Ukmergė
Kitos reikšmės – Ukmergė (reikšmės).
| Ukmergė | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
  | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
  Ukmergė | ||||||||||||||||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3 | ||||||||||||||||
| Respublika: |  Lietuva
| |||||||||||||||
| Apskritis: |  Vilniaus apskritis
| |||||||||||||||
| Savivaldybė: |  Ukmergės rajono savivaldybė
| |||||||||||||||
| Seniūnija: | Ukmergės miesto seniūnija | |||||||||||||||
| Gyventojų: | 21 258 (2021 m.) | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Istoriniai pavadinimai | ||||||||||||||||
| Pašto kodas: | centrinis LT-20001 | |||||||||||||||
|
| ||||||||||||||||
| Vaizdas:Commons-logo.svg Vikiteka: | UkmergėVikiteka | |||||||||||||||
Ukmergė – miestas Aukštaitijoje, Vilniaus apskrityje, 76 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus ir 71 km į šiaurės rytus nuo Kauno, prie kelio A6 Kaunas–Zarasai–Daugpilis. Ukmergės rajono savivaldybės centras, Ukmergės miesto seniūnija ir apylinkių seniūnijos – Pivonijos seniūnijos centras. Miesto šventė švenčiama gegužės pabaigoje.
 STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
|
 Šventyklos:
|
 Miesto kapinės, senųjų Vaižganto kapinių koplyčia, rusų stačiatikių ir sentikių kapinės.
|
 Ukmergės piliakalnis, stūksantis Šventosios ir Vilkmergėlės santakoje. Aplink jį įrengtas Pilies parkas.
|
 Lietuvos nepriklausomybės paminklas – „Lituania restituta“, pastatytas 1930 m. miesto centre, Kęstučio aikštėje (autorius Liudas Truikys). 1951 m. paminklas nugriautas, dvi didelės obelisko dalys buvo užkastos čia pat aikštėje. 1989 m. šios dalys buvo atkastos, paminklas atstatytas ir 1990 m. atidengtas. Didžioji dalis obelisko yra autentiška. Paminklo horeljefe vaizduojama vaidilutė, kurstanti aukuro ugnį. Ant obelisko yra autentiškas Vytis herbiniame skyde. Paminklo aukštis – 17 metrų.
|
| Senoji arklių pašto stotis (1835 m.) |
| ✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS |
.svg){kind=small} Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka
|
| ✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI |
 4 pašto skyriai (centrinis LT-20001)
|
 Miesto rytiniame pakraštyje yra rajono centrinė ligoninė
|
| ✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS |
 Ukmergės kraštotyros muziejus, įkurtas 1944 m.
|
| SUSISIEKIMAS |
| LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS |
Geografija
Pro miestą teka Šventoji (centre į ją įteka dešinysis intakas Ukmergėlė, anksčiau vadinta Vilkamerge ir Vilkamergėle), dešiniajame jos krante stūkso Ukmergės piliakalnis, šiame krante yra ir Ukmergės senamiestis – urbanistikos paminklas. Kairiajame Šventosios krante daugiausia išsidėstę gyvenamieji rajonai, į rytus nuo automagistralės A2 Vilnius–Panevėžys plyti Pivonijos miškas, piečiau jo yra Pašilė – naujausias miesto rajonas. Miesto centre, skverelyje prie kultūros namų stūkso gamtos paminklas – Dukstynos akmuo[4], yra Ukmergės rajono apylinkės teismas. Yra molio telkinys.
Ukmergėje yra užfiksuotas mažiausias metinis kritulių kiekis Lietuvoje – 355,7 mm 1964 m. [5]
Miesto dalys
- Dukstyna (šiaurės rytuose)
- Gėlių rajonas (pietryčiuose)
- Karinis miestelis (vakaruose)
- Krekšliai (pietryčiuose)
- Mirabalis (pietvakariuose)
- Pašilė (pietuose)
- Pivonija (pietuose)
- Pramonės mikrorajonas (vakaruose)
- Senamiestis (centre)
- Smėliai (pietvakariuose)
- Šlapiai (šiaurėje)
- Užupis (pietryčiuose)
<tabber>
OpenStreetMap=
|
|-| SSRS genštabas (1985–1990)=
| Ukmergė TSRS topografiniame žemėlapyje[6][7]. |
|-| Retromaps=
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
</tabber>
Istorija
.png)
Tai vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Ilgą laiką sklandė kalbos apie tai, kad Vilkmergė, taip vadinta iki I pasaulinio karo, buvo įkurta XIII a. pradžioje (populiariausia versija – 1225 m.). Tą greičiausiai lėmė šie faktai: XVI a. Bychovco kronikoje Ukmergės įkūrėju vadinamas Dausprungas, legendinio Palemono bendražygis, o kunigaikštis Dausprungas, karaliaus Mindaugo vyresnysis brolis, iš tikro XIII a. pradžioje minimas tarp Lietuvos žemės valdovų. Tačiau reiktų prisiminti, kad Ukmergė tuo metu buvo vienas iš svarbių istorinės Deltuvos žemės centrų, todėl mažai tikėtina, kad čia kaimynai galėjo statyti pilis – kurti miestus.
Nors pilis ir gyvenvietė, tikriausiai, čia buvo žymiai anksčiau, pirmasis Ukmergės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose – oficiali miesto įkūrimo data, yra 1333 m. Vartbergės kronikoje, rašoma, kad tais metais Livonijos ordino magistras „buvo prie Vilkenbergės“ (t. y. Ukmergės). Šio „buvimo“ metu buvo užpulta Ukmergės pilis, kurią dar ne kartą puolė ir vietovę niokojo kalavijuočiai. Paskutinį kartą ši, ant miesto centre esančio piliakalnio buvusi, medinė pilis sudeginta 1391 m. Vytauto Didžiojo ir Jogailos kovų metu. XV a. pradžioje, kitoje Vilkmergėlės upelio pusėje, ant dabartinio Pilies kalno buvo pastatyta mūrinė pilis, kuri galutinai sunyko XVIII a. pabaigoje.
Deltuvai netenkant strateginės reikšmės, Ukmergė augo ir stiprėjo. 1486 m. ji gavo miesto teises, po 1566 m. administracinės reformos tapo Vilniaus vaivadijos Ukmergės pavieto centru. XVI a. viduryje Ukmergėje jau buvo vaitas – Ukmergė turėjo miestietišką savivaldą. Karu su Rusija metu, 1655 m. Ukmergė buvo sudeginta, pilis smarkiai apgriauta, sumažėjo gyventojų. Po šio karo Ukmergėje ėmė kurtis žydai, apie 1685 m. jau minimas kahalas ir Ukmergės sinagoga, o vėliau iki pat I pasaulinio karo žydai sudarė miesto daugumą.
XVIII a. viduryje įkurtas Ukmergės pijorų vienuolynas. 1792 m. gegužės 22 d. karalius Stanislovas Augustas suteikė Magdeburgo teises. 1817 m. Ukmergės apskrities seimelis reikalavo atleisti valstiečius nuo baudžiavos, bet jiems neduodant žemės, ir išleido atitinkamas instrukcijas, tačiau caro valdžia naikinti baudžiavos neleido. 1846 m. įkurta pirmoji ligoninė. 1840–1869 m. mieste pastatytos trys stačiatikių cerkvės. 1877 m. beveik visas miestas sudegė, tačiau dėl palankių ekonominių, prekybinių ir administracinių sąlygų gana greitai atsikūrė.
I pasaulinio karo metu Ukmergės žydai buvo prievarta iškeldinti į Poltavos ir Jekaterinoslavo gubernijas, į Rusijos gilumą evakavosi administracinės įstaigos. 1919 m. gegužės 3 d. iš Vilkmergės išvyti bolševikai. Tarpukariu Ukmergė buvo apskrities centras ir miestas su apskrities teisėmis. 1935 m. patvirtintos I eilės miesto teisės. Ukmergėje buvo statomos mokyklos, kiti visuomeniniai pastatai, grindžiamos ir tiesiamos gatvės, vandentiekio ir kanalizacijos tinklai. Mieste veikė keli šimtai parduotuvių, per 30 nedidelių įmonių, vyko kelios metinės mugės. Ukmergė buvo 4-asis pagal dydį Lietuvos miestas.
1946 m. rugpjūčio 3 d. Ukmergė tapo apskrities pavaldumo miestu, vėliau tapo rajono centru. Čia veikė linų fabrikas, mašinų gamykla „Vienybė“, remonto mechaninė gamykla, I. Meskupo „Lelijos“ susivienijimo siuvimo, P. Eidukevičiaus odos ir avalynės susivienijimo fabrikai, koklių įmonė, „Šilo“ medienos apdirbimo įmonė, tarybinis ūkis-technikumas. 1976 m. miesto rytinėje dalyje pastatytas Dukstynos mikrorajonas, 9-ajame dešimtmetyje pietinėje dalyje – Pivonija. Po 1980 m. nutiesus magistralę A2 Vilnius–Panevėžys miestas liko pašonėje, sumažėjo pravažiuojančių mašinų srautai.
1992 m. patvirtintas naujasis Ukmergės herbas.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| XIII a. | Deltuvos valsčius | ||
| 1385 m. | Ukmergės valsčiaus centras | ||
| XV a. | ? | Ukmergės apskrities centras | |
| 1566–1795 m. | ? | Vilniaus vaivadija | |
| 1795–1796 m. | ? | Vilniaus gubernija | |
| 1796–1801 m. | ? | Lietuvos gubernija | |
| 1801–1842 m. | ? | Vilniaus gubernija | |
| 1842–1915 m. | ? | Kauno gubernija | |
| 1915–1919 m. | ? | ||
| 1919–1933 m. | Ukmergės valsčiaus centras | ||
| 1933–1950 m. | |||
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas | Ukmergės rajono ir Smėlių rajono centras | Vilniaus sritis |
| 1953–1955 m. | |||
| 1955–1995 m. | rajoninio pavaldumo miestas, Ukmergės apylinkės centras | Ukmergės rajono centras | |
| 1995– | Ukmergės miesto seniūnija, Pivonijos seniūnijos centras | Ukmergės rajono savivaldybės centras | Vilniaus apskritis |
Pavadinimo kilmė
_ba%C5%BEny%C4%8Dia.jpg)
Gyvenvietė pirmą kartą paminima 1333 m. Vartbergės kronikoje, kur rašoma, kad tais metais Livonijos ordino magistras „... buvo prie Vilkenbergės“. Pirminė lietuviška miesto vardo lytis tikriausiai buvo Vilkamergė. Iki Pirmojo pasaulinio karo oficialiai vadinosi Vilkmergė (sinonimai Aukmergė, Likmerė). Vėliau būta svyravimų, pvz., 1925 m. leidinys „Lietuvos apgyventos vietos“ rašė Vilkmergės apskritis, nors 1918–1920 m. „Lietuvos žemėlapyje“ rašoma Ukmergė (taip pat ir atnaujintame 1933 m. žemėlapyje). XX a. 4-ajame dešimtmečio pabaigoje jau įsivyravo Ukmergė, o pokariu bendrinė norma buvo tik Ukmergė.
Nors nėra nė vienos kalbininkų visuotinai priimtos vardo kilmės versijos, visi sutaria, kad tai vandenvardinis vietovardis – miesto pavadinimas yra kilęs iš upelio Vilkmergėlės (dabartinė Ukmergėlė, dešinysis Šventosios intakas). O šis galbūt atsiradęs iš žodžių junginio, kurio pirmasis buvo vilkas, o antrojo šaknis merg-. Pastarasis yra sunkiai paaiškinamas lietuvių kalbos atitikmenimis, tačiau latv. merga, marga – „smulkus lietus“ ir mergat – „lynoti“ leidžia manyti, kad merg- galėjo turėti bendresnę drėkinimo, sruvenimo, čiurlenimo prasmę, kuri būtų logiškai pritaikyta upėvardžiui Vilkmergė (kuri vadinta ir Vilkamerge), nuo kurio ir kilo miesto vardas. Išaugus miestui, upelis įgavo mažybinę priesagą ir tapo Vilkmergėle (Vilkamergėle), o vėliau ir Ukmergėle.[8]
2012 m. žurnale „Baltistica“ Aurimas Markevičius iškėlė idėją, kad Vilkmergė gali reikšti „mirguliuojanti vilko upė“.[9] Taip pat yra spėjimų, kad žodis marga reiškia „šlapynė, drėgna pieva“, o vilkmarga – „vilko pieva“.[10]
Liaudies etimologija pasakoja vieną iš legendų, kuri atėjo iš kovų su kryžiuočiais laikų ir aiškina dabartinį miesto pavadinimą. Pasakojama, kad pagonių šventykloje buvusi vaidilutė, Šventosios žvejo dukra. Bet ji sulaužiusi savo pažadą tarnauti dievams ir pamilusi tėvynės priešą – kryžiuočių riterį. Tai sužinoję vaidilos ją sudeginę. Žmonės iš kartos į kartą perduodavo pasakojimus apie aukmergę – aukos mergą (Aukmergę), ilgainiui virtusia Ukmerge.
Kita legenda byloja, kad tamsiuose šių vietų miškuose kadaise gyvenusi žynė, žmonių vadinta Vilkmerge (vilko merga). Kartą tuose miškuose medžiojęs kunigaikščio Dausprungo sūnus Tautvilas, kuriam pristigę strėlių, o jį tuomet užpuolę vilkai. Nuo pražūties jį ir išgelbėjo toji žynė – graži mergelė, sutramdžiusi ir nuvijusi plėšriuosius vilkus. Dausprungas pastatęs prie Šventosios pilį ir žynės garbei pavadinęs Vilkmerge. Taip miesto vardas liaudyje siejamas su žodžių junginiu vilko merga, kuriai Užupyje pastatytas paminklas.
Taip pat yra pasakojama legenda, anot kurios medžiotojai sutikę didelę pražilusią vilkę su dailia gražia merga šalia jos. Mergina medžiotojus sudrausminusi (kam jie vilkų grobį medžiojantys) ir patarusi laimikio ieškoti kitame krante. Ten jiems pasisekusi medžioklė taip gerai kaip niekada.[11]
Švietimo ir ugdymo įstaigos
- Technologijų ir verslo mokykla
- Jaunimo mokykla
- Ukmergės Antano Smetonos gimnazija
- Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazija
- Ukmergės specialioji mokykla
- 2 vidurinės mokyklos:
- 3 pagrindinės mokyklos:
- Specialiojo ugdymo centras „Vyturėlis“
- Darželis-mokykla „Varpelis“
- Ukmergės švietimo centras
Gyventojai
 | |||||||
| 1825 m. | 1837 m. | 1856 m. | 1860 m. | 1863 m. | 1889 m. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 4 143 | 5 275 | 6 230 | 7 309 | 7 480 | 16 559 | ||
| 1897 m.sur. | 1913 m. | 1923 m.sur. | 1939 m. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur. | ||
| 13 532 | 16 300 | 10 604 | 24 000 | 14 900 | 21 600 | ||
| 1976 m. | 1979 m.sur. | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2011 m.sur. | 2021 m. | ||
| 25 800 | 26 601 | 30 410 | 28 759 | 23 878 | 21 258 | ||
| |||||||
Žymūs žmonės
- Chaimas Frenkelis, žydų verslininkas ir filantropas
- Icikas Meskupas-Adomas (1907–1942), komunistų veikėjas. Sovietmečiu jam pastatytas paminklas (skulptorius L. Žuklys, architektas S. Pipynė)
- Regina Varnaitė (1927–), aktorė
Sportas
Futbolas
- FK Baldininkas Ukmergė
- FKK Spartakas Ukmergė
- FK Šaulys Ukmergė
- SM Vienybė Ukmergė
- FK Vilkmergė Ukmergė
Miestai partneriai
Unštrut Heinicho apskritis, Vokietija- Veterau apskritis, Vokietija
Livanai, Latvija
Tarnovo Podgornė, Lenkija
Solvesborgas, Švedija
Kolonjo al Serijas, Italija
Podolės Kamenecas, Ukraina
Šaltiniai
- ↑ Ukmergė. Vietovės.lt. Video YouTube.
- ↑ Вилькомиръ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона (Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas), Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892., 374 psl. (rus.){{#subobject:Ukmergė (Вилькомиръ, ESBE) |Straipsnis=Ukmergė |Žodynas=Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas |Žodyno sąvoka=Вилькомиръ |Žodyno tomas=Т. 6 (11) |Žodyno puslapis= 374 psl. }}
- ↑ Вилькомiръ. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 458 psl. (rus.)
- ↑ http://www.lgt.lt/print.php?_LAPAS=geotopas&_GT_ID=152&
- ↑ Krituliai. Enciklopedija „Lietuva“, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 71 psl.
- ↑ Ukmergė SSRS genštabas 1985–1990 m.
- ↑ Ukmergė loadmap.net
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 230–236 psl.
- ↑ http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/2093/2039
- ↑ 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 88 psl.
- ↑ Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. // Kaunas, „Šviesa“, 2008. 150–151 psl.
- 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 88 psl.
- Ukmergė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. - 309 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- Ukmergė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. - 367 psl.
- Ukmergė. Mūsų Lietuva, T. 2. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. - 464 psl.
- Ukmergė: trys matymai (sud. Jūratė Šakienė). – Ukmergė: Ukmergės kraštotyros muziejus: Valdo leidykla, 2005. – 51 p.: iliustr. – ISBN 9986-853-96-6
- Ukmergės krašto laisvės kovų keliais (sud. Kazys Strazdas). – Kaunas: K. Strazdas, 2006. – 320 p.: iliustr. – ISBN 9955-665-66-1
- Ukmergės krašto laisvės ir kovų keliais (sud. Kazys Strazdas). – Kaunas: K. Strazdas, 2008. – 260 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-800-93-4
- Ukmergės žydų bendruomenės istorija: datos, dokumentai, faktai (sud. J. Zareckas). – Ukmergė: Valdo leidykla, 2008. – 136 p. – ISBN 978-9955-712-43-5
- Ukmergė: knyga apie Ukmergės kraštą: informacinis-reprezentacinis leidinys (sud. Dalia Ivaškevičienė, Algimantas Matiukas, Julius Zareckas). – Vilnius: Jungtinės spaudos paslaugos, 2010. – 95 p.: iliustr. – ISBN 978-609-95158-2-3
- Ukmergės informacinis portalas
| ||||||||||||||