Vilnius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Disambig.svg Kitos reikšmės – Vilnius (reikšmės).
Apie kaimą Kupiškio rajone žr. Vilnius (Kupiškis).
Disambig.svg Kitos reikšmės – Vilnius (reikšmės).
Vilnius
   H-Vilnius.jpg   
Vilnius montage.jpg
Viršuje: Vilniaus senamiestis
Viduryje kairėje: Vilniaus arkikatedra bazilika
Viduryje dešinėje: Šv. Onos bažnyčia
Trečiojoje eilėje: Šnipiškės
Apačioje: LR Prezidentūra.

Vilnius
Koordinatės:54°40′41″N 25°17′31″E / 54.678°N 25.292°E / 54.678; 25.292 (Vilnius)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė: Vėliava Vilniaus miesto savivaldybė
Gyventojų: 546 155 (2021 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Vìlnius
Kilmininkas: Vìlniaus
Naudininkas: Vìlniui
Galininkas: Vìlnių
Įnagininkas: Vìlniumi
Vietininkas: Vìlniuje
Istoriniai pavadinimai
Pašto kodas: centrinis LT-01001


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: VilniusVikiteka

Vilnius – Lietuvos sostinė ir didžiausias šalies miestas, įsikūręs šalies pietryčiuose, Neries ir Vilnios santakoje. Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono savivaldybės ir Vilniaus miesto savivaldybės centras. Vilnius yra arkivyskupijos centras, nuo 1579 m. – universitetinis miestas.

Sostinėje veikia aukščiausios valdžios institucijos – Prezidentūra, Seimas, Vyriausybės ministerijos, Aukščiausiasis ir Konstitucinis teismai, užsienio valstybių ambasados ir atstovybės, diplomatinės misijos, tarptautinių organizacijų atstovybės. Vilniaus senamiestis yra vienas didžiausių Rytų Europoje ir 1994 m. įrašytas UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Geografija

Vilniaus panorama
Pavilniu regioninis parkas.png
Verkiu regioninis parkas.png


Vilnius yra pietrytinėje Lietuvoje. Išsidėstęs Vilnios ir Neries santakoje. Apie 20 km į pietus nuo geografinio Europos centro. Vilnius yra 291 km nuo Baltijos jūros. Miesto plotas yra 393,5 km². Pastatai sudaro 20,2 % miesto teritorijos. Miškai sudaro 43,9 % miesto, o vandenys 2,1 %. Per Vilnių teka trys didesnės upės: Neris, Vilnelė ir Vokė.

Vilniuje yra Pavilnių regioninis parkas, Verkių regioninis parkas, Dvarčionių geomorfologinis draustinis, Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinis ir kitos saugotinos teritorijos. Vilniaus miesto dalys ir rajonai yra pateikiami atskirame straipsnyje.

Klimatas

Vilniuje klimatas yra pereinamasis. Šiltos vasaros ir šaltos žiemos. Vidutinė metinė temperatūra yra +6,1 °C. Šalčiausia būna sausį, kai vidutinė temperatūra būna -5 °C, o šilčiausia liepa, kai vidutinė temperatūra būna 17 °C. Vidutinis kritulių kiekis – 664 milimetrai.

Vilniuje pasitaiko šiltų vasarų, kai įšyla per 30 laipsnių. Taip pat galimos sausros, kurios gali tęsti savaites. Būna ir šaltų žiemų, kai naktimis atšąla net iki -30 °C. Tada užšąla upės. Sniego danga Vilniuje, kaip ir visoje Rytų Lietuvoje, būna storesnė, negu kitose Lietuvos vietose.

Vilniuje oro temperatūra yra matuojama nuo 1770 m., duomenys išlikę nuo 1777 m., o krituliai – nuo 1887 m.[4]



Istorija

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus istorija.

Nėra tiksliai nustatyta kada įsikūrė Vilniaus gyvenvietė – apie miesto įkūrimą byloja Geležinio Vilko legenda. Vėlyvojo bronzos amžiaus (XIII a. iki m. e.), ankstyvojo geležies amžiaus, bei romėniškojo laikotarpio pradžioje (III a.), kaip visoje Lietuvoje į rytus nuo Šventosios upės ir vakarų Baltarusijoje vyravo brūkšniuotosios keramikos archeologinė kultūra. Jos palikuonys, baltų genčių gentis – aukštaičiai.

Rašytiniuose šaltiniuose Vilnius pirmą kartą buvo paminėtas Ldk Gedimino 1323 m. sausio 25 d. laiške Vokietijos miestams. 1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila Vilniui suteikė Magdeburgo teises.

1532 m. Vilniuje įrengtas pirmasis vandentiekis, 1562 m. atidaryta pašto linija Vilnius–Krokuva–Viena–Venecija. 1579 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras mieste įkūrė universitetą. Universitetas greitai tapo svarbiausiu regiono moksliniu ir kultūriniu centru. Vilnius taip pat tapo žydų kultūros Šiaurės Europoje centru. 1610 m. liepos 1 d. Vilnių nusiaubė didelis gaisras, labai nukentėjo Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto biblioteka ir archyvas.

„Tvano“ metu 1655 m. į Vilnių įžengė Rusijos caras ir miestą pirmą kartą užėmė ir valdė Rusijos armija. Miestas kelias dienas buvo plėšiamas, sudegintas, didelė dalis gyventojų išžudyta. Nors rusai paliko miestą po 13 metų, bet Vilniaus augimas ilgam buvo sustabdytas. Šiaurės karo metu (1702 ir 1707 m.) Vilnių buvo užėmusi švedų kariuomenė. XVIII a. miesto augimą stabdė dideli gaisrai 1737 m., 1745 m., 1747 m.

Nuo 1795 m. iki I pasaulinio karo, kaip ir visa Lietuva, Vilnius buvo Rusijos imperijos sudėtyje, buvo gubernijos centras. Po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą kaip nacionalistinių jėgų židinį. Vilnius vystėsi kaip Rusijos gubernijos sostinė, tačiau turėjo ir regioninę reikšmę. XIX a. iki išaugant Minsko svarbai Vilnius buvo baltarusių nacionalinio judėjimo centras. Svarbiausi baltarusių poetai ir rašytojai savo darbus spausdino Vilniuje. Carmečiu Vilnius buvo generalgubernijos sostinė, Šiaurės-Vakarų krašto centras.

1915–1918 m. Vilnių buvo užėmę vokiečiai. 1920 m. miestą okupavo ir netrukus aneksavo Lenkija, Lietuvos sostinė perkelta į Kauną. 1919–1939 m. Vilniuje veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas. 1931 m. miestą ištiko didžiulis pavasario potvynis – Neris buvo pakilusi 825 cm virš nulinės žymos, buvo užlieti net Vilniaus arkikatedros rūsiai.

1939 m. prasidėjus II pasauliniam karui Raudonoji Armija užėmė Vilnių. 1939 m. Vilnius buvo perduotas Lietuvai. 1940 m. vasarą kartu su visa Lietuva Vilnius buvo okupuotas ir aneksuotas Tarybų Sąjungos. 1941 m. vasarą vokiečių kariuomenei užėmus Lietuvą, didžioji dauguma žydų gyventojų tapo nacionalsocialistų vykdytos žydų naikinimo politikos aukomis. Daug jų buvo suvaryti į getą Vilniaus senamiestyje, išvežti į koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Per karą sugriauta apie 40 proc. namų.

1944 m. Vilnių užėmė Raudonoji armija, Vilnius tapo Lietuvos TSR sostine. Okupacinė valdžia ėmėsi atstatyti karo nuniokotą Vilnių. Prasidėjo daugiabučių namų ir naujų Vilniaus rajonų statyba. Vykdant rusinimo politiką į Vilniuje statomas gamyklas buvo perkeliami kitataučiai darbininkai, Vilniaus teritorijoje Šiaurės miestelyje dislokuota tarybinės armijos divizija.

Pokariu Vilniuje ėmė sparčiai vystytis ekonomika: mašinų pramonė, metalo apdirbimas, statybų, medienos, lengvoji, maisto, chemijos pramonė. Įkurtos didelės staklių gamyklos („Komunaras“, „Žalgiris“), elektrotechnikos gamykla „Elfa“, baldų kombinatai, konditerijos fabrikas „Pergalė“, siuvimo fabrikas „Lelija“, plastmasės, skaičiavimo mašinų gamyklos, mašinų kombinatas. Pastatyta Vilniaus termofikacinė elektrinė.

1987-1991 m. Vilniuje vyko masiniai mitingai, nukreipti prieš sovietinį režimą. 1990 m. Lietuva pasiskelbė nepriklausomybę nuo Tarybų Sąjungos. 1991 m. sausio 9 d. Sovietų Sąjunga pasiuntė karius į Vilnių. Sausio 13-ąją Sovietų armija užėmė Televizijos bokštą, susirėmimuose žuvo 14 civilių. 1991 m. patvirtintas naujasis Vilniaus herbas. 1994 m. Vilniaus senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. 2009 m. Vilnius tapo Europos kultūros sostine.

Pavadinimo kilmė

Vilnius yra vandenvardinis vietovardis – jam vardą bus davusi Vilnios upė, tekanti pro miestą.[7] Upėvardis Vilnia sietinas su bendriniu žodžiu vilnia (bendrinėje kalboje įsigalėjęs variantas vilnis). Senoji Vilniaus vardo forma Vilnia žinoma rytų Lietuvos tarmėse. Apie XV a. įsigalėjo vardo forma Vilnius, kuri padaryta pagal tą patį modelį kaip Alyta (upės vardas) ir Alytus (miesto vardas). Formos perėjimą nuo moteriškos į vyrišką galėjo lemti ir lenkų kalbos galūnė -o (iš Wilno), kuri dažniausiai verčiama vyriška, o ne moteriška gimine.[8] Taip pat gali būti, kad pats žodis miestas, būdamas vyriškos giminės, tarsi nusako poreikį jį vadinti vyriška gimine, kad nebūtų nesusipratimų vienodai vadinant ir upę, ir miestą.[9] Vardo Vilnius vyriška forma minima jau M. Daukšos katekizme 1595 m. Lotynų kalboje yra išlikusi senoji Vilniaus vardo forma Vilna.

Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1769 m. ir 2021 m.
1769 m. 1811 m. 1818 m. 1823 m. 1834 m. 1859 m. 1860 m. 1875 m.
17 500 56 300 33 600 46 700 52 300 58 200 60 040 82 700
1889 m. 1897 m.sur. 1909 m. 1916 m. 1919 m. 1923 m.sur. 1931 m. 1939 m.
109 329 154 532 205 200 140 800 128 500 167 400 195 071 209 442
1941 m. 1944 m. 1951 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur. 1979 m.sur. 1983 m. 1988 m.
270 000 110 000 179 000 236 100 372 000 475 825 525 000 577 000
1989 m.sur. 2001 m.sur. 2003 m. 2004 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m.
576 747 542 287 552 800 541 180 541 824 542 782 544 206 546 733
2010 m. 2011 m.sur. 2021 m. - - - - -
548 835 524 406 546 155 - - - - -
Demografinės raidos histograma
100 000
200 000
300 000
400 000
500 000
600 000
1769
1811
1818
1823
1834
1859
1860
1875
1889
1897
1909
1916
1919
1923
1931
1939
1941
1944
1951
1959
1970
1979
1983
1988
1989
2001
2003
2004
2006
2007
2008
2009
2010
2011
2021

Remiantis 1916 m. gruodžio 14 d. (Vokietijos okupacija) duomenimis, Vilniuje buvo 138 794 gyventojai, iš kurių 53,67 % sudarė lenkai (74 466 gyventojai), 41,45 % žydai (57 516), lietuviai 2,09 % (2 909), rusai 1,59 % (2 219), vokiečiai 0,63 % (880), baltarusiai 0.44 % (644) ir kitų tautybių atstovai 0,13 % (193 gyventojai).

1920–1939 m. Vilnius priklausė Lenkijai ir jame gyveno daugiausiai lenkai ir žydai.

Lietuviai yra vyraujanti grupė: 2001 m. Vilniuje gyveno 542 287 žmonės. Iš jų etniniai lietuviai sudarė 57,8 %, lenkai 18,7 %, rusai 14 %, baltarusiai 4 %, žydai 0,5 %, kiti – 5 %.

Pagal tikybą 66 proc. buvo katalikai, 9,8 proc. stačiatikiai, 1,2 proc. sentikiai, 0,2 proc. evangelikai liuteronai, 0,1 proc. evangelikai reformatai, 0,1 proc. musulmonai.

Išankstiniais 2011 m. vykdyto gyventojų surašymo duomenimis Vilniuje gyvena 538 968 gyventojų.

Žymūs žmonės

Vilnius visais laikais buvo kultūros ir mokslo lopšys. Čia gyveno, dirbo, kūrė daugybė žymių žmonių, tokių kaip, Laurynas Stuoka-Gucevičius, Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Simonas Stanevičius, Žemaitė, Simonas Daukantas, Liudas Gira, Petras Cvirka. Vilniuje gimė ir gyveno pasaulinio garso smuikininkas, virtuozas Jascha Heifetzas, savo vaikystę Vilniuje praleido drabužių parduotuvių tinklo Marks and Spencer vienas įkūrėjų Mikelis Marksas.

Kultūra

Senamiestis

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus senamiestis.

Vilniaus senamiestis yra urbanistikos paminklas, 1994 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Čia išlikę nemažai autentiškų XIV–XIX a. pastatų. Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių.

Vilnius dėl savo unikalaus kraštovaizdžio ir architektūros laikomas viena gražiausių Europos sostinių.

Religija

Vilniuje yra net 23 vienuolynai – daugiau nei bet kur kitur Lietuvoje.

Katalikai

Šv. Onos bažnyčia

Mieste išliko apie 40 įvairių stilių bažnyčių (daugiau apie miesto bažnyčias žr. čia):

Sentikiai

Vilniuje sentikiai įsikūrė apie 1825–1830 metus. Šiuo metu tai yra viena didžiausių sentikių bendruomenių Baltijos šalyse. Jiems priklauso Vilniaus Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė (pastatyta 1904–1905 metais), nuo XIX a. pradžios veikiančios kapinės.

Kitos religijos

Mieste yra Vilniaus Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė ir kitos stačiatikių cerkvės (daugiau apie miesto cerkves žr. čia), Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia, Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia, dvi žydų religinės bendruomenės, morse stiliumi statyta Žydų sinagoga, musulmonų sunitų bendruomenė ir kt.

Miesto objektai

Aukštutinė pilis

Gedimino bokštas
Pagrindinis straipsnis – Vilniaus Aukštutinė pilis.

Gedimino kalno ovalioje aikštelėje stūkso Vilniaus aukštutinės pilies liekanos su Gedimino bokštu. Kalno aukštis nuo papėdės siekia 47–48 m. Pasižymi stačiais šlaitais (35°-40°).

Katedros aikštė

Vilnelės ir Neries santakoje susiformavusi erdvė, kurioje kaip miniatiūroje atsispindi ne tik Vilniaus, bet ir visa Lietuvos istorija. Visos šios istorijos liudininkai yra pagrindinė Lietuvos šventykla – Vilniaus arkikatedra , o taip pat su miesto įkūrėju Gediminu siejamos Vilniaus Aukštutinė bei Žemutinė pilys. Aukštutinę pilį mena Vilniaus simboliu tapęs Gedimino bokštas (nuo kurio atsiveria vieni gražiausių vaizdų į Vilnių ir jo senamiestį), o Žemutinę – šiandien atkuriami XVIII a. pab. nugriauti Valdovų rūmai. Anapus Vilnelės kalvose matomi Trys kryžiai, sukurti 1916 m. pagal Antano Vivulskio projektą, kurie ženklina seniausių laikų Gedimino Vilnių.[10]

Rotušės aikštė

Svarbiausia „miestietiškojo” Vilniaus erdvė – nuo vidurmažių miesto savivaldą simbolizavusios Rotušės aikštė. Jos centre – klasicistinė Rotušė, sukurta žymiausio šio stiliaus architekto Lietuvoje, Katedros autoriaus Lauryno Gucevičiaus, savo stiliumi sujungianti dviejų pagrindinių senojo Vilniaus aikščių – Katedros ir Rotušės – urbanistinius akcentus. Rotušės aikštės tolimiausiame kampe – Šv. Kazimiero bažnyčia, kuri yra vienas ankstyviausių baroko paminklų Vilniuje. Bažnyčios kertinis akmuo padėtas 1604 m. Lietuvos globėjo karalaičio šv. Kazimiero kanonizacijai skirtų iškilmių, kurios tapo simboline Baroko epochos pradžia Lietuvoje.

Aušros Vartai

Nuo Rotušės aikštės Aušros vartų gatvė veda link vienintelių likusių gynybinės sienos Aušros vartų. Prie jų yra svarbiausias šios vietos akcentas – Aušros Vartų koplyčia su garsiuoju Švč. Mergelės Marijos paveikslu, kurį išgarsino didieji Vilniaus romantikai Adomas Mickevičius ir Julijus Slovackis. Aušros Vartų koplyčia – vienas svarbiausių Švč. Mergelės Marijos kulto centrų visoje Vidurio Europoje, Lenkijoje reikšme ir garsu lygintinas tik su Čenstakavos sanktuariumu. Aušros Vartų erdvė primena, kad Vilnius yra „Šiaurės Jeruzalė” ne tik dėl vaidmens žydų kultūroje. Čia greta glaudžiasi trys krikščioniškos konfesijos. Šalia Aušros Vartų – dar ir katalikų Šv. Teresės bažnyčia ir karmelitų vienuolynas, o greta – stačiatikių Šv. Dvasios cerkvė, kurioje yra XIV a. Vilniaus stačiatikių kankinių palaikai. Kitoje gatvės pusėje už J. K. Glaubico projektuotų vartų yra ir graikų apeigų katalikų Bazilijonų vienuolynas bei Švč. Trejybės cerkvė.

Trijų Kryžių paminklas

Trijų Kryžių kalnas
Pagrindinis straipsnis – Trijų Kryžių paminklas.

Trys Kryžiai – paminklas Kalnų parke, ant Plikojo kalno. Priklauso Vilniaus pilių rezervatui. Pastatytas pagal Antano Vivulskio projektą, paminklą sudaro sujungti trys balti gelžbetoniniai kryžiai.

Televizijos bokštas

Vilniaus televizijos bokštas
Pagrindinis straipsnis – Vilniaus televizijos bokštas.

Vilniaus televizijos bokštas – aukščiausias Lietuvos statinys, kurio aukštis siekia 326,4 metro. Statinys yra Karoliniškių rajone, prie Neries upės šlaito. 165 m aukštyje yra įrengta kavinė „Paukščių takas“.

Rasų kapinės

Vienos seniausių ir svarbiausių kapinių Lietuvoje, įkurtos 1796 metais. Čia ramybėje ilsisi tokios istorinės asmenybės, kaip, Jonas Basanavičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Romeris, Balys Sruoga ir kiti.

Europos aikštė

Dešiniajame Neries krante, Konstitucijos prospekte, įsikūrusi Europos aikštė yra vienas didžiausių verslo traukos centrų Vilniuje ir Lietuvoje. Čia įsikūręs 2004 metais atidarytas Europos bokštas - aukščiausias dangoraižis Baltijos šalyse, Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus verslo uosto pastatai.

Pamėnkalnis (Tauro kalnas)

Pamėnkalnis yra Vilniaus centre (jo viršūnėje gerai matomi stovi Profsąjungų rūmai, o giliau – Santuokų rūmai) tarp Pamėnkalnio, V. Kudirkos, K. Kalinausko ir Tauro gatvių.

Dažnai dar vadinamas Tauro kalnu arba Taurakalniu. Nors legenda pastarąjį pavadinimą sieja su ant jo baubusiu, neva, didžiuliu tauru, Lietuvos girių karaliumi (tuo pakeliant kalno rangą pagal svarbumą į „karališką“ lygį), tikra šio žodžio kilmė yra nuo dignitoriaus Juozapo Bouffalo, kuriam priklausė kalno žemė ar tik jos dalis. Tad vietos gyventojai kalną pradėjo vadinti savininko vardu – Góra Bouffałowa. Dar vienas šio kalno pavadinimas, anot archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, yra Velniakalnis.

Švietimo ir ugdymo įstaigos

Visų Vilniaus mokyklų kategorija – Vilniaus mokyklos.

Nevalstybinės aukštosios mokyklos:

Bendrojo lavinimo mokyklos

Bibliotekos

Pramonė

2006 m. mieste veikė apie 17.000 įmonių. Vilniuje pagaminama 16 proc. visos Lietuvos pramonės produkcijos, gaunama 31 proc. pajamų už prekes ir paslaugas. Veikia 2 šiluminės jėgainės.

2009 m. Statistikos departamento duomenimis Vilniuje 2009 m. buvo sukaupta 21,2 mlrd. litų tiesioginių užsienio investicijų.

Susisiekimas

Tiltai

Baltasis tiltas
Liubarto tiltas
Žirmūnų tiltas

Vilniuje yra 13 tiltų per Nerį (trys – pėsčiųjų) ir per 20 tiltų per mažesnes upes – Vilnią, Veržuvą, Baltupį bei kitas.

Tiltai per Nerį (prieš srovę):

Svarbesnieji tiltai per Vilnią (prieš srovę):

Keliai

Iš Vilniaus išeina dvi automagistralės:  A1  Vilnius–Kaunas–Klaipėda magistralė, kuri veda į Klaipėdą, per Kauną, ir  A2  Vilnius–Panevėžys magistralė, kuri veda į Panevėžį, taip pat penki kiti magistraliniai keliai:  A3  Vilnius–Minskas (į Medininkus),  A4  Vilnius–Varėna–Gardinas (į Druskininkus),  A14  Vilnius–Utena (į Uteną),  A15  Vilnius–Lyda (į Šalčininkus) ir  A16  Vilnius–Prienai–Marijampolė (į Marijampolę).

Viešasis transportas

Vilniaus autobusas Mercedes-Benz Citaro
Pagrindinis straipsnis – Vilniaus viešasis transportas.

Mieste yra 21 troleibusų maršrutas ir 68 autobusų.[11], didžiausias numeris yra 89. Pirmoji linija nutiesta 1955 metais, pirmieji troleibusai mieste ėmė kursuoti 1956 m. Yra Vilniaus funikulierius.

Šiuo metu svarstomi Vilniaus tramvajaus ir Vilniaus metropoliteno projektai, vystomas ir geriau žmonių poreikiams pritaikomas esamas viešasis transportas.

2012 m. pradžioje į gatves išriedėjo pirmieji Lietuvoje surinkti troleibusai „Amber Vilnis 12 AC“.[12]

Mieste yra Vilniaus geležinkelio stotis, Vilniaus tarptautinis oro uostas.

Sportas

Mieste yra Žalgirio stadionas, LFF stadionas, Vingio parko stadionas, Kalnų parko stadionas, taip sporto ir promogų Siemens arena, Utenos pramogų arena, universali sporto arena Sportima.

2011 m. rugsėjo 7-12 d. Siemens arenoje vyko Europos vyrų krepšinio čempionato antrojo etapo kovos.

Vilniui atstovauja „Lietuvos Ryto“, „Sakalų“ ir „Perlo“ krepšinio klubai, taip pat Vilniaus „Žalgirio“ ir Vilniaus „REO“ futbolo klubai.

Savivaldybė

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus miesto savivaldybė.

Miesto savivaldybė priklauso Vilniaus apskričiai. Tai yra vienintelė miesto savivaldybė Lietuvoje, kuri apima ne vieną miestą (kaip kitų miestų savivaldybės), bet du miestus (Vilnių ir Grigiškes) bei tris kaimus (Grigiškių seniūnijoje). Savivaldybės teritorijoje telkšo 18 ežerų.

Savivaldybės atstovaujamoji valdžia – Vilniaus miesto savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Vilniaus savivaldybės administracija.

Galerija

  • Vilniaus panorama XIX a.

    Vilniaus panorama XIX a.

  • Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

    Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

  • Vilniaus kampelis

    Vilniaus kampelis

  • Aušros vartai

    Aušros vartai

  • Cerkvė prie Žvėryno tilto

    Cerkvė prie Žvėryno tilto

  • Didžioji gatvė

    Didžioji gatvė

  • Pilies gatvė, šv. Jonų bažnyčia

    Pilies gatvė, šv. Jonų bažnyčia

  • Pilies g. su Gedimino pilimi

    Pilies g. su Gedimino pilimi

  • Gedimino prospektas

    Gedimino prospektas

  • Gedimino prospektas seniau

    Gedimino prospektas seniau

  • Katedra ir Gedimino pilis

    Katedra ir Gedimino pilis

  • Katedra ir parkas

    Katedra ir parkas

  • Katedros skulptūros

    Katedros skulptūros

  • Varpinė ir Katedra

    Varpinė ir Katedra

  • Šv. Kazimiero bažnyčia ir Šv.Nikolajaus soboras

    Šv. Kazimiero bažnyčia ir Šv.Nikolajaus soboras

  • Užupis

    Užupis

  • Mokslų akademijos biblioteka seniau

    Mokslų akademijos biblioteka seniau

  • Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios 1874 m.

    Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios 1874 m.

  • Paplavų priemiestis

    Paplavų priemiestis

Šaltiniai

  1. ↑ Vilnius. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. ↑ Вильна. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона (Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas), Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892., 381 psl. (rus.){{#subobject:Vilnius (Вильна, ESBE) |Straipsnis=Vilnius |Žodynas=Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas |Žodyno sąvoka=Вильна |Žodyno tomas=Т. 6 (11) |Žodyno puslapis= 381 psl. }}
  3. ↑ Вильно. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 460 psl. (rus.)
  4. ↑ Klimato svyravimai. Enciklopedija „Lietuva“, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 76 psl.
  5. ↑ Vilnius SSRS genštabas 1985–1990 m.
  6. ↑ Vilnius loadmap.net
  7. ↑ Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. // Kaunas, „Šviesa“, 2008. 138 psl.
  8. ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 254–262 psl.
  9. ↑ Algirdas Sabaliauskas. Iš kur jie? // Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 1994. p. 375.
  10. ↑ Virtualus istorinis Vilnius. 10 Vilniaus erdvių.
  11. ↑ http://www.vilniustransport.lt/autobusai.html duomenimis
  12. ↑ Vilniuje surinkti troleibusai "Amber Vilnis" išriedės į gatves

|Straipsnis=Vilnius |Žodynas=Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas |Žodyno sąvoka=Вильна |Žodyno tomas=Т. 1 (1) |Žodyno puslapis= 422 psl. }}

|Straipsnis=Vilnius |Žodynas=Encyclopædia Britannica |Žodyno sąvoka=Vilna or Wilno |Žodyno tomas=Т. XXVIII (28) |Žodyno puslapis=88 psl. }}

|Straipsnis=Vilnius |Žodynas=Classic Encyclopedia |Žodyno sąvoka=Vilna, Russia (Capital) |}}

Galerija

Religija

Apskričių centrai
 • Alytus  • Kaunas  • Klaipėda  • Marijampolė  • Panevėžys  • Šiauliai  • Tauragė  • Telšiai  • Utena  • Vilnius
Savivaldybių centrai
 • Anykščiai  • Birštonas  • Biržai  • Druskininkai  • Elektrėnai  • Gargždai  • Ignalina  • Jonava  • Joniškis  • Jurbarkas  • Kaišiadorys  • Kalvarija  • Kazlų Rūda  • Kėdainiai  • Kelmė  • Kretinga  • Kupiškis  • Lazdijai  • Mažeikiai  • Molėtai  • Naujoji Akmenė  • Neringa  • Pagėgiai  • Pakruojis  • Palanga  • Pasvalys  • Plungė  • Prienai  • Radviliškis  • Raseiniai  • Rietavas  • Rokiškis  • Skuodas  • Šakiai  • Šalčininkai  • Šilalė  • Šilutė  • Širvintos  • Švenčionys  • Trakai  • Ukmergė  • Varėna  • Vilkaviškis  • Visaginas  • Zarasai
Kiti miestai
 • Akmenė  • Ariogala  • Baltoji Vokė  • Daugai  • Dūkštas  • Dusetos  • Eišiškės  • Ežerėlis  • Garliava  • Gelgaudiškis  • Grigiškės  • Jieznas  • Joniškėlis  • Kavarskas  • Kybartai  • Kudirkos Naumiestis  • Kuršėnai  • Lentvaris  • Linkuva  • Nemenčinė  • Obeliai  • Pabradė  • Pandėlys  • Panemunė  • Priekulė  • Ramygala  • Rūdiškės  • Salantai  • Seda  • Simnas  • Skaudvilė  • Smalininkai  • Subačius  • Šeduva  • Švenčionėliai  • Tytuvėnai  • Troškūnai  • Užventis  • Vabalninkas  • Varniai  • Veisiejai  • Venta  • Viekšniai  • Vievis  • Vilkija  • Virbalis  • Žagarė  • Žiežmariai
Svarbiausios gyvenvietės Vilniaus miesto savivaldybėje
Miestai
 • Grigiškės  • Vilnius
Herbinės gyvenvietės
 • Grigiškės (1996)  • Vilnius (1991)
Miesto dalys
 • Antakalnis  • Fabijoniškės  • Justiniškės  • Karoliniškės  • Lazdynai  • Naujamiestis  • Naujininkai  • Naujoji Vilnia  • Paneriai (Žemieji, Aukštieji)  • Pašilaičiai  • Pilaitė  • Rasos  • Senamiestis  • Šeškinė  • Šnipiškės  • Verkiai  • Vilkpėdė  • Viršuliškės  • Žirmūnai  • Žvėrynas
Europos šalių sostinės
 • Amsterdamas  • Andora  • Ankara  • Atėnai  • Baku  • Belgradas  • Berlynas  • Bernas  • Bratislava  • Briuselis  • Budapeštas  • Bukareštas  • Dublinas  • Helsinkis  • Jerevanas  • Kijevas  • Kišiniovas  • Kopenhaga  • Lisabona  • Liubliana  • Liuksemburgas  • Londonas  • Madridas  • Maskva  • Minskas  • Monakas  • Nikosija  • Oslas  • Paryžius  • Podgorica  • Praha  • Priština  • Reikjavikas  • Ryga  • Roma  • San Marinas  • Sarajevas  • Skopjė  • Sofija  • Stokholmas  • Talinas  • Tbilisis  • Tirana  • Vaducas  • Valeta  • Varšuva  • Vatikanas  • Viena  • Vilnius  • Zagrebas
Europe map de 2.png
LIETUVOS SOSTINĖS
 • VORUTA  • KERNAVĖ  • TRAKAI  • KAUNAS  • VILNIUS
 • Kuršių Nerija (kartu su Rusija)  • Kernavės rezervatas  • Struvės geodezinis lankas (kartu su kitomis devyniomis valstybėmis)  • Vilniaus senamiestis
Lietuvos vėliava
Rodomas puslapis "https://m.lietuvai.lt/w/index.php?title=Vilnius&oldid=34115690"