Zita Buržaitė-Vėžienė

Zita Vėžienė (Buržaitė)


Gimė	1938 m. vasario 3 d. (85 m.) Pakruojo rajone, Paliečių kaime

Tėvas	Antanas Burža
Motina	Apolonija Šveteraitė-Buržienė

Veikla	mokytoja, dėstytoja, knygų autorė

Išsilavinimas	1958 m. Pakruojo vid. mokykla
Alma mater	1966 m. Vilniaus Valstybinis universitetas, mokytoja 1987 m. – dėstytojo kvalifikacija

Zita-Buržaitė-Vėžienė (1938 m. vasario 3 d. Pakruojo rajone, Paliečių kaime) – mokytoja, dėstytoja, knygų autorė.

Gyvenimo kelias[taisyti]

Tėvas Antanas Burža (1902–1949)

Motina Apolonija Šveteraitė-Buržienė (1902–1996)

Sesuo Ona Buržaitė-Novikienė (1928-2018)

1951 m. rugsėjo 20 d. su šeima ištremta į Irkutsko srities Zalarių r. Karatajevo k.

Į Lietuvą sugrįžo 1957 m.

1958 m. baigė Pakruojo vidurinę mokyklą. Dėl sunkios šeimos padėties auštojo mokslo siekė neakivaizdžiai.

1966 m. Vilniaus Valstybiniame universitete įsigijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę ir baigus pripažinta filologo, lietuvių k. ir lit. mokytojo kvalifikacija; 1987 m. VVU rusų k. ir literatūros specialybė, baigus pripažinta filologo, dėstytojo kvalifikacija.

Metus dirbo Mikniūnų kaimo bibliotekos vedėja.

20 metų Pakruojo žemės ūkio technikumo dėstytoja bei bibliotekos vedėja, jį likvidavus, 5 metus – Pakruojo neakivaizdinės vidurinės mokyklos metodininke.

Panaikinus ir šį etatą – Pakruojo „Žemynos“ vidurinės mokyklos rusų kalbos bei lietuvių kalbos mokytoja.

Nuo 1998 m. pensininkė.

Panevėžyje įvyko Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalių „Tarnaukite Lietuvai“ teikimo iškilmės[taisyti]

2021-06-25

Pirmiausia buvo aplankytas G. Petkevičaitės-Bitės kapas, po to Juozo Miltinio dramos teatre Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas ir komisijos pirmininkas Stasys Kašauskas apdovanojo 16 laureatų. Tarp jų - ir mūsų rajono gyventoja, kelių dešimčių knygų autorė Zita Vėžienė, kuriai Seimo pirmininkė medalį įteikė už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes, už rajono vardo garsinimą!

Lietuvai tarnystė – be pabaigos...[taisyti]

TAUTOS ŠVIESUOLĖS, RAŠYTOJOS GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS ATMINIMO MEDALIAI „TARNAUKITE LIETUVAI“ ĮTEIKTI ŠEŠIOLIKAI ŠALIES LAUREATŲ, IŠTIKIMAI TARNAUJANČIŲ LIETUVAI, JOS ŽMONĖMS... VIENA PIRMŲJŲ RAJONE UŽ VISUOMENINĘ VEIKLĄ SEIMO PASKATINTA IR PAKRUOJO GARBĖS PILIETĖ, ŽIEMGALOS METRAŠTININKĖ ZITA BURŽAITĖ-VĖŽIENĖ.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre rinkosi, bičiuliavosi filantropiškiausios Lietuvos Bitutės, iškilmingoje ceremonijoje pasveikintos Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, Panevėžio miesto mero Ryčio Račkausko, vertinimo komisijos pirmininko, Nepriklausomybės Akto signataro, rašytojo Stasio Kašausko, šventiškai skambant vyrų vokalinio ansamblio „Qurum“ melodijoms.

Šventa pareiga gyventi kitų labui, šviesti savo darbais... Iškiliai Gabrielės Petkevičaitės-Bitės asmenybei nusilenkta Kristaus Karaliaus katedros kapinėse – amžinoje tautos šviesuolės poilsio vietoje. Aktorius Albinas Keleris vedė apdovanojimo ceremoniją, primindamas prasmingą rašytojos gyvenimą, skleidusį kilnius poelgius, meilę, rūpestį kitais, dėjusiai pamatus nepriklausomai Lietuvos Respublikai... Dešimtą kartą dalinami Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliai – savanorystės, pilietiškumo, filantropijos puoselėtojams. Medalis – įvertinimas to, ką žmogus nuveikė Lietuvai, jos kultūrai, dirbdamas ne sau, kitiems, dėl kitų...

Sveikindama laureatus, Lietuvos Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen citavo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės mintį: „Atsigauna širdis tik tada, kada jaučiu kam patarnavusi. Tokia mano malda. Kitaip melstis nemoku“... Einantiems Didmoteries pramintu keliu, linkėjo rodyti pavyzdį – tarnauti Lietuvai. Panevėžio miesto mero Ryčio Račkausko džiaugsmui, čia ir matomi visuomenine veikla, pasiekimais, darbais nusipelniusieji pagarbos ir dėkingumo...

Neužmirštami filantropės, rašytojos, pedagogės, visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės žodžiai: „Visų mūsų stiprybė – tai mūsų proto jėgos. Lavinkime jas ir tarnaukime Lietuvai!“ Geltona – žalia – raudona spalvomis užrašyti žodžiai „Tarnaukite Lietuvai!“ švytėjo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro scenos gilumoje. Pastebėti, neužmiršti įgyvendinantieji gražias iniciatyvas, skleidžiantys tautinę savimonę, keliantys kultūrinį sąmoningumą... Gabrielės Petkevičaitės-Bitės idėjomis gyvena daug žmonių... Skleisti meilę, džiaugsmą šalia esantiems galima kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką... Tarnystei nėra pabaigos. Šešiolika tautos dukrų ir sūnų apdovanoti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliais „Tarnaukite Lietuvai“.

Už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą – Jolita Donėlienė, Vilius Gužauskis, Aldona Širvinskienė, Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė. Už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą – Angelė Jakavonytė, Vytautas Kolesnikovas, Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Danguolė Žiūkienė. Už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje – Jonas Dragūnas, Genovaitė Kačiuškienė, Gabrielius Liaudanskas, Luka Sinevičienė.

Už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes – Adomas Butrimas, Leopoldas Rozga, Antanas Žilinskas ir Zita Vėžienė. Laureatę sveikino Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pakruojo skyriaus pirmininkė Erika Kižienė, Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja Renata Budrienė, perdavusi rajono mero padėką.

Kruopščiai, po kruopelytę rinkusi tremtinių, politinių kalinių istorijas, eilėraščiais, fotoalbumais praturtinusi kūrybos kraitę, Žiemgalos krašto metraštininkė, Z. Buržaitė –Vėžienė jaudinosi, priėmusi garbingą apdovanojimą. Skaitydama Gabrielės Petkevičaitės-Bitės karo dienoraštį, mąstydama apie šį renginį, laureatė dedikavo keletą posmų... Kūrėjos žvilgsniu, Gabrielė – Bitutė raiboji, lietuvybės nektaro nešėja... Lyrikės balse saulėta gaida – Lietuva mylimoji šviesėja! ...

Džiaugdamasi iškilmingos šventės akimirkomis, laureatė atviravo: medalis dar neteikia ramybės... Amžius bėga...Kiek čia tos tarnystės tebus? Tačiau skatina pavyzdys – G. Petkevičaitės- Bitės – rašytojos, švietėjos, kovotojos už moterų teises, pretendavusios tapti pirmąja moterimi prezidente, jos gyvenimo nuostata – dirbti ne sau, kitiems, dėl kitų...

Nijolė Padorienė, Auksinė varpa 2021-06-30

„Tarnaukite Lietuvai“ teikimo iškilmės 2021-06-25
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, teikia apdovanojima 2021-06-25
Zita Vėžienė su apdovanojimu

Apie save[taisyti]

Gimiau 1938 m. vasario 3 d. Paliečių k., Pakruojo r., ūkininko šeimoje.

Baigusi Paliečių pradinę mokyklą, mokiausi Lygumų vidurinėje mokykloje, kur mokytojavo mano sesuo Ona Genovaitė. 1951 m. rugsėjo 20 d., kai mūsų šeimą trėmė į Sibirą, jau buvau šeštokė. Tačiau ten mane grąžino į ketvirtą skyrių, nes nemokėjau rusų kalbos. Liejosi ašarų upeliai, mat ketvirtą ir penktą klasę buvau baigusi vien penketais. Buvau tremtinė – turėjau paklusti...

1952–1955 metais mokiausi Irkutsko srt., Zalarių rajono Moigano septynmetėje mokykloje. Toliau tęsiau mokslą jau Irkutsko srities, Buriat-Mongolijojos autonominėje srityje, Alarsko r., Bolše Usovo vidurinėje mokykloje. Ji buvo už 15 km. nuo Karatajevo – mūsų gyvenamosios vietos. Šioje mokykloje baigiau devynias klases. Rusijoje vidurinėje mokykloje tik dešimt klasių. Taigi iki vidurinės baigimo buvo likę vieneri metai. Tačiau jau buvome gavę leidimą sugrįžti į Tėvynę ir skridome lyg paukščiai, nors mūsų namai buvo nugriauti ir niekas čia mūsų nelaukė. Šiaip taip įsikūrėme Pakruojyje. Pusbroliui Antanui Povilioniui tarpininkaujant, jo bendraklasio, švietimo skyriaus vedėjo Jono Jasaičio dėka, buvau priimta į paskutiniąją, vienuoliktąją, Pakruojo vidurinės mokyklos klasę – lyg ir peršokau 10-ąją...

Vėl buvo labai sunku: buvau pamiršusi gimtosios kalbos rašybos taisykles, nebuvau perskaičiuosi nė vieno lietuvių rašytojo kūrinio...

Sekiant aukštojo mokslo, ieškant darbo bei dirbant, – teko patirti daug pažeminimų ir nuoskaudų, kai vis buvo primenama tremtis... Ką galėjo pasiekti kiti, man buvo tabu. Tai sunkiau išgyvenau negu tremtį...

Nepaisant trukdymų, 1660–1966 m. Vilniaus Valstybiniame Universitete įsigijau filologo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją, o 1983–1987 m. m. – filologo, rusų kalbos ir literatūros dėstytojo kvalifikaciją. Abu kartus neakivaizdiniu būdu. Be to, bibliotekininkų kursuose prie Vilniaus universiteto esu įsigijusi ir bibliotekininkės kvalifikaciją.

Labai mėgstu keliauti. Sovietiniais metais „išmaišiau“ beveik visą Sovietų Sąjungą. Į užsienį, išvykti man, tremtinei, kad ir būčiau turėjus lėšų, nebuvo leista, kaip nebuvo leista ir užimti vadovaujančių pareigų bei gauti valstybinių apdovanojimų...

Prasidėjus Gorbačiovo valdymui bei susikūrus Lietuvos Nepriklausomai valstybei, aplankiau Bulgariją, Vengriją, Šveicariją, Vokietiją, Čekiją, Švediją, Norvegija, Norvegija, Prancūziją, Liuksemburgą, Belgiją, Olandiją, Italiją, San Mariną, Tunisą, Slovakiją, Egiptą bei Graikijai priklausančią Kretos salą.

D a r b o v i e t ė s[taisyti]

1958 –1959 – Pakruojo r., Mikniūnų kaimo bibliotekos vedėja;

1959 – 1962 – Pakruojo žemės ūkio technikumo bibliotekos vedėja, laborantė-apipavidalintoja;

1962 – 1979 – Pakruojo žemės ūkio technikumo bibliotekos vedėja, rusų kalbos ir literatūros dėstytoja;

1979 – 1982 – neakivaizdinės vidurinės mokyklos metodininkė, rusų kalbos ir literatūros mokytoja;

1983 – 1984 – Pakruojo neakivaizdinės vidurinės mokyklos mokytoja, Rozalimo konsultacinio punkto vedėja;

1984 – 1998 – Pakruojo Žemynos vidurinės mokyklos rusų kalbos ir literatūros, o nuo 1990 m. ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

1998 m. išėjusi į pensiją, pasinėriau į visuomeninį darbą Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje.

2010–2020 m. buvau LPKTS Pakruojo filialo pirmininkė. Priklausau Lietuvai pagražinti, ir „Žiemgala“ draugijoms, Šiaulių „Meno šaltiniui“, Pakruojo literatų klubui „Židinys“. Lankau trečiojo amžiaus universitetą.

Kita veikla[taisyti]

1997 m. įsijungė į LPKTS Pakruojo filialo veiklą kaip tarybos narė, Pakruojo filialo pirmininko pavaduotoja, atsakinga už kultūrinį masinį bei politinį masinį darbą. Rašė renginių scenarijus ir juos vedė, rinko tremtinių bei politkalinių atsiminimus.

2001 m. už nuoširdų darbą renkant tremtinių, politkalinių prisiminimus bei apie tremties ir įkalinimo vietas, laisvės kovų dalyvius Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pareiškė padėką.

Nuo 2010 metų LPKTS Pakruojo filialo pirmininkė.

2003 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Zitą Buržaitę-Vėžienę apdovanojo LPKTS III-iojo, o

2015 m. II-ojo laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai”.

2016 m. 13-osios respublikinės politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventės „Leiskit į Tėvynę“ literatūros konkurse laimėjo III vietą už knygą „Jono Švėgždos gyvenimas po saule“.

2015 m. mažosios prozos konkurso prizininkė (konkursą organizavo „Šiaulių krašto“ literatūrinis priedas „Atlankos“).

Zitos Buržaitės-Vėžienės publikacijos spausdinamos „Tremtinyje”, „Auksinėje varpoje“, „Šiaulių krašte”, „Pakruojo krašte”, „Gintaro gimtinėje” ir kt.

Priklauso Šiaulių „Meno šaltiniui”, Lietuvai pagražinti draugijai...

Nuo 2013 m. Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė.

Zita Buržaitė-Vėžienė daugelio publicistikos ir grožinių knygų autorė arba sudarytoja bei leidėja. Daugiausiai išleidusi knygų apie tremtį bei rezistenciją.

KNYGOS – GYVENIMO ŠVIESA, PRAEITIES SAUGYKLA...[taisyti]

ARBA – „KNYGOS- / MANO NESAPNUOTI,/ NEPLANUOTI VAIKAI./ PROGRAMUOJA JUK TAS,/ KUR GYVENA AUKŠTAI!...“ ZITA BURŽAITĖ-VĖŽIENĖ.

Žurnalisto, kraštotyrininko, filologo, humoristo Jono Laurinavičiaus biografinė apybraiža apie Žiemgalos metraštininkę Zitą Buržaitę-Vėžienę pasirodė kiek anksčiau - bendramintės 75-mečiui. Rašytojo pastebėjimu, pakruojietė už jį vyresnė penkiais mėnesiais... Rašymas nei vienam, nei kitam neleidžia surambėti...

Pasak plunksnos brolio, knyga – amžinas paminklas – penkiems šimtams metų... Vilniuje tebekuriančio žurnalisto surėdytas archyvas – pustrečio metro knygų – iki lubų...

Žodžio šviesą dalinanti pedagogė Zita Vėžienė eilėraščių rinkiniais, fotoalbumais, knygomis dar „nepasivijo“ aforizmais ir smagiais brūkštelėjimais garsėjančio Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nario. Tačiau literatės gyvenimo vedliai – knygos skleidžia ypatingą aurą. Šįkart nuoširdūs jos jausmai nusidažė saulėlydžio šviesa ir šešėliais... Nauja autorės eilėraščių knyga, tarsi gražus gimtadienio žiedas skleidžiasi vasaryje...

Ši dovana - džiaugsmas. Ne tik jai vienai. Vidinis nusiteikimas, dvasinis švytėjimas – pasauliui... Kūrėjos žodžiais, šis pasaulis gražus, bet jame mes - laikini. Knygos „Saulėlydžio aura“ nugarėlėje žodžiai ir autorės fotografija kalba šitaip: „Saulėlydis kaskart kitoks:/ Jei ir norėtume, nesikartos./ Gyvenimas - tik ši diena, /Veiksmų ir poelgių pilna,/ Tausokime, branginkim ją! - / Rytojus – tiktai vizija.“

Lyriškai nusiteikusi Z. Vėžienė atvirauja: knyga – lyg dienoraštis... Tarsi gyvenimo aura. Pasaulyje nėra kur pasislėpti nuo pandemijos, o kas bus rytoj – nežinia? Gamta – talentinga menininkė. Neatsitiktinai knygos viršelį autorė iliustravo savo nuotrauka iš pajūrio, grožėdamasi auksiniu saulėlydžiu... Kiekvienas kūrinys turi savo istoriją... Gal ir vasaros reginys prie vakarėjančios jūros užgavo širdį, davė mintį eilėms...

Pratarmėje paaiškino į „Saulėlydžio aurą“ sudėjusi eilėraščius, parašytus gyvenimo saulėlydžio (auksinio amžiaus) metu... Kuo saulelė arčiau horizonto, tuo daugiau šešėlių, pagaliau ir jie išnyksta. Taip ir su žmogaus gyvenimu.

Tokios nuotaikos, pasak autorės, vyrauja ir šios knygos eilėraščiuose. Pasidžiaugdama gyvenimo darna ir grožiu, šiek tiek pasišaipydama iš savęs, paliūdima dėl palaipsniui nykstančio kelio bei vis mažėjančio draugų rato... Teigdama gyvenimo sudėtingumą, suprasdama kūrybos prasmę, neužsidarydama savyje, Z. Vėžienė atvirauja: „Saulėlydžio auroje“ nerasite šedevrų, nepasidžiaugsite įvairių formų žaismu. Būsiu laiminga, jei koks posmas suvirpins kurią nors širdies stygą, privers pamąstyti apie savo dienų šviesą ir šešėlius bei pragyvento gyvenimo prasmę“.

AUTORĖS nuotraukoje: šventiškame pakruojiečių būryje - aktyvi visuomenininkė, kurianti, leidžianti knygas Zita Vėžienė (iš kairės- ketvirta) Pakruojo Vienybės aikštėje.

Gyvenimo diktuojamos temos sugulė į knygų puslapius. Iš laiko nuotolio žvelgdama į savo kūrinius, autorė pataiso ir žodį, ir prideda „gimstantį vieną kitą vinguriuką“... Praeina kiek laiko, ir vėl – rašinio perdirbinėjimas... Pirmasis Z. Vėžienės tekstų skaitytojas – vyras Povilas... Rengianti kraštotyrines, publicistines knygas ir medžiagas, pedagogė eilėraščių daug nerašo. Vesdama šventes, dalyvaudama tremties renginiuose, tiesiog atsineša ir proginį savo kūrinėlį...

Kuo gyvenama, einant auksinio amžiaus keliu, lyrikė atsako pamokančiu brūkštelėjimu – „Mums - / Kiekviena diena auksinė,/ Nes gali būti paskutinė...“ Įdomus pastebėjimas apie fotografiją: „Akimirka, laiku pajausta, pagauta,/ O jos mokykla – mūs gamta,- / Dievulio ji tobulai sutverta...“ Z. Vėžienė galvoja, kad gyvenimo saulėlydis prasideda nuo pensijinio amžiaus: „Vis senka,? Mąžta jėgos,/ Sunkėja mūsų bėdos...“

Prie naujo kūrybos lapo palinkstanti moteris nepasiduoda skubančiam laikui: „Bet gyvent/ Nepavargau.- /Daug ko/ Dar nepadariau...” Nors posmais jai „sunkiau rašyti“ , bet turi nemažai įrašų. Gal būt ir dar vienai knygai... Dosniai gyvenimo kraitei, „Kad ir džiaugsmą, / Ir skausmą patirtum,/ Ir neliktų / Darbai nebaigti...“

Knygos autorės pasiteiravus, kodėl „į šį pasaulį nelaukta ir nekviesta atėjo“? Atsakė - gimė sunkiu laiku...Užaugo – Sibiro kalnuos... Iš pokario kartos...Laikas nusinešė skriaudas, bet širdyje pasiliko randai...Mąstydama apie laimę, ant pjedestalo patalpintų meilę - Tėvynei, žmogui ir visam pasauliui... Duris užsklęstų gobšumui, besaikiam norui vis turtėti ir turtėti...Bet kokį norą kenčiantiems padėti... Kalbėdama knygoje ir apie šiandienos aktualiją - „nuotolinę pamoką“, susirūpinusi – kur slypi virusas, nežino žmonės...“ Turbūt tai - / nuotolinė pamoka Pasaulio Tvėrėjo,/ Kad nepamirštume, iš kur atėjome...“ Keturių dalių eilėraščių knyga „Gyvenimo saulėlydžio aura“ – tarp būties ir nebūties, skambanti jaunystės aidu, šiltu dėkingumu tiems, „kurie buvote ir esate“... Ramybės uostu tapusiam sutuoktiniui , su kuriuo – „auksinio rudenio ramybė, pavasario kerai...“ Ir jau pradžioje minėtam bendraminčiui – žodžiais glostančiam J. Laurinavičiui: „Tai toks ir lik - / Įvairiaspalvis!/ Tai kas, kad metų daug,-/ Tegu netyla žodžių salvės!”

Viena vasario diena – Z. Vėžienės gimtadienis... Būdavo, krikšto tėvas atnešdavo žydinčią karklo šakelę... Kurso draugai taip pat neužmiršdavo pradžiuginti geltonpūkiais „katinėliais“... Paprasta, šilta, pavasarį šaukianti ir ilgam atmintyje išliekanti dovana.

Einanti brandžiu gyvenimo ir kūrybos keliu, „Prie savo Kruojos“ sugrįžtanti, lyrikė turtina, spalvina aurą, kas kartą spinduliuojančią, kalbančią sparnuotais, glostančiais, guodžiančiais ir dar neišsakytais žodžiais... Proziškomis eilėmis atskleidžia pasakišką grožį – „žemelės numylėtos!”… Kitaip ir negalėtų elgtis, nes „Kiek daug gerų, brangių, neišsakytų/ Numiršta žodžių, užsklęstų širdy!“...

Nijolė Padorienė „Auksinė varpa“ 2021-02-13

ATMINIMO MEDALIS – ŽIEMGALOS METRAŠTININKEI[taisyti]

PRAEITAME LAIKRAŠČIO NUMERYJE PASAKOJOME APIE NAUJĄ PAKRUOJIETĖS ZITOS BURŽAITĖS – VĖŽIENĖS EILĖRAŠČIŲ KNYGĄ „SAULĖLYDŽIO AURA“. DAR VIENA GERA ŽINIA IŠ SEIMO KANCELIARIJOS.

Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo šventės išvakarėse aktyvi kūrėja tapo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureate.

Medalis skiriamas skatinant šalies visuomenę, užsienio lietuvių bendruomenę neatlygintinai dirbti valstybės labui, reikšti, įgyvendinti visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę, kultūrinį sąmoningumą brandinančias idėjas. Seimo kanclerio įsakymu penkeriems metams sudaryta kandidatų vertinimo komisija svarsto pateiktas kandidatūras ir išrenka medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatus.

Medalių nusipelnoma už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių saviraiškos skatinimą ir rėmimą. Taip pat už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą, savanorystės kultūros sklaidą šalyje. Tremties, tremtinių ir politinių kalinių istorijos puslapiais, fotoalbumais, eilėraščių rinkiniais praturtinusiai kūrybos kraitę, Žiemgalos metraštininkei Zita Buržaitei-Vėžienei atminimo medalis - už visuomeniškai aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes.

Apdovanojimas medaliu įsteigtas 2011 metais balandžio 13-ąją pagerbiant iškiliąją G. Petkevičaitės-Bitės asmenybę. Medalio „Tarnauju Lietuvai“ autorius – skulptorius Alfridas Pajuodis.

Iškilmingas laureatų apdovanojimas vyksta kovo 30-ąją, pagerbiant rašytoją, visuomenės veikėją, švietėją, kovotoją už moterų teises, kandidatavusią į Lietuvos Respublikos prezidentus... Anuo laikmečiu rūpinusios kitais – silpnesniais, nuskriaustais – be gailesčio sau, be baimės rizikuoti... Dirbusios ne sau, kitiems, dėl kitų.

Dėjusiai pamatus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, kovojusiai už Lietuvą, rašytojai buvo svarbu rinkti labdarą alkaniems, vargšams šelpti, lankyti ligonius, nešti maisto nuo savo šeimos stalo...

Laureatams medalis ir medalio liudijimas teikiamas kasmet kovo 30-ąją – G. Petkevičaitės-Bitės gimimo dieną Panevėžyje. Ar šiemet šventiniam renginiui nesukliudys karantino taisyklės? Seimo kanceliarijos patarėjos Danguolės Stonytės manymu, teks prisitaikyti prie reikalavimo ir sąlygų. Pernai laureatai pasveikinti Mokytojo dieną. Drauge pasidžiaugėme, kad pastaraisiais metais medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ apdovanota aktyvi pakruojietė. Z. Vėžienė – viena pirmųjų rajone, paskatinta Seimo už visuomeninę veiklą.

Nijolė Padorienė, „Auksinė varpa“ 2021-02-20

Zita Buržaitė-Vėžienė šių publicistinių bei grožinių knygų autorė arba sudarytoja ir leidėja:[taisyti]

EILĖRAŠČIAI, 1996 m
KAIP MASTO LIETUVIAI, 1997, 2001.
SUŽEISTŲ ŠIRDŽIŲ DAINA, 2000.
SUGRĮŽĘ GYVENTI IR KURTI, 2003.
Zita Buržaitė-Vėžienė. Ką papasakotų paminkliniai akmenys. (Sovietinio genocido aukos, jų atminimo įamžinimas, žūties ir amžinojo poilsio vietos Pakruojo rajone ir už jo ribų). Maketavo Rūta Šnirienė. Spaustuvė „Morkūnas ir Ko“, Kaunas. (2005 m.), 2011 m. 394 psl. ISBN 9955-412-80-1
Gintautas Juozas Janušonis. Šiaurės Lietuva karo ir pokario metais. Spaudai paruošė Zita Buržaitė-Vėžienė. Leidybos vadovė Danguolė Vasiliauskienė. Maketavo Loreta Šimutytė. – Išleido ir spausdino K. J. Vasiliausko leidykla Lucilijus. – Šiauliai – 2011 m. – 192 p.; iliustr.
JAUSMŲ VORATINKLIS, 2007.
KELIAI, KELELIAI IR GRĮŽKELIAI, 2008
Zita Buržaitė-Vėžienė. SKULPTORIAUS JONO VASILEVIČIAUS GYVENIMO BEI KŪRYBOS VINGIAI. Fotoalbumas. – Vilnius 2008 m., 178 psl.
Zita Buržaitė-Vėžienė. Iš laiko nuotolio. 1959–1979 metais veikusio Pakruojo žemės ūkio technikumo darbuotojų ir moksleivių atsiminimai ir likimai. Redagavo Dana Ragelienė. Leidykla „Naujasis lankas“. Spaustuvė „Morkūnas ir Ko“, Kaunas. 2011 m. ISBN 978-9955-03-656-2
MŪSŲ DARBAI IR LIKIMAI, 2012.
Zita Buržaitė-Vėžienė. ŠAKNYS IR ATŽALOS. – Naujasis lankas, Kaunas 2013. – 224 p.: iliustr.
Zita Buržaitė-Vėžienė. Laikmečio tėkmėje. Šiauliai. Šiaulių spaustuvė, 2014. – 208 p., iliustr.
Zita Buržaitė-Vėžienė. Ašarų laukas. Korektūras skaitė Teklė Birutė Navickienė. Redagavo Lietuvos nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys Jonas Laurinavičius. Knygos pabaigoje jo straipsnis „Neišverktas ašarų laukas“. – Kaunas: Naujasis lankas, 2014. – 168 p. : iliustr.
ILIUZIJŲ SODAS, 2014.
Zita Buržaitė-Vėžienė. Ir kėlėsi pažemintieji... LPKTS Pakruojo filialo veiklos akimirkos nuo 1988-11-27 iki 2013-12-14. Fotoalbumas. Tarp nuotraukų įterpti įvairių autorių eilėraščiai apie tremtį bei rezistenciją. Nuotraukos iš LPKTS Pakruojo filialo archyvo. Beveik visos mėgėjiškos. Parengė Zita Buržaitė-Vėžienė, LPKTS Pakruojo filialo pirmininkė, LNRS narė. 2014. 144 p., iliustr.
E. Juozapaitis. PAKRUOJO KRAŠTO ŽMONĖS XX a. PRADŽIOJE. SIBIRO GOLGOTOS, 2015.
Zita Buržaitė-Vėžienė. 20-mečio atspindžiai (1996–2016). Knyga iliustruota A. ir N. Padorų, J. Šaparnienės, J. Vansauskienės, R. Livanienės, S. Vičaitės, E. Kižienės ir kt. autorių nuotraukomis. Sudarė, maketavo ir parengė Zita Buržaitė-Vėžienė. – Spausdino UAB „Šiaulių spaustuvė“.– Šiauliai: – 2017. – 248 p.: iliustr.
Jono Švėgždos gyvenimas po saule. Sudarytoja Zita Buržaitė-Vėžienė. Redaktorius Jonas Laurinavičius. – Leidykla „Naujasis lankas“. Spaustuvė „Morkūnas ir Ko“. – Kaunas – 2016. 272 psl., iliustr.
Zita Buržaitė-Vėžienė. ŽEMĖJ LIETUVOS JIE ĄŽUOLAIS ŽALIUOS. Uniūnų partizanų mūšio 70-mečiui. – Redagavo Genė Juodytė. Nuotraukos mėgėjiškos, iš partizanų artimųjų ir LPKTS Pakruojo filialo archyvo. Šiaulių spaustuvė, 2016. – 80 p., iliustr. ISBN 978-609-8144-35-2
Jonas Laurinavičius. Dolomitų ir žydinčių akmenų krašte. Sudarė ir parengė Zita Buržaitė-Vėžienė. – Leidykla "Naujasis lankas". Spaustuvė „Moekūnas ir Ko“. – Kaunas – 2016. – 304 p. ISBN 978-609-474-002-2
ŠIMTMEČIO AIDAI, 2018.
Zita Buržaitė-Vėžienė. 30 metų su Lietuva. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pakruojo filialo veikla 1988–2019 m. Antroji papildyta laida. – Vilnius: Litera, 2018, 2020. – 130 p.: iliustr.
Ona Genovaitė Buržaitė-Novikienė. GYVENIMAS – AKIMIRKA MAŽYTĖ. Atsiminimai, eilėraščiai. – Knygą iš viso Onos Genovaitės Buržaitės-Novikienės gyvenimo kūrybos sudarė ir parengė spaudai sesuo Zita Buržaitė-Vėžienė. Dailininkė Augenija Abromavičienė. Redagavo ir korektūras skaitė Renata Budrienė. Nuotr. iš autorės ir sudarytojos asmeninio archyvo. Vilnius: Litera, 2019.

Leidinių „Po angelo sparnu“ (2009), almanacho „Branduma“, (2010), „Atmintis atgijusi paminkluose“ (2011), „Sibiro Alma Mater“ (2015), „Rudens šviesa“ (2015), „Tremties vaikai“ (2012, 2016, 2017), „Mieloji mano rudenio žemelė“ (1917), LNRS sąvado „Vardą rašysim ant laiko delnų“ (2018), „Gyvenęs pagal priesaiką“ (2018), „Vardai žvaigždėmis švytintys“ (2019) ir kt. bendraautorė.

2013 m. apie Zitą Buržaitę-Vėžienę išleista žurnalisto Jono Laurinavičiaus autobiografinė apybraiža „Žiemgalos metraštininkė”. Ši apybraiža su papildymais pakartota knygoje J. Laurinavičius. „Dolomitų ir žydinčių akmenų krašte“(2016).

Zita Buržaitė-Vėžienė nuo 2013 metų Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė.

A p d o v a n o j i m a i[taisyti]

1972 m. LTSR kultūros ministerijos apdovanota ženklu „Knygos bičiulis“;

2001 m. Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos centro padėka už nuoširdų darbą renkant tremtinių ir politinių kalinių prisiminimus apie tremties ir įkalinimo vietas, laisvės kovų dalyvius;

2003 m. – už ilgametį nuoširdų darbą, kultūrinę ir patriotinę veiklą, tremties ir rezistencijos istorijos rašytinį įamžinimą apdovanota 3-iojo,

2015 m. – 2-ojo laipsnio LPKTS žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“, daugeliu LPKTS, savivaldybės bei visuomeninių organizacijų padėkų.

2018 metais apdovanota Pakruojo rajono savivaldybės Padėkos ženklu už aktualią publicistiką, rajono tremties ir rezistencijos kovų istorijos įamžinimą.

ŽIEMGALOS metraštininkė Zita Buržaitė- VĖŽIENĖ - "Tarnaukite Lietuvai" laureatė.

Apdovanota Lietuvos seimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės - vienos ryškiausių ir pirmųjų Lietuvos moterų politikių atminimo medaliu- už visuomenei aktualią publicistiką, ugdančią tautiškumą ir dvasines vertybes.

Nuotraukose[taisyti]

Irkutsko srities, Ust-Ordinskio Buriatų autonominės respublikos, Alarskio r., Bolše Usovo vidurinės mokyklos devintoji klasė su auklėtoju buriatu Viktoru Bažejevičiu Mochosojevu. Zita Buržaitė – antroje eilėje nuo viršaus iš kairės pirma. Pirmoje eilėje nuo viršaus iš kairės ketvirtas – lietuvis tremtinys Genius Meškėnas. Su juo vienoje klasėje mokėmės nuo ketvirtos klasės. Sibiras, Irkutsko sritis, 1957 m. birželio 12 d.
Zita ir Povilas Vėžiai, įkopę į Žemuosius Tatrus. Slovakija, 2006 m. liepos 7 d.
Zita ir Povilas Vėžiai
Zita Vėžienė po apdovanojimo Pakruojo savivaldybės Padėkos ženklu 2018 m. kovo 11 d.
Autografas knygai „Šimtmečio aidai“. 2018 m.
2016 m.
Zita Buržaitė-Vėžienė ir Genovaitė Vaicekauskaitė-Praniulienė-Jasiūnienė 80-metis. 2022 04 22