Vytautas Girdzijauskas (1930)
| Vytautas Girdzijauskas | |
|---|---|
| Vaizdas:Vytautas Girdzijauskas.jpg | |
| Vytautas Girdzijauskas .... m. | |
|
| |
| Gimė | 1930 m. balandžio 19 d. Bulzgeniškiai, Raseinių r. |
|
| |
| Veikla | literatūrinė, politinė
|
| Sritis | lietuvių kalba
|
| Pareigos | |
|
| |
| Išsilavinimas | |
Vytautas Girdzijauskas (g. 1930 m. balandžio 19 d. Bulzgeniškiuose, Šimkaičių valsčius, Raseinių apskritis) – filologas, rašytojas, politinis kalinys.
Kilmė ir šeima
Tėvai – Jonas Girdzijauskas (1893 – 1964), Elena Girdzijauskienė (iki ... m. Stoškutė, 1908 – 1990).
Tėvai valdė 20 ha ūkį. Abu jie buvo pusiau beraščiai – tėvas mokėjo skaityti ir pasirašyti savąją pavardę, motina buvo šiek tiek labiau prasilavinusi, bet pradžios mokyklos baigimo pažymėjimo ir ji neturėjo. Namuose knygų buvo labai mažai, išskyrus maldaknyges. Vis dėlto į namus ateidavo laikraštis „Ūkininko patarėjas“, o vėliau ir vaikiškas, katalikiškas žurnalas „Žvaigždutė“. Tėvas labai didžiavosi savo cinkiastoge, geltonlange stuba, stovinčia ant dešiniojo Bebirvos šlaito. Jis mėgo modernią žemės ūkio techniką, siekė kuo daugiau jos įsigyti, bet senelio praskolintas ūkis neleido jam visu ūgiu išsitiesti. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą visos skolos buvo apmokėtos, bet galutinai namo įsirengti nesuskubta.
Broliai - Petras Girdzijauskas; Jonas Girdijauskas; Gediminas Girdijauskas
Išsilavinimas
1937 m. Vytautas pradėjo lankyti Vadžgirio pradžios mokyklą, kurios šeštąjį skyrių baigė 1943 m. pavasarį. Toliau jis tęsė mokslus Eržvilko progimnazijoje, o 1944 m. mokslus tęsė naujai Vadžgiryje įsteigtoje Šimkaičių Šimkaičių progimnazijoje. 1948 m. nesukomplektavus joje 8-tos klasės teko grįžti į Eržvilko gimnaziją, kurią baigė 1949 m. birželio 30 d.
1949 m. rudenį Vytautas įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą. Tolimo giminaičio, profesoriaus Vytauto Girdzijausko ir jo žmonos Paulinos patariamas ir užtariamas (brolis Petras tuo metu buvo nuteistas kaip liaudies priešas), pasirinko istorijos specialybę. Bet išklausęs keletą paskaitų, suvokė, jog istorijos studijų čia nebus - tik marksizmas leninizmas. Tada jis kreipėsi į dekaną Eugenijų Meškauską, kad leistų studijuoti lituanistiką. Bet jis spyrėsi, sakydamas jog šios specialybės limitas yra išsemtas ir pasiūlė rusų filologiją, leisdamas lankyti ir kai kurias lituanistų paskaitas. Kurį laiką jis taip ir darė – įkišdavau nosį į profesorių Juozo Balčikonio ir Vinco Mykolaičio Putino skaitomus kursus, bet jų lekcijomis nesusižavėjo.
Neradęs universitete viso to ko tikėjosi, Vytautas mėgino ieškoti savęs ir kitur. Tą pat rudenį jis įsijungė į Dramos teatro aktorių parengimo kursą. Čia pabuvęs pusmetį atsisakė ir aktorystės. Nepavyko patekti ir į valstybinį Radijo komiteto chorą - nors dainavimo egzaminą jis išlaikė, bet neturėdamas muzikos teorijos pradmenų nemokėjo skaityti gaidas. Komisijos narys Zigmantas Venckus guodė ir drąsino, girdamas unikalų balsą. 1950 m. rudenį V. Girdzijauskas papildomai ėmė mokytis Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje dainavimo. Pirmasis specialybės dėstytojas buvo docentas Antanas Norvaiša, o vėliau operos solistas Stasys Sodeika (bosas). 1952 m. Vytautas buvo priimtas dainuoti į valstybinį Lietuvos filharmonijos profesionalų chorą, vadovaujamą kompozitoriaus Konrado Kavecko.
Vilniaus universiteto VVU Istorijos-filologijos fakultetą Vytautas Girdzijauskas baigė 1954 m., gaudamas rusų kalbos ir literatūros filologo, o Muzikos mokyklą - 1955 m. - choro artisto diplomą.
Darbinės veiklos pradžia
Dar besimokydamas Vytautas jau rinko savo darbinę biografiją - 1952–1955 m. Lietuvos filharmonijos choro artistas. Baigęs mokslus, kurį laiką jis dirbo 19-je Vilniaus rusų mokykloje, kur dėstė lietuvių kalbą bei muziką ir vadovavo moksleivių chorui.
1954 m. balandį, grįžus iš dekados Maskvoje Vytautas buvo saugumo areštuotas. Kartu su juo į Lukiškių požemius buvo įmesti dar keli lituanistai – poetai Vytautas Martinėnas ir Domas Tertelis, žurnalistas Vytautas Mikuličius, kalbininkas Jonas Pilypaitis, dailininkas Petras Martinėnas ir dirigentas Antanas Statkus. Patardę porą parų, prigrasinę nekelti balso prieš tarybų valdžią Lietuvoje ,saugumiečiai paleido, sakydami, kad išmoksliniti jaunus žmones ir sodinti juos į kalėjimą nėra prasminga... Paaiškėjo, kad slapčiomis buvo tikrinami ir skaitomi laiškai rašomi iš Maskvos – Vytauto kaltė: tendencingas Maskvos priemiesčių apibūdinimas...
1956 m. rudenį jis tapo Vilniaus statybos technikumo rusų ir prancūzų kalbų dėstytoju.
Antitarybinis
1957 m. gruodžio 29 d. Vytautas antrą kartą buvo nuvežtas į Vilniaus saugumą. Saugumui reikėjo atrasti antitarybinę organizaciją, todėl pasiremiant Kazimiero Skeberos užrašais, kuriuose buvo knygų sąrašas su pavardėmis, kuriems jas buvo duotos skaityti. Gal pati "pavojingiausia" tarp jų buvo "Stunetai,meilė ir čėka". Visos kitos egzodo poetų - Aisčio, Brazdžionio, Miškinio poezija ir Biardiajevo "Filosofija niščety". K. Skebėra nieko neagitavo, tik fantazavo, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo tikras pavardes. Jame atsidūrė ir V. Girdzijaukas.
Nors kur po pusmetį trukusių tardymų sukurpti antitarybinės grupės nepavyko. Tik Antanas Terleckas svajojo nuveikti ką nors konkretu, bet tais metais, dar nieko nebuvo padaręs, todėl ir bausmė buvo "vaikiška" - ketveri metai.
Bet vis dėlto vienuolika asmenų buvo nuteisti. Didžiausia bausmė dešimt metų, mažiausia - treji. Vytautas Girdzijauskas gavo trejus metus ir buvo išsiųstas į Irkutsko srities, Taišeto lagerį atlikti bausmės, skirtos “už antitarybinę agitaciją ir šviesios tarybinės tikrovės juodinimą”. Namuose pasiliko žmona Birutė (mokytoja, g. 1929) ir vienerių metų sūnus Arvydas (g. 1956.12.29).
1960 m. vasarį lageryje "atitarnavęs" nustatytą laiką Vytautas sugrįžo į namus Vilniuje.
Lageryje Vytauto kolegomis tapo Kazimieras Skebėra, Viktoras Petkus, Stasys Stungurys, Antanas Terleckas, Albertas Zvicevičius ir dar penketas visai nepažįstamų asmenų.
Taišeto miesto statybose Vytautas įsigijo mūrininko kvalifikaciją - teko statyti medinius ir šlako blokų namus.
Antras etapas
Iš Viki
1957–1960 m. už antisovietinę veiklą kalintas Sibire, Taišete. Grįžęs 1961–1968 m. dirbo Skaičiavimo mašinų gamykloje, 1968–1974 m. Sveikatos apsaugos ministerijoje, 1974–1990 m. Vyriausios enciklopedijų redakcijos redaktorius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorius. 1992 m. Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Organizavo tradicinius novelės vakarus Veliuonoje (Jurbarko r.).
Kūryba
Pirmuoju kūrybos laikotarpiu daugiausia gvildeno asmenybės ir bendruomenės santykius, vaizdavo techn. inteligentiją. Vėlesniuose romanuose labiau gilinosi į individo dvasinės saviraiškos, dorovinio atsparumo, tautinės rezistencijos reiškinius. Prozai būdinga stilistinė įvairovė, polinkis į analitiškumą. Paskelbė esė, dokumentinės prozos, publicistikos, recenzijų.
Įvertinimai
Autobiografija
Pagrindinis straipsnis – Vytauto Girdzijausko autobiografija
Bibliografija
Knygos:
- Žmonės man buvo geri, 1973 m.
- Laimingųjų laimė, 1975 m.
- Trys moterys ir vienas vyras, 1981 m.
- Vienas prieš vieną, 1981 m.
- Ką mylėti, 1992 m.
- Laiškai iš nelaisvės namų. Tekstai apie skaudžią praeitį ir dabartį, 1994 m.
- Šimtmetis lyg mirksnis, 1997 m.
- Palūkėk, mirtie
- Palangos dienoraštis, 2004 m.
- Tokia moteris – lobis, 2005 m.
- Vytautas Girdzijauskas. Trylika tekstų apie vieną gyvenimą. Naujoji romuva. Redaktorė Audronė Daugnorienė. Vilnius. 2009. – 272 p. ISBN 978-609-8035-00-1
- Žiemos metafizika