalizacija tirpaluose. Analizuoja išsišakojusių kristalų (dendritų) augimą, vykstant oksidacinei-redukcinei metalų išstūmimo cheminei reakcijai. Visa tai paaiškina savo pirmajame darbe iškeltomis idėjomis. Be to, atlieka orginalų tyrimą organinės chemijos srityje.
1808 m. T. Grotusas grįžta į motinos dvarelį. „Šis antrasis jo gyvenimo laikotarpis,- pažymi akademikas J. Stradinis, kai su mokslo pasauliu jį siejo tik laiškai ir straipsniai, buvo pilnas naujų pasiekimų bei dramatiškų įvykių“. Tai jau subrendusio, žinančio savo kryptį mokslininko gyvenimo etapas. Tai kelias, kuriuo žengė pirmosios pasaulyje elektrolizės teorijos autorius, nuolatos cituojamas savo bendraamžių“.
Nepaisant nykios aplinkos, kur net pašto karieta neužsuka, paveldėtos ligos priepuolių bei nervų sistemos išsekimo, mokslininkas gyvenimą ir mintis nukreipia į gamtos gelmes. Iš paryžietiškų likučių, vaistinės indų pasigamino Leideno stiklines, galvanometrus, dujų rezervuarus, ėmėsi stiklapūtystės. Padėjo jaunystės bičiulis Biddenas, puikus vaistininkas ir gydytojas. Atsiliepė ir pažintis Miunchene su vokiečių fizikos ir chemijos žurnalo leidėju A., F. Gehlenu, padėjusiu palaikyti ryšį su mokslo pasauliu. Pasaulio mokslo eigos pulsą padėjo jausti ir kitas žurnalo leidėjas Schereris, parūpinęs švytinčių mineralų fosforescencijos tyrimui, paskatinęs mokslininką imtis Smardonės (Likėnų) mineralinio šaltinio cheminės analizės.
Gedučių periodo mokslinis palikimas pasižymi įvairia tematika.
T. Grotusas ėmėsi dujų mišinio tyrimo. Nustatė dujų užsiliepsnojimo, degimo bei sprogimo dėsningumus. Kaip teigia prof. Krikštopaitis, nuosekliai ir kruopščiai tirdamas rodano rūgštį bei druskas, mokslininkas atrado (1816-1818) ypač svarbias reakcijas, patekusias į analitinės chemijos aukso fondą.
Sudarė santykinių svorių lenteles, analizavo meteoritų bei mineralinio vandens pavyzdžius, augalinės kilmės medžiagas. Domėdamasis šakotų kristalų augimu, nustatė, kad pro stiklo įtrūkimus anodo trinties plyšių briaunuose pradeda augti dendritai (sidabro dendritai, išsiskiriantys iš nitrato tirpalo). Sukūrė būdą užšaldyti skysčius, juos sumaišius su etilo eteriu ir intensyviai garinant praretintoje erdvėje – silpname vakuume (1819).
Artėjant prie tragiškos žūties, T. Grotusas gilinosi į elektromagnetinių reiškinių problemą, stebėjo magnetinės rodyklės nukrypimą šalia tekant elektros srovei. Elektrizacijos pobūdis, kintant elektros agregatiniam būviui, dujų elektrinio laidumo ypatumai, optinių atmosferinių reiškinių tyrimai – reikšmingi mokslinio palikimo momentai.
Visi tyrimai svarbūs. Apibendrinančiai prof. A. J. Krikštopaitis reziumuoja: „Reikšmingiausi yra du Grotuso mokslinio palikimo darbai: elektrolizės teorija (1805) ir šviesos reiškinių tyrimai, atskleidę esminius šviesos sąveikos su medžiagine materijos forma momentus“.
Anksčiau sukauptą akademiko J. Stradinio ir J. Šliavo medžiagą papildė LMA 1972 m. suruošta ekspedicija į Gedučius. Duomenys liudija, kad namas, kuriame gyveno ir dirbo Grotusas, sunyko XIX a. pabaigoje. Jo vietoje ant kalvelės buvo įrengtas medinis malūnas. Dabar ten lentpjūvė, išliko pietvakarių pusėje senosios arklidės su vėliau pristatytu antruoju aukštu. Ant buvusios klėties pamatų atsirado sandėlis. Išliko buvusio parko žymės – tvenkiniai. Kitoje kelio pusėje išlikusioje iš akmenų sumūrytoje šeimyninėje gyveno samdiniai. Pietų pusėje stovėjo daržinė, o šiaurinėje – jauja, bet dabar ir žymių nelikę.
Mokslininko gyvenimas, pilnas kūrybinės įtampos ir dramatinių išgyvenimų, sudomino būsimą menininką Kęstutį Balčiūną, bebaigiantį skulptūros studijas Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) meno akademijoje. 1986 m. darbas buvo gerai įvertintas, o jo autorius diplomuotas skulptorius, šiandien plačiai žinomas mūsų šalyje ir užsienyje. Talentingo skulptoriaus darbas papildė Žeimelio Žiemgalos muziejaus ekspozicija. Aristokratiškoje kėdėje sėdinčio mokslininko figūra kupina kūrybinio nerimo, tarsi nusiteikusi susitikimui su pasaulio paslaptimi, daugelį metų simboliškai sutiko ir išlydėjo muziejaus lankytojus. Reikšminga, kad T. Grotuso 200-ųjų mirties metinių proga atlieta skulptūra papuoš vieną iš Žeimelio erdvių. Su Gedučių dvareliu ir jo istorija Žeimelis artimai susijęs. Miestelis, kuriame kryžiavosi įvairių kultūrų ištakos, prekybos arterijos, priklausė Beržtalio dvarininkų Hilbranto ir Dietricho Grotusų šeimai. Žeimelio mokyklos mokytojas J. Šliavas surinko daug vertingos medžiagos apie Gedučius, jo šeimininkus. Kraštotyrininkas aptiko T. Grotuso tėvo rankraštį (bažnyčios inventoriaus aprašą), liudijantį, kad į Žeimelio gyvenimą buvo aktyviai įsijungusi Grotusų šeima.
Plėtojant ir propaguojant Grotusų mokslinį palikimą, pasaulyje vis dažniau minimi Gedučiai. Leipcige, Paryžiuje, Neapolyje, Tunise, Tartu, Rygoje tariamas Šiaurės Lietuvos kaimelio pavadinimas. Iš Gedučių kilusio mokslininko nuopelnus pasauliniame mokslininkų forume Italijoje neseniai priminė prof. J. A. Krikštopaitis. Istorine praeitimi reikšmingi Gedučiai nusipelno ryškiau akcentuojami krašto turistinių maršrutų tinkle. Derėtų, kad turistą sutiktų patraukliai tvarkoma ir prižiūrima paminklinio akmens aplinka, atsirastų informacinis skydas, bylojantis apie asmenybę, svarbiausius mokslinius atradimus.
Bendradarbiaujant su Lietuvos Mokslų akademija, T. Grotuso fondu, perspektyvoje tikslinga galvoti apie mokslininko ekspoziciją, išlikusiame unikaliame pastate – buvusiose šeimyninėje.
Alfredas Šimkus „Auksinė varpa“ 2022-02-05
Vieškeliu dundant
2020 m. balandžio 4 d. · Ar Lietuva turėjo savo Einšteiną? Ar buvo žmogus, pralenkęs laiką ir savo atradimais pripažintas visame pasaulyje? Taip, tai – viena iškiliausių asmenybių Lietuvos istorijoje, tačiau apie jį žino nedaugelis. Leiskite supažindinti. Teodoras Grotusas (1785–1822 m.) yra PIRMOSIOS pasaulyje elektrolizės teorijos kūrėjas, fotochemijos teorijos PRADININKAS, fotometro išradėjas ir t. t. Jo dėka turime akumuliatorius ar galvaninius elementus. Jis – pirmasis Lietuvos fiziochemikas, geologas. T. Grotuso darbus plėtojo Maiklas Faradėjus, Albertas Einšteinas ir kiti.
T. Grotuso tėvai buvo vokiečių kilmės didikai, kurie paveldėjo Gedučių dvarą (Pakruojo r.). Būtent čia prabėgo didžioji išradėjo ir mokslininko gyvenimo dalis. Gedučių dvaras jo namais tapo dar kūdikystėje.
Šiame nuošaliame dvare jaunuolį lavino privatūs mokytojai. Jis buvo itin gabus tiksliesiems mokslams, bet talentų nestigo ir muzikai, tapybai. Visgi, atokiame kaime buvo sunku gauti dažų... Taip prasidėjo pirmieji eksperimentai, atvesiantys į pasaulinį pripažinimą.
Vėliau T. Grotusas studijavo Leipcige, Paryžiuje, Neapolyje. Pastarajame tyrinėjo Vezuvijaus ugnikalnį. Jo gabumai žavėjo to meto mokslininkus. Tapo Paryžiaus galvanikų draugijos, Turino mokslo ir menų akademijos, Miuncheno mokslų akademijos, Kuršo literatūros ir meno draugijos nariu.
Tačiau, po 1805 m. Romoje paskelbtos pirmosios pasaulyje elektrolizės teorijos ir visuotinio pripažinimo, T. Grotusas išvyko atgal į savo brangiuosius Gedučius, kuriuose gimė fotochemijos dėsniai.
Manoma, kad mokslininkas gimtinėn grįžo dėl genetinės ligos nuolat sukeliamų varginančių skausmų. Būdamas vos 37-erių T. Grotusas nusišovė.
Tai – ne tik talentingas, bet ir kilnios sielos žmogus. Visą gyvenimą rūpinosi valstiečiais, tiekė vaistus, net jo testamentas buvo skirtas pastariesiems bei mokslo plėtrai. Tačiau T. Grotuso seserys nesutiko su tokia valia ir jį paskelbė psichikos ligoniu. Todėl testamentas anuliuotas.
Nebūtin išnyko Gedučiuose buvusi didžiulė mokslininko knygų kolekcija, laboratorijos įranga, archyvas... Nežinomas net jo kapas.
Tiesa, dingo ir ypatingasis Gedučių dvaro pianinas. Jį T. Grotusas buvo paveldėjęs iš tėvo – pianisto, kompozitoriaus Dytricho E. fon Grotuso. Kadaise šis pianinas priklausė Johano S. Bacho sūnui – virtuozui Karlui F. E. Bachui. Neįtikėtina, niūriajame Gedučių kaime skambėjo pačių Bachų šeimos pianino garsai...
Šiandien tėra išlikęs vienintelis T. Grotuso laikus menantis Gedučių dvaro pastatas – kumetynas. Architektūriniai sprendimai rodo, kad tai buvusi mokslininko laboratorija.
Be šio reikšmingo, bet apleisto statinio, netoliese teberymo žmonių apdegintas T. Grotuso ąžuolas. Mokslininkas mėgdavo po juo pamąstyti.
Akademikų nuomone, už savo atradimus T. Grotusas būtų gavęs dvi Nobelio premijas. Deja, jo gyvenimo laikotarpiu, šis apdovanojimas dar nebuvo teikiamas. Nobelio premijas vėlesniais laikais gavo T. Grotuso atradimais besirėmę mokslininkai. Gaila, kad šio Šviesulio atminimas ne toks, kokio jis nusipelnė.
Tik žinodamas, kas yra beprotybė, gali būti genijumi... Su 235-osiomis gimimo metinėmis, Teodorai.
Ada Alejūnaitė
Išradėjo gimtinė skęsta užmarštyje
Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/isradejo-gimtine-skesta-uzmarstyje-papildyta/
Pakruojo rajono pakraštyje netoli Lietuvos ir Latvijos pasienio esantis Gedučių dvaras nė iš tolo neprimena savo kažkada buvusios didybės. O juk čia prieš du šimtmečius gyveno ir kūrė žymiausias Lietuvos išradėjas ir mokslininkas Teodoras Grothusas. Žmogus, pralenkęs laiką, – taip dažnai sakoma apie garsiausią Lietuvos mokslininką. Jo paskelbta elektrolizės teorija ir pagrindiniai gamtos dėsniai tapo pasaulinio mokslo dalimi. Iš Gedučių dvaro didybės dabar beliko tik baigiantis sugriūti dvaro kumetynas, tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad čia galėjo būti garsioji T. Grothuso laboratorija.
Tačiau pirmojo garsiausio Lietuvos mokslininko gimtinė, vos dešimt kilometrų nuo Žeimelio esantis Gedučių dvaras, baigia sunykti. Iš visos jo didybės beliko tik baigiantis griūti kumetynas. Kaip pasakojo Pakruojo krašto muziejaus „Žiemgala“ muziejininkas Pranas Ruzgus, Teodoras Grothusas pagal kilmę buvo vokietis. Jo protėviai – didikai iš Vesfalijos žemės, žinomi jau nuo XII a., tačiau tėvai ir seneliai valdė dvarus netoli Latvijos sienos, prie Biržų. Pats T. Grothusas gimė Vokietijoje per vieną kelionę. Mat jo motina lydėjo sunkiai sergantį ir nuolat važinėjantį po įvairias Europos gydymo įstaigas savo vyrą. Būsimojo išradėjo vaikystė prabėgo Gedučių dvare. Kaip ir kiti kilmingieji, jis gavo visapusišką išsilavinimą, tai padėjo pagrindus mokslinei veiklai. Tėvas mirė anksti, tad jaunasis Teodoras, paveldėjęs nemažą biblioteką, nuo mažumės domėjosi gamtos mokslais, nors motina jį labiau lenkė į humanitarinius. Taip pat labai mėgo piešti. Kadangi dažų nebuvo, jis pats pradėjo eksperimentuoti ir kurti. „Jis buvo elektrolizės, fotochemijos dėsnių atradėjas, pirmasis Lietuvos fizikas ir chemikas, daug nuveikęs Lietuvos labui. T. Grothusas tyrinėjo Likėnų mineralinius vandenis ir nustatė, kad jie tinkami gydyti. Tai buvo žmogus, savo darbais ir pažiūromis pralenkęs laiką. Jo tyrimų objektai buvo ir augalai, ir meteoritai, ir šviesa“, – „Sekundei“ pasakojo muziejininkas. Paaugęs T. Grothusas išvyko mokytis į Leipcigą, vėliau – į Paryžių, Neapolį, kur klausėsi garsių to meto mokslininkų paskaitų, dalyvavo ekspedicijoje į Vezuvijų ir tyrinėjo vulkaninius reiškinius. T. Grothusas išrinktas Paryžiaus galvanikų draugijos nariu, Turino mokslo ir menų akademijos nariu, garsių Europos universitetų garbės nariu. Talentingas jaunuolis buvo kviečiamas dėstyti į įvairius užsienio universitetus, tačiau grįžo į gimtuosius namus, nuošalų Lietuvos kampelį. „Galima tik spėlioti, kodėl parvyko į Lietuvą. Gal grįžti pastūmėjo Europoje prasidėję Napaleono karai, o gal kitos priežastys“, – svarstė P. Ruzgus. Tačiau ir gimtuosiuose namuose nebuvo ramu. Gedučių dvare tuo metu buvo apsistojusi rusų kariuomenė. Per vieną konfliktą su rusų karininku, kai šis užsipuolė jaunojo dvarininko mamą, T. Grothusui buvo sužalota ranka ir jis nebevaldė trijų pirštų. Ši trauma labai paveikė mokslininką, mat nebegalėjo skambinti garsiuoju iš tėvo paveldėtu Silbermano klavikordu, kurio savininku prieš tai buvo didysis K. P. E. Bachas, J. S. Bacho sūnus.
Paskutinė valia nebuvo išpildyta
Mokslininką nuolat kvietė atvykti dirbti Tartu universitetas, tačiau iš Gedučių T. Grothusas niekur nenorėjo važiuoti. Tikėtina, kad profesoriaus darbo jis atsisakė dėl ligos, mat iš tėvo paveldėjo sunkią genetinę ligą ir kentėjo nežmoniškus skausmus. „Liga progresavo, o užėjus skausmo priepuoliams, jis nežinodavo, kur dėtis. Manoma, kad jis turėjo kasos patologiją. Nebegalėdamas pakelti skausmų, jis, būdamas vos 37-erių, nusišovė iš tėvo paveldėtu šautuvu“, – tragiško likimo vingius atskleidė P. Ruzgus. Prieš žengdamas lemiamą žingsnį mokslininkas paliko testamentą ir dvarą bei visą savo turtą – vertingas knygas, mokslo rinkinius paliko Jelgavoje veikusiai Kuršo literatūros ir meno draugijai, kuriai pats priklausė. Tiesa, jis palikimo perėmėjams iškėlė ir tam tikras sąlygas: iš jo pinigų kasmet mokėti po 300 sidabro rublių dvaro savininkui mokesčiams padengti ir ten dirbantiems žmonėms išlaikyti. Kita dalis pelno turi būti skirta įsigyti fizikos ir chemijos prietaisams ir suburti autoritetingą fizikos ir chemijos profesūrą. Dalį turto – baldus, medžioklės įrankius, grynuosius pinigus – siūlė pasidalyti savo dviem seserims arba jų vaikams. Tačiau paskutinei T. Grothuso valiai nebuvo lemta išsipildyti. „Dvaras buvo T. Grothuso mamos nuosavybė, tad ji užprotestavo testamentą. Mokslininko valia buvo kaip iššūkis to meto rašytoms ir nerašytoms taisyklėms“, – kalbėjo muziejininkas. T. Grothusas buvo paskelbtas net psichikos ligoniu ir visi palikimo dokumentai anuliuoti. Net Jelgavos literatūros ir meno draugija, kuriai buvo užrašęs savo palikimą T. Grothusas, nesiryžo apginti mokslininko garbės.
Atokiame užkampyje – mokslo šventovė
Kas atsitiko su turtinga mokslininko sukaupta knygų ir rinkinių kolekcija, kur dingo archyvas ir dvare buvusios laboratorijos bent kokie pėdsakai, niekas nežino. „Yra duomenų, kad mokslininkas savo dvare turėjo įsirengęs tais laikais gana modernią laboratoriją, kurioje leisdavo ištisas dienas. Tačiau kur ji buvo, dabar gana sunku pasakyti. Prieš keletą metų su metalo detektoriais buvo jos ieškoma. Nustatytos net kelios galimos vietos, bet tam reikia išsamesnių tyrimų. Deja, tam nėra lėšų, bet galbūt kada nors galėsime atsakyti ir į šį klausimą“, – kalbėjo P. Ruzgus. Praėjus maždaug devyneriems metams po T. Grothuso mirties jo mama pardavė dvarą ir išsikėlė gyventi kitur. Gedučių dvaras atiteko baronui von Toro. T. Grothusą vietos gyventojai labai mėgo, mat šis gydė ir švietė valstiečius, itin rūpinosi jų gerove, o naujasis dvaro savininkas buvo visiška priešingybė – itin žiaurus ir negailestingas. Tačiau netrukus jis žuvo dvikovoje. Netoli Gedučių dvaro, lapuočių miškelyje, buvo įkurta Grothusų šeimos kapavietė, joje palaidotas ir T. Grothusas, tačiau 1971 m. vykę kasinėjimai parodė, kad rasti palaikai – ne T. Grothuso, o barono von Toro. „Manoma, kad motina, pardavusi dvarą, išsivežė ir sūnaus palaikus. Jie galėjo būti perlaidoti Lieporų kaime, kur buvo Grothusų dvaras ir šeimos kapavietė. Iš Lieporių buvo kilęs T. Grothuso tėvas Evaldas Dietrichas fon Grothusas, buvęs Lieporių dvaro savininkas. Tačiau kur gali būti mokslininko palaikai, nėra žinoma“, – pasakojo P. Ruzgus.
Atsisakė aristokratiškos kilmės
T. Grothusas jau nuo mažens išsiskyrė savo imlumu ir domėjimuisi viskuo. Jis garsėjo kaip geras gamtos ir tiksliųjų mokslų žinovas, tačiau tuo pat metu žavėjosi muzika, menu ir literatūra. Jis puikiai piešė, mokėjo keletą kalbų ir puikiai skambino. Būdamas vos dvidešimties 1805 m. Romoje paskelbė pirmąją elektrolizės teoriją, vėliau jo atradimą bandymais patvirtino H. Deivis, J. Berselijus, M. Faradėjus. T. Grothusas pirmasis atskleidė pagrindinius fotochemijos dėsnius, išsiaiškino, kad reakciją gali sukelti medžiagos sugerta šviesa. Mokslo istorijoje šis dėsnis vadinamas Grothuso ir Dreiperio dėsniu. Prie dvaro įrengtoje laboratorijoje T. Grothusas tyrė grandinines reakcijas, suformulavo fosforoscencijos dėsnį, sukūrė pirmąjį pasaulyje fotometrą. „Tai buvo be galo gabus žmogus, bet gal dėl to, kad gyveno užkampyje, toli nuo didžiųjų Europos mokslo centrų, buvo mažiau žinomas. Nežinia, galbūt jeigu ne jo liga ir susiklosčiusios istorinės aplinkybės, dabar kalbėtume apie šį žmogų ne kaip apie garsiausią Lietuvos, o visos Europos ar pasaulio mokslininką“, – svarsto muziejininkas. T. Grothusas buvo labai paprastas ir mielai bendravo su valstiečiais. Jaunasis dvarininkas daug dėmesio skyrė Gedučių ūkio reikalams, siekė pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas, savo laboratorijoje gamino vaistus dvaro tarnams. Dar besimokydamas Prancūzijoje sąmoningai atsisakė savo aristokratišką kilmę pabrėžiančios dalelytės „von“ ir vietoj tėvų jam suteiktų Christiano Johano Dietricho vardų pasirinko daug paprastesnį – Teodoro. Gaila, kad tokio žymaus žmogaus gimtinė baigia nykti. Iš visos dvarvietės belikęs tik kumetynas išdaužytais langais, išdraskytomis krosnimis. Tačiau kai kurie mokslininkai įsitikinę, kad išlikęs pastatas gali būti ir visai kitos paskirties, mat niekur kumečiams nebuvo statomos baltų koklių krosnys, o sienų nepuošdavo pusapvaliais piliastraia. Profesoriaus Liberto Klimkos teigimu, tai galėjo būti net T. Grothuso laboratorija arba vėliau, po jo tragiškos žūties, dvaro karčema. „Apie čia gyvenusį mokslininką liudija tik jo bendraamžis ąžuolas, po kuriuo mėgdavo sėdėti mokslininkas, ir bebaigiantis griūti dvaro kumetynas. Minint T. Grothuso 200-ąsias gimimo metines buvo atidengtas paminklinis akmuo su T. Grothuso bareljefu ir užrašu „Nėra nieko tamsesnio už šviesą, nors ji ir švyti tamsoje“, tačiau ilgapirščiai netrukus pavogė metalines dalis“, – apgailestavo P. Ruzgus.
Paslaptingi sutapimai
Sakoma, kad viltis miršta paskutinė. Dvarvietės vienintelį išlikusį kumetyną atgavusi tolima Grothusų šeimos giminaitė Marijona Čiurlienė tikisi atstatyti garsiojo mokslininko namus, renka tam reikalingas lėšas, tačiau, P. Ruzgaus teigimu, dvaras turi kažkokią neigiamą energiją – kas tik arčiau prisiliečia prie T. Grothuso palikimo, vienaip ar kitaip nukenčia. „Latvių mokslininkas Janis Stradinis yra prasitaręs, kad kai pradėjo tyrinėti T. Grothuso gyvenimo vingius, prasidėjo negerumai. Maskvos ir Leningrado archyvuose pradėjus ieškoti informacijos, mirė tėvas, išleidus knygą apie T. Grothusą, iš gyvenimo pasitraukė sesuo. Kai 200-ųjų T. Grothuso gimimo metinių proga J. Stradiniui buvo įteikta T. Grothuso premija, šeimoje iškilo sunkumų. Todėl kai buvo pasiūlyta išleisti knygą apie žymųjį mokslininką ir lietuvių kalba, jis sutiko, bet leidime dalyvauti nenorėjo. Pagaliau kraštotyrininkas Juozas Šliavas, daug nuveikęs, kad Gedučiai nebūtų tik užmirštas užkampis, tragiškai užduso dūmuose, nors gaisro ir nebuvo. Kumetyną atgavusi tolima T. Grothuso giminaitė M. Čiurlienė atidarė sąskaitą paramai, kad galėtų atstatyti dvarą, tačiau ją ištiko insultas. Kai atsigavo ir pradėjo tvarkyti dokumentus – ir vėl insultas. Gal tai tik sutapimai, o gal kas nors ir daugiau“, – svarsto P. Ruzgus.
Lina DRANSEIKAITĖ
Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/isradejo-gimtine-skesta-uzmarstyje-papildyta/
Atgarsiai. Prasminga idėja skinasi kelią.
LR Seimo Kultūros komitetas pritarė parlamentaro Stasio Tumėno iniciatyvai, kad į UNESCO 2022-23-ųjų metų sukakčių sąrašą būtų įtraukta pasaulinio pripažinimo sulaukusio mokslininko Teodoro Grotuso (1785-1822 m.), gyvenusio ir dirbusio Gedučiuose (Pakruojo raj.), pavardė. Kraštiečio bei „Žiemgalos“ draugijos kreipimasis dėl lėšų monumento statybai, rajono savivaldybės mero S. Margio pritarimas projekto realizavimui suteikia vilčių, kad daugelį metų brandinta idėja mokslininko atminimo įamžinimo, skinasi kelią.
Daugiau nei prieš porą šimtmečių gimė Teodoras Grotusas – originali asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką mokslo žvaigždyne. Sumanių, išsilavinusių Gedučių dvaro mokytojų paruoštas jaunuolis studijas pradėjo Leipcigo (Vokietija) universitete. Garsioji Paryžiaus politechnikos mokykla, akademinė ir mokslinė veikla Europos kultūros mieste Romoje, metai praleisti Neapolyje, Turine, Florencijoje, Milane (Italija) rodė dramatišką, subtiliai mąstančią jaunojo mokslininko asmenybę. Tai laikotarpis, kai sukauptas žinias apie elektrolizę, molekulių elektroninę pusiausvyrą, kristalizaciją bei kaskadinių dalelių judėjimą pravertė ateityje.
Kupinas idėjų, sekinamas paveldėtos ligos, dvidešimtuosius perkopęs jaunasis mokslininkas grįžta į tėvų namus – motinos dvarelį Gedučiuose. Protėvių sukaupta biblioteka, patyrusių mokytojų portretai šeimos albume priminė dienas, ruošiantis studijoms, savarankiškai mokslinei veiklai.
Į dvarelį vedęs pažliugęs kelias, vingiuojantis Lielupės baseino pievomis, neviliojo svečių, pažįstamų, neužsukdavo net pašto karieta. Mokslo veikalų ir naujausios spaudos reikėjo ieškoti tolimuose miestuose.
Sugrįžus į Gedučius, nebuvo lengva įkurti nors ir menką laboratoriją. Patalpose stigo tinkamos ventiliacijos, vandentiekio, kanalizacijos. Mokslininkas sugebėjo iš paryžietiškų likučių, vaistinės indų pasigaminti Leideno stiklinę, galvanometrą, dujų rezervuarą. Padėjo jaunystės bičiulis iš Mintaujos (dabar Jelgava)vaistininkas Bidderis.
Visas dėmesys buvo sutelktas į elektros ir šviesos paslaptis. Kūrybinius impulsus skatino ir humanistinė sfera. Ją teikė tėvo biblioteka ir nuostabi muzika, sklindanti palietus Silbermano klavikordą – nedidelį ir nebrangų instrumentą, skleidžiantį švelniai virpančius, pilnus romantiško žavesio garsus.
Gedučių periodo mokslinis palikimas pasižymi įvairia tematika. T. Grotusas ėmėsi dujų mišinio tyrimo. Nustatė dujų užsiliepsnojimo, degimo bei sprogimo dėsningumus. Kaip teigia moslininko veiklos tyrinėtojas Juozas Algimantas Krištopaitis, nuosekliai tirdamas rodana rūgštį bei jo druskas, atrado (1816-1818 m.) ypač svarbias reakcijas, patekusias į analitinės chemijos aukso fondą.
T. Grotusas sukūrė būdą užšaldyti skysčius juos sumaišius su etilo eteriu intensyviai garuojant praretintoje erdvėje – silpname vakume (1819).
Paskutiniais gyvenimo metais gilinosi į elektromagnetinius reiškinius, stebėjo magnetinės rodyklės nukrypimą šalia tekant srovei.
„Elektrolizės ir fotochemijos klasikas iš Gedučių“,- akcentavo dr. Juozas Algimantas Krikštopaitis 2001 m. Šiaulių universiteto Baltojoje salėje, pristatydamas knygą „Pralenkęs laiką: Teodoras Grottuss“. Jei Alfredas Nobelis savo testamente būtų nurodęs apdovanoti darbus, atliktus šimtmečiu anksčiau, T. Grotusas Nobelio premija būtų įvertintas du kartus – už elektrolizės teoriją ir fotochemijos dėsnius“.
X X X
Lietuvoje pirmąsias žinias apie T. Grotusą 1938 m. paskelbė fizikas Antanas Žvironas. „Gamtos“ žurnale publikuotame straipsnyje minimi keli aktualūs atradimų fragmentai, užsimename apie Smardonės šaltinius (Likėnai), kuriuos beveik prieš porą šimtų metų tyrinėjo mokslininkas.
Praėjusiame amžiuje nuo septintojo dešimtmečio spaudoje sutinkame proginių straipsnių. Išsamesnis darbas apie T. Grotuso mokslinę veiklą – Rygos universiteto profesorius akademiko Janio Stradinio knyga „Teodoras Grotthuss“ (Maskva, 1966 m.). 1960 m. Bauskės (Latvija) etnografiniame muziejuje įkurtas T. Grotuso memorialinis kampelis. Žeimelio vidurinės mokyklos mokytojas kraštotyrininkas Juozas Šliavas, surinkęs pluoštą medžiagos apie genialų mokslininką, mokykloje įruošė ekspoziciją 1971 m. Gedučiuose dirbo Lietuvos Mokslo akademijos istorijos instituto mokslinė ekspedicija. Su jaunaisiais kraštotyrininkais darbavosi ir mokytojas J. Šliavas – buvo ieškoma T. Grotuso perlaidojimo vietos.
1972 m. Vilniuje, Žeimelyje, Vaškuose paminėtos mokslininko 150-osios mirties metinės. Dalyvaujant gausiai mokslininkų draugijai, Gedučiuose atidengtas paminklinis akmuo. Iš bareljefo žvelgiantis pasaulinę šlovę pelnęs mokslininkas tarsi primena genialiąją frazę: LUX LUCET IN TENIBRIS, QUAMVIS NIHIL OBSCURIUS LUCE /Nėra nieko tamsesnio už šviesą, nors ji švyti tamsoje/.
Įvyko V. Urbonavičiaus dokumentinio filmo apie T. Grotusą premjera, dailininkė A. Makūnaitė sukūrė meninį mokslininko portretą.
Stokholme meniniu žodžiu apie mokslininką prabilo M. Ziverto drama „ Nėra nieko tamsesnio už šviesą“.
1985 m. Vilniuje, Rygoje, Kaune, Žeimelyje, Vaškuose paminėtos T. Grotuso 200-sios gimimo metinės. Viena gatvių Žeimelyje pavadinta Grotuso vardu.
1994 m. įsteigtas T. Grotuso fondas, paskelbtas konkursas jo premijai ir stipendijai gauti. Dailininkė S. Žilienė sukūrė medalį, skirtą premijos laureatams.
1992 m. Vokietijoje įsteigta T. Grotuso rėmėjų draugija.
1999 m. Pasauliniame mokslininkų forume Italijoje, skirtame pažymėti Voltos stulpo atradimo 200-ąsias metines, pranešimą apie T. Grotuso nuopelnus mokslui perskaitė mokslininko biografijos ir atradimų tyrinėtojas J. A. Krikštopaitis.
X X X
Lietuvos ir Latvijos pasienyje 1500 m. įsikūręs Žeimelio miestelis, kultūros akcentais bylojantis apie baltų kultūros ištakas, pastarųjų sąsajas bei poziciją pasaulio kultūros lobyne, mena turiningą istorinę praeitį. Su Žeimeliu ir jo apylinkėmis susiję ne tik fiziko ir chemiko, elektrolizės pradininko T. Grotuso (1785-1822), bet ir kompozitoriaus J. Juzeliūno (1916-2001 m.), dailininkės Marcės Katiliūtės (1912-1937 m.), žymaus kraštotyrininko J. Šliavo (1930-1979 m.), savamokslio skulptoriaus Nesavo gyvenimo ir veiklos momentai. XIX-XX amžių sandūroje susipynė J. Jablonskio, V. Kudirkos, G. Lansbergio-Žemkalnio, P. Višinskio, M. Čepo, A. Sketerio, P. Mašioto ir kitų daugiau ar mažiau žinomų visuomenės veikėjų keliai.
Išlikusiame pastorato pastate gyveno ir šešerius metus (1753-1759 m.) darbavosi evangelikų liuteronų pastorius Frydrichas Stenderis (1714-1796 m.), paribio kultūros žmogus, įžymus latvių tautos švietėjas, latvių kalbos gramatikos autorius, savo veikloje nuolat akcentavęs latvių ir lietuvių tautų artumą.
Tremtyje Sibiro platybėse kankinio mirtimi užgesęs liuteronų kunigas Erikas Lejeris (1866-1951 m.) parapijiečių atmintyje liko kaip žmogaus teisių gynėjas, dvasios vertybių puoselėtojas, lietuviško žodžio gerbėjas. Istorinės praeities nevalia pamiršti – be praeities nėra ateities. Tikslinga, kad sutvarkytas, atnaujintas istorines erdves, įžymius žmones primintų meniniai akcentai, o talentingo skulptoriaus kraštiečio Kęstučio Balčiūno sukurta kilmingo žmogaus orumu, magišku įtaigumu dvelkianti genialaus mokslininko T. Grotuso skulptūra papuoštų centrinę Žeimelio aikštę.
Alfredas ŠIMKUS „Auksinė varpa“ 2021-01-20
Nuotraukos
Meras Saulius Margis, mero pavaduotojas Virginijus Kacilevičius, vyko į Marijampolės savivaldybę, kur susitiko su čia gyvenančiu skulptoriumi Kęstučiu Balčiūnu. Skulptorius jau vykdo baigiamuosius garsiausio mūsų krašto mokslininko Teodoro Grotuso paminklo gamybos darbus.
Skulptoriaus sukurtas T. Grotuso paminklas, jau 2022 metų ankstyvą pavasarį grįš į Žeimelį. Miestelio centre paminklas visame pasaulyje įžymiam mokslininkui iškils Lietuvos mokslų akademijos ir rėmėjų iš visos šalies ir mūsų krašto dėka. Šiuo metu vykdomi paminklo vietos paruošimo ir iškilmingo renginio planavimo darbai.
T.Grotuso dvaro fragmentas Gedučiuose. Fotografavo Valentinas Mitė 2021-04-23.
Teodoro Grotuso dvaras Gedučiuose. (dalis to, kas likę) f. V.Mitė. 2021-04-04
Grotuso namas 2021-02-01 f.Valentinas Mitė
Teodoro Grotuso ąžuolas prie Gedučių kaimo (ties Pakruojo ir Pasvalio rajonų riba)
Teodoras iš muziejaus
Grotusų šeimos herbas
Gedučių dvaras. Grotuso gimtinė.
Gedučių dvaro statinys 2012 m.
T.Grotuso namo vidus Gedučiuose f. V.Mitė 2020 m.
Theodoro Grotuso namas, Pakruojo rajone, netoli Žeimelio. Pastato vidus totaliai išgriautas, sunaikinta viskas, ką tik galima sunaikinti. Sienos ir stogas kol kas dar stovi. F. Valentinas Mitė
„Žiemgalos“ muziejaus lankytojus pasitinka žymiausio 19-ojo amžiaus pradžios lietuvių mokslininko Teodoro Grotuso skulptūra (autorius – kraštietis skulptorius Kęstutis Balčiūnas).
_f._V.Mit%C4%97.jpg)
Literatūra
- Gedučių dvaras
- Juozas Algimantas Krikštopaitis. Pralenkęs laiką: THEODOR GROTHUSS. Vilnius: Pradai, 2001. ISBN 9986-943-70-1
- Teodoras Grotusas, 1785–1822: Theodor Von Grotthuss, 1785–1822. Bibliography. J. Kulikauskiene. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, 2005. ISBN 9986-498-11-2 / 9986498112.
- Juozas Al. Krikštopaitis. Concerning the origins of charge transfer in the micro – structure of matter: The contribution of Theodor von Grotthuss. Electrochimica Acta. 2006, Vol. 51, p. 5999-6002.
- http://old.skrastas.lt/?data=2009-02-28&rub=1146168963&id=1235668378&fbclid=IwAR2IWaxHZGhvTnhJy-62PVMNX-Y1Yx4usNzbwi9aYZFTFFcU8_a-ABlzy1E
Atminimas
Iš 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis”, paminėtas ir Teodoras Grotusas[1]:
Šaltiniai
- ↑ GABRIŪNĖ, Julita. Žymiausi Lietuvos istorijoje biržiečiai gimtinėje vis dar laukia pelnytos pagarbos 2009-08-10 http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles%2F98230
- Bajorų sąjungos informacija
- Apie Grotusų šeimos ryšius su Lietuva
- Lietuvos dvarų portalo informacija apie T. Grotusą
| ||||||