Tonika

Tonika - pagrindinis, svarbiausiasis bet kurios muzikinės dermės garsas, pirmasis dermės laipsnis. Pagal jį nustatoma kitų dermės laipsnių padėtis. Pagrindinis tonas nusako muzikos kūrinio tonaciją - t. y. jo garsaeilio padėtį garsų aukščių skalėje. Paprastai tonika žymima raidine notacija (c, cis, des, d, dis, es ir pan.). Naudojant reliatyviąją skiemeninę notacijos sistemą, bet kurios mažorinės tonacijos tonika visuomet yra vadinama skiemeniu do, bet kurios minorinės - skiemeniu la.

Tonika (arba tonikos funkcija) vadinamas ir nuo pagrindinio mažorinės ar minorinės dermės garso sudarytas trigarsis (kvintakordas), svarbiausias iš trijų mažorinės ar minorinės dermės akordų. Tonika kartu su kitais dviem svarbiais akordais - subdominante (4-uoju dermės laipsniu) ir dominante (5-uoju dermės laipsniu) sukuria harmoninius-funkcinius santykius (šiuodvi funkcijos susijusios su tonkika kvintos-kvartos intervaliniais santykiais).

Muzikos kūrinio dramaturgijoje, tiesiogiai susijusioje su jo forma, tonika išreiškia pastovumo, pusiausvyros, ramybės būseną. Nuo tonikos pradedamas ir ja užaigiamas kūrinio harmonijos plėtojimas. kuo jis intensyvesnis, tuo labiau laukiama harmoninio sprendimo, atoslūgio. Kūrinio (ar jo dalies) pabaigoje sugrįžusi tonika sukuria harmoningą pusiausvyrą. Tonikos pasikeitimas kūrinyje ar jo epizode yra vadinamas moduliacija (muzika).

Trigarsio, kaip konstruktyviojo harmonijos pagrindo, reikšmė išryškėjo XVI a. ir buvo estetiškai svarbi baroko, rokoko, klasicizm ir romantizmo epochose. Romantizmo epochos pabaigoje tonikos reikšmė ėmė menkti (dėl tolydžio sudėtingėjančios harmonijos; tai ypač akivaizu vėlyvojoje Richardo Vagnerio, kūryboje), o XX a. pradžioje, jai galutinai sunykus, atsirado atonalioji muzika (jos atstovai - Arnoldas Šionbergas, Albanas Bergas, Antonas Webernas ir kt.). Tonikos (ir aiškios tonacijos) buvimas kūrinyje ar melodijoje yra vadinamas tonalumu, o jos nebuvimas (sąmoningas vengimas) - atonalumu.