Vokietija

Bundesrepublik Deutschland

(Detaliau) (Detaliau)
Valstybinė kalba	vokiečių danų, vokiečių žemaičių, sorbų, romų ir fryzų kalbos yra pripažintos kaip regioninės ar mažumų kalbos pagal ERMKC
Sostinė	Berlynas
Didžiausias miestas	Berlynas
Valstybės vadovai	Joachim Gauck Prezidentas Angela Merkel Kanclerė
Plotas  - Iš viso  - % vandens	357 111,91 km² (61) 2,18 %
Gyventojų  - 2012 m.  - Tankis	81 702 514 (14) 228.79 žm./km² (33)
BVP  - Iš viso  - BVP gyventojui	2008 (progn.) 2 918 mlrd. $ (5) 35 539 $ (20)
Valiuta	Euras (€)
Laiko juosta  - Vasaros laikas	UTC+1 UTC+2
Nepriklausomybė Įkūrimas Padalijimas Suvienijimas	Verdeno sutartis (843 m.) 1871 m. sausio 18 d. 1949 m. gegužės 23 d. 1990 m. spalio 3 d.
Valstybinis himnas	Vokietijos himnas
ISO kodas	DE
ISO3 kodas	DEU
ISO skaitmeninis kodas	276
FIPS kodas	GM
GeoName kodas	2921044
Interneto kodas	.de
Šalies tel. kodas	+49

Apie Vokietijos Federacinės Respublikos istoriją skaitykite straipsnį Vakarų Vokietija

Vokietija (vok. Deutschland), oficialiai – Vokietijos Federacinė Respublika (VFR; vok. Bundesrepublik Deutschland, BRD) – valstybė Vakarų Europoje, sudaryta iš 16 federacinių vienetų (žemių). Šiaurėje ribojasi su Danija, Šiaurės ir Baltijos jūra, rytuose – su Lenkija ir Čekija, pietuose – su Austrija bei Šveicarija, vakaruose – su Prancūzija, Liuksemburgu, Belgija ir Nyderlandais.

Vokietija – didžiausia pagal gyventojų skaičių Europos šalis (~81,8 mln. gyv.). Pagal BVP dydį – ketvirta pasaulyje ir yra laikoma viena turtingiausių ir ekonomiškai pajėgiausių šalių pasaulyje. Viena iš Europos Sąjungos steigėjų. Be to, JTO, OECD, NATO, ESBO bei G8, kitų tarptautinių organizacijų narė ir svarbi paramos teikėja.

Anksčiau Vokietijos vardu buvo vadinama ne valstybė, bet daugybė savarankiškų kunigaikštysčių ir karalysčių Europos viduryje. Valstybingumo pradžią žymi 962 m. buvusio Karolingų paveldo pagrindu susikūrusi Šventąja Romos imperija (gyvavusi iki 1806 m.). 1871 m. suvienijus vokiškas žemes, buvo įkurta Vokietijos imperija (joje dominavo Prūsijos karalystė). 1949 m. Vokietija buvo padalinta į Rytų Vokietiją ir Vakarų Vokietiją. Vėl suvienyta buvo 1990 m. spalio 3 d.

Istorija

Nebros dangaus diskas, apie 1600 m. pr. m. e.

Senoji istorija ir ankstyvieji viduramžiai

Seniausia gyvenvietė dabartinės Vokietijos teritorijoje buvo įkurta prieš 700 000 m. Yra spėjama, kad nuolatiniai gyventojai atsirado prieš 500 000 metų. Neolito metu susikūrė pirmosios gyvenvietės. Gyventojai vertėsi žemės ūkiu ir gyvulininkyste. Iš šio laikotarpio išliko keletas svarbių kultūrinių radinių, tokių kaip Nebros dangaus diskas (vok. Himmelsscheibe von Nebra) rastas dabartiniame Saksonijoje-Anhalte. Nuo 58 m. pr. m. e. iki maždaug 455 m. teritorijos kairiau Reino ir piečiau nuo Dunojaus priklausė Romos imperijai, taip pat maždaug nuo 80 iki 260 m. dalis Heseno (Wetterau) ir šiandieninis Badenas-Viurtembergas, į pietus nuo Limo. Pirmąją visos Germanijos istoriją parašė romėnų istorikas Tacitas, 98 m.

Po kruvinų prijungimų ir prievartinio saksų krikšto, Frankų imperija išsiplėtė iki Šiaurės jūros ir šiandieninės Austrijos. Frankų galios pavyzdžiu tapo Karolio Didžiojo karūnacija imperatoriumi Romoje. Bet jo imperijos vienybė truko neilgai. Ginčai tarp jo palikuonių privedė prie Verdeno sutarties (843 m.). Vokietijos vardu buvo vadinama ne valstybė, bet daugybė savarankiškų kunigaikštysčių ar karalysčių Europos centre.

Šventoji Romos Imperija

Šventosios Romos imperijos imperatoriaus herbas (Habsburgų), 1605 m.

Pirmasis Vokietijos valstybingumo etapas tradiciškai siejamas su Šventąja Romos imperija, kuri buvo sukurta 962 m. buvusiose Rytų Frankų imperijos žemėse. Nuo 1254 m. dokumentuose valstybė minima lotynišku pavadinimu Sacrum Imperium Romanum („Šventoji Romos imperija“). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae, o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.

Nors nuo XV a. vidurio imperijos sąvoka pradedama apibrėžti tik vokiškąsias teritorijas, o pati politinė sąjunga nuo 1485 m. oficialiai vadinosi Šventąja vokiečių tautos Romos imperija, imperija neturėjo nacionalinės dinastijos, o decentralizacijos tendencijos išryškėjo jau XIV–XV a.. Dar labiau jas pagilino XVI a. reformacija ir po to sekusi konfesionalizacija. Imperija neturėjo nei vieningos valdymo sistemos, nei vieno centro.

1806 m. rugpjūčio 6 d. Napoleono Bonaparto reikalavimu, imperatoriui Pranciškui II-ajam atsisakius imperijos karūnos, imperija nustojo egzistuoti. Imperija tuo metu dėl Napoleono užkariavimų ir Reino konfederacijos sukūrimo jau buvo praradusi prasmę.

Nuo Reino konfederacijos iki Antrojo Pasaulinio karo pabaigos

Po Reino konfederacijos sudaromojo akto pasirašymo 1806 m. liepos 12 d. iš Šventosios Romos imperijos išstojo ir konfederaciją sudarė 16 pietų ir vakarų Vokietijos valstybių. Konfederacijos protektoriumi paskelbtas Napoleonas Bonapartas. 1810 m. prie Prancūzijos tiesiogiai prijungtos didelės šiaurės Vokietijos teritorijos palei Šiaurės jūrą, kad Prancūzija galėtų geriau kontroliuoti Anglijos kontinentinės blokados vykdymą. 1813 m. po Napoleono pralaimėjimo Leipcigo mūšyje konfederacija žlugo.

Klaida kuriant sumažintą paveikslėlį:

Vokiečių imperatoriškojo reicho paskelbimas Versalio rūmuose (idealizuotas Antono von Wernerio paveikslas)

Šiuolaikinės Vokietijos ištakos siekia XIX a. II pusę, kai Prūsijos politiko Oto fon Bismarko pastangomis 1871 m. suvienijus vokiškas žemes, buvo įkurta Prūsijos karalystės dominuojama Vokietijos imperija. Nuo pat susivienijimo 1871 metais Vokietijos imperija kūrė savo karo pramonę ir armiją, kurios turėjo užtikrinti jai lengvas pergales puolant ar ginantis. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietija tapo viena stipriausių Europos valstybių, bet Trilypė sąjunga, kuriai priklausė Vokietijos imperija, karą pralaimėjo prieš stipresnę Antantę. Pralaimėjusi karą, pagal Versalio sutartį Vokietijos imperija buvo pripažinta atsakinga už karo sukėlimą, todėl turėjo mokėti reparacijas.

Periodas nuo 1919 m. iki 1933 m. Vokietijos istorijoje dažnai vadinamas Veimaro respublikos periodu. Respublikai buvo suteiktas šis pavadinimas pagal Veimaro miestą, kuriame po Vokietijos Imperijos panaikinimo ir pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare buvo priimta naujoji konstitucija. Bet 1933 m. po Nacionalsocialistų partijos ir Adolfo Hitlerio iškilimo į valdžią, buvo sugriauta demokratinė sistema. Tai ir lėmė Veimaro Respublikos žlugimą.

Vokietijos teritoriniai pasiketimai 1919-1945 m.

Trečiasis Reichas buvo 1933–1945 m. egzistavusios hitlerinės Vokietijos neoficialus pavadinimas. Lenkijai nesutikus patenkinti A. Hitlerio ultimatumo, 1939 m. rugsėjo 1 d. vermachtas įžengė į Lenkijos teritoriją. Neilgai trukus – 1939 m. rugsėjo 3 d. karą Vokietijai paskelbė Jungtinė Karalystė bei Prancūzija. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1945 m. gegužės 8 d. pralaiminčios Vokietijos kariniai vadai pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą.

Vokietijos padalinimas ir suvienijimas

Po Antrojo Pasaulinio karo Vokietija, buvo padalinta į keturias okupacines zonas. 1949 m. buvo sukurtos dvi Vokietijos. Vakarų Vokietiją sudarė Jungtinės Karalystės, JAV ir Prancūzijos okupacinės zonos, o Rytų Vokietiją – Sovietų Sąjungos okupacinė zona. Vakarų Vokietija per pirmojo bundeskanclerio Konrado Adenauerio valdymo laikotarpį (1949–1963 m.) iš esmės tapo nepriklausoma ir ekonomiškai stipria valstybe, kuriai 1954 m. buvo leista įstoti į NATO, o 1956 m. atkurti savo kariuomenę, dalyvauti Vakarų Europos ekonomikos integraciniuose procesuose. Rytų Vokietija buvo satelitinė SSRS valstybė, nuo 1955 m. priklausiusi vadinamajai Varšuvos pakto organizacijai. 1961 m. rugpjūčio 13 d. buvo pastatyta Berlyno siena, kuri buvo nugriauta buvo 1989 m. lapkričio 9 d. Į Vokietiją su dabartinėmis sienomis Vokietija buvo suvienyta 1990 m. spalio 3 d., Europoje žlugus komunizmo sistemai.

Politinė sistema

Reichstagas – dabartinė ir buvusi Vokietijos parlamento vieta

Vokietija yra federacinė parlamentinė demokratinė respublika. Dabartinė Vokietijos Konstitucija buvo priimta 1949 metais. Valstybės vadovas – federacijos prezidentas (Bundesprezidentas), jį 5 metų kadencijai kartu renka Bundestagas ir Bundesratas. Prezidentas tėra simbolinė figūra, atliekanti reprezentacines ir tarpininkavimo funkcijas. Įstatymų veto teisės prezidentas neturi. Prezidentas skiria tik tam tikrus valstybės tarnautojus (ambasadorius, konsulus).

Įstatymų leidžiamoji valdžia – Bundestagas (renkamas tiesiogiai) bei federalinėms žemėms atstovaujantis Bundesratas. Bundestagas renkamas 4 metams slaptu, lygiu, tiesioginiu, proporciniu balsavimu. Bundestagą sudaro 603 atstovai, veikia 4 frakcijos – krikdemai (CDU/CSU), socialdemokratai (SPD), FDP ir Žalieji. Vyriausybei vadovauja federalinis kancleris (Bundeskancleris), renkamas parlamento.

Vokietija yra viena iš Europos Bendrijų steigėjų, viena iš didžiųjų ES narių, kartu su Prancūzija, Italija ir Jungtine Karalyste daugiausiai balsų ES institucijose turinti valstybė narė. Kartu su Prancūzija Vokietija atlieka iš esmės vadovaujantį vaidmenį. Pagrindinė Europos Sąjungos plėtros šalininkė. Siekia stiprinti Europos Sąjungos politinį, gynybinį ir saugumo bendradarbiavimą, nuolatinės vietos Jungtinių Tautų Saugumo taryboje (nurodydama, kad ją remia Prancūzija, Rusija ir Japonija).

Administracinis suskirstymas

Žemutinė Saksonija Brėmenas Hamburgas Meklenburgas-       Pomeranija Saksonija-       Anhaltas Saksonija Brandenburgas Vaizdas:Coat of arms of Berlin.svg Berlynas Tiuringija Hesenas Šiaurės Reinas-       Vestfalija Reino kraštas-Pfalcas Bavarija Badenas-   Viurtembergas Saras Vaizdas:Coat of arms of Schleswig-Holstein.svg Šlėzvigas-   Holšteinas

Vokietija suskirstyta į 16 federalinių žemių, vok. Bundesland, dgs. Bundesländer. Berlynas ir Hamburgas yra miestai-žemės. Brėmeno žemę sudaro dvi dalys: Brėmeno miestas ir Brėmeno uostas. Vokietijos žemės (skliausteliuose nurodomi vokiški pavadinimai ir sostinės):

• Badenas-Viurtembergas (Baden-Württemberg, Štutgartas)
• Bavarija (Freistaat Bayern, Miunchenas)
• Berlynas (Berlin)
• Brandenburgas (Brandenburg, Potsdamas)
• Brėmenas (Freie Hansestadt Bremen, Brėmenas)
• Hamburgas (Freie und Hansestadt Hamburg)
• Hesenas (Hessen, Vysbadenas)
• Meklenburgas-Pomeranija (Mecklenburg-Vorpommern, Šverinas)
• Reino kraštas-Pfalcas (Rheinland-Pfalz, Maincas)
• Saksonija (Freistaat Sachsen, Drezdenas)
• Saksonija-Anhaltas (Sachsen-Anhalt, Magdeburgas)
• Saro kraštas (Saarland, Sarbriukenas)
• Šiaurės Reinas-Vestfalija (Nordrhein-Westfalen, Diuseldorfas)
• Šlėzvigas-Holšteinas (Schleswig-Holstein, Kylis)
• Tiuringija (Freistaat Thüringen, Erfurtas)
• Žemutinė Saksonija (Niedersachsen, Hanoveris).

Geografija

Vokietijos fizinis žemėlapis

Vokietijos plotas yra 357 111,91 km² jos krantus iš šiaurės vakarų skalauja Šiaurės jūra, o iš šiaurės rytų Baltijos jūra. Atstumas nuo šiauriausio šalies taško (Sylto sala) iki labiausiai į pietus nutolusio taško (Algauerio Alpių): 876 km. Atstumas nuo labiausiai į vakarus nutolusio šalies taško (Selfkanto) iki rytinio taško (Neisės) – 640 km. Vokietija ribojasi su (skliausteliuose nurodytas sienos ilgis): Danija (67 km), Lenkija (442 km), Čekija (811 km), Austrija (815 km), Šveicarija (316 km), Prancūzija (448 km), Liuksemburgu (135 km), Belgija (156 km), Nyderlandais (567 km). Sausumos sienų ilgis yra 3757 km.

Žemės panaudojimas: žemės ūkis – 54,7 %; miškai – 29,2 %; pastatų užimami plotai – 5,8 %; transportas – 4,6 %; vandens telkiniai – 2,2 %; pramonė – 0,7 %; laisvalaikis, pramogos – 0,6 %. Naudingosios iškasenos: akmens anglis, rudoji anglis, akmens druska, geležies rūda, varis, gamtinės dujos, nikelis, nafta.

Vokietijos pakrantėse susiformavę daug plokščių, žemų salų, salynų, nerijų ir pusiasalių, įlankų, užutėkių, Šiaurės jūros pakrantėse būdinga labai didelė potvynių ir atoslūgių amplitudė. Svarbiausios salos: Rytų Fryzų salos, Helgolandas (Šiaurės jūra), Fėmarnas (Baltijos jūra), Riugenas, Uzedomo sala.

Vokietijos paviršius palaipsniui kyla einant iš šiaurės į pietus. Šiaurėje plyti ledynmečio laikais susiformavusi pelkėta ir ežeringa Šiaurės Vokietijos žemuma (žemiausias taškas 3,54 m žemiau jūros lygio), su moreninėmis kalvomis ir zandrinio reljefo ruožais. Centre – sudėtinga kraštovaizdžio sistema, kurią sudaro aukštumos, neaukšti (600–800 m), seni, miškais apaugę kalnagūbriai – Harcas, Tiuringijos Miškas, Rūdiniai kalnai, Reino skalūniniai kalnai, Švarcvaldas, Šumava ir kt. Pietinėje dalyje – Bavarijos Miškas ir Alpių kalnai. Juose yra aukščiausia Vokietijos viršukalnė Cūgšpicė (vok. Zugspitze) (2962 m).

Upių tinklas tankus, upės vandeningos, laivuojamos. Išvystytas kanalų tinklas. Dauguma Vokietijos upių priklauso Šiaurės jūros baseinui: Reinas (su intakais Mainu, Nekaru), Elbė (su intakais Zale, Hafeliu), Vėzeris, Emsas. Šios upės teka iš kalnuotų centrinių ir pietų Vokietijos sričių į šiaurę. Pietinis šalies pakraštys priklauso Juodosios jūros baseinui – ten prasideda Dunojus (su intakais Izaru, Inu, Regenu). Rytiniu šalies pakraščiu teka Baltijos jūros baseinui priklausanti Oderio upė. Ežeringiausios šalies teritorijos yra šiaurė ir pietus. Daug ledynų suformuotų ežerų telkšo kalvotoje Meklenburgo žemumoje šalies šiaurės rytuose. Ten yra didžiausias vien Vokietijos teritorijoje esantis ežeras – Miuricas (110,3 km²). Daug ežerų telkšo Alpių kalnų tektoninėse įdubose: Bodenas (536 km²), Kimo ežeras (82 km²), Amerio ežeras ir kt.

Alpių kraštovaizdis Bavarijoje

Didžioji dalis Vokietijos kraštovaizdžių sukultūrinta – paversta dirbamais laukais, ganyklomis, užstatyta gyvenvietėmis, keliais. Miškai išlikę daugiausia kalnuose (eglės, pušys, bukai, ąžuolai, skroblai ir kt.), upių slėniuose auga alksnių, gluosnių, tuopų sąžalynai. Šiaurės lygumose vyrauja viržynai. Kalnuose, saugomuose plotuose yra elnių, lapių, stirnų, šernų, vilkų (Lužicoje), pakrančių maršose ir salose yra didelė paukščių įvairovė. Šalies gamta saugoma 14-oje nacionalinių parkų.

Klimatas

Vokietijoje vyrauja švelnus vidutinių platumų klimatas. Šalyje vyrauja vakarų vėjai. Klimatas yra pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Vokietijos klimatui, be kita ko, įtaką daro Golfo srovė, kuri klimatą daro švelnesnį. Vidutinis metinis kritulių kiekis (remiantis 1961–1990 m. duomenimis) yra 700 mm. Vidutinis mėnesinis kritulių kiekis svyruoja nuo 40 mm iki 77 mm vasario ir birželio mėnesiais. Didžiojoje šalies dalyje pastovi sniego danga nesusidaro, tik kalnai žiemą būna nuolat padengti sniegu. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra lygumose ir plokščiakalniuose nuo -2 °C iki +4 °C, Alpėse – iki -5 °C. Liepą temperatūra svyruoja apie 16-20 °C, aukštikalnėse – vėsiau. Mažiausias kada nors Vokietijoje pamatuota temperatūra siekė -45,9 °C, užfiksuota ji buvo 2001 m. gruodžio 24 d. prie Funteno ežero (vok. Funtensee). Didžiausia kada nors pamatuota temperatūra buvo +40,3 °C, užfiksuota ji buvo 2003 m. rugpjūčio 8 d. Nenige (vok. Nennig) Saro krašte.

Ekonomika

Frankfurtas prie Maino yra finansinis šalies centras ir Europos Centrinio Banko būstinė

Vokietijos ekonomika yra didžiausia Europoje ir ketvirta pagal nominalųjį BVP pasaulyje. Pastaruoju metu Vokietijos ekonomika dinamiškumu nepasižymi, yra priklausoma nuo galimų išorės sukrėtimų ir vidinių struktūrinių problemų. 2008 m. BVP sudarė 2 918 mlrd. €. Itin išplėtota pramonė. Pagrindinės ūkio šakos – chemijos pramonė, metalurgija, mašinų ir automobilių gamyba. Gaminamos elektronikos prekės, kompiuteriai, įrankiai. Garsūs yra vokiški tekstilės gaminiai, vaistai. Centrinio Rūro anglių baseine iškasama daug rudųjų anglių, arba lignito, kuris vartojamas kaip kuras gamyklose. Šalis eksportuoja labai daug prekių. Dauguma šalies produktų yra inžinerijos produktai, ypač automobiliai, mašinos, metalo ir chemijos prekės. Visame pasaulyje žinomos Vokietijos kokybiškos ir patikimos prekės. Žinomi automobiliai (Volkswagen, BMW, Audi, Opel, Mercedes), fotoaparatai (Leitz). Didžiausios kasmetinės, tarptautinės prekybos mugės ir kongresai vyksta keliuose Vokietijos miestuose tokiuose kaip Hanoverije, Frankfurte prie Maino ir Berlyne.

Hamburgas yra antras pagal dydį uostas Europoje

Nuo 1948 m. pinigų reformos iki 8-to dešimtmečio pradžios Vakarų Vokietijos ekonomika nuolat augo, tačiau BVP augimas lėtėjo ir nuo 8-to dešimtmečio vidurio net sumažėjo iki 9-to dešimtmečio recesijos pabaigos. Biudžeto deficitas viršija 3 %, taip pažeidžiant kriterijus nustatytus Mastrichto sutartyje. Bedarbystė 7,7 % (2009 m. spalis), aiškiai didesnė bedarbystė išlieka rytinėje Vokietijos dalyje. Po Vokietijos susijungimo (1990 m.) kilo nemažai ekonominių problemų dėl didelio Rytinės Vokietijos dalies atsilikimo. Iš vakarų rytams kasmet yra pervedamos didžiulės pinigų sumos (iki 100 mlrd. JAV dolerių), siekiant atgaivinti Rytų Vokietijos ekonomiką. Dauguma tarptautinių kompanijų lieka Vakarų Vokietijoje ir tik nedaugelis kuria atstovybes rytuose.

Daugiausia dirbančiųjų žmonių Vokietijoje (72,3 %) dirba paslaugų sektoriuje. Svarbiausi sektoriai yra transporto, viešbučių, socialinis ir sveikatos. Gamybos sektoriuje dirba 25,5 % dirbančiųjų, žuvininkystės, žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose 2,2 % (pagal 2006 duomenis).

žr. t.p. Vokietijos bendrovių sąrašas

Gyventojai

Žemėlapis pagal užsieniečių skaičių. Kuo tamsiau nuspalvota šalis, tuo daugiau iš jos kilusių žmonių gyvena Vokietijoje

Vokietija turi vieną mažiausių gimstamumo rodiklių pasaulyje. Be to, 2008 m. duomenimis, yra trečia valstybė pasaulyje pagal amžiaus medianą, kuri šalyje yra net 43,8 m. Pasak 2009 m. apskaičiavimų, keturiolikos metų ir jaunesni žmonės sudaro tik 13,7 % visos populiacijos, o 65 metų ir vyresni – 20,3 %. Nepaisant to, dėl imigracijos ir gan aukštos vidutinės gyvenimo trukmės (79,26 m.), šalies gyventojų skaičius mažėja nežymiai: 2009 m. Vokietijos populiacija sumažėjo 0,053 %.

Jungtinės Tautos Vokietiją įvardijo kaip trečią valstybę pagal imigrantų skaičių. Jie sudaro 12 % Vokietijos populiacijos ir 5,2 % visų pasaulio migrantų. Vokiečiai šiuo metu sudaro maždaug 91,5 % visų šalies gyventojų, o didžiausios tautinės mažumos yra turkai (2,4 %), serbai, kroatai, italai, lenkai, rusai, graikai ir ispanai. Iš užsienio valstybių, daugiausiai bent dalinai iš Vokietijos kilusių žmonių gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (50 milijonų), Brazilijoje (5 milijonai), Kanadoje (3 milijonai) ir Argentinoje (2 milijonai). Nuo 1987 m. į Vokietiją sugrįžo maždaug 3 milijonai etninių Vokiečių, daugiausiai iš rytų Europos ir buvusios Sovietų Sąjungos.

Demografinė raida tarp 1987 m. ir 2012 m.
1987 m.	1989 m.sur.	1990 m.	1991 m.	1995 m.	1996 m.	1997 m.	1998 m.	2002 m.
77 709 967	79 112 831	79 753 227	80 274 564	81 817 859	82 012 200	82 057 379	82 037 011	82 440 309
2003 m.	2004 m.	2006 m.	2007 m.	2008 m.	2009 m.	2010 m.	2011 m.sur.	2012 m.
82 536 680	82 529 713	82 436 174	82 313 114	82 216 070	82 002 356	81 801 156	81 751 602	81 702 514
Pagal World Gazetteer.
Demografinės raidos histograma 10 000 000 20 000 000 30 000 000 40 000 000 50 000 000 60 000 000 70 000 000 80 000 000 90 000 000 1987 1989 1990 1991 1995 1996 1997 1998 2002 2003 2004 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012

Kalbos

95 % gyventojų gimtoji kalba yra vokiečių arba vienas iš jos dialektų. Tiesa, daug dialektų yra sunkiai suprantami žmonėms, mokantiems tik bendrinę vokiečių kalbą, nes jie kartais skiriasi ir žodynu, ir fonologija, ir sintakse. Populiariausios imigrantų kalbos yra turkų, lenkų ir rusų. 67 % Vokietijos gyventojų moka bent vieną, 27 % – bent dvi, ir 8 % – bent tris kalbas neskaitant gimtosios. Pagal šiuos duomenis, vokiečiai moka mažiau kalbų nei daugelio mažesniųjų ES šalių žmonės, bet daugiau nei Lenkijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Vengrijos, Jungtinės Karalystės ir kelių kitų ES valstybių gyventojai. Plačiausiai mokamos negimtosios kalbos yra anglų (56 %), prancūzų (15 %) ir rusų (5 %). Nors daliai gyventojų vokiečių kalba nėra gimtoji, ją moka beveik visi Vokietijoje gyvenantys žmonės.

Religija

Kelno katedra

Pasiskirstymas pagal religiją:

• krikščionys – 65 % (53,5 milijono)
  • protestantai – 32,3 % (26,5 milijono)
  • katalikai – 31,0 % (25,5 milijono)
  • ortodoksai – 1,7 % (1,4 milijono)
  • Jehovos liudytojai – 0,2 % (166 000)
• musulmonai – 5 % (4,3 milijono)
  • sunitai – 3 % (2,5 milijono)
  • alevitai – 0,5 % (410 000)
  • šiitai – 0,27 % (225 000)
  • kiti musulmonai – (72 000)
• budistai – 0,3 % (245 000)
• judėjai – 0,25 % (200 000)
• hinduistai – 0,1 % (90 000)
• sikhai – 0,06 % (50 000)
• netikintys arba neturintys užregistruotos religijos – 25-30 %.

Brėmeno aikštė

Protestantai yra susitelkę šalies šiaurėje ir rytuose, o Romos katalikai – pietuose ir vakaruose. Dabartinis popiežius Benediktas XVI yra kilęs iš Bavarijos. Didžioji dalis nereligingų žmonių gyvena buvusioje Rytų Vokietijoje, ypač dideliuose miestuose. Daugelis Vokietijos ortodoksų yra serbai arba graikai. 50 % budistų yra imigrantai iš Azijos. Prieš susivienijimą Vokietijoje gyveno tik 30 000 žydų, o dabar – 200 000. Daugiausiai jų gyvena Berlyne, Frankfurte prie Maino ir Miunchene.

Pasak 2005 m. apklausos, 47 % Vokietijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 25 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 25 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Likę 3 % pasirinko variantą „nežinau“. Pagal šiuos duomenis, Vokietija yra vidutiniškai religinga palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis.

Miestai

Didžiausias šalies miestas yra Berlynas, kuriame gyvena apie 3,4 mln. žmonių. Kiti dideli miestai, turintys daugiau nei 1 mln. gyventojų, yra Hamburgas ir Miunchenas. Dvidešimt didžiausių Vokietijos miestų pagal gyventojų skaičių:

Didžiausi Vokietijos miestai
	Vieta	Miestas	Žemė	Gyventojų	Vieta	Miestas	Žemė	Gyventojų	Berlynas Hamburgas
	1	Berlynas	Berlynas	3 448 584	11	Hanoveris	Žemutinė Saksonija	521 118
	2	Hamburgas	Hamburgas	1 774 688	12	Leipcigas	Saksonija	520 606
	3	Miunchenas	Bavarija	1 342 339	13	Drezdenas	Saksonija	517 133
	4	Kelnas	Šiaurės Reinas-Vestfalija	996 084	14	Niurnbergas	Bavarija	504 461
	5	Frankfurtas prie Maino	Hesenas	670 816	15	Duisburgas	Šiaurės Reinas-Vestfalija	491 772
	6	Štutgartas	Badenas-Viurtembergas	603 194	16	Bochumas	Šiaurės Reinas-Vestfalija	376 006
	7	Diuseldorfas	Šiaurės Reinas-Vestfalija	587 498	17	Vupertalis	Šiaurės Reinas-Vestfalija	350 541
	8	Dortmundas	Šiaurės Reinas-Vestfalija	582 354	18	Bylefeldas	Šiaurės Reinas-Vestfalija	322 593
	9	Esenas	Šiaurės Reinas-Vestfalija	577 722	19	Bona	Šiaurės Reinas-Vestfalija	319 657
	10	Brėmenas	Brėmenas (žemė)	547 247	20	Manheimas	Badenas-Viurtembergas	312 990
	Šaltinis: World Gazetteer: Germany: largest cities and towns and statistics of their population

Kultūra

Noišvanšteino pilis

Vokietijos kultūra formavosi regioniniu pagrindu, kadangi nacionalinė Vokietijos valstybė buvo sukurta palyginti vėlai, 1871 m. (Bismarko laikais). Kadangi nebuvo benros Vokietijos valstybės, kultūrą jungė vokiečių kalba. Vokietijos kultūra yra germaniškosios Europos kultūros dalis. Vokietija dažnai vadinama poetų ir mąstytojų šalimi (vok. das Land der Dichter und Denker, angl. the land of poets and thinkers). Kultūros propagavimu bei populiarinimu užsienyje užsiima įvairios institucijos bei organizacijos. Žymiausios – Gėtės institutas, Inter Nationes, Vokietijos akademinių mainų tarnyba (DAAD) ir kt.

Vokietijoje gimė ir kūrė tokie žymūs žmonės kaip:

• kompozitoriai L. Bethovenas, J. S. Bachas, R. Šumanas, R. Vagneris, J. Bramsas;
• poetai J. V. Gėtė, F. Šileris, H. Heinė;
• rašytojai H. Hesė, T. Manas;
• filosofai I. Kantas, G. Hėgelis, K. Marksas, A. Šopenhaueris, F. Nyčė, G. Leibnicas, F. Engelsas, M. Heidegeris;
• teologas M. Liuteris;

Literatūra

Gėtė (1749-1832) – žymiausias vokiečių poetas

Vokiečių literatūra siekia viduramžius. Geras pavyzdys yra Valterio fon der Fogelveide kūryba. Žymiausiais vokiečių rašytojais yra tituluojami Johanas Volfgangas Gėtė, Frydrichas Šileris ir Broliai Grimai. XX a. vokiečių rašytojei gavę Nobelio literatūros premijas – Teodoras Momzenas (1902), Paulius Heizė (1910), Gerhartas Hauptmanas (1912), Tomas Manas (1929), Hermanas Hesė (1946), Heinrichas Bėlis (1972) ir Giunteris Grasas (1999), XXI a. – Herta Miuler (2009).

Dailė

Žymiausi vokiečių renesanso dailininkai yra Albrechtas Altdorferis, Lukas Kranachas Vyresnysis, Matijas Griunevaldas, Hansas Holbeinas Jaunesnysis ir labiausiai žinomas tarp jų yra Albrechtas Diureris.

Žymiausi vokiečių baroko meistrai buvo Kosmas Damianas Asamas ir prie Zygeno gimęs, bet į Antverpeną emigravęs, Piteris Paulius Rubensas. Kiti žymūs menininkai buvo romantistas Kasparas Davidas Frydrichas, siurrealistas Maksas Ernstas, ekspresionistas Otas Diksas, konceptualistas Jozefas Boisas ar neoekspresionistas Georgas Bazelicas.

Klasikinė muzika

Liudvikas van Bethovenas (1770–1827) – vienas žymiausių visų laikų kompozitorių.

Europos klasikinės muzikos istorijoje svarbų vaidmenį vaidino vokiečių kompozitoriai, kurie dažnai buvo vieni iš svarbiausių savo epochos muzikų. Pasaulyje labiausiai žinomi vokiečių kompozitoriai nuo baroko iki klasicizmo, romantizmo ir modernizmo buvo Henrikas Šiucas, Georgas Frydrichas Hendelis, Johanas Sebastianas Bachas, Liudvikas van Bethovenas, Richardas Vagneris, Johanesas Bramsas ir Ričardas Štrausas. Iš vėlyvųjų kompozitorių garsus Karlas Orfas.

Architektūra

Vokietija turi turtingą ir įvairią architektūros istoriją, kuri yra glaudžiai susijusi su kaimyninių šalių architektūros istorija. Pagrindą Vokietijos architektūrai davė senovės romėnų architektūrinis palikimas, toks kaip, Porta Nigra (iš lotynų juodieji vartai) Tryre ir nesenai iškastas senovės romėnų teatras Maince. Kai kurie priešromaniniai pastatai kaip Karaliaus salė (vok. Torhalle Lorsch taip pat Königshalle) rodo architektūros vystimąsi romantikos kryptimi, kuri Šventojoje Romos imperijoje prasidėjo apie 1030 m. Pirmieji gotikiniai pastatai Šventojoje Romos imperijoje buvo pastatyti apie 1230 m. pvz., Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (vok. Liebfrauenkirche) Tryre.

Maždaug apie 1520 m., iš dabartinės Italijos teritorijos, Šventąją Romos imperiją pasiekė renesansas. Puikus renesanso pavyzdys yra Augsburgo rotušė. Barokas čia taip pat prasidėjo vėliau nei kitur (apie 1650 m). Keletas pavyzdžių Balthasar Neumann kūriniai Piligrimų bažnyčia (vok. Wieskirche) ir Rezidencijos rūmai Liudviksburge (vok. Residenzschloss Ludwigsburg). Maždaug 1770 prasidėjo klasicizmo epocha. Žinomi pastatai Senasis muziejus (vok. Altes Museum) Berlyne, Šarlotės rūmai (vok. Charlottenhof) Potsdame ir Brandenburgo vartai. Istorizmo laikotarpyje (1840–1900 m.) žinomiausi pastatyti pastatai Vokietijoje yra Noišvanšteinas ir Berlyno katedra (vok. Berliner Dom).

Kita informacija

Vokietijos teisinė sistema Vokietijos ryšiai Vokietijos transportas Vokietijos karinės pajėgos Vokietijos tarptautiniai santykiai

Darbas Vokietijoje Praktika Vokietijoje Vokiečiai Germanai Germanų kalbos

Vokietijos šventės Vokietijos sportas

Šaltiniai

Sužinokite daugiau kituose Vikimedijos projektuose
	Puslapis projekte Vikiteka: Vokietija
	Puslapis projekte Vikižodynas: Vokietija
	Puslapis projekte Vikicitatos: Vokietija
	Puslapis projekte Vikiknygos: Vokietija
	Puslapis projekte Vikišaltiniai: Vokietija

Bendros nuorodos

• Atvirasis katalogas apie Vokietiją
• Faktai apie VFR: Kultūra
• Gėtės instituto tinklalapis
• Tinklalapis apie Vokietiją (vokiečių, anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų kalbomis)

Vyriausybė

• Oficiali Vokietijos Bundestago svetainė (vokiečių. k)
• Oficiali Vokietijos Bundesrato svetainė (vokiečių k.)
• Oficiali Vokietijos Federalinio Prezidento svetainė (vokiečių, anglų, prancūzų, ispanų k.)
• Oficiali Vokietijos Vyriausybės svetainė (vokiečių, anglų, prancūzų k.)

Žemėlapiai

• Susivienijusi Vokietija 1871–1918 metais
• Vokietija 1919–1937 metais, politiniais motyvais Tautų Sąjungai nuo jos atplėšus kai kurias vokiškas žemes
• Vokietija prieškario Europos valstybių kontekste
• Atplėštų 1919–1945 metais nuo Vokietijos vokiškų žemių žemėlapis
• Vokietija Europos valstybių kontekste 2009 metais
• Dabartinis Vokietijos fizinis žemėlapis
• Dabartinis Vokietijos politinis žemėlapis
• Dabartinis Vokietijos pagrindinių kelių žemėlapis
• Vokietija per googlemaps žemėlapį

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.