Tiziano Vecelli

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Ticianas)
Tiziano Vecelli (1567 m.) autoportretas

Tiziano Vecelli (arba Tiziano Vecellio, geriau žinomas kaip Ticianas, g. apie 1485 m. Pieve di Cadore prie Belluno, Venecijos respublikoje – 1576 m. rugpjūčio 27 d.) – Venecijos renesanso tapytojas, dailinkas.

Jam gyvam esant dažnai buvo vadinamas Da Cadore pagal gimtinės pavadinimą.

Amžininkai jį vadino "saule, apsuptą mažų žvaigždžių" (pagal paskutinę Dantės "Rojaus" eilutę). Ticianas buvo vienas iš įvairiapusiškiausių italų dailininkų, viedodai gerai tapęs portretus ir peizažus (abu šie žanrai jį išgarsino), mitologines ir religines scenas. Jo tapybos metodai, ypač spalvų taikymas, padarė didelę įtaką ne tik italų Renesanso dailininkams, bet ir būsimoms vakarietiško meno kartoms.

Per ilgą Ticiano gyvenimą jo tapybos stilius drastiškai pasikeitė, bet jis visą laiką domėjosi spalva. Jo brandžiausi darbai neturi gyvų atspalvių, būdingų ankstyviesiems darbams, bet laisva tapymo maniera ir subtilios polichromatinės moduliacijos neturi precedento vakarietiško meno istorijoje.

Biografija

Ticiano tiksli gimimo data nežinoma. Kai jis buvo senas, viename laiške Pilypui II tvirtino, kad yra gimęs 1477 m., bet tai mažai tikėtina[1]. Jis buvo Gregorio Vecelli, pasižymėjusio tarybos nario ir kario, bei jo žmonos Liucijos sūnus. Jo tėvas buvo Pieve di Cadore pilies valdytojas ir vietoj savininkų prižiūrėjo vietines kasyklas[2]. Daugybė giminaičių, įskaitant senelį, buvo notarai ir šeima buvo gerai įsitvirtinusi apylinkėse, kurias valdė Venecija.

Sulaukęs 10 ar 12 metų Ticianas ir jo brolis (Francesco, kuris tikriausiai atvyko vėliau) buvo nusiųsti pas dėdę Venecijoje, kad taptų dailininkų mokiniais. Nežymus dailininkas Sebastian Zuccato, kurio sūnūs tapo žymiais mozaikistais ir kuris tikriausiai buvo šeimos draugas, suorganizavo, kad broliai patektų į pagyvenusio Gentile Bellini studiją, iš kurios jie perėjo pas jo brolį Giovanni Bellini[2]. Tuo metu Beliniai, ypač Giovanni, buvo svarbiausi dailininkai mieste. Čia Ticianas rado grupę maždaug jo paties amžiaus jaunuolių, tarp kurių buvo Giovanni Palma da Serinalta, Lorenzo Lotto, Sebastiano Luciani, ir Giorgio da Castelfranco, pramintas Džordžone. Francesco Vecellio, Ticiano jaunesnysis brolis, tapo gan žymiu Venecijos dailininku.

Ankstyvasis portretas (apie 1512) ilgai buvo klaidingai laikomas Ariostu; Labiau tikėtina, kad tai autoportretas.

Heraklio freska Morosini rūmuose, kai kurių ekspertų uomone, yra ankstyviausias Ticiano darbas. Kiti yra "Nekaltoji mergelė ir vaikas" Vienoje ir "Marijos ir Elžbietos apsilankymas" Venecijoje.

Ticianas tapo Džordžonės asistentu, bet to meto kritikai laikė jo darbus įspūdingesniais, pavyzdžiai išorinėse freskose (dabar beveik sunaikintose), kurias jie padarė Fondacio dei Tedeschi ir jų santykiuose jautėsi konkurencija. Vienas ankstyviausių Ticiano darbų "Ecce Homo" buvo ilgai priskirtas Džordžonei.

Abu jaunieji meistrai buvo pripažinti naujos "arte moderna" mokyklos vadais, nes jų paveikslai lankstesni, išvaduoti iš simetrijos ir papročių, kas nebuvo būdinga Giovanni Bellini darbams.

15071508 m. Džordžonė buvo valstybės išrinkitas padaryti freskas ant atstatyto Fondaco dei Tedeschi. Ticianas ir Morto da Feltre dirbo kartu su juo ir freskų fragmentai išliko. Kai kurie jų darbai žinomi dėl Fontanos graviūrų. Po ankstyvos Džordžonės mirties 1510 m. Ticianas kurį laiką tapė Džordžonei būdinga maniera, bet greitai jis įgijo savo stilių, kuriam būdinga drali ir ekspresyvi tapymo technika.

Ticiano talentas freskoms pasireiškė jo darbuose, nutapytuose 1511 m. Padujoje Karmelitų bažnyčioje ir Scuola del Santo. Iš tų darbų kai kurie išliko, tarp jų "Susitikimas prie Auksinių Vartų" ir trys scenos iš Švento Antonijaus Paduviečio gyvenimo, "Jaunos moters žmogžudystė, įvykdyta jos vyro", "Vaikas liūdijantis motinos nekaltumą", "Šventasis pagydo jaunuolį su lūžusia galūne".

1512 m. Ticianas iš Padujos gryžo į Veneciją. 1513 m. jis įgijo tarpininko patentą Fondaco dei Tedeschi (valstybės sandelyje vokiečių pirkliams), vadinamą La Sanseria ar Senseria (tai privilegija, kurios troško visi kylantys ar iškilę menininkai), ir tapo vyriausybės darbų prižiūrėtoju, ypač atsakingu už Giovanni Bellini nebaigtų paveikslų užbaigimą didžiosios tarybos salėje kunigaikščio rūmuose. Jis įkūrė atelje S. Samuele prie Didžiojo kanalo, bet tiksli vieta nežinoma. Iki 1516 m., kai mirė Bellini, Ticianas nesinaudojo patentu. Tuo pat metu jis sudarė priveligijuotą susitarimą dėl paveikslų. Patentas davė jam 20 karūnų kas metus ir atleido nuo tam tikrų mokesčių, bet už tai jis turėjo nutapyti būsimų dodžų portretus už 8 karūnas už kiekvieną. Iš viso buvo nutapyta 5 portretai.

Ticianui prireikė dvejų metų (1516–1518) užbaigti aliejinį paveikslą "Paėmimas" (Assunta), kurio dinaminė trinarė kompozicija ir puošni spalvų schemapadarė jį geriausiu dailininku į šiaurę nuo Romos.

Po Džordžonės ir Giovanni Bellini mirties Ticianas Venecijos mokykloje nebeturėjo rimtų konkurentų. 60 metų jis išbuvo absoliutus Venecijos dailės lyderis, o nuo 1516 m. vietoj Giovanni Bellini iš senato gaudavo penciją.

1516–1530 m. Ticianas atitrūko nuo Džordžonei būdingo stiliaus ir pirmąkart išbandė monumentalų stilių.

1518 m. Frario bažnyčiai jis sukūrė savo garsų šedevrą "Šventosios Mergelės paėmimas dangun". Keistas paveikslo nuspalvinimas Italijoje sukėlė sencaciją.

Ticianas buvo apie 90 metų, kai 1576 m. rugpjūčio 27 d. mirė nuo maro, siabusio Veneciją. Jis buvo vienintelė Venecijos maro auka, kuriam buvo suteiktos laidotuvės bažnyčioje. Jis buvo palaidotas Fraryje (Santa Maria Gloriosa dei Frari), kaip buvo ketinta, o jo Pietą pabaigė Palma Jaunesnysis. Jis guli netoli žymaus savo paveikslo Madonna di Ca' Pesaro. Joks paminklas nežymėjo jo kapo, kol žymiai vėliau Veneciją valdantys Austrijos pareigūnai įgaliojo Antonio Canovą pastatyti paminklą.

Iš karto po Ticiano nuo tos pačios epidemijos mirė jo sūnus ir tapybos asistentas Orazio. Jo prabangią vilą maro metu nusiaubė vagys.

Šaltiniai

  1. Cecil Gould, The Sixteenth Century Italian Schools, National Gallery Catalogues, London 1975, ISBN 0-947645-22-5
  2. 2,0 2,1 David Jaffé (ed), Titian, The National Gallery Company/Yale, London 2003, ISBN 1 857099036


Vikiteka



Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+29-0=29 wiki spaudos ženklai).