Vaidotas Spudas
| Vaidotas Spudas | |
|---|---|
| |
|
| |
| Gimė | 1935 m. balandžio 27 d. Kaunas |
| Mirė | † 1961 m. lapkričio 1 d. Kaunas |
|
| |
| Tėvas | Povilas Spudas, Mykolo |
| Motina | Leonora Butkute-Spudienė |
| Sutuoktinis(-ė) | Ada Petruškevičiūtė-Spudienė-Nikontienė |
| Vaikai |
Linardas (g. 1958 m.) ir Giedrius (g. 1959 m.) |
|
| |
| Veikla | poetas
|
Vaidotas Spudas (1935 m. balandžio 27 d. Kaune – 1961 m. lapkričio 1 d. Linkuvoje) – Lietuvos poetas.
Biografija
Gimė istorijos mokytojo šeimoje. Mokėsi Kupiškio, Pasvalio, Biržų vidurinėse mokyklose. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, dirbo mokytoju Medeikių ir Linkuvos vidurinėse mokyklose.
Pirmas eilėraštis išspausdintas 1952 m. gruodžio 31 d., kai jam buvo septyniolika, pirmoji knyga „Mėlynos pušys“ išleista po mirties 1963 m. Palaidotas Linkuvos (Pakruojo raj.) kapinėse.
Amžininkams, kurie pažinojo ir bendravo su poetu Vaidotu Spudu, jis išliko atmintyje jaunas, sąmojingas, kartais gal net vėjavaikiškas poetas. Eilėraščiai buvo šviesūs, skaidrūs, jaunatviški, sklidini saulės švytėjimo. Turėjo puikų humoro jausmą, mokėjo ir mėgo juokinti kitus, lengvai, beveik kaip profesionalas, piešdavo karikatūras ir šaržus.
Bet pirmiausia jis buvo poetas, parašęs ne tik visoje Lietuvoje išgarsėjusią dainą „Dainos posmas" („Susitikt tave norėčiau vėlei"), bet ir dešimtis brandžių, gyvenimo meilės ir šviesaus liūdesio kupinų eilėraščių. Daugelis jų gimė paskutiniais Vaidoto metais, mėnesiais, savaitėmis, kai jam buvo likę tik menki gyvenimo trupiniai: ligoninės palata, skausmai, prisiminimai, laiškai, baltas popieriaus lapas ir neįveikiamas noras pasipriešinti juodai nebūčiai, nes užklupo nepagydoma onkologinė liga.
Habilituotas mokslų daktaras, profesorius Kęstutis Nastopka, asmeniškai pažinojęs poetą, apie jį rašo: „V. Spudo poezijoje, kaip ir dienoraštyje, laiškuose, žavi valinga asmenybė, rūsčioje akistatoje su lemtimi išsaugojusi gyvenimo ir poezijos meilę".
Nuotraukos
Studijos ir darbas Linkuvos vidurinėje mokykloje
VSpudo-palikta muziejui
VSpudo-Tėvynėje 1949 m.
VSpudo-Lakštingala 1950 m.
VSpudo-Sudeginta 1952 m.
V.Spudas 1953 m.
VSpudo-Atsakymas
VSpudo-Sonetas apie tėviškę
VSpudo-Vienai motinai 1953 m.
V.Spudo studento pažymėjimas
V.Spudo eilėraštis 1955 m.
VSpudo įdomiausia nuotrauka 1955 m.
V. Spudo sudarytas žemėlapis
V.Spudas baigė studijas
Adelė ir Vaidotas Spudai
Danutė Spudaitė, Emilija Tamošiūnienė, Vaidutis Spudas. Kauno Klinikinėje ligoninėje 1960 m.
Spudas. Prieš paradą, 1957 m., Vilnius
LG Darbo jaunimo grupė 1958 m.
V.Spudas Linkuvoje Darbo jaunimo mokykloje 1960 m.
D.Prunskaitė, Moisjeva, Tamošiūnienė, direktorius Morkūnas, Gaigalienė, Ermonytė, Bagdonienė, Mielienė, stovi: V.Spudas, Kūnaitis, Gaigalas, Anužis, Kraujelis, Mališauskas.
Darbo jaunimo 1961 m Linkuvoje
Adėlė ir Vaidotas su vaikais
Laidotuvės Linkuvoje
Tragiško likimo...
Spudo laidotuvės prie bažnyčios.
Vaidoto Spudo laidotuvės Linkuvoje 1961 m.
Vaidoto Spudo laidotuvės Linkuvoje 1961 m. lapkričio 1 d.
Spudo laidotuvės Linkuvoje 1961 m. Gimnazijos gatvė.
VSpudo laidotuvės Linkuvoje 1961 m. Kapų gatvė.
Ada Spudienė, Danutė Spudaitė, Danutė Spudienė, Liucija Spudienė, Olga Pupinienė, Valerija Spudienė
Dainos posmas
|
Susitikt tave norėčiau vėlei Vaidotas Spudas |
|
Mirė Vaidotas 1961 m. lapkričio 1 d., palaidotas Linkuvos kapinėse.
Lietuvių kalbos savaitė „Jie garsino mūsų kraštą“ (skirta Linkuvos gimnazijos 100-ečiui)
5–6 klasių mokiniams teko didelė garbė pristatyti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, kraštotyrinio darbo puoselėtoją Felimoniją Skrebaitę-Mielienę. Mokiniai susipažino su mokytojos biografija, kraštotyrine veikla. Sekė padavimus, kuriuos su savo mokiniais buvo surinkusi mokytoja. Mokiniai sužinojo, kaip atsirado kai kurių Linkuvos krašto kaimų pavadinimai. Stebino įdomios mįslės, kurios šiuolaikiniam mokiniui pasirodė tikras iššūkis. Tai buvo puiki pamoka prisimenant mokytoją F. Mielienę, jos, kaip kraštotyrininkės, veiklą.
Lietuvių kalbos savaitės antroji diena buvo skirta Šiaurės Lietuvos šviesuolei, Lietuvos garbės kraštotyrininkei, etninės kultūros puoselėtojai mokytojai Stanislavai Lovčikaitei prisiminti. Mokiniai susipažino su mokytojos kraštotyrine veikla, parašytomis knygomis, mokytojos darbu. Savo prisiminimais apie mokytoją ir auklėtoją pasidalino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Deveikienė. 7a klasės mokiniai, lankantys etnografinį ansamblį „Ratinėlis“, mokė 8a ir 8b klasės mokinius žaisti mokytojos S. Lovčikaitės užrašytus Linkuvos krašto žaidimus „Barė ponas katinėlį“ ir „Sėjo rūtą, sėjo mėtą“.
3g ir 4g klasių mokiniai buvo pakviesti susipažinti su Linkuvos krašto rašytojais Juozu Paukšteliu ir poetu Vaidotu Spudu, jų ryšiais su mūsų gimnazija ir trumpai su jų kūryba. Buvo papasakota apie J. Paukštelio vaikystę, kelerius mokymosi metus Linkuvoje ir fragmentinius ryšius su mokykla, kai jau rašytojas J. Paukštelis atvykdavo į gimtuosius Titonius. Mokiniai susipažino su jo trilogija „Jaunystė“, „Netekėk, saulele“, „Čia mūsų namai“ žiūrėdami videofilmo „Čia mūsų namai“ ištraukas. Su V. Spudo trumpu gyvenimu ir darbu Linkuvoje supažindino mergaitės, paruošusios skaidres, o jo paskutiniųjų gyvenimo metų eilėraščiai buvo skaitomi iš vienintelės po poeto mirties 1963 metais išleistos knygelės „Mėlynos pušys“. Pasak vieno abituriento, renginys buvo jautrus.
1g ir 2g klasių mokiniai išgirdo apie Linkuvos krašto lietuvių kalbos puoselėtojus kalbininkus. 1gb klasė pristatė Kazimierą Garšvą, Stasį Tumėną, jų ryšius su Linkuva, kalbinius darbus. 1ga supažindino su kalbininke Antane Kučinskaite, papasakojo prisiminimus apie jos mokytojavimo metus Linkuvoje, perskaitė buvusios mokinės A. Konaverskytės-Sučylienės sukurtą eilėraštį „Kol gyvas žodis“, skirtą buvusiai „lelijėlių“ auklėtojai mokytojai A. Kučinskaitei. Mokytoją Leoną Kuodį pristatė 2g klasės mokiniai. Marija Kacilevičiūtė padainavo dainą, kuri buvo sukurta pagal L. Kuodžio sukurtą eilėraštį „Išvežta mergaitė“ ir ilgainiui virto gerai žinoma liaudies daina „Burkuoja balandžiai po langu“. Mokiniai dalyvavo trumpoje viktorinoje, o paskui atliko įvairias užduotis, kurios buvo parengtos pagal A. Kučinskaitės knygą „Kalbos etiketas“.
Reikia tikėtis, kad prisilietimas prie praeities tik padeda mokiniui suprasti, kad pasaulis prasideda čia, kur mūsų namai, kur žmonės, kuriems rūpėjo gimtojo krašto kultūra, kalba. „Kalba – tai miestas, į kurio statybas kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį (Emersonas)“, – teigė gimnazistė A. Leimontaitė. O gimnazistė S. Juškaitė renginį užbaigė tokiais žodžiais: „Tai ir mes kiekvienas atneškime po vieną akmenį ir prisidėkime prie to kalbos miesto statybos pagarbiai vartodami gimtąją kalbą ir atsimindami žmones, kuriems rūpėjo kultūros, gimtosios kalbos likimas, kuriems ir šiandien skauda dėl nenumaldomų pokyčių ir požiūrio į gimtąją kalbą kitimo.“
Lietuvių kalbos mokytojos B. Deveikienė, D. Romanovienė, L. Kupriūnienė, R. Ašmenavičienė
Su V. Spudo trumpu gyvenimu ir darbu Linkuvoje supažindino mergaitės, paruošusios skaidres, o jo paskutiniųjų gyvenimo metų eilėraščiai buvo skaitomi iš vienintelės po poeto mirties 1963 metais išleistos knygelės „Mėlynos pušys“. Pasak vieno abituriento, renginys buvo jautrus.
Supažindino su kalbininke Antane Kučinskaite
Savo prisiminimais apie mokytoją ir auklėtoją pasidalino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Deveikienė
„Tai ir mes kiekvienas atneškime po vieną akmenį ir prisidėkime prie to kalbos miesto statybos pagarbiai vartodami gimtąją kalbą ir atsimindami žmones, kuriems rūpėjo kultūros, gimtosios kalbos likimas, kuriems ir šiandien skauda dėl nenumaldomų pokyčių ir požiūrio į gimtąją kalbą kitimo.“
Poetui Vaidotui Spudui - ketvirtoji kraštietės fotoparoda
„Kilusi iš Šiaurės Lietuvos, Linkuvos. Į Vilnių atvykau 1986 -aisiais. Dirbau Higienos institute Biochemijos laboratorijoje. Baigiau Vilniaus universitetą ir nuo 1995 -ųjų dirbu Botanikos ir genetikos katedroje“,- save plačiajai auditorijai prisistato vyriausioji specialistė ir administratorė Rima Briškaitė.
Daug važinėdama po pasaulį, mokslininkė ne tik tyrinėja pelkių algoflorą ir Desmidiales eilės dumblius, bet ir nepaleidžia iš rankų nuolatinių kelionių palydovo - fotoaparato. Savo įspūdžius ir mus supančio pasaulio viziją perteikia fotolakštuose.
Beveik prieš dešimtmetį Škaplierinės atlaiduose, Linkuvos kultūros namų etnoekspozijos salėje pristačiusi pirmąją meninių fotografijų parodą iš ekspedicijos po šiaurės Uralą ir Vorkutą, o kitas „Tarp žiedų“ ir „Žydėjimas“ bibliotekoje, kraštietė ir toliau stebina bei džiugina jos talento gerbėjus.
Meninių gabumų nestokojanti, fotografuoti paskatinta šviesaus atminimo kultūros veikėjos Stanislavos Lovčikaitės, buvusi Linkuvos vidurinės mokyklos abiturientė, ryžosi bene drąsiausiam iššūkiui - ketvirtajai fotografijų parodą „Tarp eilučių“ - Linkuvos vidurinės mokykloje dirbusiam ir 26 metų ligos pakirstam bei vietos kapinaitėse amžinajam poilsiui atgulusiam, vienam talentingiausių Lietuvos poetų Vaidotui Spudui.
„Kas yra fotografija? Tai nėra garsinis menas. Tai - tylos menas, bet aš bandau jį įgarsinti“, – parodos atidaryme ryški žymaus fotomenininko Remigijaus Treigio sentencija.
Šie žodžiai parodos sutikime skirti ir Linkuvos miesto gimtadieniui fotografijų parodą padovanojusiai mokslininkei. Stabtelti ir aidžiau įsižiūrėti filosofine išmintimi dvelkiančias nuotraukas priverčia palydinčios sentencijos : „Mano naktyje dabar viskas apšviesta, nes už pavasario saulę nėra ryškesnės šviesos“, „Vakaras sukuria nuostabią žemės simfoniją. Bet ir tylą ir ramybę viską jis, viską jis sugeba“, „Vakaras turi akis ir į rytą jis žiūri...“.
„Kalnelis Smėlis. Ir mėlynos pušys. Kaip Zmuidzinavičiaus drobėj – pilnos lengvo, švelnaus laukimo... Plaukia debesys, plaukia...Ir pušys išplauktų – debesėlių seserys“,- amžinai jaunu likusio poeto eilės paskatino linkuvietę sugrįžti prie istorinės poeto Vaidoto Spudo asmenybės.
Savo tėviškę prisimenančia ir jos žmones gerbiančia dukra Rima Briškaite, didžiuojasi Linkuvoje gyvenantys tėvai – Felicija Savickaitė – Briškienė ir Antanas Kazimieras Briška.
Linkuviečių vardu parodos autorei dėkojo Linkuvos seniūnė Gitana Pašiškevičienė.
Rima pristato savo parodą
Atsiliepimai
Vienas iš Linkuvos bibliotekoje veikiančios fotografijų parodos autorės eksponuojamų darbų
Rima Briškaitė (kairėje) su parodos atidarymo moderatore, Linkuvos vidurinės mokyklos 1979–ųjų metų LV laidos abituriente, aukso medalininke Rima Pociūte–Viltrakiene
Paveikslas VAKARAS
Prisiminimai
KALBA, SUKELIANTI JAUSMUS
Rugpjūčio 20 d. Pakruojo literatų klubas „Židinys“ jau 13-tąjį kartą surengė tradicinę respublikinę poezijos ir muzikos šventę, kuri, šiemet pavadinta „Įkvėpti žolynų magijos“, lyg aidas atkartojo ką tik švęstos Žolinės nuotaikas.
Įveikę tolimą kelionę, į Pakruojo sinagogą susibūrė literatai iš įvairių šalies kampelių, dalyvavo svečiai, bendraminčiai pakruojiečiai. Be laiko jau patikrintų brangių kūrybos draugų iš Biržų, Joniškio, Jonavos, Kelmės, Pasvalio, Radviliškio, Skuodo, Šiaulių, kitų rajonų, pirmą kartą atvyko Elektrėnų „Strėvos“ ir Plungės „Vingiorykštės“ klubų atstovai.
Poezijos ir muzikos popietės organizatorius ir dalyvius sveikino LR Seimo kultūros komiteto narys Stasys Tumėnas, Pakruojo rajono savivaldybės administracijos direktorė Ilona Gelažnikienė, Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos atstovės: direktorės pavaduotoja Vilma Pekelienė bei Judita Jereckienė, o šventės išvakarėse židiniečiams neišsenkančios kūrybos versmės nuoširdžiai palinkėjo klubo „krikštamotė“ Janina Dirbanauskienė. Renginį vedė „Židinio“ narė Regina Pupinytė. Poetiškam nusiteikimui įkvėpė Pakruojo kultūros centro folklorinio ansamblio „Verdenė“ (vad. Ramunė Petraitienė) atliekami romansai, ansamblietės Aušros Rukienės sudainuota populiari daina V. Spudo žodžiais „Susitikt tave norėčiau vėlei...“ (muzika K. Kavecko).
„Židinio“ klubas, pritariant ir remiant Pakruojo rajono savivaldybei, Pakruojo seniūnijai, Pakruojo kultūros centrui ir Juozo Paukštelio viešajai bibliotekai, pirmą kartą organizavo poezijos konkursą. Jis, pavadintas „Kad būtumei ne skausmas, o daina“ buvo skirtas nuo mūsų krašto neatsiejamo anksti mirusio talentingo poeto Vaidoto Spudo atminimui, siekiant kad su jo kūryba susipažintų kuo daugiau rašančiųjų, o konkursinėse eilėse būtų įprasminta šiam poetui būdinga leksika, nuotaika, pasaulėjauta. Konkurso vertinimo komisiją sudarė Pakruojo rajono savivaldybės administracijos Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Renata Budrienė (pirmininkė), šio skyriaus vyriausioji kalbos tvarkytoja Rita Nikalajevienė, Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos direktorė Romualda Kulšytė, Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Gražina Spudienė ir literatų klubo „Židinys“ pirmininkė Edita Kurauskienė. Komisijai teko vertinti 44 kūrinius, atsiųstus iš 13-kos šalies rajonų, pagal konkurso nuostatus nežinant nei eilėraščių autorių, nei jų amžiaus, nei kur gyvena... Konkurso rezultatus šventėje pristačiusi R. Nikalajevienė pastebėjo, kad didelių ginčų ar diskusijų komisijai nekilo vien todėl, kad vertintojų nuomonės dėl kūrinių beveik sutapo. Pirmąją vietą pelnė Skuodo literatų klubo „Nojus“ pirmininkė Dalia Zabitienė, antrąsias vietas laimėjo: Pakruojui ir „Židiniui“ pačius šilčiausius ir draugiškiausius jausmus ilgus metus puoselėjanti čia gyvenusi Irena Būtėnaitė-Nagulevičienė iš Jonavos literatų klubo „Šaltinis“ bei Eugenijus Šaltis iš Tauragės literatų klubo „Žingsniai“. Trečiąsias vietas užėmė mūsų klubo narė Pranutė Kvedarienė, Šiaulių „Verdenės“ literatė Lina Archipova (buvusi pašvitinietė) ir biržietė, literatų klubo „Versmė“ narė Lolita Čeponienė.
Nominacija už eilėraščio romantiškumą, kurią įsteigė konkurso komisija, apdovanota Gražina Pitrėnienė iš Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė“. Nominacija už eilėraščio biografiškumą, įsteigta Pakruojo „Atžalyno“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos, komisijos narės Gražinos Spudienės, atiteko Danutei Dunauskaitei iš Kretingos. Pakruojo Juozo Paukštelio viešoji bibliotekos nominaciją už eilėraščio originalumą pelnė Liucija Jagielienė iš Mažeikių. Už artumą poeto kūrybai apdovanota židinietė Inta Bulaitienė – šią nominaciją įsteigė Pakruojo seniūnija.
R. Nikalajevienė, dėkodama konkurso dalyviams už pažadintas emocijas ir meninį pasitenkinimą, skaitant atsiųstus kūrinius, bei linkėdama, jog susirinkusiųjų literatų niekad neapleistų Mūza, savo kalbą baigė italų rašytojo Umberto Eko žodžiais, jog poezija nėra vien jausmai, tai – ir kalba, sukelianti jausmus.
Edita KURAUSKIENĖ Literatų klubo „Židinys“ pirmininkė
„Auksinė varpa“ 2022-08-27
POETO VAIDOTO SPUDO ATMINIMAS PAKRUOJYJE
O melsvos lygumos. O lygumos saulėtos.
Ir džiaugsmo posmas, ant širdies gulįs.
Žinau, ilgai ieškojęs savo vietos,
Čia apsistojo saulės spindulys.
Vaidotas Spudas
Tai anksti mirusio, nespėjusio plačiau praskleisti poezijos sparnų Biržų, Pasvalio ir Pakruojo krašto poeto V. Spudo (1935-1961) eilės, skambėjusios Pakruojyje įvykusioje šventėje „Įkvėpti žolynų magijos“. Čia vyko poeto atminimui skirto poezijos konkurso „Kad būtumei ne skausmas, o daina“ renginys, kurį organizavo Pakruojo literatų klubas „Židinys“ (pirmininkė Edita Kurauskienė). Konkursui kūrinius pristatė net 13 Lietuvos rajonų atstovai, iš kurių, nepabūgę kaitros, dauguma susirinko į Pakruojo sinagogą. Pagarba tiems kūrėjams, kurie tiki poetinio žodžio galiomis, tiki, kad problemas, gyvenimo kasdienybės sopulius galima įveikti jautriu žodžiu, daina.
Konkurso nugalėtoja paskelbta žinoma žemaičių žurnalistė, poetė Onutė Skuodytė (pasirašiusi slapyvardžiu), o plačiajai Lietuvos visuomenei ji žinoma kaip Dalia Tamošauskaitė-Zabitienė. Ir sinagogoje ji savo kūrybą (kaip ir jos vyras Augenijus Zabitis) pristatė ir kalbėjo tik žemaitiškai. Žinia, kad Dalia tapo nugalėtoja, man buvo netikėta ir maloni, nes kūrėjos studijų laikais Šiaulių universitete man teko vadovauti jos magistro darbui. Sveikinu savo buvusią puikią studentę.
Na o LR Seimo padėkas įteikiau 3 jauniausioms konkurso dalyvėms iš Pasvalio „Užuovėjos“ literatų klubo: Klaudijai Audickaitei, Vaidai Bubnevičiūtei ir Giedrei Rapševičiūtei. Palinkėjau merginoms, kad jų kūrybos įvertinimas būtų tik graži ilgo ir turiningo poetinio žodžio atradimų kupino kelio pradžia.
Padėkos iš LR Seiimo atkeliavo ir renginio organizatorėms E. Kurauskienei (už dalyvių sutelkimą), Reginai Pupinytei (už krašto poeto V. Spudo atminimo sklaidą dabarties žmonių sąmonėje), Pranutei Kvedarienei (už pilietinį Sigutėnų bendruomenės sutelkimą, meilę Šiaurės Lietuvai ir tikėjimą poetinio žodžio galia), Karolinai Kazlauskienei (už poeto V. Spudo atminties puoselėjimą kūryboje, ištikimybę Šiaurės Lietuvos kraštui ir jo tarmei).
Renginio metu pasidalinau prisiminimais iš mokyklos laikų Linkuvoje, kur mums geografijos mokė poeto V. Spudo žmona Adelė Spudienė, o poeto atminimą saugo Linkuvos kapinių aukščiausiame kalnelyje pastatytas iškilus skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas iš Šiaurės Lietuvos riedulio, kuriame skamba žodžiai iš V. Spudo eilėraščio „Pušys":
Aš atėjau čionai, o saulė liko šviesti.
Ir liko tėviškės peizažas gyvenimui.
Todėl ir aš nebūti negaliu.
Aš mėlyna jauna pušis.
Pakruojo sinagogos erdvėse įvyko prasminga poezijos šventė, pagardinta folkloro ansamblio „Verdenė" atliktais kūriniais. Renginys priminė ne tik to vertą nemariojojo romanso „Susitikt tave norėčiau vėlei/Ties gimtaisiais Apaščios krantais...“ autorių Vaidotą Spudą, bet ir paliudijo, kad kasdienybės dulkes kartais pravartu nubraukti nuoširdžiu, iš širdies gelmių (at)plaukiančiu žodžiu, kuris gydo, guodžia, ramina ir liudiją Gyvenimo skambesį. Štai kodėl ir palinkėjjau visiems renginio dalyviams neišsenkančios dvasios stiprybės, sėkmės, naujų kūrybinių iššūkių ir niekada neprarasti tikėjimo savo kūrybos prasme. Nes mus visus stiprina V. Spudo eilės:
Tai tu, o tėviške,
Tai tu, o mano pasaka...
Ne, tu ne pasaka,
Tu juk šventa tiesa.
Tu pats gyvenimas
Legendą šitą paseka,-
Ir realybė tu visa, visa.
Nuotr. J. Ivanausko ir S. Tumėno.
Pakruojo literatų klubas „Židinys", pritariant ir remiant Pakruojo rajono savivaldybei, Pakruojo seniūnijai, kultūros centrui ir viešajai J. Paukštelio bibliotekai, nuo 2022 m. birželio 20 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d. organizavo poezijos konkursą „Kad būtumei ne skausmas, o daina", skirtą kraštiečiui poetui Vaidotui Spudui atminti. Konkurso nugalėtojai buvo paskelbti 2022 m. rugpjūčio 20 d. vykusioje tradicinėje respublikinėje poezijos ir muzikos šventėje „Įkvėpti žolynų magijos" Pakruojo sinagogoje. Dalyvavo 44 literatai iš 13 Lietuvos rajonų.
Regina Pupinytė
Pakruojo literatų klubo „Židinys" narė Pranutė Kvedarienė skaito prizinę III vietą laimėjusį eilėraštį.
Šiaulių humanitarinės studijos „Plėviasparniai" poetės.
Skuodiškis poetas Augenijus Zabitis
Skuodo literatų klubo „Nojus" poetai su charizmatiškąja Dalia Tamošauskaite-Zabitiene, konkurso ,,Kad būtumei ne skausmas, o daina" pirmosios vietos laimėtoja.
Pasvalio r. literatų klubo „Užuovėja" atstovai
Vasariškai šilti posmai iš „Židinio" narės Intos Bulaitienės lūpų.
Savo eiles skaito židinietė Vilija Kaškelytė-Narvydienė.
Seimo Kultūros komiteto nario S. Tumėno padėka Pakruojo literatų klubo „Židinys" poetei Karolinai Kazlauskienei.
Savo bičiuliams literatams eiles dovanoja židiniečiai.
Joniškio r. literatų klubo „Audruvė" atstovai.
Biržietę įsimylėjęs gražuolis poetas paliko jai neįkainojamą dovaną
|
|
Net praėjus šešiems dešimtmečiams po išsiskyrimo, biržietė negali nesijaudinti išgirdusi daugelio pamėgtą romansą „Susitikt tave norėčiau vėlei“. Daina virtęs nemarus jos mylimojo, poeto Vaidoto Spudo eilėraštis nugramzdina moterį į romantiškus jaunystės prisiminimus. Pamiršti neleidžia daina. Vėlinių dieną sukaks 55 metai, kai mirė jaunas pradedantis poetas V.Spudas, labai artimas biržiečiams ir pasvaliečiams. Romantiškos sielos jaunojo literato pamiršti neleidžia jo pirmajai meilei skirtas eilėraštis „Dainos posmas“. Jis vėliau virto daina „Susitikt tave norėčiau vėlei“. Muziką kūriniui parašė kompozitorius Konradas Kaveckas, o dainą atlieka maestro Virgilijus Noreika. Vis dėlto dažnai ši daina pristatoma be autorių – daugelis netgi mano, kad tai liaudies daina. Kone visi vyresnės kartos biržiečiai prisimena jų rajone dirbusį ir Šiaurės Lietuvos kraštą gražiausiais poetiškais žodžiais aprašiusį poetą. Iš biržiečių atminties neišdilo talentingo, elegantiškai pasidabinusio, kone kiekvienos merginos išsvajoto poeto ir jaunutės biržietės moksleivės Romualdos Martinaitytės meilės istorija. Draugų vakarėlyje susipažinę jaunuoliai gražius jausmus puoselėjo pustrečių metų. Nors ir nutrūko meilės romanas, poetas vedė kitą merginą, savo kolegę, buvę įsimylėjėliai bendravo iki pat jaunojo vyro mirties. V.Spudas, palaužtas onkologinės ligos, mirė sulaukęs vos 26 metų. Priklijavo ant suolo. Dabar Vilniuje gyvenanti R.Martinaitytė-Rutkuvienė, paprašyta sugrįžti į jaunystės prisiminimus, neslėpė susijaudinimo. Moteris prisipažino, kad ir dabar, vos tik eteryje suskamba jai parašyta daina, visuomet sulaukia biržiečių skambučių. „Kai Vaidotas parašė šį man skirtą eilėraštį, vietos laikraštis jį išspausdino. Mano mama pirmoji pamatė jame išspausdintas eiles. Po jomis taip ir buvo parašyta, kad jis skirtas man, nurodytas vardas. Parnešusi namo laikraštį mama davė paskaityti. O kai kitą rytą nuėjau į mokyklą, klasės draugai laikraštį buvo priklijavę ant mano suolo“, – prisiminė poeto mūza. Ji prisipažino, kad tas mylimojo gestas labai paglostė širdį. Į lauką – pagal melodiją. R.Martinaitytė-Rutkuvienė prisipažino, kad, nors jos tėvai buvo labai griežti, tačiau ji jų nebijojo – buvo padykusi mergiotė. Kai V.Spudas pradėjo ją, šešiolikmetę, merginti, ji draugavo su kitu vaikinu. Tačiau sulaukusi romantiško vaikino dėmesio, ji buvusį kavalierių paliko. Jaunuoliai susipažino pas abiem pažįstamą mergaitę švenčiant Onines. „Vaidotas nebuvo gražuolis, bet labai gabus. Jis ne tik rašė fantastiškas eiles, bet ir gražiai piešė, buvo puikus plaukikas. Apie mūsų draugystę žinojo visi Biržų moksleiviai. Kai viena eidavau Biržų gatvėmis, mažesni berniūkščiai šaukdavo: „Eina Spudo boba.“ Tuo metu mane šie žodžiai labai nervindavo. Nors mūsų meilė buvo graži ir nekalta, griežtas mano tėtis tokiai ankstyvai draugystei nepritarė“, – pasakojo R.Martinaitytė-Rutkuvienė. Nenorėdami rūstinti gimdytojo, jaunuoliai susigalvojo slaptažodį. Po mylimosios balkonu atėjęs V.Spudas apie save pranešdavo švilpavimu. Šią melodiją moteris atsimena iki šiol. Jausmus išliejo dienoraštyje. Jaunas poetas jaunutę biržietę pamilo visa širdimi. Šiais metais buvo išleista V.Spudo dienoraščių, laiškų, prisiminimų bei eilių knyga „Aš mėlyna jauna pušis“. Leidinyje išspausdintuose atsiminimuose poetas savo draugystę su Roma aprašo gražiausiais žodžiais. „Aš jaučiu, kad tas jausmas ne bet koks. Tai ne ta meilė, kuri greit įsiliepsnoja ir greit užgęsta. Tai kažkas didingo, žėrinčio ir kilnaus. Roma, aš kasdien vis labiau skęstu į tą laimės ir meilės jūrą, kuri užliūliuoja mane kaip mažą kūdikį motinos rankose. Man norisi verkti ir džiaugtis, dainuoti ir skristi nežinomais mėlynais toliais ir nieko nematyti, vien tik tave, vien tik tavo nuostabias besijuokiančias akis ir jausti tave šalia savęs“, – savo jausmus mylimajai dienoraštyje išlieja poetas. Moteris prisipažino, kad, nors ir jautė begalinę savo gerbėjo meilę, tačiau ji tokioje jaunystėje nebuvo dar subrendusi rimtiems santykiams. Jai prailgdavo laukti Vilniuje studijavusio ir tik trumpų atostogų grįžtančio mylimojo. Staiga išdygdavo tarpdury. R.Martinaitytė-Rutkuvienė pasakojo, kad jei pats poetas negalėdavo grįžti į Biržus, tai būtinai namo važiuojantiems draugams įdėdavo dovanėlę savo merginai. Išvyniojusi popierių biržietė rasdavo tai knygą, tai atviruką su meilės žodžiais ar šiaip širdžiai mielą smulkmeną. Dabar moteris juokiasi, kad kartais mylimasis padarydavo siurprizą. „Susirinkdavome į mokyklos šokius, aš jau būdavau susitarusi su kokiu kavalieriumi, kad jis mane visą vakarą šokdins, o vėliau parlydės į namus. Tačiau netikėtai tarpduryje išdygdavo Vaidotas, ir visi mano planai subyrėdavo“, – juokėsi pašnekovė. Gerai besimokanti biržietė svajojo studijuoti mediciną, tačiau susikirto per lietuvių kalbos egzaminą. Daugelis tada, sovietmečiu, žinojo, kad mediciną studijuoti – tai ne tik gerai mokytis, bet dar ir „gerų dėdžių“ turėti. Mergina ekspromtu įstojo į Veterinarijos akademiją. V.Spudui likus gyventi Vilniuje, o merginai persikėlus į Kauną, jų keliai išsiskyrė. Į pasimatymą neišleido žmona. R.Martinaitytė-Rutkuvienė pasakojo, kad kartą skubėdama Kauno Laisvės alėja ji netikėtai susitiko Vaidotą. Jis ėjo su jauna moterimi. Tuomet mergina dar nežinojo, kad ta moteris – poeto žmona. Poetas labai norėjo pasikalbėti su netikėtai sutikta buvusia mylimąja, tačiau studentė skubėjo į krepšinio varžybas ir pasiūlė susitikti vakare. „Sutartą valandą nuskubėjau į pasimatymą. Ilgokai laukiau, tačiau Vaidotas taip ir nepasirodė. Tik vėliau iš nuogirdų supratau, kad žmona jo susitikti su manimi neišleido“, – apgailestavo pašnekovė. Rašė norįs pabučiuoti. Po kurio laiko į akademiją atskriejo Romualdai Martinaitytei adresuotas laiškas. Mergina, vos pažvelgusi į voką, suprato, kad jį atsiuntė V.Spudas. Poetas laišką rašė gulėdamas Rygos onkologinėje ligoninėje. Buvusiai draugei jis pasakojo apie kovą su liga, savo sūnų, kurio nuotrauką visada vežasi į ligoninę. Laiške vyras atviravo, kad, nutrūkus jųdviejų draugystei, po kelerių metų jis vėl pamilo. „Stipriai, aistringai, tačiau ta meilė buvo visiškai kitokio pobūdžio“, – rašė jis. Poetas buvusiai mūzai dėkojo už jaunystės svajones, daug laimingų dienų, įkvėpimą, palinkėjo, kad jos gyvenimas būtų laimingas. O laiško pabaigoje parašė laukiąs atsakymo ir prisipažino labai norįs ją pabučiuoti. Sūnui skaityti dar nedavė . R.Martinaitytė-Rutkuvienė prisipažino, kad taip ir neišpildė mylimojo prašymo atvažiuoti pas jį į Linkuvą. Dėl to ji nesigaili – juk vyras jau turėjo savo šeimą, jo žmonai gal būtų nepatikę. Neišdrįsusi aplankyti dar gyvo Vaidoto, ji vėliau kelis kartus važiavo į to miestelio kapines uždegti žvakučių ant velionio kapo. Moteris apgailestavo, kad namuose kilęs gaisras sunaikino jai V.Spudo rašytus laiškus. Pavyko išsaugoti tik paskutiniuosius priešmirtinius poeto laiškus. R.Martinaitytė-Rutkuvienė užaugino vieną sūnų. Apie jai skirtą V.Spudo daina virtusį eilėraštį motina atžalai buvo papasakojusi. Moteris dalyvavo ir Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose surengtame V.Spudo knygos pristatyme. Ji ketino pabendrauti su poeto našle, tačiau pastaroji į pašnekesį nesileidusi. Buvusi poeto mylimoji įsigijo dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą, tačiau jos paskaityti sūnui dar nepasiūlė. Sukosi ir daugiau gerbėjų. Šiuo metu viena sostinėje gyvenanti R.Martinaitytė-Rutkuvienė prisipažino, kad tokia meilė, kuri buvo įsiplieskusi su poetu, daugiau jos nebeaplankė. Moteris pasakojo, kad jaunystėje apie ją sukosi nemažai gerbėjų, tačiau energija trykštančiai merginai jie greitai atsibosdavo. Kai studijuodama veterinarijos mokslus ji susipažino su inžinerijos studentu, jau manė, kad sutiko tik-rąjį savo gyvenimo vyrą. Po metų draugystės jie atšoko vestuves, netrukus gimė ir sūnus. Tačiau santuokiniame gyvenime romantikai vietos neatsirado. Galiausiai po 12 bendro gyvenimo metų jos vyras, susikrovęs mantą, išsikraustė pas kitą moterį. Po skyrybų R.Martinaitytė-Rutkuvienė pasinėrė į darbą Žemės ūkio ministerijoje, rūpinosi vienturtės atžalos gerove. Nors buvo meniškos sielos, tačiau visą gyvenimą dirbo valdišką darbą ministerijoje. Ir sūnus mokė dailės. Moteriai gyvenimas ryškiomis spalvomis nusidažė sulaukus pensijos. Viename renginyje ji susitiko našliu tapusį buvusį savo dėstytoją. Tarp jų užsimezgė šilta draugystė. Daug bendrų pomėgių turintys pensininkai artimai bendravo 9 metus. Juos išskyrė tik mirtis. Sulaukusi garbingo amžiaus, beveik po 60 metų pertraukos, ponia Roma prisiminė jaunystės pomėgį – piešimą. Draugių paskatinta ji ryžosi praverti dailės mokyklos duris. Moteris uoliai sėmėsi piešimo paslapčių. Išmokusi akvarelės technikos, dailininkė nutarė nebeišlaidauti mokėdama už dailės mokslus ir ėmė savarankiškai tapyti namuose. Juolab kad jos vienturtis sūnus yra profesionalus dailininkas Arūnas Rutkus. Šį talentą jis paveldėjo iš biržiečio savo senelio. R.Martinaitytė-Rutkuvienė iki šiol trykšta energija ir sostinėje lanko renginius, yra aktyvi Biržiečių klubo narė. Mirštant skambėjo jo daina. Pasvalio M.Katiliškio viešojoje bibliotekoje vykusiame V.Spudo knygos pristatyme jo žmona Ada Spudienė-Nikontienė pasakojo, kad su vyru santuokoje išgyveno vos trejus metus. Moteris sakė, kad apie baisią Vaidoto ligą jie sužinojo iškart po vestuvių. „Su Vaidotu susipažinau 1958 metais. Jo tėvas gavo palikimą – mirusios tetos namą Linkuvoje, ir visa šeima persikėlė ten gyventi. Vaidotas mokykloje pradėjo dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Toje mokykloje dirbau ir aš“, – pažintį su būsimu vyru prisiminė poeto našlė. Jauną pedagogę sužavėjo gerai šokantis naujasis kolega. Per mokyklos poilsio vakarus V.Spudas pašokdindavo ir mokytojas, ir moksleives. „Neretai susimąstau, kodėl iš kitų jis išskyrė mane, juk turėjo daug gerbėjų. Per vieną tokį vakarėlį Vaidotas ilgai šoko su manimi. Vėliau pasisiūlė palydėti. Aš jam leptelėjau: „Blozniakas.“ Mat buvau už jį ketveriais metais vyresnė. Tačiau jis nesutriko ir atšovė: „O įsimylėti galima?“ – draugystės pradžią su kolega V.Spudu prisiminė jo žmona. Pasak A.Spudienės-Nikontienės, šeimoje Vaidotas buvo geras, rūpestingas, paslaugus ir dėmesingas vyras. Moteris neslepia, jog kartais šviesų jų bendravimą aptemdydavo Vaidoto vyriškas pavydas – viena didžiausių poeto ydų. Našlė spėja, kad tam įtakos galėjo turėti ir liga. Moteris prisiminė, kad likimas poetui įteikė paskutinę dovaną. Prieš pat užgęstant V.Spudo gyvybei, per palatoje buvusį radiją nuskambėjo daina „Susitikt tave norėčiau vėlei...“ Romualda Martinaitytė-Rutkuvienė |
|
|
|
Kai sujungė devintąsias klases, mūsų klasės auklėtoja tapo lietuvių kalbos mokytoja Valerija Vilnonytė. Ji labai daug dėmesio skyrė lietuvių kalbai, ypač gramatikai, skatino skaityti knygas, paragindavo eiti į susitikimus su rašytojais, muzikais. Savo laisvalaikio sąskaita ji skirdavo po valandėlę mūsų auklėjimui: galėjome raštu ar žodžiu pateikti įvairiausių klausimų, kas mums įdomu ar neaišku. Po savaitės, per kitą klasės valandėlę, auklėtoja išsamiai atsakydavo į mūsų pateiktus klausimus. Informacijos tada gaudavome tik per radijo tašką, tada vadinamą „gavarilka“. Radijo imtuvą reta šeima turėjo, o kaime ir to radijo taško nebuvo. Auklėtoja paskaitydavo įvairių autorių išmintingų posakių, gražių citatų. Dešimtoje klasėje, kai mūsų auklėtoja sirgo, laikinai ją pavadavo jaunas mokytojas literatas Vaidotas Spudas. Jis taip pat skatino mus dalyvauti literatų būrelyje, net eilėraščius kurti mokė, suorganizavo ekskursiją į Biržus, kur vyko literatų sąskrydis. Po to renginio dainavo operos solistė Vlada Mikštaitė, kitų nebepamenu. Taip vadinamame „tradiciniame“ vakare mūsų klasė suvaidino auklėtojos pagal lenkų rašytojo J. Geno apsakymą surežisuotą spektaklį „Jo akių šviesa“. Šviesos efektus (besisukantis gaublys, apklijuotas veidrodžio šukelėmis) sukonstravo klasės berniukai. Auklėtoja V. Vilnonytė mums nuoširdžiai linkėjo geros ateities, ypač pasirenkant specialybes, sakė, kad ypač fizika ir chemija – ateities specialybės, perspektyvios. Prisiminiau jos žodžius: „Tebūna jūsų gyvenimas nesuteptas, neišparduotas, neiškeistas į blizgučius“ Auklėtojų skatinta, iki šiol mėgstu lankyti teatrą, keliauti, kiek galimybės leidžia, lankyti įvairius renginius. Esu dėkinga visiems buvusiems mokytojams. Monika Šimaitė-Miežienė (1959 m. 35 laida) |
|
Skaitykite daugiau: http://gyvbudas.lrytas.lt/likimai/birziete-isimylejes-grazuolis-poetas-paliko-jai-neikainojama-dovana.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy
Bibliografija
- Vaidotas Spudas. Mėlynos pušys – eilėraščiai. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, 77 psl.
- Vaidotas Spudas. Susitikt tave norėčiau vėlei. Vaga, 1974, 325 psl.
- Vaidotas Spudas. „Aš mėlyna jauna pušis“. „Audrena“[1]
Šaltiniai
- https://www.linkuvosgimnazija.lt/
- http://www.selonija.lt/2015/08/07/nevystantis-vysnios-ziedas/
- http://darbs.lt/2015/09/29/vaidoto-spudo-gyvenimo-pedsakai-ir-musu-kraste/
- http://www.pavb.lt/lt/naujienos/3018-zodziai-krentantys-tiesiai-i-sirdi
- http://kupiskiovb.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=2071:knygos-as-melyna-jauna-pusis-sutiktuves&catid=28&Itemid=156
- http://www.sekunde.lt/kultura/mazoji-knygu-muge-pradziugino-paneveziecius/
- http://www.skrastas.lt/?data=2000-04-28&rub=1143711027&id=1146643224
- http://linkuvosgimnazija.lt/index.php/renginiai/125-vaidoto-spudo-knygos-pristatymas
- Vaidotas Spudas. Eilėraščiai.
- Algirdas Butkevičius. Šviesaus liūdesio poetas. Kultūra ir bendruomenė. Šiaurės rytai. Pirmadienis, 2014-11-24.
*
| ||||||