Vytautas Didžpetris

Vytautas Didžpetris
Gimė	1942 m. rugpjūčio 6 d. Pakruojyje
Mirė	† 2022 m. sausio 28 d. Kaune
Veikla	inžinierius, paminklosaugininkas, įmonės Žiemgalos leidykla, VŠĮ vadovas
Išsilavinimas	1960 m. Kauno 13-ą vidurinė mokykla
Alma mater	1991 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultetas

Vytautas Didžpetris (1942 m. rugpjūčio 6 d. Pakruojyje - 2022 m. sausio 28 d. Kaune) – inžinierius, paminklosaugininkas, įmonės Žiemgalos leidykla, VŠĮ vadovas

Gyvenimo kelias

1960 m. baigė Kauno 13-ą vidurinę mokyklą, o 1991 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultetą.

1961-1991 m. dirbo buv. Valstybiniame aerofotogeodezijos institute.

1992-1997 m. – Lietuvos respublikos kultūros paveldo inspekcijoje (prie LR Seimo) ir Kultūros vertybių apsaugos departamento (prie LR kultūros ministerijos).

1997-2003 m. – Kultūros paveldo centro vyr. specialistas.

Nekilnojamųjų kultūros vertybių (NKV) ekspertas (nuo 1999).

Atestuotas NKV apsaugos vyr. specialistas (nuo 2000).

2006 m. suteikta etnokultūrinio, istorinio, memorialinio nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertizės specialisto kategorija.

1993 m. įkūrė visuomeniniais pagrindais veikusią leidyklos grupę.

1998 m. įkūrė viešąją įstaigą Žiemgalos leidyklą. Leidykla išleido per 75 spausdintus leidinius (tarp jų monografijos „Papročiai“, „Etninė muzika“, „Praeities vaizdai“, „Skaisgirys“, „Jurgėnų kraštas“, leidinius – „Pasvalio krašto istorija XV-XVIII a.“, „Pasvalio krašto istorija 1918-1940 m.“, enciklopedinį žinyną „Joniškio kraštas“, biografinį žinyną „Pakruojo krašto žmonės“, įkūrė žurnalą „Žiemgala“, atkūrė (drauge su kitais) metraštį „Gimtasai kraštas“ ir kt. Yra 63 straipsnių ir 61 el. spaudos leidinio sudarytojas, monografijos „Linkuva“ sudarytojas ir bendraautorius.

1996 m. įkurtos asociacijos „Komitetas Linkuva 500 metų sukakčiai paminėti“ vadovas.

Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2015).

Leidykla yra kolektyvinė Lietuvos ir Latvijos forumo narė, pasienio gyventojų – lietuvių ir latvių – jaunimo kalbų mokymo stovyklų rėmėja.

Genė Juodytė

• 2024 m. birželio 27 d. įvyko Pakruojo rajono savivaldybės tarybos posėdis. Nutarta suteikti Pakruojo krašto garbės piliečio vardą šviesios atminties Vytautui Didžpetriui.

PAGARBIAI SKAMBANTYS PAKRUOJO KRAŠTO GARBĖS PILIEČIŲ VARDAI

YPATINGAS METŲ ĮVYKIS – PAKRUOJIO ŠVENTĖ, KURIOJE SKAMBA TALENTINGŲ KRAŠTIEČIŲ VARDAI. GYVYBE PULSUOJANČIAME MIESTE SVEIKINTOJAI SUPLAUKĖ IŠ ĮVAIRIŲ PASAULIO KAMPELIŲ. GERIAUSIŲ šventės vakarų akimirkos nusidažė ne tik lietuviškomis, bet ir estiškomis, latviškomis, itališkomis, lenkiškomis, vokiškomis, švediškomis kalbomis... Kraštietis parlamentaras Stasys Tumėnas juokavo negirdėjęs tik pakruojietiškos... Užtat labai džiaugėsi aukščiausiu balu prieš ketvirtį amžiaus įvertinęs buvusios Šiaulių universiteto studentės Janinos Dirbanauskienės bakalauro darbą...

Užbėgant už akių iškilmingai Pakruojo Garbės piliečių suteikimo ceremonijai, linkuvis – žiemgalis mokslininkas prisiminė ne tik pakruojietės – Lietuvai pagražinti draugijos Pakruojo skyriaus Garbės pirmininkės nuopelnus, bet ir visuomenininko, žurnalo „Žiemgala“ įkūrėjo, Šiaurės Lietuvos metraštininko, knygų, žurnalų leidėjo, paminklo Linkuvai sumanytojo šviesaus atminimo Vytauto Didžpetrio veiklą, sakydamas, kad rajono valdžia girdi, mato pilietiškas iniciatyvas, joms pritaria...

Brolio Vytauto Pakruojo krašto Garbės piliečio regalijas rajono meras Saulius Margis įteikia seseriai Dinai Adomaitienei

Minia žmonių laukė Garbės piliečių apdovanojimo ceremonijos. J. Dirbanauskienė jaudulį slėpė šypsenoje. Dinos Adomaitienės – prieš du metus brolio – Vytauto Didžpetrio netekties skausmu draskančias moters mintis stengėsi nuvyti anūkė Vita ir Vytauto pusseserės dukra... Visai kitas jausmas, jeigu šalia jų garbingo apdovanojimo lauktų gyvas žmogus... Pakruojo Garbės piliečio regalijas įteikė rajono meras Saulius Margis, pasveikinęs šventės dalyvius.

Į sceną pakilo visuomeninei veiklai, žmonių gerovei, savanorystei, švarai ir tvarkai pakruojiečius sutelkusi Janina Dirbanauskienė... Kūrybiška, kraštui atsidavusi moteris prisidėjo prie krašto kultūros ir istorijos... Veikla tiesiog netelpanti į šio renginio puslapius. Apdovanota regalijomis, visų pažįstama Pakruojo krašto Garbės pilietė Janina Dirbanauskienė atviravo keliaujanti gražiu keliu su darbščiais žmonėmis. Todėl veikla išsiplėtusi ne tik Pakruojyje, Lietuvoje, bet ir užsienyje. Gerus darbus daryti ją išmokė tėveliai. Dėkojo visiems, kurie pasitikėjo ir teikė kandidatūrą garbingam vardui.

Ilga ilga sveikintojų eilė rikiavosi su gėlėmis, stipriai apkabinusiais, besidžiaugiančiais kuklios moters veiklos įvertinimu.

Birželio 27-osios dienos rajono Tarybos sprendimu Pakruojio krašto Garbės piliečio vardas po mirties suteiktas krašto istorijos sergėtojui ir aktyviam jo kūrėjui Vytautui Didžpetriui. Daugiau nei tris dešimtmečius šviesaus atminimo kraštietis savo žinias ir energiją atidavė Lietuvos kultūros paveldui, kad praeitis liktų gyva ir perduota ateities kartoms. Tai – vienas iš kraštiečių klubo „Žiemgala“ įkūrėjų, žurnalo „Žiemgala“ leidėjų. Jo dėka įkurtas komitetas Linkuvos 500 metų sukakčiai, rūpestis paminklo Linkuvai ir linkuviams statytojas, „Linkuvos“ monografijos autorius. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Riterio kryžiumi... Po Amžinybės dangumi ramybei priglausto Žmogaus siela tikriausiai išgirdo ceremonijoje ištartą: tegul Vytauto Didžpetrio atminimas gyvena mūsų širdyse ir darbuose...

Su ašaromis akyse Brolio regalijas priėmusi Dina Adomaitienė žurnalistei tarė: abu gimėme Pakruojyje... Šis apdovanojimas – labai reikšmingas ir brangus... Močiutei antrino anūkė Vita: Jis labai stengėsi savo kraštui, kurį mylėjo... Garsino Šiaurės Lietuvos vardą pasaulyje. Tai – gražus pavyzdys man, o apdovanojimas primena nusipelniusius žmones...

Žiemgalios krašto istorijoje – dvidešimt Pakruojo krašto Garbės piliečių. Po mirties šie vardai suteikti Anicetui Kisieliui, Stanislavai Lovčikaitei, Genovaitei Valčiukienei ir Vytautui Didžpetriui.

Nijolė Padorienė, „Auksinė varpa“ 2024-08-27

Prisiminimai

Netektis

In memoriam

Vytautas Didžpetris

1942-08-06 – 2022-01-28

Liūdesys aplankė Žiemgalos kraštą. Netekome inžinieriaus, paminklosaugininko, VšĮ „Žiemgalos leidykla“ vadovo, žurnalo „Žiemgala“ (1998–2021) įkūrėjo ir redaktoriaus, daugelio knygų apie Žiemgalos istoriją ir etninę kultūrą iniciatoriaus, fotografijų parodų autoriaus Vytauto Didžpetrio.

V. Didžpetris 1942 m. gimė Pakruojyje. Gyvenimo vingiai lėmė nusikelti į Kauną, kur 1960-aisiais baigė Kauno 13-ą vidurinę mokyklą. 30 metų, iki 1991-ųjų, V. Didžpetris dirbo buvusiame Valstybiniame aerofotogeodezijos institute.

Vėliau, 1992-1997 m. dirbo LR Kultūros paveldo inspekcijoje (prie LR Seimo) ir Kultūros vertybių apsaugos departamente (prie LR kultūros ministerijos), 1997-2003 metais buvo Kultūros paveldo centro vyr. specialistas. Dar 1988 metais buvo įsteigtas kraštiečių klubas „Žiemgala“, kurio vienas iš įkūrėjų buvo ir V. Didžpetris. Tokia idėja jam ir jo bendraminčiams kraštotyrininkams kilo norint tęsti žymios mūsų krašto asmenybės Juozo Šliavo darbus. Vėliau klubas reorganizuotas į to paties pavadinimo draugiją, kuri metai iš metų plėtė savo gretas nuo Joniškio iki Pasvalio, nuo Biržų iki Šiaulių ir net Kauno.

1993-aisiais V. Didžpetris įkūrė visuomeniniais pagrindais veikusią leidyklos grupę (vėliau – viešoji įstaiga), kuri beveik tris dešimtmečius veikė tam, kad būtų išsaugota ir įprasminta Žiemgalos krašto istorija. Leidykla išleido daugiau nei 70 leidinių, kuriuose atgulė Žiemgalos krašto miestų, miestelių, asmenybių istorijos ir prisiminimai.

O 1996-aisiais V. Didžpetrio iniciatyva įkurta asociacija „Komitetas Linkuva 500 metų sukakčiai paminėti“. Kartu su šios asociacijos nariais, V. Didžpetris rūpinosi, kad Linkuvos centre iškiltų paminklas Linkuvai ir linkuviams, dienos šviesą išvystų daugybę sričių apimantis istorinis kūrinys – monografija „Linkuva“.

Nepailstantis Žiemgalos mylėtojas palaikė kolegiškus santykius su Linkuvos gimnazija, vietos kultūros centru. Visam laikui V. Didžpetris liks Žiemgalos krašto patriotas. Jo atminimą tesaugos nuveikti darbai, sugalvotos ir įgyvendintos svarbios iniciatyvos.

Dėl V. Didžpetrio netekties nuoširdžiai užjaučiame visus artimuosius ir jį pažinojusius.

Pakruojo rajono savivaldybė

1988 metais Pakruojui minint 400 metų jubiliejų buvo įsteigtas kraštiečių klubas „Žiemgala". Tokia idėja kilo būreliui entuziastų ir kraštotyrininkų, kurie tęsė žymaus kraštotyrininko Juozo Šliavo darbus. Po metų klubas buvo reorganizuotas į „Žiemgalos“ draugiją, į kurios veiklą įsitraukė jau ne tik Pakruojo, bet ir Joniškio bei Pasvalio, Biržų, Šiaulių, Kauno žiemgaliai.

Vytautas vienas iš Žiemgalos klubo, draugijos kūrėjų, ilgametis Žiemgalos draugijos tarybos narys, Kauno skyriaus pirmininkas.

Algirdas Diliūnas Žiemgalos draugijos Kauno sk. narys.

...ŠTAI: lyg nesuprastą pamoką
Tylėdami išnešam žmogų.
O atrodo, kad upę
Išėjusią iš krantų.

Justinas MARCINKEVIČIUS.

Paskutinę sausio dieną - KARMĖLAVOS kapinėse atsisveikinama su Vytautu DIDŽPETRIU - "ŽIEMGALOS" žurnalo įkūrėju, redaktoriumi, knygų apie Žiemgalos istoriją, krašto paveldą, etninę kultūrą, fotografijų parodų autoriumi...

Šviesus Žiemgalos krašto sūnaus Atminimas.

Nijolė Padorienė

Poeto Justino Marcinkevičiaus eilės tarsi padeda tašką VYTAUTO žemiškoje kelionėje.

Šį žmogų teko pažinti, su juo bendrauti daugiau nei 30 metų. Buvau ne vienos jo parengtos lokalinės monografijos bendraautorė, publikacijų „Žiemgalos“ žurnale autorė. „Žiemgalos“ leidykloje buvo išleista ir mano biografinis žinynas „Pakruojo krašto žmonės.“ Atsimenu, kad Vytautas ją planavo išleisti pirmam mano rimtam jubiliejui. Labai sielojosi, kad knygai nepavyksta surinkti pinigų. Bet mano gimtadienio dieną padovanojo, kaip pats juokavo, mažytį siurprizą. Išleido knygos signalinį egzempliorių. Tos dovanos nepamiršiu niekada. Paskutinė Vytauto svajonė buvo monografija apie Pakruojį. Rengdamas ją, pats daug dirbo ir skubino mus. Iš tiesų, šis žmogus didelę savo gyvenimo atkarpą nurėžė Žiemgalos kraštui.

Buvo be galo darbštus. Darboholikas, kaip dabar mėgstama sakyti. Dirbo, negailėdamas savęs, neskaičiuodamas valandų. Kartais, pasimetęs laike, vienu ar kitu klausimu, paskambindavo net naktį. Buvo smulkmeniškas – kartais net iki įkyrumo. Buvo užsispyręs. Jei kažką sugalvodavo, sunku būdavo atkalbėti. Čia tik kelios Vytauto charakterio savybės, be kurių jo portretas būtų ne jo. Esu giliai įsitikinusi, kad apie žmogų reikia spręsti ne iš jo charakterio savybių (jos išeina kartu su mumis), bet darbų. Būtent jie liks, ir Vytautui išėjus. Iš jų tie, kuriems buvo lemta laike prasilenkti su šiuo žmogumi, teisingiausiai, neturėdami jokių simpatijų ar antipatijų, įvertins šviesios atminties žiemgalį.

Genė Juodytė

LIŪDESYS aplankė Žiemgalos kraštą. Netekome inžinieriaus, paminklosaugininko, VšĮ „Žiemgalos leidykla“ vadovo, žurnalo „Žiemgala“ (1998–2021) įkūrėjo ir redaktoriaus, daugelio knygų apie Žiemgalos istoriją ir etninę kultūrą iniciatoriaus, fotografijų parodų autoriaus Vytauto Didžpetrio.

V. Didžpetris 1942 m. gimė Pakruojyje. Gyvenimo vingiai lėmė nusikelti į Kauną, kur 1960-aisiais baigė Kauno 13-ą vidurinę mokyklą. 30 metų, iki 1991-ųjų, V. Didžetris dirbo buvusiame Valstybiniame aerofotogeodezijos institute.

Vėliau, 1992-1997 m. dirbo LR Kultūros paveldo inspekcijoje (prie LR Seimo) ir Kultūros vertybių apsaugos departamente (prie LR kultūros ministerijos), 1997-2003 metais buvo Kultūros paveldo centro vyr. specialistas.

Dar 1988 metais buvo įsteigtas kraštiečių klubas „Žiemgala“, kurio vienas iš įkūrėjų buvo ir V. Didžpetris. Tokia idėja jam ir jo bendraminčiams kraštotyrininkams kilo norint tęsti žymios mūsų krašto asmenybės Juozo Šliavo darbus. Vėliau klubas reorganizuotas į to paties pavadinimo draugiją, kuri metai iš metų plėtė savo gretas nuo Joniškio iki Pasvalio, nuo Biržų iki Šiaulių ir net Kauno.

1993-aisiais V. Didžpetris įkūrė visuomeniniais pagrindais veikusią leidyklos grupę (vėliau – viešoji įstaiga), kuri beveik tris dešimtmečius veikė tam, kad būtų išsaugota ir įprasminta Žiemgalos krašto istorija. Leidykla išleido daugiau nei 70 leidinių, kuriuose atgulė Žiemgalos krašto miestų, miestelių, asmenybių istorijos ir prisiminimai.

O 1996-aisiais V. Didžpetrio iniciatyva įkurta asociacija „Komitetas Linkuva 500 metų sukakčiai paminėti“. Kartu su šios asociacijos nariais, V. Didžeptris rūpinosi, kad Linkuvos centre iškiltų paminklas Linkuvai ir linkuviams, dienos šviesą išvystų daugybę sričių apimantis istorinis kūrinys – monografija „Linkuva“. Nepailstantis Žiemgalos mylėtojas palaikė kolegiškus santykius su Linkuvos gimnazija, vietos kultūros centru. Visam laikui V. Didžpetris liks Žiemgalos krašto patriotas. Jo atminimą tesaugos nuveikti darbai, sugalvotos ir įgyvendintos svarbios iniciatyvos.

Dėl V. Didžpetrio netekties nuoširdžiai užjaučiame visus artimuosius ir jį pažinojusius.

Genė Juodytė

• 
• 

  Prie kapavietės sesuo Dina, žmona Laimutė, dukterėčia, Vytauto krikšto duktė Ernesta. Fotografavo Algirdas Diliūnas.

• 

  Linkuviai: Virginijus Kacilevičius - Pakruojo sav. mero pavaduotojas ir Gitana Pašiškevičienė -Linkuvos seniūnė. Fotografavo Algirdas Diliūnas.

• 

  Padėkos kalba Vytauto sesers Dinos Didžpetrytės-Adomaitienės duktė Ernesta Adomaitytė-Vincevičienė. Fotografavo Algirdas Diliūnas.

• 

  V Didžpetrio laidotuvės 2022-01-31. Dukterėčios Ernestos sūnus. Fotografavo Algirdas Diliūnas.

Po metų

• 

  Šv. Mišios Kauno Gerojo Ganytojo parapijos bažnyčioje sausio 29 d. 9 val. f. Algirdas Diliūnas

• 

  a.a. Vytauto Didžpetrio kapavietė Karmėlavos kapinėse 4 vasario 2023 m. f. Algirdas Diliūnas

Knyga apie Linkuvą

2019 m. vasario 28 d.

Vytenis Rimkus, profesorius

Lin­ku­va su­si­lau­kė stam­bios mo­nog­ra­fi­jos apie sa­vo mies­tą, apy­lin­kes, žmo­nes. Šios 914-os pus­la­pių kny­gos su­da­ry­to­jas ir dau­ge­lio straips­nių au­to­rius – iš Lin­ku­vos ki­lęs kul­tū­ros dar­buo­to­jas, kraš­to­ty­ri­nin­kas Vy­tau­tas Didž­pet­ris. Ją iš­lei­do Žiem­ga­los lei­dyk­la Kau­ne, sa­vo apim­ti­mi ir struk­tū­ra ar­ti­ma „Vers­mės“ lei­dyk­los lei­džia­moms Lie­tu­vos vals­čių mo­nog­ra­fi­joms.

Pub­li­ka­ci­jos su­gru­puo­tos į sky­rius: gam­ta, is­to­ri­ja (gau­siau­sias 18 po­zi­ci­jų sky­rius), kal­ba, švie­ti­mas, svei­ka­tos ap­sau­ga ir so­cia­li­nė rū­py­ba, kul­tū­ra, kul­tū­ros pa­vel­das, et­ni­nė kul­tū­ra.

Šis en­cik­lo­pe­di­nio po­bū­džio moks­li­nis vei­ka­las drau­ge yra ir in­terp­re­ta­ci­nis su įvai­rių is­to­ri­nės rai­dos fak­tų ap­mąs­ty­mais. Teks­tus pra­tur­ti­na itin gau­sus se­nų­jų ir da­bar­ties fo­tog­ra­fi­jų kie­kis. Kny­ga ypač bran­gi lin­ku­viš­kiams, ku­rie ta­ry­tum tam­pa ne tik jos skai­ty­to­jais, bet ir da­ly­viais, he­ro­jais.

Kiek­vie­na­me sky­riu­je tal­pi­na­mi iš­sa­mūs straips­niai apie at­ski­rus ob­jek­tus ir lai­ko­tar­pius, ku­riuos per­skai­čius su­si­da­ro vi­su­mi­nis vaiz­das. Pla­čios apim­ties stu­di­jos pri­sta­to gam­tos sa­vi­tu­mus, gel­mių tur­tus, jų eko­no­mi­nę reikš­mę ir pa­dė­tį. Itin reikš­min­gi straips­niai apie lin­ku­viš­kių ko­vas: A.Mor­kū­no „Par­ti­za­nų ko­va už Lie­tu­vos lais­vę 1919 m.“, K.Garš­vos „Kraš­to par­ti­za­nai 1941-1952 m.“, S.Lov­či­kai­tės „Lin­ku­viai są­jū­dy­je“. Jų tu­ri­nys sva­riai įsi­kom­po­nuo­ja į da­bar­ti­nį šių ko­vų už Lie­tu­vos iš­li­ki­mą ver­ti­ni­mą, is­to­riz­mą pla­čią­ja pra­sme.

Vi­si trys sky­riai nuo „Kul­tū­ros“ iki „Et­ni­nės kul­tū­ros“ tar­tum su­si­lie­ja į iš­ti­są pa­sa­ko­ji­mą apie tra­di­ci­jas, pa­pro­čius, tau­to­dai­lę, ar­chi­tek­tū­rą, dai­nas ir įvai­riau­sius su jais su­si­ju­sius reiš­ki­nius.

Pla­čios vi­suo­me­nės dė­me­sio su­lauks di­de­lės apim­ties ko­lek­ty­vi­nis dar­bas „Įsi­min­ti­nos as­me­ny­bės“. Čia pa­tei­kia­mos biog­ra­fi­jos pla­čiai ži­no­mų lin­ku­viš­kių, taip pat ir pri­mirš­tų, ypač ka­ri­nė­je tar­ny­bo­je bu­vu­sių ir te­besan­čių as­me­nų, gau­sių di­nas­ti­nių šei­mų at­sto­vų.

Čia, ži­no­ma, su­si­du­ria­ma su vi­sų vie­to­vių kla­si­fi­ka­ci­ne pro­ble­ma – kas įgy­ja bū­tent tos vie­tos as­mens sta­tu­są: ar čia gi­mu­sį ir vi­są gy­ve­ni­mą gy­ve­nu­sį, ar tik gi­mu­sį, ar at­vy­ku­sį iš ki­tur ir pa­li­ku­sį veik­los pėd­sa­kų ir kt. Bet tai – reikš­min­gas, sa­vo­tiš­ko pa­si­di­džia­vi­mo tos vie­to­vės fak­to­rius. Štai tarp jų Vy­tau­tas ir Gab­rie­lius Lands­ber­giai-Žem­kal­niai, vys­ku­pas Ka­zi­mie­ras Pal­ta­ro­kas, kom­po­zi­to­rius Juo­zas Pa­ka­lnis, po­li­ti­kė Vi­li­ja Blin­ke­vi­čiū­tė ir daug ki­tų.

Su­ži­no­me apie Gai­ga­lų di­nas­ti­jos at­sto­vę is­to­ri­kę Al­do­ną Gai­ga­lai­tę, Šešp­lau­kių gi­mi­nės na­rį ra­šy­to­ją Al­fon­są Šešp­lau­kį-Ty­ruo­lį, dai­li­nin­kę Ma­ri­ją Te­re­sę Ro­žans­kai­tę-Pie­ku­rie­nę.

Ir ne lin­ku­viš­kis čia su­ran­da ne­ma­žai sa­vų­jų pa­žįs­ta­mų­jų. Taip ne vie­ną lin­ku­viš­kį sa­vi­na­si Kau­nas, Pa­ne­vė­žys, Pas­va­lys ir kt. Taip ir šiau­lie­čiais ta­po Šiau­lių uni­ver­si­te­to do­cen­tas, par­la­men­to na­rys Sta­sys Tu­mė­nas, žur­na­lis­tas, „Šiau­lių kraš­to“ vyr. re­dak­to­rius Vla­das Ver­te­lis.

Kny­go­je iš­sa­miai ap­ra­šy­ta ne­ma­žai kai­mų, gy­ven­vie­čių, ypač nyks­tan­čių ir net ne­be­san­čių. Reikš­min­gos baž­ny­čių, vie­nuo­ly­nų is­to­ri­jos, kul­tū­ros pa­vel­do sta­tu­są įgi­ję ir te­be­lau­kian­tys pa­mink­lai ir ki­ti ob­jek­tai. Pla­čiai pri­sta­to­mi sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vai, jų va­do­vai, or­ga­ni­za­ci­nės pro­ble­mos ir pa­sie­ki­mai, liau­dies teat­ras, kon­cer­tai, iš­vy­kos, kon­kur­sai, jų lai­mė­ji­mai.

Šio­je gau­sio­je įvai­ro­vė­je li­ko iš­sa­miau neatsk­leis­ta spor­to rai­da. Ga­lė­jo ras­ti vie­tos ir pa­sta­ruo­ju me­tu pa­pli­tę dai­li­nin­kų ir tau­to­dai­li­nin­kų ple­ne­rai, re­gio­ni­nės dai­lės reiš­ki­niai, Lin­ku­vos mo­ty­vai V.Tru­šio, R.Čar­nos ir kt. kū­ry­bo­je.

Gau­sus kny­gos moks­li­nis apa­ra­tas: pa­tei­kia­mos kny­gos san­trum­pos ang­lų, lat­vių, vo­kie­čių, ru­sų, len­kų kal­bo­mis, vie­to­var­džių ro­dyk­lė. Ste­bė­ti­nai di­de­lis as­men­var­džių są­ra­šas – net apie 3000 as­men­var­džių. Tai ne tik pa­si­žy­mė­ję žmo­nės, ži­no­mi šalies mas­tu, bet ir vie­tos tar­nau­to­jai, apy­lin­kių ūki­nin­kai, ama­ti­nin­kai, ka­riai.

Vei­ka­las ski­ria­mas tė­vams ir pro­tė­viams at­min­ti, vi­si jie gy­ve­no, vei­kė, dir­bo, sėk­min­gai ir klys­da­mi, lai­mė­da­mi ir pra­lai­mė­da­mi, kū­rę ir da­bar te­be­kur­da­mi da­bar­čiai ir atei­čiai Lin­ku­vą kaip reikš­min­gą lie­tu­vių tau­tos ir vals­ty­bės da­lį.

• http://www.skrastas.lt/?data=2019-03-01&rub=1146671142&id=1551275464&pried=2019-02-28

• 

  Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi 2015-02-16

• 

  Škaplierinės atlaidai 2018 m. liepos 13-14-15 d.

• 

  Škaplierinės pradžia vėliavos pakėlimas

• 

  Liepos 15 d. (sekmadienį), 11 val., bus atidengtas Linkuvos miesto Vienybės aikštės paminklas „Linkuvai ir linkuviams“, skirtas miesto 500 metų sukakties atminimui. Projekto autoriai: skulptorius Algirdas Bosas ir architektas Liucijus Dringelis. Pagrindinė paminklo idėja – atspindėti Linkuvos miesto ir jo bendruomenės vystymosi istorinę raidą bei svarbiausius jos bruožus.

• 
• 

  Knygos monografijos „Linkuva“ pristatymas

• 

  Knygos Linkuva pristatymas 2018 liepa

• 

  Foto N.Padorienės Monografijos „Linkuva“ sudarytojas Vytautas Didžpetris pasirašo autografus kraštiečiams: Birutei Vanagienei, Kazimierai Bacevičienei ir Ignui Poželai

• 

  V.Didžpetris Pakruojyje

Linkuvos istorijos keliu

Linkuva – tai miestas Šiaurės Lietuvoje, turintis daug svarbių istorinių ir paveldosauginių objektų. 2018 metais Linkuvos gimnazija, kaip ir Lietuvos Respublika, švenčia savo šimto metų jubiliejų, todėl ta proga visi žmonės yra kviečiami pasivaikščioti ir pasigrožėti miestu, mininčiu jau daugiau nei 600 metų. Metas sugrįžti į savo gimtąsias žemes bei atrasti kitus, mažiau dėmesio sulaukiančius miestus, kurie išsaugojo ne vieną svarbų paminklą bei užaugino daugybę Lietuvai nusipelniusių žmonių. Leiskis į šią kelionę bei atrask dar nepažintą Linkuvą!

MARŠRUTO TAŠKAI

1. LINKUVOS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS ŠKAPLIERINĖS BAŽNYČIA IR KARMELITŲ VIENUOLYNAS

Pirmuoju objektu Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia ir karmelitų vienuolynas pasirenkamas neatsitiktinai. Nors Linkuva pirmą kartą minima 1371 m. Vartbergės Livonijos kronikoje, Linkuvos miesto istorijos pradžia galime laikyti Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios ir karmelitų vienuolyno įkūrimą. Vincentas Juzumas-Juzumavičius teigia: „Senoji Linkuva buvo pakalnėj, vėliau ant kalvos buvo pastatyta bažnyčia, aplink kurią ėmė kurtis miestelis, o vėliau ten ir kaimas persikėlė.“ Linkuvos dvaro savininkė Kotryna Mykolienė (kituose šaltiniuose minima kaip Žeimietė) apie 1500 m. pastatė pirmąją medinę bažnyčią Linkuvoje bei savo lėšomis išlaikė kunigą. Kai 1503 m. Kotryna užrašė bažnyčiai žemes ir dvarą, Žemaičių vyskupas Martynas III Linkuvą padarė parapija, paskyrė kleboną, nes Livonijos karo metu šiame kryžiuočių nuniokotame vyskupijos krašte, be mažų bažnytėlių Pašvitinyje ir Žeimelyje, nebuvo jokios bažnyčios. Dvarininkei mirus, Linkuvos seniūnas tapo Belozaras. Jis perėjęs į kalvinizmą nusavino katalikų bažnyčios turtą ir pačią bažnyčią, kurią atidavė reformatams. Tačiau 1606 m. Upytės teismo sprendimu Belozarai turėjo grąžinti katalikams bažnyčią su žeme ir kitu turtu. Kai 1681 m. gegužės 28 d. bažnyčios perdavimą karmelitams patvirtino ir

Lietuvos didysis kunigaikštis bei Lenkijos karalius Jonas Sobieskis, karmelitai ėmė restauruoti bažnyčią: priekyje pastatė du bokštus, kuriuose patalpino varpus, bažnyčios vidų pagražino septyniais mediniais altoriais. 1689 m. grafas Jurgis Tiškevičius pastatė medinį karmelitų vienuolyną, o patys karmelitai jį padidino ir pasistatė mūrinį vienuolyną jau 1745 m. Karmelitų ordino vienuoliai užsiėmė parapinėmis misijomis ir rekolekcijomis. Linkuvoje, įsakius Ordino generolui Liudvikui Berzoniui, Šv. Škaplieriaus brolijos pamaldos įvestos 1738 m., o vėliau iškilmingai laikytos kiekvieno mėnesio antrąjį sekmadienį. Gailestingumo darbais besirūpindami vienuoliai šelpdavo vargšus ir suteikdavo pirmąją pagalbą ligoniams. Su karmelitų vienuolynu atsiranda ir pirmoji biblioteka Linkuvoje. Joje buvo tik vienuolyno lėšomis įsigyta knygų: biblijos, pamokslų rinkiniai, žodynai, istorijos knygos, oratorinio meno ir kiti veikalai. 1841 m. inventoriuje įrašyta, kad vienuolyno koridoriaus nišoje pastatytos dvi spintos, kuriose tilpo 560 knygų. Po Linkuvoje 1690 m. liepos 24 d. kilusio gaisro bažnyčia buvo remontuota ir perstatyta. Deja, 1832 m. carinės Rusijos valdžia vienuolyną uždarė, atėmė knygas ir bažnyčia perėjo pasaulietinių kunigų valion. Renesansinė, lotyniško kryžiaus plano bažnyčia, pagrindiniu fasadu orientuota į pietvakarius, tebėra miestelio centre. Trys vienuolyno korpusai supa uždarą kiemą, prigludusį prie bažnyčios šono. Taip pat bažnyčioje yra: septyni drožybiniai altoriai, vargonai, sakykla, krikštykla, gausu vertingų bažnytinio meno kūrinių. Deja, vie nuo ly no komp lek sas lai ko mas ava ri niu. Karmelitų vienuolyno kompleksas kultūros paveldo registre įregistruotas 1997-12-31 ir skelbiamas valstybės saugomu.

2. ATMINIMO VIETOS

Linkuvoje yra nemažai vietų, kurios skirtos atminti ir pažymėti tam tikrus įvykius, vykusius miestelyje, ar jų metu žuvusias aukas. Šios vietos yra dažnai lankomos vietos gyventojų, o šalia jų per atminimo šventes degamos žvakelės. 1. Paminklas Linkuvos miestelio ir jo apylinkės gyventojų, 1944-1953 m. kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę, atminimui (Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios šventoriuje, Varpo g. 13). Paminklas pastatytas 1998 m. komiteto „Linkuvos 500 m. sukakčiai paminėti“. Skulptorius Gintautas Jonkus, architektas Liucijus Dringelis. 2. Lauko akmenų mūro sienelė su atminimo lentomis Linkuvos krašto tremtinių atminimui (Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios šventoriuje, Varpo g. 13). Paminklas pastatytas 1998 m. komiteto „Linkuvos 500 m. sukakčiai paminėti“. Architektas Liucijus Dringelis. 3.Linkuvos kapinėse (Kapų g. 20, Linkuva), kurias aplankysime 7 maršruto stotelėje, buvęs tremtinys A. Šumskas 2001 m. pastatė paminklą toje vietoje užkastų 1945-1952 m. Linkuvos apylinkėse žuvusių Petro Paltaroko-Algimanto, Rūko, Motiejaus Belecko–Paleckio būrių partizanų ir Linkuvos valsčiaus NKVD-MVD-MGB poskyryje nužudytų suimtų civilių gyventojų atminimui. 4.Lietuvos karių, žuvusių 1919-1920 m. kovoje su bolševikais, kapas Linkuvos kapinėse, kurį taip pat aplankysime 7 maršruto stotelėje (Kapų g.). 5. Atminimo lenta Linkuvos gimnazijoje, kurią aplankysime 8 maršruto stotelėje (Gimnazijos g. 32), 1925- 1933 m. besimokusio žurnalisto, 1951 m. balandžio 19 d. partizaninio judėjimo dalyvio Julijono Būtėno-Stevės, kuris po išdavimo nušautas buvusio partizano 1951 m. gegužės 19 d. Šakių r. Rūdšilio miško bunkeryje, atminimui. Atminimo lenta atidengta 1997 m. gegužės 25 d. buvusių mokslo draugų rūpesčiu. 6. Atminimo lenta Linkuvos specialiojoje mokykloje (Gimnazijos g. 30) Linkuvos gimnazijos mokinių, žuvusių 1918-1920 m. kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės, 1941 m. Birželio sukilimo metu atminimui. Architektas Liucijus Dringelis, dailininkė M. Jasilionytė. Atminimo lenta atidengta 1998 m. spalio 31 d. 7. Linkuvos miesto Vienybės aikštės, kurią lankysime 4 maršruto stotelėje, paminklas „Linkuvai ir linkuviams“ skiriamas miesto 500 metų sukakties atminimui. Projektas rengiamas pagal Komiteto Linkuvos 500 metų sukakčiai paminėti (pirmininkas – V. Didžpetris, pavaduotojos K. Bacevičienė ir S. Lovčikaitė, nariai K. Garšva, V. Stapušaitis ir kt.) užsakymą. Projekto autoriai: skulptorius Algirdas Bosas ir architektas Liucijus Dringelis. Pagrindinė paminklo idėja – atspindėti Linkuvos miesto ir jo bendruomenės vystymosi istorinę raidą bei svarbiausius jos bruožus. 2000 metais pritrūkus pinigų paminklo statybai, Vienybės aikštėje buvo pastatytas žymeklis su užrašu „Čia bus pastatytas paminklas Linkuvai ir linkuviams 1500–2000“. 8. Paminklinė lenta Lietuvos garbės kraštotyrininkės, etninės kultūros puoselėtojos, ilgametės lietuvių kalbos mokytojos ekspertės Stanislavos Lovčikaitės atminimui atidengta prie senosios gimnazijos pastato (Gimnazijos g. 30) 2014 m. sausio 11 d. minint pirmąsias S. Lovčikaitės mirties metines. Pasak R. Medzvecko, Stanislava Lovčikaitė (1929 m. gruodžio 29 d. – 2013 m. sausio 7 d.) buvo ne tik puiki mokytoja ir visuomeninkė. Joje gyveno ir nemari kūrėjos dvasia, kuri skleidėsi kuriant temines programas ansambliui, rengiant mokinių literatūrines kompozicijas, ruošiant moksleivius skaitovų konkursams. S. Lovčikaitė subūrė Linkuvos etnografinį ansamblį „Linkava“, tapo „Žiemgalos“ draugijos nare, aktyvia Sąjūdžio idėjų puoselėtoja, parašė knygas „Linkava: tradicija dabartyje“ ir „Tarp būties ir buities“ ir daugybę kitų rašto darbų. 9. Paminklinė lenta Linkuvos parapijos knygnešiams ir daraktoriams atminti, atidengta 1997 m. liepą komiteto „Linkuvos 500 m. sukakčiai paminėti“ prie senosios Linkuvos gimnazijos pastato (Gimnazijos g. 30).

3. ČIA MŪSŲ NAMAI!

Pastatyti paminklą rašytojui Juozui Paukšteliui atminti sugalvojo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stanislava Lovčikaitė. Jis stovi Linkuvoje, Varpo g. 16, simbolinėje vietoje – priešais šalia esantį Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios ir karmelitų vienuolyno kompleksą. Paminklinį akmenį su tradicine metalo saulute ir žodžiais „Čia mūsų namai. Rašytojui Juozui Paukšteliui. Linkuviai, 2011“ 2011 m. spalio 8 d. atidengė Stanislava Lovčikaitė, rašytojo duktė, žurnalistė Valentina Paukštelytė, Šiaulių universiteto docentas, kalbininkas, leidėjas Stasys Tumėnas ir senos Linkuvos giminės atstovas, XX amžiaus pradžios zakristijono Julijono Šliavo proproproanūkis 4 metų Adomėlis. Juozas Paukštelis - tai žymus Lietuvos rašytojas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, kuris gimė Linkuvos valsčiuje ir už trilogiją „Jaunystė“, „Netekėk, saulele!“ ir „Čia mūsų namai“ yra apdovanotas LSSR valstybine premija. Linkuva, Titoniai Paukštelio širdžiai buvo artimiausi. Nors Kėdainiuose pasistatė namus, bet vietos, kur prabėgo vaikystė ir pirmoji jaunystė, niekas negalėjo pakeisti. Kaimas, Pamūšio lygumos, buvo jo įkvėpimo šaltinis. Rašytojo laiškuose, sako S. Lovčikaitė, Linkuva buvo šventa žemė, su kuria J. Paukštelis visą gyvenimą nenutraukė ryšių, kalbėjo tarmiškai. Paskutinį kartą viešėdamas Linkuvoje, nuo bažnyčios kalnelio žvelgdamas Titonių pusėn, kalbėjo apie savo žemę. Idėjos autorė S. Lovčikaitė ragina nepamiršti savo namų ir pasiūlė prie šio paminklo įsiamžinti pakrikštijus vaikelį, susituokus, baigus mokyklą.

4. LINKUVOS CENTRINĖ AIKŠTĖ, ŠALIA ESANČIOS GATVELĖS IR ŽYDŲ BENDRUOMENĖS PAVELDAS

Į Linkuvą pirmieji žydai galėjo atvykti per Linkuvą einančiais keliais į Bauskę ir Rygą, kuriais vykdavo prekymečiai. Palanki miestelio geografinė padėtis ir statusas lėmė, jog nuo XVIII a. pr. jame pradėjo kurtis žydų bendruomenė. Ilgainiui miestelyje susiformavo gausi ir stipri žydų bendruomenė. Žydų skaičius Linkuvoje ženkliai išaugo XIX a. II pusėje ir iki Pirmojo pasaulinio karo sudarė jo gyventojų daugumą. Žydų gyvenamoji erdvė Linkuvoje koncentravosi apie Turgaus aikštę (dabar Vienybės aikštė) bei sinagogą, o vieta mikvai (Mikvah – baseinas-pirtis prie sinagogos ritaliniam nusiplovimui) pasirinkta už miestelio. Šis urbanistinis paveldas išliko iki šių dienų ir Linkuvoje mena žydų bendruomenės gyvenimą. Dalis žydų Linkuvoje užsiėmė prekyba, o kita dalis buvo krautuvininkai arba smuklininkai. Pelningiausiu verslu išliko krautuvių laikymas. 1898 m. miestelyje veikė net 55 krautuvės, kurios daugiausiai orientuotos apie centrinę aikštę. Parduotuvių būta labai įvairių: mėsos, suvenyrų, apavo, dažų, radijo aparatų, ūkinių prekių ir daugybė kitų. . Linkuva buvo puikus miestas žydams verslauti, nes miestelis nuo seno garsėjo kaip judrus prekybos centras, per kurį ėjo penkių krypčių keliai, o taip pat ir savo prekymečiais per Škaplierinės atlaidus, kurie priviliodavo pirklių iš Rygos, Karaliaučiaus ir kitų miestų. Turgaus aikštė (dabar – Vienybės aikštė) buvo viena svarbiausių žydų prekybos vietų, nes joje pirmadieniais bei penktadieniais rengtos turgaus dienos, į kurias sugužėdavo žmonės iš aplinkinių kaimų. Vėliau, 1944 m. liepą Linkuvos apylinkes užėmus Sovietų kariuomenei, šalia Linkuvos centrinės aikštės esančiame pastate (Vienybės a. 3) buvo įkurtas Linkuvos valsčiaus NKVD poskyris, veikęs 1940–1941, 1944–1946 m. ir siekęs susidoroti su nepaklususiais Linkuvos gyventojais arba tuomet veikusiais partizanais. Tuo laiku turgaus aikštė virto viena svarbiausių piliečių kankinimo ir niekinimo vietų. Kraupius įvykius dabar mena atminimo lenta ant buvusio NKVD poskyrio sienos. Šiais laikais Vienybės aikštė išsaugojo pagrindinės miesto vietos statusą, nes joje vis dar rengiami Linkuvos Škaplierinės atlaidai („Škaplierna“ – Linkuvos miesto šventė), organizuojamos sporto dienos varžybos, koncertai, minėjimai. Vienybės aikštė 2013 m. seniūnės Kazimieros Bacevičienės iniciatyva rekonstruota ir imta puošti įspūdingomis gėlių skulptūromis (įsitikinti galite įveikę iššūkį „Žydinti Linkuva“) Vienas svarbiausių Linkuvos žydų bendruomenės palikimų – sinagoga (Ugniagesių g. 2) ir mikvah (Ugniagesių g. 5), kurios pastatytos viena šalia kitos. Senoji medinė sinagoga, veikusi jau 1752 m., sudegė per 1883 m. gaisrą. Sudegusiosios sinagogos vietoje miestelio žydai 1890 m. (5650 m. pagal žydų kalendorių) pasistatė naują mūrinę sinagogą. Nors pastatas veikiausiai iškilo be vietos administracijos leidimo, jis turėjo būti naudojamas pagal paskirtį. Sinagoga buvo raudonų plytų mūro, tinkuota, puošta plytų ornamentika virš langų ir durų, su stogo karnizu. Vakarinė sinagogos dalis buvo dviejų aukštų. Pastatas buvo rekonstruotas 1959 m., ir pritaikytas vietos kino teatrui. Dėl to buvo pristatytas priestatas, tarnavęs kaip kino aparatinė. 1994 m. pastatą perdavus Lietuvos žydų bendruomenei jame apsigyveno nuomininkai, bet jau 2005 metų rugsėjį pastatas liko tuščias. Sinagogoje, linkuvių vadintoje „Škila“, susirinkę žydai ne tik laikydavo pamaldas, bet ir spręsdavo visus savo bendruomenės reikalus ar ginčus. Sinagogai žydai turėjo periodiškai mokėti rabino vadovaujamos žydų tarybos nustatytą duoklę, nes iš šių lėšų buvo šelpiami kiti žydai ar elgetos. Šalia Linkuvos sinagogos veikė ir žydų ritualinė pirtis – tekančio vandens baseinas Mikva (Mikvah), naudojamas ritualiniam apsiprausimui. Pagal žydų tradiciją jame vykdavo ritualiniai apsiplovimai prieš vestuves ar kitus reikšmingus gyvenimo įvykius. Be to, jame buvo privalu apsiprausti moterims po gimdymo ar judaizmą išpažįstantiems vyrams, norintiems apsivalyti. Dabar vietoj ritualinės pirties įkurtas gyvenamasis namas.

5. LINKUVOS SIAUROJO GELEŽINKELIO STOTIS

Linkuvos siaurojo geležinkelio stotis - vienas iš svarbesnių siaurojo geležinkelio ruožo Pakruojo apylinkėse statinys. Pirmojo pasaulinio karo metu 1916 m. vokiečių kariuomenė pradėjo statyti Gubernijos ir Pasvalio siaurojo geležinkelio liniją grūdams ir kitoms gėrybėms išvežti. 1922 m. ji buvo prailginta iki Biržų bei nutiesta Petrašiūnų ir Linkuvos atšaka, pastatyta Linkuvos geležinkelio stotis ir prekių sandėlis. Linkuvos stotis tuomet turėjo didelį prekių sandėlį. Siauruoju geležinkeliu kursavo ir prekiniai, ir keleiviniai traukiniai. Traukinių greitis būdavo nedidelis, 110 kilometrų atstumą jis įveikdavo beveik per penkias valandas, važiuodamas 16-17 kilometrų per valandą greičiu. Miestelio gyventojai, ypač mokiniai, buvo pamėgę rinktis į geležinkelio stotį sutikti ir išleisti siauruko traukinių. Kai būdavo gražus oras, patraukdavo bėgiais link artimiausio kaimo ir grįždavo linksmai pasivaikščioję, padainavę. Siauruku į Linkuvą buvo atvykęs ir pats Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. 1996 metais Lietuvos Vyriausybės nutarimu uždaryti 102 kilometrai siaurojo geležinkelio Panevėžio - Joniškėlio - Biržų ir Joniškėlio - Linkuvos ruožai. Tais pačiais metais siaurukas paskelbtas paminklosaugos objektu, kultūros vertybe, įrašytas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių ir ansamblių sąrašą. Šiuometinė būklė yra prasta. Likusius siauruko bėgius galima pamatyti už buvusios geležinkelio stoties šalia Šiaulių teritorinė darbo biržos Linkuvos poskyrio. Dabar šalia buvusios stoties puikuojasi gėlių skulptūra – Siaurukas – primenanti apie kadaise čia stoviniavusį traukinį geležinkelyje.

6. KALPOKŲ VĖJO MALŪNAS

“Įvažiuojant į Linkuvą, ant kalno aukštyn besistiebiantis Kalpokų vėjo malūnas skaičiuoja antrą šimtmetį. Raudonų plytų statinys, sukdamas girnas, pergyveno du pasaulinius karus, šiandien – tylus besparnis istorijos paminklas.„ - teigia Janina Šaparnienė. Vėjo malūnai - išskirtinis Pakruojo rajono kultūros paveldo bruožas. Čia yra 17 vėjo malūnų, įrašytų į Registrą – beveik trečdalis visų išlikusių registrinių Lietuvos vėjo malūnų. Vienas jų - Kalpokų vėjo malūnas - pūpso ir Linkuvoje. Kalpokų malūnas pastatytas XIX amžiaus pabaigoje. Statinio aukštis 13,6 metro, skersmuo – 11,6 metro. Malūno akmeniniai pamatai ir raudonų plytų sienų fasadas tipiški tam laikmečiui: penki arkiniai visuose aukštuose išdėstyti langai, dvejos durys. Malūno grindys taip pat buvo grįstos plytomis. Užfiksuoti ir senųjų linkuvių pasakojimai apie XIX amžiaus pabaigos – tarpukario laikų Kalpokų vėjo malūno savininkus. Anot pasakotojų, malūnas priklausė žydų Šerių šeimai. Kad malūnininkavo šios tautybės žmonės – Linkuvos apylinkėse nebuvo išskirtinis dalykas: miestelyje klestėjo žydų prekyba, amatai. Po Antrojo pasaulinio karo Kalpokų malūnas buvo atiduotas vietos kolūkiui. Malūne grūdus maldavo ne tik kolūkio gyvuliams – miltų susimalti savo reikmėms galėjo ir kolūkiečiai, ir kolūkyje nedirbantys linkuviai. 1996-aisiais į Kultūros vertybių registrą įrašytas Kalpokų vėjo malūnas priklauso uždarajai akcinei bendrovei „Kalpokų ūkis“. Svarstymus, kada malūnas sustojo visam laikui, patikslina Z. Ožiūnienė (buhalterė), ant sienos radusi pluoštą kvitų, datuotų 2004-aisiais. Tokie kvitai buvo išduodami malūno klientams.

7. MEDINĖ LINKUVOS KAPINIŲ KOPLYČIA

Linkuvos miesto kapinėse stovinti kuklių formų medinė koplyčia neturi į akis krentančių stiliaus bruožų, vis dėlto tai nėra tipinis ar savo išvaizda eilinis pastatas. Koplyčia priklauso Lietuvoje retai sutinkamai aštuonkampių koplyčių grupei ir kartu su Kaltinėnų kapinių koplyčia laikytina vertingiausiu šio tipo statiniu Lietuvoje, o daugiau kaip du šimtus metų skaičiuojanti koplyčios istorija rodo, kad tai yra išskirtinis senovės paminklas. Tiksli istoriniais dokumentais pagrįsta Linkuvos kapinių įsteigimo data nėra žinoma. Šios, kaip ir kitų panašių koplyčių atsiradimas Žemaičių vyskupijoje buvo glaudžiai susijęs su XVIII a. pab. įvykdyta kapinių reforma: greičiausiai tuometinei vyskupijos administracijai nurodžius, naujai steigiamose parapinėse kapinėse buvo statomos viešosios kapinių koplyčios. Naujosiose Linkuvos kapinėse koplyčia buvo pastatyta beveik iš karto – apie 1797–1798 m. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma 1799 m. data galbūt yra koplyčios užbaigimo ar greičiau jos pašventinimo data. Koplyčios vertę didina išlikęs aukštos meninės vertės altorius su retabulu (viršutinė altoriaus dalis), camaïeu technika atlikta sienų tapyba, originali ir meniška choro emporos atitvara. Nė viena kita Lietuvoje išlikusi aštuonkampė koplyčia neturi tokio komplekso verčių, tačiau Linkuvos koplyčia nėra paskelbta kultūros vertybe.

8. LINKUVOS SKULPTŪRŲ PARKAS

Kitados Linkuvoje buvęs Balsevitynės dvaras, kurį supo parkas, tačiau nei Pakruojo krašto muziejus, nei rašytiniai šaltiniai ar linkuviai nepateikė platesnės informacijos apie dvaro istoriją. Apie savininkų dvaro priežiūrą liudija tik išlikusios alėjos, matomas buvęs planavimas, seni medžiai, tvenkiniai, kurie atrasti tik pagal išlikusius griovelius. Pats dvaro pastatas Linkuvoje stovėjo dabar esančioje Taikos g. 26. Pokario laikais šiame pastate buvo įkurta vidaus ligų ligoninė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pastatas daugelį metų buvo neeksploatuojamas ir neprižiūrimas. Vėliau senas pastatas rekonstruotas, pristatytas analogiškas priestatas šiaurinėje pastato dalyje ir jau 2001 m. įsteigtas Linkuvos socialinių paslaugų centras. Aštuonis hektarus užimantis parkas imtas kelti naujam gyvenimui 2002-aisiais metais tuometinės seniūnės Kazimieros Bacevičienės iniciatyva. Pagal anksčiau parengtą projektą buvo šalinami menkaverčiai medžiai, iškasti trys tvenkiniai, pasodinta apie 2000 naujų medelių ir dekoratyvinių krūmų, įrengta veja, tvenkinius jungiantys kanalai papuošti mediniais tilteliais. Kiek vėliau, seniūnei kilusi mintis parką papuošti skulptūromis privertė pagalbos kreiptis į kraštiečius ir Lietuvos kultūros ministeriją. Idėjai realizuojantis, miesto 500 metų jubiliejaus organizacinio komiteto pirmininkas Vytautas Didžpetris pasiūlė skulptūroms panaudoti vietinę Pakruojo rajono žaliavą - granitą, dolomitą ir metalą bei patarė kreiptis į Kauno skulptorius. Į linkuviškių kvietimą atsiliepė šeši Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus skulptoriai: J. Šlivinskas, S. Straigis, A. Šlapikas, K. Lanauskas, M. Martišius, R. Valeikis. Autoriams nebuvo pasiūlyta bendra projekto tema, tačiau jie visi gilinosi į Linkuvos istoriją, domėjosi jos praeitimi ir iš anksto susipažino su būsimų kūrinių vieta. 2004 m. Linkuvoje vykusio simpoziumo (konferencijos) „Dedikacijos“ metu sukurtos dešimt skulptūrų jau tais pačiais metais įkurdintos Linkuvos parke. K. Bacevičienė pasakoja, kad visos dešimt skulptūrų turi savas prasmes. Netoli tvenkinio esanti skulptūra, vaizduojanti batus, simbolizuoja tai, jog čia atėjusieji ne visai dorų minčių ar sąžinės priekaištų kamuojami turi proga nusiauti batus ir šiame tvenkinyje nusiplauti kojas. Iš žemės kyšantis nykštys – skulptūra, savotiškas ženklas, duodantis nurodymus iš gelmių, kaip gyventi. Dar viena simboliška kompozicija – trys besiganančios avytės, kurios simbolizuoja Linkuvos apylinkių derlingas žemes. Kazimiera Bacevičienė atskleidė, jog linkuvius šis parkas ypatingai nudžiugino – čia imtos švęsti Joninės, sugužėjo miestiečių, besigrožinčių Linkuvos gamta.

9. LINKUVOS GIMNAZIJA

„Mūs gimnazija – sielų šventovė, susimąsčius tarp sodų žalių.“ – taip skamba eilutės iš Linkuvos gimnazijos himno. Ne veltui mokykla lyginama su šventove – tiek daug istorinių įvykių mokyklai teko išgyventi nuo 1918 m., o ji vis dar stovi - graži, nauja. Pirmoji parapinė mokykla minima 1606 metais, tačiau tik 1918 metais yra įsteigiama „Saulės“ progimnazija, kuri vėliau pervadinta. Linkuvos gimnazija iš viso yra išleidusi 93 laidas, kurios net ir baigusios mokyklą žvalgosi atgal. Mokykla turi senų tradicijų. Viena iš jų – tradicinis abiturientų spektaklis, kuriam ruošiamasi itin atsakingai. Tradicinis abiturientų spektaklis yra skirtas susitikimui su buvusiais mokyklos auklėtiniais. Mokyklai autentiškumo suteikia ne tik jos amžius. Mokykloje, nors ir renovuotoje, yra išlikęs pirmosios mokyklos pastatas, kuris buvo sutvarkytas iš vidaus ir išorės. 1979 m. pristatomas baltasis mokyklos priestatas, kuris gerokai padidino mokyklą ir šiuo metu ji yra to paties dydžio. Dabartinis Linkuvos gimnazijos direktorius - Vaclovas Stapušaitis. 2018 metais Linkuvos gimnazija švenčia savo šimtmetį. Joje gausu renginių, lankosi buvę gimnazistai, mokykloje organizuojamos išvykos. Taip pat netrukus duris atvers renovuotas ir gerokai praturtintas gimnazijos muziejus, įkurtas 1961 metais, kai mokinius paskatinusi mokytoja davė pradžią muziejaus vystymuisi. Muziejuje yra apie 2353 eksponatų, kurie sudaro atskirus skyrius: mokyklos istorija, miestelio istorijos fragmentai, etnografinis, archeologinis, žymūs kraštiečiai. Didžiausias dėmesys muziejuje skiriamas, be abejo, mokyklos istorijai. Vertingiausi eksponatai yra pirmoji pedagogų tarybos posėdžių knyga (1918 m.), pirmasis mokyklos skambutis, knygos ir maldaknygės iš spaudos draudimo laikotarpio, senieji vadovėliai, gimnazistų asmeniniai daiktai, pirmojo gimnazijos direktoriaus Igno Brazdžiūno asmeniniai dokumentai, pirmosios gimnazijos laidos nuotrauka, radiniai iš karmelitų vienuolyno bei daugelis kitų.

• http://www.bukdetektyvas.lt/marsrutai/linkuvos-istorijos-keliu?

Šaltiniai

• http://www.ziemgala.lt/
• http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/8_ivykiai.pdf