Ukraina

Kitos reikšmės – Ukraina (reikšmės).

Україна
Ukraina

(Detaliau) (Detaliau)
Valstybinė kalba	ukrainiečių
Sostinė	Kijevas
Didžiausias miestas	Kijevas
Valstybės vadovai	Petro Porošenka Prezidentas Arsenijus Jaceniukas Ministras pirmininkas Volodymyras Hroismanas Parlamento pirmininkas
Plotas  - Iš viso  - % vandens	603 628 km² (44) 7 %
Gyventojų  - 2012 m.  - Tankis	45 494 983 (27) 75.37 žm./km² (115)
BVP  - Iš viso  - BVP gyventojui	2008 (progn.) 359,9> mlrd. $ (29) 7800> $ (83)
Valiuta	grivina (UAH)
Laiko juosta  - Vasaros laikas	UTC+2 UTC+3
Nepriklausomybė Nuo Rusijos imperijos Nuo Tarybų Sąjungos	1918 m. 1991 m. rugpjūčio 24 d.
Valstybinis himnas	Ukrainos himnas
ISO kodas	UA
ISO3 kodas	UKR
ISO skaitmeninis kodas	804
FIPS kodas	UP
GeoName kodas	690791
Interneto kodas	.ua
Šalies tel. kodas	380
Vaizdas:Commons-logo.svg Vikiteka:	UkrainaVikiteka

Ukrainà (ukr. Україна) – didžiausia Europos valstybė (neskaitant Rusijos) išsidėsčiusi Rytų Europoje. Pietuose ribojasi su Juodąja jūra, rytuose su Rusija, šiaurėje – Baltarusija, vakaruose – Vengrija, Lenkija ir Slovakija, – o pietvakariuose – Rumunija ir Moldova.

Valstybės modernioji istorija prasidėjo IX a., Ukrainai tapus senovės rytų slavų civilizacijos centru. Ši šalis, žinoma kaip Kijevo Rusia, tapo didžiausia ir galingiausia Europoje, tačiau XII a. iširo. Iškilus LDK, tapo jos dalimi., o XIX a. didžioji teritorijos dalis buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, mažesnioji - prijungta prie Austrijos-Vengrijos. Po chaotiško periodo, pilno nepertraukiamų kovų ir keleto nepasisekusių bandymų paskelbti nepriklausomybę (1917-1921), Ukraina 1922 m. tapo viena pirmųjų TSRS respublikų. Ukrainos SSR teritorija buvo praplėsta į vakarus per Antrąjį pasaulinį karą ir 1954 m., prijungus Krymą. 1945 m. Ukrainos SSR tapo viena pirmųjų Jungtinių Tautų narių. Ukraina atgavo nepriklausomybę sugriuvus TSRS 1991 m. Ukraina palaipsniui perėjo į rinkos ekonomiką, 8 metus patirdama recesiją. Pasibaigus šiam periodui, Ukrainos ekonomika ėmė staigiai augti, kasmet realiajam BVP padidėjant iki 8 procentų.

Ukraina yra unitarinė valstybė, suskirstyta į 24 sritis, vieną autonominę respubliką (Krymas) ir 2 ypatingąjį statusą turinčius miestus: sostinę Kijevą ir Sevastopolį. Ukraina yra respublika su pusiau prezidentine sistema, turinti atskiras leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias. Iš šalyje gyvenančių 46,2 mln. asmenų, 77,8 procentai yra etniniai ukrainiečiai, didžiausias tautines mažumas sudaro rusai, baltarusiai ir rumunai. Ukrainiečių kalba yra vienintelė valstybinė kalba, nors šalyje plačiai naudojama ir rusų kalba, kurią moka dauguma ukrainiečių. Dominuojanti religija yra stačiatikybė, kuri stipriai paveikė Ukrainos architektūrą, literatūrą ir muziką.

Istorija

Vaizdas:Ukrainian cossack leaders.jpg

Ukrainos kazokai.

Žmonių gyvenimo dabartinės Ukrainos teritorijoje pėdsakai atsekami nuo ankstyvos priešistorės. Antikos laikais dabartinėje Ukrainos teritorijoje gyveno iranėnų kilmės klajoklių gentys – skitai. Skitijos karalystė egzistavo tarp 700 ir 200 m. pr. m. e.

VII a. chazarai įkūrė savo valstybę, kuri apėmė teritorijas nuo Kaspijos jūros iki Kaukazo bei dabartinę rytų Ukrainą ir Krymą.

IX a. dabartinės Ukrainos teritorijoje susiformavo pirmoji rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia, kurios sostinė buvo Kijevas kaip ir dabartinės Ukrainos. Manoma, kad Kijevo Rusią įkūrė skandinavų gentys – vikingai, gyvenę dabartinėje Švedijoje. 988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė iš Bizantijos krikštą. Kijevo Rusia klestėjo X-XI a. Vėliau šią valstybę susilpnino tarpusavio kovos bei totorių invazija.

XIII a. rytinė Ukrainos dalis pateko totorių priklausomybėn, o valstybingumo centras persikėlė į vakarus, kur susiformavo Haličo-Voluinės kunigaikštystė. XIV a. rytinė Galicija atiteko Lenkijai, o likusi dalis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o po Liublino unijos 1569 m. visa Ukraina atiteko Lenkijai. 1596 m. popiežiaus pastangomis buvo sudaryta Bresto unija, po kurios atsirado Ukrainos unitų bažnyčia.

Religiniai nesutarimai XVII a. privedė prie keleto kazokų sukilimų, kurių svarbiausiajam vadovavo Bohdanas Chmelnyckis. Sukilimai baigėsi kairiakrantės Ukrainos prijungimu prie Rusijos pagal prieštaringai vertinamą Perejeslavlio sutartį. Per Abiejų Tautų Respublikos padalijimus Kijevas, Podolė ir Voluinė atiteko Rusijai, kuri nepripažino ukrainiečių savitumo ir vykdė rusifikacijos politiką. Austrijai atitekusioje Galicijoje, priešingai, buvo leidžiama vystyti ukrainiečių kultūrą.

Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui 1917 m. spalio 17 d. Kijeve sukurta Centrinė Taryba. 1917 m. birželio 28 d. paskelbta autonomija nuo Rusijos. 1917 m. liepos 16 d. Centrinė Rada paskelbė save aukščiausia vykdomąja valdžia. Trumpam Ukraina buvo nepriklausoma, tačiau po Lenkijos-bolševikų karo rytinė Galicija ir Voluinė atiteko Lenkijai, Užkarpatė – Čekoslovakijai, Besarabija ir Bukovina – Rumunijai, o likusioji Ukrainos dalis pateko į bolševikų rankas. 1932-1933 m. per Stalino suorganizuotą badmetį mirė nuo 4 iki 10 milijonų ukrainiečių arba 19 proc. visų tuometinių Ukrainos gyventojų. Po to sekė Ukrainos inteligentijos „valymai“.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1939 m. Tarybų Sąjunga užpuolė Lenkiją, ir Vakarų Ukrainą prijungė prie Ukrainos TSR. 1941 m. vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė sutriuškino Raudonąją armiją. Kijevas buvo apsuptas ir dėl įnirtingo Raudonosios armijos bei gyventojų priešinimosi vokiečiams vėliau sovietų buvo paskelbtas „miestu didvyriu“. Į nelaisvę buvo paimta daugiau nei 660 000 sovietų karių. Iš pradžių vokiečiai gyventojų buvo sutikti kaip išvaduotojai dėl Stalino anksčiau vykdytų represijų prieš valstiečius. Vokiečiai įsteigė Ukrainos generalinį komisariatą ir civilinę valdžią. Tačiau vėliau naciai pradėjo įgyvendinti genocidinį režimą, kurio metu buvo žudomi ir tremiami žydai bei civiliai ukrainiečiai, deginami ištisi kaimai. Antrojo pasaulinio karo metu per vokiečių okupaciją Ukrainoje žuvo apie 7 milijonus civilių, įskaitant apie pusę milijono žydų. Be to, iš maždaug 11 milijonų sovietų karių, žuvusių per karą su naciais, apie ketvirtadalį (2,7 mln.) sudarė ukrainiečiai.

Po Antrojo pasaulinio karo prie Ukrainos buvo prijungtos teritorijos vakaruose ir Ukraina apėmė praktiškai visas ukrainiečių gyvenamas teritorijas. 1954 m. Rusijos TFSR Ukrainai perdavė Krymą, kuris neturėjo tiesioginės sienos su Rusija. Tai buvo Nikitos Chruščiovo sprendimas, motyvuotas 300 metų Perejeslavlio sutarties paminėjimo proga, nes ši sutartis sovietų istorikų buvo laikoma dviejų broliškų tautų susivienijimu.

1991 m. po Tarybų Sąjungos žlugimo Ukraina tapo nepriklausoma ir buvo viena iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrėjų, tačiau neratifikavus organizacijos įstatų, teisiškai (de jure) Sandraugai nepriklauso. 2004 m. po vadinamosios „oranžinės revoliucijos“ prezidentu tapo Viktoras Juščenka. V. Juščenkos vadovavimas sutapo su šalį purtančių politinių ir ekonominių krizių eile. 2010 m. prezidento rinkimuose nugalėjo Viktoras Janukovičius, V. Juščenka liko penktas.

Politinė sistema

Vaizdas:Verkhovna Rada Ukrainy.jpg

Ukrainos Aukščiausioji Taryba

Valdymo forma - pusiauprezidentinė respublika. Šalies valdovas yra prezidentas. Jis renkamas visuotiniu balsavimu, penkeriems metams. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas. Prezidentas skiria premjerą, kurį tvirtina parlamentas. Prezidentas kartu su ministru pirmininku formuoja ministrų kabinetą, taip pat visų centrinių agentūrų ir regioninių bei sričių administracijų vadovus. Dabartinis prezidentas yra Viktoras Janukovičius, išrinktas 2010 m. vasario 7 d. po antrojo turo. Jame varžėsi išrinktasis prezidentas ir tuometinė premjerė Julija Tymošenko. Kiti rinkimai vyks 2015 m.

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas, vadinamas Verchovna Rada. 450 parlamento narių renkami visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams remiantis proporcine rinkimų sistema. Paskutiniai parlamento rinkimai vyko 2007 m. rugsėjo 30 d. Juose daugiausiai vietų parlamente laimėjo Regionų partija (175 iš 450), Julijos Tymošenko blokas (156), Mūsų Ukraina-Liaudies savigynos blokas (72). Likusias vietas gavo Ukrainos komunistų partija (27) ir Lytvyno blokas (20). Koaliciją iki 2010 m. kovo 2 d. sudarė Julijos Tymošenko blokas, Mūsų Ukraina-Liaudies savigynos blokas ir Lytvyno blokas. Naująją koaliciją nuo 2010 m. kovo 11 d. sudaro Regionų partija, Ukrainos komunistų partija ir Lytvyno blokas. Naujuoju premjeru tapo Mykolas Azarovas.

Administracinis suskirstymas

Voluinės

Rivnės

Žytomyro

Kijevo

Kijevas

Chmelnyckio

Ternopilio

Ivano Frakivsko

Užkarpatės

Černivcių

Vinycios

Čerkasų

Kirovohrado

Mykolajivo

Poltavos

Černigovo

Sumų

Charkovo

Dniepropetrovsko

Odesos

Chersono

Zaporožės

Donecko

Krymo AR

Luhansko

Azovo jūra

Juodoji jūra

Rusija

Baltarusija

Lenkija

Rumunija

Moldova

Lvovo

•

•

Sevastopolis

Dniepras

Ukraina suskirstyta į 24 sritis (ukr. області), 1 autonominę republiką (ukr. автономна республіка) ir 2 miestus turinčius specialų statusą (ukr. Міста зі спеціальним статусом).

Pagal 2005 m. duomenis, Ukrainoje buvo 490 rajonų, 457 miestų (iš jų 178 - su valstybinio, respublikinio ar srities pavaldumo statusu ir 279 su rajoninio pavaldumo statusu), 885 miesto tipo gyvenviečių, 10281 kaimo tarybų, 783 didesnių kaimo tarybų, 28562 kaimo gyvenviečių. Miestai turintys rajonus (seniūnijos atitikmuo) - 26 turintys 118 rajonus.

Geografija

Didžioji Ukrainos dalis išsidesčiusi Rytų Europos lygumoje. Didžiausi šalies kalnai yra Karpatų kalnai šalies vakaruose, kurių aukščiausias taškas yra Hoverlos kalnas (2061 m), bei kalnai Krymo pusiasalio pietuose.

Ukrainos kraštovaizdį daugiausia sudaro derlingos lygumos arba stepės ir plynaukštės, vagojamos didelių upių – Dniepro, Doneco, Dniestro ir Pietinio Bugo, kurios teka į Juodąją ir Azovo jūras. Pietvakarinė Dunojaus delta sudaro sieną su Rumunija.

Klimatas

Klimatas vidutinių platumų; kontinentinis, tik Krymo pietuose pastebimi subtropinio klimato požymiai.

Vidutinė sausio temperatūra nuo -8 °C šalies šiaurės rytuose iki 4°С prie Krymo pietinių krantų; liepos - nuo 24 °C iki 28°С.

Ekonomika

Anksčiau buvusi svarbiu Sovietų Sąjungos žemės ūkio ir pramoniniu regionu, šiuo metu Ukraina, kaip ir kitos buvusios SSRS respublikos, yra priklausoma nuo Rusijos energijos šaltinių tiekimo, ypatingai gamtinių dujų, nors pastaruoju metu bando diversifikuoti šių išteklių tiekimą.

1994 m. šalyje hiperinfliacija pasiekė 10 650 %. Vėliau pradėtos vykdyti radikalesnės reformos, taip pat ir žemės ūkyje. Pirmieji pakilimo ženklai atsirado 1996–7 m., tačiau 1998 m. šalį ypač palietė Rusijoje kilusi finansinė krizė ir augimas atsinaujino tik 2000 m.

Vaizdas:Antonov-148.jpg

Ukrainoje gaminamas An-148

Tiesioginės užsienio investicijos 2005 m. buvo rekordiškai didelės ir sudarė 7,3 mlrd. JAV dolerių, tai 4,3 karto daugiau nei 2004 m.

Lietuvos investicijos Ukrainoje 2006 m. buvo 265 mln. lt (Vakarų medienos grupė, Hanner, Snaigė/Hermis Capital, Čilija).

Labiausiai išsivysščiusios Ukrainos pramonės šakos - sunkioji pramonė, transportas bei energetika.

Labiausiai išsivystę ekonominiai reginionai - Donbasas (Donecko ir Luhansko sritys), Padnieprė (Dniepropetrovsko bei Zaporožės sritys), o taip pat Kijevo, Charkovo, Odesos bei Lvovo miestai.

Žemės ūkis

Beveik tris ketvirtadalius Ukrainos užima stepės - derlingos lygumos. Jose daugiausia auginami javai. Čia prikuliama milijonai tonų kviečių, kukurūzų, miežių, avižų, rugių ir grikių. Ukrainiečiai kepa įvairaus rupumo ir visokios formos duoną.

Gamtos turtai

Apskaičiuota, jog 5 proc. pasaulio mineralų išteklių stūkso Ukrainoje. Ši šalis turi didžiausius mangano ir titano klodus, o pagal geležies rūdos išteklius užima trečią vietą pasaulyje. Donbase iškasama 90 proc. Ukrainos akmens anglių.

Pramoninė sritis

Rytų Ukrainoje gausu geležies rūdos, akmens anglies, dujų, naftos, todėl Ukraina tapo vienu didžiausių plieno gamintojų pasaulyje. Plieno aukštakrosnės ir geležies liejyklos - neatskiriama šalies kraštovaizdžio dalis. Ukrainoje gaminama kalnakasybos ir transporto mašinos, sunkvežimiai, automobiliai, lokomotyvai, laivai bei turbinos.

Demografija

Etninės grupės
ukrainiečių			77.8 %
rusų			17.3 %
moldavų ir rumunų			0.8 %
baltarusių			0.6 %
Krymo totorių			0.5 %
bulgarų			0.4 %
vengrų			0.3 %
lenkų			0.3 %
žydų			0.2 %
armėnų			0.2 %
Šaltinis: Etniniai ukrainiečiai pagal regionus. 2001

Etniniai ukrainiečiai pagal regionus. 2001

Pagal 2008-ųjų kovo 1-osios duomenis valstybėje gyveno 46 314 736 žmonės. Iš jų:

• 31 643 316 arba 68,32 % miesto gyventojų;
• 14 671 420 arba 32,78 % kaimo gyventojų.

Tautinė sudėtis pagal 2001 m. visuotinį gyventojų surašymą: ukrainiečių - 77,8 %, rusų - 17,3 %, baltarusių - 0,6 %, Krymo totorių - 0,5 %, moldavų - 0,5 %, bulgarų - 0,4 %, vengrų - 0,3 %, rumunų - 0,3 %, lenkų - 0,3 %, žydų - 0,2 %, graikai (0,2 %), armėnų - 0,2 %, totorių - 0,2 %.

Dauguma tikinčiųjų ukrainiečių - stačiatikiai, priklausantys trims cerkvėms:

• Ukrainos stačiatikių cerkvė (Maskvos patriarchatas)
• Ukrainos stačiatikių cerkvė (Kijevo patriarchatas)
• Ukrainos autokefalinė stačiatikių cerkvė

Dalis ukrainiečių (dauguma Vakarų Ukrainoje bei išeiviai iš šio regiono kituose pasaulio šalyse) - katalikai (iš viso Ukrainoje katalikų - 5,5 mln. žmonių). Svarbiausios religinės šventės - Šv. Kalėdos ir Velykos.

Gyventojų skaičiaus kitimas Ukrainoje.

Pirmaisiais Ukrainos nepriklausomynės metais vyko didžiulė migracija. 1991–1992 m. daugiau kaip milijonas žmonių imigravo į Ukrainą (pagrinde iš kitų buvusių sovietinių respublikų). 1991–2004 m. periode iš viso 2,2 milijonai (iš kurių 2 milijonai emigravo iš buvusių sovietinių respublikų) imigravo į Ukrainą ir 2,5 milijonų iš jos meigravo (tarp emigravusių 1,9 mln. išvyko į kitas SSRS priklausiusias respublikas). Šiuo metu imigrantai sudaro 14,7 procentų viso Ukrainos gyventojų skaičiaus, kitaip sakant, šalyje gyvena 6,9 mln. imigrantų; tai 4-a pagal imigrantų skaičių valstybė. 2008 m. 45 873 žmonės tapo Ukrainos piliečiais, 5 456 žmonės pilietybės neteko.

Nr.	Miestas	Administracinis vienetas	Gyv.	[Nr.	Miestas	Administracinis vienetas	Gyv.	View of the Kiev Pechersk Lavra Kijevas Kharkiv's Freedom Square Charkovas
1	Kijevas	Kijevas	2,611,327	11	Luhanskas	Luhansko sritis	463,097
2	Charkovas	Charkovo sritis	1,470,902	12	Makijivka	Donecko sritis	389,589
3	Dniepropetrovskas	Dniepropetrovsko sritis	1,065,008	13	Simferopolis	Krymo AR	358,108
4	Odesa	Odesos sritis	1,029,049	14	Vinycia	Vinycios sritis	356,665
5	Doneckas	Donecko sritis	1,016,194	15	Sevastopolis	Sevastopolis	342,451
6	Zaporožė	Zaporožės sritis	815,256	16	Chersonas	Chersono sritis	328,360
7	Lvovas	Lvovo sritis	732,818	17	Poltava	Poltavos sritis	317,998
8	Kryvyj Rihas	Dniepropetrovsko sritis	668,980[h]	18	Černigovas	Černigovo sritis	304,994
9	Mykolajivas	Mykolajivo sritis	514,136	19	Čerkasai	Čerkasų sritis	295,414
10	Mariupolis	Donecko sritis	492,176	20	Sumai	Sumų sritis	293,141
2001 m. visuotinis Ukrainos gyventojų surašymas

Demografinė raida tarp 1989 m. ir 2012 m.
1989 m.sur.	1992 m.	1997 m.	2001 m.sur.	2002 m.	2005 m.	2007 m.	2008 m.	2012 m.
51 706 742	52 057 000	51 608 000	48 457 102	48 003 500	47 283 810	46 546 065	46 396 212	45 494 983
Pagal World Gazetteer.
Demografinės raidos histograma 10 000 000 20 000 000 30 000 000 40 000 000 50 000 000 60 000 000 1989 1992 1997 2001 2002 2005 2007 2008 2012

Kalba

Ukrainiečių kalbos paplitimas skirtinguose šalies regionuose

Vienintelė valstybinė kalba Ukrainoje yra ukrainiečių kalba. Ją kaip gimtąją vartoja apie 75 % šalies gyventojų. Antra pagal paplitimą šalyje kalba - rusų, ją kaip gimtąją vartoja didžioji dalis Krymo autonominės respublikos (77 %), Luhansko (69 %) ir Donecko (75 %) regionų gyventojų. Statistiniais duomenimis TSRS metais ukrainiečių kalba šalyje sparčiai nyko, na o nuo 1985 m. ėmė pastebimai atsigauti ir populiarėti tarp jaunimo. Nuo nepriklausomybės atgavimo šalies valdžia vykdo ukrainizacijos politiką, skatindama platesnį valstybinės kalbos vartojimą oficialiojoje erdvėje, švietimo įstaigose regionų kur kalba mažiau paplitusi.

Pagal Ukrainos švietimo ir mokslo ministeriją, 2006-aisias šalyje dirbo mokyklų su nevalstybine pagrindine mokymo kalba:

• rusų kalba - 1880;
• rumunų kalba - 94;
• vengrų kalba - 69;
• Krymo totorių kalba - 12;
• moldavų kalba - 9;
• lenkų kalba - 4

Taip pat 2242 mokyklos su dviem ir daugiau dėstymo kalbomis.

Kultūra

Ansamblis šoka tradicinius ukrainiečių šokius

Kijevo soboras

Šiuolaikinės ukriainiečių kultūros šaknys siekia Kijevo Rusios laikus. Būtent laikymasis tradicijų išgelbėjo tautą nuo lenkėjimo (Vakarų Ukrainoje) bei vėliau nuo rusinimo.

Šiandien šalyje leidžiami (2006-ųjų duomenimis) 169 leidiniai tautinių mažumų kalbomis. Ukrainoje dirba apie 800 visuotinų tautinių mažumų asociacijų, iš jų 30 turi bendravalstybinių statusą.

Veikia Ukrainos prodiuserių asociacija, užsiimanti nacionalinės kinostrudijos plėtra.

Iš viso respublikoje dirba daugiau negu 50 000 viešųjų labdaringų įstaigų ir fondų.

Po Ruslanos pergalės 2004-ųjų metų Eurovizijoje Kijevas tapo Eurovizijos dainų konkurso 2005 sostine.

Sportas

Futbolas yra populiariausia šalyje sporto šaka. Ukrainos futbolo mokykla išaugino tokius futbolininkus kaip Andrijus Ševčenka, Anatolijus Tymoščiukas, Oleksandras Lobonosovas ir kt. Ukraina, kartu su Lenkija išsikovojo teisę rengti XIV Europos futbolo čempionatą 2012-aisias metais.

Ukrainos Olimpinėse žaidynėse debiutavo 1994 m. žiemos olimpinės žaidynėse. Iš viso Ukrainos sportininkai laimėjo 100 Olimpinių medalių - 96 vasaros žaidynėse ir 4 žiemos. Ukraina yra pareiškusi norą rengti 2018 m. žiemos olimpinės varžybas Bukovelyje, Ivano Frankivsko srityje. Galutinis sprendimas dėl šių varžybų pravedimo vietos Tarptautinis olimpinis komitetas nuspręs 2011 m., 123 TOK sesijoje, Durbane, Pietų Afrikos Respublikoje.

Kita informacija

• Ukrainos transportas
  • Ukrainos keliai
• Ukrainos tarptautiniai santykiai
• Ukrainos šventės

Šaltiniai

Vikižodynas

Valdžia:

• Ukrainos Prezidento tinklalapis (ukrainiečių ir anglų k.)
• Ukrainos Aukščiausioji Taryba (ukrainiečių ir anglų k.)
• Ukrainos Vyriausybė (ukrainiečių ir anglų k.)
• Ukrainos ambasada Lietuvoje (ukrainiečių ir anglų k.)

Istorija ir kultūra:

• Ukrainos kultūros istorija (ukr.)

• Įdomiausios Ukrainos vietovės užsienio žurnalistų alimis (ukrainiečių, rusų, anglų k.)

Žemėlapiai:

• Ukrainos fizinis žemėlapis
• Ukrainos administracinis-politinis žemėlapis
• Ukrainos pagrindinių kelių žemėlapis
• Ukrainos žemėlapiai (ukr.)

• Ukraina googlemaps žemėlapyje

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.