Viktoras Petkus

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Viktoras Petkus
1997 08 23PetkusViktoras.jpg
Gimė 1928 m. gegužės 17 d.
Aleksandrai, Raseinių apskritis
Mirė † 2012 m. gegužės 1 d. (83 m.)
Vilnius
Veikla
Lietuvos politinis veikėjas, rezistentas
Žinomas už Lietuvos Helsinkio grupės narys
Žymūs apdovanojimai

Viktoras Petkus (1928 m. gegužės 17 d. Aleksandrų k., Raseinių apskritis – 2012 m. gegužės 1 d. Vilnius) – žymus Lietuvos politinis veikėjas ir disidentas, politinis kalinys, vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų ir jos narys, kovotojas už žmogaus teises.

Šeima ir vaikystė

Tėvai — Antanas (g. 1887 m.) ir Veronika (g. 1889 m.) Petkai, ūkininkai.

Broliai — Česlovas Petkus, Jonas Petkus, Petras Petkus. Jonas Petkus iš gyvenimo pasitraukė labai anksti, mirė vos sulaukęs pilnametystės.


Vaikystė. Visa Petkų šeima gyveno Viktoro senelio iš tėvo pusės, Jurgio Petkaus, sodyboje, kurią sudarė 21,2 ha žemės bei gyvenamasis namas ir daržinė[1]. Gimtoji V. Petkaus sodyba tuomet stovėjo ant Alėjos[2] upelio kairiojo kranto. Iki karo šios sodybos kieme stovėjo didelis medinis kryžius, prie kurio mažasis Viktoras gegužės ir birželio mėnesiais paruošdavo altorėlį, skirtą paminėti įvairioms šventėms. Kaip ir daugelio to meto Lietuvos kaimo žmonių sąmonėje bei širdyse, taip ir Petkų šeimoje buvo puoselėjamos krikščioniškos pažiūros, pagarba savo kraštui ir žmonėms. Dar būdamas vaikas, nacių okupacijos metais, Viktoras ujamiems Lietuvos žydams atnešdavo maisto, už tai net buvo vokiečių nuplaktas bizūnu[3]. Kaip vėliau paaiškėjo, šeimoje tvirtai išmoktos krikščioniškosios tiesos bei stiprus tikėjimas Dievu būsimajam kovotojui prieš sovietinę sistemą padėjo atlaikyti daug žiaurių išmėginimų, kurių likimas jam nepagailėjo.

1944 m. pradėjo formuotis ginkluotasis Lietuvos partizanų pasipriešinimas, kuris neaplenkė ir Petkų šeimos. Pats Viktoras turėjo ne vieną progą prisijungti prie rezistentų, tačiau jo niekada netraukė nei ginklai, nei bet koks kitas smurtas. Jaunuoliui prie širdies labiau būdavo intelektualinė veikla. Jis buvo daugiau išprusęs ir pasiskaitęs už savo vienmečius, nes, pasak artimųjų, net ir valgydamas nesiskyrė su knyga[4]. Nuo mažų dienų V. Petkus vertino rusų klasikus, ypatingai mėgo Fiodoro Dostojevskio raštus. Taip pat domėjosi sovietinėje Lietuvoje uždrausta lietuvių poetų kūryba. Tačiau gali būti, jog Viktoras neprisijungė prie partizaninio judėjimo ir dėl kitos priežasties – jo tėvų sodyboje 1946 m. rugpjūtį vyko pietų Žemaitijos partizanų vadų pasitarimas, kurio metu buvo nuspręsta įkurti Jungtinę Kęstučio apygardą[5]. Petkų namus retkarčiais aplankydavo vienas iš Žemaitijos partizanų vadų – Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Čeponis. Kartą jis Viktoro tėvui patarė saugoti sūnus nuo „ėjimo į mišką“, nes partizanai neva buvo Vakarų išduoti, tad stengtasi atitraukti nuo partizaninės veiklos visus, kurie dar nebuvo aktyviai į ją įsitraukę[6]. Taigi, kiek vėliau V. Petkus pasirinko ne miško brolių draugiją, o įsitraukė į neginkluotąją – disidentinę – kovą prieš okupantus.

Mokslo ir studijų metai

Mokslai jaunajam Viktorui visada sekėsi gana gerai. Dar nepradėjęs lankyti mokyklos, pats pramoko skaityti ir rašyti, nuo mažens domėjosi literatūra bei istorija. Daug knygų skaitymui į namus parsinešdavo iš Raseiniuose buvusios dominikonų vienuolyno bibliotekos[7]. 1940 baigė Minionių pradinę mokyklą, pradėjo lankyti Raseinių valsčiaus mokyklą ir apsigyveno Raseiniuose.

Jau mokyklos laikais Viktoras nemažai bendraudavo su dvasininkais, taip pat kurį laiką šelpė geto žydus[8]. Vėliau įsitraukė į ateitininkų veiklą, kurios nenutraukė ir antrosios sovietinės okupacijos metais. Dar būdamas ketvirtokas, V. Petkus prisijungė prie „Ateitininkų“ organizacijos, į kurią jį pakvietė kapelionas kun. A. Glovackas[9].

Nuo 1941 m. iki 1947 m. spalio mėnesio Viktoras mokėsi (su pertrauka, nes praūžus Antrajam pasauliniam karui, dėl sunkių materialinių sąlygų 1944-1945 mokslo metais mokytis jis negalėjo ) Raseinių gimnazijoje, kurioje ir pats įsteigė ateitininkų būrelį. Jo veiklos tikslas buvo paruošti jaunus žmones gyvenimui, skiepijant jiems atitinkamą krikščioniškąją pasaulėžiūrą. Vadovavimas šiam būreliui ir dalyvavimas jo veikoje buvo pirmoji antisovietinė V. Petkaus veikla, nes sovietų okupacijos metais Lietuvoje drausta bet kokia tautinė, religinė ar kitokia lietuviška visuomeninė veikla. Tai buvo vertinama kaip pasipriešinimas valdžiai ir vyravusiai ideologijai. Tokia veikla laikyta nusikaltimu, už kurį 1947 m. V. Petkus buvo pirmą kartą areštuotas TSRS saugumo organų ir 1948 m. Maskvos Ypatingojo pasitarimo metu nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Po sulaikymo Viktorą kelis kartus apklausė, jam buvo surašytas arešto orderis, kuriame saugumas nurodė suėmimo aplinkybės: Raseinių gimnazijoje gyvavo nelegali buržuazinė-nacionalistinė organizacija „Ateitininkai“. Jos vadovu ir aktyviu nariu buvo 7 klasės gimnazistas Viktoras Petkus[10].

Būdamas vos devyniolikos metų, Viktoras pateko į Šiaurės lagerius, kur vargino ne tik sunkus darbas, bet ir atšiauri gamta. Tačiau gerai išauklėtam jaunuoliui sunkiausia buvo pakęsti žiaurių gulago prievaizdų elgesį ir žeminimą bei Tėvynės ilgesį, tad jis pasiryžo bėgti iš kalinimo įstaigos. [[1949] m. kartu su bendraminčiu studentu iš Dzūkijos, Kazimieru Radziukynu, sėkmingai pabėgo iš gulago ir tikėjosi traukiniu grįžti į Lietuvą, tačiau vaikinams nepavyko jos pasiekti[11]. Dėl atšiauraus oro jie negalėjo tęsti kelionės, tad Pečioroje užėjo pasišildyti į geležinkelio iešmininko būdelę, bet iškart buvo išduoti. Tiek Viktoras, tiek Kazimieras buvo sugauti ir nuteisti dar dešimčiai metų Intos sunkiųjų darbų stovykloje.

Po J. Stalino mirties 1953 m., V. Petkui buvo nutrauktas bausmės vykdymas – jam leido grįžti į Lietuvą. Jaunam vyrui baigti visos bausmės neteko, kadangi buvo pritaikytos lengvinančios aplinkybės – jis įvykdė nusikaltimą prieš tarybinę sistemą būdamas nepilnamečiu (iš tikrųjų V. Petkus gimė 1928 m. gegužės 17 d., tačiau pildydamas įvairius dokumentus ne kartą naudodavo kitą datą – 1930 m. spalio 30-ąją). Gimtinę Viktoras pasiekė 1953 m. lapkritį ir turėjo užsibrėžęs tikslą įgyti vidurinį išsilavinimą, nes iki tol turėjo tik šešių klasių baigimo pažymėjimą.

1954 m. eksternu baigė mokslus Raseinių Darbo jaunimo vidurinėje mokykloje ir bandė stoti į Kauno politechnikos instituto elektronikos skyrių[12]. Nepaisant to, jog gerai išlaikė visus reikiamus egzaminus, mokytis buvo uždrausta dėl teistumo. Nepavykus įstoti Kaune, jaunuolis važiavo bandyti laimės į Vilnių. Pažymiai buvo geri, atrodo, turėjo pasisekti, tačiau studijuoti ir vėl sutrukdė sovietinė valdžia, tad teko grįžti į gimtuosius Aleksandrus.

Naujais mokslo metais Viktoras dar kartą bandė įstoti į Kauną, bet šįkart jau į Kunigų seminariją, tačiau klebonas buvusiam kaliniui pabijojo parašyti tinkamą charakteristiką, tad V. Petkus negalėjo įstoti ir ten. Matyt, buvo suprasta, jog kunigo profesija Viktorui būtų leidusi užsiimti mėgstama veikla – artimai bendrauti su žmonėmis, skleisti tikėjimo tiesas, skatinti lietuvybę bei stiprinti lietuvių meilę Tėvynei. Nepavykus mokytis Kunigų seminarijoje, persikėlė gyventi į Vilnių, kur vis dėlto 1956 m. jį priėmė studijuoti į Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Visgi V. Petkui greitai teko nutraukti lituanistikos studijas universitete, nes 1956 m. gruodį netikėta liga (nespecifinis sąnarių uždegimas) prikaustė jį prie lovos[13]. Teko grįžti gimtinėn ir Raseinių rajoninėje ligoninėje pragulėti iki 1957-ųjų kovo. Padedant draugams ir artimiesiems, Viktoras ligą nugalėjo, bet į studijas grįžti jam jau nebuvo leista. Nors jaunuolis ir nebestudijavo, bet jo pažinčių ratas su patriotiškai nusiteikusiais žmonėmis vis sparčiau platėjo, o saugumas netrukus suprato, jog V. Petkus – didelės tautinės potencijos asmenybė, galinti okupantams sukelti daug nemalonumų. Vos tik po ligos Viktoras grįžo į Vilnių, buvo nutarta, kad reikia šį asmenį atriboti nuo galimos antisovietinės veiklos bei kitų žmonių, tad jam buvo pradėta organizuoti nauja byla.

Faktai

Kaip veiklus ateitininkas 1947 m. buvo areštuotas. Nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams. Kalintas Vladimiro ir kituose kalėjimuose.

1957 m. po garsiųjų Vėlinių Rasų kapinėse už aktyvią patriotinę veiklą studentų tarpe V. Petkus areštuotas, nuteistas septyneriems metams, kalintas Irkutsko, Vorkutos lageriuose.

1965 m. gruodžio 25 d. grįžęs į Lietuvą apsistojo Vilniuje, įsidarbino Vilniuje universiteto širdies ir kraujagyslių chirurgijos laboratorijoje prietaisų meistru.

1968 m. organizuojama medicinos fakulteto darbuotojams ekskursija į Rygą. Brolių kapuose, pasinaudodamas proga, ekskursantams tarė žodį, už kurį teko palikti universitetą.

Perėjo dirbti buhalteriu į liaudies meno draugiją, tačiau netrukus ir iš čia turėjo pasitraukti, o laikraštyje „Vakarinės naujienos“ pasirodė sarkastiškas straipsnis apie jį. Kurį laiką negavo jokio darbo. Įsidarbino zakristijonu Šv. Mikalojaus bažnyčioje, bet po metų įsakoma ir iš čia pasitraukti.

1975 m. jis įsidarbino Vilniaus miesto klinikinės ligoninės nefrologiniame skyriuje.

Vienas Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų, 1976 m. gruodžio 1 d. jis, Eitanas Finkelšteinas, Tomas Venclova, kun. Karolis Garuckas ir Ona Lukauskaitė-Poškienė Maskvoje surengė spaudos konferenciją užsienio žurnalistams, kurioje paskelbė apie grupės įkūrimą bei tikslus.

1977 m. rugpjūčio 23 d., bevykstant su grupės dokumentais į Maskvą suimtas, bute padaryta krata, paimta rašomoji mašinėlė, nemažai grupės dokumentų, pogrindinės spaudos. 1978 m. liepos 10-14 d. buvo teisiamas. Paskirta sunki bausmė: tris metus kalėti sustiprinto rėžimo kalėjime, septynis lageryje, penkis – tremtyje. Po teismo „Tiesa“ išspausdino melagingą straipsnį. Išvežtas Vladimiro kalėjimą, vėliau į Čistopolį.[14] 1988 m. grįžta į Lietuvą.

Nuo 1989 m. Lietuvos žmogaus teisių asociacijos garbės pirmininkas, 1990–1991 m. Krikščionių demokratų sąjungos Valdybos pirmininkas.[15] Nuo 1992 m. redagavo žurnalą „Lietuvos sargas“[16].

Įvertinimai

  • Tarptautinis Kembridžo biografų centras Viktorą pripažino viso pasaulio ir XX amžiaus žmogumi, o tarptautinės organizacijos net tris kartus (1987-aisiais, 1988-taisiais ir 1999-taisiais metais) jį nominavo Nobelio taikos premijai gauti.

Bibliografija

Nuorodos, šaltiniai

  1. ↑ Raseinių valsčiaus Vykdomojo komiteto pirmininko išduotas pažymėjimas apie Viktoro Petkaus šeimos sudėtį. 1947 m. gruodžio 3 d. LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-12310, l. 9.
  2. ↑ Dabar Alėjos upelio toje vietoje jau nebėra. Dar prieš 1953-sius metus melioratoriai nusausino šalia esančias pelkes, tad Alėją, kuri nebegavo vandens, užnešė smėlis.
  3. ↑ Nenugalėtoji Lietuva. II tomas. Sudarė Algimantas Liekis. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993, p. 52.
  4. ↑ AURIMAS, K. Viktoras Petkus. Kovotojas už žmogaus teises. // Aušra, 1979, Nr. 18, p. 136.
  5. ↑ STUNGURYS Stasys. Gyvenimas, atiduotas kovai dėl laisvės. // Karštas komentaras, 2008, Nr. 10, p. 13.
  6. ↑ STUNGURYS Stasys. Gyvenimas, atiduotas kovai dėl laisvės. // Karštas komentaras, 2008, Nr. 10, p. 13.
  7. ↑ Lietuvos Helsinkio grupė. Dokumentai, atsiminimai, laiškai. Sudarytojai: Viktoras Petkus, Živilė Račkauskaitė, Mindaugas Uoka. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999 (toliau – Lietuvos Helsinkio grupė), p. 626.
  8. ↑ Lietuvos Helsinkio grupė. Dokumentai, atsiminimai, laiškai. Sudarytojai: Viktoras Petkus, Živilė Račkauskaitė, Mindaugas Uoka. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999 (toliau – Lietuvos Helsinkio grupė), p. 626.
  9. ↑ Viktoro Petkaus apklausa. 1947 m. lapkričio 20 d. LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-12310, l. 20.
  10. ↑ Viktoro Petkaus arešto orderis. 1947 m. lapkričio 25 d. LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-12310, l. 3.
  11. ↑ V. Petkaus autobiografija. 1957 m. LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-11912, l. 55-5.
  12. ↑ V. Petkaus autobiografija. 1957 m. LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-11912, l. 55-5.
  13. ↑ AURIMAS, K. Viktoras Petkus. Kovotojas už žmogaus teises. // Aušra, 1979, Nr. 18, p. 136.
  14. ↑ Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, Aušra Nr. 18 (58)
  15. ↑ Seimo rinkimai 2000 m.
  16. ↑ Žurnalistikos enciklopedija. - Vilnius: Pradai, 1997. - 294 psl.


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/mire-helsinkio-grupes-lietuvoje-steigejas-viktoras-petkus.d?id=58627255#ixzz1th4leVH2

Rodomas puslapis "https://m.lietuvai.lt/w/index.php?title=Viktoras_Petkus&oldid=32907387"